istorija

Sindikatų sutramdymas

Trečiasis etapas (1936-1940 m). Sindikatų sutramdymas 

Taip buvo…

Šis etapas žymi atomazgą kainų kare. Pačiu laiku įkurta kainų kontrolės komisija su vyriausiuoju kainų tvarkytoju V. Juodeika priešakyje įstengė pažaboti nepasotinamą aludarių sindikato pelno siekimą. Kalbant apie šį etapą reikėtų pabrėžti pirmuosius realius komisijos veiksmus, paskutinius sindikatininkų pasispardymus ir paverkšlenimus, bei pagerėjusią alaus kainų situaciją Lietuvoje.

… permainų pradžia…

Jau 1935 metais buvo paskelbta, kad aludarių sindikatas netrukus iširs, nes buvo nacionalizuota skolų prispausta „Gubernijos“ alaus darykla. Ją perėmus Lietuvos bankui, ji išstojo iš sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė. Nepaisant to, po truputį buvo jaučiamas pagerėjimas pramoninės aludarystės sferoje. Po ilgų ir dažniausiai bevaisių derybų, buvo nutarta mažinti akcizą alkoholiui ir kartu sumažinti alaus kainas, taip pat pažaboti ir kitų sindikatų savivalę. Tvarkytojas turėjo galią likviduoti sindikatus. Pirmąja tvarkytojo „auka“ dar 1935 m. gegužės pabaigoje tapo kojinių sindikatas „Astra“, į jį buvo susibūrę 4 gamintojai – „Cotton“, „Diana“, „Br. Urliamperiai ir Co“ ir „Tramit“. Jiems buvo įsakyta „išsiskirstyti“ – t. y. grąžinti senas (iki sindikatines) kojinių kainas, o pačius gaminius vėl žymėti senaisiais fabrikų ženklais. Taip buvo žengtas pirmas griežtas žingsnis link sindikatų valymo. 1936 metais kainų tvarkytojas paskelbė negailestingą statistiką, kad Lietuvoje alaus kainos yra virš šimto procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir, kad valstybė privalo imtis griežtų priemonių, kad tas kainas pažabotų. Geriausia išeitis – atpiginti alų kokiais 40–50 procentų. Suvartojimas padidėtų 100 procentų, nes „lietuviai juk mėgsta alų“. Po truputį, derindami įstatymus, siekdami geriausios išeities visiems, kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybė ėmėsi griežtesnių priemonių. Visų pirma buvo sumažintas akcizas alui, taip siekiant sumažinti alaus kainas. Kad kainos kristų prižiūrėjo ir kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną nusižengėlį, kuris kainų nemažins bausti atitinkamomis ir itin griežtomis bausmėmis. Nors alaus sindikatininkai iškart reagavo paverkšlenimais ir jų verslo žlugdymu, teigdami, kad jei tai tęsis ir toliau, jie alaus išvis nebegamins, V. Juodeika jau nebeatšaukė įstatymų. Galų gale spauda pratrūko džiaugsmingomis antraštėmis – Kainų tvarkytojas paskelbė, kad nuo 1937 m. gegužės 16 d., nuo Sekminių, alaus kainos bus sumažintos 45–60 procentų!

Aludarių sindikatas, dar bandė priešintis ir surengė paskutinį pasispardymą, kurio metu, įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti iki dvyliktos valandos, kad tą pačią dieną, kai tik įstatymas pradės galioti niekas pigesnio alaus negautų. Tai buvo paskutinis bandymas parodyti savo galybę, prieš pagaliau gerai sustyguotą valstybės aparatą. Po šių puikių naujienų spaudoje pasipylė straipsniai, kurie gyrė valstybės sprendimus mažinant akcizą, numušti ir kontroliuoti alaus kainas. Alaus gamintojai, nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo susibrandinusį alų. Visos šios priežastys lėmė, kad net ir sumažinus alaus akcizą, įplaukos už alaus pardavimus valstybės biudžetui augo kaip ant mielių. „Pagal išvirtos alaus misos kiekį, gamyba palyginus su praeitų metų atitinkamais mėnesiais padidėjo, birželio mėnesyje 151%, liepos – 104%, rugpjūčio – 197%. […] Taip pat žymiai padidėjo ir akcizo pajamos, nors akcizo mokestis buvo sumažintas 23 – 25%. Š.m. birželio mėnesyje akcizo gauta 89%, liepos – 59% ir rugpjūčio – 128% daugiau negu pereitais metais.“

… ir gera pabaiga!

Šie laimėjimai, skatino ir toliau griežtai kontroliuoti alaus kainas ir alaus pramonę. Siekiant pagerinti produkcijos kokybę, buvo paskirstyti regionai, kuriuos atitinkamos daryklos turėjo aptarnauti ir apskaičiuota, kiek alaus tos daryklos turėtų išvirti norėdamos patenkinti eilinių piliečių poreikius. 1938-1939 metais buvo išleisti pakartotiniai kainų tvarkytojo įsakymai, kuriuose griežtai apibrėžiamos kiekvienos alaus gaminimo ir platinimo pakopos kainos. Jie rėmėsi kainų priežiūros įstatymu.

Permainos, kurias įnešė kainų kontrolės komisija ir vyriausias kainų tvarkytojas, ne tik pagerino ekonominę situaciją Lietuvoje – jos buvo vienas iš didžiausių pasiekimų kovojant prieš kartelinę – sindikatinę politiką, taip pat visiškos monopolijos ir karaliavimo rinkoje sustabdymas. Šie pokyčiai pagaliau sugrąžino alaus kainas į tokius rėmus, kuriuose alaus galėjo įsigyti ir paprastas Lietuvos Respublikos pilietis. Šie įstatymai ir jų pataisos įgalino valstybę surinkti didesnius mokesčius iš alaus akcizo, nors jis ir buvo sumažintas, taip pat didesnė paklausa įgalino ir pramoninkus po truputį pradėti kalbėti apie pelną, kuris anot jų buvo neįmanomas. Laimėjo visi, o kas džiaugsmingiausia, tai, kad laimėjo eilinis pilietis iš alaus krašto.

Ankstesnės dalys:

I. Industrializacija

II. Pirmasis etapas. Sindikato veikla.

III. Antrasis etapas. (I dalis)

IV. Antrasis etapas. (II dalis)

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Čekija – Vidurio Rytų Europos alaus motina

Mano nuomone Čekija galima vadinti Vidurio Rytų Europos alaus motina, o jeigu kalbėtumėme tik apie lager tipo alų, tai tuomet Čekiją derėtų vadinti viso pasaulio alaus motina. Jums turėtų kilti klausimas, kodėl? Manau, paprasčiausią atsakymą į šį klausimą pateikė M. Jackson savo straipsnyje „ Does the world understand Czech beers?” kuriame jis teigia: „Kas vynuogės yra vynui, tas miežiai yra alui. Klasikinė gausybė miežių naudojamų lagerio gamybai visame pasaulyje, savo kilmės šaknis turi Moravijoje. Sumaltų miežių saldumas yra reguliuojamas pasitelkiant apynių žiedų aromatinį kartumą. O švelniausiai aromatizuoti apyniai ir labiausiai tinkantys lagerio gamybai atkeliauja iš Bohemijos. Moravija ir Bohemija kartu sudaro Čekijos Respubliką“. Čekijos alaus tradicijos yra labai gilios, ir būtent čekai Europos ir pasaulio alui yra itin nusipelnę, todėl būtų neatsakinga trumpai neperteikti jums čekiško alaus istorijos.

Alus Čekijoje turi nepaprastą istoriją ir kilmę. Nors kaip jau minėjau anksčiau, pirmasis alus yra datuojamas dar Mesopotamijoje, jo viduramžių istorija greičiausiai prasidėjo toje vietoje, kurią dabar vadiname Čekijos Respublika ir nuo ten pradėjo plisti į vakarus. Apyniai Bohemijoje jau tikrai buvo auginami nuo 859 mūsų eros metų ir jie tapo tokie populiarūs, kad vienas iš kelių karalių Wenceslas (gyvenęs 907-935), uždraudė, bet kokį apynių eksportą į kitas šalis, taip siekdamas išsaugoti alaus tapatybę. Auginimo vieta prie Zatec miesto, turi raudonojo molio dirvožemį, kuris išlaiko idealią drėgmę, reikalingą apyniams ir jį supa kalnai, kurie apsaugo apynius nuo stipraus vėjo ir liūčių. Zatec ir Saaz regionų apyniai dar ir dabar pasaulyje yra vadinami geriausiais ir švelniausiais.

Alaus virimas Pilsen ir Budweis miestuose yra datuojamas apytiksliai nuo 1200 metų. Alus buvo verdamas vienuolynų daryklose ir karalių rūmuose. Tie alūs buvo tamsūs arba drumsti, tačiau esminis lūžis įvyko 1842 m., kuomet Bohemijoje buvo išvirtas pirmasis šviesus, auksinės spalvos, skaidrus lager tipo alus. Šis kūrinys sukurtas prieš daugiau nei 150 metų užtikrino čekiškam alui amžiną vietą istorijoje. Šis alus yra laikomas dabartinio „Pilsner Urquell“ pirmtaku.

Daugumos dabartinių alaus daryklų Čekijoje pastatai yra datuojami nuo maždaug 1800 metų, kai Bohemija (dabartinė Čekija) dar priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai. Jos turi klasikinės architektūros formas su itin dailiai išpuošta trikampe ar pusapvale viršutine pastato fasado (kai kada durų, lango) dalimi perimta iš oficialių rūmų. Dauguma jų yra pastatyta U formos, su vidiniu kiemu. Viename pastato sparne grūdų daigai yra laikomi ant akmeninių grindų, griežtai saugomuose kambariuose, prieš deginant ir  paverčiant juos salyklu. Kitame sparne, gražiai įrengtoje alaus darykloje, padarytas salyklas „susitinka“ su pavasariniu vandeniu iš giliausių Čekijos gręžinių ir  apyniais. Vėliau, po vidiniu kiemu įrengtuose patalpose, išvirtas alus fermentuojasi ir bręsta. Daugumoje šalių kur gaminamas alus, daryklos galiausiai nustojo pačios daiginti ir deginti savo grūdus ir perėjo prie bendro salyklo visoms to pačio alaus rūšims, bet ir čia mes sutinkame vieną išimtį ir ta išimtis yra Čekija. Jos daryklos ir toliau pačios stengiasi daiginti ir deginti savo grūdus, kad nenukentėtų kiekvieno alaus individualumas.

Dabartiniais laikais dauguma užsienio šalių daryklų savo alaus gamyboje naudoja būtent Čekijoje užaugintus apynius ir miežius, bet dažnai juos „užteršia“ pigesniais ingredientais. Skirtingai nei pasaulinio dydžio ir vardo daryklos, čekai daugiau investuoja į sunkų darbą ir ilgesnį alaus gamybos procesą, nei į lengvus pinigus, o tai padaro alų dar geresniu. Klasikinis, tokio darbo sėkmės pavyzdys yra BUDWEISER alus. Jo pavadinimas reiškia iš Budweis miestelio. Kaip sako M. Jacksonas „prašau, nenustokite sakyti pasauliui, jūsų  yra gaminamas tik Budweis miestelyje. Dauguma vartotojų to nesupras, tačiau nenustokite tvirtinti, kad jūsų alus gaminamas tik gimtajame mieste. Papasakokite jiems apie tai, kaip alus yra gaminamas Budweis.. Bohemijoje… Čekijos Respublikoje“. Tą aš ir pabandžiau Jums papasakoti.

Trumpai tariant – originalus miežių salyklas, klasikiniai apyniai, pirmojo pramoninio šviesaus alaus išvirimas, žinomiausio pasaulyje alaus stiliaus (pilsner) atsiradimas, miestelis, kuris įkvėpė vieno iš garsiausių ir geriausiai pasaulyje žinomo alaus pavadinimą, tai yra neįtikėtini alaus virimo pasiekimai, kuriais gali didžiuotis viena šalis – Čekija. Ar jums dar kyla klausimas, kodėl Čekija yra Vidurio Rytų Europos alaus motina?

 Smagi mintis apie tai ką reiškia būti čeku:

SKANAUS!

Trumpoji alaus istorija

Nesitikėkite čia išvysti išsamios alaus istorijos, kuriai greičiausiai reiktų storos, enciklopedinio dydžio knygos. Tai bus trumpas aprašas leisiantis Jums susipažinti su pagrindiniais alaus istorijos etapais išdėstytas chronologine tvarka.

Nėra tiksliai žinoma kada atsirado alus. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų pr. Kr., tačiau istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje. Jeigu taip galima sakyti, kad jis buvo „sukurtas“, mat sakoma, kad alus atsirado atsitiktinumo dėka kai mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai, staiga pakilęs vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes  po kurio laiko vanduo kuriame buvo grūdai surūgo t.y. tapo alumi, moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Žinoma, kad egiptiečiai alų naudojo sakralinėms reikmėms ir apeigų metu.

Vienuolynai ilgai vaidino pagrindinį vaidmenį alaus ir vyno gamyboje. Kadangi, vienuoliai buvo išsilavinę ir mokėjo skaityti, bei rašyti, jie kūrė ir užrašinėjo alaus, vyno, sūrio, bei kitų gaminių receptus. Tačiau vienuoliai alų virdavo tik savo reikmėms. Trumpiau tariant, ilgą laiką alus buvo verdamas tik savom reikmėm.  Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alaus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje. Jau nuo 1118m. veikė pirma pramoninė alaus darykla Černevicės mieste. Įdomu tai, kad pirmasis valstybės išleistas įstatymas susijęs su maisto kokybe buvo alaus grynumo įstatymas (Reinheitsgebot), kurį 1516 m. pasirašė karalius Vilhelmas IV. Jame numatyta, kad alus turi būti daromas iš miežių, apynių ir vandens. Šis įstatymas buvo išleistas, todėl, kad aludariai, naudodami visų rūšių grūdus, taip išpopuliarino alų, kad vis mažiau grudų likdavo duonai ir kitiems būtiniems maisto gaminiams. Dėl šio įstatymo, Vokietijoje trumpam sustojo ir tuo metu itin populiaraus kvietinio alaus gamyba ir vystimasis. Alaus virimas naudojant kviečius vėl buvo „legalizuotas“ tik XIXa. (todėl, kvietinis alus nefigūruoja Oktoberfeste, nors ir yra Bavarijos pasididžiavimo objektas) ir nuo tada alaus grynumo įstatymas yra neprivalomas – tokiu būdu leista vėl atsiskleisti tokiom specializuotom alaus rūšim, kaip „vaisių alus“. Nepaisant to, šiuo įstatymu vokiški alūs užsitarnavo gryno ir kokybiško alaus reputaciją (versta iš M. Jacksono knygos Beer).

Dar viena itin svarbi data alaus istorijoje yra 1842m. Garsusis aludaris Jozefas Grolis 1842 m. spalio 5 d., Čekijoje, išvirė pirmą pramoninį šviesų alų. Tai buvo šiuolaikinio alaus Pilsner Urquell pirmtakas. J. Grolio dėka įvyko perversmas alaus gamyboje. Čekų aludariai greičiausiai buvo pirmieji, kurie alaus gamyboje panaudojo apynius, o vėliau sukūrė ir šiais laikais populiariausią alaus stilių pasaulyje (pilsner). Daugiau informacijos apie alaus gamybos procesą galite rasti čia.

Pirmieji bandymai virti alų Lietuvoje įvyko valstiečių ūkiuose, kur jis buvo naudojamas savo reikmėms ir švenčių progomis, nesiekiant pelno (apie lietuviško alaus tradicijas ir papročius galite paskaityti čia). Pagal turimus istorinius šaltinius seniausia iki šių laikų išlikusi pramoninė alaus darykla Lietuvoje buvo atidaryta 1686m. Biržuose – Biržų alaus darykla.

Scroll to top