alaus kultūra

Alus – atminties vieta Lietuvoje

Atminties vietos suprantamos kaip kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnomotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnomotopus (loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo Pierre Nora les lieux de memoire. Nepaisant to, kad P. Nora perėmė „atminties vietų“ sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de memoire (atminties nustatymas), egzistavimu[1]. Panašiai atminties vietas apibrėžia ir Alfredas Bumblauskas, savo straipsnyje rašantis: „iš „didžiųjų pasakojimų“ ypatingo vaidmens pripažinimo, regis, gimsta naujų naratyvų konstravimo programos, įgavusios metaforiška „atminties vietų“ pavadinimą. Jos konstruoja naują ir atvirą, nacionalinistinį ir net liberalųjį naratyvus peržengiantį „didįjį pasakojimą“[2].

Antanas Astrauskas savo knygoje „Per barzdą varvėjo“ kelia klausimą: kas yra Lietuvos „tautinis gėrimas“? Toks, kaip Škotijai – viskis, Prancūzijai – vynas, Vokietijai – alus ir t.t. Nenurodydamas tikslaus atsakymo, jis sako, kad galimi keli variantai (alus, midus, degtinė, vynas), o išskirti vieną sunku[3]. Vytauto Didžiojo universiteto vykdyti tyrimai[4] (Ievos Akstinavičiūtės, Daivos Petraitytės) padeda atsakyti į A. Astrausko iškeltą klausimą ir tautiniu gėrimu identifikuoja alų. Tai yra bene vienintelė socialinė apklausa, skirta tautinės tapatybės simbolių analizei. Dėl šios priežasties, nėra tikslo labai plėtotis, kalbant apie alaus, kaip simbolio, vietą nacionalinėje atmintyje, nes turimų rezultatų negalime palyginti. Be to, šiek tiek gaila, kad autorės apibendrindamos duomenis alaus beveik niekur nemini. Žinoma, jis užėmė vos vienuoliką vietą, tačiau surinko beveik 20% balsų[5]. Vadinasi kas penktas apklaustas lietuvis (o apklaustųjų imtis yra reprezentatyvi, tą autorės patvirtina pirmame straipsnio puslapyje) teigia, kad alus – Lietuvą reprezentuojantis simbolis. Jis išsirikiavo iškart po tokių atsakymų kaip herbas, vėliava, tautiniai drabužiai, Gedimino pilis, taip pat į priekį jis praleisdamas pirmoje vietoje atsidūrusį gintarą ir cepelinus, liną. Vis dėlto, nors daugumai lietuvių, kulinarinėje srityje viršų ima cepelinai, bet alus yra vienintelis apklausoje paminėtas gėrimas.

Kalbant apie alų, kaip apie tautinio identiteto ir atminties vietos formą, reikia nepamiršti, kad alaus apibrėžimas apima visą produkciją – tiek tradicinę, tiek pramoninę. Čia iškyla esminis klausimas: jeigu alus gali būti įvardintas kaip tautinis lietuvių gėrimas, tai ar galima alų laikyti Lietuvos atminties vieta?

Siekiant nustatyti ar alus gali būti atminties vieta Lietuvoje, teko ieškoti precedentų, t. y. panašių tyrimų, kurie kokį nors kulinarinį palikimą identifikuoja kaip šalies atminties vietą. Tokios paieškos davė vaisių, todėl šiame straipsnyje, remiantis P. Nora veikale „Rethinking France: les lieux de memoire, trečiame tome išspausdintu Georges Durand straipsniu Vine and Wine, bus aptariama ar alus gali būti laikomas atminties vieta Lietuvoje. Savo straipsnyje G. Durand iškelia tris kriterijus, kuriuos turi atitikti vynas, kad jį galima būtų laikyti Prancūzijos atminties vieta: 1) tradicija ir jos tęstinumas (intimate memory); 2) vieta visuomenės atmintyje (tapatumo simbolika) (national memory) ir 3) etnografinis/lingvistinis aspektas (cultural memory)[6]. Šiuos kriterijus pabandysiu pritaikyti alui ir Lietuvai.

G. Dupond savo tekste rašo: „Ispanija, Italija gamina savo vyną, bet Prancūzija yra ta šalis apie kurią pagalvoja dauguma, kai išgirsta žodį – vynas“[7]. Panašiai yra ir su alumi. Daug šalių jį gamina, bet pirmiausiai pagalvoję apie alų žmonės greičiausiai sako Vokietija, po to galbūt Čekija, Anglija. Apie alų kaip Lietuvos atminties vietą negalėtumėme kalbėti, jei Lietuva ir jos aludariai nesiūlytų nieko originalaus. Tas originalumas, tai ne „Švyturys“ ir ne „Kalnapilis“, orginalumas yra mūsų tradicija, tradicinis alus – farmhouse ale, kaimiškas ar craft beer kaip bepavadintum. Ir pabrėžiu, esmė yra ne daryklos dydis, o jos siūloma produkcija.

Kitas svarbus aspektas – rinkodara ir komunikacija su klientu. Daugiau pinigų turinčios daryklos labai įtaigiai komunikuoja su klientais ir geba jiems įpiršti mintį, kad jų verdamas alus yra lietuviškas ir kad būtent juo reikia didžiuotis. Mažosios daryklos disponuodamos savo turimomis lėšomis, deja, negali pasiūlyti nieko panašaus į didžiųjų pramoninikų rinkodarą. Taip vyksta ne tik Lietuvoje, taip vyksta visame pasaulyje. Tačiau, niekas Belgijoje matyt nedrįstų pasakyt, kad „Jupiler“ yra Belgiją reprezentuojantis alus. Ne, tai būtų tiesiog alus verdamas Belgijoje, paprastas euro lageris ir tiek. Belgiškas alus yra vienuolių alus, stiprusis elis, lambic, saison tačiau tikrai ne eilinis lageris. Tokia nuomonė susiformavo ne dėl itin didelės reklaminės ar rinkodarinės akcijos. Ją aludariai ir alaus entuziastai sugebėjo suformuoti per vykusią/vysktančią craft revoliuciją, įkandin pirmųjų pionierių, tokių kaip Michael Jackson ar Tim Webb. Lietuvos, tik prasidėjusi craft revoliucija nepasiekė, nes tuo metu mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – dabar tokie procesai pas mus vėluoja 30 – 40 metų.

Tačiau, lietuviško alaus scena plinta pasaulyje, ja pradėjo domėtis, apie ją pradėjo rašyti. Lietuviškas alus įtraukiamas į gidus alaus mėgėjams, Lietuvoje lankėsi ir pats T. Webb. Jis savo interviu pabrėžė, kad kaimiškas alus turi potencialo, tačiau turi keistis ir pačio aludario požiūris į gaminamą produktą – negalima jo pristatyti klientui plastikiniame butelyje, reikia investuoti į savo prisistatymą. Investuoti į butelius, etiketes[8].

Pirmasis apie lietuviško alaus išskirtinumus prabilo alaus guru, ir alaus kultūros populiarinimo pasaulyje pionierius – M. Jackson. Turėdamas lietuviškų šaknų, savo giminės gimtinėje, jis lankėsi dar gūdžiais 1995 m. ir jau tada, svečiuodamasis Biržų alaus bravore stebėjosi, kad ten alus verdamas su žirniais[9].

Alus Lietuvoje atitinka visus G. Durand taikytus kriterijus. Gilios alaus tradicijos, nors ir primirštos, tačiau yra išlikusios iki šių dienų. Šiandien alaus entuziastai bando kai kurias tradicijas gaivinti. Žinoma, gyvename nuolat besikeičiančioje visuomenėje, todėl natūralu, kad tikrai ne visos tradicijos sugrįš, tačiau tikrai ne visos bus pamirštos. Dėka Sovietų Sąjungos okupacijos, mes šiek tiek vėluodami įšokome į įsibėgėjantį craft alaus traukinį, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad egzistuoja ne tik vokiškas lageris ir masinė pramoninė produkcija, bet ir visiškai kitokia alaus kultūra. Galiausiai, ši alaus revoliucija pasiekė ir Lietuvą, o mes būtent dabar ją išgyvename. Iš naujo atrandame tai kas pamiršta, susipažįstame su naujais skoniais.

Gilios alaus tradicijos slypi ne tik kulinariniame mūsų palikime. Jos yra fiksuojamos ir kaip literatūrinis palikimas. Alus minimas galybėje etnografų ir literatūrologų surinktų eilėraščių, liaudies dainų tekstuose. Taip pat alaus įvaizdžių galime aptikti ir literatūriniuose kūriniuose, spektakliuose ir net filmuose. Kai kurie jų, kaip spektaklis „Žaldokynė“ ar filmai „Alumi lijo“ ir „Vys par to alo“ pasakoja apie alaus tradicijas ir yra skirti išskirtinai alui. Pastarojo filmo pavadinimui panaudotas Vlado Braziūno eilėraščio „Vys par to alo“ pavadinimas. Šis poetas, šiais metais laimėjo Nacionalinę premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką[10].

Alus yra užfiksuotas ir mūsų nacionalinėje atmintyje. Tiesa, prie to galimai prisidėjo ir didžiųjų aludarių rinkodariniai sprendimai, bei nuolatos rodomos reklamos, kuriomis stengiamasi alų pavaizduoti, kaip tradicinį, lietuvišką gėrimą. Reklamuojamas alus, deja, dažniausiai niekaip nesusijęs su mūsų alaus tradicija. Galima tik pasidžiaugti, kad situacija gerėja ir net didieji aludariai dabar pradeda siūlyti šį tą įdomesnio ir išskirtinesnio.

Dėl šių priežaščių peršasi vienintelė išvada – alus yra atminties vieta Lietuvoje. Tačiau daugumos sąmonėje jis vis dar siejasi su pramonine produkcija. Reikėtų suvokti tai, kad alus išliks atminties vieta Lietuvoje tik tol, kol mes pasauliui gebėsime pasiūlyti kažką originalaus ir nematyto, o tas originalumas yra ne didieji pramoninkai (bent jau dabar), o mažieji Lietuvos aludariai su savo kaimišku ir craft alumi. Džiugu, nes jau dabar galima matyti esminius pokyčius visuomenės suvokime, didžiųjų aludarių bandymus pasiūlyti kažką naujo ir neragauto, bei craft alaus bumą Lietuvos alaus rinkoje.

———————————-

[1] Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX – XXI amžiuje. Sudarytojas A. Nikženaitis, LII, Vilnius, 2011, p. 42.
[2] Bumblauskas A., „Lietuvos etninės įtampos kaip didžių istorijos naratyvų priešpriešų išdava“ in: www.mdl.lt (2013-10-01)
[3] Astrauskas, A., Per barzdą varvėjo svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos Lankos, 2008, p. 11
[4] Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., „Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos“ in: Filosofija. Sociologija. 2007, Lietuvos mokslų akademijos leidykla: Vilnius, 2007, p. 14-31
[5] Ten pat, p. 25
[6] Durand G., „Vine and Wine“. In: Nora P., „Rethinking France: les lieux de memoire“ vol. 3 „Legacies“, Chicago: Chicago Press, 2009, p. 193-233.
[7] Ten pat, p. 204
[8] Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti // tikrasalus.lt. Prieiga internete: http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/
[9] Jackson M., From Leeds to Lithuania for mushy pea beer // beerhunter.com. Prieiga internete: http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html [2014-01-01]
[10] Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos // delfi.lt. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/paaiskejo-kam-atiteko-siu-metu-nacionalines-kulturos-ir-meno-premijos.d?id=63488960 [2014-01-01]

Bambalis su bambaliene virė skanią vakarienę arba visagalis Bambalis

Vienintelis ir nepakartojamas, nenugalimas ir gundantis, proto ir sielos vagis. Taip, teisingai, Bambalis iš didžiosios raidės. Šituos pamąstymus galvojau parašyti jau senokai, dar tuomet, kai Europos Komisija konstatavo, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas, numatantis draudimą prekiauti didesnėmis nei 1 litro talpomis ir stipresniu nei 7,5 proc. alumi, sidru ar alaus gėrimu,  prieštarauja vienai pamatinių ES vertybių – laisvam prekių judėjimui. Dar kartą perskaitęs V. Butkaus laisvus alaus svarstymus „apie alaus bambalį“ kibau į atlapus didžiajam prakeiksmui – įkvėpimui.

Vertėtų pradėti nuo to, kad jau kaži kada skaičiau tokius linksmus, tikslius ir įdomius pasvarstymus kokia nors, nebūtinai alaus, tematika. Siurrealizmas iš Lietuvos kaimų gyvenimo perteikiamas per bambalius lygiai toks, kokį žinau iš savo asmeninės gyvenimo kaime patirties.

„Bambalis yra gyvastis ir savastis. Tvirtagališkai iš visų jėgų spustelėkit garsą „m“ ir įsiklausykit į ryžtingą skambesį: bammm-ba-lis. <…> Laikas yra skaičiuojamas nuo bambalio iki bambalio. Dėl to jis reliatyvus: sausaisiais periodais išsitęsia iki neįmanomybės, derlingaisiais tiesiog šuoliuoja sykiu su laikrodžio sekundininku. Erdvė yra matuojama nuo bambalio iki bambalio. Ar žinote, kad socialpsicholiginę gerovę praščiokiškojoje Lietuvoje iš tiesų reikėtų matuoti pagal formulę: jau panaudotų bambalių tankis viename kvadratiniame kilometre padaugintas iš to kilometro gyventojų skaičiaus ir iš bambalių tankio intensyvėjimo koeficiento.<…> Bambalis valdo. „Antrąją“, o per ją gal ir visų kitų skaičių Lietuvas, „runkelių“, o per juos gal ir visų kitų daržovių Lietuvas. Rimtas ir solidus bambalis – ne mažesnio nei 9-11% VOL. solidumo. Vienvaldis trejybinis seimo pirmininkas, prezidentas ir monarchas viename asmenyje, tik dėl baisingo diplomatinio neapsižiūrėjimo neįtrauktas į britų karalienės Elžbietos II lituanistinio vizito programą.“

V. Butkus

Tiesa, nereiktų į šalį nustumti ir miestų – „kioskelių kultūra“ dar toli gražu neišnykus ir iš jų. Net ir sostinėje pilna „sovietmečio atgyvenų“, pliumpiančių bambalius prie pat parduotuvių ar vaistinių, visiškai greta mokyklų ar vaikų darželių. Normalu? – kartais paklausiu pats savęs. Žinoma. – atsakau nedvejodamas. Daugumai atrodo, kad nieko čia ir nepakeisi. Net ir policijos ekipažai pravažiuodami pro šalį numoja ranka ir nuvažiuoja tolyn. „Visų juk nesusemsi, ane?“. „Seni alkoholikai išmirs, jaunoji karta tiek negers“. Aha. Pasakė ir patys nusijuokė. Per trumpą savo gyvenimą jau tapau tokio vieno Antakalnio „vierchinės“ alkoholiko Šuriko degradacijos liudininku. Žmonės gėrė, geria ir gers. Bambalis gyvavo, gyvuoja ir neseniai paaiškėjo, kad gyvuos.

Grįžtant prie Butkaus pamąstymų. Jie rašyti apie 2007 metus, bet kas galėjo pagalvoti, kad jie taps tokie aktualūs nūdienos visuomenėje? Išsirinkom valdžią, ne kokią kitokią, o bambalių visuomenės valdžią. Masių už Bambalius parduoti balsai – gali būti mūsų visuomenės veidrodis. Juk taip patogu ant išgertos „puslikės“ prisėst, saulėgrąžas pagliaudyt, žiurkines pakibint… Riedėjom nuokalnėn kol galiausiai pasiekėm dugną. Seimo pirmininku tapo Bambalių ir agurkų partijos narys. „ChaChaCha“ į veidus Konstitucijai juokiasi Agurkichas užantyje laikydamas ne ką kitą, o pergalės kalvį – penkis litus kainuojantį Bambalį. Nors žinoma, Butkus šiek tiek hiperbolizavo sakydamas, kad Bambalis yra viskas viename, bet palaukime sekančių rinkimų, greičiausiai ir ten madas diktuos „piaro“ visažinis – Bambalis.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai neteigiu, kad A. Matulo pasiūlytas įstatymas yra teisingas. Kvailas, žinoma, kad kvailas ir naudos iš jo būtų mažai. Bambalio niekas nepakeis ir neišgyvendins. O gaila… Labiausiai gaila tų žmonių, kurie niekada nepajaus to, ką Philippe Delerm įvardino mažu malonumu:

„Užtat pirmas gurkšnis! Gurkšnis? Viskas prasideda dar nepatekus į gerklę. Jau lūpomis pajunti putojantį auksą, virstančių putų gaivą, paskui gomuriu iš lėto nuslysta palaimos sušvelnintas kartumas. Pirmas gurkšnis atrodo toks skalsus! Bemat godžiai nuriji, neva instinktyviai. Iš tikrųjų viskas numatyta: kiekis – nei per daug nei per mažai, idealus jaukas; akimoju pajunti palaimą, pertraukiamą tai atodūsio, tai liežuvio pliaukštelėjimo, tai jiems prilygstančios tylos; užlieja apgaulingas begalinio malonumo pojūtis… Tuo pat metu jau žinai: gavai visa, kas geriausia. Pastatai taurę ir net truputį atstumi ant keturkampio padėkliuko. Grožiesi dirbtinio medaus, šaltos saulės atspalviu. Nuolankaus laukimo ritualu norėtum sustabdyti ką tik įvykusį ir jau išnykusį stebuklą. Patenkintas ant taurės perskaitai tikslų užsakyto alaus pavadinimą. Indas ir jo turinys, gali klausinėti, atsakinėti vienas kitam gelmėje, vis tiek daugiau nieko nebus. Norėtum išsaugoti gryno aukso paslaptį, apvilkti ją žodžiais. Tačiau prie saulės dėmėm nutašyto balto staliuko apviltam alchemikui lieka tik nuosėdos, ir vis daugiau gerdamas jis jaučia vis mažiau džiaugsmo. Apkartusi laimė: geri norėdamas užmiršti pirmąjį gurkšnį.“

Ph. Delerm

Nors, anot Butkaus, „bambaliniai“ irgi mėgaujasi pildydami savo priklausomybės užgaidas:

„Stebėkite nervingai virpančias lūpas, laukiančias susiliejimo su tik ką atvertu bambaliu, ir jūs išvysite… ne, ne troškulį, o didįjį geismą, konvulsiškas aistras, meilės ilgesį ir viltį. <…> bambalio turinys neskubriai, tačiau ryžtingai košėsi per lūpas, liežuvį, gerklę, tekėjo gilyn, ir žmogus neskubriai, bet irgi ryžtingai ėmė įgauti bambalio formas.“

V. Butkus

Vis tik, giliai širdyje, norėčiau, kad Bambalis būtų išvytas, sunaikintas ir niekada nebepasirodytų. Bet toks noras greičiausiai ir liks tik drambliuko svajonė. Kaip gi Lietuva be Bambalio ir kaip gi Bambalis be Lietuvos? Kits kitą laiko ir nepaleidžia. Kova su Bambaliu yra tarsi kova su vėjo malūnais, o iš Don Kichoto žinome, kad jos laimėti neįmanoma. Net ir išgyvendinus vieną blogybę, ją pakeis kita. Nors galbūt ta kita nebus tapatinama su alumi, o tai jau būtų malonu. Tačiau kol bus Bambaliai, tol alaus kultūra merdės. Panaikinus alaus tapatinamą su didžiuoju B, galėtumėm žengti didelį žingsnį į priekį, tačiau iki to – dar nežmoniškai ilgas kelias.

O dabar, reikia taikytis su tuo ką turim – Bambaline Lietuva arba Lietuva, kurią valdo Bambalis. Bambaliec…

Alaus taurių įvairovė

Kodėl egzistuoja toks didelis taurių pasirinkimas? Matome gausybę įvariausių formų, Belgijoje beveik kiekviena alaus darykla turi savo taures, šis reiškinys paplitęs ir visoje Europoje, nepralenkiantis ir Lietuvos. Ar tai yra tam tikri marketinginiai žaidimai, ar daryklos konkuruoja viena su kita ne vien tik alaus kokybe, kaina, tačiau ir taurių dizaino klausimu? Ko gero ne vienam iš mūsų teko gerti vienokį ar kitokį alų įpiltą į taurę besipuošiančia kitu prekės ženklu. Lietuvos baruose tai ganėtinai dažnas atvejis, toli gražu ne kiekviename bare, tačiau vis tiek, tai nutinka per dažnai. Na ir kas, pasakys mergina, teigdama, kad šio prekės ženklo taurės yra daug gražesnės, o kokį alų iš jos geriu man visai nesvarbu. Na ir kas, pasakys vaikinas teigdamas, kad svarbiausia yra alus, o gerti jį galiu nors ir iš kibiro.

Iš tiesų yra kiek kitaip. Be abejonės taurių kūrime svarbų vaidmenį vaidina ir marketinginiai aspektai, tačiau teigti, kad taurėje svarbiausia yra grožis būtų klaidinga. Iš tiesų, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, darant tam tikrus dalykus reikia naudoti tiems dalykams atlikti skirtas priemones. Valgant jautienos steiką naudojama tradicinė šakutė, valgant desertą – desertinė, padoriame restorane užsisakius žuvies patiekalą, atnešami žuviai valgyti skirti įrankiai, kiniečių restoranuose valgoma su pagaliukais ir t.t. Lygiai taip pat ir alaus kultūroje, tam tikro stiliaus alų patariama gerti su vienokia ar kitokia taure.

Tinkamai parinkta alaus taurė, padeda atsiskleisti visiems pagrindiniams to alaus stiliaus komponentams. Vienos taurės geriau išryškina alaus skaidrumą, kitos leidžia geriau pajusti aromatą, kuriame gali atsispindėti mielių charakteris, apynių eteriniai aliejai, įvairiausi vaisiai ar kiti kvapai, trečios yra naudojamos sesijose ir panašiai.

Šiame straipsnyje aprašysiu pagrindines taurių rūšis, jų privalumus lyginant su kitomis taurėmis bei rekomenduojamus stilius, kurie su aprašytomis taurėmis atsiskleis geriausiai.

Tulip.

Tulpės formos taurė (angl. Tulip)

Tulpės formos taurės pagrindiniai privalumai yra puikus aromato pateikimas bei standžios putos suformavimas bei išlaikymas. Apatinis taurės burbulas savotiškai įkalina visus aluje esančius kvapus, o išlinkimai esantys taurės viršuje padeda ilgiau išlikti alaus putai, kas taip pat prisideda prie geresnio alaus pojučio. Šioje taurėje geriausiai atsiskleis škotiški eliai, lambikai, geuzai, stipresnieji IPA stiliaus alūs, belgiški eliai ar kiti daugiau kvapniųjų savybių turintys alūs.

Snifter.

Siaurėjanti į viršų (angl. Snifter)

Ko gero daugeliui ši alaus taurė asocijuojasi su brendžiu, konjaku ar kitu stipriuoju gėrimu. Ne veltui, nes būtent iš šios taurės patariama gerti daug alkoholio turinčius gėrimus. Ši taurė, taip pat kaip ir „tulip“, puikiai perteiks aromatą, o subtili forma leis alų pasūkuriuoti, taip dar labiau užaštrinant kvapus. Taurė puikiai tinka visiems stipriesiems eliams, tripeliams, kvadrupeliams, imperial IPA, imperial stout stiliaus alums ar miežių vynui.

Goblet.

Goblet (Chalice)

Šios taurės paprastai būna labai puošnios, tikri meno kūriniai iš stiklo. Dauguma daryklų pagamina gana skirtingo dizaino, tačiau visos šios taurės turi tas pačias charakteristikas. Šios taurės yra ganėtinai plačios, todėl lengva gerti dideliais gurkšniais. Apačioje paprastai yra įbrėžimas, kuris padeda išsiskirti CO2, kas įtakoja didesnės putos susidarymą ir ilgesnį jos išsilaikymą. Šios taurės, taip pat kaip ir snifter`iai naudojamos gerti stipresnį alų. Skirtumas tas, kad su Goblet tipo taurėmis geriamas tik belgiškas abbey alus.

Pintos

Pintų būna įvairaus dydžio, nuo 16oz (beveik 0,5 l.) iki 20oz (beveik 0,6 l.). Šios taurės ko gero universaliausios taurės, pagrindinis jų privalumas – iš bet kurios pintos alus gersis labai lengvai, pakankamai dideliais gurkšniais, todėl jos puikiai tiks sesijoms. Yra keturios pintų rūšys: Imperial pint, German pint, English pint ir American pint. Kaip jau tikriausiai supratote iš Amerikietiškos pintos geriami amerikietiški eliai, gintariniai lageriai kartais ir ameriekitiški kvietiniai alūs. Šios taurės dažniausiai būna 16 oz talpos (kiek mažiau nei pusė litro), tačiau galima rasti ir 20 oz. Britiškos pintos būna 20 oz, tai yra beveik 0,6 litro bei naudojamos geriant angliškus elius. Imperiališkoji pinta taip pat kaip ir britiška yra beveik 0,6 litro talpos, tačiau iš šios taurės geriami airiški stautai. Vokiškos pintos būna 0,5 litro talpos ir iš jų geriami vokiški lageriai, Schwazbier, Oktoberfest alus ar įvairiausi bock`ai.

Iš kairės į dešinę: Imperial, German, English, American.

Weizenbier.

Kvietinio alaus taurė (Weizenbier glass)

Iš pavadinimo galima nesunkiai nuspėti, kad šios taurės skirtos gerti kvietinį alų. Plonos sienelės puikiai atskleis išraiškingą kvietinio alaus spalvą, o į aukštį didėjantis taurės skersmuo padės susidaryti didelei putai, kuri įkalins kvietiniam alui būdingus aromatus. Talpa dažniausiai būna 0,5 litro, tačiau Belgijoje galima rasti ir mažesnių 0,25 ar 0,33 litro talpos.

Pilsnerio taurė

Pilsner.

Ši taurė naudojama gerti daugelį šviesiųjų alaus rūšių, tačiau vėl gi, pavadinimas išduoda, kad pagrindinė rūšis, kuri geriama – pilsneriai. Šios taurės yra aukštos, plonos, kūgio formos. Tokia forma padeda atskleisti pilsnerio skaidrumą, pamatyti tikrąją alaus spalvą, bei taip pat padeda išlaikyti alaus putą. Be aprašytos formos egzistuoja ir kiek idomesnis pilsnerio taurės variantas, kuris pagrinde išlieka panašus į aprašytąjį, tik prie viso to taurės apačioje prisideda kojelė. Tokios taurės vardas – „Pokal“.

Flute.

Šampaninė (Flute) taurė.

Ilga ir siaura taurės viršūnė padeda palaikyti karbonizaciją, kas akivaizdu, šampaniniam alui yra svarbus reiškinys. Kylantys burbuliukai yra neatsiejama šampano, o taip pat ir šampaninio alaus dalis, todėl svarbu, kad burbuliukai išliktų kuo ilgiau. Iš esmės ši taurė yra labai panaši į tikrajam šampanui skirtas taures, tačiau šampaninio alaus taurės dažniausiai būna su šiek tiek trumpesne taurės koja. Iš šių taurių, be šampaninio alaus geriami, lambikai, oud bruin, čekiški pilsneriai ar kiti didesnę karbonizaciją turintys alūs.

Bokalas (Mug)

Ties šiuo tipu tikriausiai nereikia per daug išsiplėsti. Bokalai dažniausiai naudojami Šiaurės Amerikoje, Anglijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Pagrindinis jų privalumas – dydis, storas stiklas, bei patogi rankena. Būtent šie kriterijai suteikia progą susidaužti bokalais daug stipriau nei tarkime su pintomis.

Mano aprašytieji 8 bokalų tipai yra ko gero pagrindiniai, tačiau tai tik maža dalis to, ką galime rasti baruose, alaus mėgėjų namuose ar bravoruose. Norint visapusiškai mėgautis alumi nebūtina turėti visų bokalų, tačiau save ir, be abejo, alų gerbiantis alaus mėgėjas savo namuose turėtų turėti bent keletą pagrindinių taurių.

Štai visiems puikiai žinomas alaus medžiotojas Michael Jackson pagrinde naudojo 4 taurių rūšis: vasaros, degustavimo, sesijinė bei snifter taures (žiūrėti nuotrauką apačioje)

Linkiu ir Jums atrasti šį džiaugsmą ir mėgautis dar stipresniais gero alaus teikiamais malonumais.

Michael Jackson taurės.

Nuotraukos iš:
http://iutelecomgrad.files.wordpress.com/2012/03/;
http://probuswines.wordpress.com/2012/07/22/life-beyond-the-pint-the-importance-of-proper-glassware-to-the-beer-drinker/;
http://www.drinkstuff.com/products/product.asp?ID=10775;
http://thekegtap.com/2011/06/02/beer-foul-drinking-beer-from-the-bottle/;
http://www.webstaurantstore.com/libbey-3795-embassy-6-oz-flute-glass-12-cs/5513795.html;
http://en.wikipedia.org/wiki/Beer_glassware

Sambariai 2012 – alaus kultūros simpoziumas

Programa

Šį savaitgalį, 2012-10-06, Vilniuje, Vilniaus universiteto botanikos sode vyko II-asis kasmetinis alaus kultūros simpoziumas „Sambariai 2012“. Alaus megėjai, gerbėjai ir entuziastai į renginį iš visos Lietuvos skubėjo nuo pat ryto.

12 valandą įžanginį žodį taręs D. Brandišauskas atidarė renginį, kuris prasidėjo etnologo Žilvyčio Šaknio paskaita „Sambarių papročiai“. Kaip ir dera, buvo papasakota, kas per velnias tie sambariai yra ir kaip tokį paprotį suvokė mūsų protėviai. Po gan smagios ir informatyvios paskaitos, lyg tyčia sekė šlakelis mitologijos. Etnologas, mitologas Dainius Razauskas skaitė paskaitą „Perkūnas ir Raugas“. Ši paskaita, nors šiek tiek ir nukrypus nuo alaus tematikos (mano subjektyvia nuomone), tačiau suteikė gero juoko dozę, kuomet kalba pasisuko apie gaisrų gesinimą rūgpieniu! Po dviejų paskaitų atėjo laikas ilgesnei pertraukėlei. Jos metu buvo galima susipažinti su Sambarius aplankiusiais amatininkais, išgirsti, kaip gaminama jų produkcija ir sužinoti daugiau ar mažiau viską ko tik norėjai. Apžiūrėję visus dirbinius ir paklausę pasakojimų apie jų gamybos ypatumus, buvome pakviesti žengti į atvirą erdvę, kurioje senosios kartos aludaris J. Simonaitis pasakojo apie tradicinio, kaimiško alaus darymą. Įdomu buvo išgirsti ir pamatyti kaip senolis demonstruoja ir dalinasi patirtimi sukaupta per daugelį alaus virimo metų. Kol klausėme jo pasakojimo, buvo galima degustuoti aludario alaus, kurio jis nepagailėjęs visą bačką atrideno! Iškart po p. Juliaus alaus gaminimo pamokėlės su juo į dvikovą stojo svetys iš tolimosios Norvegijos. Odd Nicolaysen „Vingmyr“ pasakojo apie senosios Skandinavijos aludarystę ir kaip norvegai be apynių verčiasi.. Po pasakojimo sekė jo išskirtinio alaus degustacija iš specialiai Sambariams pagaminto – tradicinio skandinaviško „dubens“.

Greitai užkandę, jau skubėjome į Lino Čekanavičiaus paskaitą „the wind of changes“ arba maždaug „kas naujo alaus rinkoje“. Profesorius labai aiškiai ir ekspresyviai pakalbėjo apie visas naujoves, kurios drebina alaus rinką – tai ir „extreme brewery“ ir rūšių kryžminimas ir t.t. Iš tiesų – įspūdinga, vertinga ir be galo įdomi paskaita! Po šios paskaitos, pakyla buvo užleista etnologui Jonui Mardosai, kuris šmaikščiai papasakojo apie alaus barus sovietmečio miesto kultūroje, nevengdamas įterpti ir vieną kitą juokingą nutikimą iš savo asmeninių nuotykių.  Paskaitų ciklą užbaigė istoriko A. Astrausko paskaita, paremta jo paties parašyta knyga „Per barzdą varvėjo…“. Pagrindinis šio pranešimo tikslas – išprovokuoti diskusiją apie tai kas yra tautinis gėrimas ir kodėl tautiniai „bran‘dai“ yra šių dienų marketingo arkliukas. Šią diskusiją galima būtų pavadinti ganėtinai nusisekusia.

Iškart po paskaitų buvome pakviesti į „Aulą“, kurioje mūsų laukė „Sambarių“ vaišės. Naminis dalyvių alus, rėmėjų atvežti gėrimai leido vakarui neprailgti ir nenuobodžiauti. Diskusijos ir aptarimai vyko kiekviename būrelyje. Beergeek‘us šioje dalyje maloniai nustebino vienas extreme brewery pavyzdys – 253 IBU double IPA alutis, kurį į šį renginį atsivežė vienas iš naminių aludarių.

Ką gi, nekantriai laukiame ką pasiūlys kiti metai ir kviečiame visus prisijungti! Geras laikas – garantuotas!

p.s žemiau galite peržvelgti keletą nuotraukų iš „Sambarių“

Alaus ragavimas

Ko gero, ragavimas yra daugiausiai jaudulio sukelianti alaus kultūros dalis. Na, o jei taip nėra, vadinasi, kažką darote bogai. Papasakosiu jums, kaip alų ragauju aš. Alaus degustaciją suskirsčiau į tris pagrindinius etapus: pasiruošimą ragavimui, ragavimą ir trečiąjį etapą.

Prince Charles

Pasiruošimas ragavimui. Be gero pasiruošimo – degustacija žlugus. Tai – lyg tvirti namo pamatai, neleidžiantys jam sugriūti. Viskas prasideda nuo apsipirkinėjimo. Atvirkščiai kitiems apsipirkinėjimams – šis yra smagus. Vaikščioti po alaus parduotuves ir ieškoti ko nors naujo, o gal pasiimti kažko jau pažįstamo, bei nustebinusio, puikiai tinkančio prie rytdienos pietų, o gal jūsų paaukštinimo progai (Bière de Champagne). Neturintiems patirities, rekomenduoju internete susirasti  alaus aprašymų ir šiuo būdu išsirinkti. Labai gerai prisimenu, kaip prieš porą metų, atsistojęs žiūrėdavau į pilnutėles alaus lentynas ir galvodavau, kaip, po galais, man kažką išsirinkti??? Beragaudami skirtingą alų, susipažinsite su alaus įvairove, bei atrasite labiau mėgstamus stilius.

Pope Benedict XVI

Jei pagaliau kažką išsirinkote, bėkite namo ir ieškokite informacijos apie savo laimikį. Gal būt jūsų alus iki šiol verdamas vienuolių (trappist) ir didžioji pelno dalis tiesiog atiduodama labdarai. O gal tokį alų labai mėgdavo garsusis Beer Hunteris M. Jackson, Princas Čarlzas ar popiežius Benediktas XVI. Pasiskaitykite, kokios skoninės savybės yra būdingos to stiliaus alui, kokios jo gaminimo subtilybės. Ši informacija padės jums geriau pažinti ir įsimylėti alų. Tokie internetiniai puslapiai, kaip Beer Advocate ar Rate Beer, jums padės išsiaiškinti, kokio stiliaus tai alus, kokia optimali jo ragavimo temperatūra, bei tinkama ragavimo taurė. Taigi, beliko tik atšaldyti alų iki reikiamos temperatūros ir !!!


Ragavimas. 
Atėjus ragavimo laikui, jūs, greičiausiai, net virpate iš noro paragauti. Lėtai įpilkite alų i taurę.

Pirmiausia, apžiūrėkite alų, įvertinkite jo spalvą. Skaidrus alus, vainikuotas tvirta puta, visada atrodo skaniai, bet ne visiems alaus stiliams tai yra būdinga! Kad gerai įvertintumėte alų, pasirūpinkit, kad taurė būtų švari. Alų degustuoti geriausia esant natūraliam apšvietimui. Aš mėgstu ragauti vakare, kai saulė jau nusileidus, tokiu atveju alaus išvaizdą patariu vertinti gerai apšviestoje patalpoje, nors prie žvakės šviesos kur kas jaukiau, bet pamatyti tikrąjai alaus spalvai reikalingas geras apšvietimas.

Pateliuskuokite alų taurėje, tai padės atsiskleisti visiems alaus aromatams. Pauostykite alų. Geras alus visada kvepės skaniai. Iš kvapo galima susidaryti įspūdį apie būsimą alaus skonį. Kartais alus taip skaniai ir įdomiai kvepia, kad šią procedūrą atlieku keletą kartų.

Gurgštelėkit! Kad tinkamai pajustumėte visus alaus skonius, neskubėkite iškart nuryti. Turėkite omeny, kad skirtingos liežuvio dalys, geriau pajunta skirtingus skonius. Atkreipkite dėmesį į tai, ar alus „skystas“, o gal „kreminis“. Geras alus visąlaik turės poskonį. Poskonis – tai skonis, likęs burnoje, nurijus alų. Vieni alūs turi silpnesnį, kiti – stipresnį poskonį. Ragaudami pabandykite įžvelgti tas savybes, kurios buvo aprašytos jūsų skaitytuose aprašymuose. Galbūt jūsų nuomonės sutaps, galbūt šiek tiek skirsis.

M. Jackson „Ultimate Beer“

Beragaudami trumpai pasižymėkite ką jaučiate. Nerašykite rišlių sakinių, tik kelias pastabas apie ragaujamo alaus savybes.

Trečiasis etapas. Tai etapas, kuriam nesugalvojau pavadinimo. Jei neturite, užsiveskite specialų sąsiuvinį – alaus dienoraštį. Jame aprašykite savo ragavimo įspūdžius. Tam ir reikia pasižymėti esminius dalykus ragaujant. Aprašykite kiekvieną degustaciją. Mano degustacijų užrašai  atrodo panašiai į apžvalgas rašomas ČIA, internete. Skirtumas tik toks, kad vietoj nuotraukų, priklijuoju alaus etiketę.

Pastabos. Ragaukite alų būdami geros nuotaikos! Rekomenduoju ragauti būnant vienam, tyloje. Ragaujant, įvairūs trukdžiai, tokie kaip televizorius, nėra pageidaujami. Labai svarbi yra alaus temperatūra! Pernelyg atšaldę alų nepajusite viso jo skonio, o jei gersite per šiltą, skonis gali pradėti varginti ir erzinti. Prieš ragaudami alų nevartokite labai stiprų skonį turinčio maisto ar gėrimų, nerūkykite. Tinkamai suderintas maistas ir alus yra labai didelis malonumas, tačiau pirmą kart ragaujant alų, nieko nevalgykite, nes tik taip pajusite tikrą jo skonį. Skanaus!


Trumpoji alaus istorija

Nesitikėkite čia išvysti išsamios alaus istorijos, kuriai greičiausiai reiktų storos, enciklopedinio dydžio knygos. Tai bus trumpas aprašas leisiantis Jums susipažinti su pagrindiniais alaus istorijos etapais išdėstytas chronologine tvarka.

Nėra tiksliai žinoma kada atsirado alus. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų pr. Kr., tačiau istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje. Jeigu taip galima sakyti, kad jis buvo „sukurtas“, mat sakoma, kad alus atsirado atsitiktinumo dėka kai mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai, staiga pakilęs vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes  po kurio laiko vanduo kuriame buvo grūdai surūgo t.y. tapo alumi, moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Žinoma, kad egiptiečiai alų naudojo sakralinėms reikmėms ir apeigų metu.

Vienuolynai ilgai vaidino pagrindinį vaidmenį alaus ir vyno gamyboje. Kadangi, vienuoliai buvo išsilavinę ir mokėjo skaityti, bei rašyti, jie kūrė ir užrašinėjo alaus, vyno, sūrio, bei kitų gaminių receptus. Tačiau vienuoliai alų virdavo tik savo reikmėms. Trumpiau tariant, ilgą laiką alus buvo verdamas tik savom reikmėm.  Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alaus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje. Jau nuo 1118m. veikė pirma pramoninė alaus darykla Černevicės mieste. Įdomu tai, kad pirmasis valstybės išleistas įstatymas susijęs su maisto kokybe buvo alaus grynumo įstatymas (Reinheitsgebot), kurį 1516 m. pasirašė karalius Vilhelmas IV. Jame numatyta, kad alus turi būti daromas iš miežių, apynių ir vandens. Šis įstatymas buvo išleistas, todėl, kad aludariai, naudodami visų rūšių grūdus, taip išpopuliarino alų, kad vis mažiau grudų likdavo duonai ir kitiems būtiniems maisto gaminiams. Dėl šio įstatymo, Vokietijoje trumpam sustojo ir tuo metu itin populiaraus kvietinio alaus gamyba ir vystimasis. Alaus virimas naudojant kviečius vėl buvo „legalizuotas“ tik XIXa. (todėl, kvietinis alus nefigūruoja Oktoberfeste, nors ir yra Bavarijos pasididžiavimo objektas) ir nuo tada alaus grynumo įstatymas yra neprivalomas – tokiu būdu leista vėl atsiskleisti tokiom specializuotom alaus rūšim, kaip „vaisių alus“. Nepaisant to, šiuo įstatymu vokiški alūs užsitarnavo gryno ir kokybiško alaus reputaciją (versta iš M. Jacksono knygos Beer).

Dar viena itin svarbi data alaus istorijoje yra 1842m. Garsusis aludaris Jozefas Grolis 1842 m. spalio 5 d., Čekijoje, išvirė pirmą pramoninį šviesų alų. Tai buvo šiuolaikinio alaus Pilsner Urquell pirmtakas. J. Grolio dėka įvyko perversmas alaus gamyboje. Čekų aludariai greičiausiai buvo pirmieji, kurie alaus gamyboje panaudojo apynius, o vėliau sukūrė ir šiais laikais populiariausią alaus stilių pasaulyje (pilsner). Daugiau informacijos apie alaus gamybos procesą galite rasti čia.

Pirmieji bandymai virti alų Lietuvoje įvyko valstiečių ūkiuose, kur jis buvo naudojamas savo reikmėms ir švenčių progomis, nesiekiant pelno (apie lietuviško alaus tradicijas ir papročius galite paskaityti čia). Pagal turimus istorinius šaltinius seniausia iki šių laikų išlikusi pramoninė alaus darykla Lietuvoje buvo atidaryta 1686m. Biržuose – Biržų alaus darykla.

Scroll to top