Alus

Marston’s Oyster Stout

Oyster stout

Marston’s, Burton upon Trent, Anglija

Stilius: Dry Stout

Alk. konc.: 4,5% ABV

Rekomend. temp.: 13 °C

RateBeer.com: 45/100

BeerAdvocate.com: 78/100

1834 metais John’as Marston’as įkūrė alaus daryklą, kurią pavadino paprastai – „Marston’s“. Iki šiol Marston’s ne kartą jungėsi su kitomis alaus daryklomis ir dabar yra dalis „Marston’s Beer Company“, kuri valdo daug prekės ženklų, dalies jų galima įsigyti ir Lietuvoje. Marston’s flagmanas yra Pedigree (pale ale), atrodo seniau jo galima buvo nusipirkti vynotekoj. Pats „Oyster Stout“ pradėtas pardavinėti 1995 metais, kaip nuolat besikeičiančio special edition asortimento dalis. Po šešių mėnesių austrių stautą įtraukė į pastovų butelinių alų asortimentą. Marston’s šio alaus gamybai austrių nenaudoja, tą subtilų skonį suteikia ypatingos mielės. Yra daryklų, gamybos procese naudojančių austres, bet kol kas pačiam ragauti neteko.

Daugelis įvairaus plauko dendžių neįsivaizduoja austrių be šampano taurės, tuo tarpu 19 amžiaus Anglijoje austrės buvo varguolių maistas. Jas netgi nemokamai patiekdavo pub’uose, kaip užkandį prie stauto. Šis derinys buvo labai pamėgtas darbininkų, nes buvo ypač skanus ir pigus.

Among dry stouts reasonably widely available in britain, it has the fruitiest of flavours, with suggestions of onion or shallot and firm, woody, cedary background. These complex flavours are beutifully combined.

 Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Šio mano pamėgto stauto ratebeer ir beeradvocate įvertinimai yra labai prasti, bet siūlau nekreipt dėmesio į juos. M. Jackson’as yra pasakęs: austrių stautą galima arba labai pamėgti arba visai jo nesuprasti. Man pasisekė, patenku į pirmą kategoriją. Pamilau šį stautą nuo pirmo grukšnio. Pasitikėkit manimi ir galbūt atrasit dar vieną mėgstamą alaus stilių. Ir galit būt tikri, kad šūdino alaus jums niekada nesiūlyčiau. Skanaus!

Mano pastabos. Tipiška stauto išvaizda. Juodos spalvos, nedidelės rusvos putos. Puta nėra kreminė, kaip kitų ragautų dry stout’ų. Kvape dominuoja skrudintas salyklas, kurį papildo aromatas, kažkuo panašus i belgiškų mielių, dažnai sutinkamų dubbel’iuose ar quad’uose. Gurkštelėjus, pasitinka apynių skonių gama, po kurios seka kažkoks skonis, kurio nepavyksta identifikuoti, kažkas dar nepažįstamo mano gomuriui. Galiausiai viską užbaigia skrudinto salyklo kartumas. Lengvo kūno (light body) alus. Iš pradžių sausokas, bet gale lygus ir kreminis. Alus kurio praktiškai nereikia nuryti, atrodo, kad jis ištirpsta burnoje. Daug gaivesnis už savo brolius iš Airijos.

„IPA – išvirė Paulius alų“ degustacija

Toks skaidrus, kad pastačius knygą, kitoje taurės pusėje, galima būtų ją skaityti!

IPA – išvirė Paulius alų

BeerGeek.lt namų bravoras, Vilnius, Lietuva

Stilius: IPA (india pale ale)

Alk. konc.: ~5,2% ABV

Rekomend. temp.: 12 – 14 °C

Alaus receptą galite rasti ČIA

Alaus virimo eigos aprašymą ČIA

Saulėtą popietę, už lango čiulbant paukščiams, atidariau paskutinįjį „IPA – išvirė Paulius alų“ butelį. Nuo išpilstymo į butelius praėjo maždaug šeši mėnesiai, todėl labai bijojau, kad alui jau laikas į pensiją, kad per ilgai laikiau ir alus bus pagedęs. Galų gale čia gi mano paskutinis butelis, pirmojo sąvo alaus…

  • Tamsios gintaro spalvos, visiškai skaidrus, jokių nuosėdų. Nedidelė, balta puta. Atitikimas stiliui? 5/5.
  • Kvape dominuoja apyniai. Kvepia skaniai, gundo paragauti.
  • Skonyje dominuoja apyniai. Net ne dominuoja, o visiškai karaliauja. Iš pradžių jaučiamas žoliškumas suteikia alui natūralumo pojūtį, kurį greitai pakeičia citrusinių skonių simfonija.
  • Kaip ir priklauso IPA’ai – lengvo kūno, nedidelės putos bei karbonizacijos.

Išvada. Apynių naudojau nemažai, manau juos suderinau gerai. Skoniai tarpusavyje derėjo puikiai. Sausas apyniavimas davė alui natūralumo, žalio skonio. Salyklas šiam recepte atliko antraeilį vaidmenį. Puikiai prisidėjo kvietinis salyklas, kurio naudojau nedaug, bet jis matyt prisidėjo prie to gaivumo pojūčio. Mieles rinkausi neutralias, bet būtent jos mano lūkesčių nepateisino.

Problema. Mielės paskutiniame butelyje buvo tobulai nusėdusios ir skonyje jų nesijautė visai. BET pilant antrą taurę alaus iš to paties butelio pateko šiek tiek mielių, kurios davė molio prieskonį. Tas molio prieskonis visiškai nederėjo prie tobulai suderintų kitų skonių. Molio prieskonis sugadino skonių kaitos malonumą, perėjimą nuo žolinio skonio prie citrusų… Kita kart verdant, turbūt pakeisiu mieles. Malonu būtų sulaukti patarimų mielių klausimu.

All in all, puikus IPA, norėčiau šaldytuve visąlaik turėti tokio buteliuką.

Barų Gidas

Spock says hello to fine beer

Išaušo diena, kai savo tinklaraštį papildysime dar viena kategorija. Kategoriją pavadinome „barų gidu“. Imtis šios idėjos mus įkvėpė organizacija Camra. Patį barų gido formatą pasirinkome panašų į Michelin guide. Barus vertinsime bokalais, restoranus – taurėmis, o pilstyklas ir parduotuves – buteliais. Aprašysime visas, bet apdovanosime tik dėmesio vertas alaus vietas. Viena taure/bokalas/butelis reiškia, kad vieta yra rekomenduotina aplankyti, dvi – neeilinė vieta, trys – išskirtinė vieta.

Pačios idėjos tikslas – susipažinti su dar neatrastom alaus vietom ir tuo pačiu rekomenduoti (arba ne) tas vietas Jums. Vertinimo principas – nelyginti barų tarpusavy, o apdovanoti visus dėmesio vertus barus. Baruose, kuriuos apdovanosime, įvertinimai gali kisti, nes juos lankysime ypač dažnai. Barai, kurie apdovanojimo negaus, ko gero irgi sulauks antro šanso, nebent bus visiškos skylės.

Pateiksiu sąrašą vietų, šovusių dabar į galvą, kurias tikrai aplankysim:

VILNIUS

KLAIPĖDA

Sąrašas tikrai nėra galutinis, tiesiog daugiau vietų šiuo metu neprisiminiau. Būtų malonu sulaukti skaitytojų rekomendacijų ir prašymų, suprantame, kad yra šaunių vietų, kurių mes nežinome, bet LABAI norime sužinoti. Pagrinde aprašysime Vilniaus barus, bet esant progai nepraleisime ir kitų miestų barų.

Labiausiai dėmesį kreipsime į alaus asortimentą ir pateikimą. Toliau prioritetų tvarka: maistas (jei tai restoranas), aptarnavimas, atmosfera ir t.t. Ką mes mėgstame? Mėgstame kultūringą personalą. Personalą, kuris gerai išmano produktus, kuriuos parduoda, sugeba patarti ir atsakyti į esminius, paprastus klausimus. Mes mėgstame sveiką ir besišypsantį, o nekenčiame sergančio, susiraukusio ar galų gale užsi-pyst-usio po 12 valandų darbo dienos personalo. Nemėgstame nešvarių ar dėl kitų priežasčių netinkamų taurių. Esame alergiški, putos nugriebimui šaukšto pagalba.

Vieną barą aplankysime jau šiandien, taigi artimiausiu metu tikėkitės apžvalgos.

IPA – Išvirė Paulius alų

Viršuje: du maišai salyklo; apačioje: keturi maišiukai apynių (tie žali – apynių spurgai, folijoje – apynių granulės); viduryje: raudonas pakelis mielių.

Visą gyvenimą maniau, kad išvirti alui reikia kažkokių specialių įrankių ir mechanizmų. O pasirodo, kad tai padaryti galima nusipirkus vos porą papildomų įrankių, kurie nėra brangūs. Taigi kovo 26 dieną sumaniau išsivirti savo alaus. Alaus virimuose esu dalyvavęs ir anksčiau, taigi nebuvau visiškai žalias šitam reikale. Entuziazmo netrūko, nes pagaliau nereikėjo su niekuo derint receptūros. Receptą susidariau pats, naudodamas atvirasalus.lt skaičiuoklę. Iš tikro, tai pradžioj atrodė, kad nepavyks ir gausis nesąmonė. Sudarinėdamas receptą daugiausiai gilinausi į medžiagų (salyklo, apynių, mielių) aprašymus, išanalizavau matyt visus IPA stiliaus receptus esančius atviram aluj. Tokiu būdu ir gimė „IPA – išvirė Paulius alų“ receptas.

Nuotraukoj galit pamatyt visus įrankius, bei medžiagas naudotas gaminant būsimą šedevrą. Pirkau: termometrą, fermentacijos indą su filtru ir „burbuliatorium“, dezinfekcijos priemonę (galima išsiversti ir be jos) , o puodą turėjau namuose, tai naujo nepirkau. Viskas kainavo apie 80lt ir tai yra ilgalaikė investicija. Aišku čia tik pagrindiniai dalykai, bet jų pakanka išsivirti savam alui. Yra dar krūva procesą palengvinančių smulkmenų, kurias nusipirkau vėliau, yra krūva brangių aparatų, kurių nepirksiu niekada… Žaliavos išvardintos recepte, tai iš naujo neperrašinėsiu, kam įdomu pasižiūrės. Žaliavų kainos tiksliai nepamenu, bet straipsnio gale pabandysiu paskaičiuot, kiek man kainavo vienas paties virto alaus bokalas.

Alaus misa. (nuotrauka iš kito mūsų virimo)

Rašydamas straipsnį „Kaip gimsta alus…“ empirinės patirties neturėjau ir aprašinėjau daugiau gamyklinę alaus gamybą, o čia papasakosiu, kaip tuos procesus atlikau namie. Viskas prasidėjo nuo nelemtos dezinfekcijos. Indų dezinfekcija labiausiai užknisantis procesas iš visų, apčiuopiamos naudos neduoda, bet daryti vis tiek reikia. Tikrasis alaus darymas prasidėjo nuo grūdų salinimo. Grūdų salyklo naudojau nei daug nei mažai 6kg. Grūdų salyklą supyliau į fermentacijos indą (tai tas baltas kibiras nuotraukoje), o puode užkaitinau vandenį. Tuo vandeniu, įkaitusiu iki daug laipsnių (tiksliai nepamenu kelių), užpyliau salyklą. Tas vandens ir salyklo mišinys vadinamas mentalu. Mentalas tapo apie 65°C. Taip salinau apie valandą laiko. Prieš tekininant įpyliau dar karšto vandens, kad mentalo temperatūra pakiltu netoli 80°C ir atsukau kranelį. Ir tuomet prasidėjo dideli sunkumai, nes virimo puodas kur kas mažesnis už nutekintos misos kiekį, tai pagalbon teko pasitelkti pagalbinių indų. Nutekintą misą užviriau ir kas tam tikrą laiką dėjau apynius. Pradžioj karčiuosius, pabaigoj aromatinius. Apynių dėjimas į verdančią misą kone maloniausia proceso dalis. Alų gerbiantys aludariai visuomet apynius įmes savo rankomis, jei ne visus tai bent jau simboliškai – saują. Šiuo gestu išreiškia meilę savo amatui. Baigus virti, misą supyliau į fermentacijos indą, kurį įkėliau į pilną šalto vandens vonią. Tokiu būdu atvėsinau iki kambario temperatūros. Paskutinis momentas – sudėti mieles ir laukti kol prasidės fermentacija.

Fermentacija prasidėjo kitą dieną, tas laikas iki fermentacijos pradžios buvo neramu. Infekcijos arba prastų mielių atveju fermentacija gali neprasidėti arba užsibaigti per anksti… Jos pradžia pastebima burbuliavimu. Fermentacijos metu išsiskiria angliarūgštė, kurios dalis išeina per vandens filtrą (burbuliatorių). Po šiek tiek daugiau nei savaitės paragavau, alus buvo geras, dar jaunas, ką tik gimęs, bet geras. Jau alų (fermentacijos metu misa virto alumi) perpyliau į švarų fermentacijos indą, kuriame dar palaikiau ne pilną savaitę, tai vadinama antrine fermentacija. Antrinės fermentacijos metu sudėjau likusius apynius. Kadangi antrinėje alus stovi kambario temperatūroje, tai apyniai išskiria tik savo aromatines savybes, suteikia alaus skoniui žoliškumo. Antrinės fermentacijos metu profilaktiškai vis atsukdavau kibiro kranelį patikrint ar alui viskas gerai. Tokių tikrinimų būdu dingo litras kitas alaus (didele kantrybe nepasižymėjau niekad) . Galiausiai viską išpilsčiau į butelius ir padėjau brandintis. Visą laiką alų brandinau kambario temperatūroje (nors patartina rūsio), skonis nenukentėjo. Dar turiu vieną butelį ir šiek tiek vėliau, šią ar ateinančią savaitę, aprašysiu jo degustaciją (aišku jei alus dar bus geras, tikėkimės bus.).

Išgertas alaus butelis

Alaus virimas užtruko visą dieną. Medžiagas važiavau pirkti ryte apie 10h, grįžęs iškart pradėjau gaminti. Baigiau, tai yra supyliau mieles, apie 1h nakties. Daugiausiai problemų sudarė elektrinė viryklė, kuriai užvirinti didelį litražą misos yra sunkiai įveikiamas darbas… Aišku, su patirtim ateina ir greitis, esu skaitęs, kad labiau patyrę kolegos užtrunka po 5h vienai partijai.

O dabar, visus skaičiuotojus labiausiai dominantis dalykas. Neskaitant elektros, vandens, degalų ir taros (galima naudoti ir panaudotus butelius) sąnaudų vieno bokalo (0,5l) kaina gavosi 1,30 lt. Vienu kartu pasigaminau 25l alaus, tai yra 50 bokalų alaus!

Lietuvoje skirtingų alaus stilių pasirinkimas yra ganėtinai mažas. Naminė aludarystė gali padėti susipažinti su dar neatrastais alaus stiliais.Naudojantis atviro alaus ar kokiais nors kitais receptais namuose išsivirti galite daugelį alaus stilių. Naminiu alumi galima paįvairinti savo ir draugų alaus sesijas. Naminins alus niekad nepakeis tokių alaus pažibų, kaip Chimay ar Westvleteren, bet prilygti daugeliui komercinių daryklų nėra sunkiai įgyvendinamas tikslas.

Alaus degustacijos aprašymą galite rasti ČIA

Čekija – Vidurio Rytų Europos alaus motina

Mano nuomone Čekija galima vadinti Vidurio Rytų Europos alaus motina, o jeigu kalbėtumėme tik apie lager tipo alų, tai tuomet Čekiją derėtų vadinti viso pasaulio alaus motina. Jums turėtų kilti klausimas, kodėl? Manau, paprasčiausią atsakymą į šį klausimą pateikė M. Jackson savo straipsnyje „ Does the world understand Czech beers?” kuriame jis teigia: „Kas vynuogės yra vynui, tas miežiai yra alui. Klasikinė gausybė miežių naudojamų lagerio gamybai visame pasaulyje, savo kilmės šaknis turi Moravijoje. Sumaltų miežių saldumas yra reguliuojamas pasitelkiant apynių žiedų aromatinį kartumą. O švelniausiai aromatizuoti apyniai ir labiausiai tinkantys lagerio gamybai atkeliauja iš Bohemijos. Moravija ir Bohemija kartu sudaro Čekijos Respubliką“. Čekijos alaus tradicijos yra labai gilios, ir būtent čekai Europos ir pasaulio alui yra itin nusipelnę, todėl būtų neatsakinga trumpai neperteikti jums čekiško alaus istorijos.

Alus Čekijoje turi nepaprastą istoriją ir kilmę. Nors kaip jau minėjau anksčiau, pirmasis alus yra datuojamas dar Mesopotamijoje, jo viduramžių istorija greičiausiai prasidėjo toje vietoje, kurią dabar vadiname Čekijos Respublika ir nuo ten pradėjo plisti į vakarus. Apyniai Bohemijoje jau tikrai buvo auginami nuo 859 mūsų eros metų ir jie tapo tokie populiarūs, kad vienas iš kelių karalių Wenceslas (gyvenęs 907-935), uždraudė, bet kokį apynių eksportą į kitas šalis, taip siekdamas išsaugoti alaus tapatybę. Auginimo vieta prie Zatec miesto, turi raudonojo molio dirvožemį, kuris išlaiko idealią drėgmę, reikalingą apyniams ir jį supa kalnai, kurie apsaugo apynius nuo stipraus vėjo ir liūčių. Zatec ir Saaz regionų apyniai dar ir dabar pasaulyje yra vadinami geriausiais ir švelniausiais.

Alaus virimas Pilsen ir Budweis miestuose yra datuojamas apytiksliai nuo 1200 metų. Alus buvo verdamas vienuolynų daryklose ir karalių rūmuose. Tie alūs buvo tamsūs arba drumsti, tačiau esminis lūžis įvyko 1842 m., kuomet Bohemijoje buvo išvirtas pirmasis šviesus, auksinės spalvos, skaidrus lager tipo alus. Šis kūrinys sukurtas prieš daugiau nei 150 metų užtikrino čekiškam alui amžiną vietą istorijoje. Šis alus yra laikomas dabartinio „Pilsner Urquell“ pirmtaku.

Daugumos dabartinių alaus daryklų Čekijoje pastatai yra datuojami nuo maždaug 1800 metų, kai Bohemija (dabartinė Čekija) dar priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai. Jos turi klasikinės architektūros formas su itin dailiai išpuošta trikampe ar pusapvale viršutine pastato fasado (kai kada durų, lango) dalimi perimta iš oficialių rūmų. Dauguma jų yra pastatyta U formos, su vidiniu kiemu. Viename pastato sparne grūdų daigai yra laikomi ant akmeninių grindų, griežtai saugomuose kambariuose, prieš deginant ir  paverčiant juos salyklu. Kitame sparne, gražiai įrengtoje alaus darykloje, padarytas salyklas „susitinka“ su pavasariniu vandeniu iš giliausių Čekijos gręžinių ir  apyniais. Vėliau, po vidiniu kiemu įrengtuose patalpose, išvirtas alus fermentuojasi ir bręsta. Daugumoje šalių kur gaminamas alus, daryklos galiausiai nustojo pačios daiginti ir deginti savo grūdus ir perėjo prie bendro salyklo visoms to pačio alaus rūšims, bet ir čia mes sutinkame vieną išimtį ir ta išimtis yra Čekija. Jos daryklos ir toliau pačios stengiasi daiginti ir deginti savo grūdus, kad nenukentėtų kiekvieno alaus individualumas.

Dabartiniais laikais dauguma užsienio šalių daryklų savo alaus gamyboje naudoja būtent Čekijoje užaugintus apynius ir miežius, bet dažnai juos „užteršia“ pigesniais ingredientais. Skirtingai nei pasaulinio dydžio ir vardo daryklos, čekai daugiau investuoja į sunkų darbą ir ilgesnį alaus gamybos procesą, nei į lengvus pinigus, o tai padaro alų dar geresniu. Klasikinis, tokio darbo sėkmės pavyzdys yra BUDWEISER alus. Jo pavadinimas reiškia iš Budweis miestelio. Kaip sako M. Jacksonas „prašau, nenustokite sakyti pasauliui, jūsų  yra gaminamas tik Budweis miestelyje. Dauguma vartotojų to nesupras, tačiau nenustokite tvirtinti, kad jūsų alus gaminamas tik gimtajame mieste. Papasakokite jiems apie tai, kaip alus yra gaminamas Budweis.. Bohemijoje… Čekijos Respublikoje“. Tą aš ir pabandžiau Jums papasakoti.

Trumpai tariant – originalus miežių salyklas, klasikiniai apyniai, pirmojo pramoninio šviesaus alaus išvirimas, žinomiausio pasaulyje alaus stiliaus (pilsner) atsiradimas, miestelis, kuris įkvėpė vieno iš garsiausių ir geriausiai pasaulyje žinomo alaus pavadinimą, tai yra neįtikėtini alaus virimo pasiekimai, kuriais gali didžiuotis viena šalis – Čekija. Ar jums dar kyla klausimas, kodėl Čekija yra Vidurio Rytų Europos alaus motina?

 Smagi mintis apie tai ką reiškia būti čeku:

SKANAUS!

Alaus ragavimas

Ko gero, ragavimas yra daugiausiai jaudulio sukelianti alaus kultūros dalis. Na, o jei taip nėra, vadinasi, kažką darote bogai. Papasakosiu jums, kaip alų ragauju aš. Alaus degustaciją suskirsčiau į tris pagrindinius etapus: pasiruošimą ragavimui, ragavimą ir trečiąjį etapą.

Prince Charles

Pasiruošimas ragavimui. Be gero pasiruošimo – degustacija žlugus. Tai – lyg tvirti namo pamatai, neleidžiantys jam sugriūti. Viskas prasideda nuo apsipirkinėjimo. Atvirkščiai kitiems apsipirkinėjimams – šis yra smagus. Vaikščioti po alaus parduotuves ir ieškoti ko nors naujo, o gal pasiimti kažko jau pažįstamo, bei nustebinusio, puikiai tinkančio prie rytdienos pietų, o gal jūsų paaukštinimo progai (Bière de Champagne). Neturintiems patirities, rekomenduoju internete susirasti  alaus aprašymų ir šiuo būdu išsirinkti. Labai gerai prisimenu, kaip prieš porą metų, atsistojęs žiūrėdavau į pilnutėles alaus lentynas ir galvodavau, kaip, po galais, man kažką išsirinkti??? Beragaudami skirtingą alų, susipažinsite su alaus įvairove, bei atrasite labiau mėgstamus stilius.

Pope Benedict XVI

Jei pagaliau kažką išsirinkote, bėkite namo ir ieškokite informacijos apie savo laimikį. Gal būt jūsų alus iki šiol verdamas vienuolių (trappist) ir didžioji pelno dalis tiesiog atiduodama labdarai. O gal tokį alų labai mėgdavo garsusis Beer Hunteris M. Jackson, Princas Čarlzas ar popiežius Benediktas XVI. Pasiskaitykite, kokios skoninės savybės yra būdingos to stiliaus alui, kokios jo gaminimo subtilybės. Ši informacija padės jums geriau pažinti ir įsimylėti alų. Tokie internetiniai puslapiai, kaip Beer Advocate ar Rate Beer, jums padės išsiaiškinti, kokio stiliaus tai alus, kokia optimali jo ragavimo temperatūra, bei tinkama ragavimo taurė. Taigi, beliko tik atšaldyti alų iki reikiamos temperatūros ir !!!


Ragavimas. 
Atėjus ragavimo laikui, jūs, greičiausiai, net virpate iš noro paragauti. Lėtai įpilkite alų i taurę.

Pirmiausia, apžiūrėkite alų, įvertinkite jo spalvą. Skaidrus alus, vainikuotas tvirta puta, visada atrodo skaniai, bet ne visiems alaus stiliams tai yra būdinga! Kad gerai įvertintumėte alų, pasirūpinkit, kad taurė būtų švari. Alų degustuoti geriausia esant natūraliam apšvietimui. Aš mėgstu ragauti vakare, kai saulė jau nusileidus, tokiu atveju alaus išvaizdą patariu vertinti gerai apšviestoje patalpoje, nors prie žvakės šviesos kur kas jaukiau, bet pamatyti tikrąjai alaus spalvai reikalingas geras apšvietimas.

Pateliuskuokite alų taurėje, tai padės atsiskleisti visiems alaus aromatams. Pauostykite alų. Geras alus visada kvepės skaniai. Iš kvapo galima susidaryti įspūdį apie būsimą alaus skonį. Kartais alus taip skaniai ir įdomiai kvepia, kad šią procedūrą atlieku keletą kartų.

Gurgštelėkit! Kad tinkamai pajustumėte visus alaus skonius, neskubėkite iškart nuryti. Turėkite omeny, kad skirtingos liežuvio dalys, geriau pajunta skirtingus skonius. Atkreipkite dėmesį į tai, ar alus „skystas“, o gal „kreminis“. Geras alus visąlaik turės poskonį. Poskonis – tai skonis, likęs burnoje, nurijus alų. Vieni alūs turi silpnesnį, kiti – stipresnį poskonį. Ragaudami pabandykite įžvelgti tas savybes, kurios buvo aprašytos jūsų skaitytuose aprašymuose. Galbūt jūsų nuomonės sutaps, galbūt šiek tiek skirsis.

M. Jackson „Ultimate Beer“

Beragaudami trumpai pasižymėkite ką jaučiate. Nerašykite rišlių sakinių, tik kelias pastabas apie ragaujamo alaus savybes.

Trečiasis etapas. Tai etapas, kuriam nesugalvojau pavadinimo. Jei neturite, užsiveskite specialų sąsiuvinį – alaus dienoraštį. Jame aprašykite savo ragavimo įspūdžius. Tam ir reikia pasižymėti esminius dalykus ragaujant. Aprašykite kiekvieną degustaciją. Mano degustacijų užrašai  atrodo panašiai į apžvalgas rašomas ČIA, internete. Skirtumas tik toks, kad vietoj nuotraukų, priklijuoju alaus etiketę.

Pastabos. Ragaukite alų būdami geros nuotaikos! Rekomenduoju ragauti būnant vienam, tyloje. Ragaujant, įvairūs trukdžiai, tokie kaip televizorius, nėra pageidaujami. Labai svarbi yra alaus temperatūra! Pernelyg atšaldę alų nepajusite viso jo skonio, o jei gersite per šiltą, skonis gali pradėti varginti ir erzinti. Prieš ragaudami alų nevartokite labai stiprų skonį turinčio maisto ar gėrimų, nerūkykite. Tinkamai suderintas maistas ir alus yra labai didelis malonumas, tačiau pirmą kart ragaujant alų, nieko nevalgykite, nes tik taip pajusite tikrą jo skonį. Skanaus!


Petrus Oud Bruin

Petrus Oud Bruin

Brouwerij Bavik, Flandrija, Belgija

Stilius: Oud Bruin (flanders red/brown)

Alk. konc.: 5,5% ABV

Rekomend. temp.: 9 – 13 °C

RateBeer.com84/100

BeerAdvocate.com83/100

Vakarų Flandrija garsėja savo raudonai-rudais saldžiai-rūgščiais eliais. 2007 metais išleistoj, M. Jackson‘o redaguotoj knygoj teigiama, kad alui gaminti yra naudojamas jaunas tamsusis bei kalvadoso statinėse nuo dviejų iki trijų metų brandintas šviesusis alus. Maišymo procesas šiek tiek primena gueuze gamybą, kai yra maišomas jaunas ir senas lambicai. Gamintojas savo internetiniame puslapyje teužsimena, kad alus ąžuolinėse statinėse yra brandinamas du metus, o etiketėje nurodytas dvidešimties mėnesių laikotarpis.  Kad ir kaip ten bebūtų su tais metais, alus – neeilinis.

This is a blend of 70 percent young brown ale and 30 percent pale ale that has been stored in Calvados tuns for two to three years.

„Beer“, vyr. Redaktorius M. Jackson

Top-fermented beer with a deep dark red colour. This beer ripens for 24 months in oak barrels. This gives Petrus Original (in Flanders called “Oud Bruin”) its vinous, noble taste and slightly sour in character.  The mild alcohol content makes this beer the perfect thirst-quencher.

Gamintojas

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers.

Michael Jackson „Ultimate Beer“

Mano pastabos. Skanios tamsiai raudonos spalvos. Yra juntamas labai rūgščių vyšnių bei žemės riešutų aromatas. Skystos tekstūros alus. Skonyje dominuoja saldžiai-rūgščios trešnės, kurios pereina į kriaušės bei jos žievelės poskonį. Puikus balansas tarp saldumo ir kartoko rūgštumo. Lengvas, gaivus ir neįkyrus alus. Rūgštokas, dėl to puikiai tinka numalšinti troškuliui. Nors ramiam žiemos vakarui nerekomenduočiau, tačiau puikiai derėtų prie gaivaus deserto vėjuotą pavasario pavakarę.

Young’s Double Chocolate Stout

Young’s Double Chocolate Stout

Well’s and Young’s Ltd, Anglija

Stilius: Chocolate Stout

Alk. konc.: 5,2% ABV

Rekomend. temp.: 13 °C

RateBeer.com: 98/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Tai – pirmas alus, kurio gamybai naudojamas tikras šokoladas! Dažniausiai, stautams būdingas šokolado skonis imituojamas šokoladiniu salyklu. Šis salyklas yra kaitinamas krosnyje, aukštoje temperatūroje. Su šokoladu jis nieko bendro neturi. 1997 metais Young’s daryklos aludariams pavyko suderinti šokoladinį salyklą su tikru šokoladu. Wells and Young’s Ltd susiformavo 2006 metais, susijungus Charles Wells Ltd ir Young’s brewery kompanijoms.

It is remarkably silky-smooth and textured. with a lively complexity. The aromas and flavours begin with faint suggestions of ginger, becoming fudgy and creamy, then balancing this sweetness with a round, bitter-chocolate, finish.

 Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Mano pastabos. Šis alus yra tamsiai juodos spalvos, nepermatomas. Turi poros pirštų storio, rusvą putą. Jo kvapas primena juodos kavos su pienu aromatą. Alus turi tvirtą kūną. Švelnus, pienišką šokoladą primenantis skonis, kurį užbaigia subtilus juodo šokolado kartumas poskonyje. Tai – įdomus alus, kurį tikrai verta paragauti. Puikiai dera su šokoladiniais desertais, tokiais kaip pyragai, pudingai ir t.t.

Trumpoji alaus istorija

Nesitikėkite čia išvysti išsamios alaus istorijos, kuriai greičiausiai reiktų storos, enciklopedinio dydžio knygos. Tai bus trumpas aprašas leisiantis Jums susipažinti su pagrindiniais alaus istorijos etapais išdėstytas chronologine tvarka.

Nėra tiksliai žinoma kada atsirado alus. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų pr. Kr., tačiau istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje. Jeigu taip galima sakyti, kad jis buvo „sukurtas“, mat sakoma, kad alus atsirado atsitiktinumo dėka kai mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai, staiga pakilęs vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes  po kurio laiko vanduo kuriame buvo grūdai surūgo t.y. tapo alumi, moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Žinoma, kad egiptiečiai alų naudojo sakralinėms reikmėms ir apeigų metu.

Vienuolynai ilgai vaidino pagrindinį vaidmenį alaus ir vyno gamyboje. Kadangi, vienuoliai buvo išsilavinę ir mokėjo skaityti, bei rašyti, jie kūrė ir užrašinėjo alaus, vyno, sūrio, bei kitų gaminių receptus. Tačiau vienuoliai alų virdavo tik savo reikmėms. Trumpiau tariant, ilgą laiką alus buvo verdamas tik savom reikmėm.  Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alaus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje. Jau nuo 1118m. veikė pirma pramoninė alaus darykla Černevicės mieste. Įdomu tai, kad pirmasis valstybės išleistas įstatymas susijęs su maisto kokybe buvo alaus grynumo įstatymas (Reinheitsgebot), kurį 1516 m. pasirašė karalius Vilhelmas IV. Jame numatyta, kad alus turi būti daromas iš miežių, apynių ir vandens. Šis įstatymas buvo išleistas, todėl, kad aludariai, naudodami visų rūšių grūdus, taip išpopuliarino alų, kad vis mažiau grudų likdavo duonai ir kitiems būtiniems maisto gaminiams. Dėl šio įstatymo, Vokietijoje trumpam sustojo ir tuo metu itin populiaraus kvietinio alaus gamyba ir vystimasis. Alaus virimas naudojant kviečius vėl buvo „legalizuotas“ tik XIXa. (todėl, kvietinis alus nefigūruoja Oktoberfeste, nors ir yra Bavarijos pasididžiavimo objektas) ir nuo tada alaus grynumo įstatymas yra neprivalomas – tokiu būdu leista vėl atsiskleisti tokiom specializuotom alaus rūšim, kaip „vaisių alus“. Nepaisant to, šiuo įstatymu vokiški alūs užsitarnavo gryno ir kokybiško alaus reputaciją (versta iš M. Jacksono knygos Beer).

Dar viena itin svarbi data alaus istorijoje yra 1842m. Garsusis aludaris Jozefas Grolis 1842 m. spalio 5 d., Čekijoje, išvirė pirmą pramoninį šviesų alų. Tai buvo šiuolaikinio alaus Pilsner Urquell pirmtakas. J. Grolio dėka įvyko perversmas alaus gamyboje. Čekų aludariai greičiausiai buvo pirmieji, kurie alaus gamyboje panaudojo apynius, o vėliau sukūrė ir šiais laikais populiariausią alaus stilių pasaulyje (pilsner). Daugiau informacijos apie alaus gamybos procesą galite rasti čia.

Pirmieji bandymai virti alų Lietuvoje įvyko valstiečių ūkiuose, kur jis buvo naudojamas savo reikmėms ir švenčių progomis, nesiekiant pelno (apie lietuviško alaus tradicijas ir papročius galite paskaityti čia). Pagal turimus istorinius šaltinius seniausia iki šių laikų išlikusi pramoninė alaus darykla Lietuvoje buvo atidaryta 1686m. Biržuose – Biržų alaus darykla.

Papročiai ir tradicijos

Vasario 16-osios proga pagalvojau, kad labai tinkama tema būtų – lietuviški papročiai ir tradicijos susijusios su alumi. Šiame straipsnyje apžvelgsiu įdomiausius ir giliausią pėdsaką istorijoje palikusius papročius ir tradicijas.

Lietuvos kaime alus niekada nebuvo daromas pardavimui. Net ir darydamas alų kaimynui (paprastai iš jo paties medžiagų), žmogus neimdavo už tai pinigų. Aludarystė nebuvo verslas. V. Dagys pabrėžia, kad ne visi žmonės, mokantys pasidaryti alaus, buvo vadinami aludariais. „Tie kas jo pasidarydavo tik retoms šventėms, savęs aludariais nelaikė.“ Aludariais arba pivoriais paprastai buvo vadinami tie, kas alų darė gana dažnai ir turėjo visas tam reikalingas priemones. Režisieriaus Kazimiero Musnicko dokumentinis filmas „Alum lijo“ (nufilmuotas 1969 m. Papilių kaime, Biržų rajone) parodė, jog alaus daryme dalyvaudavo išskirtinai vyrai. Moterų požiūris į aludarystę buvo gana skeptiškas. Šios skųsdavosi jog vyrai dirba netvarkingai, nešvariai, o dar ir troba paskui prasmirsta.

Alaus virimas buvo lydimas įvairiausių prietarų ir nerašytų taisyklių, kurių pėdsakai dar buvo išlikę ir XX a. antrojoje pusėje.  Daugelyje vietovių stengtasi arti neprisileisti kito žmogaus, ypač valgančio duoną – kad alus nesurūgtų. Kai kur verdant alų, vaikai nebuvo prileidžiami, kad ko neprikrėstų, o štai kai kur prie šio proceso nebuvo prileidžiamas nei vaikas, nei suaugęs. Kaip labai svarbų tradicinės aludarystės momentą Viktoras Dagys išskiria gerą nuotaiką. Sakoma, kad verdant alų nereikia bartis, pyktis, nes buvo manoma, jog tai atsilieps gėrimo kokybei, prastai veiks geriančiuosius. Tikėjimą įvairiausiais burtais ir prietarais norint „užkirsti kelią galimiems negatyviems alaus poveikio rezultatams“ lauko tyrimų metu, bei remdamasis ankstesnių autorių darbais pastebi ir Edukologijos Universiteto (buvęs Pedagoginis Universitetas) daktaras Jonas Mardosa. „Antai alaus gaminimo metu negalima stumdyti pagalių po puodu, nedera su šeima pyktis, nes alus bus „piktas“ (Biržų raj. Bliūdžių k.) . Pageidautina nesibarti su žmona, gaminant reikia dainuoti, kad alus nesurūgtų ir geriau linksmintų.

Atskirai reikia paminėti koštuvių paprotį. (Koštuvės- alus košiamas į statines, kad būtų atskiriamas nuo mielių. Šios ir kitos nuosėdos lieka kubile, o alus sukošiamas į statines ir sandariai uždaromas). Tačiau šio proceso metu kubiluose lieka ne tik mielės, bet ir keletas ąsočių alaus. Tuomet aludaris pasikviesdavo kaimynus ar nunešdavo jiems šviežio alaus ąsotį. Ši tradicija ėmė nykti dar XIX a. pabaigoje, kuomet iš kaimų buvo kraustomasi į vienkiemius ir patapo nepatogu su alumi klampoti pas kaimyną. Gėrimu vaišinančiam visuomet atsakoma tuo pačiu – jis taip pat buvo kviečiamas koštuvių ar vaišinamas šviežiu alum. Toks tradiciniame alaus vartojime susiformavęs atgalinis ryšys skatino kolektyvinį alaus vartojimą, kurį galima pavadinti šventiniu- proginiu.

Ypatinga vaišių rūšis išnykusi apie XX a. vid. – sambariai. XVI – XVII a. istoriniuose šaltiniuose rašoma kaip Lietuvos kaimo gyventojai birželio pabaigoje, baigę sėją, darydavo sudėtinį, vadinamąjį sambarių alų. Prieš darant sambarių alų, kaimo bendruomenė susitardavo kiek tiksliai miežių reikės ir juos sunešdavo geriausiam kaimo aludariui, kuris ir virdavo alų. Tuomet keldavo puotą gamtoje, senovinėje šventvietėje – alke, o vėlesniais laikotarpiais vaišės persikėlė į valstiečio kiemą ar tuščią klojimą.

Taip pat alumi, kaip atlygiu už pagalbą, buvo vaišinami žmonės, kurie padėdavo talkų metu (rugiapjūtė, kūlimas). Tradicija vaišinti žmones po talkų išnyko į ūkį įžengus automatizuotai technikai. Įdomi talkos rūšys, kurios metu vartojamas alus, buvo statybos. Pamatų surentimo proga XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijoje ir Aukštaitijoje egzistavo pamažu rituališkumą prarandantis, bei jo metu įvairaus gėrimo taip pat ir alaus, nulašinimas ant pirmutinės kerties. Vainiko iškėlimo ant pastatyto namo stogo Vidurio Lietuvoje buvo specialiai padaroma alaus.

Žmonės alumi vaišindavosi ir ne tik po darbų pabaigtuvių. Pastebima tradicija aukščiausios rūšies alumi vaišinti per gimtadienius, vestuves ar laidotuves, bei kitas kaimo bendruomenės, šeimos šventes.

Taip pat sužinojome, jog dar 4-tame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo gyva tradicija jaunosios kraičiui dovanoti bačką alaus, kuri būdavo sunaudojama dar per vestuvių šventę. Vieną tokią statinę netikėtai pavyko atrasti ir nufotografuoti. Vestuvės, kuriose šiai bačkai teko vaidinti pagrindinę rolę, vyko 1936 m. Biržuose. Norėčiau padėkoti Gabrieliui, kuris padėjo rašant šį straipsnį. Ačiū!

Scroll to top