talinas

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

this is TALLINN!!!

Estija – šalis, kuri visada yra žingsniu priekyje. Šalis, kuri yra pavyzdys visoms postkomunistinėms valstybėms vis dar išgyvenančioms demokratines ir kapitalistines transformacijas po penkis dešimtmečius trukusio sovietinio marinimo Maskvos metano išskyromis. Į Estiją verta lygiuotis ne tik technologijų, inovacijų, valstybės valdymo, bet ir alaus srityje. Ten alaus rinka yra nuostabi. Vietinės indie alaus daryklos dygsta viena po kitos, restoranų ir pub‘ų kultūra yra itin aukštame lygyje, specializuotų alaus parduotuvių lentynos lūžta nuo pasirinkimo ir net eilinėje Rimi parduotuvėje gali rasti vietinio indie alaus (ne kokio vidutiniško crafty). Ten žmonės jau seniai atsikratė sunkiai suvokiamo provincialumo, kuriame kaina visuomet yra rodiklis numeris vienas. Jeigu pigu – perku ir nesvarbu, kad tai tik sosyskos iš tualetinio popieriaus su raudonu dažu ir e621 – tokio mąstymo ir nuolatinių skundų dėl kainų ten nėra. Ir džiaugiasi mano širdis ten nuvykus, tarsi rojus žemėje! Kaip kokie Bahamai kuomet Lietuvoje -25 ir viso labo 600 kilometrai nuo Vilniaus. Nesupraskite manęs klaidingai, Lietuva yra teisingame kelyje. Prieš du metus rašiau straipsnį apie Tartu, studentų miestelį Estijoje. Tai vat, šiuo metu mes pasiekėme maždaug tą patį lygį – šiandien mes esame Estijos Tartu prieš du metus. Lėtas kaip estas, ane?

Šiais metais vėl vykom į Tallinn Craft Beer Weekend – didžiausią alaus festivalį Baltijos šalyse. Priešingai praeitiems metams, nusprendėm ne tik pabūti festivalyje, bet ir skirti kelias dienas Talino barų bei parduotuvių lankymui. Ir trumpai tariant – mes nesuklydom, buvo nerealiai gerai!

Planas buvo toks: penktadienio vakaras mieste, šeštadienį festivalis ir afteris, o sekmadienį važiuojam namo. Laiko nedaug, taigi reikėjo atidžiai susiplanuoti kur nueiti. Kaip tikras studentas planavimą pradėjau važiuodamas autobusu (free wi-fi!!), likus maždaug valandai iki atvykimo į Taliną. Į sąrašą pateko šios vietos – Speakeasy by Pohjala, Pudel Baar, Hopner ir parduotuvė Uba ja Humal. Patarimas – paskaitykite apie lankytinas vietas anksčiau, nes pasiruošimas paskutinę sekundę ištempė iki teigiamo įvertinimo, bet klaidų pasitaikė. Aš rinkausi vietas remdamasis vietiniu blog’u anglų kalba: estoniancraftbeer.com ir užmečiau akį į RateBeer. Patarimas #2 – remkitės RateBeer ir socialiniais tinklais, tik po to skaitykit vietinius blog’us.

Maršrutą sudariau labai paprastai, einant nuo mūsų apartamentų per miesto centrą užeiti į visas vietas kurios bus pakeliui. Pirmam vakarui ėjome į pub’us, o parduotuvę pasilikome antrai dienai. Baras, kuris buvo arčiausiai mūsų – Hopner. Po dešimties minučių kelionės vakariniu Talinu, vos tik įžengę į senamiestį iškart pasiekiame pirmą tikslą. Apsidžiaugiame, nes esam alkani ir ištroškę. Vis dėlto Hopner nustebina – pirmiausiai ten labai tuščia. Užėjus į vidų užimtas vos vienas stalas. Padavėjas leidžia (how sweet) pasirinkti bet kurį laisvą staliuką ir mes prisėdame. Jam priėjus paduoti meniu mes iškart pasiteiraujame apie alų – padavėjo atsakymas, turime šiek tiek, bet labai nedaug. Paulius pirmasis atsiverčia meniu, o ten šviečia Saku. Padėkojam barmenui už rūpestį ir išeinam į antrą barą. Vėliau pasidomėjau atidžiau ir pasirodo, kad tas tikrasis Hopner jau nebeveikia nuo lapkričio 28 dienos, o dabartinis atrodo kaip mūsų vietinis Forto Dvaras – tragiška atmosfera, pramoninis birzgalas ir sukepus karkutė. Už namų darbus sau įsirašau kuolą.

Iki antrojo baro – Speakeasy by Pohjala einame dar apie dešimt minučių. Oras tikrai nėra stulbinantis, ganėtinai žvarbu. Speakeasy yra įsikūręs šiek tiek atokiau nuo Talino miesto centro, o ir pats Talinas atrodo tuštokas. Praslinkę kilometrą šalta Talino nykuma prieiname vos matomą užrašą. POHJALA! Užeiname į vidų – ten pilna žmonių. Judėjimas, šurmulys, šilto maisto ir alaus kvapai. Skrandis iškart primena apie savo tuščią egzistenciją. Pub’as sausakimšas, vargiai rasi kur koją padėti. Mums pasiseka, nes atsilaisvina kelios vietos prie baro. Nusimetam savo kuprines (esam šešiese, tai vistiek ant dviejų kėdžių netilpsim) ir stojam į eilę. On tap turi keturis pasirinkimus (tik Pohjala, žinoma) – session IPA, kavos porterį su Kenijos kavos pupelėmis ir dar du, kuriuos jau buvome ragavę Žmogšaloj ir Smagiam Rauge. Didžioji dalis žmonių pasirenka session IPA, Vladas pagriebia porterį. Barmenė mus supažindina su baro maisto meniu: „nueikite į Burger Box, užsisakykite burgerį ir jį jums paduos per langelį tiesiai į mūsų barą.“ OK, keletas mūsų susipakuoja pinigines ir eina užsakyt burgerių. Gerą toną priduoda tai, kad aplink stovi sriracha sauce (toks labai populiarus JAV, saldžiaaštris azijietiškas padažas) – lūkesčiai burgeriui nemaži.

Kol draugai užsakinėja burgerius aš atidžiau apsižvalgau po pub’ą. Vietą labai paprasta, sienos apkaltos pjuvenų plokštemis, stalai šiek tiek klibantys, kėdės mokyklinės ar bet kokios rastos blusturgy. Hipsters gonna hipst. Gurkšnoju savo sesijinę IPA už trispem ir mintyse pavydžiu estams. Kol sėdžiu užsisvajojęs grįžta draugai – naujienos blogos, burgerių reikės laukti „koke valandą„. Konsensusas paprastas – pabaigiam alų ir einam į Pudel Baar, gal ten bus maisto meniu. Barmenė, pastebėjusi, kad mes jau ruošiamės judėti pasiūlo apžiūrėti visą pub’o teritoriją. Pasirodo, kad jie turi kiemelį kuriame taip pat galima prisėsti. Tuo metu lauke buvo minusas, bet kadangi taurės dar puspilnės išėjom apsižvalgyt. Kiemelis atrodo, kaip iš senų amerikietiškų filmų, kuriuose ghetto vaikai, alkoholikai ir bomžai dainuoja sustoję aplink bačką, o joje rusenanti ugnis ir pigus alkoholinis spiritas šildo kūnus. Dabar gailiuosi, kad nepadariau kelių nuotraukų. Kiemas atitvertas tvora, o už tvoros vyksta statybos. Galiausiai pabaigiame gėrimus ir judėsim toliau. Speakeasy by Pohjala paliko dvilypius įspūdžius. Viena vertus ten rasi visą Pohjalos alaus asortimentą ir karščiausiai naujienas on tap. Taip pat ten yra visų jų, bei jų partnerių ar alaus daryklų kurias jie importuoja į Estiją alūs buteliukuose. Iš kitos pusės pub’as žiauriai paprastas, viskas atrodo daryta labai atmestinai, bet kartu ir apgalvotai. Na tokia tipinė landynė-like vieta lokaliems hipsteriams ir užsieniečiams. Man ten labai patinka, bet pas mus kompanijoj atsiranda ir tokių, kuriems Speakeasy by Pohjala yra nekažką.

Tik grįžęs į Lietuvą sužinau naujieną. Pasirodo speakeasy, buvo barų, kurie veikė prohibicijos laikotarpiu JAV, kodinis pavadinimas. Prohibicijos eros pabaigoje tokių barų buvo skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, o į tokią vietą užėjęs ir ištaręs slaptažodį galėjai gauti kontrabandinio alkoholio. Sužinojus šią istoriją ir pats Speakeasy by Pohjala man nušvito visiškai kitomis spalvomis, supratau, kad ten viskas apgalvota ir padaryta ne taip atmestinai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antras kuolas už namų darbus ir teigiamas vidurkis jau atrodo sunkiai pasiekiamas.

Išeiname iš Pohjalos pub’o ir traukiame link Pudel Baar. Kelią rodau aš, apsimetu, kad esu google maps‘as. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar – penkios minutės pėsčiomis. Po penkių minučių nusprendžiu pasižiūrėti į GPS. Pasirodo draugus vedu ne į tą pusę. Lauke toliau sėkmingai šąla. Pastebiu, kad merginų veiduose atsispindi didžiulis džiaugsmas, kuomet paprašau visų apsisukti. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar jau ne penkios, o penkiolika minučių. Eidami link savo galutinio šio vakaro tikslo praeiname pro nebenaudojamus traukinių bėgius ir patenkame į apšviestą maisto iš automobilių (food truck) alėją. Dauguma jų užsidarinėja, aplink tvyro nuostabūs bbq aromatai, o skrandis vėl primena, kad į jį jau buvo supilta taurė alaus, bet maisto jis neregėjo nuo vidurdienio. Tos penkiolika minučių ėjimo atrodo kaip pusvalandis. Tikiuosi, kad Pudel Baar bus lengvai pastebimas nuo gatvės, tačiau galiausiai pralindę pro bromą patenkame į Talino įdomesnių vietų/loftų/naktinio gyvenimo kvadratą už senamiesčio ribų ir ten pamatom iškabą – Pudel Baar – pirmoji craft/indie alaus vieta Taline.

Užeiname į vidų. Mus pasitinka lipdukas Saku free area ir suprantu, kad pataikėme ten kur reikia. Vieta puiki – įrengta gražiai, minimalistinis interjeras, daug stalų. Yra ir antras aukštas, kuriame puiki stiklinė terasa. Žinoma, ten vietų nėra. Tvyrančiame pub’o triukšme ir prieblandoje randame staliuką prie dar vienos stiklinės sienos. Jausmas kaip akvariume. Žinoma, žmonių milijonas, trūksta kėdžių. Prisėdu ant itin žemos palangės ir nustembu, nes ji yra netikėtai patogi.

Nueinam prie baro užsisakyti alaus ir tikimės, kad gausim maisto. Tada nužvelgiu alaus meniu ir BAM! Dalyvauju pirmame savo gyvenime tap takeover – Barcelona Edge brewery užėmusi net 8 kranus, dar iš vieno teko čekiškas pilsneris ir vienas japoniškas craft‘as. Visi alūs kainuoja nuo 4,5 iki 5 eurų už 0,4 taurę. Nuostabu pagalvoju. Žmonės spiečiasi aplink, baras sausakimšas, alus brangus. Mano veidą papuošusi milžiniška šypsena. Visi stengiamės išsirinkti kuo įvairesnį alų, nes norisi paragauti visų tą dieną tekančių. Beveik pavyksta. Galiausiai per keletą pirkimų išragaujam visą Edge produkciją (2014 metais Edge darykla RateBeer’e buvo pripažinta geriausiu nauju alaus bravoru pasaulyje!).

Vienas trūkumas, maisto meniu sudaro žemės riešutai ir čipsai, bet barmenė pasiūlo – lauke stovi food truck‘as, kuriame gausite neblogų wraps’ų. Na, kadangi esam išbadėję kaip vilkai, tai einame stovėti į eilę prie maisto ir galiausiai skrandį sušildo ne tik itin geras, pasaulinės klasės alus, bet ir šiltas maistas. Vėlgi nuomonės dėl wraps’ų išsiskyrė – man maniškis visai patiko.

Pudel Baar užtrunkame pakankamai ilgai. Ten būdamas suprantu dar vieną baro minusą – tokiai erdviai vietai turėti vos vieną veikiantį tualetą yra didžiausias minusas. Eilėje atstovi ketvirtadalį pub’e praleisto laiko. Oh well, bet negali viskas būti idealu. Jau prieš išeidamas nusprendžiu dar kartą užmesti akį ne tik į tap list‘ą, bet ir į butelius lentynose. Pastebiu maždaug 60-70 skirtingo alaus šaldytuvuose. Ten yra visko – tradicinių belgiškų trappistų, lambic‘ų, craft lambic‘ų iš Mikkeller, alaus iš Lervig – pas mus dar daugumai negirdėtos alaus daryklos, kurios estams jau yra įprastos, o visoje Europoje būtent jos neša dabartinio craft/indie vėliavą. O vietinės produkcijos – pastebiu aštuonias skirtingas estiškas alaus daryklas, kurių alaus pasirinkimas svyruoja nuo senovinio grodziskie iki russian imperial stout. Suprantu, kad ir vėl pavydžiu estams…

Eidamas link viešbučio pagavoju, kad už Pudel’į įsirašysiu sau dešimtuką ir dieną pabaigsiu su ketvertu.

Tęsinys kitą savaitę „sekmadienio skaitiniuose“

Scroll to top