Alus

Pauwel Kwak ir Tripel Karmeliet

Bosteels Brewery – tai darykla mažame Belgijos Buggenhout kaimelyje. Ši darykla Bosteels šeimos rankose jau daugiau nei du šimtus metų ir per tokį ilgą laikotarpį ji iš rankų į rankas perėjo jau septynis kartus. Dar 1791 m. šią daryklą įkūrė Evarist Bosteels, o dabar ją valdo Ivo Bosteels (6-oji karta) ir jo sūnus Antoine (7-oji karta). Savo internetiniame puslapyje jie rašo, kad alumi prekiauja dešimtyse pasaulio šalių, o kiek man yra žinoma Lietuvoje šios produkcijos galima paragauti Rene restorane ir Portobello pub’e (jei žinote daugiau vietų – laukiame jų komentaruose).

Pauwel Kwak ir Tripel Karmeliet – du išskirtiniai Bosteels daryklos produktai. Vienas išskirtinis ir visame pasaulyje pažįstamas dėl savo taurės, o kitas, tuo tarpu, dėl nuostabaus ir kaip pasakytų maestro Vytautas Kernagis – fantastiškai nepakartojamo skonio. Šiandien abu šiuos perliukus pristatome Jums.

 Pauwel Kwak

 Brouwerij Bosteels

 Stilius: Belgian Strong Pale Ale

 Alk. konc.: 8,1 % ABV

 Rekomend. temp.: 12-13 °C

 RateBeer.com95/100

BeerAdvocate.com: 84/100

Pauwel Kwak – Napaleono laikais gyvenęs aludaris ir smuklės „De Hoorn“ savininkas. Būtent jam ir yra priskiriami laurai už šios išskirtinės taurės išradimą. Istorija byloja, kad jo smuklę kasdien aplankydavo paštininkų karietos. Paštininkai mėgdavo užsisakyti Kwak’o verdamo alaus troškuliui numalšinti. P. Kwak’as į tai atkreipė dėmesį ir sukūrė būtent tokią taurę savo alui, kad paštininkai jodami galėtų saugiai ir tvirtai ją laikyti rankoje, o ištuštinę – ją pasikabinti prie karietos ar arklio šono. Šiandien Pauwel Kwak yra vienas iš nedaugelio išlikusių istorinių belgiškų alų, kuris, gerbiant tradicijas, yra patiekiamas išskirtinai jam skirtoje taurėje.

Pauwel Kwak is malty, toffeeish, and nougat-like, with a fruity, brandyish, warming finish.

Michael Jackson

Mano pastebėjimai:

Spalva: sodri raudona, tarsi rubino. Pilant į Kwak’o taurę tvirta ir tiršta puta, tuo tarpu įpylus  į degustacinį tulip’ą puta praktiškai nesusidarė, jos užuomazgos išnyko akimirksniu.

Kvapas: dominuoja džiovintų obuolių aromatas, užuodžiami ir gvazdikėliai. Apskritai jis panašus į namuose kepto obuolių pyrago. Kvapas stiprus, salstelėjęs, gundantis, kviečiantis gurkštelėti.

Skonis: Galiausiai neatsilaikai pagundai ir paragauji. Gomurį užlieja įvairiausių skonių paletė. Kaip ir kvape, skonyje jaučiami džiovinti obuoliai, lengvas, greičiausiai gvazdikų, prieskonis. Sunku identifikuoti kas suteikia skoniui lengvumo – galbūt tai citruso žievelės, sakyčiau aplesino. Drinkability – vidutinis. Laipsniai daro savo, bet alus malonus gomuriui ir puikiai šildo iš vidaus. Tai full-body alus, kurio karbonizacija aukšta.

 Tripel Karmeliet

 Brouwerij Bosteels

 Stilius: Tripel

Alk. konc.: 8,4 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com: 95/100

Šis alus – įkūnija tai, ką straipsnio pradžioje pavadinau fantastiškai nepakartojamu. Ką čia slėpsi – tai greičiausiai mano mėgstamiausias tripel stiliaus alus. Pagalvojau, jei jau apie Kwak’ą parašiau įdomu faktą, tai galbūt reikia ir apie Karmeliet kažką įdomaus suraityt. Taigi, šio alaus gamyboje yra naudojami trijų rūšių grūdai: kviečiai, avižos ir miežiai. Taip pat Tripel Karmeliet atliekama ir antrinė fermentacija. Prieš pat išpilstant Tripel Karmeliet, į butelius įdedama cukraus ir šviežių mielių. Po to supilstytas alus dvi-tris savaites laikomas buteliuose, pastovioje 22 °C  temperatūroje. Tuo metu mielės atlieka savo darbą – paverčia cukrų į anglies dioksidą taip suteikdamos alui aukštesnę karbonizaciją. Pasibaigus šiam procesui, mielių likučiai gražiai nusėda butelio dugne.

Triple Karmeliet is a brew of some finesse and complexity: with a wheat lightness, sweet lemons, an oaty creaminess, and a spicy, medicinal dryness

Michael Jackson

Mano pastebėjimai:

Spalva: auksinė su šiokiu tokiu oranžiniu atspalviu. Puta originalioje taurėje – tvirta, ilgai išliekanti ir gražiai išsiformuojanti, paliekanti bangos purslų įspūdį.

Kvapas: Įkvėpus, receptorius užlieja tokia kvapų gausa, kad iškyla didelė grėsmė smegenims susprogti! Citrusas, žiupsnelis cinamono, įvairiausi vaisiai (tropiniai), kviečiai.. kvapų tiek daug, kad kiekvienas ras kažką pažįstamo, o visus išgaudyti – misija neįmanoma. Kvape dominuoja citrusinis aromatas.

Skonis: lengvas citrusas, daug įvairiausių prieskonių. Kwak‘e jei ir jaučiami gvazdikėliai, tai labai silpnai, o tuo tarpu Tripel Karmeliet – gvazdikėlių ir kitų prieskoninių šakelių rojus. Skonis labai lengvas, kreminis. Alus lengvai nuslysta rykle žemyn, puikiai nuteikia ir šildo. Poskonis burnoje lieka ilgai, jis labai malonus, karstelėjęs, gaivus, tarsi būtum perkandęs citrinos sėklytę. Alaus body full, o karbonizacija aukšta.

P.S. turint galimybę alų pabrandinkite. Priešingai, nei Kwak‘as, Tripel Karmeliet pasiduoda brandinimui ir bręsdamas butelyje tampa tik geresniu ir įspūdingesniu.

Šie du alūs yra ne vieninteliai Bosteels Brewery sukurti perlai – trečias, išskirtinis jų produktas – šampaninis Deus alus. Tačiau apie jį kitą kartą, kai proga bus tinkamesnė 🙂

Skanaus!

Apie Old Port Ale pristatymą

Matyt jau supratote iš antraštės, kad čia rašysiu apie naująjį ŠUA produktą – Old Port Ale škotiškąjį elį. Šis alus oficialiai pristatytas sausio 17d., nors tiesą sakant, prekyboje pasirodė žymiai anksčiau, todėl į šį pristatymą žygiavau su alumi susipažinęs. Kodėl apie tai rašau tik dabar? Tiesiog anksčiau parašyti neturėjau nei laiko, nei noro, o vis dėlto neparašyti būtų šiek tiek negarbinga, nes tai vienas iš nedažnų atvejų, kuomet didįjį pramoninką gali paminėti geru žodžiu.

Nustebau, kuomet pasitikrinęs BeerGeek pašto dėžutę joje aptikau kvietimą į šį renginį. Pasvarstęs nusprendžiau, jei jau kviečia, tai greičiausiai ir blog‘ą skaito, todėl remdamasis Michael Jackson principu, nepasididžiavau ir kvietimą priėmiau. Deja, teko eiti vienam, nes kiti BeerGeek‘ai dalyvauti negalėjo. Mane šis renginys intrigavo dėl keleto dalykų:

1)      kokia publika bus pakviesta/ar aptiksiu ten kitų blogerių;

2)      kaip vyks pristatymas, kokią dalį jame užims „mes geriausi“ šou;

Straipsnio pabaigoje pateiksiu oficialų spaudai paruoštą tekstą, galėsite jį paskaityti, pakomentuoti ir pakritikuoti. Apie patį alų irgi nekalbėsiu, nes kam įdomu, pasisakymus galėjote surasti pingvi ir alusalus (rekomenduoju, nes aprašymas ir įvertinimas puikiai atitinka realybę) blog‘uose.

Taigi, tiesiog trumpai mano nuomonė ir intrigų atomazgos. Nuvykus į pristatymą Ex Libris klube, net nespėjus pasikabinti palto, mane pasitiko vėsi taurė Old Port Ale. Šiaip ne taip nusigavęs iki rūbinės ir pasikabinęs paltą, gana lengvai išsisukau nuo ten besibūriuojančių žurnalistų (nežinomas veidas niekam nebuvo įdomus :)) ir prasmukau į pagrindines patalpas, kuriose jau šnekučiavosi nemaža dalis svečių. Pradėjau nagrinėti susirinkusią publiką savo skvarbiu antropologo žvilgsniu ir, deja, nepamačiau nei vieno pažįstamo veido iš alaus sferos. Šiek tiek pasitrynęs aplinkui pagalvojau, kad būtų buvę smagu šalia atvykusio Račo išvysti ir Ramanauską, bet norai ir liko norais. Prasidėjo pats pristatymas, sveikinimo žodį tarė R. Viršilas, po jo kalbėjo Dž. Armonienė ir D. Dabrovolskas. Renginio metu, susirinkusiai publikai nuotaiką palaikė ir nuobodžiauti neleido svetys iš Škotijos, kuris renginio pradžioje pareiškė „kad kiekvienas Port Ale gurkšnis leidžia jam pasijusti vis didesniu škotu“. Supraskite kaip norite, man tai pasirodė sarkastiška. Neišvengta buvo ir linksmų nusikalbėjimų, kaip antai virtuvės šefas, kalbėdamas apie maisto derinimą, šį alų vadino lageriu. Galiausiai, renginiui besibaigiant ir sukviestom žvaigždėm besiskirstant, susipažinau su viena blog‘ere – sezoninevirtuve.lt portalo savininke. Linksmai paplepėję, pasukome skirtingais keliais.

Galutinė mano nuomonė apie šį renginį tokia: kad ir kas jį rengtų – ar didysis pramoninkas, ar mažasis aludaris – toks renginys prisideda prie alaus kultūros skatinimo Lietuvoje. Nors ir neišvengta „popsinių“ elementų ir sukviesta auditorija apie alų nusimanė matyt tiek pat, kiek aš apie baletą, ją pavyko sudominti (net ir man pasirodė įdomu, kokius patiekalus siūlys derinti prie šio alaus). Už tai dedame pliusą Švyturiui ir tikimės, kad kitos daryklos paseks šiuo pavyzdžiu (gal jau ir pasekė, net pats nežinau). Žinoma, turint pinigų, tokį „pijarą“ prasukt nesunku, tačiau šis renginys net ir nebuvo persmelktas tuo „mes geriausi“ šou.

Oficialus pareiškimas spaudai:

„Švyturys“ pristatė škotiškąjį elį – „Old Port Ale“

„Švyturio“ aludariai sausio 17-osios vakarą skambant dūdmaišių garsams pristatė „Old Port Ale“ – naująjį Tradicinės „Švyturio“ kolekcijos narį. Tai škotiškojo elio (angl. Scottish ale) stiliaus alus.

Į „Old Port Ale“ vakarą susirinkusius svečius įsijausti į užjūrio dvasią padėjo ne tik dūdmaišių muzikos garsai, bet ir ypatingo svečio – aktoriaus Malcolmo Stewarto – deklamuojama alaus poezija bei sekamos alaus ir škotiškų tradicijų istorijos.

„Sukurti škotiškąjį elį paskatino tai, jog lietuviai daug keliauja, atranda vis naujas alaus rūšis. „Old Port Ale“ – tamsus, gražios raudonos rubino spalvos, klampus, 5,6 alkoholio stiprumo elis. Jis skirtas išrankesniam alaus mėgėjui, kuris ieško naujų ir įdomių alaus rūšių. Tai salstelėjusio skonio, gana tirštas alus, o kompaktiška puta išsiskiria tirštos grietinėlės užbaigimu“, –naująjį alų pristato jo kūrėja vyriausioji „Švyturio“ aludarė Džuljeta Armonienė.

„Old Port Ale“ pagrindas – trijų miežių salyklų derinys. Kurdama jo receptą Dž. Armonienė pirmą kartą panaudojo „Carared“ salyklą. Jis suteikia „Old Port Ale“ dar daugiau kūningumo ir gilią, rubino raudonumo spalvą. Dėl aukštutinės ir žemutinės fermentacijos (ale) mielių alus tampa turtingesnio aromato ir skonio.

Anot „Švyturio“ aludarės, patiems ragaujant šį škotiškąjį elį galima atrasti įvairių poskonių: „Aš pati jaučiu gvazdikėlį, egzotines gėles, prieskonių – šie poskoniai yra suformuojami salyklo. Pagal savo stilių, škotišką elį formuoja visų pirma salyklo įvairovė, o apynių jo skonyje, o ypač aromate, nėra daug, jie yra kaip fonas skonių paletėje“.

Ieškoti skonių balanso

Norint geriausiai atskleisti škotiško elio aromatą, jį rekomenduojama ragauti iš į viršų siaurėjančios taurės ant kojelės.

Alaus someljė, virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas „Old Port Ale“ siūlo derinti su ožkos sūriu, rūkyta lašiša, ispaniškais kumpiais.

„Iš patiekalų išskirčiau dideliais gabalais keptą, sodrią mėsą ar žuvį. Šių produktų skoninės savybės puikiai dera ir balansuojasi tarpusavyje su šio škotiškojo elio poskoniais“, – teigia D. Dabrovolskas.

Tradicinę „Švyturio“ kolekciją sudaro tradiciniai alaus stiliai. Šia kolekcija Klaipėdos aludariai siekia parodyti alaus įvairovę, skatinti pažinti platesnį alaus pasaulį. Tradicinė kolekcija skirta išrankesniam vartotojui, o skirtingi ją sudarantys alaus stiliai derinami su jų poskonius atitinkančiais patiekalais.

RECEPTAS

Virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas rekomenduoja ir namuose pasigaminti prie šio škotiškojo elio derantį bei nesudėtingai paruošiamą užkandį – rūkytos lašišos suktinuką su karamelizuotomis morkomis ir salierais.

Rūkytos lašišos suktinukas su karamelizuotomis morkomis ir salierais

Paruošimo laikas: 20-30 min.

  • 500 g plonai pjaustytos rūkytos lašišos
  • 400 g morkų
  • 400 g salierų šaknų
  • 200 g rudojo cukranendrių cukraus

Morkas ir salierus nuvalome ir susipjaustome nestoromis lazdelėmis ir jas užmerkiame į šaltą vandenį 2-4 val., o geriausia būtų iš vakaro. Daržovės tuomet bus saldžios ir sultingos.

Mirkytas daržoves nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir kepiname keptuvėje įpylę šlakelį aliejaus. Lengvai apskrudus daržovėms beriame cukrų ir jį kaitindami ištirpiname, tada dar labiau viską pakaitiname, kol cukrus aplink daržoves karamelizuojasi. Karamelizuotas daržoves suberiame ant kepimo popieriaus ir atvėsiname. Atvėsintas daržoves apsukame rūkytos lašišos juostelėmis ir patiekiame.

P.S. matyt vertėtų pastebėti, kad viso renginio metu jaučiausi atsidūręs nevisai savo vietoje. Mūsų „didžiųjų“ žvaigždžių akinamas spindesys neleido renginio metu jaustis jaukiai ir visiškai atsipalaidavus. Malonu sulaukti kvietimo į tokį renginį, bet man asmeniškai maloniau buvo dalyvauti NGR… 🙂

Renginio nuotraukos:

 

 

 

Dundulio Gutstoutas – good stout’as!

Gutstoutas

Širvėnos bravoras

Stilius: avižinis stautas

Alk. konc.: 5,2%

Rekomend. temp.: 14 °C

Lietuviškas stautas?! Išgirdęs dar 2012 metais Dundulio paskelbtą naujieną iškart užsimaniau paragauti. Teko šiek tiek palaukti, bet vos tik perskaičiau naujieną, kad sausio 11 dieną jo bus galima įsigyti baruose ir alaus parduotuvėse iškart suskubau į „Alaus kolonėlę“ nusipirkti „Gutstouto“.  Nusipirkau, ir ne litrą, o iškart du – pasitikėjau aludariais, tikėjau (tiksliau būtų sakyt – tikėjausi), kad šis stoutas bus geras.. Ir nenusivyliau, bet apie tai šiek tiek vėliau. Dabar trumpai apie patį alų.

Galbūt pirmas klausimas kuris nejučiomis iškyla – kas per velnias tas avižinis stautas?

These are generally medium to full bodied stouts that have an unreal smoothness to them from the addition of oats to the mash. The oats not only add a lot of smoothness to the mouth feel but give a touch of sweetness that is unlike any other type of stout. Both levels of roasted flavor and hop character will vary.

beeradvocate.com

Trumpai – švelnus, kavinis stautas, puikiai tinkantis atgaivai po sunkios darbo dienos..

Štai kaip savo būsimą (dabar jau esamą) produktą pristatė patys aludariai:

Laukdami svieto pabaigos, nutarėme ir mes pasidalinti “juoda” naujiena savo produkcijos asortimente. Tai avižinis stoutas “Gutstoutas”. Alus barų kranus ir Jūsų bokalus pasieks 2013 metais.

“Tai elio stiliaus alus, išsiskiriantis savo sudėtinga degintų salyklų baze, kavos ir šokolado užuominomis primenančiu skoniu. Alaus gamyboje naudojami net trijų rūšių deginti salyklai – šokoladinis, degintas salyklas,  skrudinti miežiai. Alaus kūną sutvirtina Miuncheno ir “CaraCrystal” karamelinis salyklas,  šilkinį pojūtį gomuryje suteikia avižų dribsniai. Alaus virimui naudojame angliškus Target ir  East Kent Goldings apynius.  Fermentuojamas aukštos atenuacijos angliškomis Nottingham  elio mielėmis.”

sirvenosbravoras.lt

 Mano pastebėjimai:

KVAPAS:  aiškiai dominuoja kavos aromatas. Kvape, taip pat juntamos grietinėlės natos – stoutas išsiduoda, kad bus švelnus ir maloniai tekantis gomuriu.

IŠVAIZDA:  stautas yra juodos – anglies spalvos. Šiek tiek nuvylė šio alaus puta – ji nebuvo nei standi, nei patvari, vienu žodžiu visiška priešingybė „stautiškai“ putai. Vis dėlto, putos netvarumas gali būti ir šalutinis alaus pirkimo iš pilstyklos pavyzdys. „Alaus kolonėlėje“ mane perspėjo, kad alus ką tik pajungtas ir gali būti netinkamos temperatūros, todėl grįžęs namo, palaikiau jį kambario temperatūroje ir degustavau tik po gero pusdienio. Reikėtų šio stauto paragauti tiesiai iš krano, galbūt ir vaizdas tuomet būtų visiškai kitoks. „Gutstouto“ karbonizacija yra medium-high (vidutiniškai aukšta), o body – low-medium (mažai-vidutiniškai tirštas)

SKONIS: skonyje, kaip ir kvape, dominuoja kava ir grietinėlė. Apyniai praktiškai nejuntami, jų kartumas maloniai derantis su deginto salyklo skoniu. Taip pat šis alus maloniai kreminis, labai švelnus. Šiek tiek erzinantis dalykas yra netikėtai pasireiškusi rūgštelė, kuri šiek tiek per stipriai erzino gomurį, ypač pirmojo bokalo metu.

Iš šio alaus tikėjausi labai daug ir tikrai nenusivyliau. Siūlau paragauti ir įvertinti, nusivilti neturėtumėte. Širvėnos bravoras savo internetiniame puslapyje siūlo šias vietas, kur galima nusipirkti Gutstouto: (čia)

Nusprendžiau iš komentaro tekstą perkelti ir į straipsnį.

PAPILDYMAS (2013-01-25) Antrasis ragavimas: Taigi, vakar šio alaus ragavau (gėriau) antrą kartą. Pasikeitė keletas dalykų – alus atkeliavo iš Kauno – mašinoje praleido apie 130 km. Kol keliavo, galbūt dėl mašinoje buvusios temperatūros, alus sušilo iki maždaug rekomenduojamų 13-14 laipsnių (neturėjau galimybės pamatuoti tiksliau). Šiek tiek pastovėjęs ant stalo, kad “susistovėtų” buvo suverstas į pintą. Ir iš tiesų – puta standesnė ir patvaresnė (nors norėtųsi daugiau, bet komentaruose aukščiau paaiškinta, kaip galima būtų išgauti geresnį efektą) ir rūgštumo gaidos neliko arba bent nepajaučiau. Išvados: neplakite, gerkite rekomenduotinos temperatūros ir per ilgai nelaikykite – tada pajusite tikrą malonumą gurkšnodami šį stout’ą 🙂 Geras alus – geriausia reklama, kažkaip net ir norint nelabai yra ką sukritikuoti. Spaudžiu dešinę aludariams.

Bambalis su bambaliene virė skanią vakarienę arba visagalis Bambalis

Vienintelis ir nepakartojamas, nenugalimas ir gundantis, proto ir sielos vagis. Taip, teisingai, Bambalis iš didžiosios raidės. Šituos pamąstymus galvojau parašyti jau senokai, dar tuomet, kai Europos Komisija konstatavo, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas, numatantis draudimą prekiauti didesnėmis nei 1 litro talpomis ir stipresniu nei 7,5 proc. alumi, sidru ar alaus gėrimu,  prieštarauja vienai pamatinių ES vertybių – laisvam prekių judėjimui. Dar kartą perskaitęs V. Butkaus laisvus alaus svarstymus „apie alaus bambalį“ kibau į atlapus didžiajam prakeiksmui – įkvėpimui.

Vertėtų pradėti nuo to, kad jau kaži kada skaičiau tokius linksmus, tikslius ir įdomius pasvarstymus kokia nors, nebūtinai alaus, tematika. Siurrealizmas iš Lietuvos kaimų gyvenimo perteikiamas per bambalius lygiai toks, kokį žinau iš savo asmeninės gyvenimo kaime patirties.

„Bambalis yra gyvastis ir savastis. Tvirtagališkai iš visų jėgų spustelėkit garsą „m“ ir įsiklausykit į ryžtingą skambesį: bammm-ba-lis. <…> Laikas yra skaičiuojamas nuo bambalio iki bambalio. Dėl to jis reliatyvus: sausaisiais periodais išsitęsia iki neįmanomybės, derlingaisiais tiesiog šuoliuoja sykiu su laikrodžio sekundininku. Erdvė yra matuojama nuo bambalio iki bambalio. Ar žinote, kad socialpsicholiginę gerovę praščiokiškojoje Lietuvoje iš tiesų reikėtų matuoti pagal formulę: jau panaudotų bambalių tankis viename kvadratiniame kilometre padaugintas iš to kilometro gyventojų skaičiaus ir iš bambalių tankio intensyvėjimo koeficiento.<…> Bambalis valdo. „Antrąją“, o per ją gal ir visų kitų skaičių Lietuvas, „runkelių“, o per juos gal ir visų kitų daržovių Lietuvas. Rimtas ir solidus bambalis – ne mažesnio nei 9-11% VOL. solidumo. Vienvaldis trejybinis seimo pirmininkas, prezidentas ir monarchas viename asmenyje, tik dėl baisingo diplomatinio neapsižiūrėjimo neįtrauktas į britų karalienės Elžbietos II lituanistinio vizito programą.“

V. Butkus

Tiesa, nereiktų į šalį nustumti ir miestų – „kioskelių kultūra“ dar toli gražu neišnykus ir iš jų. Net ir sostinėje pilna „sovietmečio atgyvenų“, pliumpiančių bambalius prie pat parduotuvių ar vaistinių, visiškai greta mokyklų ar vaikų darželių. Normalu? – kartais paklausiu pats savęs. Žinoma. – atsakau nedvejodamas. Daugumai atrodo, kad nieko čia ir nepakeisi. Net ir policijos ekipažai pravažiuodami pro šalį numoja ranka ir nuvažiuoja tolyn. „Visų juk nesusemsi, ane?“. „Seni alkoholikai išmirs, jaunoji karta tiek negers“. Aha. Pasakė ir patys nusijuokė. Per trumpą savo gyvenimą jau tapau tokio vieno Antakalnio „vierchinės“ alkoholiko Šuriko degradacijos liudininku. Žmonės gėrė, geria ir gers. Bambalis gyvavo, gyvuoja ir neseniai paaiškėjo, kad gyvuos.

Grįžtant prie Butkaus pamąstymų. Jie rašyti apie 2007 metus, bet kas galėjo pagalvoti, kad jie taps tokie aktualūs nūdienos visuomenėje? Išsirinkom valdžią, ne kokią kitokią, o bambalių visuomenės valdžią. Masių už Bambalius parduoti balsai – gali būti mūsų visuomenės veidrodis. Juk taip patogu ant išgertos „puslikės“ prisėst, saulėgrąžas pagliaudyt, žiurkines pakibint… Riedėjom nuokalnėn kol galiausiai pasiekėm dugną. Seimo pirmininku tapo Bambalių ir agurkų partijos narys. „ChaChaCha“ į veidus Konstitucijai juokiasi Agurkichas užantyje laikydamas ne ką kitą, o pergalės kalvį – penkis litus kainuojantį Bambalį. Nors žinoma, Butkus šiek tiek hiperbolizavo sakydamas, kad Bambalis yra viskas viename, bet palaukime sekančių rinkimų, greičiausiai ir ten madas diktuos „piaro“ visažinis – Bambalis.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai neteigiu, kad A. Matulo pasiūlytas įstatymas yra teisingas. Kvailas, žinoma, kad kvailas ir naudos iš jo būtų mažai. Bambalio niekas nepakeis ir neišgyvendins. O gaila… Labiausiai gaila tų žmonių, kurie niekada nepajaus to, ką Philippe Delerm įvardino mažu malonumu:

„Užtat pirmas gurkšnis! Gurkšnis? Viskas prasideda dar nepatekus į gerklę. Jau lūpomis pajunti putojantį auksą, virstančių putų gaivą, paskui gomuriu iš lėto nuslysta palaimos sušvelnintas kartumas. Pirmas gurkšnis atrodo toks skalsus! Bemat godžiai nuriji, neva instinktyviai. Iš tikrųjų viskas numatyta: kiekis – nei per daug nei per mažai, idealus jaukas; akimoju pajunti palaimą, pertraukiamą tai atodūsio, tai liežuvio pliaukštelėjimo, tai jiems prilygstančios tylos; užlieja apgaulingas begalinio malonumo pojūtis… Tuo pat metu jau žinai: gavai visa, kas geriausia. Pastatai taurę ir net truputį atstumi ant keturkampio padėkliuko. Grožiesi dirbtinio medaus, šaltos saulės atspalviu. Nuolankaus laukimo ritualu norėtum sustabdyti ką tik įvykusį ir jau išnykusį stebuklą. Patenkintas ant taurės perskaitai tikslų užsakyto alaus pavadinimą. Indas ir jo turinys, gali klausinėti, atsakinėti vienas kitam gelmėje, vis tiek daugiau nieko nebus. Norėtum išsaugoti gryno aukso paslaptį, apvilkti ją žodžiais. Tačiau prie saulės dėmėm nutašyto balto staliuko apviltam alchemikui lieka tik nuosėdos, ir vis daugiau gerdamas jis jaučia vis mažiau džiaugsmo. Apkartusi laimė: geri norėdamas užmiršti pirmąjį gurkšnį.“

Ph. Delerm

Nors, anot Butkaus, „bambaliniai“ irgi mėgaujasi pildydami savo priklausomybės užgaidas:

„Stebėkite nervingai virpančias lūpas, laukiančias susiliejimo su tik ką atvertu bambaliu, ir jūs išvysite… ne, ne troškulį, o didįjį geismą, konvulsiškas aistras, meilės ilgesį ir viltį. <…> bambalio turinys neskubriai, tačiau ryžtingai košėsi per lūpas, liežuvį, gerklę, tekėjo gilyn, ir žmogus neskubriai, bet irgi ryžtingai ėmė įgauti bambalio formas.“

V. Butkus

Vis tik, giliai širdyje, norėčiau, kad Bambalis būtų išvytas, sunaikintas ir niekada nebepasirodytų. Bet toks noras greičiausiai ir liks tik drambliuko svajonė. Kaip gi Lietuva be Bambalio ir kaip gi Bambalis be Lietuvos? Kits kitą laiko ir nepaleidžia. Kova su Bambaliu yra tarsi kova su vėjo malūnais, o iš Don Kichoto žinome, kad jos laimėti neįmanoma. Net ir išgyvendinus vieną blogybę, ją pakeis kita. Nors galbūt ta kita nebus tapatinama su alumi, o tai jau būtų malonu. Tačiau kol bus Bambaliai, tol alaus kultūra merdės. Panaikinus alaus tapatinamą su didžiuoju B, galėtumėm žengti didelį žingsnį į priekį, tačiau iki to – dar nežmoniškai ilgas kelias.

O dabar, reikia taikytis su tuo ką turim – Bambaline Lietuva arba Lietuva, kurią valdo Bambalis. Bambaliec…

Sindikatų sutramdymas

Trečiasis etapas (1936-1940 m). Sindikatų sutramdymas 

Taip buvo…

Šis etapas žymi atomazgą kainų kare. Pačiu laiku įkurta kainų kontrolės komisija su vyriausiuoju kainų tvarkytoju V. Juodeika priešakyje įstengė pažaboti nepasotinamą aludarių sindikato pelno siekimą. Kalbant apie šį etapą reikėtų pabrėžti pirmuosius realius komisijos veiksmus, paskutinius sindikatininkų pasispardymus ir paverkšlenimus, bei pagerėjusią alaus kainų situaciją Lietuvoje.

… permainų pradžia…

Jau 1935 metais buvo paskelbta, kad aludarių sindikatas netrukus iširs, nes buvo nacionalizuota skolų prispausta „Gubernijos“ alaus darykla. Ją perėmus Lietuvos bankui, ji išstojo iš sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė. Nepaisant to, po truputį buvo jaučiamas pagerėjimas pramoninės aludarystės sferoje. Po ilgų ir dažniausiai bevaisių derybų, buvo nutarta mažinti akcizą alkoholiui ir kartu sumažinti alaus kainas, taip pat pažaboti ir kitų sindikatų savivalę. Tvarkytojas turėjo galią likviduoti sindikatus. Pirmąja tvarkytojo „auka“ dar 1935 m. gegužės pabaigoje tapo kojinių sindikatas „Astra“, į jį buvo susibūrę 4 gamintojai – „Cotton“, „Diana“, „Br. Urliamperiai ir Co“ ir „Tramit“. Jiems buvo įsakyta „išsiskirstyti“ – t. y. grąžinti senas (iki sindikatines) kojinių kainas, o pačius gaminius vėl žymėti senaisiais fabrikų ženklais. Taip buvo žengtas pirmas griežtas žingsnis link sindikatų valymo. 1936 metais kainų tvarkytojas paskelbė negailestingą statistiką, kad Lietuvoje alaus kainos yra virš šimto procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir, kad valstybė privalo imtis griežtų priemonių, kad tas kainas pažabotų. Geriausia išeitis – atpiginti alų kokiais 40–50 procentų. Suvartojimas padidėtų 100 procentų, nes „lietuviai juk mėgsta alų“. Po truputį, derindami įstatymus, siekdami geriausios išeities visiems, kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybė ėmėsi griežtesnių priemonių. Visų pirma buvo sumažintas akcizas alui, taip siekiant sumažinti alaus kainas. Kad kainos kristų prižiūrėjo ir kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną nusižengėlį, kuris kainų nemažins bausti atitinkamomis ir itin griežtomis bausmėmis. Nors alaus sindikatininkai iškart reagavo paverkšlenimais ir jų verslo žlugdymu, teigdami, kad jei tai tęsis ir toliau, jie alaus išvis nebegamins, V. Juodeika jau nebeatšaukė įstatymų. Galų gale spauda pratrūko džiaugsmingomis antraštėmis – Kainų tvarkytojas paskelbė, kad nuo 1937 m. gegužės 16 d., nuo Sekminių, alaus kainos bus sumažintos 45–60 procentų!

Aludarių sindikatas, dar bandė priešintis ir surengė paskutinį pasispardymą, kurio metu, įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti iki dvyliktos valandos, kad tą pačią dieną, kai tik įstatymas pradės galioti niekas pigesnio alaus negautų. Tai buvo paskutinis bandymas parodyti savo galybę, prieš pagaliau gerai sustyguotą valstybės aparatą. Po šių puikių naujienų spaudoje pasipylė straipsniai, kurie gyrė valstybės sprendimus mažinant akcizą, numušti ir kontroliuoti alaus kainas. Alaus gamintojai, nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo susibrandinusį alų. Visos šios priežastys lėmė, kad net ir sumažinus alaus akcizą, įplaukos už alaus pardavimus valstybės biudžetui augo kaip ant mielių. „Pagal išvirtos alaus misos kiekį, gamyba palyginus su praeitų metų atitinkamais mėnesiais padidėjo, birželio mėnesyje 151%, liepos – 104%, rugpjūčio – 197%. […] Taip pat žymiai padidėjo ir akcizo pajamos, nors akcizo mokestis buvo sumažintas 23 – 25%. Š.m. birželio mėnesyje akcizo gauta 89%, liepos – 59% ir rugpjūčio – 128% daugiau negu pereitais metais.“

… ir gera pabaiga!

Šie laimėjimai, skatino ir toliau griežtai kontroliuoti alaus kainas ir alaus pramonę. Siekiant pagerinti produkcijos kokybę, buvo paskirstyti regionai, kuriuos atitinkamos daryklos turėjo aptarnauti ir apskaičiuota, kiek alaus tos daryklos turėtų išvirti norėdamos patenkinti eilinių piliečių poreikius. 1938-1939 metais buvo išleisti pakartotiniai kainų tvarkytojo įsakymai, kuriuose griežtai apibrėžiamos kiekvienos alaus gaminimo ir platinimo pakopos kainos. Jie rėmėsi kainų priežiūros įstatymu.

Permainos, kurias įnešė kainų kontrolės komisija ir vyriausias kainų tvarkytojas, ne tik pagerino ekonominę situaciją Lietuvoje – jos buvo vienas iš didžiausių pasiekimų kovojant prieš kartelinę – sindikatinę politiką, taip pat visiškos monopolijos ir karaliavimo rinkoje sustabdymas. Šie pokyčiai pagaliau sugrąžino alaus kainas į tokius rėmus, kuriuose alaus galėjo įsigyti ir paprastas Lietuvos Respublikos pilietis. Šie įstatymai ir jų pataisos įgalino valstybę surinkti didesnius mokesčius iš alaus akcizo, nors jis ir buvo sumažintas, taip pat didesnė paklausa įgalino ir pramoninkus po truputį pradėti kalbėti apie pelną, kuris anot jų buvo neįmanomas. Laimėjo visi, o kas džiaugsmingiausia, tai, kad laimėjo eilinis pilietis iš alaus krašto.

Ankstesnės dalys:

I. Industrializacija

II. Pirmasis etapas. Sindikato veikla.

III. Antrasis etapas. (I dalis)

IV. Antrasis etapas. (II dalis)

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Schlenkerla – rūkytas alus!

Pristatome Jums du senojo Vokietijos brewpubo Aecht Schlenkerla šedevrus. Pirmas – tai tradicinis rauchbier’as. Alus, kurio kiekvienas alaus gerbėjas privalo paragauti. Antrasis – netradicinis helles stiliaus variantas, kuriame jaučiama rūkyto skonio užuomazga. 

Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Rauchbier

Alk. konc.: 5,1% ABV

Rekomend. temp.: 9 °C

RateBeer.com97/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Rauchbier išvertus iš vokiečių kalbos reiškia rūkytas alus. Alus rūkytu vadinamas, nes miežinis salyklas džiovinamas ant atviros ugnies, tokiu būdu jis įgauna dūmo skonį ir kvapą. Alui giminingo gėrimo – viskio mėgėjai yra pažįstami su rūkytu salyklu. Škotijos Ailos saloje yra gaminamas viskis, kurio salyklas yra džiovinamas ant degančių durpių laužo, kas viskiui suteikia durpišką/rūkytą skonį. Šis salyklo ruošimo būdas Vokietijoje būdavo naudojamas anksčiau, o šiuo metu liko nedaug alaus gamintojų, kurie visi įsikūrę Frankonijoje, Vokietijoje. Prasidėjus craft beer revoliucijai šį būdą pradėjo naudoti ir pasaulio aludariai/ bet tradicinis rauchbier yra Bambergo rauchbier. Laužui yra naudojamos medis pavadinimu bukas (beech).

It has a firm smokiness from its aroma through its palate to its clean, dry, long finish. Its aroma and flavours are shock at first, but this style marries perfectly with smoked ham or sausages.

Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Mano pastabos. Alus tamsiai rudos spalvos, skaidrus. Kvapas – rūkyto salyklo, pirties dūmo.  Skonyje dominuoja rūkytas salyklas. Į galą pasirodo silpnos apynių užuomazgos. Tarp vidutinio ir pilno kūno (medium to full body), kreminė pabaiga.

Iš esmės, tai šis alus yra išskirtinis. Dūmo skonis yra labai aiškiai išreikštas ir pastebimas. Rekomenduoju nusipirkti butelį Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen ir butelį kokio kito lagerio pavyzdžiui Paulaner Oktoberfest bier ir juos palyginti tarpusavyje – tokiu būdu pajausite milžinišką dūmų įtaką alui.

Aecht Schlenkerla Helles Lagerbier

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Dortmunder/Helles

Alk. konc.: 4,3% ABV

Rekomend. temp.: 6-10°C

RateBeer.com: 86/100

BeerAdvocate.com: 89/100

“Schlenkerla Helles” is brewed with fine Bavarian aroma hops from the area around the city of Nürnberg. It’s lagered in century old caves underneath the historic Schlenkerla brewery and maltings. Schlenkerla Helles is boiled in the same copper kettles and bottom fermented by the same yeast as the historic Schlenkerla Smokebeer. Its subtle smokiness without using smoke malt makes “Helles Schlenkerla Lager” a unique representative of the classic lager beer style “Bavarian Helles”. Editor’s note: Since this is not intended as a smoked beer, and is not billed as such, it has been classed here as a Helles, despite some samples having residual smoke character.

Gamintojas 

Mano pastabos. Visiškai skaidrus alus, putos tik užuomazgos. Labai labai šviesi spalva, nesimato kitų salyklų indėlio apart bazinio. Stiprus miežio kvapas. Skonyje dominuoja bazinis miežinis salyklas, šiek tiek kartumo pabaigoje. Jaučiamos pretenzijos i dūminį skonį.

Gurkštelėjus, ateina į galvą Lietuviško alaus reklamos, kai rodo tyrą vandenį ir žvilgantį miežio grūdą. Tai –  kokybiškas lageris. Kur kas kokybiškesnis, nei jo stiliaus kolega švyturio extra! Švarus ir grynas alus.

Tomo pastabos. Spalva:  Skaidri, itin lageriška. Lengvos, auksinio krislelio glūdinčio vandenyje spalva. Puta susidaro nemaža, bet greitai išsisklaido ir iš jos lieka tik užuomina. Ganėtinai keista, bet pats alus po savęs palieka ganėtinai ryškų paveikslą. Alaus karbonizacija nėra labai aukšta, bet ji viršija vidutinę. Alus ganėtinai vandeningas, jo drink-ability aukštas.

Kvapas: dominuoja vienas, labai aiškiai išreikštas salstelėjęs aromatas, tarsi ir medaus, bet apibūdinti sunkoka. Tas medaus aromatas, greičiausiai skleidžiasi nuo miežių salyklo.

Skonis: Kaip lageris, man asmeniškai per saldus. Apynių tik užuominos.  Skonis neišraiškingas, labai lengvas. Sunku pajausti kažką ryškaus, jaučiamas salyklas. Tas skonis primena medaus korio, su šiek tiek medaus likučių ir keliomis bitės kojelėmis. Poskonyje tos „bičių kojelės“ gardžiai pereina į rūkytos mėsos prieskonį. Medaus skonis čia greičiausiai atsiranda iš miežinio salyklo. Šis alus yra žymiai kokybiškesni Biržų miežinuko variantas. Skanaus!

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Viržinis alus – Tikro Alaus Draugijos eksperimentas.

Nuotrauka neryški, bet nenorėjau iškreipti vaizdo naudodamas blykstę.

Viržinis (alaus kiekis RIBOTAS!)

TAD ir Curva piscis”; Tauros bravoras, Panevėžys.

Stilius: Gruit (elis su žolelėmis)

Alk. konc.: 4,5 % ABV

Rekomend. temp.: 10 – 12 °C

Šiandien, spalio 25d., (pradėjau rašyt tada, bet „postinu“ tik dabar) „Leičiuose“ buvo pristatytas naujausias Tikro Alaus produktas – Viržinis alus. Tai – sezoninis viržių alus, arba tiksliau, gruit elisKaip rašo Tikras Alus savo puslapyje: „tai bendras TAD ir aludarių grupės iš Vilniaus “Curva piscis” (lot. “kreivos žuvys”) kūrinys, virtas Tauros bravore Panevėžyje. Jam rinkome viržius skirtingose Lietuvos vietose – Dzūkijoje ir pamario pelkėse, tada suvežę į Panevėžį, pasiraitojome rankoves ir ėmėmės darbo.”

Kas tas gruit elis?

„Though hardly ever made nowadays, Gruitbier was in its time, some 500 to 1,000 years ago, clearly the most common beer style in the world. Gruit is old German for herbs. Gruitbier was brewed both on the Continent and on the British Isles. Gruit (or herbs) is what most medieval brewers used to flavor their beers with before hops became a universal beer flavoring agent starting around the 15th century. Gruit was used either as a single type of herb or as a mix. The medieval pre-hops brewers used just about any herb to flavor their brews. Perhaps the most common of these were yarrow, bog myrtle (also known as sweet gale), juniper, rosemary, mugwort, and woodruff. Because most of these medieval herbal hops-substitutes add a slight bitter-sweetness to the brew, the taste of Gruitbier can probably best be described as faintly resembling Vermouth.”

germanbeerinstitute.com

PASTABA: Mes ragaujame paprastą šio alaus variantą, nes deja specialusis rezervas Vilniaus nepasiekė. Gamintojai apie spec. rezervą: <…> keturias statines alaus atskyrėme ir specialiai paruošėme – papildėme alaus ir dalies paliktų žiedų plikalu – taip išgaunant dar daugiau aromato!”

Gamintojai: „Viržis – rausvai žydintis augalas, plačiai paplitęs Lietuvos teritorijoje. Viržio žiedai išskiria kvapnų nektarą, kurį renka ne tik bitės, įvairūs vabzdžiai, bet ir… aludariai. Viržių alus žinomas bent keletą tūkstantmečių – archeologai aptiko viržių pėdsakų vieno seniausių fermentuotų gėrimų inde, datuojamame 2000 m. prieš Kr. Šis alus nuo senų senovės apipintas legendomis, minimas skandinavų sagose, škotų mite apie narsiuosius piktų žmones, kurių karalius paaukojo sūnaus ir savo gyvybę, idant išsaugotų svaigaus ir jiems galią teikusio viržių gėrimo paslaptį. Vedami smalsumo ir noro suprasti nepaprastą viržių alaus skonį, remdamiesi išlikusių receptų aprašais, sumetę viržius, pačių surinktus skirtingose Lietuvos vietose, Tikro alaus draugija ir aludarių grupė Curva piscis sukūrė savą šio alaus versiją. Joje salyklas ir apyniai suderinti taip, kad neužgožtų subtilaus viržių aromato ir skonio.”

Daugiau informacijos Tikras Alus tinkalraštyje. Čia plačiau aprašomas gaminimo procesas, pateikiamos vietos kuriose galima nusipirkti ir paskanauti šio alaus! Užsukite.

Mano pastebėjimai: Bendrai nuo BeerGeek.lt kolektyvo norčiau padėkoti už galimybę paragauti gruit elio be didesnių pastangų ar kaštų. Tai retas atvejis ir puikus alaus kultūros kėlimo pavyzdys. Ačiū!

Toliau apie alų:  šio alaus tikrai nesiimsiu vertinti. Pirmas kartas, kuomet ragauju gruit elį (apart gurkšnelio, kurį svetys iš Norvegijos atvežė į Sambarius) patirties turiu per mažai. Tačiau pastebėjimus pateiksiu:

KVAPAS: silpnai išreikštas, salstelėjęs aromatas, primenantis kažkokias uogas. Laukines uogas, greičiausiai spanguoles, galbūt avietes. (Tačiau, tai gali būti ir tie patys viržiai, nes su jais susidurti anksčiau – neteko)

IŠVAIZDA: „kaip obuolių kompoto“, t.y. gelsvai oranžinė – tarsi šviežiai surinkto medaus spalva. Alus visiškai neskaidrus, „body“ silpnas, karbonizacija žema, putos beveik nėra.

SKONIS: labai lengvas, vasariškas tarsi summer beer. Gurkšnodamas prisiminiau vasarą ir supratau, kad karštą vasaros dieną tokiu alumi mielai atsigaivinčiau, bet kadangi už lango audra ir ant nosies žiema, norisi kažko stipresnio ir tvirtesnio. Grįžtant prie skonio, tai jis neišraiškingas, kaip ir kvapas. Jaučiamas natūralumas, tačiau tikėjausi stipresnio viržių išraiškingumo. Labai vandeningas alus, jo „drink-ability“ labai aukštas. Pats alus šiek tiek rūgštelėjęs. Jame jaučiasi „gamtos indėlis“. Alus šiek tiek primena „laukines avietes“.

Apibendrinant, sakyčiau, kad šis alus yra puiki atgaiva karštos vasaros dieną arba neįpareigojantis bičiulis sesijai. Gaila, jog tai limited edition produktas, nes mielai jo išgerčiau prie šiltesnių orų. Reikėtų pastebėti, kad tai tik mano nuomonė, alų gėriau iš bačkos ir deja, netinkamos temperatūros, todėl galėjau praleisti kažką svarbaus ar ryškiai atskleisto. Ačiū už šį tą naujo, tas ketvirtadienio vakaras nepraėjo veltui!

Laukite ir kitų BeerGeek‘ų įvertinimo ir nepamirškite paragauti Viržinio! Galbūt tokia proga daugiau niekada nepasitaikys!

„Alaus kelias“

Šeštadienio vakare buvau tokioj ekskursijoj pavadinimu „Alaus kelias“. Ekskursijos organizatoriai yra pramogų agentūra „Vaiduokliai“. Alaus kelią gavau dovanų…

Visa ekskursija prasidėjo prie Lietuvos pašto, ten 18h susitikome su savo gide, kuri plačiai papasakojo visas legendas ir senovinius populiariuosius faktus (Mesopotamija ir t.t.) apie alų. Išklausę visas įdomybes pajudėjome link pirmo baro – „Būsi Trečias“. Šis brewpub’as man gerai pažįstamas, bet patalpoje, kurioje verdamas alus nesu buvęs. Grupėje buvo 22 žmonės, taigi ją skėlė per pusę ir mano grupės dalį nuvedė į pasižiūrėti, kaip verdamas alus. Besižvalgant po alaus gamybos patalpą, baro savininkų sūnus trumpai papasakojo apie gamybos ypatumus. Apsižvalgius viršuje laukė būsi trečias alaus degustacija (alaus neaptarinėsiu straipsnis ne apie tai). Degustacijos metu šiek tiek papasakojo kaip reikia degustuoti alų ir šiek tiek kitokių įvairenybių.

Antra stotelė – „Leičiai“. Ganėtinai nauja alinė. Tiems patiems sąvininkams priklauso ir alaus rūsys „Bambalynė“. Šioj vietoj dar nebuvau buvęs. Leičius įsivaizdavavau, kaip kultūringesnį alaus namų variantą, visgi Stiklių gatvė sufleruoja apie aukštą nuomos kainą. Vaizduotė pasitvirtino Leičiai šauni vieta, bent jau savo interjeru, nes nieko kito pasakyti negaliu. Ai dar, kad personalas atrodo tvarkingas. Leičiuose ragavom tris alus. Pirmą, kiek pamenu lagerį. Antrą – elį, kuris akivaizdžiai buvo prarūgęs, arba aš kvailas, nesuprantu stipriai rūgštaus ir vimdančio skonio, o pats alus buvo kambario temperatūros. Apie šį Leičių privalumą yra tekę skaityti ir anksčiau tikrame aluje. Poto sekė dar trečias alus, nepamenu koks…

Paskutinis aplankytas baras – Senamiesčio „Šnekutis“. Šnekutyje pagaliau gavau Jovarų alaus, labai laukiau jo, nes tai ko gero autentiškiausias Lietuviškas alus. Šnekutyje gidė vis dar pasakojo apie kažką, bet nebegirdėjau, nes susėdę prie stalų dalyviai diskutavo tarpusavyje, tuo pačiu ir aš turėjau ką papasakoti ekskursijos kolegoms…

Kokios galima būtų prieiti išvados? Paprastos. Šis renginys skirtas ne tokiems alaus entuziastams kaip aš, o žmonėms, kurie nori praplėsti savo akiratį, sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Sprendžiant iš dalyvių nuotaikingų veidų darau išvadą, kad buvo smagu. Vienaip ar kitaip, renginys skatina alaus kultūrą Lietuvoje, o tai visada sveikintina ir šaunu. Nuoroda į renginio internetinį puslapį: ČIA

1931-1935 metai. Krizė smaugia (I dalis)

Antrasis etapas (1931-1935 m.) Krizė smaugia.

Šis etapas anot šaltinių žymi į Lietuvą atklydusią ūkio krizę, taigi smukusią ekonomiką ir vartotojų perkamąją galią. Laikotarpio pradžioje aludarių sindikatas dar beveik nevaržomas karaliavo rinkoje ir nepailsdamas kaupė turtus, tačiau šiam trumpam etapui einant į pabaigą, situacija po truputį keičiasi, atsiranda vis daugiau garsiai prabylančių nepatenkintųjų, sukirba nostalgija caro laikams. Permainų šiuo laikotarpiu įvyksta ir sindikato viduje ir Lietuvos Respublikos valdžioje, kuri pagaliau nusprendžia imtis griežtesnių priemonių monopolininkų atžvilgiu.

Dar 1929 metais Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjusi ekonominė krizė, šiuo laikotarpiu pasiekia ir Lietuvą. Dėl šios priežasties smarkiai smunka žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir kartu krenta suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau valdžia, greičiausiai įtakota noro surinkti kuo daugiau pinigų krizės laikotarpiu, nepaliauja stebinti savo ganėtinai kvailais ir neapgalvotais sprendimais, ypač paprastų mirtingųjų atžvilgiu. Šiuo trumpu laikotarpiu akcizas alkoholiui, tame tarpe ir alui buvo keičiamas (dažniausiai keliamas, paskutiniais metais krito) daugybę kartų. „1931 metais alaus akcizas buvo pakeltas ir vidutinai išpuolė vienam litrui alaus 25 centai, 1932 metais net ligi 30 centų litrui, o nuo 1935 metų akcizas sudaro vidutinai 27 centus vienam alaus litrui.“ Dėl šių akcizų alaus kainos ir toliau kilo ir nuolatinis kainų kėlimas privedė visuomenę iki tos ribos, kuomet atvirai pradėtas reikšti nepasitenkinimas.

Pirmasis, atvirai, apie „grobstomus milijonus“, prabilo A. Stasiškis (kuris, kaip paaiškėjo, buvo Mokesčių departamento direktoriaus referentas), paviešinęs savo nuomonę laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 1932 metais. Iš jo pateiktų duomenų ir paskaičiavimų, kurių patikimumu leidžia pasitikėti jo užimtos pareigos, A. Stasiškis nurodo kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 milijonų litų (su akcizu). T.y maždaug tokią pelno dalį sindikatas pasidaro iš parduoto alaus kiekio. Jis siūlo dar labiau didinti akcizą alui, tikėdamasis, kad kainos nekis, nes milžinišką pelną aludarių sindikatas darėsi jau dešimtį metų iš eilės. (Tačiau šis pastebėjimas nėra itin logiškas, nes kylant akcizui, sindikatas tikrai nepraleistų progos juo prisidengdamas dar labiau padidinti kainas). Ir čia pat teksto autorius pateikia pastebėjimą „Žinoma alus nebūtų taip brangus, jei jisai nebūtų sindikato rankose.“ Kituose tų pačių metų, Lietuvos Aido numeriuose įsiliepsnoja aštri diskusija tarp A. Stasiškio ir Lietuvos alaus bravorų sąjungos atstovų. Lietuvos Aido redakcija tuo pačiu prisiima neutralią poziciją, teigdami, kad davę pasisakyti A. Stasiškiui ir laikydamiesi principo audiatur et altera pars, tokią pačią galimybę suteikia ir aludarių sindikatui. Gindamas savo interesus, sindikatas atrėžia, kad pelno skaičiai yra padidinti beveik trimis milijonais litų ir pelno dalis atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, jiems tesiekianti pusę milijono litų! (kuom, tenka pripažinti, patikėti yra itin sunku). Tolesniuose straipsniuose išspausdintuose Lietuvos Aide, 1932 metais, kiekviena iš pusių gina savo nuomonę. Iš šių straipsnių man labiausiai imponavo A. Stasiškio palyginimas: „Bravorininkų sąjunga prikaišioja man tariamai fantastiško pelno išvedžiojimą ir dar rašo, kad aš klaidinu visuomenę. Deja, skaudi realybė kartais pralenkia ir lakią fantaziją. Pavyzdžių užtenka. Alaus kainoms, sakysim šiuo atžvilgiu, akomponuoja, kad ir Kauno mieste elektros energijos kainos.“ Nors alaus pramoninkai bandė ginti savo poziciją, bet A. Stasiškis puikiai nušvietė Lietuvos visuomenėje vyravusias nuotaikas.

Karas keliuose. 1932 m. versija 🙂

Straipsniuose jis išsakė tik savo pastebėjimus, bet man pavyko aptikti interviu, kuris buvo perspausdintas 2009 metais, laikraštyje Verslo žinios. Tiesa, interviu veiksmas, vyksta jau 1935 metais, kuomet alaus kainų reikalai jau pradėjo krypti gerąja linkme. 1935-ųjų kovą „Dienos“ laikraščio korespondentų pašnekinti vieno Žemaitijos kaimo valstiečiai neslėpė niekad negeriantys „fabrično“ alaus:

–        Na, o kaip su šamarliaku, varot ar ne?

–        Varom, vo kaip čia jau nevarysi, – sako vyrai, – bene taip brangiai mokėsime valdžios „aptiekose“…

Ir žurnalistai čia pat buvo pavaišinti keliais buteliais vietos gamybos „zelcersko“ alaus, korespondentams jis pasirodė „…čystesnis už ryto rasas, gardesnis už devynius mydus“. Ką ten alus – tie patys valstiečiai gyrėsi jau kelerius metus neperkantys nė dėžutės degtukų, nes „Visi turi savo darbo žagažilkas, su titnagu.“Ir nereikia jiems nė pakelio „sindikatinių papirosų“, nes „…turi paslaptį taip išdirbti namuose išaugintą tabaką į „sigarus“, jog iš ties maloniau rūkyti, negu „sindikatines samanas“.

–        Eh.. brač, nesame mes durniais kraut sindikatams milijonus, – sako vyrai kas link tabako.

Žurnalistams pro akis neprasprūdo ir tai, kad iš kaimiečių „…ir pats seniausias ir pats jauniausias dėvėjo namų darbo rūbais, o ratus tepa sviestu.“

Galbūt, tai galima palaikyti įprastine situacija kaimui, kuriame ir šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės didele perkamąja galia nepasižymi. Tačiau, situacija, kurią sudarė nežabojamas kainų augimas, sukėlė itin didelį žmonių nepasitenkinimą. Ypač už didžiųjų miestų ribų žmonės visiškai boikotavo pramoninius aludarius (ir ne tik) ir jų požiūris į sindikatinę veiklą, monopolizuotą rinką ir beprotiškas kainas, buvo vienareikšmiškai neigiamas (dauguma miestiečių su tokia pozicija sutiko ir taip pat ją palaikė). Šiuos mano pamąstymus pagrindžia skaičiai. Nuolat krentantis pramoninio alaus vartojimas, dėl ekonominės krizės ir aukštų kainų įgalino sindikatines alaus daryklas išvirti ir parduoti tik 4,3 milijonus litrų alaus (1935 metais), kai šis skaičius 1931 metais sudarė 9,2 milijonus litrų.

Antra straipsnio dalis, kaip visada – kitą savaitę!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Ankstesnį straipsnį rasite čia.

Scroll to top