alaus

„Alaus kelias“

Šeštadienio vakare buvau tokioj ekskursijoj pavadinimu „Alaus kelias“. Ekskursijos organizatoriai yra pramogų agentūra „Vaiduokliai“. Alaus kelią gavau dovanų…

Visa ekskursija prasidėjo prie Lietuvos pašto, ten 18h susitikome su savo gide, kuri plačiai papasakojo visas legendas ir senovinius populiariuosius faktus (Mesopotamija ir t.t.) apie alų. Išklausę visas įdomybes pajudėjome link pirmo baro – „Būsi Trečias“. Šis brewpub’as man gerai pažįstamas, bet patalpoje, kurioje verdamas alus nesu buvęs. Grupėje buvo 22 žmonės, taigi ją skėlė per pusę ir mano grupės dalį nuvedė į pasižiūrėti, kaip verdamas alus. Besižvalgant po alaus gamybos patalpą, baro savininkų sūnus trumpai papasakojo apie gamybos ypatumus. Apsižvalgius viršuje laukė būsi trečias alaus degustacija (alaus neaptarinėsiu straipsnis ne apie tai). Degustacijos metu šiek tiek papasakojo kaip reikia degustuoti alų ir šiek tiek kitokių įvairenybių.

Antra stotelė – „Leičiai“. Ganėtinai nauja alinė. Tiems patiems sąvininkams priklauso ir alaus rūsys „Bambalynė“. Šioj vietoj dar nebuvau buvęs. Leičius įsivaizdavavau, kaip kultūringesnį alaus namų variantą, visgi Stiklių gatvė sufleruoja apie aukštą nuomos kainą. Vaizduotė pasitvirtino Leičiai šauni vieta, bent jau savo interjeru, nes nieko kito pasakyti negaliu. Ai dar, kad personalas atrodo tvarkingas. Leičiuose ragavom tris alus. Pirmą, kiek pamenu lagerį. Antrą – elį, kuris akivaizdžiai buvo prarūgęs, arba aš kvailas, nesuprantu stipriai rūgštaus ir vimdančio skonio, o pats alus buvo kambario temperatūros. Apie šį Leičių privalumą yra tekę skaityti ir anksčiau tikrame aluje. Poto sekė dar trečias alus, nepamenu koks…

Paskutinis aplankytas baras – Senamiesčio „Šnekutis“. Šnekutyje pagaliau gavau Jovarų alaus, labai laukiau jo, nes tai ko gero autentiškiausias Lietuviškas alus. Šnekutyje gidė vis dar pasakojo apie kažką, bet nebegirdėjau, nes susėdę prie stalų dalyviai diskutavo tarpusavyje, tuo pačiu ir aš turėjau ką papasakoti ekskursijos kolegoms…

Kokios galima būtų prieiti išvados? Paprastos. Šis renginys skirtas ne tokiems alaus entuziastams kaip aš, o žmonėms, kurie nori praplėsti savo akiratį, sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Sprendžiant iš dalyvių nuotaikingų veidų darau išvadą, kad buvo smagu. Vienaip ar kitaip, renginys skatina alaus kultūrą Lietuvoje, o tai visada sveikintina ir šaunu. Nuoroda į renginio internetinį puslapį: ČIA

Sambariai 2012 – alaus kultūros simpoziumas

Programa

Šį savaitgalį, 2012-10-06, Vilniuje, Vilniaus universiteto botanikos sode vyko II-asis kasmetinis alaus kultūros simpoziumas „Sambariai 2012“. Alaus megėjai, gerbėjai ir entuziastai į renginį iš visos Lietuvos skubėjo nuo pat ryto.

12 valandą įžanginį žodį taręs D. Brandišauskas atidarė renginį, kuris prasidėjo etnologo Žilvyčio Šaknio paskaita „Sambarių papročiai“. Kaip ir dera, buvo papasakota, kas per velnias tie sambariai yra ir kaip tokį paprotį suvokė mūsų protėviai. Po gan smagios ir informatyvios paskaitos, lyg tyčia sekė šlakelis mitologijos. Etnologas, mitologas Dainius Razauskas skaitė paskaitą „Perkūnas ir Raugas“. Ši paskaita, nors šiek tiek ir nukrypus nuo alaus tematikos (mano subjektyvia nuomone), tačiau suteikė gero juoko dozę, kuomet kalba pasisuko apie gaisrų gesinimą rūgpieniu! Po dviejų paskaitų atėjo laikas ilgesnei pertraukėlei. Jos metu buvo galima susipažinti su Sambarius aplankiusiais amatininkais, išgirsti, kaip gaminama jų produkcija ir sužinoti daugiau ar mažiau viską ko tik norėjai. Apžiūrėję visus dirbinius ir paklausę pasakojimų apie jų gamybos ypatumus, buvome pakviesti žengti į atvirą erdvę, kurioje senosios kartos aludaris J. Simonaitis pasakojo apie tradicinio, kaimiško alaus darymą. Įdomu buvo išgirsti ir pamatyti kaip senolis demonstruoja ir dalinasi patirtimi sukaupta per daugelį alaus virimo metų. Kol klausėme jo pasakojimo, buvo galima degustuoti aludario alaus, kurio jis nepagailėjęs visą bačką atrideno! Iškart po p. Juliaus alaus gaminimo pamokėlės su juo į dvikovą stojo svetys iš tolimosios Norvegijos. Odd Nicolaysen „Vingmyr“ pasakojo apie senosios Skandinavijos aludarystę ir kaip norvegai be apynių verčiasi.. Po pasakojimo sekė jo išskirtinio alaus degustacija iš specialiai Sambariams pagaminto – tradicinio skandinaviško „dubens“.

Greitai užkandę, jau skubėjome į Lino Čekanavičiaus paskaitą „the wind of changes“ arba maždaug „kas naujo alaus rinkoje“. Profesorius labai aiškiai ir ekspresyviai pakalbėjo apie visas naujoves, kurios drebina alaus rinką – tai ir „extreme brewery“ ir rūšių kryžminimas ir t.t. Iš tiesų – įspūdinga, vertinga ir be galo įdomi paskaita! Po šios paskaitos, pakyla buvo užleista etnologui Jonui Mardosai, kuris šmaikščiai papasakojo apie alaus barus sovietmečio miesto kultūroje, nevengdamas įterpti ir vieną kitą juokingą nutikimą iš savo asmeninių nuotykių.  Paskaitų ciklą užbaigė istoriko A. Astrausko paskaita, paremta jo paties parašyta knyga „Per barzdą varvėjo…“. Pagrindinis šio pranešimo tikslas – išprovokuoti diskusiją apie tai kas yra tautinis gėrimas ir kodėl tautiniai „bran‘dai“ yra šių dienų marketingo arkliukas. Šią diskusiją galima būtų pavadinti ganėtinai nusisekusia.

Iškart po paskaitų buvome pakviesti į „Aulą“, kurioje mūsų laukė „Sambarių“ vaišės. Naminis dalyvių alus, rėmėjų atvežti gėrimai leido vakarui neprailgti ir nenuobodžiauti. Diskusijos ir aptarimai vyko kiekviename būrelyje. Beergeek‘us šioje dalyje maloniai nustebino vienas extreme brewery pavyzdys – 253 IBU double IPA alutis, kurį į šį renginį atsivežė vienas iš naminių aludarių.

Ką gi, nekantriai laukiame ką pasiūlys kiti metai ir kviečiame visus prisijungti! Geras laikas – garantuotas!

p.s žemiau galite peržvelgti keletą nuotraukų iš „Sambarių“

Scroll to top