Aludarių sindikatas

Sindikatų sutramdymas

Trečiasis etapas (1936-1940 m). Sindikatų sutramdymas 

Taip buvo…

Šis etapas žymi atomazgą kainų kare. Pačiu laiku įkurta kainų kontrolės komisija su vyriausiuoju kainų tvarkytoju V. Juodeika priešakyje įstengė pažaboti nepasotinamą aludarių sindikato pelno siekimą. Kalbant apie šį etapą reikėtų pabrėžti pirmuosius realius komisijos veiksmus, paskutinius sindikatininkų pasispardymus ir paverkšlenimus, bei pagerėjusią alaus kainų situaciją Lietuvoje.

… permainų pradžia…

Jau 1935 metais buvo paskelbta, kad aludarių sindikatas netrukus iširs, nes buvo nacionalizuota skolų prispausta „Gubernijos“ alaus darykla. Ją perėmus Lietuvos bankui, ji išstojo iš sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė. Nepaisant to, po truputį buvo jaučiamas pagerėjimas pramoninės aludarystės sferoje. Po ilgų ir dažniausiai bevaisių derybų, buvo nutarta mažinti akcizą alkoholiui ir kartu sumažinti alaus kainas, taip pat pažaboti ir kitų sindikatų savivalę. Tvarkytojas turėjo galią likviduoti sindikatus. Pirmąja tvarkytojo „auka“ dar 1935 m. gegužės pabaigoje tapo kojinių sindikatas „Astra“, į jį buvo susibūrę 4 gamintojai – „Cotton“, „Diana“, „Br. Urliamperiai ir Co“ ir „Tramit“. Jiems buvo įsakyta „išsiskirstyti“ – t. y. grąžinti senas (iki sindikatines) kojinių kainas, o pačius gaminius vėl žymėti senaisiais fabrikų ženklais. Taip buvo žengtas pirmas griežtas žingsnis link sindikatų valymo. 1936 metais kainų tvarkytojas paskelbė negailestingą statistiką, kad Lietuvoje alaus kainos yra virš šimto procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir, kad valstybė privalo imtis griežtų priemonių, kad tas kainas pažabotų. Geriausia išeitis – atpiginti alų kokiais 40–50 procentų. Suvartojimas padidėtų 100 procentų, nes „lietuviai juk mėgsta alų“. Po truputį, derindami įstatymus, siekdami geriausios išeities visiems, kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybė ėmėsi griežtesnių priemonių. Visų pirma buvo sumažintas akcizas alui, taip siekiant sumažinti alaus kainas. Kad kainos kristų prižiūrėjo ir kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną nusižengėlį, kuris kainų nemažins bausti atitinkamomis ir itin griežtomis bausmėmis. Nors alaus sindikatininkai iškart reagavo paverkšlenimais ir jų verslo žlugdymu, teigdami, kad jei tai tęsis ir toliau, jie alaus išvis nebegamins, V. Juodeika jau nebeatšaukė įstatymų. Galų gale spauda pratrūko džiaugsmingomis antraštėmis – Kainų tvarkytojas paskelbė, kad nuo 1937 m. gegužės 16 d., nuo Sekminių, alaus kainos bus sumažintos 45–60 procentų!

Aludarių sindikatas, dar bandė priešintis ir surengė paskutinį pasispardymą, kurio metu, įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti iki dvyliktos valandos, kad tą pačią dieną, kai tik įstatymas pradės galioti niekas pigesnio alaus negautų. Tai buvo paskutinis bandymas parodyti savo galybę, prieš pagaliau gerai sustyguotą valstybės aparatą. Po šių puikių naujienų spaudoje pasipylė straipsniai, kurie gyrė valstybės sprendimus mažinant akcizą, numušti ir kontroliuoti alaus kainas. Alaus gamintojai, nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo susibrandinusį alų. Visos šios priežastys lėmė, kad net ir sumažinus alaus akcizą, įplaukos už alaus pardavimus valstybės biudžetui augo kaip ant mielių. „Pagal išvirtos alaus misos kiekį, gamyba palyginus su praeitų metų atitinkamais mėnesiais padidėjo, birželio mėnesyje 151%, liepos – 104%, rugpjūčio – 197%. […] Taip pat žymiai padidėjo ir akcizo pajamos, nors akcizo mokestis buvo sumažintas 23 – 25%. Š.m. birželio mėnesyje akcizo gauta 89%, liepos – 59% ir rugpjūčio – 128% daugiau negu pereitais metais.“

… ir gera pabaiga!

Šie laimėjimai, skatino ir toliau griežtai kontroliuoti alaus kainas ir alaus pramonę. Siekiant pagerinti produkcijos kokybę, buvo paskirstyti regionai, kuriuos atitinkamos daryklos turėjo aptarnauti ir apskaičiuota, kiek alaus tos daryklos turėtų išvirti norėdamos patenkinti eilinių piliečių poreikius. 1938-1939 metais buvo išleisti pakartotiniai kainų tvarkytojo įsakymai, kuriuose griežtai apibrėžiamos kiekvienos alaus gaminimo ir platinimo pakopos kainos. Jie rėmėsi kainų priežiūros įstatymu.

Permainos, kurias įnešė kainų kontrolės komisija ir vyriausias kainų tvarkytojas, ne tik pagerino ekonominę situaciją Lietuvoje – jos buvo vienas iš didžiausių pasiekimų kovojant prieš kartelinę – sindikatinę politiką, taip pat visiškos monopolijos ir karaliavimo rinkoje sustabdymas. Šie pokyčiai pagaliau sugrąžino alaus kainas į tokius rėmus, kuriuose alaus galėjo įsigyti ir paprastas Lietuvos Respublikos pilietis. Šie įstatymai ir jų pataisos įgalino valstybę surinkti didesnius mokesčius iš alaus akcizo, nors jis ir buvo sumažintas, taip pat didesnė paklausa įgalino ir pramoninkus po truputį pradėti kalbėti apie pelną, kuris anot jų buvo neįmanomas. Laimėjo visi, o kas džiaugsmingiausia, tai, kad laimėjo eilinis pilietis iš alaus krašto.

Ankstesnės dalys:

I. Industrializacija

II. Pirmasis etapas. Sindikato veikla.

III. Antrasis etapas. (I dalis)

IV. Antrasis etapas. (II dalis)

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

1931-1935 metai. Krizė smaugia (I dalis)

Antrasis etapas (1931-1935 m.) Krizė smaugia.

Šis etapas anot šaltinių žymi į Lietuvą atklydusią ūkio krizę, taigi smukusią ekonomiką ir vartotojų perkamąją galią. Laikotarpio pradžioje aludarių sindikatas dar beveik nevaržomas karaliavo rinkoje ir nepailsdamas kaupė turtus, tačiau šiam trumpam etapui einant į pabaigą, situacija po truputį keičiasi, atsiranda vis daugiau garsiai prabylančių nepatenkintųjų, sukirba nostalgija caro laikams. Permainų šiuo laikotarpiu įvyksta ir sindikato viduje ir Lietuvos Respublikos valdžioje, kuri pagaliau nusprendžia imtis griežtesnių priemonių monopolininkų atžvilgiu.

Dar 1929 metais Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjusi ekonominė krizė, šiuo laikotarpiu pasiekia ir Lietuvą. Dėl šios priežasties smarkiai smunka žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir kartu krenta suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau valdžia, greičiausiai įtakota noro surinkti kuo daugiau pinigų krizės laikotarpiu, nepaliauja stebinti savo ganėtinai kvailais ir neapgalvotais sprendimais, ypač paprastų mirtingųjų atžvilgiu. Šiuo trumpu laikotarpiu akcizas alkoholiui, tame tarpe ir alui buvo keičiamas (dažniausiai keliamas, paskutiniais metais krito) daugybę kartų. „1931 metais alaus akcizas buvo pakeltas ir vidutinai išpuolė vienam litrui alaus 25 centai, 1932 metais net ligi 30 centų litrui, o nuo 1935 metų akcizas sudaro vidutinai 27 centus vienam alaus litrui.“ Dėl šių akcizų alaus kainos ir toliau kilo ir nuolatinis kainų kėlimas privedė visuomenę iki tos ribos, kuomet atvirai pradėtas reikšti nepasitenkinimas.

Pirmasis, atvirai, apie „grobstomus milijonus“, prabilo A. Stasiškis (kuris, kaip paaiškėjo, buvo Mokesčių departamento direktoriaus referentas), paviešinęs savo nuomonę laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 1932 metais. Iš jo pateiktų duomenų ir paskaičiavimų, kurių patikimumu leidžia pasitikėti jo užimtos pareigos, A. Stasiškis nurodo kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 milijonų litų (su akcizu). T.y maždaug tokią pelno dalį sindikatas pasidaro iš parduoto alaus kiekio. Jis siūlo dar labiau didinti akcizą alui, tikėdamasis, kad kainos nekis, nes milžinišką pelną aludarių sindikatas darėsi jau dešimtį metų iš eilės. (Tačiau šis pastebėjimas nėra itin logiškas, nes kylant akcizui, sindikatas tikrai nepraleistų progos juo prisidengdamas dar labiau padidinti kainas). Ir čia pat teksto autorius pateikia pastebėjimą „Žinoma alus nebūtų taip brangus, jei jisai nebūtų sindikato rankose.“ Kituose tų pačių metų, Lietuvos Aido numeriuose įsiliepsnoja aštri diskusija tarp A. Stasiškio ir Lietuvos alaus bravorų sąjungos atstovų. Lietuvos Aido redakcija tuo pačiu prisiima neutralią poziciją, teigdami, kad davę pasisakyti A. Stasiškiui ir laikydamiesi principo audiatur et altera pars, tokią pačią galimybę suteikia ir aludarių sindikatui. Gindamas savo interesus, sindikatas atrėžia, kad pelno skaičiai yra padidinti beveik trimis milijonais litų ir pelno dalis atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, jiems tesiekianti pusę milijono litų! (kuom, tenka pripažinti, patikėti yra itin sunku). Tolesniuose straipsniuose išspausdintuose Lietuvos Aide, 1932 metais, kiekviena iš pusių gina savo nuomonę. Iš šių straipsnių man labiausiai imponavo A. Stasiškio palyginimas: „Bravorininkų sąjunga prikaišioja man tariamai fantastiško pelno išvedžiojimą ir dar rašo, kad aš klaidinu visuomenę. Deja, skaudi realybė kartais pralenkia ir lakią fantaziją. Pavyzdžių užtenka. Alaus kainoms, sakysim šiuo atžvilgiu, akomponuoja, kad ir Kauno mieste elektros energijos kainos.“ Nors alaus pramoninkai bandė ginti savo poziciją, bet A. Stasiškis puikiai nušvietė Lietuvos visuomenėje vyravusias nuotaikas.

Karas keliuose. 1932 m. versija 🙂

Straipsniuose jis išsakė tik savo pastebėjimus, bet man pavyko aptikti interviu, kuris buvo perspausdintas 2009 metais, laikraštyje Verslo žinios. Tiesa, interviu veiksmas, vyksta jau 1935 metais, kuomet alaus kainų reikalai jau pradėjo krypti gerąja linkme. 1935-ųjų kovą „Dienos“ laikraščio korespondentų pašnekinti vieno Žemaitijos kaimo valstiečiai neslėpė niekad negeriantys „fabrično“ alaus:

–        Na, o kaip su šamarliaku, varot ar ne?

–        Varom, vo kaip čia jau nevarysi, – sako vyrai, – bene taip brangiai mokėsime valdžios „aptiekose“…

Ir žurnalistai čia pat buvo pavaišinti keliais buteliais vietos gamybos „zelcersko“ alaus, korespondentams jis pasirodė „…čystesnis už ryto rasas, gardesnis už devynius mydus“. Ką ten alus – tie patys valstiečiai gyrėsi jau kelerius metus neperkantys nė dėžutės degtukų, nes „Visi turi savo darbo žagažilkas, su titnagu.“Ir nereikia jiems nė pakelio „sindikatinių papirosų“, nes „…turi paslaptį taip išdirbti namuose išaugintą tabaką į „sigarus“, jog iš ties maloniau rūkyti, negu „sindikatines samanas“.

–        Eh.. brač, nesame mes durniais kraut sindikatams milijonus, – sako vyrai kas link tabako.

Žurnalistams pro akis neprasprūdo ir tai, kad iš kaimiečių „…ir pats seniausias ir pats jauniausias dėvėjo namų darbo rūbais, o ratus tepa sviestu.“

Galbūt, tai galima palaikyti įprastine situacija kaimui, kuriame ir šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės didele perkamąja galia nepasižymi. Tačiau, situacija, kurią sudarė nežabojamas kainų augimas, sukėlė itin didelį žmonių nepasitenkinimą. Ypač už didžiųjų miestų ribų žmonės visiškai boikotavo pramoninius aludarius (ir ne tik) ir jų požiūris į sindikatinę veiklą, monopolizuotą rinką ir beprotiškas kainas, buvo vienareikšmiškai neigiamas (dauguma miestiečių su tokia pozicija sutiko ir taip pat ją palaikė). Šiuos mano pamąstymus pagrindžia skaičiai. Nuolat krentantis pramoninio alaus vartojimas, dėl ekonominės krizės ir aukštų kainų įgalino sindikatines alaus daryklas išvirti ir parduoti tik 4,3 milijonus litrų alaus (1935 metais), kai šis skaičius 1931 metais sudarė 9,2 milijonus litrų.

Antra straipsnio dalis, kaip visada – kitą savaitę!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Ankstesnį straipsnį rasite čia.

Aludarių sindikato veikla ir kova prieš jį

ALUDARIŲ SINDIKATO VEIKLA IR KOVA PRIEŠ JĮ

Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos, kitaip žinomos, kaip aludarių (alaus) sindikato veikla tarpukario Lietuvoje. Kokie aludarių sindikato tikslai, kaip jis bandė savo tikslus įgyvendinti, kokios buvo sindikato veiksmų ir darbų pasekmės ir galiausiai kaip į jo veiklą žiūrėjo eiliniai piliečiai ir kokiais būdais prieš sindikatą kovojo valdantieji.  Kalbėdamas apie šiuos reiškinius, nusprendžiau straipsnį suskirstyti į tris potemes pagal chronologinę seką, kad būtų lengviau susidaryti nuoseklų vaizdą apie aludarių sindikatą ir kovą prieš jį.

 Pirmasis etapas. 1918 – 1931 metai.

Pirmieji metai po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, o ypač ekonominiu. Dėl šios priežasties, pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis pradėjo sparčiai ristis į bedugnę. Jeigu prieš karą veikusieji bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, tai po karo, poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijonų litrų per metus (1922 m.) ir šis skaičius sparčiai krito. Kalbant apie šį sunkų laikotarpį išgyvenusius bravorus, pagelbsti 1922 metais laikraštyje Lietuvos ūkis pasirodęs straipsnis apie alaus pramonę Lietuvoje. Jame pateikiami tokie duomenys: „Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 alaus fabrikų. 2 – Kaune (J. B. Volfo ir akcinė bendrovė „Engelman“), 1 – Prienuose (L. Golbergo bendrovės), 1 – Jurbarke (Vasilčikovo), 1 – Panevėžyje („Bergschleschen“), 1 – Švainiuose (Kunstmano), 1 – Šateikiuose (Pliaterio), 1 – Pakruojuje (Lukomskio), 1 – Stakliškyje (Rabinovičiaus), 1 – Kiduliuose (Lorenco) ir 1 – Biržuose (Tiškevičiaus). Be to, Gubernijos dvare Šiaulių apskrityje statomi Zubovo, Kaune „Bliumental“ ir Veisiejuose, Seinių apskrityje Gailio ir Co. bravorai (alaus fabrikai). Iš visų paminėtų bravorų, trys, būtent, „J. B. Volfo“, „Engelmano“ ir „Golbergo“ skaitomi stambiausiomis įmonėmis, Vasilčikovo ir „Bergschleschen“ vidutinio tipo, gi kiti – III rūšies. Iš pateiktų duomenų, darome išvadą, kad Lietuvoje veikė trys didieji pramoniniai aludariai ir kelios mažesnės alų gaminančios įmonės. Šiuo laikotarpiu ir valdančiųjų politika aludarių atžvilgiu jiems didesnės grėsmės nekėlė. Akcizas, tuo metu taikytas alui, buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą carinės Rusijos sudėtyje. „Žemiausias akcizo tarifas sutampa su didžiausiu gamybos laikotarpiu, būtent su laikotarpiu iki 1923 m. Ligi 1923 m. alaus akcizas karštos misos litrui buvo apie 7 сentus, arba gatavui alaus litrui 9 centai.“ Savo įžvalgomis jau po dešimties metų dalinosi garsus ekonomistas dr. V. Juodeika. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir duomenys iš kurių aiškiai matyti, kad iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis siekė virš devynių milijonų litrų per metus, o vėliau stačia galva nėrė žemyn. Pagrindinis smukusio pagaminamo alaus kiekio kaltininkas buvo kainos šuolis, dėl kurio dauguma to meto alaus daryklų kaltino ne ką kitą kaip padidėjusį akcizą alkoholiniams gėrimams, tame tarpe ir alui. „1924 m. alaus akcizas buvo pakeltas dvigubai, t.y. ligi 18 centų alaus litrui.“

Toks valdžios žingsnis sulaukė atsako ir sukūrė puikią terpę susikurti aludarių sindikatui, kurie savo pagrindiniu tikslu laikė daryklų išsaugojimo būtinybę ir konkurencijos panaikinimą. Keturi didžiausi bravorai (Kauno „Volfo“ ir „Engelmano“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“) paskatina visus jungtis į bendrą aludarių sindikatą. „Tikslu pakelti alaus pramonę Lietuvoj,  nustatyti normales kainas vartotojui, sumažinti gamybos išlaidas, pašalinti nesveiko pobūdžio konkurenciją, — visi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus bravarai 1924 m. susijungė sudarydami Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą.“ Iš Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos rašytų laiškų, kuriuos pasirašydavo vienas asmuo ir iš karikatūros rastos senųjų ir retų spausdinių skyriuje, galima teigti, kad šios organizacijos pirmininku buvo paskelbtas tuomet dar J. B. Volfo alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus G. Volfas. Po šešerių metų vykęs Sąjungos suvažiavimas paskelbė stulbinančius veiklos rezultatus, alaus gamyba, nepaisant griežtėjančių akcizų vėl sugrįžo į 1924 metų aukštumas, konkurencija buvo sumažinta, padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams, kuriuos būtų pakirtęs naujas akcizo mokestis.

Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus teko mokėti įvairiausiais būdais. Ne paslaptis, kad aludarių sindikato didžiosios daryklos, mokėdavo sąlyginai didelius honorarus mažesnėm daryklom, kad jos savo ruožtu veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Nepaisant pingančios produkcijos, alaus kainos nekito, dėl vyravusios sindikato monopolijos, kurios valdžios atstovai nesugebėdavo ar net nenorėdavo pažaboti. Labiausiai dėl šitų visų juodų darbelių kentėjo eiliniai Lietuvos piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Deja, nesugebėjau surasti, kuriame tiksliai šaltinyje, bet buvo pavykę aptikti tokį faktą, kad alaus kainos padarė ši gėrimą išskirtinai turtingųjų pramoga ir jog per oficialius priėmimus buvo ne gėda jį statyti ant A. Smetonos stalo. Šis etapas, aludarių sindikatui buvo tikras aukso amžius. Lyginant pačios alaus bravorų sąjungos pateikiamus duomenis ir duomenis, kuriuos savo straipsnyje pateikė V. Juodeika, galime daryti išvadą, kad beveik 99% alaus šiuo laikotarpiu (1924-1931 m.) pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos.

Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas dar nevaržomai karaliavo Lietuvos alaus rinkoje. Pirmasis etapas neišsiskiria įvykių gausa, tačiau jau kitą savaitę parašysiu apie tikrąją dramą užvirusią „antrojo etapo“ metu, taip, kad laukite tęsinio!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.


Scroll to top