apyniai

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

taip atrodo presuoti apynių spurgai ir nuotraukoje beveik neįžiūrimos granulės. Apyniai: cascade ir centennial

Prieš kiek seniau nei savaitę užsukau į „Savas Alus“ nusipirkti apynių Barcelona Beer Company alaus pristatymui. Turėjau sąrašą su keliolika apynių rūšių ir vienos negavau. Marijus pasakė, kad visa Citra yra užsakyta 2-3 metus į priekį. 2-3! metus. Wow!

Tada man toptelėjo, kad visas šitas subruzdimas, kuris kilo paskelbus, kad apynių derlius 2016 metais buvo 28 – 40% (duomenys skirtingi) mažesnis nei prognozuota yra jaučiamas jau dabar. Aišku, alaus bravorai turi apynių atsargų, bet jos greitai nyksta, o naujų apynių jau nebegausi. Didžiosios alaus daryklos turi kontraktus su apynių augintojais, todėl joms šita krizė nėra kažkuom labai ypatinga – jie savo apynius gaus. Bet jeigu tas pats apynių augintojas seniau augindavo apynius tiek pramoninei alaus daryklai, tiek papildomai parduodavo savo apynius be kontrakto, tai dabar tokie augintojai vos sugeba patenkinti apynių poreikį pagal turimus kontraktus.

Kodėl toks trūkumas atsirado? Priežastys yra kelios. Pirmiausiai, tai kiekvieną dieną pasaulyje atsiranda po kelis naujus indie bravorus. Tokie aludariai verda alų, kuris reikalauja maždaug šešis kartus daugiau apynių nei paprastas, pramoninis lageris. Ir nors verdami kiekiai neprilygsta pramoniniai aludarystei, bet tokių aluvirių kiekvieną dieną atsiranda bent po kelis!

Gerai, tarkime, tokia tendencija jau trunka dešimtmetį ir apynių augintojai prisitaiko. Plečiamasi, auginama vis daugiau apynių. Tačiau viename regione apynių išauginama žymiai daugiau nei kitame. Vienos klimato zonos tam tinka puikiai, kitos gi netinka visiškai. Pavyzdžiui – Amerikoje, kuri yra numeris 2 apynių augintojas pasaulyje, net 70% apynių išauginama Vašingtono valstijoje. Kitas pavyzdys – Lenkijoje apyniai yra naujas bumas žemės ūkyje, Lietuvoje tuo tarpu, genijai prieš mums įstojant į ES nepažymėjo varnelės ties apynių auginimu ir pas mus tam subsidijų negausi. Vadinasi ir su Lenkija ar kitom Europos šalimis nepasivaržysi ir apynių auginti pas mus neverta. O jie Lietuvoje auga. Augo ir tarpukariu ir tik sovietmečiu buvo paskelbtas planas apynius auginti Ukrainoje, todėl kaip tam periodui ir būdinga, visas gėris buvo išvežtas, o pas mus pradėta veisti rapsai ar dar kokie ten runkeliai. Šitoks apynio telkimas vienoje vietoje irgi daromas ne vien iš geros valios, tiesiog, toje klimato zonoje, valstijoje, valstybėje augantys apyniai yra patikrinti ir veisiami metai iš metų. Būtent ten gaunamas idealus skonio ekvivalentas – citra būna citrusinė/tropinė, mosaic auga tokie kaip citra „ant steroidų“ ir panašiai. Todėl aludariai taip pat siekia, kad citra keliautų pas juos būtent iš Vašingtono, kuriame kokybė yra patikrinta.

Toks apynio lokalizavimas ir sukėlė antrąją problemą – vienas prastas derlius Vašingtone ir bam! bendras pasaulio apynių derlius krenta dešimt procentinių punktų. Dar galima gyventi, rinktis iš kitų apynių. Tačiau taip jau sutapo, kad kol Amerikoje siautė neregėtos sausros ir niokojo pasėlius, tai Jungtinėje Karalystėje (kurioje buvo prognozuojamas normalus, net kiek didesnis nei įprasta derlius) staiga pasirodė apynių maras. Ir taip mes netekome dar dešimties procentinių punktų apynių derliaus. Tokia suirutė lėmė, kad mes kalbame apie dideles apynių stokos problemas.

Pirmoji apynių trūkumo auka Lietuvoje – Dundulio „Simkala“. Patys aludariai jau paskelbė, kad kuomet apyniai pasibaigs „Simkalos“ virimas bus nutrauktas. Priežastis – nėra apynių (o gal jie per brangūs). Teks arba keisti receptą arba sulaukti geresnių laikų apynių fronte (dabar paleido Simkalą su pakeistu receptu). Jeigu mūsų rinkoje nuostolių nebus daug, tai tarkime Amerikoje prognozuojamas tikrai kardinalus apyniuotų alų pokytis. Pavyzdys iš vieno straipsnio: Lone Pine IPA reikalauja 80 kilogramų ganėtinai brangių Simcoe apynių kiekvienam virimui ir tai yra tris kartus brangiau nei pagaminti tos pačios daryklos Skinny Dipping Stout, kuriam tereikia vos dviejų kilogramų apynių tokiam pačiam kiekiui alaus išvirti. Bet, pats aludaris sako, kad nors IPA ir yra nuostolingas produktas, bet tu privalai ją gaminti jei nori išlikti indie alaus rinkoje Amerikoje.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

naujų indie bravorų augimas Europoje ir JAV

Dar viena problema, kurią galimą įžvelgti – aludario nenoras keisti recepto, kuris jam atnešė sėkmę. Cituoju iš to paties straipsnio: „citra, equinox ir mosaic apyniai šiuo metu yra bene sunkiausiai gaunami apyniai pasaulyje. Jų kaina Amerikoje svyruoja nuo 25 iki 30 dolerių už pound’ą. Ir tai yra be galo brangu, nes mano nuomone galima nusipirkti žymiai geresnių apynių, kurie kainuoja vos 10 – 12 dolerių už tą patį pound’ą„. Šioje vietoje daugiausiai laimi tokios alaus daryklos, kaip Sakiškių alus, kurios kiekvieną sykį gali išvirti tą patį alaus stilių, bet su kitais apyniais. Gan dažnai tokie eksperimentai pasiteisina.

Apynių trūkumas tikrai sukelia nemažą galvos skausmą aludariui. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamą visos šios krizės pusę – mes susipažinsime su naujais apyniais ir skoniais. Asmeniškai, mano mėgstamiausias apynys – Nelson Sauvin – yra puikus naujojo pasaulio apynio pavyzdys. Auginamas Naujoje Zelandijoje jis dabar yra labai populiarus ir Europoje. Būtent Okeanijos žemyne apynių derlius buvo bene mažiausiai nukentėjęs.

Aš vis dar pamenu pirmą savo susitikimą su šiuo apyniu. 2014 metais po Labiečio organizuoto alaus festivalio Rygoje, užsukus į AleHouse Ramtynas iš Tikro alaus man rekomendavo paragauti 8wired bravoro iš NZ saison’o su Nelson Sauvin apyniais. Ir tai tiesiog buvo meilė nuo pirmo gurkšnio. Nuostabus vaisiškas apynys, kuris suteikia alui unikalų balto vyno poskonį. Nerealiai tiko saison’ui. Kiek vėliau pastebėjau, kad GAP’as siūlo Mikkeller single hop’ą su Nelson Sauvin, po kelių mėnesių pasirodė ir lambic’as su tais pačiais apyniais. Tada aš suvokiau, kad Okeanija jau tapo rimta žaidėja apynių rinkoje. Kažkada panašiu metu debiutavo ir Ramtyno red ale’as, kurio vos kelios bačkelės išvirtos Gintaro baro bravore išgaravo akimirksniu.

Dabar mes galime džiaugtis, kad apynius iš Okeanijos naudoja vis daugiau aludarių Lietuvoje. Ramtynas su Apynio bravoru išvirė net kelis ROPOS variantus su apyniais iš tolimojo žemyno. Taip pat ir Sakiškių alus turi savo pale ale’ą su Waimea apyniais, o Dundulis dar gan neseniai turėjo Wakatu elį su apyniais iš Naujosios Zelandijos. Ir čia ieškojimai prasidėję prieš kelis metus nesibaigia. Mane visai neseniai nustebino Sakiškių alaus naujasis anglas – English Bitter su Bramling Cross apyniais. Tai nebūtinai buvo apynių krizės rezultatas, bet manau alaus virimas su šiais apyniais buvo ilgai išieškotas ir kartu gerai apgalvotas, bei mano nuomone labai pasiteisinęs žingsnis. Daugiau tokių!

Mažas apynių derlius ir beįsisiūbuojanti apynių krizė be jokios abejonės turės įtakos alaus scenos formavimuisi. Galima sakyti, kad aludariai bus priversti ne tik ieškoti naujų apynių ir keisti senuosius receptus, bet kartu ir prisiminti kitus, salyklinio profilio alaus stilius. Juos bei sour’us turėtume matyti populiarėjančius kasdien. Vargu ar šita banga labai stipriai palies Lietuvą, nes naujienos pas mus užsuka po kelių metų. Nebent bus dar vienas derliaus badmetis.

Rašydamas šitą tekstą dažnai užduodavau sau klausimą ar Lietuvoje jau susiformavo kartesnių alaus stilių trendas? Jeigu RPD jau išvirė savo Bocmano ūsus, matyt jis atėjo, bet tikrai neišgyveno baisaus bumo. Humulupu tikrai buvo ir yra populiarus alus, Sakiškės turi savo IPA, bet pas mus dominuoja angliški/amerikietiški pale ale’ai, o tikrų apynių bombų nebuvo ir matyt nebus. Tuo pačiu Lietuvoje pastebiu kitą tendenciją – „užkniso jau tos IPA“, „duokit ką saldesnio“, „kiek dar bus peilų?!“. Kažkuriuo metu įvyko apynių persisotinimas arba jo net nereikėjo, nes pas mus tam rinka taip ir nesusiformavo. Aš bet kokiu atveju laukiu kuo daugiau įvairesnių alaus stilių ir apynių kombinacijų, bei aludarių inovatyvumo/interpretacijų. Todėl siūlau Pray For Hops – nes daugiau yra geriau!

Cheers!

#prayforhops

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

apynyno vaizdas iš internetų

Čekija – Vidurio Rytų Europos alaus motina

Mano nuomone Čekija galima vadinti Vidurio Rytų Europos alaus motina, o jeigu kalbėtumėme tik apie lager tipo alų, tai tuomet Čekiją derėtų vadinti viso pasaulio alaus motina. Jums turėtų kilti klausimas, kodėl? Manau, paprasčiausią atsakymą į šį klausimą pateikė M. Jackson savo straipsnyje „ Does the world understand Czech beers?” kuriame jis teigia: „Kas vynuogės yra vynui, tas miežiai yra alui. Klasikinė gausybė miežių naudojamų lagerio gamybai visame pasaulyje, savo kilmės šaknis turi Moravijoje. Sumaltų miežių saldumas yra reguliuojamas pasitelkiant apynių žiedų aromatinį kartumą. O švelniausiai aromatizuoti apyniai ir labiausiai tinkantys lagerio gamybai atkeliauja iš Bohemijos. Moravija ir Bohemija kartu sudaro Čekijos Respubliką“. Čekijos alaus tradicijos yra labai gilios, ir būtent čekai Europos ir pasaulio alui yra itin nusipelnę, todėl būtų neatsakinga trumpai neperteikti jums čekiško alaus istorijos.

Alus Čekijoje turi nepaprastą istoriją ir kilmę. Nors kaip jau minėjau anksčiau, pirmasis alus yra datuojamas dar Mesopotamijoje, jo viduramžių istorija greičiausiai prasidėjo toje vietoje, kurią dabar vadiname Čekijos Respublika ir nuo ten pradėjo plisti į vakarus. Apyniai Bohemijoje jau tikrai buvo auginami nuo 859 mūsų eros metų ir jie tapo tokie populiarūs, kad vienas iš kelių karalių Wenceslas (gyvenęs 907-935), uždraudė, bet kokį apynių eksportą į kitas šalis, taip siekdamas išsaugoti alaus tapatybę. Auginimo vieta prie Zatec miesto, turi raudonojo molio dirvožemį, kuris išlaiko idealią drėgmę, reikalingą apyniams ir jį supa kalnai, kurie apsaugo apynius nuo stipraus vėjo ir liūčių. Zatec ir Saaz regionų apyniai dar ir dabar pasaulyje yra vadinami geriausiais ir švelniausiais.

Alaus virimas Pilsen ir Budweis miestuose yra datuojamas apytiksliai nuo 1200 metų. Alus buvo verdamas vienuolynų daryklose ir karalių rūmuose. Tie alūs buvo tamsūs arba drumsti, tačiau esminis lūžis įvyko 1842 m., kuomet Bohemijoje buvo išvirtas pirmasis šviesus, auksinės spalvos, skaidrus lager tipo alus. Šis kūrinys sukurtas prieš daugiau nei 150 metų užtikrino čekiškam alui amžiną vietą istorijoje. Šis alus yra laikomas dabartinio „Pilsner Urquell“ pirmtaku.

Daugumos dabartinių alaus daryklų Čekijoje pastatai yra datuojami nuo maždaug 1800 metų, kai Bohemija (dabartinė Čekija) dar priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai. Jos turi klasikinės architektūros formas su itin dailiai išpuošta trikampe ar pusapvale viršutine pastato fasado (kai kada durų, lango) dalimi perimta iš oficialių rūmų. Dauguma jų yra pastatyta U formos, su vidiniu kiemu. Viename pastato sparne grūdų daigai yra laikomi ant akmeninių grindų, griežtai saugomuose kambariuose, prieš deginant ir  paverčiant juos salyklu. Kitame sparne, gražiai įrengtoje alaus darykloje, padarytas salyklas „susitinka“ su pavasariniu vandeniu iš giliausių Čekijos gręžinių ir  apyniais. Vėliau, po vidiniu kiemu įrengtuose patalpose, išvirtas alus fermentuojasi ir bręsta. Daugumoje šalių kur gaminamas alus, daryklos galiausiai nustojo pačios daiginti ir deginti savo grūdus ir perėjo prie bendro salyklo visoms to pačio alaus rūšims, bet ir čia mes sutinkame vieną išimtį ir ta išimtis yra Čekija. Jos daryklos ir toliau pačios stengiasi daiginti ir deginti savo grūdus, kad nenukentėtų kiekvieno alaus individualumas.

Dabartiniais laikais dauguma užsienio šalių daryklų savo alaus gamyboje naudoja būtent Čekijoje užaugintus apynius ir miežius, bet dažnai juos „užteršia“ pigesniais ingredientais. Skirtingai nei pasaulinio dydžio ir vardo daryklos, čekai daugiau investuoja į sunkų darbą ir ilgesnį alaus gamybos procesą, nei į lengvus pinigus, o tai padaro alų dar geresniu. Klasikinis, tokio darbo sėkmės pavyzdys yra BUDWEISER alus. Jo pavadinimas reiškia iš Budweis miestelio. Kaip sako M. Jacksonas „prašau, nenustokite sakyti pasauliui, jūsų  yra gaminamas tik Budweis miestelyje. Dauguma vartotojų to nesupras, tačiau nenustokite tvirtinti, kad jūsų alus gaminamas tik gimtajame mieste. Papasakokite jiems apie tai, kaip alus yra gaminamas Budweis.. Bohemijoje… Čekijos Respublikoje“. Tą aš ir pabandžiau Jums papasakoti.

Trumpai tariant – originalus miežių salyklas, klasikiniai apyniai, pirmojo pramoninio šviesaus alaus išvirimas, žinomiausio pasaulyje alaus stiliaus (pilsner) atsiradimas, miestelis, kuris įkvėpė vieno iš garsiausių ir geriausiai pasaulyje žinomo alaus pavadinimą, tai yra neįtikėtini alaus virimo pasiekimai, kuriais gali didžiuotis viena šalis – Čekija. Ar jums dar kyla klausimas, kodėl Čekija yra Vidurio Rytų Europos alaus motina?

 Smagi mintis apie tai ką reiškia būti čeku:

SKANAUS!

Scroll to top