Alus

Kaip gimsta alus…

Išklausęs visus pasiūlymus, nusprendžiau trumpai aprašyti alaus gamybos procesą. Tai nebus išsami analizė apie tai, kokią įtaką kiekvienas procesas padaro galutiniam rezultatui. Tai tiesiog bus pagrindiniai procesai, kurie yra būtini verdant alų.

Pirmiausia, salykliniai grūdai sumalami malūne ir dedami į katilą (mentalo bosą; mentalas – salyklas sumaišytas su vandeniu), kuriame yra karštas vanduo. Šis procesas vadinamas salinimu. Salinimo metu iš salyklo į vandenį yra ištraukiamos saldžiosios medžiagos. Šis saldus skystis vadinamas misa. Kitas žingsnis – misą, įvairių filtrų pagalba, atskirti nuo susąlusio salyklo. Tai vadinama misos tekinimu. Misa nutekinama į virimo katilą ir verdama. Virimo metu yra dedami apyniai. Pirmiausiai – dedami kartieji, vėliau, virimui einant į pabaigą – dedami aromatiniai apyniai.

Alaus virimo katilas Rochefort darykloje.

Baigus virimą, misą reikia ataušinti iki mielėms tinkamos temperatūros, kuri priklauso nuo naudojamos mielių rūšies. Ataušinta misa pilama į fermentacijos talpą, o tada dedamos mielės. Fermentacija (rūgimas) yra cheminis procesas, kurio metu saldžiosios medžiagos pavirsta į etilo alkoholį ir angliarūgštę. Fermentuoti galima uždarame arba atvirame inde. Fermentacijos trukmė labai skirtinga. Daug įtakos tam turi mielių rūšis ir kiti veiksniai. Mielėms atlikus savo darbą (pasibaigus fermentacijai), skystį jau galima vadinti alumi!

Atviros fermentacijos talpos Kauno alaus darykloje.

Fermentacijai pasibaigus, alus gabenamas į brandinimo talpyklas, kuriose, bėgant laikui, toliau formuojasi alaus skonis. Paskutinis žingsnis – išpilstyti alų į butelius arba statines. Alaus gamyba neturi labai didelių normų, todėl labai lengva improvizuoti. Procesų eiliškumas, skirtingose daryklose, gali skirtis (dažnai alus brandinamas jau galutinėje taroje). Praleidau tokius procesus, kaip filtracija ir pasterizacija, nes jie nėra esminiai, nors labai dažnai ir plačiai naudojami.

Ąžuolinės alaus statinės Cantillon spontaninės fermentacijos alaus darykloje.

Tikiuosi, jog perskaitę šį straipsnį susidarėte bent jau minimalų vaizdą apie alaus gimimą. Pabaigai siūlau pasižiūrėti, kaip gaminamas Chimay alus: THE ART OF BREWING

Ačiū aludariui Pranui už patarimus!

Sesija

nuotrauka skolinta iš topten.lt

Turbūt daugėlis girdėjot žodžių junginį sesijinis gėrimas (session drinking)? Ar tai vakarėlis egzaminų sesijos universitete metu? Gal. O gal tai vaišės, seimo sesijos metu, draugystės viešnamy? Gal!

Sesijinis gėrimas reiškia išgerti nemaža kiekį alaus per tam tikrą laiką (sesiją) ir išlikti blaiviam. Alaus gėrimo sesija yra socialinė proga, pavyzdžiui: vakaras bare su gera kompanija. Dažniausiai gerai leisdami laiką bare neskaičiuojame kiek alaus išgeriame. Taigi koks turėtų būti sesijinis alus (session beer)? Pirmiausiai, kad protas neužtemtų alus turėtų būti silpnas. Rekomenduoju nestipresnį nei 5 abv alų, nors geriausiai tiktų maždaug 4 abv alus. Kita svarbi savybė – alus turi būti skanus ir lengvai geriamas. Jis neturėtų būti labai gazuotas, bei skonis neturėtų varginti. Būna puikių alų, kurie turi tam tikrą skonį/poskonį, kuris po vienos taurės pradeda varginti, sesijos metu reiktų tokio alaus vengti ir pasilikti jį pasimėgavimui kitai progai. Kitas kriterijus yra kaina. Nieko čia nepadarysi, pasirinkimas pas mus yra labai siauras, tas kas pasauly yra įprasta ir nėra aukščiausia klasė pas mus egzotika ir prabanga (makdonaldo efektas :D ), taigi už gerą sesijinį alų teks sumokėti…

Ką aš rinkčiausi? Visų pirmą esu neabėjingas stautams, taigi siūlau dry stout stiliaus atstovus: „Murphy‘s Irish Stout“ arba „Guinness Draught“ juos galite rasti alaus(?) baruose Vilniuje. Dėja mūsų barai nėra labai turtingi savo alaus asortimentu, taigi stenkitės rinktis alų, kuris atitinka nors vieną aukščiau pateiktą kriterijų ir nors tai sesija, bet svarbiausia yra kokybė, ne kaina!
Namuose organizuojat sesiją? Puiku. Pasirinkimas kur kas išauga. Pats žodis session drinking atsirado Didžiojoj Britanijoj, kaip taisyklė jie turi nuostabaus sesijinio bitter ale, dry stout, scottish ale stilių alaus. Šio stiliaus britiško alaus Lietuvoj nėra daug, tačiau dauguma esančių yra geri. Pigesnis variantas – čekiški pilsneriai. Rekomenduoju lagerių mėgėjams. Čekų produkcijos kainos ir kokybės santykis yra tikrai neblogas, o ir surasti nėra sunku. Siūlau pabandyti „Budweiser Budvar“, „Pilsner Urquell“. Kitas pasirinkimas: auksiniai vokiški lageriai ir jų lietuviškos, didžiųjų gamintojų, interpretacijos. Jų yra daug, bet rinkitės atidžiai, daugėlio kokybė labai prasta.

Šiame straipsnyje pabandžiau adaptuoti alaus sesiją Lietuvos sąlygoms, nepaminėjau puikių, sesijai tinkamų, amerikietiškų, bei belgiškų elių, nes jų paprasčiausiai Lietuvoje neįsigysite. Pabaigai norėčiau priminti, kad sesija yra alaus kultūros dalis, sesijos pagrindas – bendravimas, pagrindinis principas – neapsvaigti. Gerkit atsakingai, skanaus!

Scroll to top