alaus degustacija

degustacija | sakiškių alus corn lager

Šiame blog’e dar nebuvo aprašyta nei viena Sakiškių alaus degustacija. Ir kad jau siekiu prikelti BeerGeek iš numirusių tarpo, tai pasitaikius pirmai progai taisau dvi klaidas – įrašas apie naujausią Sakiškių produktą ir pirma alaus degustacija šiame blog’e nuo 2014 metų sausio. Tada Raudonos plytos buvo naujiena rinkoje.

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Taigi, Sakiškių alus išleido naują Pancho serijos alų – Corn Lager (american adjunct lager). Jeigu teisingai suprantu tai Pancho serija yra bendras Sakiškių ir Sofa de Pancho restorano projektas, kuris Sakiškių alui suteikia meksikietiškų spalvų. Buvo porteris su chipotle, o dabar kukurūzinis lageris. Stilius pasirinktas labai įdomus. Tikrai nedažnai indie alaus darykla sugalvoja išvirti bene labiausiai alaus geek’ų nemėgstamą alaus stilių pasaulyje, kurį „išgarsino“ tokie vardai kai Bud Light ar Coors arba hipsterių favoritas PBR. American adjunct lageris yra menkaverčio skonio ir masinės gamybos produktas, kuris labai išpopuliarėjo Amerikoje po prohibicijos laikotarpio. Pagrindinis tokio alaus tikslas buvo sukurti produktą masėms su kuo mažiau skonio, kuo mažesniais kaštais ir kuo geriamesnį. Būtent dėl taupymo politikos ir nuolatinio alaus virimo optimizavimo alaus gamyboje ir buvo pradėti naudoti tokie miežių pakaitalai kaip kukurūzai ir/ar ryžiai. Tikslas pasiektas – dažniausiai randamas american adjuct lageris yra negeriamas alus skaidraus stiklo buteliuose.

Kuomet aš išgirsdavau žodžius Bud Light (galima sakytis american adjuct lagerio sinonimas) aš iškart pagalvodavau apie tikrą redneką iš Amerikos. Tokį, kuris grįžta po darbo dienos namo į savo apšiurusią lūšną Alabamos pelkėse. Išlipa iš sudrožto Fordo pikapo ir instantly užsikiša kramtomo tabako už apatinės lūpos. Tuomet kaimietišku akcentu pašaukia Anai Li, kad neštų savo subinę su šaltu alaus buteliu į verandą ir kaistų trijų dienų pupelių troškinį. Pagriebęs iš jos rankos butelį rednekas savo kišeniniu revolveriu nusišauna kamštelį, prasuka revolverį ant piršto ir vienu mauku susileidžia pirmą alaus apkabą. Tuomet girgždančioje verandoje kresteli į savo supamą krėslą, pasitaiso madingą 80-ųjų mullet’ą ir pasiima į rankas šalia pastatytą shotgun’ą. Lėtai besisupuodamas ir beglostydamas laikomą ginklą rednekas Džo pasineria į palaimingą konfederatų kantri muzikos jūrą ir nejučia užmiega. Tai vat su tokiu stereotipiniu vaizdeliu aš pirkau Sakiškių Corn Lager ir labai tikėjausi gauti lengvą, vasarišką alų, kuris sugriautų mano galvoje nusistovėjusius stiliaus stereotipus ir liktų tik malonus gaivos prisiminimas.

Pancho Corn Lager nusipirkau Gero Alaus Parduotuvėje, kur jis kainavo menkus 1,99 plius fucking depozitas (kitą kartą apie tai). Grįžau namo, nupūčiau dulkes nuo du metus nenaudoto degustacinio BeerGeek stendo ir palaukęs kol alus atvės šaldytuve atsikimšau butelį.

Alus pilasi skaidrus, blyškiai gelsvos spalvos. Šiek tiek primena Berliner Weisse, nes pageidaujamo lagerio skaidrumo nėra. Yra lengva migla ir keletas plaukiajančių mielių nuosėdų. Susidaro standi, švariai balta puta, kuri gan greitai sėda. Pasukęs alų taurėję putą šiek tiek atgaivinu. Kvapas beveik neegzistuoja, vos vos jaučiamas saldus kukurūzas ir apynio užuominos. Toks saldžiai žoliškas aromatas, kuris man labiausiai primena žalią kukurūzo burbuolę iš močiutės brolio ūkio. Paragavus Corn Lagerį ganėtinai stipriai kerta karbonizacija. Šiek tiek nurimus burbuliukams pasijaučia, kad  alus yra itin lengvo kūno ir labai lengvai geriamas. Pirmiausiai pagalvoju, kad valgau kukurūzo burbuolę. Tokią skanią ir labai saldžią, kaip ta, kurią kažkada pirkau vaikščiodamas Kroatijos kurorto gatvėse. Aluje visiškai dominuoja kukurūzo skonis. Po keletos akimirkų pasijaučia, kad alus yra ne toks bukas ir vienpusiškas, atsiranda kompleksiškumas. Poskonyje išryškėja šiek tiek tiesmukas apynio kartumas. Nors perskaičiau, kad Green Bullet yra kartusis ir aromatinis apynys, bet neapleidžia mintis, kad naudotas tik kaip kartusis. Tas kartumas gelbsti šitą alų, bet kuomet jis išnyksta lieka tik labai daug saldėsio burnoje. Ir tas saldėsis ilgainiui gali įgristi. Vienas iš būdų jį panaikinti išgerti kitą alaus gurkšnį ir taip kol alus taurėje pasibaigia.

Šitą Sakiškių stiliaus eksperimentą užskaitau. Tikrai matau žmonių, kuriems šitas alus pasirodys labai skanus, nes jiems patinka saldūs gėrimai. Aš tikiuosi, kad bus galima paragauti ir keginės versijos, tuomet tikrai nusipirksiu alų dar vienam įvertinimui. Iki idealumo man pritrūko kompleksiškesnio apynio, kuris manau, tikrai padarytų šitą alų geresniu. Tokio gėliško ir žemiško, net nereikia labai amerikietiško, bet didesnės apynio įtakos norėtųsi. Ir galbūt su kitu apyniu būtų labiau suvaldytas kukurūzinis saldumas, kuris mane šiek tiek erzino.

Šito alaus esmė yra užgesinti degančią burną po karšto meksikietiško patiekalo arba atgaivinti vartotoją karštą vasaros dieną. Regiu Corn Lager sėkmę vasaros terasoje, jeigu tik jis bus teisingai pristatomas. Sakiškėms pavyko sulaužyti american adjuct lagerio steriotipą ir tai manau yra svarbiausia. Tikiu, kad išpildymo spragas ištaisys nauja įranga apie kurią Sakiškių alus paskelbė kiek anksčiau.

Pirkit ir ragaukit!

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd, ten rasite ir tikslų šito alaus įvertinimą.
https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

Žieminio alaus festivalio „Žmogšala“ apžvalga

Pirmasis Lietuvoje žieminio alaus festivalis „Žmogšala“ baigėsi, taigi laikas trumpai apžvalgai. Nors mes (BeerGeek.lt) prisidėjome prie renginio organizavimo, didžiausi nuopelnai atitenka Alaus Brolijai ir jos seniūnui Vidmantui Laurinavičiui. Savo ruožtu pasistengsiu pateikti kuo objektyvesnį renginio įvertinimą.

5. Alaus kultūra, Gero alaus parduotuvė, BBG, Dundulis ir namudiniai aludariai (GIN, Linas ir Povilas) prie kurių glaudėsi ir atvežtas lenkiškas alus. Tiek dalyvių buvo. Turėjo atvykti dar keli, bet dėl tam tikrų priežasčių nepasirodė. Alaus rūšių ir stilių neskaičiuosiu – pirštų neužtektų! Jei įdomu ką praleidote, galite pasižiūrėti čia.

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Naminiai aludariai. Jų alus baigėsi anksčiausiai, tiesa, jo buvo mažiausiai, bet, ko gero, naminiams aludariams ši apžvalga aktualiausia. Alus, kurį jie pasiūlė, buvo žeurei įdomus. Kiek teko girdėti atsiliepimų – favoritu dauguma rinkosi Povilo pristatytą pumpkin ale. Man, asmeniškai, labiausiai patiko Lino rūkytas alus iš namuose rūkyto ir savo auginto salyklo. Rūkymui buvo naudotas juodalksnis ir kaukazinių slyvaičių mediena (jeigu teisingai pamenu). Rūkytas prieskonis šiame aluje buvo labai nuosaikus. Tiesa pumpkin ale’as Lino alui metė rimtą iššūkį, bet jo nenukonkuravo. Trečioje vietoje, mano asmeninėje lentelėje, liko GIN pristatytas „Žirmūnų kartusis“. Vienas alumi mažiau besidomintis draugas savo FB profilyje dalinosi tokiu pastebėjimu apie šią IPA: „“Žirmūnų kartusis“, ne visai mano skonio, bet „ėjo“ tikrai lengvai. Be to kiekvienas Žirmūnų pilietis šio alaus paragauti privalo!!!“. Labai norisi pagirti naminius aludarius, nes pristatytas alus buvo tikrai geras!

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka © Bang Bang Photography

Premjera. Žmogšalos metu turėjo vykti česnakinio alaus premjera, bet įvyko Dundulio „Kovarnių“ stout’o pristatymas. Pasinaudodamas proga, susirinkusiems lankytojams Dundulis pristatė savo naujausią produktą – rūkyto salyklo stout’ą. Nors tikėjausi, kad alus bus ekstremalesnis, tačiau pakalbėjęs su Simonu (Dundulio technologas) supratau šio alaus tikslą. Pirmiausiai, salyklo rūkymas ant durpių suteikia salyklui ne tokį aštrų prieskonį (palyginus su medžiu). Antra, pagalvojau, kad vis dėlto tai stout’as – šis stilius asocijuojasi su nuosaikumu. Trečia, jis skirtas pažindinti klientūrą su skonių ekstremumais, nes, kaip sakė Simonas, vėliau planuojama virti ekstremaliau. Šio alaus buteliukas laukia savo degustacijos namie ir netrukus aprašymas pasirodys mūsų puslapyje. Renginyje buvo galima paragauti net keturių skirtingų rūkyto alaus stilių, o tai leido palyginti tiek rūkymui naudojamų medžiagų įtaką, tiek stiliaus (recepto) įtaką alaus skoniui.

Staigmena I. Lenkiškas baltic porter stiliaus alus Komes. Daugumą renginyje buvusios produkcijos jau buvo tekę ragauti anksčiau, tačiau šis alus nustebino ne tik dėl to, kad buvo naujiena, bet ir todėl, kad buvo skanus, išbaigtas ir geras. Trumpa šio alaus degustacija:

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka pasiskolinta iš beerguide.pl

spalva: juoda, itin tamsi;

kvapas: kava, degintas salyklas, riešutai, šiek tiek karamelės;

skonis: alus sausokas, pilno kūno. Skonyje dominuoja degintas salyklas, kava, karamelė. Poskonis kartokas, jaučiamos kavos ir karamelės natos.

Staigmena II. Tiesa, ši staigmena jau ne tokia maloni. Teko ragauti ir tikrai prastos produkcijos. Viena iš jų buvo atvežta iš Lenkijos – Jablanowo Super Mocne. Tikrai tragiškas alus, paragavus net nupurtė, o kvapas kaip šlapio skuduro. Kitas alus, kuris paliko neigiamą įspūdį – Dundulio „Patriotų“. Kaip kažkas festivalyje išsireiškė – talkininkų alus. Nepykit, bet tokiam alui festivalyje ne vieta. Nežinau kam jis virtas ir ką buvo bandoma padaryti, bet bandymas tikrai nevykęs. Taip pat ir BBG alus – paprastas čekiškas pilsner’is. Gal ir neblogai išgerti taurę tarp degustuojamų intensyvaus skonio winter warmer’ių, bet jis netilpo į festivalio rėmus ir pasimetė minioje. Nors pardavimai byloja, kad jis buvo neblogai perkamas.

Maistas. Festivalio metu maistu rūpinosi Wingo restoranas. Daug atsiliepimų apie maistą negirdėjau, žinau, kad kai kam nepatiko maisto šildymui naudojamos mikrobangų krosnelės, kiti minėjo kad sumuštinis buvo „nekažką“. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad didesnių problemų su maistu neturėjau. Mėsos troškinys buvo visai neblogas, o žinant, kad renginio vietoje nebuvo galimybės nieko gaminti, nes nebuvo tinkamos įrangos – rezultatas, kurį pasiekė Wingo, tikrai geresnis už vidutinišką.

Minusai. Didžiausias festivalio minusas – trūko sėdimų vietų. Nusipirkus maisto, teko valgyti atsistojus, nes laisvų vietų ant minkštasuolių nebuvo. Tai pastebėjo tikrai nemažai žmonių. Papildomų kėdžių buvo galima gauti, tačiau ir jos nebūtų išsprendę esminės problemos. Jeigu festivalis vyks kitais metais, į šią problemą reikės atsižvelgti. Taip pat lankytojai pastebėjo, kad trūko pramoginės programos. Aš sakyčiau, kad galbūt renginį reikėjo pradėti šiek tiek vėliau, tuomet ir pramoginės dalies nebūtų prireikę. Taip pat netikėtai trumpai užtruko ir alaus pristatymai. Pasiruošimo trūko ir patiems pristatytojams. Šioje vietoje taip pat reikėtų pasitempti.

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka © Bang Bang Photography

Pliusai. Pabaigti reikėtų teigiama nata. Labai džiugino žmonių aktyvumas. Be didesnės reklamos renginį aplankė virš 200 žmonių. Tai net viršijo pirminį planuotą skaičių. Taip pat atvyko svečių iš Latvijos ir Amerikos. Žinoma, kitas akivaizdus pliusas – galima buvo paragauti ir susipažinti su gausybe alaus stilių ir skirtingų alaus rūšių. Malonu, kad prie kiekvieno stendo stovėję pardavėjai nusimanė apie savo parduodamus produktus ir galėjo suteikti naudingos informacijos. Tikrai didžioji dalis šio renginio buvo alaus kultūros Lietuvoje skatinimas. Apibendrinimui panaudosiu festivalio metu išgirsta frazę – „šito renginio „vibe’as“ labai geras!“

Daugiau atsiliepimų:

beer.lucky.lt;

apiealu.lt;

alutis.lt;

P.S. Padėkoti norėčiau visiems prisidėjusiems prie organizavimo, dalyvavusiems ir ragavusiems. Išskirtinis ačiū Kostui iš Bang Bang Photography, kuris fotografavo renginį.

P.P.S. Labai įdomi Jūsų nuomonė – pasidalinkite komentaruose!

Cheers!

Daugiau renginio nuotraukų rasite BeerGeek.lt Facebook paskyroje čia

ir Alaus Brolijos Facebook paskyroje čia

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Pradėkime nuo pradžių. Gruodžio mėnesį ne tik „Dundulis“ stebino savo naujienomis. „Švyturio“ alaus darykla taip pat nesėdėjo rankų sudėjus ir paleido net keturias naujienas. Kaip lietuviškam pramonės milžinui – tikrai labai daug.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Vardinė „20 statinių“ stout’o taurė, kurią gavome pristatymo metu.

Pirmiausiai buvo stout’as, pavadintas „20 statinių“. Jis brandintas viskio „Bunnahabhain“ statinėse 90 dienų ir parduotuvių lentynas pasiekė pirmąją gruodžio savaitę. Mūsų kolektyvas sulaukė kvietimo į šio alaus pristatymą, tačiau jo degustacijos aprašymo mūsų puslapyje nerasite dėl vienos priežasties – mano kuklia nuomone jis dar nebuvo pasiekęs savo skonio piko. Alui trūko brandos, todėl logiškesnis sprendimas buvo vieną butelį pasidėti į rūsį ir palaukti dar bent 90 dienų. Patikrinsim ir tuomet greičiausiai atsiras alaus degustacija. „20 statinių“ stout’as buvo pirmasis bandymas nustebinti – labai vykęs. Daug kam jo kaina pasirodė kosminė, bet galiausiai reikia suvokti, kad tokį alų pagaminti ne vaikų žaidimai ir už kokybę tenka mokėti brangiau. Vis dėlto, dabar jo lengvai ir negausi – dauguma, jei ne visas stout’as, jau išpirktas, o tai tik įrodo, kad kaina nesuvaidino didesnės reikšmės.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – pirmasis rimtas crafty atstovas Lietuvoje.

Toliau apie tai, kas taps nuolatine preke Lietuvos rinkoje. Pirmas rimtesnis (vis dar neapsisprendžiu ar „Vilkmergė“ turėtų būti laikomas crafty ar ne) didelės pramoninės daryklos bandymas pasiūlyti craft produktą. Tiksliau, toks alus vadinamas crafty. „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – eksperimentinis, mažas „Švyturio“ bravoriukas, kuriame atliekami alaus receptų bandymai. Jeigu rezultatas tenkina, tuomet partija verdama didžiojoje darykloje ir paleidžiama į plačiuosius vandenis. Pirmieji trys teigiamai paties „Švyturio“ įvertinti rezultatai: „Bėganti kopa“ – belgiškas witbier (kvietinis) stiliaus alus, „Ungurio kojos“ – amerikietiškas (taip rašoma oficialiame puslapyje) nefiltruotas lageris (apatinės fermentacijos alus) ir „Nežinomas krantas“ – belgiškas dubbel’is, kurio gamyboje naudojamos džiovinto ąžuolo drožlės. Šis alus taip pat pasirodė dar gruodžio mėnesį. Interviu su vienu iš „Raudonųjų plytų alaus dirbtuvių“ projekto idėjos generatorių ir kuratoriumi Andriumi galite pasiskaityti Gyčio ir Regio blog’e „alusalus.lt“. Savo įvertinimą jau pateikė ir Petrashka. Oficialiame alaus dirbtuvių puslapyje patalpintas įrašas, kuriame sakoma, kad vertintojai pasidalino į dvi dalis – teigiamai vertinančius ir palaikančius idėją bei heiterius, kurie purtosi vien išgirdę „Švyturio“ vardą („haters gonna hate“). Straipsnio pavadinimas atskleidžia, kad pasirinkau pirmąją pusę. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Pradėsiu nuo tokio elementaraus dalyko kaip alaus butelio išvaizda. Supilstytas į simpatiškus ir visiškai paprastus 0,33 l. buteliukus ir papuoštas įsimintina ir neperkrauta smulkmenomis etikete – alus atrodo estetiškai. Po kiekvienu pavadinimu surasite nurodytą stilių, o atsukę buteliuką į kitą pusę – svarbiausią informaciją apie produktą. Nurodomi naudoti apyniai, salyklai, kitos smulkmenos.

Aptarus butelio išvaizdą, pats laikas pereiti prie alaus degustacijos.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Bėganti Kopa

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ „UAB Švyturys-Utenos alus“

Stilius: witbier

Alk. konc: 4,5 %

Rekomend. temp: 10-11 °C

Pirmasis degustacijos sąraše – kvietinis alus. Alų degustuoju aukštesnės nei rekomeduojama temperatūra.

Spalva: skaisčiai geltona. Puta susidaro standi ir balta. Ilgainiui gražiai išsiformuoja.

Kvapas: pirmasis užsiuodžia bananas. Šiek tiek stebina, nes tai man asocijuojasi su vokišku weizenu. Įdėmiau pauosčius pasirodo ir citruso, bei gvazdikėlio natos. Ryškėja ir tropinių vaisių aromatas.

Skonis: alus lengvas, aukštos karbonizacijos (carbo – high). Alaus kūnas silpnas (body – low). Skonyje dominuoja citrusas. Jaučiamas ir citrusinio vaisiaus žievelės kartumas (etiketėje nurodomi saldieji apelsinai). Alus sausas, vasariškas. Poskonyje, be gomurį kandžiojančio sausumo, galima jausti ir lengvą kartumą (greičiausiai žievelė arba apynys). Asmeniškai aluje šiek tiek trūksta ryškesnių prieskonių aromato ir skonio. Alus pasirodė tarpinis variantas tarp witbier ir weizen.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Ungurio kojos

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: american lager

Alk. konc: 5,3 %

Rekomend. temp: 9-10 °C

Spalva: ryškaus gintaro, tamsiai geltona. Susidaro balta ir korėta puta, kuri labai greitai nusėda. Alus neskaidrus, šiek tiek drumstas.

Kvapas: dominuoja karamelės natos, kurios atsirado dėl naudoto karamelinio salyklo. Ganėtinai stiprus ir miežio aromatas. Kvapas tikrai nėra išraiškingas – norisi daugiau apynio žoliškumo, kurio šiuo atveju beveik nėra, nors naudotas sausasis apyniavimas. Galima pajusti nebent simboliškas ir labai užslėptas apyniškas natas.

Skonis: alus lengvo kūno (body – low) ir aukštos karbonizacijos (carbo -high). Alus lengvas, vandeningas. Jaučiamas apynių kartumas, kuris yra silpnokas, taip pat ganėtinai aiškiai jaučiama karamelė ir jos saldumas. Skonyje, kaip ir kvape, trūksta apynių raiškos. Poskonis sausas, traukiantis gomūrį.

Apibendrinant – tikėjausi daugiau, bet galbūt šitas alus suras savo vartotojų auditoriją. Jis neįpareigojantis ir tinkantis atsigaivinti vasarą, bet ne mano skonio.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Nežinomas krantas

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: dubbel

Alk. konc: 6,0 %

Rekomend. temp: 14-15 °C

Spalva: tamsiai ruda, linkusi į raudonumą. Rusva puta susidaro silpna ir greitai nusėda.

Kvapas: dominuoja džiovintų slyvų aromatas. Taip pat jaučiamas ir kitas džiovintas vaisius, sakyčiau abrikosas. Egzsituoja karamelinės natos. Kvapas saldus, medienos neužuodžiu. Galbūt šiek tiek trūksta kompleksiškumo, bet kvapas nenuvilia.

Skonis: labai ryškūs džiovinti vaisiai – slyvos, razinos. Kūno norėtųsi šiek tiek tvirtesnio, nes dabar jis vidutiniškas (body – medium). Karbonizacija vidutiniškai aukšta (carbo – medium/high). Skonis saldus, galbūt galėtų būti šiek tiek „ramesnis“, tačiau saldumas nėra labai įkyrus ir netrukdo. Poskonis sausokas, išryškėja šiek tiek degintų natų, lyg ir atsiranda mediena ir žinoma, viskas baigiasi saldžia džiovinta slyva.

Galutinis verdiktas: kaip pirmas bandymas – tikrai neblogas dubbel’is. Žinoma, yra kur tobulėti. Nederėtų jo lyginti su belgų klasika, tačiau tvirtesnis kūnas šiam alui nepamaišytų.

Alaus degustacija didesnių stebuklų neparodė, tačiau aš vis dar laikausi savo nuomonės, kad paragauti tikrai verta. Galbūt mano kartelė šiai produkcijai buvo šiek tiek per aukštai iškelta. Gali būti, kad koją pakišo ir tai, kad virti alaus stiliai buvo puikiai pažįstami ir žinojau, kad iš jų galima tikėtis daugiau. Sekantis „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ sąrašę – IPA. Labai laukiu šio alaus pasirodymo, nes jį bus galima įvertinti ne tik pasauliniame, bet ir lietuviškame kontekste, lyginant su Humulupu IPA.

Žingsnis pradėti virti crafty alų – labai sveikintinas. Sustabarėjusioje Lietuvos alaus rinkoje tai gali atsipirkti su kaupu. Ateityje „Raudonos plytos“ turėtų pateikti dar ne vieną eksperimentą, kurie, tikiuosi, kas kart bus vis geresni. Bet kokiu atveju toks eksperimentavimas – žingsnis į priekį.

Cheers!

Dundulis sako: „Labas vakaras, Lietuva“!

Naujienos! Naujienos everywhere! Dundulis pristatė „Dubults“ – dvigubą Indian Pale Ale (IPA) ir „Wakatu“ – auksinį elį su Naujosios Zelandijos apyniais. Hm, pristatė prieš šiek daugiau nei mėnesį. Minėjau, kad prieš maždaug savaitę pasirodė jų „Kiečių“ gruit elis su pelynu? Lyg ir rašiau apie jo degustaciją neseniai. O dar ir GAP (Gero alaus parduotuvė) paskelbė, kad atsiveža naują Mikkeller siuntą. Hm, ir Martynas iš Tikro Alaus išvirė Jungle Bell’į, red IPA su Naujosios Zelandijos apyniais. Vienžo, naujienų nors vežimu vežk. O kas smagiausia? Jos nesibaigia! Griauna planus paragauti kokį trappist’ų dubbel’į, kuris lentynoj jau metus dulkes renka. Bet lai renka, su laiku geresnis darosi.

Šiandien Dundulis pristatė ir dar vieną naujieną – pirmąjį Lietuvoje virta šokoladinį porterį „Labas vakaras“. Jeigu reikėtų skaičiuot Dundulio pirmus kartus, tai vienos rankos pirštų tikrai neužtektų – tikras šelmis.

Grįžtant prie alaus, labai norėtųsi pagirt daryklą už etiketės dizainą, specialiai „Dubults“ ar „Wakatu“ sukurtos etiketės buvo puikios, bet „Labas vakaras“ minimalistinis dizainas, mane sužavėjo. Nieko daugiau nereikia, kad alaus butelys atrodytų estetiškai tvarkingas ir patrauktų žvilgsnį. Etiketė paprasta, baltu ant juodo surašyta.

Dundulis Labas vakarasLabas vakaras

Dundulis

Stilius: porteris

Alk. Konc.: 5,0 %

Rekomend. temp.: 13 °C

Išvaizda: alaus spalva tamsiai tamsiai ruda su polinkiu į rubino raudonumą. Puta susidaro standi, rusva. Susiformuoja ir „sėda“ tolygiai.

Kvapas: kaip ir dera šokoladiniam alui, kvape dominuoja šokolado ir kavos natos. Šiek juntamas ir lengvas degėsis – tai deginto salyklo įtaka.

Skonis: alus lengvas, kūnas mažas-vidutinis (body low – medium), karbonizacija aukšta (carbo – high). Dominuoja šokolado ir deginto salyklo skonis. Poskonyje išlieka lengvas juodojo šokolado kartumas. Nors karbonizacija kartais išsišoka, bet alus pakankamai švelnus. Būtų šaunu, jei kūnas būtų tvirtesnis, alui to šiek tiek trūksta. Alus, ties bokalo paskutiniu trečdaliu jau tampa šiek tiek per daug vandeningas.

Bendras įspūdis – puikus. Sakyčiau, kad tai būtų visai neblogas sesijinis alus.

P.S. Mano spekuliacijas, kad tai gali būti Petrashkos receptas ką tik pasitvirtino – tai jo autorinis darbas, krikštas Dundulio bravore! Sveikinam!

P.P.S. Siūlau išvirti double chocolate porter (ar stout) ir jį pavadinti „Labanakt“ – būtų puikus duetas! 😉

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų vienuolynų alusVisai neseniai forbes.com pasirodė straipsnis (jau pašalintas) teigiantis, kad Orval alaus bravoras (Brasserie d’ Orval) praras Authentic Trappist Product ženklą, kuris suteikiamas Trapistų vienuolynų produkcijai. Buvo įvardintos kelios priežastys, kurių pagrindinė – senstantis vienuolynas nesugeba pritraukti jaunų vienuolių, todėl senųjų nėra kam pakeisti. Taip pat paminėta, kad produkto kokybė dėl to nesuprastės, bet bus prarastas ženklas, liudijantis gaminio autentiškumą, nes alų virs pašalietis. Visgi, brolis Xavier, Orval daryklos generalinis direktorius, tokią informaciją paneigė išplatindamas pranešimą, kad Orval alui niekas negręsia. Nuostabi naujiena „made my day“ ir paskatino parašyti straipsnį apie Trapistų alų.

Esminiai skirtumai tarp Trapistų alaus (Bières trappistes) ir vienuolynų alaus (Bières d’Abbaye arba Abdijbier)

Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad nei vienuolynų alūs, nei Trapistų alūs nėra alaus stiliai, tai greičiau alaus kategorijos į kurias sukrenta tokie stiliai kaip blond, dubbel, tripel ir t.t. Taip pat svarbu, kad vienuolyno alus nebūtinai bus Trapistų pagamintas produktas. Egzistuoja esminiai skirtumai.

Pradėkime nuo trapistų. Tai Cistercų griežtų taisyklių ordinas (O.C.S.O., Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae), besilaikantis benediktinų statuto. Jis taip pat turi moterų, trapisčių, šaką. Šiuo metu veikia apie 170 trapistų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2500 trapistų ir 1800 trapisčių (duomenys 2008 m.). Pagrindinis Trapistų vienuolynų verdamo alaus skiriamasis bruožas yra Authentic Trappist Product prekės ženklas. Šis ženklas skiriamas produkcijai, pagamintai Trapistų vienuolyne ir ją nebūtinai turi sudaryti tik alus. Autentiškumo ženklą galima užsitarnauti už galybe kitų gaminių: sūrį, duoną, kosmetiką ir t.t. Norint, kad šis ženklas puikuotųsi ant verdamo alaus etikečių, reikia atitikti kelis pagrindinius kriterijus:

  1. alus turi būti pagamintas trapistų abatijos ribose trapistų vienuolių (arba jiems prižiūrint);

  2. bravoras, alaus gaminimas ir komercinė pakraipa turi priklausyti vienuolių bendruomenei;

  3. ekonominis alaus gamybos tikslas turi būti paramai, o ne finansinei naudai.

Trapistų vienuolynų alusDar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Trapistai suvokė, kad „Trappist beer“ ženklas suteikia ekonominę naudą ir pradėjo įvairiais būdais jį ginti. Pirmieji tokių gynėjų buvo Orval vienuoliai, kurie net nusamdė advokatus, ginti Trapistų alaus interesus. Kadangi pavadinimas „Trappist“ nurodė produkto kilmę, kiekvienas verslininkas pasinaudojęs šiuo vardu neteisėtai, galėjo būti paduotas į teismą. Minima, kad 1962 m. vienas Belgijos aludaris už tai buvo nuteistas. Galiausiai, 1997 m. aštuoni vienuolynai įkūrė Tarptautinę Trapistų Asociaciją (International Trappist Association – ITA), kad apsaugotų Trapistų vardą nuo piknaudžiavimo siekiant ekonominės naudos. Tuomet ir buvo sukurtas Authentic Trappist Product ženklas, kuris suteikia vartotojui garantiją, kad alus bus pagamintas Trapistų vienuolyne. Septyni iš aštuonių vienuolynų, kurie prisidėjo prie ITA ir Authentic Trappist Product kūrimo, šį ženklą naudojo ir žymėdami savo alų:

  • Bières de Chimay (Belgija, atidarytas 1863 m.)

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

La Trappe savo ruožtu turi atskirą istoriją. Kiek pamenu iš Lino Čekanavičiaus paskaitos pirmųjų sambarių metu, tai šis vienuolynas kuriam laikui buvo praradęs autentiškumo ženklą (1999 m.), kurį vėliau susigrąžino (2005 m.).

2012 m. buvo priimtas pirmasis naujas aludaris – vienuolynas Austrijoje:

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

O 2013 m. žymėjo dar didesnę plėtrą: Authentic Trappist Product ženklas buvo suteiktas vienuolynui už Europos ribų, taip pat dar vienam Olandijos trapistų vienuolynui:

  • St. Joseph’s Abbey (JAV, atidarytas 2013 m.)

  • Abdij Maria Toevlucht (Olandija, atidarytas 1899 m.)

Trapistų vienuolynų alusTrapistų verdamas alus yra vienas geriausiai vertinamų pasaulyje. Naujausiais RateBeer duomenimis, vienas tokių alų – Westvleteren 12 (XII) – paskelbtas geriausiu 2013 m. alumi. Geriausiu jis tampa jau ne pirmą kartą. Šimtuke dažniausiai puikuojasi beveik visi Trapistų alūs. Be jokios abejonės, šie produktai patenka ir į mano top sąrašą.

Dabar, kai jau išsiaiškinome kas yra Trapistai, galime pereiti prie bendresnio ir platesnio abibrėžimo, kas vis dėl to yra abbey (vienuolyno) alūs. Tikras alus rašo, kad abbey ale arba abbey beer yra belgiška stiprių, vaisinių alaus rūšių, gaminamų arba inspiruotų Trapistų ordino vienuolyno aludarių. Internete pavyko rasti kriterijus vienuolyno alui apibrėžti:

  1. alus verdamas ne Trapistų vienuolyne;

  2. alus verdamas komerciniame bravore turint sutartį su vienuolynu;

  3. alus pažymėtas nunykusio arba fiktyvaus vienuolyno pavadinimu ir verdamas komerciniame bravore;

  4. pažymėtas neaiškiais vienuolynų simboliais, nenurodant tikslaus vienuolyno pavadinimo ir verdamas komerciniame bravore.

1999 m. Belgijos aludarių sąjunga pristatė „Certified Belgian Abbey Beer“ ženklą, kad nurodytų alų, kuris verdamas pagal egzistuojančio arba apleisto vienuolyno licenziją. 2011 m. tokių sertifikuotų abbey alaus aludarių buvo 18. Žymiausi jų – Grimbergen, Leffe (Stella Artois), Tongerlo, Affligem (priklauso Heineken koncernui), Maredsous (Duvel Moortgat abbey ženklas) ir kt. Taip pat yra keli nesertifikuoti, bet abbey kategorijai priskiriami aludariai. Jie neturi vienuolyno pagrindo, bet naudoja religinius simbolius savo etiketėse remdamiesi vietiniais šventaisiais ir pan. Žymiausi iš tokių: St. Bernardus gaminantys Watou (seniau ši darykla, pagal kontraktą virė Westvleteren alų St. Sixtus vienuolynui) ir Tripel Karmeliet gaminantys Boostels.

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų verdami alūs ir mūsų degustacijos.

Oficialus Trapistų organizacijos puslapis vis dar nenurodo kokį alų virs 2013 m. priimtos daryklos, tačiau galima įvardinti kitų vienuolynų produktus. Reikėtų pasidžiaugti, kad dalį šių alų galime paragauti Lietuvoje. Netgi sklinda gandas, kad ir pats Westvleteren sudalyvaus Žmogšąla alaus festivalyje. Taigi:

  • Bières de Chimay:

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

    • Trappistes Rochefort 6

    • Trappistes Rochefort 8

    • Trappistes Rochefort 10

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

    • Westmalle Dubbel

    • Westmalle Tripel

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

    • Trappist Westvleteren Blond

    • Trappist Westvleteren 8

    • Trappist Westvleteren 12

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

    • La Trappe Blond

    • La Trappe Dubbel

    • La Trappe Tripel

    • La Trappe Quadrupel

    • La Trappe Bock Beer

    • La Trappe Witte

    • La Trappe Isidór (jubiliejinis alus)

    • La Trappe Puur

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

    • Achel 5 Blond (nėra buteliuose)

    • Achel 5 Bruin (nėra buteliuose)

    • Achel 8 Blond

    • Achel 8 Bruin

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

    • Trappistenbier Gregorius

    • Trappistenbier Benno

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už Chimay vienuolyne.

Taip pat, Prancūzijoje yra ir dar vienas trapistų vienuolynas, kuriam suteiktas Authentic Trappist Product ženklas – Mont de Cats. Tačiau, nors oficialiame trapistų interneto puslapyje galite rasti šio vienuolyno pavadinimą prie alaus, reikia žinoti, kad Monts de Cats autentiškumo ženklą užsitarnavo už gaminamus sūrius, o savo alų yra patikėjęs virti Chimay vienuolynui Belgijoje. Nors ilgai netilo kalbos, kad šis vienuolynas papildys Trapistų gretas ir alaus virime, tačiau kol kas toks spėjimas nepasitvirtino.

Prie kai kurių alaus pavadinimų esančios nuorodos nukreips į mūsų jau degustuotus gaminius. Taip pat savo eilės laukia visi Rochefort’ai, keli La Trappe, bei abu Westmalle. Su laiku šis sąrašas bus atnaujinamas.

Cheers!

Saison Dupont – klasikinis saison!

Sesija baigėsi, ta proga reikia paragauti ko nors tikrai išskirtinio. Sesija – saison, kodėl gi ne? Skamba beveik identiškai. Iš tiesų, tai saison stilius man šiokia tokia mistika. Dar nesu jo ragavęs, išskyrus Ligo Ziema festivalio metu, bet ten nors ir paliko įspūdį, tačiau buvo užgožtas stipresnių winter warmer’ių. Vieno gurkšnio užteko, kad kitą dieną ALEhous’e pasiimčiau butelį į namus. Koks iš manęs geek’as, jei saison neragavęs? Tiesa, Dundulio „Kvietkis“ buvo pristatytas kaip saison, bet mano nuomone stiliaus nesuprasi neparagavęs klasikos. O kas geriau už Saison Dupont, kurio mieles naudoja dauguma craft’ininkų JAV savo saison gamybai, apibūdina klasiką? Sakyčiau, kad niekas.

Taigi, trumpai apie stilių. Michael Jackson rašo, kad tai sezoninis, vasaros alus, tačiau prieinamas visais metų laikas. Nors alus ir apibūdinamas kaip vasariškas, tačiau yra ganėtinai stiprus, dažniausiai svyruoja nuo 5 iki 6,5% ABV. Alus pasižymi citrininėmis, pipirų natomis, taip pat yra sausas ir gausiai apyniuotas. Saison kilęs iš Valonijos regiono (prancūziškai kalbantis Belgijos regionas) ir yra laikomas tradiciniu to regiono farmhouse ale’u. Tim Webb savo interviu teigia, kad būtent saison tradicijos puoselėjimo ir garsinimo pavyzdys galėtų būti idealus Lietuvos kaimo aludariams. „Ir aš galvojau apie lambikus – na gerai, lyginti su lambikais būtų neteisinga, nes jie kaip folk alus, pažengė tiek toli per paskutinius 20 metų. Praeis dar kažkiek laiko, kai tą patį bus galima pasakyti apie lietuvišką kaimišką alų. Artimesnis panašus pavyzdys galėtų būti Saison iš Belgijos ar Biere du garde iš šiaurės rytų Prancūzijos, kurie yra kitokie tų šalių alaus pavyzdžiai, ir nors jie ne tokie garsūs, tačiau tai visiškai legitimios vietinės variacijos.“ Taigi, saison yra belgiškas „kaimiškas alus“.

Dupont brewery atsidarė 1950 m., senoje fermoje, kurios ūkinė veikla fiksuojama nuo 1759 m. Iki 1986 m. darykla išvirdavo iki 4 tūkst. hektolitrų alaus. Tuomet vis didesnei žmonių auditorijai atrandant belgiškąją produkciją, kilo susidomėjimas ir saison. Prasidėjo naujas daryklos etapas, kurio metu alus pradėtas eksportuoti į užsienį. Gamyba pakilo iki 5 tūkst. hektolitrų. Pradėjus glaudžiai bendradarbiauti su užsienio rinka, verdamo alaus kiekiai kilo kaip ant mielių ir 2010 m. pasiekė 14 tūkst. hektalitrų, o dabar sudaro 18 tūkst. hektalitrų per metus. Eksportuojama apie 40% viso išverdamo alaus.

Saison Dupont - saison klasikaSaison Dupont

Saison Brewery

Stilius: Saison

Rekomend. temp.: 12-14 °C

RateBeer.com: 99/100

BeerAdvocate.com: 93/100

Spalva: tamsiai auksinė, kaip sakų. Puta susidaro korėta, bet galiausiai susiformuoja beveik piršto storio ir išlieka ganėtinai ilgai.

Kvapas: nosį kutena malonus apynio žoliškumas ir karbonizacijos burbuliukai. Taip pat jaučiamos citrinos natos, juodieji pipirai ir prieskoniai kurių identifikuoti negaliu. Kvapas mainosi, galima užuosti vaisius, norėtųsi sakyti – abrikosą.

Skonis: tonizuojantis ir stebėtinai kartus. Ryškus mielių charakteris, kuris suteikia alui pikantiškumo. Kaip ir kvape, galima išskirti pipirus, bei citriną. Gomurį traukia alaus sausumas ir maloni rūgštelė. Poskonyje išlieka citrinos žievelės kartumas. Šio alaus kūnas vidutinis (body -medium), o karbonizacija aukšta (carbo – high).

Degustuojant alų apima jausmas, kad M. Jackson aprašydamas saison stilių, prie rašomosios mašinėlės sėdėjo būtent su šio saison taure.

Cheers!

Dundulio „Kiečių“ – eksperimentinis alus su pelynu.

Dundulis verda, mes ragaujam. Ne visada parašom atskirą įrašą blog’e, bet nuolatos kviečiam jų alaus paragauti. Karts nuo karto, jie mėgsta mus nustebinti įvairiais eksperimentais, limited edition alaus versijomis. Vienas tokių – „Kiečių“ – Dundulio virtas gruit elis. Apie gruit elius rašiau, kai pirmą kartą ragavau „Viržinio“. Flashback’as į praeitį buvo malonus, „Viržinis“ buvo sesijinis alus, lengvas, vasariškas alus kuris dar labiau patobulėjo šiais metais.

Ko tikiuosi iš „Kiečių“? Na, pirmiausia, tai alus, kuriam naudojama pelyno žolė ir ganėtinai stiprus alergenas – kietis. Kiečių skonio nežinau, neteko ragauti, na o pelynas primena apie žiemą ir anginą. Tuomet močiutė versdavo skalauti gerklę pelyno nuoviru – ne pats maloniausias prisiminimas. Besidomėdamas sužinau, kad kietis suteikia stiprų aromatą, laikomas piktžole, bet taip pat naudojamas ir maisto gaminime. Įsivaizduoju, kad alus turėtų būti stipraus, išskirtinio kvapo, mediciniškai kartus.

Alaus sudėtis – Pilsner, Aroma, Bisquit, CaraAmber salyklai, pelyno, bei paprastojo kiečio žolė, apyniai, alaus mielės ir vanduo – kaip visada, pateikiama ant etiketės. Patys aludariai, savo puslapyje, rašo: „suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera su salyklais, bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.“

Dundulis "Kiečių"Kiečių

Panevėžio alus

Stilius: gruit elis

Alk. Konc.: 5,6 %

Rekomend. temp.: 15 °C

Išvaizda: Alų degustuoju šiek tiek šiltesnį, kambario temperatūros. Alaus spalva tamsaus gintaro, link rausvumo. Puta susidaro, bet nusėda beveik akimirksniu.

Kvapas: gėliškas/žoliškas, tačiau jaučiamos ir pakankamai stiprios salyklo užuominos. Užuodžiu lengvą uogų aromatą, kurio identifikuoti negaliu. Koją šiek tiek pakiša lengva sloga. Taip pat egzistuoja užslėptas pelyno kartumas, kvapas pažįstamas. Dėl stipraus kiečio aromato, tai jis suvaldytas, bet galėčiau pasakyti, kad identifikuoti kvapus sunku, todėl greičiausiai tai ir bus kiečio indėlis. Kvapas tikrai ryškus.

Skonis: alus lengvo kūno (low-medium body), ganėtinai aukštos karbonizacijos (medium-high). Pati pradžia – atrodo, kad dominuoja salyklas. Tačiau, toks konstatavimas tikrai klaidingas. Neilgai trukus po gurkšnio, gomurį užlieja lengvas pelyno kartumas, kuris dar labiau išryškėja poskonyje. Iš gelmių kylantis kartumas labai smagiai tonizuoja, pakandžioja liežuvį ir išlieka ilgam. Antras, trečias gurkšnis panašūs, tik salyklo pretenzijos visiškai nuslopinamos žoliškumo. Alus sausas, labai malonaus, šiek tiek gomurį sutraukiančio pojūčio.

Alus pretenzingas, galbūt pelynas patiks ne kiekvienam, tačiau paragauti šio produkto tikrai verta. Asmeniškai, labai nustebino, kaip puikiai aluje dera pelynas. Gerai, kad pasiėmiau du buteliukus!

Cheers!

LĪGO ZIEMA 2014

Taigi visai neseniai, Rygoje, vyko žiemos alaus festivalis „LĪGO ZIEMA 2014“. Tai antrasis žiemos festivalis Latvijos sostinėje. Praėjusiais metais, panašų renginį, tik žymiai mažesnei auditorijai organizavo alaus baras-parduotuvė „ALEHouse“. Šiais metais, renginys įgavo masiškesnę formą ir mes, be didesnių dvejonių, nusprendėme jame apsilankyti.

LĪGO ZIEMA 2014

Labietis iškaba žymėjo įėjimo į festivalį vietą.

Festivalis vyko pramoniniame Rygos rajone, organizatorių „Labietis“ alaus bravoro-baro teritorijoje. Atvykę į renginio vietą, pasigedome organizuotumo. Buvo neaišku iš kurios pusės pradėti, todėl patraukėme ten, kur buvo daugiausiai žmonių. Pasirodo, tai buvo vienas iš trijų stage’ų, kuriame savo produkciją pristatė Latvijos naminiai aludariai. Tik ten išsiaiškinome, kad alų galima ragauti išsikeitus pinigus į vietinius, festivaliui skirtus, kuponus, kurie buvo keičiami „Labietis“ bare. Pasirinkimas paprastas – komercinei produkcijai skirti kuponai kainavo 5 arba 20 eurų, o namudinių aludarių kuponas 5 eurus.

Mūsų pareiga, nusipirkus kuponą į naminių aludarių stage’ą, buvo išrinkti ir geriausią ten parduodamą alų. Jeigu gerai pamenu, tai viso, save pristatė aštuoniolika aludarių. Prisipažinsiu, visų neišragavom. Kadangi, esu dalyvavęs „Atviro alaus“ aludarių taurėje Lietuvoje, galiu tik pasakyti, kad braliukams iki daugumos mūsų namudinių, kaip man keliais iki Pekino. Kai kurios produkcijos, net nebuvo galima laikyti alumi. Be abejonės, tai šiek tiek nuvylė. Išsikeitę likusius kuponus į craft aludarių, patraukėme ragauti jų alaus.

LĪGO ZIEMA 2014

„Viva“ Kazbek vieno apynio eksperimentai

„Labietis“ bare buvo pilstomas jų alus, tiesa tik stipresnis, nes festivalis buvo skirtas žieminiam alui. „Labietis“ verda ganėtinai įdomią produkciją, nevengia eksperimentų. Ne visi eksperimentai mums pasirodė vykę, labiausiai patiko jų siūlomas klasikinis pale ale’as ir imperial IPA. Ragavom ir, kaip jie teigia, pagal Latvijos tradicijas virto alaus. Taip pat eksperimentų, vienas jų buvo su kadagiais, panašus į Lietuvoje aptinkamą „Mėnuo Juodaragis“. Vėliau, dėka ramtyno, prisijungėmė prie trumpos ekskursijos po jų bravorą. Ten, vienas iš savininkų, prisipažino, kad silpnesnę produkciją, atjungė nuo kranų. Bene įdomiausia pasirodė jų vieno apynio serija „Viva“.

Antrame aukšte, virš „Labietis“ baro, buvo susirinkę Baltijos šalių craft’iniai aludariai. Latvius, be jau minėto „Labietis“, atstovavo „Valmiermuiža“, „Malduguns“, „ALEhouse“ (jie pristatė tik vieną savo pačių produktą – Medusas IPA, o visą kitą sudarė jų importuojama ir parduotuvėse parduodama produkcija). Lietuviai ir estai turėjo po vieną savo atstovą, atitinkamai „Dundulis“ ir „Pohjala“. Labiausiai norėjosi paragauti estiškos pasiūlos. Kaip jau minėjo Tikras Alus, į festivalį „Pohjala“ atsivežė daugiausiai savo pilotinę produkciją, bet buvo ir vienas komerciškas produktas – pusiau ruginis elis „Rukkirääk“. Paragavus keletą jų siūlomų produktų, susidarė nuomonė, kad potencialo vyrukai tikrai turi ir savo amatą išmano. Patiko ir vėliau, jų paleistas kvietinis alus, bei nevisai brandus imperinis porteris. Ramtyns, taip pat minėjo, kad jie organizuos savo minifestivalį – bus įdomu, lauksim žinių.

LĪGO ZIEMA 2014

„Pohjala“ estonian craft beer.

Nemažai dėmesio, festivalio metu sulaukė ir mūsų šalies flagmanas „Dundulis“. Verta pastebėti, kad daugumos ragautojų nuomonė apie lietuvišką craft’ą buvo itin palanki. Tas labai džiugino. Deja, tik vėliau, jau palikę festivalį sužinojome, kad „Dundulis“ ten pristatė ir naująjį produktą, gruit elį „Kietys“. Problema, žinoma, nedidėlė, alus jau atsirado ir „Špunka“ parduotuvėse. „ALEHouse“ prie savo stendo, taip pat traukė nemažą auditorijos dėmesį. Ir nors pristatė tik vieną savo produktą, jų butelinė produkcija buvo verta nuodėmės. Vienuolių alūs, saison, IPA’os, Imperial stout’ai, Mikkeler, Brewdog – galėjai ragauti iki nukritimo. Didžiąją laiko dalį ten ir praleidome. Likusios latvių craft’inės daryklos, nors ir nežybėjo išskirtinumu, tačiau, pristatė ganėtinai neblogus porterius, būtent jie ir paliko didžiausią įspūdį. Taip pat, reikia pastebėti, kad „Valmiermuiža“ skyrė daugiausiai dėmesio savo išoriniam prisistatymui.

Alus festivalio metu, tikrai buvo neblogas. Galbūt, išorinės komunikacijos stoka, sutrukdė pritraukti šiek tiek daugiau alaus daryklų, bet iš kitos pusės tai tikrai nebuvo minusas. Šešių daryklų ir jų pristatomos produkcijos, buvo per akis. Nors festivalis, galbūt ir neįvykdė savo užsibrėžtų tikslų pritraukti apie 2000 tūkstančius lankytojų, tačiau ir su buvusiais ~500 buvo sunku prasilenkti. Patalpos buvo tikrai per mažos, sėdimų vietų buvo vos keliasdešimt. Pasibuvus tokioje sausakimšoje patalpoje, labai norėjosi įkvėpti gryno oro, deja, organizatoriai, kažkodėl sugalvojo „puikią“ idėją – lauke, metalinėse bačkose, užkurti laužus, nuo kurių dūmų buvo galima springti stovint craftinių aludarių stage’o balkone ar nusileidus į pirmą aukštą pas naminius aludarius ir „Labietis“ barą. Taip pat ir rūbai, po tokių pasistovėjimų, smirdėjo tarsi būtum grįžęs iš stovyklinio žygio. Dar vienas ir matyt didžiausias minusas, buvo tai, kad organizatoriai nepasirūpino vandeniu. Juk po winter warmer’ių, reikia atsigerti ir ko nors neutralaus. Vis dėlto, šioje vietoje gelbėjo greta buvusi Rimi parduotuvė.

LĪGO ZIEMA 2014

Festivalio taurės

Tokie minusai, neleidžia vertinti festivalio, kaip idealaus. Tačiau malonu, kad kai kuriomis smulkmenomis buvo pasirūpinta. Pavyzdžiui, festivalio stiklinės, kurias buvo galima nusipirkti už 2 eurus, arba gauti dovanų, jei pirkdavai 20 eurų kuponą. Iš stiklo alų ragauti/degustuoti, žymiai maloniau, nei iš plastikinės taros.

Apibendrinant, norėtusi pagirti organizatorius už parodytą iniciatyvą ir palinkėti organizacines smulkmenas sutvarkyti kitais metais. Savo ruožtu, galiu tik patvirtinti, kad į tokį renginį nuvažiuoti buvo verta.

Cheers!

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Orval

Orval – vienas iš aštuonių, alų verdančių trapistų vienuolynų, kurie slepiasi po ženklu Authentic Trappist Product. Pasak šaltinių, šio vienuolyno alaus ir vyno gamyba ir vartojimas datuojamas nuo 1628 m., o paskutinis vienuolis, kuris buvo vyriausiasis aludaris, dirbo iki 1793 m. gaisro. Dabartinė Orval alaus darykla veikia nuo 1931 m. ir yra ketvirta, tarp trapistų, pagal išverdamo alaus kiekį (2004 m. 45 mln. hektolitrų, 2012 – 69 mln. hektolitrų).

Orval alų atsivežiau iš Rygos, taip pat jo teko ragauti būnant Belgijoje. Tikrai labai įdomus Belgian ale’as, kurį rekomenduočiau paragauti visiems. Problema tik viena – nerasi jo Lietuvoje. Mano degustacijos sąsiuvinyje paminėta, kad ragautas alus buvo jaunas – išpilstytas 2012-09-06, o ragautas 2013-06-17.

Vienas įdomus faktas – Orval alaus ABV gali svyruoti drąstiškai. Jis išpilstomas 5,2% ABV, tačiau butelyje, tęsiantis fermentacijai, šis rodiklis gali pakilti iki 7,2%. Orval, kuriuo prekiaujama Europoje, etiketėje pažymėtas kaip 6,2 % ABV, o Amerikoje – 6,9%.

Orval Orval

Orval Brewery

Stilius: Belgian ale

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 12-13 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com94/100

Spalva: tamsaus, drumsto gintaro. Alus neskaidrus, puta susidaro standi, bet „sėda“ ganėtinai greitai. Tai galite pastebėti ir nuotraukoje.

Kvapas: Citrusiniai vaisiai, sakyčiau netgi pati citrina, dominuoja kvape. Taip pat neryškiai skleidžiasi apynių žoliškumas, gėliškumas. Kvapas labai lengvas, turbūt tinkamas apibrėžimas būtų – pavasarinis. Uoslės jis neužgožia, tačiau yra pakankamai ryškus ir subalansuotas, kad sugebėtum pajaust kiekvieną dalelę.

Skonis: Pirmiausiai ką pajauti, tai malonų rūgštumą, kuris sutraukia burną. Tai reiškia, kad alus sausas. Rūgštumas burnoje neišlieka ilgai, jis mainosi iškart su keliais skoniais. Pasijaučia, kvape užuosti, citrusiniai vaisiai – aiškiausiai citrina ir jos žievelės karstelėjimas. Taip pat skleidžiasi ir lengvas, vos apčiuopiamas apyniškai žoliškas kartumas. Poskonyje neryškus greipfruto kartumas, vaisiškas salstelėjimas. Šio alaus kūnas tvirtas (body – full), o karbonizacija vidutiniška (medium/high).

Vienas įdomesnių mano ragautų alų. „Smagus“ alus, labai vasariškas, gaivus. Tačiau su Orval reikia elgtis atsargiai, nes bus kaip su „Pringles“ – kartą paragavęs, negalėsi sustot! 🙂 Gurkšnis po gurkšnio ir nepastebi, kaip ištuštėja tavo taurė.

Orval degustavau kartu su Paulium ir Vladu, tai galbūt ir jie įkels savo pastabas.

Skanaus!

Scroll to top