Blog’as

Klasikiniai BeerGeek.lt įrašai apie alų

„IPA – išvirė Paulius alų“ degustacija

Toks skaidrus, kad pastačius knygą, kitoje taurės pusėje, galima būtų ją skaityti!

IPA – išvirė Paulius alų

BeerGeek.lt namų bravoras, Vilnius, Lietuva

Stilius: IPA (india pale ale)

Alk. konc.: ~5,2% ABV

Rekomend. temp.: 12 – 14 °C

Alaus receptą galite rasti ČIA

Alaus virimo eigos aprašymą ČIA

Saulėtą popietę, už lango čiulbant paukščiams, atidariau paskutinįjį „IPA – išvirė Paulius alų“ butelį. Nuo išpilstymo į butelius praėjo maždaug šeši mėnesiai, todėl labai bijojau, kad alui jau laikas į pensiją, kad per ilgai laikiau ir alus bus pagedęs. Galų gale čia gi mano paskutinis butelis, pirmojo sąvo alaus…

  • Tamsios gintaro spalvos, visiškai skaidrus, jokių nuosėdų. Nedidelė, balta puta. Atitikimas stiliui? 5/5.
  • Kvape dominuoja apyniai. Kvepia skaniai, gundo paragauti.
  • Skonyje dominuoja apyniai. Net ne dominuoja, o visiškai karaliauja. Iš pradžių jaučiamas žoliškumas suteikia alui natūralumo pojūtį, kurį greitai pakeičia citrusinių skonių simfonija.
  • Kaip ir priklauso IPA’ai – lengvo kūno, nedidelės putos bei karbonizacijos.

Išvada. Apynių naudojau nemažai, manau juos suderinau gerai. Skoniai tarpusavyje derėjo puikiai. Sausas apyniavimas davė alui natūralumo, žalio skonio. Salyklas šiam recepte atliko antraeilį vaidmenį. Puikiai prisidėjo kvietinis salyklas, kurio naudojau nedaug, bet jis matyt prisidėjo prie to gaivumo pojūčio. Mieles rinkausi neutralias, bet būtent jos mano lūkesčių nepateisino.

Problema. Mielės paskutiniame butelyje buvo tobulai nusėdusios ir skonyje jų nesijautė visai. BET pilant antrą taurę alaus iš to paties butelio pateko šiek tiek mielių, kurios davė molio prieskonį. Tas molio prieskonis visiškai nederėjo prie tobulai suderintų kitų skonių. Molio prieskonis sugadino skonių kaitos malonumą, perėjimą nuo žolinio skonio prie citrusų… Kita kart verdant, turbūt pakeisiu mieles. Malonu būtų sulaukti patarimų mielių klausimu.

All in all, puikus IPA, norėčiau šaldytuve visąlaik turėti tokio buteliuką.

Barų Gidas

Spock says hello to fine beer

Išaušo diena, kai savo tinklaraštį papildysime dar viena kategorija. Kategoriją pavadinome „barų gidu“. Imtis šios idėjos mus įkvėpė organizacija Camra. Patį barų gido formatą pasirinkome panašų į Michelin guide. Barus vertinsime bokalais, restoranus – taurėmis, o pilstyklas ir parduotuves – buteliais. Aprašysime visas, bet apdovanosime tik dėmesio vertas alaus vietas. Viena taure/bokalas/butelis reiškia, kad vieta yra rekomenduotina aplankyti, dvi – neeilinė vieta, trys – išskirtinė vieta.

Pačios idėjos tikslas – susipažinti su dar neatrastom alaus vietom ir tuo pačiu rekomenduoti (arba ne) tas vietas Jums. Vertinimo principas – nelyginti barų tarpusavy, o apdovanoti visus dėmesio vertus barus. Baruose, kuriuos apdovanosime, įvertinimai gali kisti, nes juos lankysime ypač dažnai. Barai, kurie apdovanojimo negaus, ko gero irgi sulauks antro šanso, nebent bus visiškos skylės.

Pateiksiu sąrašą vietų, šovusių dabar į galvą, kurias tikrai aplankysim:

VILNIUS

KLAIPĖDA

Sąrašas tikrai nėra galutinis, tiesiog daugiau vietų šiuo metu neprisiminiau. Būtų malonu sulaukti skaitytojų rekomendacijų ir prašymų, suprantame, kad yra šaunių vietų, kurių mes nežinome, bet LABAI norime sužinoti. Pagrinde aprašysime Vilniaus barus, bet esant progai nepraleisime ir kitų miestų barų.

Labiausiai dėmesį kreipsime į alaus asortimentą ir pateikimą. Toliau prioritetų tvarka: maistas (jei tai restoranas), aptarnavimas, atmosfera ir t.t. Ką mes mėgstame? Mėgstame kultūringą personalą. Personalą, kuris gerai išmano produktus, kuriuos parduoda, sugeba patarti ir atsakyti į esminius, paprastus klausimus. Mes mėgstame sveiką ir besišypsantį, o nekenčiame sergančio, susiraukusio ar galų gale užsi-pyst-usio po 12 valandų darbo dienos personalo. Nemėgstame nešvarių ar dėl kitų priežasčių netinkamų taurių. Esame alergiški, putos nugriebimui šaukšto pagalba.

Vieną barą aplankysime jau šiandien, taigi artimiausiu metu tikėkitės apžvalgos.

Sambariai 2012 – alaus kultūros simpoziumas

Programa

Šį savaitgalį, 2012-10-06, Vilniuje, Vilniaus universiteto botanikos sode vyko II-asis kasmetinis alaus kultūros simpoziumas „Sambariai 2012“. Alaus megėjai, gerbėjai ir entuziastai į renginį iš visos Lietuvos skubėjo nuo pat ryto.

12 valandą įžanginį žodį taręs D. Brandišauskas atidarė renginį, kuris prasidėjo etnologo Žilvyčio Šaknio paskaita „Sambarių papročiai“. Kaip ir dera, buvo papasakota, kas per velnias tie sambariai yra ir kaip tokį paprotį suvokė mūsų protėviai. Po gan smagios ir informatyvios paskaitos, lyg tyčia sekė šlakelis mitologijos. Etnologas, mitologas Dainius Razauskas skaitė paskaitą „Perkūnas ir Raugas“. Ši paskaita, nors šiek tiek ir nukrypus nuo alaus tematikos (mano subjektyvia nuomone), tačiau suteikė gero juoko dozę, kuomet kalba pasisuko apie gaisrų gesinimą rūgpieniu! Po dviejų paskaitų atėjo laikas ilgesnei pertraukėlei. Jos metu buvo galima susipažinti su Sambarius aplankiusiais amatininkais, išgirsti, kaip gaminama jų produkcija ir sužinoti daugiau ar mažiau viską ko tik norėjai. Apžiūrėję visus dirbinius ir paklausę pasakojimų apie jų gamybos ypatumus, buvome pakviesti žengti į atvirą erdvę, kurioje senosios kartos aludaris J. Simonaitis pasakojo apie tradicinio, kaimiško alaus darymą. Įdomu buvo išgirsti ir pamatyti kaip senolis demonstruoja ir dalinasi patirtimi sukaupta per daugelį alaus virimo metų. Kol klausėme jo pasakojimo, buvo galima degustuoti aludario alaus, kurio jis nepagailėjęs visą bačką atrideno! Iškart po p. Juliaus alaus gaminimo pamokėlės su juo į dvikovą stojo svetys iš tolimosios Norvegijos. Odd Nicolaysen „Vingmyr“ pasakojo apie senosios Skandinavijos aludarystę ir kaip norvegai be apynių verčiasi.. Po pasakojimo sekė jo išskirtinio alaus degustacija iš specialiai Sambariams pagaminto – tradicinio skandinaviško „dubens“.

Greitai užkandę, jau skubėjome į Lino Čekanavičiaus paskaitą „the wind of changes“ arba maždaug „kas naujo alaus rinkoje“. Profesorius labai aiškiai ir ekspresyviai pakalbėjo apie visas naujoves, kurios drebina alaus rinką – tai ir „extreme brewery“ ir rūšių kryžminimas ir t.t. Iš tiesų – įspūdinga, vertinga ir be galo įdomi paskaita! Po šios paskaitos, pakyla buvo užleista etnologui Jonui Mardosai, kuris šmaikščiai papasakojo apie alaus barus sovietmečio miesto kultūroje, nevengdamas įterpti ir vieną kitą juokingą nutikimą iš savo asmeninių nuotykių.  Paskaitų ciklą užbaigė istoriko A. Astrausko paskaita, paremta jo paties parašyta knyga „Per barzdą varvėjo…“. Pagrindinis šio pranešimo tikslas – išprovokuoti diskusiją apie tai kas yra tautinis gėrimas ir kodėl tautiniai „bran‘dai“ yra šių dienų marketingo arkliukas. Šią diskusiją galima būtų pavadinti ganėtinai nusisekusia.

Iškart po paskaitų buvome pakviesti į „Aulą“, kurioje mūsų laukė „Sambarių“ vaišės. Naminis dalyvių alus, rėmėjų atvežti gėrimai leido vakarui neprailgti ir nenuobodžiauti. Diskusijos ir aptarimai vyko kiekviename būrelyje. Beergeek‘us šioje dalyje maloniai nustebino vienas extreme brewery pavyzdys – 253 IBU double IPA alutis, kurį į šį renginį atsivežė vienas iš naminių aludarių.

Ką gi, nekantriai laukiame ką pasiūlys kiti metai ir kviečiame visus prisijungti! Geras laikas – garantuotas!

p.s žemiau galite peržvelgti keletą nuotraukų iš „Sambarių“

Vilkmergės kvietinis

Vilkmergės kvietinis alus, naujiena, su kuria ko gero jau spėjo susipažinti daugelis alaus mėgėjų. Už tai, kad mes šio alaus paragavome tik dabar, ko gero galime padėkoti įmonei pavadinimu „Greitasis kurjeris“, kuri Vilkmergės alaus adresuotą siuntinį mums gabeno apie dvi savaites. Kartu su siuntiniu gavome ne tik seniai žadėto alaus, tačiau taip pat ir priekaištų, kodėl mes nelaukėme siuntinio, pasirodo, jei jau žinai, kad artimiausiu metu turėtum gauti siuntą, būk malonus ir būk namuose, nes bet kurią artimiausių dviejų savaičių minutę gali pasirodyti kurjeris. Tiek jau to, ne apie juos čia rašome, bet pareigą pranešti visuomenei apie taip šauniai dirbančią įmonę vis tiek jaučiu.

Grįžtant prie alaus, Vilkmergės alus papildė savo gyvo alaus kolekciją dar vienu, šį kartą kvietiniu alumi. Tai jau ketvirtasis šios daryklos produktas, kuris kaip ir ankstesnieji yra išpilstytas į pusės kvortos (0,41 l.) butelius. Vilkmergės aludariai šį produktą apibūdina kaip bene vienintelį gyvą kvietinį alų išvirtą Lietuvoje, tačiau mes nedidelėje lietuviško kvietinio alaus rinkoje žinome dar ir Kauno kvietinį bei Dundulio Balamuc gyvą alų.

Kvietinis alus, kaip ir kiti mūsų produktai, verdamas pagal XVIII a. tradicijas: ne tik nepasterizuojamas, bet ir nefiltruojamas, todėl dar vadinamas „gyvu“. Dėl ypatingo skonio kvietinis visada buvo laikomas gurmanišku alumi, tinkančiu netgi prie tokių patiekalų kaip jūros gėrybės ar sūriai. Gėrimo sudėtyje yra natūralių mielių nuosėdų, tad prieš pilant jį į taurę rekomenduojama paversti butelį, kad mielės pakiltų.

Gamintojas

Vilkmergės aludariai šį alų gerti pataria 7-9 C laipsnių temperatūros, taigi atvėsinome iki maždaug panašios temperatūros ir paragavome.

Mūsų pastebėjimai:
Karbonizacija keistokai aukšta, spalva itin blyški. Kvapas stiprus, paprastas, tačiau sunkiai nusakomas, labai panašus į Švyturio balto. Jaučiami lengvai „mėsingi“ vaisiai, lyg ir bananas ar persikas, galbūt greičiau bananas. Alus skystas, vandeningas, kartokas, tačiau taip pat juntamas ganėtinai ikyrus saldumas. Poskonyje išliekantis kartumas nustelbia visą likusią simfoniją, gali būti juntami ir saldesni vaisiai, bet viską greitai nuplauna vandeningumas.

IPA – Išvirė Paulius alų

Viršuje: du maišai salyklo; apačioje: keturi maišiukai apynių (tie žali – apynių spurgai, folijoje – apynių granulės); viduryje: raudonas pakelis mielių.

Visą gyvenimą maniau, kad išvirti alui reikia kažkokių specialių įrankių ir mechanizmų. O pasirodo, kad tai padaryti galima nusipirkus vos porą papildomų įrankių, kurie nėra brangūs. Taigi kovo 26 dieną sumaniau išsivirti savo alaus. Alaus virimuose esu dalyvavęs ir anksčiau, taigi nebuvau visiškai žalias šitam reikale. Entuziazmo netrūko, nes pagaliau nereikėjo su niekuo derint receptūros. Receptą susidariau pats, naudodamas atvirasalus.lt skaičiuoklę. Iš tikro, tai pradžioj atrodė, kad nepavyks ir gausis nesąmonė. Sudarinėdamas receptą daugiausiai gilinausi į medžiagų (salyklo, apynių, mielių) aprašymus, išanalizavau matyt visus IPA stiliaus receptus esančius atviram aluj. Tokiu būdu ir gimė „IPA – išvirė Paulius alų“ receptas.

Nuotraukoj galit pamatyt visus įrankius, bei medžiagas naudotas gaminant būsimą šedevrą. Pirkau: termometrą, fermentacijos indą su filtru ir „burbuliatorium“, dezinfekcijos priemonę (galima išsiversti ir be jos) , o puodą turėjau namuose, tai naujo nepirkau. Viskas kainavo apie 80lt ir tai yra ilgalaikė investicija. Aišku čia tik pagrindiniai dalykai, bet jų pakanka išsivirti savam alui. Yra dar krūva procesą palengvinančių smulkmenų, kurias nusipirkau vėliau, yra krūva brangių aparatų, kurių nepirksiu niekada… Žaliavos išvardintos recepte, tai iš naujo neperrašinėsiu, kam įdomu pasižiūrės. Žaliavų kainos tiksliai nepamenu, bet straipsnio gale pabandysiu paskaičiuot, kiek man kainavo vienas paties virto alaus bokalas.

Alaus misa. (nuotrauka iš kito mūsų virimo)

Rašydamas straipsnį „Kaip gimsta alus…“ empirinės patirties neturėjau ir aprašinėjau daugiau gamyklinę alaus gamybą, o čia papasakosiu, kaip tuos procesus atlikau namie. Viskas prasidėjo nuo nelemtos dezinfekcijos. Indų dezinfekcija labiausiai užknisantis procesas iš visų, apčiuopiamos naudos neduoda, bet daryti vis tiek reikia. Tikrasis alaus darymas prasidėjo nuo grūdų salinimo. Grūdų salyklo naudojau nei daug nei mažai 6kg. Grūdų salyklą supyliau į fermentacijos indą (tai tas baltas kibiras nuotraukoje), o puode užkaitinau vandenį. Tuo vandeniu, įkaitusiu iki daug laipsnių (tiksliai nepamenu kelių), užpyliau salyklą. Tas vandens ir salyklo mišinys vadinamas mentalu. Mentalas tapo apie 65°C. Taip salinau apie valandą laiko. Prieš tekininant įpyliau dar karšto vandens, kad mentalo temperatūra pakiltu netoli 80°C ir atsukau kranelį. Ir tuomet prasidėjo dideli sunkumai, nes virimo puodas kur kas mažesnis už nutekintos misos kiekį, tai pagalbon teko pasitelkti pagalbinių indų. Nutekintą misą užviriau ir kas tam tikrą laiką dėjau apynius. Pradžioj karčiuosius, pabaigoj aromatinius. Apynių dėjimas į verdančią misą kone maloniausia proceso dalis. Alų gerbiantys aludariai visuomet apynius įmes savo rankomis, jei ne visus tai bent jau simboliškai – saują. Šiuo gestu išreiškia meilę savo amatui. Baigus virti, misą supyliau į fermentacijos indą, kurį įkėliau į pilną šalto vandens vonią. Tokiu būdu atvėsinau iki kambario temperatūros. Paskutinis momentas – sudėti mieles ir laukti kol prasidės fermentacija.

Fermentacija prasidėjo kitą dieną, tas laikas iki fermentacijos pradžios buvo neramu. Infekcijos arba prastų mielių atveju fermentacija gali neprasidėti arba užsibaigti per anksti… Jos pradžia pastebima burbuliavimu. Fermentacijos metu išsiskiria angliarūgštė, kurios dalis išeina per vandens filtrą (burbuliatorių). Po šiek tiek daugiau nei savaitės paragavau, alus buvo geras, dar jaunas, ką tik gimęs, bet geras. Jau alų (fermentacijos metu misa virto alumi) perpyliau į švarų fermentacijos indą, kuriame dar palaikiau ne pilną savaitę, tai vadinama antrine fermentacija. Antrinės fermentacijos metu sudėjau likusius apynius. Kadangi antrinėje alus stovi kambario temperatūroje, tai apyniai išskiria tik savo aromatines savybes, suteikia alaus skoniui žoliškumo. Antrinės fermentacijos metu profilaktiškai vis atsukdavau kibiro kranelį patikrint ar alui viskas gerai. Tokių tikrinimų būdu dingo litras kitas alaus (didele kantrybe nepasižymėjau niekad) . Galiausiai viską išpilsčiau į butelius ir padėjau brandintis. Visą laiką alų brandinau kambario temperatūroje (nors patartina rūsio), skonis nenukentėjo. Dar turiu vieną butelį ir šiek tiek vėliau, šią ar ateinančią savaitę, aprašysiu jo degustaciją (aišku jei alus dar bus geras, tikėkimės bus.).

Išgertas alaus butelis

Alaus virimas užtruko visą dieną. Medžiagas važiavau pirkti ryte apie 10h, grįžęs iškart pradėjau gaminti. Baigiau, tai yra supyliau mieles, apie 1h nakties. Daugiausiai problemų sudarė elektrinė viryklė, kuriai užvirinti didelį litražą misos yra sunkiai įveikiamas darbas… Aišku, su patirtim ateina ir greitis, esu skaitęs, kad labiau patyrę kolegos užtrunka po 5h vienai partijai.

O dabar, visus skaičiuotojus labiausiai dominantis dalykas. Neskaitant elektros, vandens, degalų ir taros (galima naudoti ir panaudotus butelius) sąnaudų vieno bokalo (0,5l) kaina gavosi 1,30 lt. Vienu kartu pasigaminau 25l alaus, tai yra 50 bokalų alaus!

Lietuvoje skirtingų alaus stilių pasirinkimas yra ganėtinai mažas. Naminė aludarystė gali padėti susipažinti su dar neatrastais alaus stiliais.Naudojantis atviro alaus ar kokiais nors kitais receptais namuose išsivirti galite daugelį alaus stilių. Naminiu alumi galima paįvairinti savo ir draugų alaus sesijas. Naminins alus niekad nepakeis tokių alaus pažibų, kaip Chimay ar Westvleteren, bet prilygti daugeliui komercinių daryklų nėra sunkiai įgyvendinamas tikslas.

Alaus degustacijos aprašymą galite rasti ČIA

Alutinio maratonas 2012

Kam reikia tas žino, o kas nežino tam pranešame, kad šį savaitgalį Vilniuje vyko penktasis kasmetis ir tarptautinis (!) alutinio maratonas. Nuo ansktyvo šeštadienio ryto „Alaus namuose“ pradėjo būriuotis alaus ir sporto entuziastai. Žinoma, beergeek.lt komanda nepraleido progos sudalyvauti šiame renginyje. Ne tik, kad sudalyvavo, bet ir šauniai pasirodė.

Maratono distanciją šiais metais sudarė šešiolika barų suskirstytų į dvi apygardas – „Žirmūnų“ ir „Centro“. Užsiregistravo rekordinis žmonių skaičius – 150, o visi dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: profesionalų (sportininkų), vyrų ir moterų. Esminis maratono tikslas buvo smagiai praleisti laiką, bet norėdami varžytis dėl pagrindinio prizo privalėjo apibėgti visus numatytus check point‘us (barus). Už kiekvieną išgertą 100 ml alaus nuo bendro laiko buvo atimama viena minutė.

Pirmiesiems dalyviams startas buvo duotas 15:45, o „beergeek‘ų“ nariai Vladas ir Paulius startavo prabėgus vos kelioms minutėms – 15:47. Nulėkus iki stotelės, prieš nosį, duris užvėrė dešimtas troleibusas, kuris buvo idealus variantas siekiant nusigauti iki pirmojo atskaitos taško (žinoma beergeek‘ų smegenys prieš maratoną susidėliojo optimaliausią maršrutą) – Alyno esančio Ulonų gatvėje. Užsispyrimas nuo pat pradžių siekti gero rezultato davė savo vaisių, aplenkę troleibusą Vladas ir Paulius įšoko į jį kitoje stotelėje esančioje šalia Skalvijos kino teatro. Susirinkus visus keturis štampus esančius Žirmūnuose paaiškėjo, kad skubama buvo neveltui, nes tik per „marytės plauką“ beergeek‘ai suspėjo į autobusą vežantį iki Užupio Šnekučio (joks kitas transportas apart nuosavų kojų ir viešojo nebuvo leidžiamas). Centrinė maratono dalis, padedant ir smegenis kutenančiam bei skrandžiuose esančiam alučiui nepraėjo be nesusipratimų. Vienas punktas buvo apibėgtas ir į jį teko sugrįžti, kitas buvo pražiopsotas dėl užsikalbėjimo, tačiau finišo linija galiausiai buvo pasiekta 18:17.

Pirma kartą dalyvaudami tokiame renginyje, beergeek‘ai pasirodė tikrai neprastai. Draugiškai užėmė 17-18 vietas. Galutinis beergeek‘ų laikas 124 minutės. Deja, nors tokio laiko ir nepakako, kad būtų pasiektas superfinalas, tačiau abu beergeek‘ai liko patenkinti pirmuoju startu.

Superfinale, pagrindinio prizo likimas buvo sprendžiamas minuso principu. Iš profesionalų grupės į finalą pateko vienas asmuo, o iš vyrų ir moterų po tris pagal pademonstruotus galutinius rezultatus. Siekiant išaiškinti nugalėtoją, dalyviams buvo pateikiami klausimai susiję su aplankytų barų interjeru. Atsakius neteisingai buvo iškrentama iš tolimesnės kovos. Galiausiai kovoti liko vienas profesionalas ir vienas vyrukas. Jie akis į akį susidūrė titanų dvikoje – reikėjo kaip įmanoma ilgiau ištiestoje rankoje išlaikyti litrinį alaus bokalą (pripildytą vandens). Pagrindinis prizas atiteko vieninteliam superfinale besigrūmusiam profesionalui, į jo namus iškeliavo naujas šaldytuvas. Kiti dalyviai, tame tarpe ir beergeek komanda buvo apdovanot paguodos prizais. Visi dalyviai savo įspūdžiais iki paryčių dalinosi „Alaus namuose“ gurkšnodami alutį – puiki alutinio pabaiga ;).

Pauliaus pastabos. Mūsų pagrindinė klaida buvo tai, kad namuose palikom savo sportines aprangas, bei avalynę. Kasdieniai drabužiai šiek tiek apsunkino visą procesą, bet tiek to, nei vienas iš mūsų nėra sportininkas, tai nieko čia neapgausim. Suorganizuota viskas buvo kruopščiai, bet vis tiek keliuose punktuose vyravo chaosas, užsisakius alaus jį duodavo vėliau atėjusiam dalyviui. Bendrai paėmus, tai tik lašas jūroj.

Check pointai parinkti teisingi, neteko matyt nei vieno Kalnapilio skėčio ar peleninės su tauro alaus logotipu. Užupio Šnekutyje ir Būsi Trečias, kaip visada aptarnavimas buvo šiltas ir malonus. Bet labiausiai patiko Alaus Kolonėlės punktas, kur buvom aptarnauti greitai, maloniai ir dar gavom pasirinkti, kokio alaus norim (lyg tais iš 4 rūšių). Puikus pavyzdys tokiems barams, kaip Apuokas ar Akivarai…

Vidmos Alučio pažadas, kad Švyturio nebus neišsipildė, muzikos rūsyje ragautas „muzikos rūsio“ alus savo skoninėmis savybėmis nenusileido ŠUA produkcijai. Šlapio kartono skonį burnoje, atsineštą iš paskutinio punkto (muzikos rūsio), alaus namuose išmainėm į malonų raudonųjų dobilų kartumą.

Ką gi, sekančiam Alutinio maratonui pasiruošime stipriau, profesionalams konkurencijos sudaryti neplanuojam, bet alaus mėgėjams reiktų sunerimti.

Bières de Chimay

Chimay yra viena iš septynių alaus daryklų pasaulyje, kurios gamina Trappist’ų alų. Darykla Chimay yra Scourmont vienuolyne, kuris yra įsikūręs Valonijoje (prancūziškai kalbančiame Belgijos regione), o pavadinimas Chimay yra kilęs nuo savivaldybės tokiu pat pavadinimu.

Trappist’ai – vienuolių ordinas, turintis gilias alaus gamybos tradicijas. Kaip jau minėjau ženklą “Authentic Trappist Product” turi teisę naudoti tik septynios alaus daryklos iš kurių šešios yra įsikūrusios Belgijoje ir viena Olandijoje. Pelnas gautas pardavus Trappist’ų produkciją yra skiriamas vienuolyno išlaikymui, o didžioji dalis yra aukojama įvairioms labdaros organizacijoms. Pagal išverdamo alaus apimtis Chimay yra antroje vietoje, nusileidžia tik La Trappe alui, kurio beje irgi galima įsigyti Lietuvoje. Chimay alaus šeimą sudaro keturi alūs:

  • Chimay Blueu ( 9% ),
  • Chimay Rouge (7%),
  • Chimay Triple (8%),
  • Dorèe yra išskirtinis alus. Tai patersbeer (father‘s beer, tėvo alus), jo galima paragauti tik pačiame vienuolyne ir jis pagrinde yra gaminamas tik vienuolių reikmėms. Dorèe yra silpnas (apie 5%) šiek tiek panašus į Chimay Rouge. Jis yra nekomercinis, netgi Chimay internetiniame puslapyje apie jį nėra skelbiama.

 Chimay Rouge

Chimay Rouge

Bières de Chimay S.A; Valonija, Belgija

Stilius: Dubbel

Alk. konc.: 7% ABV

Rekomend. temp.: 10 – 12 °C

RateBeer.com: 99/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Chimay Rouge (red, raudonas) dar vadinamas Chimay Premiere, kai yra išpilstytas į 0,75l talpos butelius. Tai yra pirmasis Chimay alus.

Ingredients: Pilsner malt (French barley from Champagne); wheat starch or flour (10% – 15%); dextrose (5%); malt extract (0.1%); hop extract from German Hallertaur (aroma) & American Galena (bittering) hops. Yeast & liquid invert sugar added to the bottled beer.
Chimay Red is noted for its coppery colour which makes it particularly attractive. Topped with a creamy head, it gives off a light, fruity apricot aroma produced by the fermentation. The taste perceived in the mouth is a balance confirming the fruity nuances noticed in the fragrance. Its taste, which imparts a silky sensation to the tongue, is made refreshing by a light touch of bitterness. To the palate, the taster perceives a pleasant astringency which complements the flavour qualities of this beer very harmoniously. This top fermented Trappist beer, refermented in the bottle, is not pasteurised.

Gamintojas

Mano pastabos. Rusvai raudonos spalvos. Piršto storumo, iki pat paskutinio gurkšnio išlikusi puta. Kvepia saldžiais vaisiais, galima užuosti šiokias tokias alkoholio užuomazgas. Vidutinio kūno, smagios karbonizacijos. Iš pat pradžių pasitinka vaisinis gaivumas, kiek vėliau juntamas žolinis silpnai karstelęs poskonis.

Belgiškiems alums būdingas stipriai išreikštas mielių charakteris, Chimay Rouge – neišimtis. Pausaulinio lygio alus, skaniausias mano ragautas dubbel’is. Lietuvoje galima rasti kiekvienam didesniame prekybos centre. Alų ragavau iš originalios Chimay taurės. Mėgaudamasis Chimay, kartu ragavau ir lauktuvių gautą sūrį. Sūris – bosniškas, iš seno trapistų vienuolyno, kuriame kadaise taip pat buvo verdamas alus.

Chimay Blueu

Chimay Blueu

Bières de Chimay S.A; Valonija, Belgija

Stilius: Belgian Strong Dark Ale

Alk. konc.: 9% ABV

Rekomend. temp.: 12 – 15 °C

RateBeer.com: 100/100

BeerAdvocate.com: 95/100

Chimay Blueu (blue, mėlynas) dar yra vadinamas Grande Réserve, kai yra išpilstytas į 0,75l talpos butelius.

This aromatic, lively, rich ale has a medium-sweet middle, with gently drier suggestions of thyme, pepper, sandalwood, and nutmeg in the finish.

Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

This authentic Belgian beer, whose tinge of fresh yeast is associated with a light rosy flowery touch, is particularly pleasant. Its aroma, perceived as one enjoys it, only accents the delightful sensations revealed by the odour, all revealing a light but agreeable caramelized note.

Gamintojas

Mano pastabos. Kvape  dominuoja karamelės saldumas susimaišęs su žalio obuolio gaivumu. Spalva tamsiai ruda (dėl netinkamo apšvietimo deramai įvertinti buvo sunku).  Piršto storumo puta – iki paskutinio lašo. Įvertinti skonį – tikras išbandymas, nerandu žodžių jam perteikti. Visiškai nepajutau apynių indėlio. Juntamas alaus stiprumas, šioks toks alkoholio prieskonis, kuris suteikia alui taurumo. Alus saldokas, bet gerąja prasme. Saldumas puikiai dera su kitomis skoninėmis savybėmis, juntamos vynuogių, džiovintų razinų natos.

Chimay Blueu yra skirtas gurkšnoti. Tai puikus winter warmer (žiemos šildytojas) pavyzdys. Šis, kaip ir daugelis stipriųjų belgiškų elių, tinka ilgam brandinimui rūsyje. Jau ne vienerius metus planuoju paslėpti dėžę kitą, bent penketui metų (alaus brandinimą ir antrinę fermentaciją butelyje aprašysiu būsimuose straipsniuose). Chimay Blueu bandyčiau derinti su brandintos jautienos steiku, kurio natūralus/tikras/kokybiškas mėsos skonis būtų lygiavertis kompanijonas šiam išskirtiniam alui. M. Jacksonas siūlo derinti su Rokforo (Roquefort) sūriu – prancūzišku, brandintu mėlynuoju sūriu, kurio gamybos tradicijos, išlaikytos beveik nepakitusios.

Čekija – Vidurio Rytų Europos alaus motina

Mano nuomone Čekija galima vadinti Vidurio Rytų Europos alaus motina, o jeigu kalbėtumėme tik apie lager tipo alų, tai tuomet Čekiją derėtų vadinti viso pasaulio alaus motina. Jums turėtų kilti klausimas, kodėl? Manau, paprasčiausią atsakymą į šį klausimą pateikė M. Jackson savo straipsnyje „ Does the world understand Czech beers?” kuriame jis teigia: „Kas vynuogės yra vynui, tas miežiai yra alui. Klasikinė gausybė miežių naudojamų lagerio gamybai visame pasaulyje, savo kilmės šaknis turi Moravijoje. Sumaltų miežių saldumas yra reguliuojamas pasitelkiant apynių žiedų aromatinį kartumą. O švelniausiai aromatizuoti apyniai ir labiausiai tinkantys lagerio gamybai atkeliauja iš Bohemijos. Moravija ir Bohemija kartu sudaro Čekijos Respubliką“. Čekijos alaus tradicijos yra labai gilios, ir būtent čekai Europos ir pasaulio alui yra itin nusipelnę, todėl būtų neatsakinga trumpai neperteikti jums čekiško alaus istorijos.

Alus Čekijoje turi nepaprastą istoriją ir kilmę. Nors kaip jau minėjau anksčiau, pirmasis alus yra datuojamas dar Mesopotamijoje, jo viduramžių istorija greičiausiai prasidėjo toje vietoje, kurią dabar vadiname Čekijos Respublika ir nuo ten pradėjo plisti į vakarus. Apyniai Bohemijoje jau tikrai buvo auginami nuo 859 mūsų eros metų ir jie tapo tokie populiarūs, kad vienas iš kelių karalių Wenceslas (gyvenęs 907-935), uždraudė, bet kokį apynių eksportą į kitas šalis, taip siekdamas išsaugoti alaus tapatybę. Auginimo vieta prie Zatec miesto, turi raudonojo molio dirvožemį, kuris išlaiko idealią drėgmę, reikalingą apyniams ir jį supa kalnai, kurie apsaugo apynius nuo stipraus vėjo ir liūčių. Zatec ir Saaz regionų apyniai dar ir dabar pasaulyje yra vadinami geriausiais ir švelniausiais.

Alaus virimas Pilsen ir Budweis miestuose yra datuojamas apytiksliai nuo 1200 metų. Alus buvo verdamas vienuolynų daryklose ir karalių rūmuose. Tie alūs buvo tamsūs arba drumsti, tačiau esminis lūžis įvyko 1842 m., kuomet Bohemijoje buvo išvirtas pirmasis šviesus, auksinės spalvos, skaidrus lager tipo alus. Šis kūrinys sukurtas prieš daugiau nei 150 metų užtikrino čekiškam alui amžiną vietą istorijoje. Šis alus yra laikomas dabartinio „Pilsner Urquell“ pirmtaku.

Daugumos dabartinių alaus daryklų Čekijoje pastatai yra datuojami nuo maždaug 1800 metų, kai Bohemija (dabartinė Čekija) dar priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai. Jos turi klasikinės architektūros formas su itin dailiai išpuošta trikampe ar pusapvale viršutine pastato fasado (kai kada durų, lango) dalimi perimta iš oficialių rūmų. Dauguma jų yra pastatyta U formos, su vidiniu kiemu. Viename pastato sparne grūdų daigai yra laikomi ant akmeninių grindų, griežtai saugomuose kambariuose, prieš deginant ir  paverčiant juos salyklu. Kitame sparne, gražiai įrengtoje alaus darykloje, padarytas salyklas „susitinka“ su pavasariniu vandeniu iš giliausių Čekijos gręžinių ir  apyniais. Vėliau, po vidiniu kiemu įrengtuose patalpose, išvirtas alus fermentuojasi ir bręsta. Daugumoje šalių kur gaminamas alus, daryklos galiausiai nustojo pačios daiginti ir deginti savo grūdus ir perėjo prie bendro salyklo visoms to pačio alaus rūšims, bet ir čia mes sutinkame vieną išimtį ir ta išimtis yra Čekija. Jos daryklos ir toliau pačios stengiasi daiginti ir deginti savo grūdus, kad nenukentėtų kiekvieno alaus individualumas.

Dabartiniais laikais dauguma užsienio šalių daryklų savo alaus gamyboje naudoja būtent Čekijoje užaugintus apynius ir miežius, bet dažnai juos „užteršia“ pigesniais ingredientais. Skirtingai nei pasaulinio dydžio ir vardo daryklos, čekai daugiau investuoja į sunkų darbą ir ilgesnį alaus gamybos procesą, nei į lengvus pinigus, o tai padaro alų dar geresniu. Klasikinis, tokio darbo sėkmės pavyzdys yra BUDWEISER alus. Jo pavadinimas reiškia iš Budweis miestelio. Kaip sako M. Jacksonas „prašau, nenustokite sakyti pasauliui, jūsų  yra gaminamas tik Budweis miestelyje. Dauguma vartotojų to nesupras, tačiau nenustokite tvirtinti, kad jūsų alus gaminamas tik gimtajame mieste. Papasakokite jiems apie tai, kaip alus yra gaminamas Budweis.. Bohemijoje… Čekijos Respublikoje“. Tą aš ir pabandžiau Jums papasakoti.

Trumpai tariant – originalus miežių salyklas, klasikiniai apyniai, pirmojo pramoninio šviesaus alaus išvirimas, žinomiausio pasaulyje alaus stiliaus (pilsner) atsiradimas, miestelis, kuris įkvėpė vieno iš garsiausių ir geriausiai pasaulyje žinomo alaus pavadinimą, tai yra neįtikėtini alaus virimo pasiekimai, kuriais gali didžiuotis viena šalis – Čekija. Ar jums dar kyla klausimas, kodėl Čekija yra Vidurio Rytų Europos alaus motina?

 Smagi mintis apie tai ką reiškia būti čeku:

SKANAUS!

Filmas „Vys par to ãlo”

Naujausias lietuviškas A. Baryso dokumentinis filmas apie alų „Vys par to ãlo” (Vis per tą alų) žydruosiuose ekranuose, plačiajai auditorijai, buvo pristatytas kovo 7 dieną, Panevėžyje. BeerGeek.lt komanda filmo peržiūroje apsilankė kovo 22 dieną, kai filmas trečią kartą buvo  rodomas bare „Alaus namai“.

Vienas režisieriaus pagalbininkų V. Laurinivačius, prieš rodydamas filmą, apie jį kalbėjo: „Šis filmas yra paprastas ir neįpareigojantis. Mes nesistengėme padaryti įspūdingos dokumentikos. Šis filmas buvo pradėtas kurti kaip filmas apie aludarius, bet galiausiai patapo filmu apie šeimyninius aludarius, kurie savo alaus virimo paslaptis perduoda iš kartos į kartą. Būtent papročiai ir alaus virimo tradicijos buvo pagrindinis filmo aspektas. Šis filmas yra pirmasis blynas ir stengsimės, kad būtų „iškeptas“ ir antras ir trečias. Bandysime susukti filmus apie visas šeimynines ir mažesnes alaus daryklas. Filmo kūrimas mums kainavo apie dešimt tūkstančių litų, o filmą finansavo keletas žmonių. „Vys par to ãlo” buvo pradėtas filmuoti 2011m. gegužės mėnesį.“

Šiame filme pristatomi aludariai, kurie tęsia daugiametes alaus tradicijas. Kaip minėjo V. Laurinavičius, dokumentikoje neišvysite nieko pernelyg įspūdingo, tačiau visą BeerGeek.lt komandą, filmas pakerėjo jame kalbančių aludarių nuoširdumu ir atsidavimu savo profesijai. Tikrai nuostabus vaizdas, kaip žmogui kalbant apie savo verdamą alų akys žiba it deimantai, o veidą puošia plati ir nuoširdi šypsena. Šiame filme pristatomi septyni aludariai. Tai trumpa, nenuobodi ir ganėtinai įtraukianti dokumentika, kurios metu Jus lydės ne tik aludarių pasakojimai apie savo produkciją, bet ir gražūs Šiaurės Lietuvos vaizdai, bei folklorinės muzikos garsai. Per visą filmą, intarpais rodomas tradicinis alaus virimo procesas. Taip pat šioje dokumentikoje apžvelgiama ir mitologinė alaus reikšmė. Aludariai pasakoja apie savo senelių virtą alų, mielių saugojimo būdus ir kitokias įdomybes, kurias retai galima sutikti šių laikų gamybos procese.

Šio filmo DVD yra platinami Alaus namuose, Alaus kolonėlėje, Šnekutyje, Didžiojoje Krautuvėje. Jeigu susidomėjote, nusipirkite kopiją ir taip paremsite antros dalies kūrimą! Smagaus žiūrėjimo, kolegos!

 

Alaus ragavimas

Ko gero, ragavimas yra daugiausiai jaudulio sukelianti alaus kultūros dalis. Na, o jei taip nėra, vadinasi, kažką darote bogai. Papasakosiu jums, kaip alų ragauju aš. Alaus degustaciją suskirsčiau į tris pagrindinius etapus: pasiruošimą ragavimui, ragavimą ir trečiąjį etapą.

Prince Charles

Pasiruošimas ragavimui. Be gero pasiruošimo – degustacija žlugus. Tai – lyg tvirti namo pamatai, neleidžiantys jam sugriūti. Viskas prasideda nuo apsipirkinėjimo. Atvirkščiai kitiems apsipirkinėjimams – šis yra smagus. Vaikščioti po alaus parduotuves ir ieškoti ko nors naujo, o gal pasiimti kažko jau pažįstamo, bei nustebinusio, puikiai tinkančio prie rytdienos pietų, o gal jūsų paaukštinimo progai (Bière de Champagne). Neturintiems patirities, rekomenduoju internete susirasti  alaus aprašymų ir šiuo būdu išsirinkti. Labai gerai prisimenu, kaip prieš porą metų, atsistojęs žiūrėdavau į pilnutėles alaus lentynas ir galvodavau, kaip, po galais, man kažką išsirinkti??? Beragaudami skirtingą alų, susipažinsite su alaus įvairove, bei atrasite labiau mėgstamus stilius.

Pope Benedict XVI

Jei pagaliau kažką išsirinkote, bėkite namo ir ieškokite informacijos apie savo laimikį. Gal būt jūsų alus iki šiol verdamas vienuolių (trappist) ir didžioji pelno dalis tiesiog atiduodama labdarai. O gal tokį alų labai mėgdavo garsusis Beer Hunteris M. Jackson, Princas Čarlzas ar popiežius Benediktas XVI. Pasiskaitykite, kokios skoninės savybės yra būdingos to stiliaus alui, kokios jo gaminimo subtilybės. Ši informacija padės jums geriau pažinti ir įsimylėti alų. Tokie internetiniai puslapiai, kaip Beer Advocate ar Rate Beer, jums padės išsiaiškinti, kokio stiliaus tai alus, kokia optimali jo ragavimo temperatūra, bei tinkama ragavimo taurė. Taigi, beliko tik atšaldyti alų iki reikiamos temperatūros ir !!!


Ragavimas. 
Atėjus ragavimo laikui, jūs, greičiausiai, net virpate iš noro paragauti. Lėtai įpilkite alų i taurę.

Pirmiausia, apžiūrėkite alų, įvertinkite jo spalvą. Skaidrus alus, vainikuotas tvirta puta, visada atrodo skaniai, bet ne visiems alaus stiliams tai yra būdinga! Kad gerai įvertintumėte alų, pasirūpinkit, kad taurė būtų švari. Alų degustuoti geriausia esant natūraliam apšvietimui. Aš mėgstu ragauti vakare, kai saulė jau nusileidus, tokiu atveju alaus išvaizdą patariu vertinti gerai apšviestoje patalpoje, nors prie žvakės šviesos kur kas jaukiau, bet pamatyti tikrąjai alaus spalvai reikalingas geras apšvietimas.

Pateliuskuokite alų taurėje, tai padės atsiskleisti visiems alaus aromatams. Pauostykite alų. Geras alus visada kvepės skaniai. Iš kvapo galima susidaryti įspūdį apie būsimą alaus skonį. Kartais alus taip skaniai ir įdomiai kvepia, kad šią procedūrą atlieku keletą kartų.

Gurgštelėkit! Kad tinkamai pajustumėte visus alaus skonius, neskubėkite iškart nuryti. Turėkite omeny, kad skirtingos liežuvio dalys, geriau pajunta skirtingus skonius. Atkreipkite dėmesį į tai, ar alus „skystas“, o gal „kreminis“. Geras alus visąlaik turės poskonį. Poskonis – tai skonis, likęs burnoje, nurijus alų. Vieni alūs turi silpnesnį, kiti – stipresnį poskonį. Ragaudami pabandykite įžvelgti tas savybes, kurios buvo aprašytos jūsų skaitytuose aprašymuose. Galbūt jūsų nuomonės sutaps, galbūt šiek tiek skirsis.

M. Jackson „Ultimate Beer“

Beragaudami trumpai pasižymėkite ką jaučiate. Nerašykite rišlių sakinių, tik kelias pastabas apie ragaujamo alaus savybes.

Trečiasis etapas. Tai etapas, kuriam nesugalvojau pavadinimo. Jei neturite, užsiveskite specialų sąsiuvinį – alaus dienoraštį. Jame aprašykite savo ragavimo įspūdžius. Tam ir reikia pasižymėti esminius dalykus ragaujant. Aprašykite kiekvieną degustaciją. Mano degustacijų užrašai  atrodo panašiai į apžvalgas rašomas ČIA, internete. Skirtumas tik toks, kad vietoj nuotraukų, priklijuoju alaus etiketę.

Pastabos. Ragaukite alų būdami geros nuotaikos! Rekomenduoju ragauti būnant vienam, tyloje. Ragaujant, įvairūs trukdžiai, tokie kaip televizorius, nėra pageidaujami. Labai svarbi yra alaus temperatūra! Pernelyg atšaldę alų nepajusite viso jo skonio, o jei gersite per šiltą, skonis gali pradėti varginti ir erzinti. Prieš ragaudami alų nevartokite labai stiprų skonį turinčio maisto ar gėrimų, nerūkykite. Tinkamai suderintas maistas ir alus yra labai didelis malonumas, tačiau pirmą kart ragaujant alų, nieko nevalgykite, nes tik taip pajusite tikrą jo skonį. Skanaus!


Scroll to top