Sakiskiu alus

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Vasara baigėsi. Man asmeniškai šita vasara buvo nerealiai darbinga – prie savo nuolatinės veiklos Prohibicijoje pridėjau dar vieną darbą – tapau barmenu Alaus Bibliotekoje. Panorau susipažinti su baro virtuve iš vidaus ir negalėjau praleisti progos padirbėti viename iš geriausių Vilniaus barų. Taip pat baigiau mokslus Vilniaus universitete, oficialiai tapau istorijos magistru. Dėl šios priežasties buvau pristabdęs blog’o rašymą. Vien magistro parašymas per mėnesį suvartoja visą norą rašyti ką nors on the side. O dar papildomai paruošiau porą skyrių naujai knygai apie alų, kurie, labai tikiuosi tiks redaktoriui ir anksčiau ar vėliau pasirodys prekyboje. Tai dar viena mūzas vagianti ir rašymo džiaugsmą valganti hidra, po kurios šėlsmo teko ieškoti naujų įkvėpimų.

Vieną iš tokių įkvėpimų vėl sėsti prie klaviatūros pasiūlė Lietuvos aludariai, nes jų vasara buvo kažkas anbilyvibl. Tiek naujienų aš jau senokai nepamenu – daug ką pasako ir pats faktas, kad net ne visas spėjau sugaudyti ir tikrai ne apie visas paskelbiau BeerGeek facebook’e. Taigi, šiandien Jums pristatysiu asmeninį Lietuvoje išvirtų vasaros alų TOP 5 ir labai tikiuosi, kad jūs tą patį padarysit komentaruose.

Pirmiausiai reikėtų pradėti paminint kelis alus, kurie nors ir buvo labai geri, bet neprisikasė iki mano penketuko. Jeigu seniau sukdavau galvą kaip man čia tuos penkis alus įtraukti, tai dabar susidūriau su problema, kurių alų neįtraukti. Bet gi čia malonus galvos skausmas, ane? Taigi, pirmiausiai norėčiau paminėti, kad Tikras Alus kolaboracija su Apynio bravoru sugrįžo. Vasaros griausmas, kiekvienam lietuviui pažįstamas dėl vienos liepos mėnesio savaitės ir vėl buvo pristatytas į kelis geriausius Lietuvos barus. Prisipažinsiu, kad nuo alaus pristatymo iki kol man teko jo paragauti nubėgo ne viena bačka. Man daug pasakojo, kad pirmas virimas buvo silpnokas, todėl antrame buvo naudojama daugiau apynių ir pasirinktas kiek patobulintas receptas. Aš pats paragavau tik antrąjį virimą ir man labiausiai įsiminė labai lengvas angliškam golden ale’ui būdingas apynio poskonis ir ganėtinai stiprus salyklinis skonis. Sunkiai kilo ranka nustumti šį alų į šeštą vietą, bet galiausiai taip nusprendžiau, todėl, kad praeitą vasarą šis alus man paliko geresnį įspūdį.

Kitas alus, kurio nebus mano penketuke – Dundulio virimas specialiai Mėnuo Juodaragis festivaliui. Alus su kadagio uogomis į penketą nepateko, nes tiesiog jo vis dar neparagavau (greičiausiai ir neparagausiu).

Taip pat reikėtų paminėti ir Sakiškių bravoro Gin&Tonic IPA, kuri sukėlė dvejopus jausmus. Paragavus pirmą kartą alus neįsiminė, pasirodė nuobodus, nelabai tvarkingas. Antrą šansą šiam alui suteikiau po keletos dienų ir tuomet jis man atsiskleidė žymiai įdomiau – daugiau toniko, daugiau skonių, bet galbūt šiek tiek per daug. Nors sausas finišas buvo žeurei geras.

O toliau – startinis penketas.

Tvirtai penktoje vietoje įsitaisė Dundulio bravorių Saulenis. Oficialiai auksinis elis, o neoficialiai – vokiškas Kölsch stiliaus alus. Jeigu kyla klausimas kodėl neoficialiai, tai tik todėl, kad Kölsch stilius yra saugomas regioninės nuorodos ir oficialiai verdamas tik Kiolno regione. Šitą alų Simonas pristatė dar vasaros pradžioje ir tai buvo viena pirmųjų naujienų – naujas, Lietuvoje nematytas alaus stilius, bei įdomus apyniai. Žvėryno Špunkoje vykusiame pristatyme, vienas iš Dundulio vedlių pasakojo, kad Sauleniui parinkti neįprasti apyniai – Saphira, Poliaris ir Mandarina. Lyg to būtų maža – alus sausai apyniuotas su Poliaris apyniais, kurie alui suteikia lengvą mėtų aromatą ir poskonį. Visa tai sujungus gavome Saulenį – labai lengvo kūno, šiek tiek drumstą alų, kurį puošia standi, balta puta. Kvape jaučiami šiaudai, žoliškas/žemiškas apynys, kiek saldokas medaus ir bananinių esterių mišinys. Alaus karbonizacija pakankamai aukšta, skonis vandeningas, kiek karstelėjęs, bet gerai subalansuotas šieniškais salyklo intarpais. Saulenyje nemažai žolelių skonių ir kvapų, bet juos surinkti į bendrą ir apibrėžiamą paletę gan sunku. Ieškant galima apčiuopti šiek tiek mėtos, ką tik nupjautos žolės ar juodųjų serbentų aromatų/skonių.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Dundulio Saulenis

#4 – Genys the IPA. Buvau šio alaus pristatyme Marse ir tuomet aludariams sakiau, kad vasarai šis alus gali pasirodyti kiek per stiprus. Genio aludaris Jonas, tuomet man užsiminė, kad mąsto apie kiek silpnesnį šio alaus variantą. Vis dėlto, dabar jau nepamenu apie kokį stiprumą mes tuomet kalbėjome, nes kaip ir įprasta, kad American IPA būna stipresni ir sodresni, o šita the IPA ne išimtis. Pats alus, nors ir nėra stulbinančiai kartus ar ypatingai lengvas, yra ganėtinai gaivus ir dabar atmintyje perbėgęs visus kartus kuomet teko šio alaus atsigerti, drąsiai jį pastačiau į ketvirtą poziciją. Šiai IPA parinkti tradiciniai triple C apyniai (Centenial, Columbus ir Cascade), bei Summit, nes cituoju „man pasirodė, kad reikia“. Salyklinę bazę sudaro Golden Promise salyklas. Bendras rezultatas? Kiekvieną kartą ragaujant šio alaus mane stebindavo jo šviežumas – atrodė, kad patiekiamas alus buvo ką tik ištekėjęs iš fermenterio – nuostabus apynio kartumas, žoliškumas, eteriniai aliejai (suteikiantys malonų pušyno ir citrusų aromatą), lengvas kūnas, kiek aukštesnė karbonizacija ir vos jaučiamas salyklo saldumas. Paragavus net nesijausdavo, kad alus tarsi ir nelabai sesijinis. Lygiai taip pat pasimiršdavo, kad temperatūra lauke jau senokai perkopus 25 laipsnius Celsijaus. Vat taip ir susigyvenau su Geniu ir todėl jam ir skiriu #4 vietą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Genys the IPA

Kad ir kaip gerai šią vasarą dirbo dauguma mūsų craftinių aludarių, bet visišku nugalėtoju (mano širdies ir gomurio čempionu) turiu paskelbti Sakiškių bravorą. Vyrukai iš Sakiškių padirbėjo stulbinančiai. Aš jau trumpai papasakojau apie jų Gin&Tonic IPA, kuris nors ir buvo labai įdomiai surėdytas, bet nepaliko tokio įspūdžio, kaip šitie trys alūs:

#3 – naujas IPA receptas ir 5,5% raumuo (buvo 7,2%). Aš nežinau ar jie skaito ką rašau ir komentuoju Untappd (toks socialinis tinklas mėgstantiems registruoti kiekvieną išgertą bokalą), bet po jų IPA (7,2%) pasirodymo rašiau, kad norėtųsi silpnesnės versijos geriems orams. Tai vat jie paėmė ir padarė: silpnesnė, geresnė ir sesijinė IPA su ta pačia triple C bomba. Pirmą kartą paragavus šios IPA pasijutau tarsi Amerikoj (nors ten niekada ir nebuvau) – buvo nerealiai gerai. Apynio kartumas, beveik jokio salyklo, tokia tvarkinga, išbaigta. Neradau prie ko prikibti. Vienintelis note’as telefone sako: „kur puta?“. Jeigu tai vienintelis priekabis, tai klausimų kaip ir nekyla. Tačiau Sakiškės šiltajam sezonui pasiruošė taip gerai, kad tokia IPA prasibrovė vos iki trečios vietos.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

sakiškių american ipa vertinamas untappd

#2 – Sakiškių Gose su avietėmis. Ir /o-mai-gudnes-jebus-kraist-hauli-kau/ jeigu praeitam sezone gose’as buvo kaip eksperimentas, pirmasis blynas, kuris kiek prisvilo, tai antras kartas buvo ameizing. Tai tikrai nebuvo alus kiekvienam, bet jis buvo išvirtas nuostabiai (mano asmeninė nuomonė, paremta palyginimu su to Ol Gose to Holywood). Gose tai toks vokiškas alaus stilius kilęs iš Leipcigo regiono, kuris vadinimas šalia tekančios Goslar upės vardu. Laikais kai upės vanduo aprūpindavo aplinkines alaus daryklas vandeniu alus buvo natūraliai sūrus (įsivaizduokim alų, kurio pagrindas Vytauto mineralinis vanduo). Dabar siekiant atkurti tradicinius skonius Sakiškių aludariai pasitelkė druską (sako Himalajų, jei kam nors atrodo, kad ružava druska turi kitokį skonį, nei balta) ir dar užmetė keletą (šimtų) kilogramų aviečių (nes vokiečiai išvis siūlo šitą stilių ir berliner weisse gerti su sirupu) – galutinis rezultatas yra toks nepakartojimai gardus, kad net visiški alaus analfabetai atėję į Alaus Biblioteką gerdavo pokalą po pokalo. Tereikėdavo paminėti, kad pirmas gurkšnis nepratusiam bus itin rūgštus, o toliau skonio receptoriai vis labiau pripras prie keisto šio alaus stiliaus skonio ir vualia. Antra vieta ir pasiūlymas tęsti pradėtą darbą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Sakiškių alus Gose with Raspberries #sooopink

#1 – Sakiškių Corn Lager. Aš nesiplėsiu pasakodamas apie alų, nes savo redneckiškus viražus, kuriuos man sukelia Corn Lageris jau esu aprašęs. Dar kartą garsiai pasvarstysiu ar Sakiškių aludariai skaito, ką aš rašau, nes tai jau antras sutapimas. Pirmą kartą apžvelgdamas šitą alų sakiau, kad jam nepamaišytų gera sauja papildomų apynių, kurie subalansuotų perdėtą kukurūzo saldumą. Taip jie ir padarė – įmetė gerą kiekį Citra apynių ir padarė beveik neįmanomą dalyką – gerą, sesijinį, craft lagerį (tokį, kuris žengia koja kojon su vokiškom ir čekiškom legendom ir yra galva geresnis už itin nuvylusį Brewdog This.Is.Lager). Tarsi žaibas iš giedro dangaus nustebinęs mano skonių receptorius, šis alus iškart tapo mano vasaros favoritu. Kiekvienas pub’as, kuris šios gėrio neturėjo gali griaužti nagus. Tiesiog. Pirma vieta, nes alus yra sesijinis, neįkyrus, skaidrus (ko trūko pirmoje versijoje) ir dar lageris. Gerais laikais gyvenam!

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Pabaigai tik paminėsiu, kad geri Sakiškių darbai su vasara nesibaigė. Visai neseniai buvo pristatytas viskio statinėse brandintas angliškas imperial porteris ir sour pale ale’as, kurį įkvėpė To Øl Sur Simcoe. Taip pat buvo patobulintas ir angliško bitterio receptas. Man kyla vienintelis klausimas – ar spėsiu viską paragaut? O šiaip tai, pagaliau sugrįžo sekmadienio skaitiniai ir jūsų top 5, 3 ar tiesiog vasaros top laukiu komentaruose.

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd – https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

degustacija | sakiškių alus corn lager

Šiame blog’e dar nebuvo aprašyta nei viena Sakiškių alaus degustacija. Ir kad jau siekiu prikelti BeerGeek iš numirusių tarpo, tai pasitaikius pirmai progai taisau dvi klaidas – įrašas apie naujausią Sakiškių produktą ir pirma alaus degustacija šiame blog’e nuo 2014 metų sausio. Tada Raudonos plytos buvo naujiena rinkoje.

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Taigi, Sakiškių alus išleido naują Pancho serijos alų – Corn Lager (american adjunct lager). Jeigu teisingai suprantu tai Pancho serija yra bendras Sakiškių ir Sofa de Pancho restorano projektas, kuris Sakiškių alui suteikia meksikietiškų spalvų. Buvo porteris su chipotle, o dabar kukurūzinis lageris. Stilius pasirinktas labai įdomus. Tikrai nedažnai indie alaus darykla sugalvoja išvirti bene labiausiai alaus geek’ų nemėgstamą alaus stilių pasaulyje, kurį „išgarsino“ tokie vardai kai Bud Light ar Coors arba hipsterių favoritas PBR. American adjunct lageris yra menkaverčio skonio ir masinės gamybos produktas, kuris labai išpopuliarėjo Amerikoje po prohibicijos laikotarpio. Pagrindinis tokio alaus tikslas buvo sukurti produktą masėms su kuo mažiau skonio, kuo mažesniais kaštais ir kuo geriamesnį. Būtent dėl taupymo politikos ir nuolatinio alaus virimo optimizavimo alaus gamyboje ir buvo pradėti naudoti tokie miežių pakaitalai kaip kukurūzai ir/ar ryžiai. Tikslas pasiektas – dažniausiai randamas american adjuct lageris yra negeriamas alus skaidraus stiklo buteliuose.

Kuomet aš išgirsdavau žodžius Bud Light (galima sakytis american adjuct lagerio sinonimas) aš iškart pagalvodavau apie tikrą redneką iš Amerikos. Tokį, kuris grįžta po darbo dienos namo į savo apšiurusią lūšną Alabamos pelkėse. Išlipa iš sudrožto Fordo pikapo ir instantly užsikiša kramtomo tabako už apatinės lūpos. Tuomet kaimietišku akcentu pašaukia Anai Li, kad neštų savo subinę su šaltu alaus buteliu į verandą ir kaistų trijų dienų pupelių troškinį. Pagriebęs iš jos rankos butelį rednekas savo kišeniniu revolveriu nusišauna kamštelį, prasuka revolverį ant piršto ir vienu mauku susileidžia pirmą alaus apkabą. Tuomet girgždančioje verandoje kresteli į savo supamą krėslą, pasitaiso madingą 80-ųjų mullet’ą ir pasiima į rankas šalia pastatytą shotgun’ą. Lėtai besisupuodamas ir beglostydamas laikomą ginklą rednekas Džo pasineria į palaimingą konfederatų kantri muzikos jūrą ir nejučia užmiega. Tai vat su tokiu stereotipiniu vaizdeliu aš pirkau Sakiškių Corn Lager ir labai tikėjausi gauti lengvą, vasarišką alų, kuris sugriautų mano galvoje nusistovėjusius stiliaus stereotipus ir liktų tik malonus gaivos prisiminimas.

Pancho Corn Lager nusipirkau Gero Alaus Parduotuvėje, kur jis kainavo menkus 1,99 plius fucking depozitas (kitą kartą apie tai). Grįžau namo, nupūčiau dulkes nuo du metus nenaudoto degustacinio BeerGeek stendo ir palaukęs kol alus atvės šaldytuve atsikimšau butelį.

Alus pilasi skaidrus, blyškiai gelsvos spalvos. Šiek tiek primena Berliner Weisse, nes pageidaujamo lagerio skaidrumo nėra. Yra lengva migla ir keletas plaukiajančių mielių nuosėdų. Susidaro standi, švariai balta puta, kuri gan greitai sėda. Pasukęs alų taurėję putą šiek tiek atgaivinu. Kvapas beveik neegzistuoja, vos vos jaučiamas saldus kukurūzas ir apynio užuominos. Toks saldžiai žoliškas aromatas, kuris man labiausiai primena žalią kukurūzo burbuolę iš močiutės brolio ūkio. Paragavus Corn Lagerį ganėtinai stipriai kerta karbonizacija. Šiek tiek nurimus burbuliukams pasijaučia, kad  alus yra itin lengvo kūno ir labai lengvai geriamas. Pirmiausiai pagalvoju, kad valgau kukurūzo burbuolę. Tokią skanią ir labai saldžią, kaip ta, kurią kažkada pirkau vaikščiodamas Kroatijos kurorto gatvėse. Aluje visiškai dominuoja kukurūzo skonis. Po keletos akimirkų pasijaučia, kad alus yra ne toks bukas ir vienpusiškas, atsiranda kompleksiškumas. Poskonyje išryškėja šiek tiek tiesmukas apynio kartumas. Nors perskaičiau, kad Green Bullet yra kartusis ir aromatinis apynys, bet neapleidžia mintis, kad naudotas tik kaip kartusis. Tas kartumas gelbsti šitą alų, bet kuomet jis išnyksta lieka tik labai daug saldėsio burnoje. Ir tas saldėsis ilgainiui gali įgristi. Vienas iš būdų jį panaikinti išgerti kitą alaus gurkšnį ir taip kol alus taurėje pasibaigia.

Šitą Sakiškių stiliaus eksperimentą užskaitau. Tikrai matau žmonių, kuriems šitas alus pasirodys labai skanus, nes jiems patinka saldūs gėrimai. Aš tikiuosi, kad bus galima paragauti ir keginės versijos, tuomet tikrai nusipirksiu alų dar vienam įvertinimui. Iki idealumo man pritrūko kompleksiškesnio apynio, kuris manau, tikrai padarytų šitą alų geresniu. Tokio gėliško ir žemiško, net nereikia labai amerikietiško, bet didesnės apynio įtakos norėtųsi. Ir galbūt su kitu apyniu būtų labiau suvaldytas kukurūzinis saldumas, kuris mane šiek tiek erzino.

Šito alaus esmė yra užgesinti degančią burną po karšto meksikietiško patiekalo arba atgaivinti vartotoją karštą vasaros dieną. Regiu Corn Lager sėkmę vasaros terasoje, jeigu tik jis bus teisingai pristatomas. Sakiškėms pavyko sulaužyti american adjuct lagerio steriotipą ir tai manau yra svarbiausia. Tikiu, kad išpildymo spragas ištaisys nauja įranga apie kurią Sakiškių alus paskelbė kiek anksčiau.

Pirkit ir ragaukit!

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd, ten rasite ir tikslų šito alaus įvertinimą.
https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

Scroll to top