Alus

Mike Hampshire: „Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi.“

Užsienio bloggerius ima dominti ne tik sena gera tradicinio lietuviško alaus virtuvė, bet ir moderni aka craft scena. Su vietinėmis tendencijomis susipažinti iš Junginės Karalystės atvyksta alaus blogeris Mike Hampshire, kuris taip pat pristatys daryklą Leeds Brewery (Vilniaus Prohibicijoje – kovo 23 (penktadienį), Kauno Vingiu Dubingiu – 24 d. (šeštadienį)). Lidso mieste gyvenantis alaus rašytojas taip pat priklauso Britų alaus rašytojų gildijai (British Guild of Beer Writers) ir keletą metų buvo pirmininku CAMRA (Campaign for Real Ale – nepriklausoma organizacija, propaguojanti angliškų elių ir pabų tradiciją) skyriuje Lidse. Trumpai apie save papasakojo interviu, o daugiau bus galima sužinoti gyvai susitikimuose.

 

Kaip prasidėjo tavo kelionė po alaus pasaulį?

 

Alų pamėgau būdamas 20-ies, o iki tol gerdavau tik premium lagerus ir vaisinius alkokokteilius. Ėmiau domėtis alaus gamybos procesu ir kaip vos keletas suderintų ingredientų gali sukurti tokią plačią skonių įvairovę. 2000-ųjų pradžioje JK prasidėjo alaus renesansas ir buvo pristatyta keletas nuostabių alaus pavyzdžių, kurie ėmė keisti žmonių požiūrį į alų. Tada didžiausią įspūdį man paliko alaus daryklos Thornbridge kūrinys Jaipur, kuris atvedė mane į teisingą kelią! (Vis dar favoritas ir šiandien).

 

Buvai nusprendęs mesti savo pagrindinį darbą ir užsiimti tik alaus reikalais?

 

Iš tiesų, tai šiuo metu darau ir tai, ir tai! Dirbu IT vadybininku kitame darbe ir laviravimas tarp abiejų veiklų yra nelengvas, tačiau randu laiko ir alaus pasauliui, nors dar kol kas vien tik to pragyvenimui nepakanka.

 

Kodėl atsisakei turėtų garbingų pareigų organizacijoje organizacijos CAMRA skyriuje, Lidse?

 

Einant Leeds CAMRA pirmininko pareigas gerai praleidau laiką ir tai buvo maloni patirtis. Tačiau po 3 metų norėjau skirti laiko sau, kad galėčiau atrasti naujus dalykus alaus pasaulyje ir vienintelis būdas kaip tai padaryti buvo tik palikti šias pareigas. Manau šiame CAMRA skyriuje padariau nemažai teigiamų pokyčių, o visa tai, ką išmokau būdamas šioje rolėje bei kitų organizacijos savanorių palaikymas man padėjo pasiekti tai, kur esu dabar.

 

Papasakok, kas yra Britų alaus rašytojų gildija?

 

Tapau šios organizacijos nariu 2017-ųjų pabaigoje. Jau buvau pradėjęs vesti savo blogą ir žinojau kitus žmones iš šios gildijos, tad pajutau, jog būtų smagu tapti jos dalimi. Šią organizaciją pagrinde sudaro žmonės, kurie jaučia didelę aistrą alui ir nori skleisti žinią rašydami apie jį. Nariai yra tiek profesionalai iš alaus industrijos, tiek žmonės, kurie tiesiog mėgaujasi pinta gero alaus. Gildija metų eigoje taip pat organizuoja specialius renginius savo nariams, o viską vainikuoja apdovanojimų ceremonija. Kol kas man dar neteko laimėti, tačiau tikiuosi, jog tikrai pavyks!

 

Kaip atrodo alaus scena Lidse?

 

Labai gyva! Daugiau apie tai papasakosiu per Leeds Brewery degustacijas. Tačiau vertinant bendrai, mieste ir aplink yra virš 20 alaus daryklų bei labai energinga barų scena, ypatingai centre. Be abejo, galiu būti šališkas, tačiau manau, jog Lidsas yra vienas iš JK lyderių šioje sferoje.

 

Kokios tendencijos vyrauja apskritai JK alaus scenoje? Ar cask eliai vis dar yra svarbi tradicija?

 

Labai daug įvairių nuomonių egzistuoja apie tai, kas vyksta JK ir kur tai veda. Cask alus, manau, visada bus svarbu, nes tai yra dalis mūsų nacionalinio alaus identiteto. Taip kaip belgai turi savo lambikus, o vokiečiai ir čekai – savo lagerius. Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi. Ką aš pats pastebiu Lidse, jog nors ir craft alaus populiarumas auga, tačiau tai neįtakoja cask reikalų – vis dar matau išskirtinį pasirinkimą. Šiuo metu mėgaujamės naujų bravorų banga, nors, mano požiūriu, ji greitai sulėtės, nes vartotojai pradeda ieškoti pastovumo ir kokybės vietoje to, kad vaikytis naujų madų.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

taip atrodo presuoti apynių spurgai ir nuotraukoje beveik neįžiūrimos granulės. Apyniai: cascade ir centennial

Prieš kiek seniau nei savaitę užsukau į „Savas Alus“ nusipirkti apynių Barcelona Beer Company alaus pristatymui. Turėjau sąrašą su keliolika apynių rūšių ir vienos negavau. Marijus pasakė, kad visa Citra yra užsakyta 2-3 metus į priekį. 2-3! metus. Wow!

Tada man toptelėjo, kad visas šitas subruzdimas, kuris kilo paskelbus, kad apynių derlius 2016 metais buvo 28 – 40% (duomenys skirtingi) mažesnis nei prognozuota yra jaučiamas jau dabar. Aišku, alaus bravorai turi apynių atsargų, bet jos greitai nyksta, o naujų apynių jau nebegausi. Didžiosios alaus daryklos turi kontraktus su apynių augintojais, todėl joms šita krizė nėra kažkuom labai ypatinga – jie savo apynius gaus. Bet jeigu tas pats apynių augintojas seniau augindavo apynius tiek pramoninei alaus daryklai, tiek papildomai parduodavo savo apynius be kontrakto, tai dabar tokie augintojai vos sugeba patenkinti apynių poreikį pagal turimus kontraktus.

Kodėl toks trūkumas atsirado? Priežastys yra kelios. Pirmiausiai, tai kiekvieną dieną pasaulyje atsiranda po kelis naujus indie bravorus. Tokie aludariai verda alų, kuris reikalauja maždaug šešis kartus daugiau apynių nei paprastas, pramoninis lageris. Ir nors verdami kiekiai neprilygsta pramoniniai aludarystei, bet tokių aluvirių kiekvieną dieną atsiranda bent po kelis!

Gerai, tarkime, tokia tendencija jau trunka dešimtmetį ir apynių augintojai prisitaiko. Plečiamasi, auginama vis daugiau apynių. Tačiau viename regione apynių išauginama žymiai daugiau nei kitame. Vienos klimato zonos tam tinka puikiai, kitos gi netinka visiškai. Pavyzdžiui – Amerikoje, kuri yra numeris 2 apynių augintojas pasaulyje, net 70% apynių išauginama Vašingtono valstijoje. Kitas pavyzdys – Lenkijoje apyniai yra naujas bumas žemės ūkyje, Lietuvoje tuo tarpu, genijai prieš mums įstojant į ES nepažymėjo varnelės ties apynių auginimu ir pas mus tam subsidijų negausi. Vadinasi ir su Lenkija ar kitom Europos šalimis nepasivaržysi ir apynių auginti pas mus neverta. O jie Lietuvoje auga. Augo ir tarpukariu ir tik sovietmečiu buvo paskelbtas planas apynius auginti Ukrainoje, todėl kaip tam periodui ir būdinga, visas gėris buvo išvežtas, o pas mus pradėta veisti rapsai ar dar kokie ten runkeliai. Šitoks apynio telkimas vienoje vietoje irgi daromas ne vien iš geros valios, tiesiog, toje klimato zonoje, valstijoje, valstybėje augantys apyniai yra patikrinti ir veisiami metai iš metų. Būtent ten gaunamas idealus skonio ekvivalentas – citra būna citrusinė/tropinė, mosaic auga tokie kaip citra „ant steroidų“ ir panašiai. Todėl aludariai taip pat siekia, kad citra keliautų pas juos būtent iš Vašingtono, kuriame kokybė yra patikrinta.

Toks apynio lokalizavimas ir sukėlė antrąją problemą – vienas prastas derlius Vašingtone ir bam! bendras pasaulio apynių derlius krenta dešimt procentinių punktų. Dar galima gyventi, rinktis iš kitų apynių. Tačiau taip jau sutapo, kad kol Amerikoje siautė neregėtos sausros ir niokojo pasėlius, tai Jungtinėje Karalystėje (kurioje buvo prognozuojamas normalus, net kiek didesnis nei įprasta derlius) staiga pasirodė apynių maras. Ir taip mes netekome dar dešimties procentinių punktų apynių derliaus. Tokia suirutė lėmė, kad mes kalbame apie dideles apynių stokos problemas.

Pirmoji apynių trūkumo auka Lietuvoje – Dundulio „Simkala“. Patys aludariai jau paskelbė, kad kuomet apyniai pasibaigs „Simkalos“ virimas bus nutrauktas. Priežastis – nėra apynių (o gal jie per brangūs). Teks arba keisti receptą arba sulaukti geresnių laikų apynių fronte (dabar paleido Simkalą su pakeistu receptu). Jeigu mūsų rinkoje nuostolių nebus daug, tai tarkime Amerikoje prognozuojamas tikrai kardinalus apyniuotų alų pokytis. Pavyzdys iš vieno straipsnio: Lone Pine IPA reikalauja 80 kilogramų ganėtinai brangių Simcoe apynių kiekvienam virimui ir tai yra tris kartus brangiau nei pagaminti tos pačios daryklos Skinny Dipping Stout, kuriam tereikia vos dviejų kilogramų apynių tokiam pačiam kiekiui alaus išvirti. Bet, pats aludaris sako, kad nors IPA ir yra nuostolingas produktas, bet tu privalai ją gaminti jei nori išlikti indie alaus rinkoje Amerikoje.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

naujų indie bravorų augimas Europoje ir JAV

Dar viena problema, kurią galimą įžvelgti – aludario nenoras keisti recepto, kuris jam atnešė sėkmę. Cituoju iš to paties straipsnio: „citra, equinox ir mosaic apyniai šiuo metu yra bene sunkiausiai gaunami apyniai pasaulyje. Jų kaina Amerikoje svyruoja nuo 25 iki 30 dolerių už pound’ą. Ir tai yra be galo brangu, nes mano nuomone galima nusipirkti žymiai geresnių apynių, kurie kainuoja vos 10 – 12 dolerių už tą patį pound’ą„. Šioje vietoje daugiausiai laimi tokios alaus daryklos, kaip Sakiškių alus, kurios kiekvieną sykį gali išvirti tą patį alaus stilių, bet su kitais apyniais. Gan dažnai tokie eksperimentai pasiteisina.

Apynių trūkumas tikrai sukelia nemažą galvos skausmą aludariui. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamą visos šios krizės pusę – mes susipažinsime su naujais apyniais ir skoniais. Asmeniškai, mano mėgstamiausias apynys – Nelson Sauvin – yra puikus naujojo pasaulio apynio pavyzdys. Auginamas Naujoje Zelandijoje jis dabar yra labai populiarus ir Europoje. Būtent Okeanijos žemyne apynių derlius buvo bene mažiausiai nukentėjęs.

Aš vis dar pamenu pirmą savo susitikimą su šiuo apyniu. 2014 metais po Labiečio organizuoto alaus festivalio Rygoje, užsukus į AleHouse Ramtynas iš Tikro alaus man rekomendavo paragauti 8wired bravoro iš NZ saison’o su Nelson Sauvin apyniais. Ir tai tiesiog buvo meilė nuo pirmo gurkšnio. Nuostabus vaisiškas apynys, kuris suteikia alui unikalų balto vyno poskonį. Nerealiai tiko saison’ui. Kiek vėliau pastebėjau, kad GAP’as siūlo Mikkeller single hop’ą su Nelson Sauvin, po kelių mėnesių pasirodė ir lambic’as su tais pačiais apyniais. Tada aš suvokiau, kad Okeanija jau tapo rimta žaidėja apynių rinkoje. Kažkada panašiu metu debiutavo ir Ramtyno red ale’as, kurio vos kelios bačkelės išvirtos Gintaro baro bravore išgaravo akimirksniu.

Dabar mes galime džiaugtis, kad apynius iš Okeanijos naudoja vis daugiau aludarių Lietuvoje. Ramtynas su Apynio bravoru išvirė net kelis ROPOS variantus su apyniais iš tolimojo žemyno. Taip pat ir Sakiškių alus turi savo pale ale’ą su Waimea apyniais, o Dundulis dar gan neseniai turėjo Wakatu elį su apyniais iš Naujosios Zelandijos. Ir čia ieškojimai prasidėję prieš kelis metus nesibaigia. Mane visai neseniai nustebino Sakiškių alaus naujasis anglas – English Bitter su Bramling Cross apyniais. Tai nebūtinai buvo apynių krizės rezultatas, bet manau alaus virimas su šiais apyniais buvo ilgai išieškotas ir kartu gerai apgalvotas, bei mano nuomone labai pasiteisinęs žingsnis. Daugiau tokių!

Mažas apynių derlius ir beįsisiūbuojanti apynių krizė be jokios abejonės turės įtakos alaus scenos formavimuisi. Galima sakyti, kad aludariai bus priversti ne tik ieškoti naujų apynių ir keisti senuosius receptus, bet kartu ir prisiminti kitus, salyklinio profilio alaus stilius. Juos bei sour’us turėtume matyti populiarėjančius kasdien. Vargu ar šita banga labai stipriai palies Lietuvą, nes naujienos pas mus užsuka po kelių metų. Nebent bus dar vienas derliaus badmetis.

Rašydamas šitą tekstą dažnai užduodavau sau klausimą ar Lietuvoje jau susiformavo kartesnių alaus stilių trendas? Jeigu RPD jau išvirė savo Bocmano ūsus, matyt jis atėjo, bet tikrai neišgyveno baisaus bumo. Humulupu tikrai buvo ir yra populiarus alus, Sakiškės turi savo IPA, bet pas mus dominuoja angliški/amerikietiški pale ale’ai, o tikrų apynių bombų nebuvo ir matyt nebus. Tuo pačiu Lietuvoje pastebiu kitą tendenciją – „užkniso jau tos IPA“, „duokit ką saldesnio“, „kiek dar bus peilų?!“. Kažkuriuo metu įvyko apynių persisotinimas arba jo net nereikėjo, nes pas mus tam rinka taip ir nesusiformavo. Aš bet kokiu atveju laukiu kuo daugiau įvairesnių alaus stilių ir apynių kombinacijų, bei aludarių inovatyvumo/interpretacijų. Todėl siūlau Pray For Hops – nes daugiau yra geriau!

Cheers!

#prayforhops

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

apynyno vaizdas iš internetų

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

this is TALLINN!!!

Estija – šalis, kuri visada yra žingsniu priekyje. Šalis, kuri yra pavyzdys visoms postkomunistinėms valstybėms vis dar išgyvenančioms demokratines ir kapitalistines transformacijas po penkis dešimtmečius trukusio sovietinio marinimo Maskvos metano išskyromis. Į Estiją verta lygiuotis ne tik technologijų, inovacijų, valstybės valdymo, bet ir alaus srityje. Ten alaus rinka yra nuostabi. Vietinės indie alaus daryklos dygsta viena po kitos, restoranų ir pub‘ų kultūra yra itin aukštame lygyje, specializuotų alaus parduotuvių lentynos lūžta nuo pasirinkimo ir net eilinėje Rimi parduotuvėje gali rasti vietinio indie alaus (ne kokio vidutiniško crafty). Ten žmonės jau seniai atsikratė sunkiai suvokiamo provincialumo, kuriame kaina visuomet yra rodiklis numeris vienas. Jeigu pigu – perku ir nesvarbu, kad tai tik sosyskos iš tualetinio popieriaus su raudonu dažu ir e621 – tokio mąstymo ir nuolatinių skundų dėl kainų ten nėra. Ir džiaugiasi mano širdis ten nuvykus, tarsi rojus žemėje! Kaip kokie Bahamai kuomet Lietuvoje -25 ir viso labo 600 kilometrai nuo Vilniaus. Nesupraskite manęs klaidingai, Lietuva yra teisingame kelyje. Prieš du metus rašiau straipsnį apie Tartu, studentų miestelį Estijoje. Tai vat, šiuo metu mes pasiekėme maždaug tą patį lygį – šiandien mes esame Estijos Tartu prieš du metus. Lėtas kaip estas, ane?

Šiais metais vėl vykom į Tallinn Craft Beer Weekend – didžiausią alaus festivalį Baltijos šalyse. Priešingai praeitiems metams, nusprendėm ne tik pabūti festivalyje, bet ir skirti kelias dienas Talino barų bei parduotuvių lankymui. Ir trumpai tariant – mes nesuklydom, buvo nerealiai gerai!

Planas buvo toks: penktadienio vakaras mieste, šeštadienį festivalis ir afteris, o sekmadienį važiuojam namo. Laiko nedaug, taigi reikėjo atidžiai susiplanuoti kur nueiti. Kaip tikras studentas planavimą pradėjau važiuodamas autobusu (free wi-fi!!), likus maždaug valandai iki atvykimo į Taliną. Į sąrašą pateko šios vietos – Speakeasy by Pohjala, Pudel Baar, Hopner ir parduotuvė Uba ja Humal. Patarimas – paskaitykite apie lankytinas vietas anksčiau, nes pasiruošimas paskutinę sekundę ištempė iki teigiamo įvertinimo, bet klaidų pasitaikė. Aš rinkausi vietas remdamasis vietiniu blog’u anglų kalba: estoniancraftbeer.com ir užmečiau akį į RateBeer. Patarimas #2 – remkitės RateBeer ir socialiniais tinklais, tik po to skaitykit vietinius blog’us.

Maršrutą sudariau labai paprastai, einant nuo mūsų apartamentų per miesto centrą užeiti į visas vietas kurios bus pakeliui. Pirmam vakarui ėjome į pub’us, o parduotuvę pasilikome antrai dienai. Baras, kuris buvo arčiausiai mūsų – Hopner. Po dešimties minučių kelionės vakariniu Talinu, vos tik įžengę į senamiestį iškart pasiekiame pirmą tikslą. Apsidžiaugiame, nes esam alkani ir ištroškę. Vis dėlto Hopner nustebina – pirmiausiai ten labai tuščia. Užėjus į vidų užimtas vos vienas stalas. Padavėjas leidžia (how sweet) pasirinkti bet kurį laisvą staliuką ir mes prisėdame. Jam priėjus paduoti meniu mes iškart pasiteiraujame apie alų – padavėjo atsakymas, turime šiek tiek, bet labai nedaug. Paulius pirmasis atsiverčia meniu, o ten šviečia Saku. Padėkojam barmenui už rūpestį ir išeinam į antrą barą. Vėliau pasidomėjau atidžiau ir pasirodo, kad tas tikrasis Hopner jau nebeveikia nuo lapkričio 28 dienos, o dabartinis atrodo kaip mūsų vietinis Forto Dvaras – tragiška atmosfera, pramoninis birzgalas ir sukepus karkutė. Už namų darbus sau įsirašau kuolą.

Iki antrojo baro – Speakeasy by Pohjala einame dar apie dešimt minučių. Oras tikrai nėra stulbinantis, ganėtinai žvarbu. Speakeasy yra įsikūręs šiek tiek atokiau nuo Talino miesto centro, o ir pats Talinas atrodo tuštokas. Praslinkę kilometrą šalta Talino nykuma prieiname vos matomą užrašą. POHJALA! Užeiname į vidų – ten pilna žmonių. Judėjimas, šurmulys, šilto maisto ir alaus kvapai. Skrandis iškart primena apie savo tuščią egzistenciją. Pub’as sausakimšas, vargiai rasi kur koją padėti. Mums pasiseka, nes atsilaisvina kelios vietos prie baro. Nusimetam savo kuprines (esam šešiese, tai vistiek ant dviejų kėdžių netilpsim) ir stojam į eilę. On tap turi keturis pasirinkimus (tik Pohjala, žinoma) – session IPA, kavos porterį su Kenijos kavos pupelėmis ir dar du, kuriuos jau buvome ragavę Žmogšaloj ir Smagiam Rauge. Didžioji dalis žmonių pasirenka session IPA, Vladas pagriebia porterį. Barmenė mus supažindina su baro maisto meniu: „nueikite į Burger Box, užsisakykite burgerį ir jį jums paduos per langelį tiesiai į mūsų barą.“ OK, keletas mūsų susipakuoja pinigines ir eina užsakyt burgerių. Gerą toną priduoda tai, kad aplink stovi sriracha sauce (toks labai populiarus JAV, saldžiaaštris azijietiškas padažas) – lūkesčiai burgeriui nemaži.

Kol draugai užsakinėja burgerius aš atidžiau apsižvalgau po pub’ą. Vietą labai paprasta, sienos apkaltos pjuvenų plokštemis, stalai šiek tiek klibantys, kėdės mokyklinės ar bet kokios rastos blusturgy. Hipsters gonna hipst. Gurkšnoju savo sesijinę IPA už trispem ir mintyse pavydžiu estams. Kol sėdžiu užsisvajojęs grįžta draugai – naujienos blogos, burgerių reikės laukti „koke valandą„. Konsensusas paprastas – pabaigiam alų ir einam į Pudel Baar, gal ten bus maisto meniu. Barmenė, pastebėjusi, kad mes jau ruošiamės judėti pasiūlo apžiūrėti visą pub’o teritoriją. Pasirodo, kad jie turi kiemelį kuriame taip pat galima prisėsti. Tuo metu lauke buvo minusas, bet kadangi taurės dar puspilnės išėjom apsižvalgyt. Kiemelis atrodo, kaip iš senų amerikietiškų filmų, kuriuose ghetto vaikai, alkoholikai ir bomžai dainuoja sustoję aplink bačką, o joje rusenanti ugnis ir pigus alkoholinis spiritas šildo kūnus. Dabar gailiuosi, kad nepadariau kelių nuotraukų. Kiemas atitvertas tvora, o už tvoros vyksta statybos. Galiausiai pabaigiame gėrimus ir judėsim toliau. Speakeasy by Pohjala paliko dvilypius įspūdžius. Viena vertus ten rasi visą Pohjalos alaus asortimentą ir karščiausiai naujienas on tap. Taip pat ten yra visų jų, bei jų partnerių ar alaus daryklų kurias jie importuoja į Estiją alūs buteliukuose. Iš kitos pusės pub’as žiauriai paprastas, viskas atrodo daryta labai atmestinai, bet kartu ir apgalvotai. Na tokia tipinė landynė-like vieta lokaliems hipsteriams ir užsieniečiams. Man ten labai patinka, bet pas mus kompanijoj atsiranda ir tokių, kuriems Speakeasy by Pohjala yra nekažką.

Tik grįžęs į Lietuvą sužinau naujieną. Pasirodo speakeasy, buvo barų, kurie veikė prohibicijos laikotarpiu JAV, kodinis pavadinimas. Prohibicijos eros pabaigoje tokių barų buvo skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, o į tokią vietą užėjęs ir ištaręs slaptažodį galėjai gauti kontrabandinio alkoholio. Sužinojus šią istoriją ir pats Speakeasy by Pohjala man nušvito visiškai kitomis spalvomis, supratau, kad ten viskas apgalvota ir padaryta ne taip atmestinai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antras kuolas už namų darbus ir teigiamas vidurkis jau atrodo sunkiai pasiekiamas.

Išeiname iš Pohjalos pub’o ir traukiame link Pudel Baar. Kelią rodau aš, apsimetu, kad esu google maps‘as. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar – penkios minutės pėsčiomis. Po penkių minučių nusprendžiu pasižiūrėti į GPS. Pasirodo draugus vedu ne į tą pusę. Lauke toliau sėkmingai šąla. Pastebiu, kad merginų veiduose atsispindi didžiulis džiaugsmas, kuomet paprašau visų apsisukti. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar jau ne penkios, o penkiolika minučių. Eidami link savo galutinio šio vakaro tikslo praeiname pro nebenaudojamus traukinių bėgius ir patenkame į apšviestą maisto iš automobilių (food truck) alėją. Dauguma jų užsidarinėja, aplink tvyro nuostabūs bbq aromatai, o skrandis vėl primena, kad į jį jau buvo supilta taurė alaus, bet maisto jis neregėjo nuo vidurdienio. Tos penkiolika minučių ėjimo atrodo kaip pusvalandis. Tikiuosi, kad Pudel Baar bus lengvai pastebimas nuo gatvės, tačiau galiausiai pralindę pro bromą patenkame į Talino įdomesnių vietų/loftų/naktinio gyvenimo kvadratą už senamiesčio ribų ir ten pamatom iškabą – Pudel Baar – pirmoji craft/indie alaus vieta Taline.

Užeiname į vidų. Mus pasitinka lipdukas Saku free area ir suprantu, kad pataikėme ten kur reikia. Vieta puiki – įrengta gražiai, minimalistinis interjeras, daug stalų. Yra ir antras aukštas, kuriame puiki stiklinė terasa. Žinoma, ten vietų nėra. Tvyrančiame pub’o triukšme ir prieblandoje randame staliuką prie dar vienos stiklinės sienos. Jausmas kaip akvariume. Žinoma, žmonių milijonas, trūksta kėdžių. Prisėdu ant itin žemos palangės ir nustembu, nes ji yra netikėtai patogi.

Nueinam prie baro užsisakyti alaus ir tikimės, kad gausim maisto. Tada nužvelgiu alaus meniu ir BAM! Dalyvauju pirmame savo gyvenime tap takeover – Barcelona Edge brewery užėmusi net 8 kranus, dar iš vieno teko čekiškas pilsneris ir vienas japoniškas craft‘as. Visi alūs kainuoja nuo 4,5 iki 5 eurų už 0,4 taurę. Nuostabu pagalvoju. Žmonės spiečiasi aplink, baras sausakimšas, alus brangus. Mano veidą papuošusi milžiniška šypsena. Visi stengiamės išsirinkti kuo įvairesnį alų, nes norisi paragauti visų tą dieną tekančių. Beveik pavyksta. Galiausiai per keletą pirkimų išragaujam visą Edge produkciją (2014 metais Edge darykla RateBeer’e buvo pripažinta geriausiu nauju alaus bravoru pasaulyje!).

Vienas trūkumas, maisto meniu sudaro žemės riešutai ir čipsai, bet barmenė pasiūlo – lauke stovi food truck‘as, kuriame gausite neblogų wraps’ų. Na, kadangi esam išbadėję kaip vilkai, tai einame stovėti į eilę prie maisto ir galiausiai skrandį sušildo ne tik itin geras, pasaulinės klasės alus, bet ir šiltas maistas. Vėlgi nuomonės dėl wraps’ų išsiskyrė – man maniškis visai patiko.

Pudel Baar užtrunkame pakankamai ilgai. Ten būdamas suprantu dar vieną baro minusą – tokiai erdviai vietai turėti vos vieną veikiantį tualetą yra didžiausias minusas. Eilėje atstovi ketvirtadalį pub’e praleisto laiko. Oh well, bet negali viskas būti idealu. Jau prieš išeidamas nusprendžiu dar kartą užmesti akį ne tik į tap list‘ą, bet ir į butelius lentynose. Pastebiu maždaug 60-70 skirtingo alaus šaldytuvuose. Ten yra visko – tradicinių belgiškų trappistų, lambic‘ų, craft lambic‘ų iš Mikkeller, alaus iš Lervig – pas mus dar daugumai negirdėtos alaus daryklos, kurios estams jau yra įprastos, o visoje Europoje būtent jos neša dabartinio craft/indie vėliavą. O vietinės produkcijos – pastebiu aštuonias skirtingas estiškas alaus daryklas, kurių alaus pasirinkimas svyruoja nuo senovinio grodziskie iki russian imperial stout. Suprantu, kad ir vėl pavydžiu estams…

Eidamas link viešbučio pagavoju, kad už Pudel’į įsirašysiu sau dešimtuką ir dieną pabaigsiu su ketvertu.

Tęsinys kitą savaitę „sekmadienio skaitiniuose“

Viskis dar ne viskas – alaus mėnuo King & Mouse!

Balandžio mėnuo jau čia! O tai reiškia vieną – King & Mouse, vienas mūsų mėgstamiausių barų Vilniuje, organizuoja alaus mėnesį. Kaip ir kasmet viskio baras stebins alaus įvairove ir eksperimentiniais virimais. Nenorėdami likti nuošalyje nusprendėme pakalbinti baro savininką ir viskio ekspertą Šarūną Karalių apie tai kodėl balandžio mėnesį kiekvienam alaus geek’ui privaloma užsukti į King & Mouse.

Viskis dar ne viskas

Viskis dar ne viskas 🙂 Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tomas: SVEIKAS, ŠARŪNAI. ESI VIENAS IŠ TŲ ŽMONIŲ, KURIŲ DĖKA LIETUVOJE PRADĖJO KURTIS SPECIALIZUOTI GĖRIMŲ BARAI/PARDUOTUVĖS. PIRMASIS IŠBANDYMAS BUVO KAUNE, VISKIO BARAS W1640, O VĖLIAU IR VILNIUJE. DABAR KING & MOUSE VISKIO BARAS IR PARDUOTUVĖ SĖKMINGAI VEIKIA JAU TRIS METUS. PAPASAKOK APIE SAVE IR KAIP VISKAS PRASIDĖJO – IŠ KUR ATSIRADO SUSIDOMĖJIMAS VISKIU IR KADA/KAIP GALIAUSIAI TAI PERAUGO IŠ HOBIO Į NUOLATINĮ DARBĄ?

Šarūnas: Ne veltui sakoma, kad viskis yra plačiausią skonio ir kvapo paletę turintis stiprus alkoholinis gėrimas. Šiai dienai viskis gaminamas kiekviename kontinente išskyrus tik Pietų Ašigalį. Pradėjus baro veiklą viskio pasaulį ėmiau pažinti vis plačiau, važinėjau į parodas Europoje, lankiausi pas verslo partnerius Škotijoje. Vis daugiau naujų daryklų ir viskių atkeliauja iš iki tol nežinomų kraštų. Tai Australija, Suomija ar Indija. Kuo toliau tuo su šiuo gėrimu dirbti darosi įdomiau ir įdomiau. Mūsų veikla neapsiriboja tik baru. Rengiame viskio bei viskio ir užkandžių derinimo degustacijas, atstovaujame kelis Škotijos viskio gamintojus. Tad viskas tarsi nesustojantis ir vis besivystantis ciklas.

Tomas: KING & MOUSE IŠSISKIRIA TUO, KAD SUGEBA SUDERINTI PARDUOTUVĖS VEIKLĄ SU BARU. GALITE PASIGIRTI BENE DIDŽIAUSIU VISKIO ASORTIMENTU LIETUVOJE – VIRŠ 250 SKIRTINGŲ VISKIŲ? SAKYK, AR JAUČIASI SKIRTUMAS TARP TO, KĄ KLIENTAS RENKASI PIRKTI PARDUOTUVĖJE, IR TO, KĄ RENKASI GERTI BARE?

Šarūnas: Bare jau skaičiuojame per 300 viskio rūšių. Kadangi esame ir importuotojas turim unikalią galimybę atsivežti išskirtinų ir itin retų gėrimų, kurių į Lietuvas niekas neimportuoja. Tai, beje, liečia ne tik viskius. Mūsų bare rasite ir romų ar džinų, kurių Lietuvoje niekur kitu neparagausite. Panašu, kad artimiausiu metu įkelsime koją ir į alaus importuotojų gretas. Didžioji dalis pas mus apsilankančių klientų ieško išskirtinio gėrimo, kurio neras didžiuosiuose prekybos centruose. Nors tarp mūsų viskių galima rasti ir gerai pažįstamų vardų.

Tomas: IŠDUOK PASLAPTĮ, KOKS VISKIS JŪSŲ ASORTIMENTE YRA ARTIMIAUSIAS / SKANIAUSIAS TAU PAČIAM? O KURĮ TURIMĄ VISKĮ ĮVARDINTUM IŠSKIRTINIAUSIU LAIMIKIU?

Šarūnas: Turiu išskirtinę galimybę ragauti bet kurį viskį iš mūsų turimos 300 rūšių kolekcijos. Tad … tenka save riboti (šypsosi) Turim sukaupę nemažą Single Cask viskių kolekcija. Tai viskiai, kurie supilstomi tik iš vienos, tam tikros ir kokybiškiausios statinės. Taip pat mane itin domina nepriklausomų pilstytojų leidimai, nes dažnai jie pateikia įdomių ir nestandartinio brandinimo viskių, kurių nerasi baziniuose distilerijų sąrašuose. Itin džiaugiuos gavęs vienintelį daryklos, iš mažo ir nutolusio Campbeltown regiono, “Glen Scotia” 22 metų viskio butelį ar jau neveikiančios Littlemill daryklos viskį. Taip pat baro pasididžiavimas “Tomatin” 45 metų viskis, kuris yra seniausias viskis, kurį galima paragauti Lietuvos baruose ir restoranuose. Tai tikra istorinė vertybė. Tačiau tuo pat metu turime daug intriguojančių naujienų ir bazinių viskių gretose. Nes šiai dienai Škotijoje veikia 116 viskio daryklų ir į Lietuvą įvežamų viskių skaičius vis auga.

Tomas: SAVO BARE DAŽNAI ORGANIZUOJI VISKIO DEGUSTACIJAS – PUOSELĖJI ALKOHOLINIŲ GĖRIMŲ VARTOJIMO KULTŪRĄ. KĄ MANAI APIE DABARTINĘ SITUACIJĄ LIETUVOJE – AR GALĖTUM PASAKYTI, KAD ŠI VARTOJIMO KULTŪRA YRA BESIFORMUOJANTI, JAU EGZISTUOJA, O GALBŪT GALĖTŲ EGZISTUOTI ATEITYJE? AR VIS DĖLTO TOS PROHIBICIŠKOS NUOTAIKOS JAUČIAMOS NE VELTUI, NES DAUGUMAI LIETUVIŲ IŠ TIESŲ TERŪPI PRISIGERTI?

Šarūnas: Gėrimų kultūra formuojasi žvėrišku greičiu ir tuo galime tik pasidžiaugti. Keičiasi žmonių vartojimo įpročiai ir jie mielai renkasi kokybiškesnius ir įdomius gėrimus. Manau tai pastebima ne tik viskio srityje, bet alaus, kavos, kitų gėrimų bei maisto. Ši nauja karta itin džiugina, tuo pačiu labai smagu stebėti procesus Vilniaus barų ir restoranų srityje. Turim begalę įdomių ir unikalių vietų, kurių sunku rasti ir didesniuose Europos miestuose. Labai smagu stebėti dabartinę situaciją, kuomet Lietuvos spaudoje atsiranda straipsniai besistengiantys atverti akis tiems, kurie mano, kad viską galima išspręsti tik draudimais. Kokybiškų gėrimų gamyba – tai ir teigiamas poveikis Lietuvos ekonomikai. Visiems pasakoju apie savo kelionę prieš kelis metus į Rygoje vykstančią maisto ir gėrimų parodą. Latvijoje vyndariams bei kaimo turizmo sodybų savininkams leidžiama distiliuoti nedidelį kiekį alkoholio. Parodoje teko ragauti tikrai unikalaus gėrimo išvaryto iš morkų. Mažomis partijomis išvarytas gėrimas nėra pigus, plečiant jo gamyba sukuriamos naujos darbo vietos…. Pas mus deja, to kol kas valdžios sluoksniuose nesugebama to suvokti.

Viskis dar ne viskas

Dūminių gėrimų degustacija King & Mouse viskio bare. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tomas: ALUS IR VISKIS YRA TARSI BROLIAI: GAMYBOS PROCESAS IKI DISTILIAVIMO YRA KONE IDENTIŠKAS. KADA IR KAIP SUSIDOMĖJAI ALUMI?

Šarūnas: Alus nuostabus gėrimas, tad neįmanoma juos nesidomėti. Esu didelis angliškų alų mėgėjas ir pažintis su jais prasidėjo gerokai ankščiau nei su viskiu. Išvykų į D. Britaniją metu ėmiau ragauti vis daugiau rūšių, po truputį ieškoti naujų. Prieš dešimtmetį kuomet mūsuose dar nebuvo alaus įvairovės, vykdavau į išvykas po Europą siekdamas paragauti naujų alaus rūšių. Pamenu kaip klaidžiojau po Stokholmą ieškodamas “Nogne IPA” ir džiaugiausi radęs, bei tiems laikams sumokėjęs fantastišką 38 litų sumą už 0,33 l. bokalą.

Tomas: ŠIUO METU KING & MOUSE VYKSTA ALAUS MĖNUO. JĮ ORGANIZUOJAT ANTRUS METUS IŠ EILĖS. KAIP GIMĖ ŠI IDĖJA?

Šarūnas: Tai jau treti metai. Prieš tris metus alaus įvairovė buvo naujiena. Įdomių alų Lietuvoje buvo, bet tik kelios vietos jais prekiaudavo, dar mažiau – suvokdavo kuo prekiauja. Tad buvo natūralus noras pristatyti šį viskiui artimą gėrimą. Pernai alaus mėnesiui stengėmės surinkti kuo didesnį asortimentą ir turėjau per 130 rūšių. Šiemet turėdami per 100 stengiamės koncentruotis į naujus, keistus ir įdomius alus. Štai dėl ko rasite ir Berliner Weisse ir Grissete stiliaus alų.

Tomas: KOKIO ALAUS GALIMA RASTI BARO ŠALDYTUVE ŠĮ KARTĄ? PAMENU, KAD PERNAI TURĖJOT KELETĄ TIKRAI IŠSKIRTINIŲ PRODUKTŲ – ALUS SU BULVĖMIS, PELENŲ ALUS IR PAN. KĄ NEĮPRASTO REKOMENDUOTUM PARAGAUTI ŠIEMET?

Šarūnas: Be paminėtų stilių, šiemet džiaugiamės surinkta dūminio alaus kolekcija. Be lyderių Schlenkerla, turime ir Mikkeller ir To Ol dūminių alų. Tiesa iš To Ol repertuaro prisirinkome tikrų perliukų. Tai ir su tropiniais vaisiais virtas IPA ir Wit su saldymedžiu. Atkeliavo net keturios airių O’Haras alaus rūšys. Smagu, kad vis didėja alaus rūšių iš Škotijos skaičius – kas mums yra labai artima tema. Ir, žinoma, užsukite jei mėgstate klasikinius angliškus stilius – šiuos alus mes patys dievinam (šypsosi)
Džiugu, kad gavome ir Tikro Alaus ir Apynio išvirto alaus – Ropa – limuotą versiją. Dienos šviesą išvydo tik keli šimtai buteliukų. Tad tikrai reta proga paragauti šio intriguojančio alaus, kurio etiketėje rašoma: Moonshine Barrel Aged. Tikra šio alaus istorija šiek tiek “pogrindinė” tad ją galima išgirsti tik prie baro.

Tomas: GRETA MĖNESIO, SKIRTO ALUI, PAS JUS BARE BŪNA IR MĖNESIO ALUS (GUEST BEER) – SVEČIAS UŽSIBŪNANTIS TIK VIENĄ MĖNESĮ. KOKIAIS KRITERIJAIS VADOVAUJANTIS ATRENKI ALŲ ŠIAI POZICIJAI?

Šarūnas: Ši pozicija startavo viename iš mano barų prieš 5 metus. Tuomet tikrai reikėdavo pasistengti norint kas mėnesį surasti po vieną ar dvi įdomesnes alaus rūšis. Šiai dienai Guest pozicija rotuoja kas dvi savaites ir paprastai turime po 3-4 alaus rūšis.

Tomas: IR KELI KLAUSIMAI PABAIGAI. IŠDUOK PASLAPTĮ, KOKĮ ALŲ RENKIESI LAISVALAIKIUI – ESI HOPHEAD’AS AR MĖGSTI EKSPERIMENTUOTI ĮVAIRIAIS STILIAIS/SKONIAIS? KURIOS ŠALIES ALUDARYSTĖS TRADICIJA TAVE ŽAVI LABIAUSIAI?

Šarūnas: Jau paminėjau Britanijos aludarius. Eliai ir biteriai yra mano silpnybė. Itin apyniuotų alų mėgstu, bet medaus mėnuo jam jau praėjo. Tad šiai dienai ko gero labiausiai žavi angliško stiliaus Pale Ale, kuriuose kvapnumas jaučiamas itin subtiliai. Tai veda mane iš proto (šypsosi)

Tomas: AČIŪ UŽ POKALBĮ IR IKI GREITO SUSITIKIMO KING & MOUSE!

Viskis dar ne viskas

King & Mouse

alus be gliuteno

Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – jūs pasijaučiate blogai. Prasideda neaiški alergija, pilvo skausmai, dingsta apetitas. Pirmieji ligos simptomai. Po kelių tyrimų sužinote naujieną – jūs netoleruojate gliuteno. Produkto kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Viskas – jokio alaus. Nulis, zero, null, ნულოვანიKaput, kapish?!

Išeitys yra kelios Pirma – galite ieškoti kito mėgstamo gėrimo, pavyzdžiui atraskite vyno kultūrą, pradėti ragauti viskius (gi alaus brolis!), išbandyti nuolatos populiarėjantį džiną ir t.t. Visi gali pasiūlyti savo indie gamintojus, atsiranda vis daugiau specializuotų barų/parduotuvių – naują nišą surasti bus tikrai nesunku. Antra – be alaus nemėgstate nieko daugiau? Na tuomet atsisakykite alaus, duonos, pastos, miltinių patiekalų ir būsite ramūs. Arba trečia alternatyva – rinkitės prekes be gliuteno.

Jūs galite klausti – kaip galima rasti alaus be gliuteno, jeigu gliutenas yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose – grūduose be kurių alus neįsivaizduojamas. Tokio alaus rasti įmanoma, jo yra Lietuvoje, tiesa – nedaug. Nes niša tokiems produktams Lietuvoje nėra didelė. Celiakija (liga kuomet organizmas netoleruoja gliuteno) Lietuvoje yra labai reta. Vidutiniškai ja serga vos 1 iš 4000 naujagimių. Ji yra paveldima. Amerikoje ir Skandinavijos šalyse ši problema didelė, bet Lietuvoje apie ją aš išgirdau ganėtinai neseniai. Dabar turiu net 2! pažįstamus, kuriems diagnozuota ši liga.

Koks alus randamas Lietuvoje ir neturi savyje gliuteno? Pirmiausiai pagalvoju apie Brunehaut. Belgiškas blond’as arba bruine’as. Skoninėmis savybėmis nenusileidžiantis kitiems savo stilių vidutiniokams. Vasarai netgi galima surasti ir jų witbier’ą, kuris yra ganėtinai aukštame lygyje. Jeigu jums patinka belgiški produktai ir netoleruojate gliuteno – tai turėtų būti jūsų opcija numeris vienas. Tuomet yra kitas belgiškas blond’as – Grissete Blonde Ale (gluten free, bio, organic, eco-friendly – žodžiu sudėjo ant etiketės viską kas įmanoma). Ir nors šitas alus ir labai „žalias“, bet jo skonis.. na švelniai tariant nuviliantis. Galit paragauti ir suprasit apie ką aš kalbu. Bet kuriuo atveju, patiks jis jums ar ne, tai yra jūsų pasirinkimas numeris du. Ir trečias alus kurį galite rinktis – Corona. Darykla nesiskelbia, kad yra organic, eco-friendly and all that gibberish, bet šis alus tiek daug kartų perdirbtas, kad gliuteno jame tiesiog neliko. Ai, ir dar jie keičia miežių salyklą kukurūzais ir ryžiais, kurie savyje turi kiek kitokio pobūdžio gliuteno. Ir tai yra patikrinta. Žmogus netoleruojantis gliuteno, gerdamas Corona nejaučia jokių šalutinių poveikių. Jūs galite tai vadinti alumi, aš tai pavadinsiu gėrimu be gliuteno.

Natūraliai gali kilti klausimas – kodėl Coronoje gliuteno neliko? Leiskite papasakoti plačiau apie tai kaip tas gliutenas atsiranda ir išnyksta. Aš nesu toks apsišvietęs biologijoje, todėl man padeda visų draugė Vikipedija. Glitimas Gliutenas – baltymų gliadino ir gliutenino mišinys, susijungęs su krakmolu kai kurių javų (kvietys, rugys, miežis) grūdų endospermuose. Gliadinas ir gliuteninas sudaro apie 80 % kviečio grūdo baltymų. Jie yra netirpūs, todėl gali būti išskiriami išplaunant susijusį krakmolą. Pasaulyje glitimas gliutenas yra svarbus mitybinis baltymas tiek patiekaluose iš grūdų produktų, tiek kaip baltyminis maisto priedas maisto produktuose, kuriuose stinga baltymų. Būtent tų baltymų, žmogus sergantis celiakija ir netoleruoja.

alus be gliuteno

grūdas

Kaip gliuteno atsikrato begliutenio alaus gamintojai? Pirmiausia, tai glitimą su didžiąją dalį gliuteno galima išplauti. Glitimo Gliuteno molekulės būna susijungusios viena su kita, o krakmolo molekulės (kurios sudaro likusią endospermų dalį) yra paskiros. Plaunant su vandeniu krakmolas ištirpsta, o gliutenas su glitimu lieka. Tokiame atskirtame skystyje gliuteno kiekis ženkliai sumažėja, o gautą glitimo gliuteno ekstraktą galima panaudoti kitos gamybos pramonės šakos. Kiti, ne javų kultūros atstovai, tokie kaip ryžiai ar kukurūzai, savyje taip pat turi proteininio glitimo gliuteno, tačiau jis yra kitoks nei glitimas gliutenas iš javų kultūrų, todėl didesnės reakcijos nesukelia. Dėl šios priežasties galima gerti Corona, ten javų yra mažoji dalis, o ir tie patys yra gerai pravalyti. O kiti begliutenio alaus gamintojai renkasi – arba naudoti pakaitalus arba atskirti glitimą gliuteno iš grūdų ir naudoti tuos grūdus alaus gamyboje. Pastarasis metodas yra populiaresnis, bet jeigu netoleruojate gliuteno – būkite atsargūs. Internete nemažai pranešimų apie pasireiškusias reakcijas po kelių taurių Brunehaut alaus, nes gliutenas ten nebūna išvalytas idealiai.

Dabar grįžkime prie alaus. Jeigu jūs netoleruojate gliuteno, tai dabartinis alaus pasirinkmas Lietuvoje yra tikrai žiaurus. Jeigu buvai alaus geek’as (ar hophead’as arba tiesiog mėgai skanų alų), o staiga tavo pasaulis susitraukė iki kelių buteliukų dydžio erdvės. „Klaustrofobija“ garantuota. Nerasite nei porterio, nei pale ale ar juolab IPA (tiesa, nežinau kas retesnis atvejis Lietuvoje – celiakija ar žmogus suprantantis apie ką aš kalbu vardindamas tuos stilius). Sad story, bro. Ir patikėkite, bendraujant su žmogumi kuriam diagnozuota celiakija supratau, kad tai gali nutikti bet kada. Jis ramiai ragavo alų trisdešimt metų iki staiga to daryti nebegalėjo. Tiesa, jis turėjo geną, kuris apsprendžia gliuteno netoleravimą, tiesiog jis pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Mes nusprendėme situaciją pagerinti. Šiuo metu į rinką paleidome du to Øl alus be gliuteno. Abu american pale ale’ai – vienas „Totem Pale“ yra vos 2,2% ABV, kitas, su sunkiai ištariamu pavadinimu „Reparationsbajer“ yra rimtesnis jo brolis. Su 5,8% ABV užtaisu jis savo skoninėmis savybėms beveik nesiskiria nuo mums įprastų pale ale’ų. Ir aš žinau, kad mūsų blog’o skaitytojams apdovanojimai įspūdžio nedaro, bet Reparationsbajer šiemet buvo išrinktas geriausiu alumi be gliuteno Rimini alaus festivalyje.

alus be gliuteno

Reparationsbajer Gluten Free

Du pale ale’ai ir mes sakom, kad situaciją gerinam? Sutinku, kad kol kas šis paveikslas niūrokas, bet jau balandžio gale/gegužės pradžioje atvešime du Munkebo Mikrobryg kūrinius. Svalifare – anyžinis, Suomijos rinkai sukurtas porteris be gliuteno ir Sindur Gin&Tonic IPA su kadagio uogomis. Dar vienas begliutenis alus atkeliaus iš Suomijos, Kukko alaus daryklos. Tai bus paprastas sesijinis lageris, jeigu jūs vienas tų, kuris ieško įprasto alaus stiliaus.

Jeigu tu netoleruoji gliuteno, bet mėgsti gerus gėrimus – gali tikėtis staigmenų! O visus kitus raginam palyginti įprastą alų ir alų be gliuteno, bus įdomus eksperimentas.

Cheers!

amatininkas ar indėnas?

Craft, crafty, indie, farmhouse ir t.t. Vieni įsivaizduoja, kad žino viską ir žodžiai k(c)raftinis alus ar farmhausas jų nestebina. Kiti gi, nesupranta ką reiškia straipsnio pavadinimas ir galvoja, kad straipsnį pradedu senovės elfų dialektu. Problema(?) glūdi tame, kad Lietuvoje mes nesame apsibrėžę daugumos alaus terminų, o lietuvių kalba šiam reikalui yra labai skurdi (specialios technologijos alaus gamintojas, verdantis amatininkų alų – kažkoks plūginis žodžių kibir vibir ir bus gerai). Apie tai jau yra rašęs Tikras Alus.

Taigi, kas tas craft alus? Terminas kuris išpopuliarėjo Amerikoje. Patys amerikiečiai craft alaus daryklą apibrėžia kaip (citata iš Brewers Asociation, toliau BA): maža, nepriklausoma ir tradicinė. Šioje vietoje prasideda visas smagumas – maža, reiškia, kad išverda mažiau nei 6 milijonus barelių (~115 litrų/vienetas) per metus (Švyturys-Utena išverda maždaug 1/6 šio kiekio). Nepriklausoma – mažiau nei 25% daryklos akcijų priklauso tretiesiems asmenims. Tradicinė – naudojamas miežių salyklas ir jis nėra keičiamas kukurūzais ar ryžiais. Tame pačiame BA leidinyje sakoma, kad svarbiausias craft alaus kriterijus yra kūrybiškumas – verdamas alus turi būti kaip meno kūrinys, išskirtinis, nepakartojamas ir išvirtas su malonumu. Toks sunkiai apčiuopiamas ir visiškai netinkantis Lietuvos rinkai apibrėžimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs (bet apie tai rašęs nesu), aklai perimti apibrėžimo ir jį pritaikyti Lietuvos rinkai nėra jokio tikslo. Eilinis lietuvis, pamatęs žodžius maža, nepriklausoma ir tradicinė galvoja tik apie vieną alų – kaimišką, gryną ir nefiltruotą. Žodžiu, bene patį blogiausią ir nieko nesakantį alaus apibūdinimą. Taip pat, reikia suvokti ir tai, kad žodį craft į savo pardavimo strategiją jau inkorporavo dauguma „didžiųjų“ ir apsimetančiu „mažosiomis“ alaus daryklų.

Tendencija, kad žodį craft naudoja didžiosios pasaulio alaus daryklos pastebėta seniai. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo Blue Moon alaus pasirodymas Amerikoje. Dėl šios priežasties, tie patys amerikiečiai buvo įsivedę ir kitą terminą – crafty. Mažoje darykloje verdamas, kokybiškas alus (nesiginčysiu ar skanus, bet tikrai kokybiškas, nes tenka pripažinti, kad būtent kokybe ir kiekybe didieji lenkia mažuosius, ypač startuojančius). Neatitikimas craft terminui buvo tik vienas, darykla priklauso vienam iš rinkos milžinų – MillerCoors koncernui. Vėliau, didieji pramonininkai nesibodėdami pradėjo perpirkti craft alaus daryklų akcijas, todėl teko dar labiau išsukti iš kelio ir sugalvoti naujesnį terminą, kuris apibūdina jau atmintyje įsirėžusi craft alų.

Taip kilo terminas indie arba independent beer. Šis terminas dabar trendina pačioje „craft“ alaus revoliucijos širdyje – Kalifornijoje (apie daryklų pirkimus ir indie terminologiją skaitykit čia). Indie apibūdina tai, kas svarbiausia alaus gamyboje – nepriklausomybė nuo korporacinių norų. Feisbuke jau buvo pastebėta, kad reikia laukti kol amatininkų alaus lentynas Maximoje pakeis indėnų alus. Žiūrėsim ar bus pagauta nauja hype banga ir kaip į tai reaguos craft rinkos senbuviai. Visgi, tikslas aiškus – norima atsiriboti nuo per dažnai naudojamo ir jau nieko nebesakančio craft termino ir susigražinti dalį autentikos, kuri kažkada buvo siejama su tuo žodžiu. O kaip Lietuvoje? Na, pas mus dar ne visi yra girdėję žodį craft, o Maximoje prie craft lentynų jie mato užrašą amatininkų ir kraipo galvas.

Judėkime link farmhouse ale‘o. Paprastasis lietuviškas vertimas – kaimiškas alus. Vat pats parašiau ir vaizduotėje susikūriau vaizdą, kuriame griebiamas apatinėj lentynoj stovintis astravo kaimiškas ir bėgama į kasą šventai įsitikinus, kad geriamas alus yra tradicinis, gyvas, nefiltruotas ir kaimiškas. Kitą dieną sakoma: „vėl to kaimiško prigėriau, kažkaip nuo jo galvą skauda“. Jebus fkin Christ, nieko negali būti blogiau.

Šitą straipsnį pradėjau senokai, bet niekaip neradau laiko pabaigti. Mūsų BeerGeek.lt Facebook paskyroje kilo nemaža diskusija, kuomet hashtaguose paraginau nenaudoti termino „kaimiškas“. Pagrindinis pasiūlymas – reabilituoti kaimiško alaus vadinimą kaimišku (nuoroda čia). Vis dėlto, aš lieku prie savo nuomonės, kad reabilituoti čia jau šiek tiek per vėlu. Mano akimis, tai būtų tas pats kaip gaivinti mirusį. Arba pirmiau reikėtų apibrėžti terminą ir tik tada bandyti jį atgaivinti, bet taip nebus. Simonas pasiūlė, kad reikia virti ir pavadinimas prilips savaime – visiškai sutinku. Kalbėti galima daug, bet naudos tai atneš mažai. O kol kas, aš mūsišką farmhouse‘ą vadinsiu autentišku lietuvišku alumi arba farmhouse ale. Jūsų nuomonė taip pat laukiama!

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

Visame pasaulyje, farmhouse‘as yra labai trendy reiškinys. Jau net neverta kalbėti apie saison‘o (belgiškas farmhouse‘as) atgaivinimą, kuris įvyko prieš dvidešimt metų (ačiū MJ!). Dabar atkuriami stiliai, kurie turi būti priskirti farmhouse‘o kategorijai – grissete (prancūziškas farmhouse‘as), gotlandsricka (švediškas), sahti (suomiškas) ir t.t. Į šitą bangą tiesiog privalo įšokti ir lietuviai.

Mes turime kelis tik mūsų regionui (būtent Lietuvai) būdingus farmhouse stilius. Vienas jų keptinis, pasitelkiant geriausias craft tradicijas, buvo atkurtas Dundulio bravore. Tiesa, pats aludaris sakė, kad stengėsi balansuoti tarp komercijos ir tradicijos, bet ir tai yra labai puiku, nes žinios ateina per patyrimą. Balansuojant tarp komercijos ir tradicijos pasiekiamas žymiai didesnis žmonių ratas. Kitas senovinis stilius, kurį taip pat bandė minėtasis Dundulis – akmeninis alus. Tai jau buvo visiškai kitoks projektas – laukinis, tradicinis, kaimiškas, senovinis – tam akmeniniam alui tinka visi šitie apibūdinimai. Jame buvo mažai komercijos, o ir išgaravo (bet čia rimtai, tiesiog išgaravo) Moko Maukas vos per kelias dienas.

Be šių bandymu, mes taip pat turime ir tikrai neprastą farmhouse‘o rinką: Udrienės, Čižo, Piniavos produktai ir kt. Tačiau juos nuo didesnio dėmesio vis dar stabdo keli esminiai blogiai: 1. bambaliai (čia net nėra ką komentuoti, reikia būt classy, o ne junky. Tim Webb (vienas gerbiamiausių pasaulyje alaus ekspertų) būdamas Lietuvoje būtent bambalius įvardino kaip didžiausią lietuviško farmhouse‘o problemą; 2. stabilumas ir higiena (retas mūsų aludaris žino šitų žodžių reikšmes). Ir taip, dauguma alaus keliautojų įvardina Lietuvą kaip neatrastą Europos alaus brangakmenį, bet kartu randasi vis daugiau tokių, kurie tą brangakmenį vėliau paskandina pamazgose. Teko bendrauti tiek su Joe Sixpack’u (vienas žymiausių Amerikos blogger‘ių), tiek su Brooklyn Brewery siela Garret Oliver ir jie abu sakė, kad problema yra kokybėje. Labai daug jų ragautų produktų turėjo nepageidaujamą užkratą, prie kurio skonio mūsų receptoriai būna pripratę(?), bet jiems tai yra labai jaučiama. Trumpai tariant – reikia tvarkytis alaus patiekimą ir apipavidalinimą, sugriežtinti vidaus higieną ir tuomet bus galima kalbėti apie autentiško, o gal net ir termino kaimiškas alus reabilitaciją.

Trumpai paaiškinau tą nesuprantamą elfų dialektą, bet nepateikiau jokių pasiūlymų. Ne visada jų reikia, bet pasikartosiu ką jau esu sakęs ne vieną ir ne du kartus. Lietuvoje mes turime labai daug pramoninio alaus. Turime vieną crafty alų – Raudonų Plytų dirbtuves. Žinau, kad daugelis mėgino pritempti Vilkmergę prie crafty, bet reikia susitaikyti su tuo, kad Vilkmergė tik dar viena nelabai vykusi kontora, kurioje šiuo metu dirba tik direktorius (EDIT: OK, šitą rašiau dar iki Žmogšalos alaus festivalio. Ten sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų apie Vilkmergės alų – ypač jų naujus produktus. Bet ką tik patikrinau, kad tokios įmonės nebeliko, todėl mes kalbam tiesiog apie Kalnapilį).

Mes turime kelis dėmesio vertus craft/indie aludarius – Dundulį, Sakiškių alų, Genys Brewing Co. (dabar jie gypsy (kontraktiniai) aludariai be bravoro, bet dėl craft‘o nesiginčijam, o apie gypsy kada kitą kartą). Kauno Apynio bravoras (tas kuris verda Green Monster IPA) – jam reikia duoti šiek tiek taškų į priekį, nes jų IPA puiki, keli virimai su Tikru Alumi irgi buvo labai geri, tačiau trūksta daugiau iniciatyvos, eksperimentų arba daugiau komunikacijos. Taip pat verta paminėti ir Gintaro baro bravoriuką Molėtuose, tas jo virtas tripelis (bet ne visai) ir stout‘as tikrai nustebino!

Taip pat mes turime labai daug farmhouse‘o kurio aš nepriskiriu craft’ui, o skeliu į atskirą kategoriją. Jie turi savo problemų kurias privalo spręsti. Jie yra tas tradicinis alus į kurį norėtųsi lygiuotis pristatant lietuviško alaus sceną, bet jiems iki tokio lygio tiek pat, kiek man keliais iki Pekino. Ir nepykit, bet taip yra. Džiugu dėl mielių, kurių atitikimo nėra niekur pasaulyje, džiugu dėl pagyrų iš užsienio. Tačiau kartais reikia suprasti ir tai, kad pagyros dažnai būna iš mandagumo, o vien ant mielių neišvažiuosi, kuomet jos nusėda bambaly.

Dar mes turime kelias daryklas be jokio identiteto, kurios verda eilinius lagerius, bet priskiria save mažiesiems, tradiciniams aludariams – Kauno alaus lagerius, Vilniaus alaus lagerius, Rinkuškius, Aukštaitijos bravorų KRAFTĄ. Tokius, aludarius galima priskirti kategorijai – garsiai rėkia ir nieko nedaro. Vilniaus alus norėjo išvirti IPA, bet nieks jiems nenupirko apynių, Aukštaitijos bravorai norėjo išvirt craft, bet sukūrus gražų butelį ir įdomų pavadinimą nebeliko idėjų alui, tai pavarė keturis lagerius. Nesiplėsiu, nes jie irgi reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos alaus rinka yra maža, bet ganėtinai marga. Tiesa, patys gamintojai apie save kalba labai tyliai. Išskyrus, žinoma didžiuosius, tačiau jų komunikacija būna santūri ir dažniausiai labai nuobodi – tokia koks ir alus. Juokingiausia, kad garsiausiai šaukia tie, kurie nesugeba nieko. Bet matyt, taip ir turi būti – rėkia tie, kurie nemoka įdomiai pasakot. O lietuviški alaus apibrėžimai yra mažų mažiausiai idiotiški, nes juos sugalvoja žmonės, kurie aluje nusimano maždaug tiek pat kiek aš žinau klasikinių fortepijono kūrinių – 0, nieko. Taip gimsta tokie šedevrai kaip specialiosios technologijos alus, amatininkų alus ar lageras. Net neabejoju, jei indie terminas pagaus gerą bangą tuomet lentyna vadinsis indėnų alus, o Čižas pradės virti fermos namų specialiosios technologijos alų.

Žieminio alaus festivalio „Žmogšala“ apžvalga

Pirmasis Lietuvoje žieminio alaus festivalis „Žmogšala“ baigėsi, taigi laikas trumpai apžvalgai. Nors mes (BeerGeek.lt) prisidėjome prie renginio organizavimo, didžiausi nuopelnai atitenka Alaus Brolijai ir jos seniūnui Vidmantui Laurinavičiui. Savo ruožtu pasistengsiu pateikti kuo objektyvesnį renginio įvertinimą.

5. Alaus kultūra, Gero alaus parduotuvė, BBG, Dundulis ir namudiniai aludariai (GIN, Linas ir Povilas) prie kurių glaudėsi ir atvežtas lenkiškas alus. Tiek dalyvių buvo. Turėjo atvykti dar keli, bet dėl tam tikrų priežasčių nepasirodė. Alaus rūšių ir stilių neskaičiuosiu – pirštų neužtektų! Jei įdomu ką praleidote, galite pasižiūrėti čia.

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Naminiai aludariai. Jų alus baigėsi anksčiausiai, tiesa, jo buvo mažiausiai, bet, ko gero, naminiams aludariams ši apžvalga aktualiausia. Alus, kurį jie pasiūlė, buvo žeurei įdomus. Kiek teko girdėti atsiliepimų – favoritu dauguma rinkosi Povilo pristatytą pumpkin ale. Man, asmeniškai, labiausiai patiko Lino rūkytas alus iš namuose rūkyto ir savo auginto salyklo. Rūkymui buvo naudotas juodalksnis ir kaukazinių slyvaičių mediena (jeigu teisingai pamenu). Rūkytas prieskonis šiame aluje buvo labai nuosaikus. Tiesa pumpkin ale’as Lino alui metė rimtą iššūkį, bet jo nenukonkuravo. Trečioje vietoje, mano asmeninėje lentelėje, liko GIN pristatytas „Žirmūnų kartusis“. Vienas alumi mažiau besidomintis draugas savo FB profilyje dalinosi tokiu pastebėjimu apie šią IPA: „“Žirmūnų kartusis“, ne visai mano skonio, bet „ėjo“ tikrai lengvai. Be to kiekvienas Žirmūnų pilietis šio alaus paragauti privalo!!!“. Labai norisi pagirti naminius aludarius, nes pristatytas alus buvo tikrai geras!

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka © Bang Bang Photography

Premjera. Žmogšalos metu turėjo vykti česnakinio alaus premjera, bet įvyko Dundulio „Kovarnių“ stout’o pristatymas. Pasinaudodamas proga, susirinkusiems lankytojams Dundulis pristatė savo naujausią produktą – rūkyto salyklo stout’ą. Nors tikėjausi, kad alus bus ekstremalesnis, tačiau pakalbėjęs su Simonu (Dundulio technologas) supratau šio alaus tikslą. Pirmiausiai, salyklo rūkymas ant durpių suteikia salyklui ne tokį aštrų prieskonį (palyginus su medžiu). Antra, pagalvojau, kad vis dėlto tai stout’as – šis stilius asocijuojasi su nuosaikumu. Trečia, jis skirtas pažindinti klientūrą su skonių ekstremumais, nes, kaip sakė Simonas, vėliau planuojama virti ekstremaliau. Šio alaus buteliukas laukia savo degustacijos namie ir netrukus aprašymas pasirodys mūsų puslapyje. Renginyje buvo galima paragauti net keturių skirtingų rūkyto alaus stilių, o tai leido palyginti tiek rūkymui naudojamų medžiagų įtaką, tiek stiliaus (recepto) įtaką alaus skoniui.

Staigmena I. Lenkiškas baltic porter stiliaus alus Komes. Daugumą renginyje buvusios produkcijos jau buvo tekę ragauti anksčiau, tačiau šis alus nustebino ne tik dėl to, kad buvo naujiena, bet ir todėl, kad buvo skanus, išbaigtas ir geras. Trumpa šio alaus degustacija:

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka pasiskolinta iš beerguide.pl

spalva: juoda, itin tamsi;

kvapas: kava, degintas salyklas, riešutai, šiek tiek karamelės;

skonis: alus sausokas, pilno kūno. Skonyje dominuoja degintas salyklas, kava, karamelė. Poskonis kartokas, jaučiamos kavos ir karamelės natos.

Staigmena II. Tiesa, ši staigmena jau ne tokia maloni. Teko ragauti ir tikrai prastos produkcijos. Viena iš jų buvo atvežta iš Lenkijos – Jablanowo Super Mocne. Tikrai tragiškas alus, paragavus net nupurtė, o kvapas kaip šlapio skuduro. Kitas alus, kuris paliko neigiamą įspūdį – Dundulio „Patriotų“. Kaip kažkas festivalyje išsireiškė – talkininkų alus. Nepykit, bet tokiam alui festivalyje ne vieta. Nežinau kam jis virtas ir ką buvo bandoma padaryti, bet bandymas tikrai nevykęs. Taip pat ir BBG alus – paprastas čekiškas pilsner’is. Gal ir neblogai išgerti taurę tarp degustuojamų intensyvaus skonio winter warmer’ių, bet jis netilpo į festivalio rėmus ir pasimetė minioje. Nors pardavimai byloja, kad jis buvo neblogai perkamas.

Maistas. Festivalio metu maistu rūpinosi Wingo restoranas. Daug atsiliepimų apie maistą negirdėjau, žinau, kad kai kam nepatiko maisto šildymui naudojamos mikrobangų krosnelės, kiti minėjo kad sumuštinis buvo „nekažką“. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad didesnių problemų su maistu neturėjau. Mėsos troškinys buvo visai neblogas, o žinant, kad renginio vietoje nebuvo galimybės nieko gaminti, nes nebuvo tinkamos įrangos – rezultatas, kurį pasiekė Wingo, tikrai geresnis už vidutinišką.

Minusai. Didžiausias festivalio minusas – trūko sėdimų vietų. Nusipirkus maisto, teko valgyti atsistojus, nes laisvų vietų ant minkštasuolių nebuvo. Tai pastebėjo tikrai nemažai žmonių. Papildomų kėdžių buvo galima gauti, tačiau ir jos nebūtų išsprendę esminės problemos. Jeigu festivalis vyks kitais metais, į šią problemą reikės atsižvelgti. Taip pat lankytojai pastebėjo, kad trūko pramoginės programos. Aš sakyčiau, kad galbūt renginį reikėjo pradėti šiek tiek vėliau, tuomet ir pramoginės dalies nebūtų prireikę. Taip pat netikėtai trumpai užtruko ir alaus pristatymai. Pasiruošimo trūko ir patiems pristatytojams. Šioje vietoje taip pat reikėtų pasitempti.

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka © Bang Bang Photography

Pliusai. Pabaigti reikėtų teigiama nata. Labai džiugino žmonių aktyvumas. Be didesnės reklamos renginį aplankė virš 200 žmonių. Tai net viršijo pirminį planuotą skaičių. Taip pat atvyko svečių iš Latvijos ir Amerikos. Žinoma, kitas akivaizdus pliusas – galima buvo paragauti ir susipažinti su gausybe alaus stilių ir skirtingų alaus rūšių. Malonu, kad prie kiekvieno stendo stovėję pardavėjai nusimanė apie savo parduodamus produktus ir galėjo suteikti naudingos informacijos. Tikrai didžioji dalis šio renginio buvo alaus kultūros Lietuvoje skatinimas. Apibendrinimui panaudosiu festivalio metu išgirsta frazę – „šito renginio „vibe’as“ labai geras!“

Daugiau atsiliepimų:

beer.lucky.lt;

apiealu.lt;

alutis.lt;

P.S. Padėkoti norėčiau visiems prisidėjusiems prie organizavimo, dalyvavusiems ir ragavusiems. Išskirtinis ačiū Kostui iš Bang Bang Photography, kuris fotografavo renginį.

P.P.S. Labai įdomi Jūsų nuomonė – pasidalinkite komentaruose!

Cheers!

Daugiau renginio nuotraukų rasite BeerGeek.lt Facebook paskyroje čia

ir Alaus Brolijos Facebook paskyroje čia

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Pradėkime nuo pradžių. Gruodžio mėnesį ne tik „Dundulis“ stebino savo naujienomis. „Švyturio“ alaus darykla taip pat nesėdėjo rankų sudėjus ir paleido net keturias naujienas. Kaip lietuviškam pramonės milžinui – tikrai labai daug.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Vardinė „20 statinių“ stout’o taurė, kurią gavome pristatymo metu.

Pirmiausiai buvo stout’as, pavadintas „20 statinių“. Jis brandintas viskio „Bunnahabhain“ statinėse 90 dienų ir parduotuvių lentynas pasiekė pirmąją gruodžio savaitę. Mūsų kolektyvas sulaukė kvietimo į šio alaus pristatymą, tačiau jo degustacijos aprašymo mūsų puslapyje nerasite dėl vienos priežasties – mano kuklia nuomone jis dar nebuvo pasiekęs savo skonio piko. Alui trūko brandos, todėl logiškesnis sprendimas buvo vieną butelį pasidėti į rūsį ir palaukti dar bent 90 dienų. Patikrinsim ir tuomet greičiausiai atsiras alaus degustacija. „20 statinių“ stout’as buvo pirmasis bandymas nustebinti – labai vykęs. Daug kam jo kaina pasirodė kosminė, bet galiausiai reikia suvokti, kad tokį alų pagaminti ne vaikų žaidimai ir už kokybę tenka mokėti brangiau. Vis dėlto, dabar jo lengvai ir negausi – dauguma, jei ne visas stout’as, jau išpirktas, o tai tik įrodo, kad kaina nesuvaidino didesnės reikšmės.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – pirmasis rimtas crafty atstovas Lietuvoje.

Toliau apie tai, kas taps nuolatine preke Lietuvos rinkoje. Pirmas rimtesnis (vis dar neapsisprendžiu ar „Vilkmergė“ turėtų būti laikomas crafty ar ne) didelės pramoninės daryklos bandymas pasiūlyti craft produktą. Tiksliau, toks alus vadinamas crafty. „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – eksperimentinis, mažas „Švyturio“ bravoriukas, kuriame atliekami alaus receptų bandymai. Jeigu rezultatas tenkina, tuomet partija verdama didžiojoje darykloje ir paleidžiama į plačiuosius vandenis. Pirmieji trys teigiamai paties „Švyturio“ įvertinti rezultatai: „Bėganti kopa“ – belgiškas witbier (kvietinis) stiliaus alus, „Ungurio kojos“ – amerikietiškas (taip rašoma oficialiame puslapyje) nefiltruotas lageris (apatinės fermentacijos alus) ir „Nežinomas krantas“ – belgiškas dubbel’is, kurio gamyboje naudojamos džiovinto ąžuolo drožlės. Šis alus taip pat pasirodė dar gruodžio mėnesį. Interviu su vienu iš „Raudonųjų plytų alaus dirbtuvių“ projekto idėjos generatorių ir kuratoriumi Andriumi galite pasiskaityti Gyčio ir Regio blog’e „alusalus.lt“. Savo įvertinimą jau pateikė ir Petrashka. Oficialiame alaus dirbtuvių puslapyje patalpintas įrašas, kuriame sakoma, kad vertintojai pasidalino į dvi dalis – teigiamai vertinančius ir palaikančius idėją bei heiterius, kurie purtosi vien išgirdę „Švyturio“ vardą („haters gonna hate“). Straipsnio pavadinimas atskleidžia, kad pasirinkau pirmąją pusę. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Pradėsiu nuo tokio elementaraus dalyko kaip alaus butelio išvaizda. Supilstytas į simpatiškus ir visiškai paprastus 0,33 l. buteliukus ir papuoštas įsimintina ir neperkrauta smulkmenomis etikete – alus atrodo estetiškai. Po kiekvienu pavadinimu surasite nurodytą stilių, o atsukę buteliuką į kitą pusę – svarbiausią informaciją apie produktą. Nurodomi naudoti apyniai, salyklai, kitos smulkmenos.

Aptarus butelio išvaizdą, pats laikas pereiti prie alaus degustacijos.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Bėganti Kopa

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ „UAB Švyturys-Utenos alus“

Stilius: witbier

Alk. konc: 4,5 %

Rekomend. temp: 10-11 °C

Pirmasis degustacijos sąraše – kvietinis alus. Alų degustuoju aukštesnės nei rekomeduojama temperatūra.

Spalva: skaisčiai geltona. Puta susidaro standi ir balta. Ilgainiui gražiai išsiformuoja.

Kvapas: pirmasis užsiuodžia bananas. Šiek tiek stebina, nes tai man asocijuojasi su vokišku weizenu. Įdėmiau pauosčius pasirodo ir citruso, bei gvazdikėlio natos. Ryškėja ir tropinių vaisių aromatas.

Skonis: alus lengvas, aukštos karbonizacijos (carbo – high). Alaus kūnas silpnas (body – low). Skonyje dominuoja citrusas. Jaučiamas ir citrusinio vaisiaus žievelės kartumas (etiketėje nurodomi saldieji apelsinai). Alus sausas, vasariškas. Poskonyje, be gomurį kandžiojančio sausumo, galima jausti ir lengvą kartumą (greičiausiai žievelė arba apynys). Asmeniškai aluje šiek tiek trūksta ryškesnių prieskonių aromato ir skonio. Alus pasirodė tarpinis variantas tarp witbier ir weizen.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Ungurio kojos

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: american lager

Alk. konc: 5,3 %

Rekomend. temp: 9-10 °C

Spalva: ryškaus gintaro, tamsiai geltona. Susidaro balta ir korėta puta, kuri labai greitai nusėda. Alus neskaidrus, šiek tiek drumstas.

Kvapas: dominuoja karamelės natos, kurios atsirado dėl naudoto karamelinio salyklo. Ganėtinai stiprus ir miežio aromatas. Kvapas tikrai nėra išraiškingas – norisi daugiau apynio žoliškumo, kurio šiuo atveju beveik nėra, nors naudotas sausasis apyniavimas. Galima pajusti nebent simboliškas ir labai užslėptas apyniškas natas.

Skonis: alus lengvo kūno (body – low) ir aukštos karbonizacijos (carbo -high). Alus lengvas, vandeningas. Jaučiamas apynių kartumas, kuris yra silpnokas, taip pat ganėtinai aiškiai jaučiama karamelė ir jos saldumas. Skonyje, kaip ir kvape, trūksta apynių raiškos. Poskonis sausas, traukiantis gomūrį.

Apibendrinant – tikėjausi daugiau, bet galbūt šitas alus suras savo vartotojų auditoriją. Jis neįpareigojantis ir tinkantis atsigaivinti vasarą, bet ne mano skonio.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Nežinomas krantas

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: dubbel

Alk. konc: 6,0 %

Rekomend. temp: 14-15 °C

Spalva: tamsiai ruda, linkusi į raudonumą. Rusva puta susidaro silpna ir greitai nusėda.

Kvapas: dominuoja džiovintų slyvų aromatas. Taip pat jaučiamas ir kitas džiovintas vaisius, sakyčiau abrikosas. Egzsituoja karamelinės natos. Kvapas saldus, medienos neužuodžiu. Galbūt šiek tiek trūksta kompleksiškumo, bet kvapas nenuvilia.

Skonis: labai ryškūs džiovinti vaisiai – slyvos, razinos. Kūno norėtųsi šiek tiek tvirtesnio, nes dabar jis vidutiniškas (body – medium). Karbonizacija vidutiniškai aukšta (carbo – medium/high). Skonis saldus, galbūt galėtų būti šiek tiek „ramesnis“, tačiau saldumas nėra labai įkyrus ir netrukdo. Poskonis sausokas, išryškėja šiek tiek degintų natų, lyg ir atsiranda mediena ir žinoma, viskas baigiasi saldžia džiovinta slyva.

Galutinis verdiktas: kaip pirmas bandymas – tikrai neblogas dubbel’is. Žinoma, yra kur tobulėti. Nederėtų jo lyginti su belgų klasika, tačiau tvirtesnis kūnas šiam alui nepamaišytų.

Alaus degustacija didesnių stebuklų neparodė, tačiau aš vis dar laikausi savo nuomonės, kad paragauti tikrai verta. Galbūt mano kartelė šiai produkcijai buvo šiek tiek per aukštai iškelta. Gali būti, kad koją pakišo ir tai, kad virti alaus stiliai buvo puikiai pažįstami ir žinojau, kad iš jų galima tikėtis daugiau. Sekantis „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ sąrašę – IPA. Labai laukiu šio alaus pasirodymo, nes jį bus galima įvertinti ne tik pasauliniame, bet ir lietuviškame kontekste, lyginant su Humulupu IPA.

Žingsnis pradėti virti crafty alų – labai sveikintinas. Sustabarėjusioje Lietuvos alaus rinkoje tai gali atsipirkti su kaupu. Ateityje „Raudonos plytos“ turėtų pateikti dar ne vieną eksperimentą, kurie, tikiuosi, kas kart bus vis geresni. Bet kokiu atveju toks eksperimentavimas – žingsnis į priekį.

Cheers!

Dundulis sako: „Labas vakaras, Lietuva“!

Naujienos! Naujienos everywhere! Dundulis pristatė „Dubults“ – dvigubą Indian Pale Ale (IPA) ir „Wakatu“ – auksinį elį su Naujosios Zelandijos apyniais. Hm, pristatė prieš šiek daugiau nei mėnesį. Minėjau, kad prieš maždaug savaitę pasirodė jų „Kiečių“ gruit elis su pelynu? Lyg ir rašiau apie jo degustaciją neseniai. O dar ir GAP (Gero alaus parduotuvė) paskelbė, kad atsiveža naują Mikkeller siuntą. Hm, ir Martynas iš Tikro Alaus išvirė Jungle Bell’į, red IPA su Naujosios Zelandijos apyniais. Vienžo, naujienų nors vežimu vežk. O kas smagiausia? Jos nesibaigia! Griauna planus paragauti kokį trappist’ų dubbel’į, kuris lentynoj jau metus dulkes renka. Bet lai renka, su laiku geresnis darosi.

Šiandien Dundulis pristatė ir dar vieną naujieną – pirmąjį Lietuvoje virta šokoladinį porterį „Labas vakaras“. Jeigu reikėtų skaičiuot Dundulio pirmus kartus, tai vienos rankos pirštų tikrai neužtektų – tikras šelmis.

Grįžtant prie alaus, labai norėtųsi pagirt daryklą už etiketės dizainą, specialiai „Dubults“ ar „Wakatu“ sukurtos etiketės buvo puikios, bet „Labas vakaras“ minimalistinis dizainas, mane sužavėjo. Nieko daugiau nereikia, kad alaus butelys atrodytų estetiškai tvarkingas ir patrauktų žvilgsnį. Etiketė paprasta, baltu ant juodo surašyta.

Dundulis Labas vakarasLabas vakaras

Dundulis

Stilius: porteris

Alk. Konc.: 5,0 %

Rekomend. temp.: 13 °C

Išvaizda: alaus spalva tamsiai tamsiai ruda su polinkiu į rubino raudonumą. Puta susidaro standi, rusva. Susiformuoja ir „sėda“ tolygiai.

Kvapas: kaip ir dera šokoladiniam alui, kvape dominuoja šokolado ir kavos natos. Šiek juntamas ir lengvas degėsis – tai deginto salyklo įtaka.

Skonis: alus lengvas, kūnas mažas-vidutinis (body low – medium), karbonizacija aukšta (carbo – high). Dominuoja šokolado ir deginto salyklo skonis. Poskonyje išlieka lengvas juodojo šokolado kartumas. Nors karbonizacija kartais išsišoka, bet alus pakankamai švelnus. Būtų šaunu, jei kūnas būtų tvirtesnis, alui to šiek tiek trūksta. Alus, ties bokalo paskutiniu trečdaliu jau tampa šiek tiek per daug vandeningas.

Bendras įspūdis – puikus. Sakyčiau, kad tai būtų visai neblogas sesijinis alus.

P.S. Mano spekuliacijas, kad tai gali būti Petrashkos receptas ką tik pasitvirtino – tai jo autorinis darbas, krikštas Dundulio bravore! Sveikinam!

P.P.S. Siūlau išvirti double chocolate porter (ar stout) ir jį pavadinti „Labanakt“ – būtų puikus duetas! 😉

Scroll to top