alaus istorija

oktoberfestas ir rožiniai akiniai

Spalio mėnuo ir Oktoberfest yra du neatsiejami sinonimai. Nors Oktoberfest dažniausiai vyksta rugsėjį ir baigiasi pirmosiomis spalio dienomis (oh the irony). Šiuo metu Vokietijoje, Miunchene, vis dar vyksta kasmetinis Oktoberfest alaus festivalis, kuris turi gausybė mažų klonų visame pasaulyje. Tikrasis Oktoberfest vyksta būtent Miunchene ir jame dalyvauja šešios Miuncheno įsikūrusios alaus daryklos, tokios kaip Paulaner ar Spaten, tačiau net ir pačioje Vokietijoje galit surasti Oktoberfest kopijas kituose miestuose, kaip pavyzdžiui Berlyne – tik ten masiškumas kiek mažesnis, bet esmė ta pati. Aš pats esu dalyvavęs mini Oktoberfest, kuris vyko Grace, nuostabiame Austrijos mieste, bet gal apie tai nesiplėsiu. Geriau pakalbėkim apie patį fenomeną.

Kokia gi Oktoberfest esmė? Į šį reiškinį galima žvelgti dvejopai – užsidėjus rožinius akinius arba ne. Jeigu paklausit manęs – Oktoberfest yra toks festivalis, kuriuo metu esate su dar keliolika tūkstančių žmonių suvaromi į atvirą lauko palapinę, pasodinami ant pačių nepatogiausių sulankstomų suolų, prie daugkartinio naudojimo, bet vienkartinėmis medžiagomis surėdyto stalo. Tuomet stotingos vokietės įsispraudusios į įliemenuotas dirndl sukneles ir pilvoti vokiečiai sulindę į tradicinius bavariškus Oktoberfest lenderhosen (visada per mažus) sukasi aplink jus su penkiolika litrinių bokalų vienoj rankoj. Jūs, permokėdami nežmoniškas sumas, verčiat vieną alaus litrą po kito, užsikasdami druskuotomis baronkomis ir bratwurst sasyskomis su tušintais kopūstais po penkioliką eurų ir dievagojatės, kad čia žymiai geriau nei alaus bokštas Forto dvare prie karkos. Toks būtų neromantizuotas šios alaus šventės paveikslas. Bet juk čia tradicija, o tradiciją galima pavaizduoti ir komerciškai patrauklesnėmis spalvomis.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

it’s that time of a year again!

Deduosi savo rožinius akinius ir pasakoju jums, kad Oktoberfest istorija spalvinga – sakoma jog pirmasis Oktoberfest buvo skirtas karaliaus Liudviko vestuvių su princese Teresa paminėjimui 1810 m. spalio 12 dieną. Tuomet vokiečiai buvo kviečiami į pievą (Theresienwiese, vėliau vietinių pradėta vadinti tiesiog „Wiesn“) prieš miesto vartus atšvęsti šios karališkos šventės. Ta proga buvo surengtos ir žirgų lenktynės, kurias nuspręsta pakartoti ir kitais metais, o tai dažniausiai ir laikoma Oktoberfest tradicijos pradžia. Vėliau festivalis nuolatos plėtėsi ir augo. Sakoma, kad per 100-tąjį Oktoberfest buvo išpilta apie 120 tūkstančių litrų alaus ir jame dalyvavo maždaug 12 tūkstančių žmonių. Pats festivalis buvo atšaukiamas retai, tik dėl ligų, epidemijų, karų arba ekonominių sunkumų (po pirmojo pasaulinio karo). Naciams būnant valdžioje Oktoberfest buvo naudojamas kaip propagandos įrankis ir žinoma, žymiajame Weisn lauke žydai buvo nepageidaujami, o po Sudetų krašto aneksijos festivalis buvo pervadintas į Vokietijos imperijos folkloro festivalį. Tiesa, tas pavadinimas gyvavo tik metus, nes nuo 1939 m. iki 1945 m. festivalis nevyko dėl Antrojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija buvo atgaivinta. Skaičiuojama, kad festivalio pradžios iki šių dienų festivalis nevyko tik 24-erius metus. 2013 metais (velėsnės patikimos statistikos neradau) Oktoberfest festivalį Miunchene aplankė 7,2 milijonai žmonių, buvo išgerta 6,9 milijonai litrų alaus, suvalgytos 5499899 vištos, 140225 poros kiaulienos dešrų ir pamestos 950 ID kortelės.

Tradiciškai Oktoberfest šventės metu geriamas Oktoberfest Märzen stiliaus alus (tokį pagal susitarimą gali virti tik tos šešios Miuncheno alaus daryklos) – vienas iš lagerių (apatinės fermentacijos alų) pradininkų, suformavusių ištisą vokiškąją ir stipriai prisidėjęs prie čekiškosios alaus tradicijos susiformavimo. Märzenbier alaus stiliaus istorija prasideda po Bavarijos hercogo Vilhelmo IV 1516 m. išleisto „alaus grynumo įstatymo“ (Reinheitsgebot), nustačiusio alaus virimo sezoną nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Jurgio (balandžio 23 d.), ir jo sūnaus Albrechto V dekreto, visiškai uždraudusio virti alų per likusius 5 vasaros mėnesius. Galutinai Märzenbier susiformuoja tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tuomet kai kuriose Vokietijos ir Austrijos vietovėse alus tradiciškai raugtas labai žemoje temperatūroje (apatinė fermentacija). Tokį alų darydavo žiemą, o vėliausiai – kovo mėnesį, todėl vokiškai jis vadinamas Märzenbier (kovo alus). Atšilus orams gamyba sustodavo, todėl žiemą reikėdavo prigaminti tiek alaus, kad užtektų ir šiltuoju metų laiku. Žiemą pagamintas alus per vasarą brandintas šaltuose sandėliuose (vok. Lagerung), iš čia greičiausiai ir kilo kitas šios alaus kategorijos pavadinimas lageris (vok. Lager – sandėlis). Alui bręstant žemoje temperatūroje, statinėse lėtai vykdavo antroji fermentacija (vok. Nachgärung, angl. conditioning), kurios metu alus prisisotindavo angliarūgštės, mielės nusėsdavo statinių dugne, alus būdavo ypatingai skaidrus ir gaivaus skonio. Paskutinės statinės būdavo suvartojamos per rudens šventes Oktoberfest, todėl Märzenbier ir Oktoberfestbier yra paradoksalūs sinonimai. Bavarijoje Märzenbier buvo aukščiausios alaus kokybės etalonu.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

Muncheno dunkelis iš Vienos

Austras Antonas Dreheris (1810-1863), aludario iš Švėchato prie Vienos sūnus, beruošdamas perimti šeimos verslą: stažavosi Sedlmayrų darykloje Miunchene (dabar žinoma kaip Spaten alaus darykla), po to Anglijos ir Škotijos daryklose, kur tyrinėjo angliškus salyklo apdorojimo metodus, kuriuos pritaikė Švėchate. 1841 m. Vienos publikai jis pristatė savąjį raudono gintaro spalvos pramoninį Märzenbier, sužavėjusį imperijos sostinę. Šiandien jo sukurtas alus priskiriamas šviesiesiems lageriams (pale lager) ir vadinamas Vienna style lager (arba amber lager, Schwechater Lager). Dreherio lageris laimėjo medalius Vienos (1853) ir Paryžiaus (1862, 1869) parodose, o 1861 m. imperatorius Pranas Juozapas I jam skyrė ordiną už nuopelnus.

Nepaisant komercinės sėkmės, čia Märzenbier stiliaus formavimasis nesibaigia ir iki dabartinio Oktoberfest alaus jam kelią skynė ne tik recepto tobulinimai, bet naujausi technologiniai atradimai ir jų pritaikymas. 1873 m. inžinierius Carlas von Linde (1842-1934), dirbęs Sedlmayrų (Spaten) daryklai Miunchene, sukonstravo elektrinę šaldymo mašiną. Pasitelkus jo išradimą, pramoninis lagerį buvo galima daryti ištisus metus. Dar svarbesnis buvo pirmųjų mikrobiologų indėlis pramoninės aludarystės plėtrai. Revoliucinis Louiso Pasteuro (1822-1895) atradimas (1861) – rūgimas esąs ne cheminės, o biologinės prigimties – turėjo praktinę vertę aludarystei. Kopenhagos „Carlsberg“ alaus daryklos savininkas Jacobas Christianas Jacobsenas (1811-1887) 1875 m. darykloje įkūrė mikrobiologijos laboratoriją, kuriai vadovauti 1879 m. pakvietė patyrusį chemiką ir biologą Emilį Christianą Hanseną (1842-1909). 1883 m. jis išgrynino apatinės fermentacijos mielių štamą, pavadinęs jį Saccharomyces pastorianus Louiso Pasteuro garbei. Šiandien ši hibridinė mielių rūšis geriau žinoma pagal Kopenhagos alaus daryklos pavadinimą Saccharomyces carlsbergensis ir viso pasaulio alaus daryklose naudojama lagerio gamybai. Ir nuo to laiko lageris pradėjo karaliauti verdamo alaus kategorijose ir vienu metu net 85% viso pasaulyje išverdamo alaus buvo apatinės fermentacijos. Ne išimtis ir Oktoberfest, kuris po šių technologijų atradimų ir ištobulintų Märzenbier receptų tapo neatsiejamas nuo vokiškosios alaus pilimo tradicijos ir ilgainiui išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, „Vienybės“ bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina „alaus namu“.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Aludarių sindikato veikla ir kova prieš jį

ALUDARIŲ SINDIKATO VEIKLA IR KOVA PRIEŠ JĮ

Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos, kitaip žinomos, kaip aludarių (alaus) sindikato veikla tarpukario Lietuvoje. Kokie aludarių sindikato tikslai, kaip jis bandė savo tikslus įgyvendinti, kokios buvo sindikato veiksmų ir darbų pasekmės ir galiausiai kaip į jo veiklą žiūrėjo eiliniai piliečiai ir kokiais būdais prieš sindikatą kovojo valdantieji.  Kalbėdamas apie šiuos reiškinius, nusprendžiau straipsnį suskirstyti į tris potemes pagal chronologinę seką, kad būtų lengviau susidaryti nuoseklų vaizdą apie aludarių sindikatą ir kovą prieš jį.

 Pirmasis etapas. 1918 – 1931 metai.

Pirmieji metai po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, o ypač ekonominiu. Dėl šios priežasties, pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis pradėjo sparčiai ristis į bedugnę. Jeigu prieš karą veikusieji bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, tai po karo, poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijonų litrų per metus (1922 m.) ir šis skaičius sparčiai krito. Kalbant apie šį sunkų laikotarpį išgyvenusius bravorus, pagelbsti 1922 metais laikraštyje Lietuvos ūkis pasirodęs straipsnis apie alaus pramonę Lietuvoje. Jame pateikiami tokie duomenys: „Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 alaus fabrikų. 2 – Kaune (J. B. Volfo ir akcinė bendrovė „Engelman“), 1 – Prienuose (L. Golbergo bendrovės), 1 – Jurbarke (Vasilčikovo), 1 – Panevėžyje („Bergschleschen“), 1 – Švainiuose (Kunstmano), 1 – Šateikiuose (Pliaterio), 1 – Pakruojuje (Lukomskio), 1 – Stakliškyje (Rabinovičiaus), 1 – Kiduliuose (Lorenco) ir 1 – Biržuose (Tiškevičiaus). Be to, Gubernijos dvare Šiaulių apskrityje statomi Zubovo, Kaune „Bliumental“ ir Veisiejuose, Seinių apskrityje Gailio ir Co. bravorai (alaus fabrikai). Iš visų paminėtų bravorų, trys, būtent, „J. B. Volfo“, „Engelmano“ ir „Golbergo“ skaitomi stambiausiomis įmonėmis, Vasilčikovo ir „Bergschleschen“ vidutinio tipo, gi kiti – III rūšies. Iš pateiktų duomenų, darome išvadą, kad Lietuvoje veikė trys didieji pramoniniai aludariai ir kelios mažesnės alų gaminančios įmonės. Šiuo laikotarpiu ir valdančiųjų politika aludarių atžvilgiu jiems didesnės grėsmės nekėlė. Akcizas, tuo metu taikytas alui, buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą carinės Rusijos sudėtyje. „Žemiausias akcizo tarifas sutampa su didžiausiu gamybos laikotarpiu, būtent su laikotarpiu iki 1923 m. Ligi 1923 m. alaus akcizas karštos misos litrui buvo apie 7 сentus, arba gatavui alaus litrui 9 centai.“ Savo įžvalgomis jau po dešimties metų dalinosi garsus ekonomistas dr. V. Juodeika. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir duomenys iš kurių aiškiai matyti, kad iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis siekė virš devynių milijonų litrų per metus, o vėliau stačia galva nėrė žemyn. Pagrindinis smukusio pagaminamo alaus kiekio kaltininkas buvo kainos šuolis, dėl kurio dauguma to meto alaus daryklų kaltino ne ką kitą kaip padidėjusį akcizą alkoholiniams gėrimams, tame tarpe ir alui. „1924 m. alaus akcizas buvo pakeltas dvigubai, t.y. ligi 18 centų alaus litrui.“

Toks valdžios žingsnis sulaukė atsako ir sukūrė puikią terpę susikurti aludarių sindikatui, kurie savo pagrindiniu tikslu laikė daryklų išsaugojimo būtinybę ir konkurencijos panaikinimą. Keturi didžiausi bravorai (Kauno „Volfo“ ir „Engelmano“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“) paskatina visus jungtis į bendrą aludarių sindikatą. „Tikslu pakelti alaus pramonę Lietuvoj,  nustatyti normales kainas vartotojui, sumažinti gamybos išlaidas, pašalinti nesveiko pobūdžio konkurenciją, — visi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus bravarai 1924 m. susijungė sudarydami Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą.“ Iš Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos rašytų laiškų, kuriuos pasirašydavo vienas asmuo ir iš karikatūros rastos senųjų ir retų spausdinių skyriuje, galima teigti, kad šios organizacijos pirmininku buvo paskelbtas tuomet dar J. B. Volfo alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus G. Volfas. Po šešerių metų vykęs Sąjungos suvažiavimas paskelbė stulbinančius veiklos rezultatus, alaus gamyba, nepaisant griežtėjančių akcizų vėl sugrįžo į 1924 metų aukštumas, konkurencija buvo sumažinta, padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams, kuriuos būtų pakirtęs naujas akcizo mokestis.

Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus teko mokėti įvairiausiais būdais. Ne paslaptis, kad aludarių sindikato didžiosios daryklos, mokėdavo sąlyginai didelius honorarus mažesnėm daryklom, kad jos savo ruožtu veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Nepaisant pingančios produkcijos, alaus kainos nekito, dėl vyravusios sindikato monopolijos, kurios valdžios atstovai nesugebėdavo ar net nenorėdavo pažaboti. Labiausiai dėl šitų visų juodų darbelių kentėjo eiliniai Lietuvos piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Deja, nesugebėjau surasti, kuriame tiksliai šaltinyje, bet buvo pavykę aptikti tokį faktą, kad alaus kainos padarė ši gėrimą išskirtinai turtingųjų pramoga ir jog per oficialius priėmimus buvo ne gėda jį statyti ant A. Smetonos stalo. Šis etapas, aludarių sindikatui buvo tikras aukso amžius. Lyginant pačios alaus bravorų sąjungos pateikiamus duomenis ir duomenis, kuriuos savo straipsnyje pateikė V. Juodeika, galime daryti išvadą, kad beveik 99% alaus šiuo laikotarpiu (1924-1931 m.) pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos.

Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas dar nevaržomai karaliavo Lietuvos alaus rinkoje. Pirmasis etapas neišsiskiria įvykių gausa, tačiau jau kitą savaitę parašysiu apie tikrąją dramą užvirusią „antrojo etapo“ metu, taip, kad laukite tęsinio!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.


Trumpoji alaus istorija

Nesitikėkite čia išvysti išsamios alaus istorijos, kuriai greičiausiai reiktų storos, enciklopedinio dydžio knygos. Tai bus trumpas aprašas leisiantis Jums susipažinti su pagrindiniais alaus istorijos etapais išdėstytas chronologine tvarka.

Nėra tiksliai žinoma kada atsirado alus. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų pr. Kr., tačiau istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje. Jeigu taip galima sakyti, kad jis buvo „sukurtas“, mat sakoma, kad alus atsirado atsitiktinumo dėka kai mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai, staiga pakilęs vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes  po kurio laiko vanduo kuriame buvo grūdai surūgo t.y. tapo alumi, moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Žinoma, kad egiptiečiai alų naudojo sakralinėms reikmėms ir apeigų metu.

Vienuolynai ilgai vaidino pagrindinį vaidmenį alaus ir vyno gamyboje. Kadangi, vienuoliai buvo išsilavinę ir mokėjo skaityti, bei rašyti, jie kūrė ir užrašinėjo alaus, vyno, sūrio, bei kitų gaminių receptus. Tačiau vienuoliai alų virdavo tik savo reikmėms. Trumpiau tariant, ilgą laiką alus buvo verdamas tik savom reikmėm.  Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alaus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje. Jau nuo 1118m. veikė pirma pramoninė alaus darykla Černevicės mieste. Įdomu tai, kad pirmasis valstybės išleistas įstatymas susijęs su maisto kokybe buvo alaus grynumo įstatymas (Reinheitsgebot), kurį 1516 m. pasirašė karalius Vilhelmas IV. Jame numatyta, kad alus turi būti daromas iš miežių, apynių ir vandens. Šis įstatymas buvo išleistas, todėl, kad aludariai, naudodami visų rūšių grūdus, taip išpopuliarino alų, kad vis mažiau grudų likdavo duonai ir kitiems būtiniems maisto gaminiams. Dėl šio įstatymo, Vokietijoje trumpam sustojo ir tuo metu itin populiaraus kvietinio alaus gamyba ir vystimasis. Alaus virimas naudojant kviečius vėl buvo „legalizuotas“ tik XIXa. (todėl, kvietinis alus nefigūruoja Oktoberfeste, nors ir yra Bavarijos pasididžiavimo objektas) ir nuo tada alaus grynumo įstatymas yra neprivalomas – tokiu būdu leista vėl atsiskleisti tokiom specializuotom alaus rūšim, kaip „vaisių alus“. Nepaisant to, šiuo įstatymu vokiški alūs užsitarnavo gryno ir kokybiško alaus reputaciją (versta iš M. Jacksono knygos Beer).

Dar viena itin svarbi data alaus istorijoje yra 1842m. Garsusis aludaris Jozefas Grolis 1842 m. spalio 5 d., Čekijoje, išvirė pirmą pramoninį šviesų alų. Tai buvo šiuolaikinio alaus Pilsner Urquell pirmtakas. J. Grolio dėka įvyko perversmas alaus gamyboje. Čekų aludariai greičiausiai buvo pirmieji, kurie alaus gamyboje panaudojo apynius, o vėliau sukūrė ir šiais laikais populiariausią alaus stilių pasaulyje (pilsner). Daugiau informacijos apie alaus gamybos procesą galite rasti čia.

Pirmieji bandymai virti alų Lietuvoje įvyko valstiečių ūkiuose, kur jis buvo naudojamas savo reikmėms ir švenčių progomis, nesiekiant pelno (apie lietuviško alaus tradicijas ir papročius galite paskaityti čia). Pagal turimus istorinius šaltinius seniausia iki šių laikų išlikusi pramoninė alaus darykla Lietuvoje buvo atidaryta 1686m. Biržuose – Biržų alaus darykla.

Scroll to top