Alus

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų vienuolynų alusVisai neseniai forbes.com pasirodė straipsnis (jau pašalintas) teigiantis, kad Orval alaus bravoras (Brasserie d’ Orval) praras Authentic Trappist Product ženklą, kuris suteikiamas Trapistų vienuolynų produkcijai. Buvo įvardintos kelios priežastys, kurių pagrindinė – senstantis vienuolynas nesugeba pritraukti jaunų vienuolių, todėl senųjų nėra kam pakeisti. Taip pat paminėta, kad produkto kokybė dėl to nesuprastės, bet bus prarastas ženklas, liudijantis gaminio autentiškumą, nes alų virs pašalietis. Visgi, brolis Xavier, Orval daryklos generalinis direktorius, tokią informaciją paneigė išplatindamas pranešimą, kad Orval alui niekas negręsia. Nuostabi naujiena „made my day“ ir paskatino parašyti straipsnį apie Trapistų alų.

Esminiai skirtumai tarp Trapistų alaus (Bières trappistes) ir vienuolynų alaus (Bières d’Abbaye arba Abdijbier)

Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad nei vienuolynų alūs, nei Trapistų alūs nėra alaus stiliai, tai greičiau alaus kategorijos į kurias sukrenta tokie stiliai kaip blond, dubbel, tripel ir t.t. Taip pat svarbu, kad vienuolyno alus nebūtinai bus Trapistų pagamintas produktas. Egzistuoja esminiai skirtumai.

Pradėkime nuo trapistų. Tai Cistercų griežtų taisyklių ordinas (O.C.S.O., Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae), besilaikantis benediktinų statuto. Jis taip pat turi moterų, trapisčių, šaką. Šiuo metu veikia apie 170 trapistų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2500 trapistų ir 1800 trapisčių (duomenys 2008 m.). Pagrindinis Trapistų vienuolynų verdamo alaus skiriamasis bruožas yra Authentic Trappist Product prekės ženklas. Šis ženklas skiriamas produkcijai, pagamintai Trapistų vienuolyne ir ją nebūtinai turi sudaryti tik alus. Autentiškumo ženklą galima užsitarnauti už galybe kitų gaminių: sūrį, duoną, kosmetiką ir t.t. Norint, kad šis ženklas puikuotųsi ant verdamo alaus etikečių, reikia atitikti kelis pagrindinius kriterijus:

  1. alus turi būti pagamintas trapistų abatijos ribose trapistų vienuolių (arba jiems prižiūrint);

  2. bravoras, alaus gaminimas ir komercinė pakraipa turi priklausyti vienuolių bendruomenei;

  3. ekonominis alaus gamybos tikslas turi būti paramai, o ne finansinei naudai.

Trapistų vienuolynų alusDar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Trapistai suvokė, kad „Trappist beer“ ženklas suteikia ekonominę naudą ir pradėjo įvairiais būdais jį ginti. Pirmieji tokių gynėjų buvo Orval vienuoliai, kurie net nusamdė advokatus, ginti Trapistų alaus interesus. Kadangi pavadinimas „Trappist“ nurodė produkto kilmę, kiekvienas verslininkas pasinaudojęs šiuo vardu neteisėtai, galėjo būti paduotas į teismą. Minima, kad 1962 m. vienas Belgijos aludaris už tai buvo nuteistas. Galiausiai, 1997 m. aštuoni vienuolynai įkūrė Tarptautinę Trapistų Asociaciją (International Trappist Association – ITA), kad apsaugotų Trapistų vardą nuo piknaudžiavimo siekiant ekonominės naudos. Tuomet ir buvo sukurtas Authentic Trappist Product ženklas, kuris suteikia vartotojui garantiją, kad alus bus pagamintas Trapistų vienuolyne. Septyni iš aštuonių vienuolynų, kurie prisidėjo prie ITA ir Authentic Trappist Product kūrimo, šį ženklą naudojo ir žymėdami savo alų:

  • Bières de Chimay (Belgija, atidarytas 1863 m.)

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

La Trappe savo ruožtu turi atskirą istoriją. Kiek pamenu iš Lino Čekanavičiaus paskaitos pirmųjų sambarių metu, tai šis vienuolynas kuriam laikui buvo praradęs autentiškumo ženklą (1999 m.), kurį vėliau susigrąžino (2005 m.).

2012 m. buvo priimtas pirmasis naujas aludaris – vienuolynas Austrijoje:

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

O 2013 m. žymėjo dar didesnę plėtrą: Authentic Trappist Product ženklas buvo suteiktas vienuolynui už Europos ribų, taip pat dar vienam Olandijos trapistų vienuolynui:

  • St. Joseph’s Abbey (JAV, atidarytas 2013 m.)

  • Abdij Maria Toevlucht (Olandija, atidarytas 1899 m.)

Trapistų vienuolynų alusTrapistų verdamas alus yra vienas geriausiai vertinamų pasaulyje. Naujausiais RateBeer duomenimis, vienas tokių alų – Westvleteren 12 (XII) – paskelbtas geriausiu 2013 m. alumi. Geriausiu jis tampa jau ne pirmą kartą. Šimtuke dažniausiai puikuojasi beveik visi Trapistų alūs. Be jokios abejonės, šie produktai patenka ir į mano top sąrašą.

Dabar, kai jau išsiaiškinome kas yra Trapistai, galime pereiti prie bendresnio ir platesnio abibrėžimo, kas vis dėl to yra abbey (vienuolyno) alūs. Tikras alus rašo, kad abbey ale arba abbey beer yra belgiška stiprių, vaisinių alaus rūšių, gaminamų arba inspiruotų Trapistų ordino vienuolyno aludarių. Internete pavyko rasti kriterijus vienuolyno alui apibrėžti:

  1. alus verdamas ne Trapistų vienuolyne;

  2. alus verdamas komerciniame bravore turint sutartį su vienuolynu;

  3. alus pažymėtas nunykusio arba fiktyvaus vienuolyno pavadinimu ir verdamas komerciniame bravore;

  4. pažymėtas neaiškiais vienuolynų simboliais, nenurodant tikslaus vienuolyno pavadinimo ir verdamas komerciniame bravore.

1999 m. Belgijos aludarių sąjunga pristatė „Certified Belgian Abbey Beer“ ženklą, kad nurodytų alų, kuris verdamas pagal egzistuojančio arba apleisto vienuolyno licenziją. 2011 m. tokių sertifikuotų abbey alaus aludarių buvo 18. Žymiausi jų – Grimbergen, Leffe (Stella Artois), Tongerlo, Affligem (priklauso Heineken koncernui), Maredsous (Duvel Moortgat abbey ženklas) ir kt. Taip pat yra keli nesertifikuoti, bet abbey kategorijai priskiriami aludariai. Jie neturi vienuolyno pagrindo, bet naudoja religinius simbolius savo etiketėse remdamiesi vietiniais šventaisiais ir pan. Žymiausi iš tokių: St. Bernardus gaminantys Watou (seniau ši darykla, pagal kontraktą virė Westvleteren alų St. Sixtus vienuolynui) ir Tripel Karmeliet gaminantys Boostels.

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų verdami alūs ir mūsų degustacijos.

Oficialus Trapistų organizacijos puslapis vis dar nenurodo kokį alų virs 2013 m. priimtos daryklos, tačiau galima įvardinti kitų vienuolynų produktus. Reikėtų pasidžiaugti, kad dalį šių alų galime paragauti Lietuvoje. Netgi sklinda gandas, kad ir pats Westvleteren sudalyvaus Žmogšąla alaus festivalyje. Taigi:

  • Bières de Chimay:

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

    • Trappistes Rochefort 6

    • Trappistes Rochefort 8

    • Trappistes Rochefort 10

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

    • Westmalle Dubbel

    • Westmalle Tripel

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

    • Trappist Westvleteren Blond

    • Trappist Westvleteren 8

    • Trappist Westvleteren 12

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

    • La Trappe Blond

    • La Trappe Dubbel

    • La Trappe Tripel

    • La Trappe Quadrupel

    • La Trappe Bock Beer

    • La Trappe Witte

    • La Trappe Isidór (jubiliejinis alus)

    • La Trappe Puur

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

    • Achel 5 Blond (nėra buteliuose)

    • Achel 5 Bruin (nėra buteliuose)

    • Achel 8 Blond

    • Achel 8 Bruin

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

    • Trappistenbier Gregorius

    • Trappistenbier Benno

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už Chimay vienuolyne.

Taip pat, Prancūzijoje yra ir dar vienas trapistų vienuolynas, kuriam suteiktas Authentic Trappist Product ženklas – Mont de Cats. Tačiau, nors oficialiame trapistų interneto puslapyje galite rasti šio vienuolyno pavadinimą prie alaus, reikia žinoti, kad Monts de Cats autentiškumo ženklą užsitarnavo už gaminamus sūrius, o savo alų yra patikėjęs virti Chimay vienuolynui Belgijoje. Nors ilgai netilo kalbos, kad šis vienuolynas papildys Trapistų gretas ir alaus virime, tačiau kol kas toks spėjimas nepasitvirtino.

Prie kai kurių alaus pavadinimų esančios nuorodos nukreips į mūsų jau degustuotus gaminius. Taip pat savo eilės laukia visi Rochefort’ai, keli La Trappe, bei abu Westmalle. Su laiku šis sąrašas bus atnaujinamas.

Cheers!

Saison Dupont – klasikinis saison!

Sesija baigėsi, ta proga reikia paragauti ko nors tikrai išskirtinio. Sesija – saison, kodėl gi ne? Skamba beveik identiškai. Iš tiesų, tai saison stilius man šiokia tokia mistika. Dar nesu jo ragavęs, išskyrus Ligo Ziema festivalio metu, bet ten nors ir paliko įspūdį, tačiau buvo užgožtas stipresnių winter warmer’ių. Vieno gurkšnio užteko, kad kitą dieną ALEhous’e pasiimčiau butelį į namus. Koks iš manęs geek’as, jei saison neragavęs? Tiesa, Dundulio „Kvietkis“ buvo pristatytas kaip saison, bet mano nuomone stiliaus nesuprasi neparagavęs klasikos. O kas geriau už Saison Dupont, kurio mieles naudoja dauguma craft’ininkų JAV savo saison gamybai, apibūdina klasiką? Sakyčiau, kad niekas.

Taigi, trumpai apie stilių. Michael Jackson rašo, kad tai sezoninis, vasaros alus, tačiau prieinamas visais metų laikas. Nors alus ir apibūdinamas kaip vasariškas, tačiau yra ganėtinai stiprus, dažniausiai svyruoja nuo 5 iki 6,5% ABV. Alus pasižymi citrininėmis, pipirų natomis, taip pat yra sausas ir gausiai apyniuotas. Saison kilęs iš Valonijos regiono (prancūziškai kalbantis Belgijos regionas) ir yra laikomas tradiciniu to regiono farmhouse ale’u. Tim Webb savo interviu teigia, kad būtent saison tradicijos puoselėjimo ir garsinimo pavyzdys galėtų būti idealus Lietuvos kaimo aludariams. „Ir aš galvojau apie lambikus – na gerai, lyginti su lambikais būtų neteisinga, nes jie kaip folk alus, pažengė tiek toli per paskutinius 20 metų. Praeis dar kažkiek laiko, kai tą patį bus galima pasakyti apie lietuvišką kaimišką alų. Artimesnis panašus pavyzdys galėtų būti Saison iš Belgijos ar Biere du garde iš šiaurės rytų Prancūzijos, kurie yra kitokie tų šalių alaus pavyzdžiai, ir nors jie ne tokie garsūs, tačiau tai visiškai legitimios vietinės variacijos.“ Taigi, saison yra belgiškas „kaimiškas alus“.

Dupont brewery atsidarė 1950 m., senoje fermoje, kurios ūkinė veikla fiksuojama nuo 1759 m. Iki 1986 m. darykla išvirdavo iki 4 tūkst. hektolitrų alaus. Tuomet vis didesnei žmonių auditorijai atrandant belgiškąją produkciją, kilo susidomėjimas ir saison. Prasidėjo naujas daryklos etapas, kurio metu alus pradėtas eksportuoti į užsienį. Gamyba pakilo iki 5 tūkst. hektolitrų. Pradėjus glaudžiai bendradarbiauti su užsienio rinka, verdamo alaus kiekiai kilo kaip ant mielių ir 2010 m. pasiekė 14 tūkst. hektalitrų, o dabar sudaro 18 tūkst. hektalitrų per metus. Eksportuojama apie 40% viso išverdamo alaus.

Saison Dupont - saison klasikaSaison Dupont

Saison Brewery

Stilius: Saison

Rekomend. temp.: 12-14 °C

RateBeer.com: 99/100

BeerAdvocate.com: 93/100

Spalva: tamsiai auksinė, kaip sakų. Puta susidaro korėta, bet galiausiai susiformuoja beveik piršto storio ir išlieka ganėtinai ilgai.

Kvapas: nosį kutena malonus apynio žoliškumas ir karbonizacijos burbuliukai. Taip pat jaučiamos citrinos natos, juodieji pipirai ir prieskoniai kurių identifikuoti negaliu. Kvapas mainosi, galima užuosti vaisius, norėtųsi sakyti – abrikosą.

Skonis: tonizuojantis ir stebėtinai kartus. Ryškus mielių charakteris, kuris suteikia alui pikantiškumo. Kaip ir kvape, galima išskirti pipirus, bei citriną. Gomurį traukia alaus sausumas ir maloni rūgštelė. Poskonyje išlieka citrinos žievelės kartumas. Šio alaus kūnas vidutinis (body -medium), o karbonizacija aukšta (carbo – high).

Degustuojant alų apima jausmas, kad M. Jackson aprašydamas saison stilių, prie rašomosios mašinėlės sėdėjo būtent su šio saison taure.

Cheers!

Dundulio „Kiečių“ – eksperimentinis alus su pelynu.

Dundulis verda, mes ragaujam. Ne visada parašom atskirą įrašą blog’e, bet nuolatos kviečiam jų alaus paragauti. Karts nuo karto, jie mėgsta mus nustebinti įvairiais eksperimentais, limited edition alaus versijomis. Vienas tokių – „Kiečių“ – Dundulio virtas gruit elis. Apie gruit elius rašiau, kai pirmą kartą ragavau „Viržinio“. Flashback’as į praeitį buvo malonus, „Viržinis“ buvo sesijinis alus, lengvas, vasariškas alus kuris dar labiau patobulėjo šiais metais.

Ko tikiuosi iš „Kiečių“? Na, pirmiausia, tai alus, kuriam naudojama pelyno žolė ir ganėtinai stiprus alergenas – kietis. Kiečių skonio nežinau, neteko ragauti, na o pelynas primena apie žiemą ir anginą. Tuomet močiutė versdavo skalauti gerklę pelyno nuoviru – ne pats maloniausias prisiminimas. Besidomėdamas sužinau, kad kietis suteikia stiprų aromatą, laikomas piktžole, bet taip pat naudojamas ir maisto gaminime. Įsivaizduoju, kad alus turėtų būti stipraus, išskirtinio kvapo, mediciniškai kartus.

Alaus sudėtis – Pilsner, Aroma, Bisquit, CaraAmber salyklai, pelyno, bei paprastojo kiečio žolė, apyniai, alaus mielės ir vanduo – kaip visada, pateikiama ant etiketės. Patys aludariai, savo puslapyje, rašo: „suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera su salyklais, bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.“

Dundulis "Kiečių"Kiečių

Panevėžio alus

Stilius: gruit elis

Alk. Konc.: 5,6 %

Rekomend. temp.: 15 °C

Išvaizda: Alų degustuoju šiek tiek šiltesnį, kambario temperatūros. Alaus spalva tamsaus gintaro, link rausvumo. Puta susidaro, bet nusėda beveik akimirksniu.

Kvapas: gėliškas/žoliškas, tačiau jaučiamos ir pakankamai stiprios salyklo užuominos. Užuodžiu lengvą uogų aromatą, kurio identifikuoti negaliu. Koją šiek tiek pakiša lengva sloga. Taip pat egzistuoja užslėptas pelyno kartumas, kvapas pažįstamas. Dėl stipraus kiečio aromato, tai jis suvaldytas, bet galėčiau pasakyti, kad identifikuoti kvapus sunku, todėl greičiausiai tai ir bus kiečio indėlis. Kvapas tikrai ryškus.

Skonis: alus lengvo kūno (low-medium body), ganėtinai aukštos karbonizacijos (medium-high). Pati pradžia – atrodo, kad dominuoja salyklas. Tačiau, toks konstatavimas tikrai klaidingas. Neilgai trukus po gurkšnio, gomurį užlieja lengvas pelyno kartumas, kuris dar labiau išryškėja poskonyje. Iš gelmių kylantis kartumas labai smagiai tonizuoja, pakandžioja liežuvį ir išlieka ilgam. Antras, trečias gurkšnis panašūs, tik salyklo pretenzijos visiškai nuslopinamos žoliškumo. Alus sausas, labai malonaus, šiek tiek gomurį sutraukiančio pojūčio.

Alus pretenzingas, galbūt pelynas patiks ne kiekvienam, tačiau paragauti šio produkto tikrai verta. Asmeniškai, labai nustebino, kaip puikiai aluje dera pelynas. Gerai, kad pasiėmiau du buteliukus!

Cheers!

Alus – atminties vieta Lietuvoje

Atminties vietos suprantamos kaip kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnomotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnomotopus (loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo Pierre Nora les lieux de memoire. Nepaisant to, kad P. Nora perėmė „atminties vietų“ sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de memoire (atminties nustatymas), egzistavimu[1]. Panašiai atminties vietas apibrėžia ir Alfredas Bumblauskas, savo straipsnyje rašantis: „iš „didžiųjų pasakojimų“ ypatingo vaidmens pripažinimo, regis, gimsta naujų naratyvų konstravimo programos, įgavusios metaforiška „atminties vietų“ pavadinimą. Jos konstruoja naują ir atvirą, nacionalinistinį ir net liberalųjį naratyvus peržengiantį „didįjį pasakojimą“[2].

Antanas Astrauskas savo knygoje „Per barzdą varvėjo“ kelia klausimą: kas yra Lietuvos „tautinis gėrimas“? Toks, kaip Škotijai – viskis, Prancūzijai – vynas, Vokietijai – alus ir t.t. Nenurodydamas tikslaus atsakymo, jis sako, kad galimi keli variantai (alus, midus, degtinė, vynas), o išskirti vieną sunku[3]. Vytauto Didžiojo universiteto vykdyti tyrimai[4] (Ievos Akstinavičiūtės, Daivos Petraitytės) padeda atsakyti į A. Astrausko iškeltą klausimą ir tautiniu gėrimu identifikuoja alų. Tai yra bene vienintelė socialinė apklausa, skirta tautinės tapatybės simbolių analizei. Dėl šios priežasties, nėra tikslo labai plėtotis, kalbant apie alaus, kaip simbolio, vietą nacionalinėje atmintyje, nes turimų rezultatų negalime palyginti. Be to, šiek tiek gaila, kad autorės apibendrindamos duomenis alaus beveik niekur nemini. Žinoma, jis užėmė vos vienuoliką vietą, tačiau surinko beveik 20% balsų[5]. Vadinasi kas penktas apklaustas lietuvis (o apklaustųjų imtis yra reprezentatyvi, tą autorės patvirtina pirmame straipsnio puslapyje) teigia, kad alus – Lietuvą reprezentuojantis simbolis. Jis išsirikiavo iškart po tokių atsakymų kaip herbas, vėliava, tautiniai drabužiai, Gedimino pilis, taip pat į priekį jis praleisdamas pirmoje vietoje atsidūrusį gintarą ir cepelinus, liną. Vis dėlto, nors daugumai lietuvių, kulinarinėje srityje viršų ima cepelinai, bet alus yra vienintelis apklausoje paminėtas gėrimas.

Kalbant apie alų, kaip apie tautinio identiteto ir atminties vietos formą, reikia nepamiršti, kad alaus apibrėžimas apima visą produkciją – tiek tradicinę, tiek pramoninę. Čia iškyla esminis klausimas: jeigu alus gali būti įvardintas kaip tautinis lietuvių gėrimas, tai ar galima alų laikyti Lietuvos atminties vieta?

Siekiant nustatyti ar alus gali būti atminties vieta Lietuvoje, teko ieškoti precedentų, t. y. panašių tyrimų, kurie kokį nors kulinarinį palikimą identifikuoja kaip šalies atminties vietą. Tokios paieškos davė vaisių, todėl šiame straipsnyje, remiantis P. Nora veikale „Rethinking France: les lieux de memoire, trečiame tome išspausdintu Georges Durand straipsniu Vine and Wine, bus aptariama ar alus gali būti laikomas atminties vieta Lietuvoje. Savo straipsnyje G. Durand iškelia tris kriterijus, kuriuos turi atitikti vynas, kad jį galima būtų laikyti Prancūzijos atminties vieta: 1) tradicija ir jos tęstinumas (intimate memory); 2) vieta visuomenės atmintyje (tapatumo simbolika) (national memory) ir 3) etnografinis/lingvistinis aspektas (cultural memory)[6]. Šiuos kriterijus pabandysiu pritaikyti alui ir Lietuvai.

G. Dupond savo tekste rašo: „Ispanija, Italija gamina savo vyną, bet Prancūzija yra ta šalis apie kurią pagalvoja dauguma, kai išgirsta žodį – vynas“[7]. Panašiai yra ir su alumi. Daug šalių jį gamina, bet pirmiausiai pagalvoję apie alų žmonės greičiausiai sako Vokietija, po to galbūt Čekija, Anglija. Apie alų kaip Lietuvos atminties vietą negalėtumėme kalbėti, jei Lietuva ir jos aludariai nesiūlytų nieko originalaus. Tas originalumas, tai ne „Švyturys“ ir ne „Kalnapilis“, orginalumas yra mūsų tradicija, tradicinis alus – farmhouse ale, kaimiškas ar craft beer kaip bepavadintum. Ir pabrėžiu, esmė yra ne daryklos dydis, o jos siūloma produkcija.

Kitas svarbus aspektas – rinkodara ir komunikacija su klientu. Daugiau pinigų turinčios daryklos labai įtaigiai komunikuoja su klientais ir geba jiems įpiršti mintį, kad jų verdamas alus yra lietuviškas ir kad būtent juo reikia didžiuotis. Mažosios daryklos disponuodamos savo turimomis lėšomis, deja, negali pasiūlyti nieko panašaus į didžiųjų pramoninikų rinkodarą. Taip vyksta ne tik Lietuvoje, taip vyksta visame pasaulyje. Tačiau, niekas Belgijoje matyt nedrįstų pasakyt, kad „Jupiler“ yra Belgiją reprezentuojantis alus. Ne, tai būtų tiesiog alus verdamas Belgijoje, paprastas euro lageris ir tiek. Belgiškas alus yra vienuolių alus, stiprusis elis, lambic, saison tačiau tikrai ne eilinis lageris. Tokia nuomonė susiformavo ne dėl itin didelės reklaminės ar rinkodarinės akcijos. Ją aludariai ir alaus entuziastai sugebėjo suformuoti per vykusią/vysktančią craft revoliuciją, įkandin pirmųjų pionierių, tokių kaip Michael Jackson ar Tim Webb. Lietuvos, tik prasidėjusi craft revoliucija nepasiekė, nes tuo metu mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – dabar tokie procesai pas mus vėluoja 30 – 40 metų.

Tačiau, lietuviško alaus scena plinta pasaulyje, ja pradėjo domėtis, apie ją pradėjo rašyti. Lietuviškas alus įtraukiamas į gidus alaus mėgėjams, Lietuvoje lankėsi ir pats T. Webb. Jis savo interviu pabrėžė, kad kaimiškas alus turi potencialo, tačiau turi keistis ir pačio aludario požiūris į gaminamą produktą – negalima jo pristatyti klientui plastikiniame butelyje, reikia investuoti į savo prisistatymą. Investuoti į butelius, etiketes[8].

Pirmasis apie lietuviško alaus išskirtinumus prabilo alaus guru, ir alaus kultūros populiarinimo pasaulyje pionierius – M. Jackson. Turėdamas lietuviškų šaknų, savo giminės gimtinėje, jis lankėsi dar gūdžiais 1995 m. ir jau tada, svečiuodamasis Biržų alaus bravore stebėjosi, kad ten alus verdamas su žirniais[9].

Alus Lietuvoje atitinka visus G. Durand taikytus kriterijus. Gilios alaus tradicijos, nors ir primirštos, tačiau yra išlikusios iki šių dienų. Šiandien alaus entuziastai bando kai kurias tradicijas gaivinti. Žinoma, gyvename nuolat besikeičiančioje visuomenėje, todėl natūralu, kad tikrai ne visos tradicijos sugrįš, tačiau tikrai ne visos bus pamirštos. Dėka Sovietų Sąjungos okupacijos, mes šiek tiek vėluodami įšokome į įsibėgėjantį craft alaus traukinį, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad egzistuoja ne tik vokiškas lageris ir masinė pramoninė produkcija, bet ir visiškai kitokia alaus kultūra. Galiausiai, ši alaus revoliucija pasiekė ir Lietuvą, o mes būtent dabar ją išgyvename. Iš naujo atrandame tai kas pamiršta, susipažįstame su naujais skoniais.

Gilios alaus tradicijos slypi ne tik kulinariniame mūsų palikime. Jos yra fiksuojamos ir kaip literatūrinis palikimas. Alus minimas galybėje etnografų ir literatūrologų surinktų eilėraščių, liaudies dainų tekstuose. Taip pat alaus įvaizdžių galime aptikti ir literatūriniuose kūriniuose, spektakliuose ir net filmuose. Kai kurie jų, kaip spektaklis „Žaldokynė“ ar filmai „Alumi lijo“ ir „Vys par to alo“ pasakoja apie alaus tradicijas ir yra skirti išskirtinai alui. Pastarojo filmo pavadinimui panaudotas Vlado Braziūno eilėraščio „Vys par to alo“ pavadinimas. Šis poetas, šiais metais laimėjo Nacionalinę premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką[10].

Alus yra užfiksuotas ir mūsų nacionalinėje atmintyje. Tiesa, prie to galimai prisidėjo ir didžiųjų aludarių rinkodariniai sprendimai, bei nuolatos rodomos reklamos, kuriomis stengiamasi alų pavaizduoti, kaip tradicinį, lietuvišką gėrimą. Reklamuojamas alus, deja, dažniausiai niekaip nesusijęs su mūsų alaus tradicija. Galima tik pasidžiaugti, kad situacija gerėja ir net didieji aludariai dabar pradeda siūlyti šį tą įdomesnio ir išskirtinesnio.

Dėl šių priežaščių peršasi vienintelė išvada – alus yra atminties vieta Lietuvoje. Tačiau daugumos sąmonėje jis vis dar siejasi su pramonine produkcija. Reikėtų suvokti tai, kad alus išliks atminties vieta Lietuvoje tik tol, kol mes pasauliui gebėsime pasiūlyti kažką originalaus ir nematyto, o tas originalumas yra ne didieji pramoninkai (bent jau dabar), o mažieji Lietuvos aludariai su savo kaimišku ir craft alumi. Džiugu, nes jau dabar galima matyti esminius pokyčius visuomenės suvokime, didžiųjų aludarių bandymus pasiūlyti kažką naujo ir neragauto, bei craft alaus bumą Lietuvos alaus rinkoje.

———————————-

[1] Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX – XXI amžiuje. Sudarytojas A. Nikženaitis, LII, Vilnius, 2011, p. 42.
[2] Bumblauskas A., „Lietuvos etninės įtampos kaip didžių istorijos naratyvų priešpriešų išdava“ in: www.mdl.lt (2013-10-01)
[3] Astrauskas, A., Per barzdą varvėjo svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos Lankos, 2008, p. 11
[4] Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., „Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos“ in: Filosofija. Sociologija. 2007, Lietuvos mokslų akademijos leidykla: Vilnius, 2007, p. 14-31
[5] Ten pat, p. 25
[6] Durand G., „Vine and Wine“. In: Nora P., „Rethinking France: les lieux de memoire“ vol. 3 „Legacies“, Chicago: Chicago Press, 2009, p. 193-233.
[7] Ten pat, p. 204
[8] Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti // tikrasalus.lt. Prieiga internete: http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/
[9] Jackson M., From Leeds to Lithuania for mushy pea beer // beerhunter.com. Prieiga internete: http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html [2014-01-01]
[10] Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos // delfi.lt. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/paaiskejo-kam-atiteko-siu-metu-nacionalines-kulturos-ir-meno-premijos.d?id=63488960 [2014-01-01]

Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, „Vienybės“ bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina „alaus namu“.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Lagunitas Censored (ir ne veltui!) ir New DogTown Pale Ale

Kadangi Lagunitas yra toks žiauriai geras alus. Ir jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir niekas apie jį be manęs nerašo. Dar viena apžvalga.

Šiuos buteliukus nusipirkau naujai atsidariusiame restorane/kavinėje per ilgu pavadinimu Alaus Kultūra&delicatessen ÖL, Kaune. Restoranas labai patiko, todėl jį aprašysim atskirai. Kai apsilankysim dar kartą.

Lagunitas Brewing Company atidaryta 1993 metais Lagunitas mieste Kalifornijoje. Šiuo metu darykla perkelta į netoliese esantį miestą pavadinimu Petaluma. Dabar ši darykla patenka į 20 daugiausiai parduodančių craft alaus daryklų Jav.

Lagunitas Censored

Lagunitas Censored

New DogTown Pale Ale

Lagunitas Brewing Company, California, USA

Stilius: American Amber Ale

Alk. konc.: 6,75 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com: 89/100

BeerAdvocate.com: 85/100

Mano pastabos. Gintarinės spalvos, didelės tvirtos putos, kuri po savęs paliko gražų piešinį taurėje. Pirmoji taurė buvo visiškai skaidri, antrojoje buvo šiek tiek nuosėdų. Pilant alų pasklido saldus vaisinis džiovintų abrikosų aromatas. Kvapas tuo pačiu ir įdomus ir pabodęs, bet suintrigavo. Gurkštelėjęs pirmą nedrąsų gurkšnį pajutau koks tai subalansuotas alus. Vidutiniškai aukšta karbonizacija ir tvirtas kūnas. Kitą gurkšnį jau didelį – labai daug skonio. Pradžioje pajutau džiovintų ir šviežių vaisių saldumo miksą, kurį gale papildo švelnus, bet tvirtas kartumas. Net kūnas nuėjo pagaugais, va dėl tokio alaus ir rašom šitą blogą!

Labai skanus ir geras alus. Būtinai važiuokit i Kauną ir nusipirkit. O šiaip, jei turėčiau savo barą, tai paskelbčiau, kad gražinsiu pinigus visiems pirkėjams kuriems šis alus nepatiko. Tokių neatsirastu. Nebent bomžai, anarchistai arba patologiniai melagiai.

PS. Lietuviška etiketė rašo, kad čia yra 5,9% stiprumo. Mano skonio receptoriai ir Lagunitas etiketė –  6,75% stiprumo.

Lagunitas New DogTown Pale Ale

Lagunitas New DogTown Pale Ale

New DogTown Pale Ale

Lagunitas Brewing Company, California, USA

Stilius: American Pale Ale (APA)

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com: 96/100

BeerAdvocate.com: 90/100

Mano pastabos. Spalva tarp auksinės ir vario, nuotrauka daryta prietemoje, tai ir spalva atrodo šiek tiek tamsesnė. Puta didelė, aišku tą įtakojo ir taurės pasirinkimas, bet kokiu atveju puta išsilaikė iki paskutinio lašo ir buvo ne tik aukšta, bet ir tvirta. Kvape vyrauja apyniai, tokie žali ir citrusiniai. Skonyje dominuoja apyniškumas, nors vietom jaučiamas ir salykliškas saldumas. Apyniai naudoti keli, spėčiau amerikietiški three C’s. Viršų ima citrusiniai skoniai, bet jaučiamos ir vaistažolių, tropinių vaisių natos. Apynių dėta gausiai,  kartumas jaučiamas, bet gomurio nesutraukia. Poskonis išlieka ilgai. Alus sausokas ir gaivus. Kūnas vidutinis, o karbonizacija vidutiniškai didelė. Karbonizacija vienas iš tų dalykų kas skiria amerikietiškus ir angliškus šviesiuosius elius.

New DogTown Pale Ale puikiai atspindi amerikietišką požiūrį į alų, tokį šviežų ir turtingą. Stipraus ir aiškaus skonio alus.

Kaip ir visus alus, kuriuos esu aprašęs, labai rekomenduoju paragauti! Visgi craft beer pasirinkimas Lietuvoje toks siauras, kad kažką praleisti būtų nedovanotina.

Tikras Alus. Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti

Tikro Alaus draugijos kvietimu Lietuvoje apsilankė šiuo metu įtakingiausias alaus ekspertas Tim Webb. Daugybės knygų autorius, CAMRA valdybos narys, alaus medžiotojas dirbęs kartu su legendiniu M. Jackson. Straipsnyje rasite interviu apie Lietuvos alaus tradiciją ir kitas įdomybes. Įdomi asmenybė ir vertas dėmesio straipsnis. Nuoroda:

http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/

Trumpi alaus gerbėjo užrašai. Trys valandos Rygoje.

Ilgokai tempiau kol pagaliau prisiruošiau parašyt kelis žodžius į beergeek‘ą, bet žinot, kaip ten būna.. darai viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką padaryti būtina. Tai štai, mano prisiminimai iš Rygos. Nuotrauka mūsų feisbuko profilyje pasirodė jau senokai ir kaip buvo galima suprasti, laiko veltui ten tikrai neleidau. Nevykau į Rygą tam, kad susipažinčiau su latvišku alumi ( ir kalbu ne apie Cesu). Labiau norėjosi praplėsti savo pasaulinio alaus akiratį. Juk ten galima rasti to, apie ką Lietuvoje ir prieš liūdnai pagarsėjusį alkoholio įstatymą buvo galima tik pasvajoti. Deja, mano laikas Latvijos sostinėje buvo labai ribotas, todėl dieną prieš kelionę susidariau optimalų maršrutą ir lankytinų vietų sąrašą remdamasis Tikro Alaus ir RateBeer informacija.

Pirmoji mano stotelė – Alus Salons (dabar jau sujungta su ALEhouse, remiantis žiniomis iš ratebeer.com puslapio). Tai buvo alaus parduotuvė – baras, kurios konceptas šiek tiek priminė mūsiškę Špunką. Galėjo ir įpilti, ir buteliuose alaus parduoti, tik pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis. Jei reikėtų jį apibūdinti – žadą atimantis. Ir man nepasisekė, nes žiemos sezonu jie savo asortimentą šiek tiek sumažina ir išparduoda, tai ką turi. Grįžus į Lietuvą, jų feisbuko puslapyje jau po savaitės pastebėjau, kad klientų laukia pagausėjusi alaus šeimyna. Nepasisekė, bet tik iš dalies, nes jau pirmoje stotelėje prisikroviau tiek alaus, kad nugara vargiai atlaikė (pirkau visko po du, nes be lauktuvių grįžti buvo mažų mažiausiai nepadoru). Įžengus į pačią parduotuvę, mane pasitiko jos bendrasavininkas ir iškart maloniai pasiūlė pagalbos. Prisistačiau, kas per vienas būsiu, ir jis nepraleido progos pasigirti – geriausiu latvišku alumi pagal RateBeer buvo išrinktas jų ALEhouse Black Sheep Stout. Mitriai įpylęs man degustacinę taurė, jis maloniai sutiko papasakoti apie Rygą ir tai ką joje gali surasti alaus megėjas/entuziastas. Tiesa, jo pasakojimas nelabai nudžiugino. Prisipažino, kad pasirinkimas Latvijoje nėra toks jau baisiai didelis ir aš nesuklydau savo trumpai kelionei pasirinkęs Alaus Salons – ALEhouse ir Bon Vivant. Tačiau, mano nuomone, vien šiose vietose alaus pasirinkimas yra „mind-blowing“. Bekalbant sužinojau, kad savo alų jie verda Olandijoje įsikūrusiame De Molen bravore, tačiau ruošiasi plėsti savo veiklą, padedant brewmasteriui atvykusiam iš Amerikos. Pokalbio metu paminėta, kad ALEhouse ieško bravoro savo reikmėms aplinkinuose rajonuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Latvijos sostinėje puikavosi dvi Alus Salons parduotuvės, tačiau dėl kažkokių aplinkybių viena patapo tik „masalu turistams“. Greičiausiai savininkų kelią perbėgo juoda katė.

Ši Alus Salons parduotuvė Dzirnavu iela, deja, jau uždaryta ir sujungta su tam pačiam savinininkui priklausančiu ALEhouse restoranu-pub‘u. Nors nežinau ar dėl to vertėtų skųstis, juk dabar dar daugiau tikrai gero alaus galima rasti vienoje vietoje. Apie Alus Salons parašiau tik todėl, kad atskirtumėte ją nuo S. Brevinga Alus un viskija salons esančios Tirgonu iela 4. Nors nesakau, kad ten nieko nerasite, bet pagal paskutinius atsiliepimus RateBeer.com susidaro labai dvejopa nuomonė apie šią vietą, kas kartais priverčia suabejoti jos profesionalumu. O mano aprašytoje parduotuvėje, buvo galima aptikti masišką kiekį Mikkeler produkcijos, taip pat belgiškų pasididžiavimų, tokių kaip Chimay tripel ir t.t. Buvo tikrai nebloga vietelė ir dabar manau didžiąją dalį jos pasiūlos dabar galima rasti ALEhouse, nors po susijungimo ten dar nesilankiau ir patvirtinti to, deja, negaliu.

Maloniai pasikalbėjęs su savininku, ir Alus Salons praleidęs gerą valandą savo brangaus laiko, patraukiau į kitą vietą, kurioje tikėjausi užtrukti žymiai trumpiau – Bon Vivant belgų virtuvės alaus restoraną. Ši vieta, kaip ir turėtų, išsiskiria savo belgiško alaus asortimentu. Pakeliui iš Alaus Salons, nors ir besikeikiantis, dėl tempiamo svorio, užsukau į Stockmann Supermarket Sausio 13-osios gatvėje. Tai vienintelis supermarketas, kuris siūlo šiek tiek daugiau produkcijos, nei didžiųjų Latvijos pramoninkų alus, bei Warsteiner. Tačiau asortimentas ten nelabai pradžiugino. Nors ir aptikau jau senokai ragauto Young‘s Double Chocolate Stout, bet nusprendžiau nieko nepirkti ir pataupyti pinigus. Patarimas: jei tikitės (kaip ir aš tikėjausi) nusipirkti, kad ir eilinio Duvel, viename iš didžiųjų supermarketų (Rimi ar Maxima) galite pamiršti. Lietuvoje to dar buvo galima rasti, o Latvijoje dominuoja tik jų pramonės milžinų produktai. Vienintelė vieta, kur galima rasti šiek tiek padoresnio alučio – Stockmann‘as, tačiau ir į jį užsukti nebūtina, nes sužavėti greičiausiai neliksite. Prasiėjęs Rygos gatvėmis (ne itin džiuginantis miestas ir elgetų pastebimai daugiau, nei Vilniuje), pagaliau atsidūriau prie Bon Vivant durų. Užėjau vidun ir ten mane pasitiko tuštuma. Vienas barmenas sedėjo prie savo kompiuterio ir labai atidžiai nagrinėjo ekraną. Pastebėjęs mane, pasisveikino, bet supratęs, kad nekalbu nei latviškai, nei rusiškai, atsiprašė, kad anglų kalbos žinios nėra pačios geriausios. Vis dėlto, susikalbėti pavyko gana nesunkiai, nes aš puikiai žinojau ko man reikia. Nusipirkau du Duvel, du Rodenbach (buvau pasiilgęs, nes Beer Barrel jo, jau nebeveža!) ir Orval (pagaliau!!), palikau kelioliką latų savo sąskaitai apmokėti ir išėjau į trečią ir paskutinę stotelę, kuri jei vykčiau į Rygą šiandien, būtų pirmoji – ALEhouse.

ALEhouse – puikus craft beer restoranas, prekiaujantis craft alumi, kurį vežasi daugiausiai iš Amerikos. Tiesa, prasitampęs po Rygą, ALEhous‘e jau turėjau mažai laiko, tačiau ten gali imti viską kas papuola po ranka ir greičiausiai nusivylęs nebūsi. O imti ten tikrai yra ką – Double Stout, Double IPA, Triple IPA, Imperial porter, rauchbier ir t.t.. Įspūdingas asortimentas, kuris prasiplėtė vos man sugrįžus į Lietuvą. Užbėgus į restoraną/pub‘ą ten mane irgi pasitiko vos vienas barmenas, stoviniuojantis už baro. Persimečiau keliais žodeliais ir pradėjau rinktis alų kurį galėčiau parsigabenti už savo pinigų likučius. Buvo neįtikėtinai sunku pasirinkti, tiksliau buvo itin sunku ko nors atsisakyti. Dabar, turėtų būti dar sunkiau, nes jeigu susijungus su Alus Salons susijungė ir jų produkcija, ta vieta patapo verta nuodėmės. Kiek žinau, ALEhouse galima paragauti ir trijų rūšių jų verdamo alaus (Black Sheep stout and Bitter Poet Pale Ale and Prima Donna), o ateityje savininkų planuose – rūsyje įrengti mini bravoriuką, bei įsigyjus didesnį bravorą virti net dvyliką rūšių savo alaus, kurių receptai jau sudaryti. Apsilankę Rygoje tikrai nepasigailėsit. Aš žinau vieną, važiuosiu ten dar ne kartą. Maloni atmosfera ir didelis alaus pasirinkimas tikrai skatina sugrįžti, o pasiklausius tokių planų, net neabejoju, kad su kiekvienu apsilankymu mano nuomonė bent jau apie šį pubą/ restoraną/ parduotuvę taps tik dar geresnė.

ALEhouse pasirinkimas 2

Čia įdomus, olandų rašytas, straipsnis apie ALEhous‘ą anglų kalba.

Mano laimikis po šio karto buvo toks: 1x Trappistes Rochefort 10, 1x Trappistes Rochefort 8, 2x Mikkeller 19, 2x Orval, 2x Duvel, 2x Westmalle Trappist Tripel, 2x Rodenbach, 2x Guldenberg, 2x Chimay Tripel, 2x Crooked Moon Tattoo, 2x Gonzo Imperial Porter, 2x Southern Tier Double IPA, 2x Flying Dog Double Dog Double Pale Ale, 1x Hopin’ Frog Outmeal – Imperial Stout, 1x Hopin’ Frog Triple IPA Hop Dam, 1x Southern Tier Imperial Mokah, 1x Mikkeller Rauchstar, 1x Black Jack Porter. Ir visas šis turtas man kainavo apie 450 LT, bet buvo verta, ti-i-ikrai verta!

Keli patarimai keliaujantiems dėl alaus:

– Susidarykite lankytinų vietų (ne tik Rygoje) sąrašą. Pasinaudokite šiais internetiniais puslapiais: Tikras Alus ir RateBeer .

– Nesitikėkite rasti gero pasaulinio alaus supermarketuose už mažesnę kainą. Ten galite rasti nebent didžiųjų bravorų produkcijos. Išimtis Stockmann.

– Pigiai ir daug alaus Latvijoje negausite, pasiruoškite išleisti ganėtinai didelę pinigų sumą.

– Mano aprašytas vietas galima pasiekti pėsčiomis. Susiraskite patogią mašinų stovėjimo aikštelę (aš naudojau Radisson Blu Elizabete) ir eidami taip pat susipažinsite su miestu.

– Aplankytų vietų Facebook paskiros: ALEhouse; Bon Vivant.

St Martin Cuvée de Noël – Kalėdinis alus

 St Martin Cuvée de Noël

Brasserie de Brunehaut

Stilius: Belgian Strong Dark Ale

Alk. konc.: 8,5 % ABV

Rekomend. temp.: 12-14 °C

RateBeer.com60/100

BeerAdvocate.com: 84/100

Vakar į svečius atėjo kolega Tomas. Beergeek’inom prie taurės alaus, aptarėm naujienas ir pasidalinom įspūdžiais. Tomas papasakojo apie Herkų Kantą Klaipėdoje ir koks šaunus tai yra baras (jau greit ir apžvalgą parašys), o aš tuo tarpu apie alaus studiją, kuomet man ten įpylė rūgti pradėjusį alų… Dar nusprendėm šiandien 17:30h eiti į Bambalynę, pratęsti barų gidą. Galų gale šneka pasisuko apie debilišką naujametinį draudimą ir apie gildijos pareiškimą ta tema. Fakin socialiai atsakingas verslas gelbsti Lietuvą nuo alkoholizmo. Susirūpino, matot, pijokais ir bomžais, kuriem jau seniai pochui ką gerti ir kuo užgerti. O, kad rugsėjo pirmosios proga visi moksleiviai pagrinde geria gildijos produkciją, tai ne esmė.

Aptarę visus tuos draudimo reikalus, sugalvojom, kad reikia paragauti kažko draudžiamo. Atidaręs sekciją ir apverkęs senkančias draudžiamų svaigalų atsargas, kampe radau buteliuką alaus, kurį buvau užmiršęs. Kalėdiniu laikotarpiu nusipirkau porą naujienų. Pirma jų – Tongerlo Winter Ale. Šį paragavau tik nusipirkęs ir likau nusivylęs, o kitą St Martin Cuvée de Noël atidėjau į šalį ir labai atsiprašau dėl to. Atsiprašau, nes jo Lietuvoje nebenusipirksit (bent kol kas), o dėmesio jis tikrai vertas!

Noël prancūzų kalba reiškia Kalėdas. Taigi šis Brunehaut daryklos kūrinys, tai Kalėdinis alus. Belgiškas, prancūzakalbio Valonijos regiono, Kalėdinis alus!

Mano pastabos. Tamsiai rudos spalvos, kurią įrėmina raudoni pakraščiai. Puta silpna, greit nusėda. Dominuoja medicininis, žolelių kvapas, kuriame pirmu smuiku groja aitrus anyžių aromatas. Silpnai jaučiami ir dubbel’iams, bei BSDA’ams būdingi slyvų, džiovintų obuolių aromatai. Gurkštelėjus kvapai persikelia į burną, kurioje bazinės džiovintų vaisių nat0s slepiasi už medicininių žolelių ir anyžių skonių gamos. Burnoje lieka toks lipnus, likeriškas, jėgermeisteriškas poskonis. Vidutiniškai pilno kūno, vidutiniškai aukštos karbonizacijos alus.

Kiek mačiau, tai šis alus liko nepastebėtas internetinių alaus apžvalgininkų. Ir aš pats tik per laimingą atsitiktinumą jį atradau lentynoje, ir labai džiaugiuosi, nes būtent taip aš įsivaizduoju tikrą Kalėdinį alų. Šis alus labai nustebino savo stipriai išreikštu anyžių skoniu, bei aromatu, kas man buvo naujiena.

Scroll to top