Ryga

LĪGO ZIEMA 2014

Taigi visai neseniai, Rygoje, vyko žiemos alaus festivalis „LĪGO ZIEMA 2014“. Tai antrasis žiemos festivalis Latvijos sostinėje. Praėjusiais metais, panašų renginį, tik žymiai mažesnei auditorijai organizavo alaus baras-parduotuvė „ALEHouse“. Šiais metais, renginys įgavo masiškesnę formą ir mes, be didesnių dvejonių, nusprendėme jame apsilankyti.

LĪGO ZIEMA 2014

Labietis iškaba žymėjo įėjimo į festivalį vietą.

Festivalis vyko pramoniniame Rygos rajone, organizatorių „Labietis“ alaus bravoro-baro teritorijoje. Atvykę į renginio vietą, pasigedome organizuotumo. Buvo neaišku iš kurios pusės pradėti, todėl patraukėme ten, kur buvo daugiausiai žmonių. Pasirodo, tai buvo vienas iš trijų stage’ų, kuriame savo produkciją pristatė Latvijos naminiai aludariai. Tik ten išsiaiškinome, kad alų galima ragauti išsikeitus pinigus į vietinius, festivaliui skirtus, kuponus, kurie buvo keičiami „Labietis“ bare. Pasirinkimas paprastas – komercinei produkcijai skirti kuponai kainavo 5 arba 20 eurų, o namudinių aludarių kuponas 5 eurus.

Mūsų pareiga, nusipirkus kuponą į naminių aludarių stage’ą, buvo išrinkti ir geriausią ten parduodamą alų. Jeigu gerai pamenu, tai viso, save pristatė aštuoniolika aludarių. Prisipažinsiu, visų neišragavom. Kadangi, esu dalyvavęs „Atviro alaus“ aludarių taurėje Lietuvoje, galiu tik pasakyti, kad braliukams iki daugumos mūsų namudinių, kaip man keliais iki Pekino. Kai kurios produkcijos, net nebuvo galima laikyti alumi. Be abejonės, tai šiek tiek nuvylė. Išsikeitę likusius kuponus į craft aludarių, patraukėme ragauti jų alaus.

LĪGO ZIEMA 2014

„Viva“ Kazbek vieno apynio eksperimentai

„Labietis“ bare buvo pilstomas jų alus, tiesa tik stipresnis, nes festivalis buvo skirtas žieminiam alui. „Labietis“ verda ganėtinai įdomią produkciją, nevengia eksperimentų. Ne visi eksperimentai mums pasirodė vykę, labiausiai patiko jų siūlomas klasikinis pale ale’as ir imperial IPA. Ragavom ir, kaip jie teigia, pagal Latvijos tradicijas virto alaus. Taip pat eksperimentų, vienas jų buvo su kadagiais, panašus į Lietuvoje aptinkamą „Mėnuo Juodaragis“. Vėliau, dėka ramtyno, prisijungėmė prie trumpos ekskursijos po jų bravorą. Ten, vienas iš savininkų, prisipažino, kad silpnesnę produkciją, atjungė nuo kranų. Bene įdomiausia pasirodė jų vieno apynio serija „Viva“.

Antrame aukšte, virš „Labietis“ baro, buvo susirinkę Baltijos šalių craft’iniai aludariai. Latvius, be jau minėto „Labietis“, atstovavo „Valmiermuiža“, „Malduguns“, „ALEhouse“ (jie pristatė tik vieną savo pačių produktą – Medusas IPA, o visą kitą sudarė jų importuojama ir parduotuvėse parduodama produkcija). Lietuviai ir estai turėjo po vieną savo atstovą, atitinkamai „Dundulis“ ir „Pohjala“. Labiausiai norėjosi paragauti estiškos pasiūlos. Kaip jau minėjo Tikras Alus, į festivalį „Pohjala“ atsivežė daugiausiai savo pilotinę produkciją, bet buvo ir vienas komerciškas produktas – pusiau ruginis elis „Rukkirääk“. Paragavus keletą jų siūlomų produktų, susidarė nuomonė, kad potencialo vyrukai tikrai turi ir savo amatą išmano. Patiko ir vėliau, jų paleistas kvietinis alus, bei nevisai brandus imperinis porteris. Ramtyns, taip pat minėjo, kad jie organizuos savo minifestivalį – bus įdomu, lauksim žinių.

LĪGO ZIEMA 2014

„Pohjala“ estonian craft beer.

Nemažai dėmesio, festivalio metu sulaukė ir mūsų šalies flagmanas „Dundulis“. Verta pastebėti, kad daugumos ragautojų nuomonė apie lietuvišką craft’ą buvo itin palanki. Tas labai džiugino. Deja, tik vėliau, jau palikę festivalį sužinojome, kad „Dundulis“ ten pristatė ir naująjį produktą, gruit elį „Kietys“. Problema, žinoma, nedidėlė, alus jau atsirado ir „Špunka“ parduotuvėse. „ALEHouse“ prie savo stendo, taip pat traukė nemažą auditorijos dėmesį. Ir nors pristatė tik vieną savo produktą, jų butelinė produkcija buvo verta nuodėmės. Vienuolių alūs, saison, IPA’os, Imperial stout’ai, Mikkeler, Brewdog – galėjai ragauti iki nukritimo. Didžiąją laiko dalį ten ir praleidome. Likusios latvių craft’inės daryklos, nors ir nežybėjo išskirtinumu, tačiau, pristatė ganėtinai neblogus porterius, būtent jie ir paliko didžiausią įspūdį. Taip pat, reikia pastebėti, kad „Valmiermuiža“ skyrė daugiausiai dėmesio savo išoriniam prisistatymui.

Alus festivalio metu, tikrai buvo neblogas. Galbūt, išorinės komunikacijos stoka, sutrukdė pritraukti šiek tiek daugiau alaus daryklų, bet iš kitos pusės tai tikrai nebuvo minusas. Šešių daryklų ir jų pristatomos produkcijos, buvo per akis. Nors festivalis, galbūt ir neįvykdė savo užsibrėžtų tikslų pritraukti apie 2000 tūkstančius lankytojų, tačiau ir su buvusiais ~500 buvo sunku prasilenkti. Patalpos buvo tikrai per mažos, sėdimų vietų buvo vos keliasdešimt. Pasibuvus tokioje sausakimšoje patalpoje, labai norėjosi įkvėpti gryno oro, deja, organizatoriai, kažkodėl sugalvojo „puikią“ idėją – lauke, metalinėse bačkose, užkurti laužus, nuo kurių dūmų buvo galima springti stovint craftinių aludarių stage’o balkone ar nusileidus į pirmą aukštą pas naminius aludarius ir „Labietis“ barą. Taip pat ir rūbai, po tokių pasistovėjimų, smirdėjo tarsi būtum grįžęs iš stovyklinio žygio. Dar vienas ir matyt didžiausias minusas, buvo tai, kad organizatoriai nepasirūpino vandeniu. Juk po winter warmer’ių, reikia atsigerti ir ko nors neutralaus. Vis dėlto, šioje vietoje gelbėjo greta buvusi Rimi parduotuvė.

LĪGO ZIEMA 2014

Festivalio taurės

Tokie minusai, neleidžia vertinti festivalio, kaip idealaus. Tačiau malonu, kad kai kuriomis smulkmenomis buvo pasirūpinta. Pavyzdžiui, festivalio stiklinės, kurias buvo galima nusipirkti už 2 eurus, arba gauti dovanų, jei pirkdavai 20 eurų kuponą. Iš stiklo alų ragauti/degustuoti, žymiai maloniau, nei iš plastikinės taros.

Apibendrinant, norėtusi pagirti organizatorius už parodytą iniciatyvą ir palinkėti organizacines smulkmenas sutvarkyti kitais metais. Savo ruožtu, galiu tik patvirtinti, kad į tokį renginį nuvažiuoti buvo verta.

Cheers!

Trumpi alaus gerbėjo užrašai. Trys valandos Rygoje.

Ilgokai tempiau kol pagaliau prisiruošiau parašyt kelis žodžius į beergeek‘ą, bet žinot, kaip ten būna.. darai viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką padaryti būtina. Tai štai, mano prisiminimai iš Rygos. Nuotrauka mūsų feisbuko profilyje pasirodė jau senokai ir kaip buvo galima suprasti, laiko veltui ten tikrai neleidau. Nevykau į Rygą tam, kad susipažinčiau su latvišku alumi ( ir kalbu ne apie Cesu). Labiau norėjosi praplėsti savo pasaulinio alaus akiratį. Juk ten galima rasti to, apie ką Lietuvoje ir prieš liūdnai pagarsėjusį alkoholio įstatymą buvo galima tik pasvajoti. Deja, mano laikas Latvijos sostinėje buvo labai ribotas, todėl dieną prieš kelionę susidariau optimalų maršrutą ir lankytinų vietų sąrašą remdamasis Tikro Alaus ir RateBeer informacija.

Pirmoji mano stotelė – Alus Salons (dabar jau sujungta su ALEhouse, remiantis žiniomis iš ratebeer.com puslapio). Tai buvo alaus parduotuvė – baras, kurios konceptas šiek tiek priminė mūsiškę Špunką. Galėjo ir įpilti, ir buteliuose alaus parduoti, tik pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis. Jei reikėtų jį apibūdinti – žadą atimantis. Ir man nepasisekė, nes žiemos sezonu jie savo asortimentą šiek tiek sumažina ir išparduoda, tai ką turi. Grįžus į Lietuvą, jų feisbuko puslapyje jau po savaitės pastebėjau, kad klientų laukia pagausėjusi alaus šeimyna. Nepasisekė, bet tik iš dalies, nes jau pirmoje stotelėje prisikroviau tiek alaus, kad nugara vargiai atlaikė (pirkau visko po du, nes be lauktuvių grįžti buvo mažų mažiausiai nepadoru). Įžengus į pačią parduotuvę, mane pasitiko jos bendrasavininkas ir iškart maloniai pasiūlė pagalbos. Prisistačiau, kas per vienas būsiu, ir jis nepraleido progos pasigirti – geriausiu latvišku alumi pagal RateBeer buvo išrinktas jų ALEhouse Black Sheep Stout. Mitriai įpylęs man degustacinę taurė, jis maloniai sutiko papasakoti apie Rygą ir tai ką joje gali surasti alaus megėjas/entuziastas. Tiesa, jo pasakojimas nelabai nudžiugino. Prisipažino, kad pasirinkimas Latvijoje nėra toks jau baisiai didelis ir aš nesuklydau savo trumpai kelionei pasirinkęs Alaus Salons – ALEhouse ir Bon Vivant. Tačiau, mano nuomone, vien šiose vietose alaus pasirinkimas yra „mind-blowing“. Bekalbant sužinojau, kad savo alų jie verda Olandijoje įsikūrusiame De Molen bravore, tačiau ruošiasi plėsti savo veiklą, padedant brewmasteriui atvykusiam iš Amerikos. Pokalbio metu paminėta, kad ALEhouse ieško bravoro savo reikmėms aplinkinuose rajonuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Latvijos sostinėje puikavosi dvi Alus Salons parduotuvės, tačiau dėl kažkokių aplinkybių viena patapo tik „masalu turistams“. Greičiausiai savininkų kelią perbėgo juoda katė.

Ši Alus Salons parduotuvė Dzirnavu iela, deja, jau uždaryta ir sujungta su tam pačiam savinininkui priklausančiu ALEhouse restoranu-pub‘u. Nors nežinau ar dėl to vertėtų skųstis, juk dabar dar daugiau tikrai gero alaus galima rasti vienoje vietoje. Apie Alus Salons parašiau tik todėl, kad atskirtumėte ją nuo S. Brevinga Alus un viskija salons esančios Tirgonu iela 4. Nors nesakau, kad ten nieko nerasite, bet pagal paskutinius atsiliepimus RateBeer.com susidaro labai dvejopa nuomonė apie šią vietą, kas kartais priverčia suabejoti jos profesionalumu. O mano aprašytoje parduotuvėje, buvo galima aptikti masišką kiekį Mikkeler produkcijos, taip pat belgiškų pasididžiavimų, tokių kaip Chimay tripel ir t.t. Buvo tikrai nebloga vietelė ir dabar manau didžiąją dalį jos pasiūlos dabar galima rasti ALEhouse, nors po susijungimo ten dar nesilankiau ir patvirtinti to, deja, negaliu.

Maloniai pasikalbėjęs su savininku, ir Alus Salons praleidęs gerą valandą savo brangaus laiko, patraukiau į kitą vietą, kurioje tikėjausi užtrukti žymiai trumpiau – Bon Vivant belgų virtuvės alaus restoraną. Ši vieta, kaip ir turėtų, išsiskiria savo belgiško alaus asortimentu. Pakeliui iš Alaus Salons, nors ir besikeikiantis, dėl tempiamo svorio, užsukau į Stockmann Supermarket Sausio 13-osios gatvėje. Tai vienintelis supermarketas, kuris siūlo šiek tiek daugiau produkcijos, nei didžiųjų Latvijos pramoninkų alus, bei Warsteiner. Tačiau asortimentas ten nelabai pradžiugino. Nors ir aptikau jau senokai ragauto Young‘s Double Chocolate Stout, bet nusprendžiau nieko nepirkti ir pataupyti pinigus. Patarimas: jei tikitės (kaip ir aš tikėjausi) nusipirkti, kad ir eilinio Duvel, viename iš didžiųjų supermarketų (Rimi ar Maxima) galite pamiršti. Lietuvoje to dar buvo galima rasti, o Latvijoje dominuoja tik jų pramonės milžinų produktai. Vienintelė vieta, kur galima rasti šiek tiek padoresnio alučio – Stockmann‘as, tačiau ir į jį užsukti nebūtina, nes sužavėti greičiausiai neliksite. Prasiėjęs Rygos gatvėmis (ne itin džiuginantis miestas ir elgetų pastebimai daugiau, nei Vilniuje), pagaliau atsidūriau prie Bon Vivant durų. Užėjau vidun ir ten mane pasitiko tuštuma. Vienas barmenas sedėjo prie savo kompiuterio ir labai atidžiai nagrinėjo ekraną. Pastebėjęs mane, pasisveikino, bet supratęs, kad nekalbu nei latviškai, nei rusiškai, atsiprašė, kad anglų kalbos žinios nėra pačios geriausios. Vis dėlto, susikalbėti pavyko gana nesunkiai, nes aš puikiai žinojau ko man reikia. Nusipirkau du Duvel, du Rodenbach (buvau pasiilgęs, nes Beer Barrel jo, jau nebeveža!) ir Orval (pagaliau!!), palikau kelioliką latų savo sąskaitai apmokėti ir išėjau į trečią ir paskutinę stotelę, kuri jei vykčiau į Rygą šiandien, būtų pirmoji – ALEhouse.

ALEhouse – puikus craft beer restoranas, prekiaujantis craft alumi, kurį vežasi daugiausiai iš Amerikos. Tiesa, prasitampęs po Rygą, ALEhous‘e jau turėjau mažai laiko, tačiau ten gali imti viską kas papuola po ranka ir greičiausiai nusivylęs nebūsi. O imti ten tikrai yra ką – Double Stout, Double IPA, Triple IPA, Imperial porter, rauchbier ir t.t.. Įspūdingas asortimentas, kuris prasiplėtė vos man sugrįžus į Lietuvą. Užbėgus į restoraną/pub‘ą ten mane irgi pasitiko vos vienas barmenas, stoviniuojantis už baro. Persimečiau keliais žodeliais ir pradėjau rinktis alų kurį galėčiau parsigabenti už savo pinigų likučius. Buvo neįtikėtinai sunku pasirinkti, tiksliau buvo itin sunku ko nors atsisakyti. Dabar, turėtų būti dar sunkiau, nes jeigu susijungus su Alus Salons susijungė ir jų produkcija, ta vieta patapo verta nuodėmės. Kiek žinau, ALEhouse galima paragauti ir trijų rūšių jų verdamo alaus (Black Sheep stout and Bitter Poet Pale Ale and Prima Donna), o ateityje savininkų planuose – rūsyje įrengti mini bravoriuką, bei įsigyjus didesnį bravorą virti net dvyliką rūšių savo alaus, kurių receptai jau sudaryti. Apsilankę Rygoje tikrai nepasigailėsit. Aš žinau vieną, važiuosiu ten dar ne kartą. Maloni atmosfera ir didelis alaus pasirinkimas tikrai skatina sugrįžti, o pasiklausius tokių planų, net neabejoju, kad su kiekvienu apsilankymu mano nuomonė bent jau apie šį pubą/ restoraną/ parduotuvę taps tik dar geresnė.

ALEhouse pasirinkimas 2

Čia įdomus, olandų rašytas, straipsnis apie ALEhous‘ą anglų kalba.

Mano laimikis po šio karto buvo toks: 1x Trappistes Rochefort 10, 1x Trappistes Rochefort 8, 2x Mikkeller 19, 2x Orval, 2x Duvel, 2x Westmalle Trappist Tripel, 2x Rodenbach, 2x Guldenberg, 2x Chimay Tripel, 2x Crooked Moon Tattoo, 2x Gonzo Imperial Porter, 2x Southern Tier Double IPA, 2x Flying Dog Double Dog Double Pale Ale, 1x Hopin’ Frog Outmeal – Imperial Stout, 1x Hopin’ Frog Triple IPA Hop Dam, 1x Southern Tier Imperial Mokah, 1x Mikkeller Rauchstar, 1x Black Jack Porter. Ir visas šis turtas man kainavo apie 450 LT, bet buvo verta, ti-i-ikrai verta!

Keli patarimai keliaujantiems dėl alaus:

– Susidarykite lankytinų vietų (ne tik Rygoje) sąrašą. Pasinaudokite šiais internetiniais puslapiais: Tikras Alus ir RateBeer .

– Nesitikėkite rasti gero pasaulinio alaus supermarketuose už mažesnę kainą. Ten galite rasti nebent didžiųjų bravorų produkcijos. Išimtis Stockmann.

– Pigiai ir daug alaus Latvijoje negausite, pasiruoškite išleisti ganėtinai didelę pinigų sumą.

– Mano aprašytas vietas galima pasiekti pėsčiomis. Susiraskite patogią mašinų stovėjimo aikštelę (aš naudojau Radisson Blu Elizabete) ir eidami taip pat susipažinsite su miestu.

– Aplankytų vietų Facebook paskiros: ALEhouse; Bon Vivant.

Scroll to top