alaus virimas

„IPA – išvirė Paulius alų“ degustacija

Toks skaidrus, kad pastačius knygą, kitoje taurės pusėje, galima būtų ją skaityti!

IPA – išvirė Paulius alų

BeerGeek.lt namų bravoras, Vilnius, Lietuva

Stilius: IPA (india pale ale)

Alk. konc.: ~5,2% ABV

Rekomend. temp.: 12 – 14 °C

Alaus receptą galite rasti ČIA

Alaus virimo eigos aprašymą ČIA

Saulėtą popietę, už lango čiulbant paukščiams, atidariau paskutinįjį „IPA – išvirė Paulius alų“ butelį. Nuo išpilstymo į butelius praėjo maždaug šeši mėnesiai, todėl labai bijojau, kad alui jau laikas į pensiją, kad per ilgai laikiau ir alus bus pagedęs. Galų gale čia gi mano paskutinis butelis, pirmojo sąvo alaus…

  • Tamsios gintaro spalvos, visiškai skaidrus, jokių nuosėdų. Nedidelė, balta puta. Atitikimas stiliui? 5/5.
  • Kvape dominuoja apyniai. Kvepia skaniai, gundo paragauti.
  • Skonyje dominuoja apyniai. Net ne dominuoja, o visiškai karaliauja. Iš pradžių jaučiamas žoliškumas suteikia alui natūralumo pojūtį, kurį greitai pakeičia citrusinių skonių simfonija.
  • Kaip ir priklauso IPA’ai – lengvo kūno, nedidelės putos bei karbonizacijos.

Išvada. Apynių naudojau nemažai, manau juos suderinau gerai. Skoniai tarpusavyje derėjo puikiai. Sausas apyniavimas davė alui natūralumo, žalio skonio. Salyklas šiam recepte atliko antraeilį vaidmenį. Puikiai prisidėjo kvietinis salyklas, kurio naudojau nedaug, bet jis matyt prisidėjo prie to gaivumo pojūčio. Mieles rinkausi neutralias, bet būtent jos mano lūkesčių nepateisino.

Problema. Mielės paskutiniame butelyje buvo tobulai nusėdusios ir skonyje jų nesijautė visai. BET pilant antrą taurę alaus iš to paties butelio pateko šiek tiek mielių, kurios davė molio prieskonį. Tas molio prieskonis visiškai nederėjo prie tobulai suderintų kitų skonių. Molio prieskonis sugadino skonių kaitos malonumą, perėjimą nuo žolinio skonio prie citrusų… Kita kart verdant, turbūt pakeisiu mieles. Malonu būtų sulaukti patarimų mielių klausimu.

All in all, puikus IPA, norėčiau šaldytuve visąlaik turėti tokio buteliuką.

IPA – Išvirė Paulius alų

Viršuje: du maišai salyklo; apačioje: keturi maišiukai apynių (tie žali – apynių spurgai, folijoje – apynių granulės); viduryje: raudonas pakelis mielių.

Visą gyvenimą maniau, kad išvirti alui reikia kažkokių specialių įrankių ir mechanizmų. O pasirodo, kad tai padaryti galima nusipirkus vos porą papildomų įrankių, kurie nėra brangūs. Taigi kovo 26 dieną sumaniau išsivirti savo alaus. Alaus virimuose esu dalyvavęs ir anksčiau, taigi nebuvau visiškai žalias šitam reikale. Entuziazmo netrūko, nes pagaliau nereikėjo su niekuo derint receptūros. Receptą susidariau pats, naudodamas atvirasalus.lt skaičiuoklę. Iš tikro, tai pradžioj atrodė, kad nepavyks ir gausis nesąmonė. Sudarinėdamas receptą daugiausiai gilinausi į medžiagų (salyklo, apynių, mielių) aprašymus, išanalizavau matyt visus IPA stiliaus receptus esančius atviram aluj. Tokiu būdu ir gimė „IPA – išvirė Paulius alų“ receptas.

Nuotraukoj galit pamatyt visus įrankius, bei medžiagas naudotas gaminant būsimą šedevrą. Pirkau: termometrą, fermentacijos indą su filtru ir „burbuliatorium“, dezinfekcijos priemonę (galima išsiversti ir be jos) , o puodą turėjau namuose, tai naujo nepirkau. Viskas kainavo apie 80lt ir tai yra ilgalaikė investicija. Aišku čia tik pagrindiniai dalykai, bet jų pakanka išsivirti savam alui. Yra dar krūva procesą palengvinančių smulkmenų, kurias nusipirkau vėliau, yra krūva brangių aparatų, kurių nepirksiu niekada… Žaliavos išvardintos recepte, tai iš naujo neperrašinėsiu, kam įdomu pasižiūrės. Žaliavų kainos tiksliai nepamenu, bet straipsnio gale pabandysiu paskaičiuot, kiek man kainavo vienas paties virto alaus bokalas.

Alaus misa. (nuotrauka iš kito mūsų virimo)

Rašydamas straipsnį „Kaip gimsta alus…“ empirinės patirties neturėjau ir aprašinėjau daugiau gamyklinę alaus gamybą, o čia papasakosiu, kaip tuos procesus atlikau namie. Viskas prasidėjo nuo nelemtos dezinfekcijos. Indų dezinfekcija labiausiai užknisantis procesas iš visų, apčiuopiamos naudos neduoda, bet daryti vis tiek reikia. Tikrasis alaus darymas prasidėjo nuo grūdų salinimo. Grūdų salyklo naudojau nei daug nei mažai 6kg. Grūdų salyklą supyliau į fermentacijos indą (tai tas baltas kibiras nuotraukoje), o puode užkaitinau vandenį. Tuo vandeniu, įkaitusiu iki daug laipsnių (tiksliai nepamenu kelių), užpyliau salyklą. Tas vandens ir salyklo mišinys vadinamas mentalu. Mentalas tapo apie 65°C. Taip salinau apie valandą laiko. Prieš tekininant įpyliau dar karšto vandens, kad mentalo temperatūra pakiltu netoli 80°C ir atsukau kranelį. Ir tuomet prasidėjo dideli sunkumai, nes virimo puodas kur kas mažesnis už nutekintos misos kiekį, tai pagalbon teko pasitelkti pagalbinių indų. Nutekintą misą užviriau ir kas tam tikrą laiką dėjau apynius. Pradžioj karčiuosius, pabaigoj aromatinius. Apynių dėjimas į verdančią misą kone maloniausia proceso dalis. Alų gerbiantys aludariai visuomet apynius įmes savo rankomis, jei ne visus tai bent jau simboliškai – saują. Šiuo gestu išreiškia meilę savo amatui. Baigus virti, misą supyliau į fermentacijos indą, kurį įkėliau į pilną šalto vandens vonią. Tokiu būdu atvėsinau iki kambario temperatūros. Paskutinis momentas – sudėti mieles ir laukti kol prasidės fermentacija.

Fermentacija prasidėjo kitą dieną, tas laikas iki fermentacijos pradžios buvo neramu. Infekcijos arba prastų mielių atveju fermentacija gali neprasidėti arba užsibaigti per anksti… Jos pradžia pastebima burbuliavimu. Fermentacijos metu išsiskiria angliarūgštė, kurios dalis išeina per vandens filtrą (burbuliatorių). Po šiek tiek daugiau nei savaitės paragavau, alus buvo geras, dar jaunas, ką tik gimęs, bet geras. Jau alų (fermentacijos metu misa virto alumi) perpyliau į švarų fermentacijos indą, kuriame dar palaikiau ne pilną savaitę, tai vadinama antrine fermentacija. Antrinės fermentacijos metu sudėjau likusius apynius. Kadangi antrinėje alus stovi kambario temperatūroje, tai apyniai išskiria tik savo aromatines savybes, suteikia alaus skoniui žoliškumo. Antrinės fermentacijos metu profilaktiškai vis atsukdavau kibiro kranelį patikrint ar alui viskas gerai. Tokių tikrinimų būdu dingo litras kitas alaus (didele kantrybe nepasižymėjau niekad) . Galiausiai viską išpilsčiau į butelius ir padėjau brandintis. Visą laiką alų brandinau kambario temperatūroje (nors patartina rūsio), skonis nenukentėjo. Dar turiu vieną butelį ir šiek tiek vėliau, šią ar ateinančią savaitę, aprašysiu jo degustaciją (aišku jei alus dar bus geras, tikėkimės bus.).

Išgertas alaus butelis

Alaus virimas užtruko visą dieną. Medžiagas važiavau pirkti ryte apie 10h, grįžęs iškart pradėjau gaminti. Baigiau, tai yra supyliau mieles, apie 1h nakties. Daugiausiai problemų sudarė elektrinė viryklė, kuriai užvirinti didelį litražą misos yra sunkiai įveikiamas darbas… Aišku, su patirtim ateina ir greitis, esu skaitęs, kad labiau patyrę kolegos užtrunka po 5h vienai partijai.

O dabar, visus skaičiuotojus labiausiai dominantis dalykas. Neskaitant elektros, vandens, degalų ir taros (galima naudoti ir panaudotus butelius) sąnaudų vieno bokalo (0,5l) kaina gavosi 1,30 lt. Vienu kartu pasigaminau 25l alaus, tai yra 50 bokalų alaus!

Lietuvoje skirtingų alaus stilių pasirinkimas yra ganėtinai mažas. Naminė aludarystė gali padėti susipažinti su dar neatrastais alaus stiliais.Naudojantis atviro alaus ar kokiais nors kitais receptais namuose išsivirti galite daugelį alaus stilių. Naminiu alumi galima paįvairinti savo ir draugų alaus sesijas. Naminins alus niekad nepakeis tokių alaus pažibų, kaip Chimay ar Westvleteren, bet prilygti daugeliui komercinių daryklų nėra sunkiai įgyvendinamas tikslas.

Alaus degustacijos aprašymą galite rasti ČIA

Scroll to top