Blog’as

Klasikiniai BeerGeek.lt įrašai apie alų

Petrus Oud Bruin

Petrus Oud Bruin

Brouwerij Bavik, Flandrija, Belgija

Stilius: Oud Bruin (flanders red/brown)

Alk. konc.: 5,5% ABV

Rekomend. temp.: 9 – 13 °C

RateBeer.com84/100

BeerAdvocate.com83/100

Vakarų Flandrija garsėja savo raudonai-rudais saldžiai-rūgščiais eliais. 2007 metais išleistoj, M. Jackson‘o redaguotoj knygoj teigiama, kad alui gaminti yra naudojamas jaunas tamsusis bei kalvadoso statinėse nuo dviejų iki trijų metų brandintas šviesusis alus. Maišymo procesas šiek tiek primena gueuze gamybą, kai yra maišomas jaunas ir senas lambicai. Gamintojas savo internetiniame puslapyje teužsimena, kad alus ąžuolinėse statinėse yra brandinamas du metus, o etiketėje nurodytas dvidešimties mėnesių laikotarpis.  Kad ir kaip ten bebūtų su tais metais, alus – neeilinis.

This is a blend of 70 percent young brown ale and 30 percent pale ale that has been stored in Calvados tuns for two to three years.

„Beer“, vyr. Redaktorius M. Jackson

Top-fermented beer with a deep dark red colour. This beer ripens for 24 months in oak barrels. This gives Petrus Original (in Flanders called “Oud Bruin”) its vinous, noble taste and slightly sour in character.  The mild alcohol content makes this beer the perfect thirst-quencher.

Gamintojas

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers.

Michael Jackson „Ultimate Beer“

Mano pastabos. Skanios tamsiai raudonos spalvos. Yra juntamas labai rūgščių vyšnių bei žemės riešutų aromatas. Skystos tekstūros alus. Skonyje dominuoja saldžiai-rūgščios trešnės, kurios pereina į kriaušės bei jos žievelės poskonį. Puikus balansas tarp saldumo ir kartoko rūgštumo. Lengvas, gaivus ir neįkyrus alus. Rūgštokas, dėl to puikiai tinka numalšinti troškuliui. Nors ramiam žiemos vakarui nerekomenduočiau, tačiau puikiai derėtų prie gaivaus deserto vėjuotą pavasario pavakarę.

Young’s Double Chocolate Stout

Young’s Double Chocolate Stout

Well’s and Young’s Ltd, Anglija

Stilius: Chocolate Stout

Alk. konc.: 5,2% ABV

Rekomend. temp.: 13 °C

RateBeer.com: 98/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Tai – pirmas alus, kurio gamybai naudojamas tikras šokoladas! Dažniausiai, stautams būdingas šokolado skonis imituojamas šokoladiniu salyklu. Šis salyklas yra kaitinamas krosnyje, aukštoje temperatūroje. Su šokoladu jis nieko bendro neturi. 1997 metais Young’s daryklos aludariams pavyko suderinti šokoladinį salyklą su tikru šokoladu. Wells and Young’s Ltd susiformavo 2006 metais, susijungus Charles Wells Ltd ir Young’s brewery kompanijoms.

It is remarkably silky-smooth and textured. with a lively complexity. The aromas and flavours begin with faint suggestions of ginger, becoming fudgy and creamy, then balancing this sweetness with a round, bitter-chocolate, finish.

 Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Mano pastabos. Šis alus yra tamsiai juodos spalvos, nepermatomas. Turi poros pirštų storio, rusvą putą. Jo kvapas primena juodos kavos su pienu aromatą. Alus turi tvirtą kūną. Švelnus, pienišką šokoladą primenantis skonis, kurį užbaigia subtilus juodo šokolado kartumas poskonyje. Tai – įdomus alus, kurį tikrai verta paragauti. Puikiai dera su šokoladiniais desertais, tokiais kaip pyragai, pudingai ir t.t.

Trumpoji alaus istorija

Nesitikėkite čia išvysti išsamios alaus istorijos, kuriai greičiausiai reiktų storos, enciklopedinio dydžio knygos. Tai bus trumpas aprašas leisiantis Jums susipažinti su pagrindiniais alaus istorijos etapais išdėstytas chronologine tvarka.

Nėra tiksliai žinoma kada atsirado alus. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingą pirmojo alaus pagaminimo laiką – nuo 7000 iki 10000 metų pr. Kr., tačiau istorikai sutaria, kad alus buvo sukurtas Mesopotamijoje. Jeigu taip galima sakyti, kad jis buvo „sukurtas“, mat sakoma, kad alus atsirado atsitiktinumo dėka kai mažame kaimelyje moterys pastebėjo, kad miežiai augantys laukuose tinka maistui, bet yra kieti ir kartūs. Tada jos užmerkė miežius vandenyje, kad šie bent kiek suminkštėtų. Užpiltas ant grūdų vanduo po kurio laiko tapo saldus, grūdams sudygus išlindo maži daigeliai. Tikriausiai, staiga pakilęs vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes  po kurio laiko vanduo kuriame buvo grūdai surūgo t.y. tapo alumi, moteris jo paragavusi lengvai apsvaigo. Žinoma, kad egiptiečiai alų naudojo sakralinėms reikmėms ir apeigų metu.

Vienuolynai ilgai vaidino pagrindinį vaidmenį alaus ir vyno gamyboje. Kadangi, vienuoliai buvo išsilavinę ir mokėjo skaityti, bei rašyti, jie kūrė ir užrašinėjo alaus, vyno, sūrio, bei kitų gaminių receptus. Tačiau vienuoliai alų virdavo tik savo reikmėms. Trumpiau tariant, ilgą laiką alus buvo verdamas tik savom reikmėm.  Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alaus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje. Jau nuo 1118m. veikė pirma pramoninė alaus darykla Černevicės mieste. Įdomu tai, kad pirmasis valstybės išleistas įstatymas susijęs su maisto kokybe buvo alaus grynumo įstatymas (Reinheitsgebot), kurį 1516 m. pasirašė karalius Vilhelmas IV. Jame numatyta, kad alus turi būti daromas iš miežių, apynių ir vandens. Šis įstatymas buvo išleistas, todėl, kad aludariai, naudodami visų rūšių grūdus, taip išpopuliarino alų, kad vis mažiau grudų likdavo duonai ir kitiems būtiniems maisto gaminiams. Dėl šio įstatymo, Vokietijoje trumpam sustojo ir tuo metu itin populiaraus kvietinio alaus gamyba ir vystimasis. Alaus virimas naudojant kviečius vėl buvo „legalizuotas“ tik XIXa. (todėl, kvietinis alus nefigūruoja Oktoberfeste, nors ir yra Bavarijos pasididžiavimo objektas) ir nuo tada alaus grynumo įstatymas yra neprivalomas – tokiu būdu leista vėl atsiskleisti tokiom specializuotom alaus rūšim, kaip „vaisių alus“. Nepaisant to, šiuo įstatymu vokiški alūs užsitarnavo gryno ir kokybiško alaus reputaciją (versta iš M. Jacksono knygos Beer).

Dar viena itin svarbi data alaus istorijoje yra 1842m. Garsusis aludaris Jozefas Grolis 1842 m. spalio 5 d., Čekijoje, išvirė pirmą pramoninį šviesų alų. Tai buvo šiuolaikinio alaus Pilsner Urquell pirmtakas. J. Grolio dėka įvyko perversmas alaus gamyboje. Čekų aludariai greičiausiai buvo pirmieji, kurie alaus gamyboje panaudojo apynius, o vėliau sukūrė ir šiais laikais populiariausią alaus stilių pasaulyje (pilsner). Daugiau informacijos apie alaus gamybos procesą galite rasti čia.

Pirmieji bandymai virti alų Lietuvoje įvyko valstiečių ūkiuose, kur jis buvo naudojamas savo reikmėms ir švenčių progomis, nesiekiant pelno (apie lietuviško alaus tradicijas ir papročius galite paskaityti čia). Pagal turimus istorinius šaltinius seniausia iki šių laikų išlikusi pramoninė alaus darykla Lietuvoje buvo atidaryta 1686m. Biržuose – Biržų alaus darykla.

Papročiai ir tradicijos

Vasario 16-osios proga pagalvojau, kad labai tinkama tema būtų – lietuviški papročiai ir tradicijos susijusios su alumi. Šiame straipsnyje apžvelgsiu įdomiausius ir giliausią pėdsaką istorijoje palikusius papročius ir tradicijas.

Lietuvos kaime alus niekada nebuvo daromas pardavimui. Net ir darydamas alų kaimynui (paprastai iš jo paties medžiagų), žmogus neimdavo už tai pinigų. Aludarystė nebuvo verslas. V. Dagys pabrėžia, kad ne visi žmonės, mokantys pasidaryti alaus, buvo vadinami aludariais. „Tie kas jo pasidarydavo tik retoms šventėms, savęs aludariais nelaikė.“ Aludariais arba pivoriais paprastai buvo vadinami tie, kas alų darė gana dažnai ir turėjo visas tam reikalingas priemones. Režisieriaus Kazimiero Musnicko dokumentinis filmas „Alum lijo“ (nufilmuotas 1969 m. Papilių kaime, Biržų rajone) parodė, jog alaus daryme dalyvaudavo išskirtinai vyrai. Moterų požiūris į aludarystę buvo gana skeptiškas. Šios skųsdavosi jog vyrai dirba netvarkingai, nešvariai, o dar ir troba paskui prasmirsta.

Alaus virimas buvo lydimas įvairiausių prietarų ir nerašytų taisyklių, kurių pėdsakai dar buvo išlikę ir XX a. antrojoje pusėje.  Daugelyje vietovių stengtasi arti neprisileisti kito žmogaus, ypač valgančio duoną – kad alus nesurūgtų. Kai kur verdant alų, vaikai nebuvo prileidžiami, kad ko neprikrėstų, o štai kai kur prie šio proceso nebuvo prileidžiamas nei vaikas, nei suaugęs. Kaip labai svarbų tradicinės aludarystės momentą Viktoras Dagys išskiria gerą nuotaiką. Sakoma, kad verdant alų nereikia bartis, pyktis, nes buvo manoma, jog tai atsilieps gėrimo kokybei, prastai veiks geriančiuosius. Tikėjimą įvairiausiais burtais ir prietarais norint „užkirsti kelią galimiems negatyviems alaus poveikio rezultatams“ lauko tyrimų metu, bei remdamasis ankstesnių autorių darbais pastebi ir Edukologijos Universiteto (buvęs Pedagoginis Universitetas) daktaras Jonas Mardosa. „Antai alaus gaminimo metu negalima stumdyti pagalių po puodu, nedera su šeima pyktis, nes alus bus „piktas“ (Biržų raj. Bliūdžių k.) . Pageidautina nesibarti su žmona, gaminant reikia dainuoti, kad alus nesurūgtų ir geriau linksmintų.

Atskirai reikia paminėti koštuvių paprotį. (Koštuvės- alus košiamas į statines, kad būtų atskiriamas nuo mielių. Šios ir kitos nuosėdos lieka kubile, o alus sukošiamas į statines ir sandariai uždaromas). Tačiau šio proceso metu kubiluose lieka ne tik mielės, bet ir keletas ąsočių alaus. Tuomet aludaris pasikviesdavo kaimynus ar nunešdavo jiems šviežio alaus ąsotį. Ši tradicija ėmė nykti dar XIX a. pabaigoje, kuomet iš kaimų buvo kraustomasi į vienkiemius ir patapo nepatogu su alumi klampoti pas kaimyną. Gėrimu vaišinančiam visuomet atsakoma tuo pačiu – jis taip pat buvo kviečiamas koštuvių ar vaišinamas šviežiu alum. Toks tradiciniame alaus vartojime susiformavęs atgalinis ryšys skatino kolektyvinį alaus vartojimą, kurį galima pavadinti šventiniu- proginiu.

Ypatinga vaišių rūšis išnykusi apie XX a. vid. – sambariai. XVI – XVII a. istoriniuose šaltiniuose rašoma kaip Lietuvos kaimo gyventojai birželio pabaigoje, baigę sėją, darydavo sudėtinį, vadinamąjį sambarių alų. Prieš darant sambarių alų, kaimo bendruomenė susitardavo kiek tiksliai miežių reikės ir juos sunešdavo geriausiam kaimo aludariui, kuris ir virdavo alų. Tuomet keldavo puotą gamtoje, senovinėje šventvietėje – alke, o vėlesniais laikotarpiais vaišės persikėlė į valstiečio kiemą ar tuščią klojimą.

Taip pat alumi, kaip atlygiu už pagalbą, buvo vaišinami žmonės, kurie padėdavo talkų metu (rugiapjūtė, kūlimas). Tradicija vaišinti žmones po talkų išnyko į ūkį įžengus automatizuotai technikai. Įdomi talkos rūšys, kurios metu vartojamas alus, buvo statybos. Pamatų surentimo proga XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijoje ir Aukštaitijoje egzistavo pamažu rituališkumą prarandantis, bei jo metu įvairaus gėrimo taip pat ir alaus, nulašinimas ant pirmutinės kerties. Vainiko iškėlimo ant pastatyto namo stogo Vidurio Lietuvoje buvo specialiai padaroma alaus.

Žmonės alumi vaišindavosi ir ne tik po darbų pabaigtuvių. Pastebima tradicija aukščiausios rūšies alumi vaišinti per gimtadienius, vestuves ar laidotuves, bei kitas kaimo bendruomenės, šeimos šventes.

Taip pat sužinojome, jog dar 4-tame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo gyva tradicija jaunosios kraičiui dovanoti bačką alaus, kuri būdavo sunaudojama dar per vestuvių šventę. Vieną tokią statinę netikėtai pavyko atrasti ir nufotografuoti. Vestuvės, kuriose šiai bačkai teko vaidinti pagrindinę rolę, vyko 1936 m. Biržuose. Norėčiau padėkoti Gabrieliui, kuris padėjo rašant šį straipsnį. Ačiū!

Kaip gimsta alus…

Išklausęs visus pasiūlymus, nusprendžiau trumpai aprašyti alaus gamybos procesą. Tai nebus išsami analizė apie tai, kokią įtaką kiekvienas procesas padaro galutiniam rezultatui. Tai tiesiog bus pagrindiniai procesai, kurie yra būtini verdant alų.

Pirmiausia, salykliniai grūdai sumalami malūne ir dedami į katilą (mentalo bosą; mentalas – salyklas sumaišytas su vandeniu), kuriame yra karštas vanduo. Šis procesas vadinamas salinimu. Salinimo metu iš salyklo į vandenį yra ištraukiamos saldžiosios medžiagos. Šis saldus skystis vadinamas misa. Kitas žingsnis – misą, įvairių filtrų pagalba, atskirti nuo susąlusio salyklo. Tai vadinama misos tekinimu. Misa nutekinama į virimo katilą ir verdama. Virimo metu yra dedami apyniai. Pirmiausiai – dedami kartieji, vėliau, virimui einant į pabaigą – dedami aromatiniai apyniai.

Alaus virimo katilas Rochefort darykloje.

Baigus virimą, misą reikia ataušinti iki mielėms tinkamos temperatūros, kuri priklauso nuo naudojamos mielių rūšies. Ataušinta misa pilama į fermentacijos talpą, o tada dedamos mielės. Fermentacija (rūgimas) yra cheminis procesas, kurio metu saldžiosios medžiagos pavirsta į etilo alkoholį ir angliarūgštę. Fermentuoti galima uždarame arba atvirame inde. Fermentacijos trukmė labai skirtinga. Daug įtakos tam turi mielių rūšis ir kiti veiksniai. Mielėms atlikus savo darbą (pasibaigus fermentacijai), skystį jau galima vadinti alumi!

Atviros fermentacijos talpos Kauno alaus darykloje.

Fermentacijai pasibaigus, alus gabenamas į brandinimo talpyklas, kuriose, bėgant laikui, toliau formuojasi alaus skonis. Paskutinis žingsnis – išpilstyti alų į butelius arba statines. Alaus gamyba neturi labai didelių normų, todėl labai lengva improvizuoti. Procesų eiliškumas, skirtingose daryklose, gali skirtis (dažnai alus brandinamas jau galutinėje taroje). Praleidau tokius procesus, kaip filtracija ir pasterizacija, nes jie nėra esminiai, nors labai dažnai ir plačiai naudojami.

Ąžuolinės alaus statinės Cantillon spontaninės fermentacijos alaus darykloje.

Tikiuosi, jog perskaitę šį straipsnį susidarėte bent jau minimalų vaizdą apie alaus gimimą. Pabaigai siūlau pasižiūrėti, kaip gaminamas Chimay alus: THE ART OF BREWING

Ačiū aludariui Pranui už patarimus!

Sesija

nuotrauka skolinta iš topten.lt

Turbūt daugėlis girdėjot žodžių junginį sesijinis gėrimas (session drinking)? Ar tai vakarėlis egzaminų sesijos universitete metu? Gal. O gal tai vaišės, seimo sesijos metu, draugystės viešnamy? Gal!

Sesijinis gėrimas reiškia išgerti nemaža kiekį alaus per tam tikrą laiką (sesiją) ir išlikti blaiviam. Alaus gėrimo sesija yra socialinė proga, pavyzdžiui: vakaras bare su gera kompanija. Dažniausiai gerai leisdami laiką bare neskaičiuojame kiek alaus išgeriame. Taigi koks turėtų būti sesijinis alus (session beer)? Pirmiausiai, kad protas neužtemtų alus turėtų būti silpnas. Rekomenduoju nestipresnį nei 5 abv alų, nors geriausiai tiktų maždaug 4 abv alus. Kita svarbi savybė – alus turi būti skanus ir lengvai geriamas. Jis neturėtų būti labai gazuotas, bei skonis neturėtų varginti. Būna puikių alų, kurie turi tam tikrą skonį/poskonį, kuris po vienos taurės pradeda varginti, sesijos metu reiktų tokio alaus vengti ir pasilikti jį pasimėgavimui kitai progai. Kitas kriterijus yra kaina. Nieko čia nepadarysi, pasirinkimas pas mus yra labai siauras, tas kas pasauly yra įprasta ir nėra aukščiausia klasė pas mus egzotika ir prabanga (makdonaldo efektas :D ), taigi už gerą sesijinį alų teks sumokėti…

Ką aš rinkčiausi? Visų pirmą esu neabėjingas stautams, taigi siūlau dry stout stiliaus atstovus: „Murphy‘s Irish Stout“ arba „Guinness Draught“ juos galite rasti alaus(?) baruose Vilniuje. Dėja mūsų barai nėra labai turtingi savo alaus asortimentu, taigi stenkitės rinktis alų, kuris atitinka nors vieną aukščiau pateiktą kriterijų ir nors tai sesija, bet svarbiausia yra kokybė, ne kaina!
Namuose organizuojat sesiją? Puiku. Pasirinkimas kur kas išauga. Pats žodis session drinking atsirado Didžiojoj Britanijoj, kaip taisyklė jie turi nuostabaus sesijinio bitter ale, dry stout, scottish ale stilių alaus. Šio stiliaus britiško alaus Lietuvoj nėra daug, tačiau dauguma esančių yra geri. Pigesnis variantas – čekiški pilsneriai. Rekomenduoju lagerių mėgėjams. Čekų produkcijos kainos ir kokybės santykis yra tikrai neblogas, o ir surasti nėra sunku. Siūlau pabandyti „Budweiser Budvar“, „Pilsner Urquell“. Kitas pasirinkimas: auksiniai vokiški lageriai ir jų lietuviškos, didžiųjų gamintojų, interpretacijos. Jų yra daug, bet rinkitės atidžiai, daugėlio kokybė labai prasta.

Šiame straipsnyje pabandžiau adaptuoti alaus sesiją Lietuvos sąlygoms, nepaminėjau puikių, sesijai tinkamų, amerikietiškų, bei belgiškų elių, nes jų paprasčiausiai Lietuvoje neįsigysite. Pabaigai norėčiau priminti, kad sesija yra alaus kultūros dalis, sesijos pagrindas – bendravimas, pagrindinis principas – neapsvaigti. Gerkit atsakingai, skanaus!

APIE MUS

since 2012

 

Rašyk || info@beergeek.lt

Socialiniai tinklai
Facebook || Instagram || Twitter

vanduo, salyklas, apyniai ir mielės

verdant Tomą įkrito akiniai

Mes:

Tomas || Paulius || Vladas

Turite klausimų apie alų – klauskite ir mes atsakysim

Brandinimas pradėtas 2012 metų vasario 8 dieną

Scroll to top