sindikatai

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

1931-1935 metai. Krizė smaugia (I dalis)

Antrasis etapas (1931-1935 m.) Krizė smaugia.

Šis etapas anot šaltinių žymi į Lietuvą atklydusią ūkio krizę, taigi smukusią ekonomiką ir vartotojų perkamąją galią. Laikotarpio pradžioje aludarių sindikatas dar beveik nevaržomas karaliavo rinkoje ir nepailsdamas kaupė turtus, tačiau šiam trumpam etapui einant į pabaigą, situacija po truputį keičiasi, atsiranda vis daugiau garsiai prabylančių nepatenkintųjų, sukirba nostalgija caro laikams. Permainų šiuo laikotarpiu įvyksta ir sindikato viduje ir Lietuvos Respublikos valdžioje, kuri pagaliau nusprendžia imtis griežtesnių priemonių monopolininkų atžvilgiu.

Dar 1929 metais Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjusi ekonominė krizė, šiuo laikotarpiu pasiekia ir Lietuvą. Dėl šios priežasties smarkiai smunka žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir kartu krenta suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau valdžia, greičiausiai įtakota noro surinkti kuo daugiau pinigų krizės laikotarpiu, nepaliauja stebinti savo ganėtinai kvailais ir neapgalvotais sprendimais, ypač paprastų mirtingųjų atžvilgiu. Šiuo trumpu laikotarpiu akcizas alkoholiui, tame tarpe ir alui buvo keičiamas (dažniausiai keliamas, paskutiniais metais krito) daugybę kartų. „1931 metais alaus akcizas buvo pakeltas ir vidutinai išpuolė vienam litrui alaus 25 centai, 1932 metais net ligi 30 centų litrui, o nuo 1935 metų akcizas sudaro vidutinai 27 centus vienam alaus litrui.“ Dėl šių akcizų alaus kainos ir toliau kilo ir nuolatinis kainų kėlimas privedė visuomenę iki tos ribos, kuomet atvirai pradėtas reikšti nepasitenkinimas.

Pirmasis, atvirai, apie „grobstomus milijonus“, prabilo A. Stasiškis (kuris, kaip paaiškėjo, buvo Mokesčių departamento direktoriaus referentas), paviešinęs savo nuomonę laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 1932 metais. Iš jo pateiktų duomenų ir paskaičiavimų, kurių patikimumu leidžia pasitikėti jo užimtos pareigos, A. Stasiškis nurodo kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 milijonų litų (su akcizu). T.y maždaug tokią pelno dalį sindikatas pasidaro iš parduoto alaus kiekio. Jis siūlo dar labiau didinti akcizą alui, tikėdamasis, kad kainos nekis, nes milžinišką pelną aludarių sindikatas darėsi jau dešimtį metų iš eilės. (Tačiau šis pastebėjimas nėra itin logiškas, nes kylant akcizui, sindikatas tikrai nepraleistų progos juo prisidengdamas dar labiau padidinti kainas). Ir čia pat teksto autorius pateikia pastebėjimą „Žinoma alus nebūtų taip brangus, jei jisai nebūtų sindikato rankose.“ Kituose tų pačių metų, Lietuvos Aido numeriuose įsiliepsnoja aštri diskusija tarp A. Stasiškio ir Lietuvos alaus bravorų sąjungos atstovų. Lietuvos Aido redakcija tuo pačiu prisiima neutralią poziciją, teigdami, kad davę pasisakyti A. Stasiškiui ir laikydamiesi principo audiatur et altera pars, tokią pačią galimybę suteikia ir aludarių sindikatui. Gindamas savo interesus, sindikatas atrėžia, kad pelno skaičiai yra padidinti beveik trimis milijonais litų ir pelno dalis atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, jiems tesiekianti pusę milijono litų! (kuom, tenka pripažinti, patikėti yra itin sunku). Tolesniuose straipsniuose išspausdintuose Lietuvos Aide, 1932 metais, kiekviena iš pusių gina savo nuomonę. Iš šių straipsnių man labiausiai imponavo A. Stasiškio palyginimas: „Bravorininkų sąjunga prikaišioja man tariamai fantastiško pelno išvedžiojimą ir dar rašo, kad aš klaidinu visuomenę. Deja, skaudi realybė kartais pralenkia ir lakią fantaziją. Pavyzdžių užtenka. Alaus kainoms, sakysim šiuo atžvilgiu, akomponuoja, kad ir Kauno mieste elektros energijos kainos.“ Nors alaus pramoninkai bandė ginti savo poziciją, bet A. Stasiškis puikiai nušvietė Lietuvos visuomenėje vyravusias nuotaikas.

Karas keliuose. 1932 m. versija 🙂

Straipsniuose jis išsakė tik savo pastebėjimus, bet man pavyko aptikti interviu, kuris buvo perspausdintas 2009 metais, laikraštyje Verslo žinios. Tiesa, interviu veiksmas, vyksta jau 1935 metais, kuomet alaus kainų reikalai jau pradėjo krypti gerąja linkme. 1935-ųjų kovą „Dienos“ laikraščio korespondentų pašnekinti vieno Žemaitijos kaimo valstiečiai neslėpė niekad negeriantys „fabrično“ alaus:

–        Na, o kaip su šamarliaku, varot ar ne?

–        Varom, vo kaip čia jau nevarysi, – sako vyrai, – bene taip brangiai mokėsime valdžios „aptiekose“…

Ir žurnalistai čia pat buvo pavaišinti keliais buteliais vietos gamybos „zelcersko“ alaus, korespondentams jis pasirodė „…čystesnis už ryto rasas, gardesnis už devynius mydus“. Ką ten alus – tie patys valstiečiai gyrėsi jau kelerius metus neperkantys nė dėžutės degtukų, nes „Visi turi savo darbo žagažilkas, su titnagu.“Ir nereikia jiems nė pakelio „sindikatinių papirosų“, nes „…turi paslaptį taip išdirbti namuose išaugintą tabaką į „sigarus“, jog iš ties maloniau rūkyti, negu „sindikatines samanas“.

–        Eh.. brač, nesame mes durniais kraut sindikatams milijonus, – sako vyrai kas link tabako.

Žurnalistams pro akis neprasprūdo ir tai, kad iš kaimiečių „…ir pats seniausias ir pats jauniausias dėvėjo namų darbo rūbais, o ratus tepa sviestu.“

Galbūt, tai galima palaikyti įprastine situacija kaimui, kuriame ir šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės didele perkamąja galia nepasižymi. Tačiau, situacija, kurią sudarė nežabojamas kainų augimas, sukėlė itin didelį žmonių nepasitenkinimą. Ypač už didžiųjų miestų ribų žmonės visiškai boikotavo pramoninius aludarius (ir ne tik) ir jų požiūris į sindikatinę veiklą, monopolizuotą rinką ir beprotiškas kainas, buvo vienareikšmiškai neigiamas (dauguma miestiečių su tokia pozicija sutiko ir taip pat ją palaikė). Šiuos mano pamąstymus pagrindžia skaičiai. Nuolat krentantis pramoninio alaus vartojimas, dėl ekonominės krizės ir aukštų kainų įgalino sindikatines alaus daryklas išvirti ir parduoti tik 4,3 milijonus litrų alaus (1935 metais), kai šis skaičius 1931 metais sudarė 9,2 milijonus litrų.

Antra straipsnio dalis, kaip visada – kitą savaitę!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Ankstesnį straipsnį rasite čia.

Scroll to top