tcbw2016

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

#tcbw2016 – Tallinn Craft Beer Weekend

Tallinn Craft Beer Weekend (TCBW) – didžiausias alaus festivalis Baltijos šalyse. Vyksta vos antrus metus, bet organizacija, dalyvių ir lankytojų skaičius – viskas tiesiog stulbina. Žmogšala III festivalis Lietuvoje ar Labietis alaus festivalis Latvijoje kasmet plečiasi ir auga, bet savo mastu jie toli gražu neprilygsta festivaliui Taline.

Šiemet, jau maniau, kad nepavyks sudalyvauti TCBW 2016, nes su draugais buvom pasirinkę dalyvauti krepšinio turnyre. Tačiau Velykos sujaukė visus planus. Turnyras buvo savaite paankstintas, o alaus festivalis nukeltas savaitgaliui po Velykų. Džiaugsmas dėl tokio sutapimo truko neilgai, nes jau vasario pradžioje buvo paskelbta, kad visi bilietai išparduoti. Tuomet, pristatydamas Munkebo Mikrobryg alų Kaune, kalbėjau su Modestu iš mgkolekcija.lt ir abu gailėjomės, kad bilietų nenusipirkom. Vis dėlto, laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko gauti du bilietus į festivalį ir štai – nuotykiai iš Tallinn Craft Beer Weekend trumpai.

Nori tu to ar ne, bet visuomet pasąmonėje esi linkęs lyginti du pažįstamus dalykus, todėl nieko nuostabaus, kad rašydamas šias eilutes aš vis galvoju apie Žmogšalą ir TCBW. Vis dėlto, nors palyginimas čia nelabai laiku ir vietoje, bet esminis dalykas lietuviui dažniausiai yra kaina. Talino alaus festivalio bilietas kainavo 120 100 eurų dviem dienom arba 60 eurų vienai dienai. Lyginant su Žmogšalos 10 eurų vertės bilietu – skirtumas stulbinantis. Bet manau, kad šioje vietoje lyginti nustosiu. Tiesiog pasakysiu, kad nusipirkęs vienos dienos bilietą galėjai paragauti 128 skirtingus alus nemokamai (visas alus festivalyje buvo nemokamas), o su dviejų dienų bilietu – 256 skirtingus alus. Sėkmės! Ta prasme, aš nekalbu apie Saku ar dar ten kokią sugedusią Joaldos girą bambaliuose. Aš kalbu apie puikų alų, tiesiai iš keg’o. Ir čia buvo visko – barley wine brandintas porto vyno statinėje, russian imperial stout iš konjako statinių, nuostabi session IPA ir t.t., buvo tokio alaus kuris Lietuvoje kainuotų 15 eurų už 0,33 ir dauguma verktų, kaip alus išvis gali tiek kainuoti.

Jeigu jums tokia kaina atrodo nesveikai išpūsta – galite nebeskaityt, nes ten paragautas alus buvo vertas kiekvieno išleisto cento. Nesakau, kad viskas buvo puiku, bet buvo tokių genialių gėrimų, nuo kurių oda pašiurpdavo ir reikėdavo save žnybtelėti, kad pabustum iš letargo, skonio receptorius glostančio, miego. Dar vienas tokios kainos pliusas – buvo atsijoti debilai, kuriems atrodo, kad alus turi kainuoti 1 eurą už nolpetkę ir kurie į tokį renginį ateina prisiurbti. TCBW netrūko smagiai apšilusių žmonių, bet nesimatė nei vieno miegančio ant suolo ar besielgiančio neadekvačiai ir už tai galime dėkoti visagaliui eurui. Kaip aš mėgstu sakyti – kuo daugiau, tuo geriau.

Aš nežinau kiek buvo parduota bilietų, bet žmonių buvo labai daug. Erdvė buvo maždaug 30% didesnė nei 2015 metais ir aš net neabejoju, kad kitais metais bus ieškomas dar didesnis pastatas, kuriame tilptų dar tūkstančiu žmonių daugiau. Ir kas mane nuteikia dar maloniau, kone visi bilietai buvo parduoti elementariausiai – per komunikaciją socialiniuose tinkluose, nes geras produktas nereikalauja didelio marketinginio biudžeto. Festivalis vyko apleistame uosto lofte, kažkokios buvusios gamyklos ar kokio tai velnio angare. Aplinka buvo atšiauri ir nušiurusi, atsidavė baisiu sovietinės nostalgijos dvoku, bet kartu buvo labai provokuojanti. Žodžiu, kiekvieno šiuolaikinio hipsterio svajonė. O šalia, gretimoje erdvėje buvo scena ir joje vyko Tallinn Music Week koncertai, kurie tiesiog gadino bendrą renginio atmosferą. Bet tokia tik mano nuomonė. Grupės buvo šūdinos tiek šiemet, tiek ir 2015 metais.

Iš viso Talino festivalyje dalyvavo 31 alaus darykla iš 12 skirtingų pasaulio valstybių. Buvo vieni latviai – Labietis ir septynios estų alaus daryklos (Tanker, Lehe, Sori, Vormsi, Ollenaut, Puhaste ir žinoma Pohjala). Įsivaizduojat, estai turi septynias indie daryklas fesivalyje ir tai toli gražu ne visi estų indie alaus gamintojai. Apie Estijos alaus rinką ir lankytinas vietas plačiau parašysiu šio sekmadienio skaitiniuose. Gaila, bet lietuvių neatstovavo nei vienas bravoras, nors būtų buvę labai smagu. Galbūt kitais metais, nors nežinau ir nedalyvavimo priežasties.

Viena iš mano matytų naujienų šiame festivalyje buvo nuolatos gyvai atnaujinamas Untappd socialinio tinklo feed’as su įvertinimais (rodomas dideliuose TV ekranuose). Taip galėjai sekti geriausiai/dažniausiai vertinimus alus ir aludarius ir taip nepasimesti visame gero alaus ir retų alaus stilių liūne (to Øl quadas „Fuck Art – this is advertising“ ir rūkytas porteris su chilli pipirais „Smoke on the porter fire in the rye“ nuolatos buvo vieni pirmųjų). Tai dar vienas pliusas. Prie to paties reikėtų paminėti ir ganėtinai inovatyvius taurių plovimo sprendimus ir didžiulį kiekį geriamojo vandens, kurio tikrai reikia. Vien aš išgėriau kokius penkis litrus vandens ir tai buvo puiku, nes nesijautė jokių dehidratacijos simptomų.

Taigi, Tallinn Craft Beer Weekend turi tikrai ne vieną gerą dalyką iš kurio verta pasimokyti kitų festivalių organizatoriams, tačiau, kaip ir visur kitur, nebuvo išvengta ir minusų. Pirmiausiai, kaip jau minėjau, nesupratau kokio velnio ten buvo paleisti tie begalviai muzikantai. Turiu omenyje, jeigu ten būtų grojusi bent kiek kokybiškesnė muzika, viskas būtų kūl, bet antrus metus iš eilės šalia TCBW paleidžia groti kažkokius nevykėlius, kurie tik gadina visą festivalio atmosferą. Kol jie staugia neįmanoma ne tik kad susikalbėti su aludariais, bet ir su draugais su kuriais alų vertini. Tikiuosi, kad kitais metais begalvius paleis ganytis į gardą, kuris bus atokiau nuo festivalio teritorijos.

Antra – maistas. Ir čia akmuo turėtų kristi ne tik į organizatorių, bet ir į tiekėjų lysvę. Kuomet tu pusvalandį stovi eilėje ir galiausiai tau pasako, kad sorry, sold out’as ir valandą laiko nebus burgerių, nes baigėsi mėsa, tu tik pagalvoji: „rimtai?“. Kamon. Tau tereikėjo atsivežti mėsos į festivalį ir tu sufeilinai tai padaryti tinkamai. Buvo tik trys maisto tiekėjai, o bilietų parduota tūkstančiais – tai galbūt ir organizatoriai galėjo pasirūpinti keliais tiekėjais daugiau. Atskiras paminėjimas ir dėl maisto kokybės. Arti nebuvo nei vienos padoresnės maitinimo įstaigos, o maistas, be burger box’o, kuris patyrė sold out’ą, buvo toli gražu ne ką geresnis už pašarą „iš bėdos“.

Dar keli smulkesni minusai – pavyzdžiui pusė festivalio teritorijos kažkodėl buvo padengta žvyru ar akmenukais, kurių dulkės ne tik strigo gerklėj, bet dar ir po festivalio atrodei kaip ką tik baigęs pamainą Akmenės cemento gamybos ceche. Taip pat šiek tiek trūko sėdimų vietų, o neišnaudotos erdvės dar buvo. Taigi ir suoliukų buvo galima pastatyti daugiau. Aš, asmeniškai, viso festivalio metu sėdėjau kokias 15 minučių. Kitais metais organizatoriams siūlyčiau iš festivalio teritorijos pašalinti ne tik akivaizdžiai padauginusius asmenis, kurių tiesa neteko matyti daug, bet ir kelis tuos, kurie ryškiai ten atėjo nesiprausę. Kaip ir juokauju, bet kartu ir ganėtinai rimtai kalbu, nuo kai kurių piliečių sklido toks odoras, kad jo negebėjo užmušti ir vanilinis imperinis stout’as.

Tallinn Craft Beer Weekend yra rekomenduojamas kiekvienam. Ir tai jums kainuos palyginti menką pinigų sumą. Pavyzdžiui mano išlaidos šiemet: autobuso bilietai Vilnius-Ryga-Talinas-Ryga-Vilnius – 30 eurų (nors galima buvo pirkti ir pigiau jeigu būtumėme tai padarę iš anksto), dvi naktys apartamentuose netoli Talino centro (10 minučių pėsčiomis) – 36 eurai, bilietas į festivalį (viena diena) – 60 eurų. 126 eurai išlaidų, plius tiek kiek pats nori išleisti maistui, pub’ams ir alaus lauktuvėms. Ką aš gavau už tai? Neišdildomus įspūdžius, daug naujų pažinčių ir suspėjom paragauti 79 iš 128 alaus rūšių vien festivalio metu. O dar kiek buvo paragauta prieš ir po. Tiesa, nevadinkime to degustacija, tai tebuvo ragavimas, o degustacija galima pavadinti nebent pirmus 10 gurkšnių. Buvo labai gerai ir reikėtų padėkoti organizatoriams už puikų festivalį!

P.S. Kaip jau minėjau, šį sekmadienį sekmadienio skaitiniuose plačiau parašysiu apie patį Taliną ir Estijos alaus sceną, nes ji tiesiog verta atskiro paminėjimo. Taip, kad stay tuned!

Cheers!

Scroll to top