Blog’as

Klasikiniai BeerGeek.lt įrašai apie alų

Alaus studija

Šį kartą aprašysime dar vieną Vilniaus barą, įsikūrusį Šiaurės miestelyje, Žukausko g. 20. Baras atsidarė 2010 metų pradžioje bei iš karto susilaukė didelio susidomėjimo dėl gausybės alaus rūšių. Šiame bare rasite vien tik užsienietišką alų, o kas džiugina dar labiau, dauguma jo yra pilstomas, šaldytuve yra tik kelios rūšys į butelius išpilstyto alaus.

Pirmą kartą atvykus į Žukausko g. 20, gali pasidaryti kiek neramu. Kaip ir matosi Erdinger skėčiai, lauko terasa, „Alaus studija“ iškaba virš surūdijusių metalinių durų, kurios „kviečia“ užeit į vidų, tačiau caro laikų pastatas itin nevilioja. Na, bet kaip byloja liaudies išmintis, nespręsk apie knygą pagal viršelį.

Interjero detalės

Manau, kad kiekvienas pasinaudojęs šiuo prietaru tikrai nesigailės, nes viduje pasitinka visai kitokie vaizdai. Užėjus pro duris nelabai žinai kur žiūrėti, nes ant kiekvieno kampo yra ką pamatyti. Ant sienos kabo motociklas, po kuriuo stovi senas pianinas, tolumoje marga baras su daugybe pasaulyje gerai žinomų alaus vardų. Toks vaizdas, kad jie tau sako: „nežiūrėk į tuos menkniekius, ateik ir pasiimk mane“. Eidamas prie baro vis tiek negali nepastebėti alaus padėkliukų kolekcijos, prožektorių, kurie kažkada buvo naudojami kino studijose, ant lubų išklijuotų laikraščių, alaus atributikos ir kitų skoningai išdėliotų niekučių. Naujas žmogus šiame bare atrodo lyg kinietis turistas, kuriam viskas atrodo taip neįprastai, viską butinai reikia nufotografuoti, apžiūrėti, paliesti.

 

Baras

Anksčiau ar vėliau ateina tas momentas kai atsiduri prie baro. Ką gi išsirinkti? Padėti gali milžiniškas stendas, ant kurio kreidutėmis užrašyta virš 20 alaus rūšių pavadinimų. Reikėtų pastebėti, kad ši alaus rūšių gausa yra protingai išdėstyta, kas alaus pasirinkimo procesą kiek supaprastina. Kairiajame stulpelyje: angliški, airiški, belgiški eliai, viduriniame: kvietiniai ir tamsūs alūs, o dešiniajame: šviesūs lageriai.

Išsirinkus alų, galima išsirinkti ir ką užkąsti. Maisto meniu šiame bare taip pat neliūdina, virtuvėje paruošiami tikrai neblogi hamburgeriai, yra bulvinių patiekalų, užkandos prie alaus, mėsos kepsnių, šonkauliukų, išsirinkti sau tinkamą patiekalą tikrai įmanoma, porcijos yra ganėtinai didelės, kainos taip pat nesikandžioja. Vienas kiek nepatogus dalykas, kad užsisakius maisto ir už jį susimokėjus vėliau gali kilti nesusipratimų. Pasitaiko tokių atvejų, kai barmenė tiesiog neranda žmogaus, pirkusio patiekalą, arba užsisakius to paties, pirmas patiekalą gauną žmogus užsisakęs jį po tavęs, o tu lieki laukti dar ilgiau.

Maisto meniu

Viskas iki šiol kaip ir gražu, tačiau priėjome aptarnavimo vertinimą. Barmenės yra savotiškai draugiškos, šypsosi, šoka, kartais padainuoja ir visa kita, tačiau tas draugiškumas dažniau pasireiškia tarp pačių barmenių, o ne klientų atžvilgiu. Dažnai gali pasijausti kaip bevertis klientas uždedantis naštą ant barmenės pečių. Kartais norisi ironiškai pasakyti „atsiprašau, kad atėjau nusipirkti alaus“. Aptarnaujantysis personalas yra pasitikintis savimi, kartais net gi per daug, susidaro toks įspūdis, kad tave aptarnauja baro „valdovė“. Norint išsikelti save į tokias aukštumas privalai žinoti bent elementarias žinias. Barmenės tikrai nėra kompetentingos, dažniau gali sulaukti paniekos ar kokio juokelio, nei normalaus, rimto, teisingo atsakymo į klausimą alaus tematika. Labai keista tokioje vietoje – alaus bare, kuris turi virš 20 rūšių pilstomo užsienietiško alaus, kuris vadinasi „alaus studija“ ir kuris iš tikrųjų atrodo labai patraukliai, matyti alaus pylimą naudojant „šaukšto“ technologiją. Atleiskite, bet tai tiesiog nesiderina su bendru šio baro vaizdu.

Alaus meniu.

Na, bet kokiu atveju, nusipirkus alaus ir atsisėdus prie stalo, gali jaukiai bendrauti su draugais. Didelę dalį atmosferos kuria patys klientai, kurių keliamas šurmulys, skatina aktyvesnį bendravimą. Fone groja gera, laiko patikrinta muzika. Dauguma lankytojų yra pastovūs, tai yra suprantama, nes baro lokacija nėra tokia, į kurią gali užklysti netyčia. Tiesa, einant į šį barą savaitgalį, nebloga mintis būtų rezervuotis staliuką ir padaryti tai patarčiau diena ar dviem prieš, nes kitu atveju, gali tekti atsisakyti malonumo prisėsti.

Viską apibendrinus, čia yra jauku, gausybė alaus rūšių leidžia išsirinkti tos dienos nuotaiką atspindintį ar šiaip mėgstamą alų. Iš dar nepaminėtų dalykų – yra projektorius, galima žiūrėti sportą, tačiau į tai baras nekreipia per daug dėmesio. Galiu teigti, kad tai yra vienas mano mėgstamiausių alaus barų Vilniuje.

O vertinimas yra toks: Šio baro lankomumą neabejotinai kelia alaus rūšių gausa bei puiki atmosfera, šioje vietoje sunku kažką ir be prikišti, tačiau aptarnaujantysis personalas tikrai nuvilia. Barmenės neturėtų labai įsižeisti, jų darbą įvertinau griežtokai, nes šis baras yra aukštesnio lygio, jame tiesiog būtinos alaus žinios ir šiltas aptarnavimas. Negaliu teigti, kad aptarnavimas prastas kiekvieno mano apsilankymo metu, tačiau personalas turėtų sutikti, kad pasitaiko atvejų, kai į klientą yra žiūrima ne taip kaip derėtų, o dėl turimų alaus žinių ginčytis taip pat nelabai galėtų.

Skiriant bokalus, visi trys vienareikšmiškai skyrėme po vieną bokalą, na o aš, galiu pridurti, kad man labai gaila dėl tokio įvertinimo, nes šis baras yra vertas dviejų bokalų, tačiau aptarnaujantysis personalas tiek skirti neleidžia.

BeerGeek.lt įvertinimas

Norėdami plačiau pasiskaityti apie barų gidą spauskite ČIA

Schlenkerla – rūkytas alus!

Pristatome Jums du senojo Vokietijos brewpubo Aecht Schlenkerla šedevrus. Pirmas – tai tradicinis rauchbier’as. Alus, kurio kiekvienas alaus gerbėjas privalo paragauti. Antrasis – netradicinis helles stiliaus variantas, kuriame jaučiama rūkyto skonio užuomazga. 

Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Rauchbier

Alk. konc.: 5,1% ABV

Rekomend. temp.: 9 °C

RateBeer.com97/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Rauchbier išvertus iš vokiečių kalbos reiškia rūkytas alus. Alus rūkytu vadinamas, nes miežinis salyklas džiovinamas ant atviros ugnies, tokiu būdu jis įgauna dūmo skonį ir kvapą. Alui giminingo gėrimo – viskio mėgėjai yra pažįstami su rūkytu salyklu. Škotijos Ailos saloje yra gaminamas viskis, kurio salyklas yra džiovinamas ant degančių durpių laužo, kas viskiui suteikia durpišką/rūkytą skonį. Šis salyklo ruošimo būdas Vokietijoje būdavo naudojamas anksčiau, o šiuo metu liko nedaug alaus gamintojų, kurie visi įsikūrę Frankonijoje, Vokietijoje. Prasidėjus craft beer revoliucijai šį būdą pradėjo naudoti ir pasaulio aludariai/ bet tradicinis rauchbier yra Bambergo rauchbier. Laužui yra naudojamos medis pavadinimu bukas (beech).

It has a firm smokiness from its aroma through its palate to its clean, dry, long finish. Its aroma and flavours are shock at first, but this style marries perfectly with smoked ham or sausages.

Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Mano pastabos. Alus tamsiai rudos spalvos, skaidrus. Kvapas – rūkyto salyklo, pirties dūmo.  Skonyje dominuoja rūkytas salyklas. Į galą pasirodo silpnos apynių užuomazgos. Tarp vidutinio ir pilno kūno (medium to full body), kreminė pabaiga.

Iš esmės, tai šis alus yra išskirtinis. Dūmo skonis yra labai aiškiai išreikštas ir pastebimas. Rekomenduoju nusipirkti butelį Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen ir butelį kokio kito lagerio pavyzdžiui Paulaner Oktoberfest bier ir juos palyginti tarpusavyje – tokiu būdu pajausite milžinišką dūmų įtaką alui.

Aecht Schlenkerla Helles Lagerbier

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Dortmunder/Helles

Alk. konc.: 4,3% ABV

Rekomend. temp.: 6-10°C

RateBeer.com: 86/100

BeerAdvocate.com: 89/100

“Schlenkerla Helles” is brewed with fine Bavarian aroma hops from the area around the city of Nürnberg. It’s lagered in century old caves underneath the historic Schlenkerla brewery and maltings. Schlenkerla Helles is boiled in the same copper kettles and bottom fermented by the same yeast as the historic Schlenkerla Smokebeer. Its subtle smokiness without using smoke malt makes “Helles Schlenkerla Lager” a unique representative of the classic lager beer style “Bavarian Helles”. Editor’s note: Since this is not intended as a smoked beer, and is not billed as such, it has been classed here as a Helles, despite some samples having residual smoke character.

Gamintojas 

Mano pastabos. Visiškai skaidrus alus, putos tik užuomazgos. Labai labai šviesi spalva, nesimato kitų salyklų indėlio apart bazinio. Stiprus miežio kvapas. Skonyje dominuoja bazinis miežinis salyklas, šiek tiek kartumo pabaigoje. Jaučiamos pretenzijos i dūminį skonį.

Gurkštelėjus, ateina į galvą Lietuviško alaus reklamos, kai rodo tyrą vandenį ir žvilgantį miežio grūdą. Tai –  kokybiškas lageris. Kur kas kokybiškesnis, nei jo stiliaus kolega švyturio extra! Švarus ir grynas alus.

Tomo pastabos. Spalva:  Skaidri, itin lageriška. Lengvos, auksinio krislelio glūdinčio vandenyje spalva. Puta susidaro nemaža, bet greitai išsisklaido ir iš jos lieka tik užuomina. Ganėtinai keista, bet pats alus po savęs palieka ganėtinai ryškų paveikslą. Alaus karbonizacija nėra labai aukšta, bet ji viršija vidutinę. Alus ganėtinai vandeningas, jo drink-ability aukštas.

Kvapas: dominuoja vienas, labai aiškiai išreikštas salstelėjęs aromatas, tarsi ir medaus, bet apibūdinti sunkoka. Tas medaus aromatas, greičiausiai skleidžiasi nuo miežių salyklo.

Skonis: Kaip lageris, man asmeniškai per saldus. Apynių tik užuominos.  Skonis neišraiškingas, labai lengvas. Sunku pajausti kažką ryškaus, jaučiamas salyklas. Tas skonis primena medaus korio, su šiek tiek medaus likučių ir keliomis bitės kojelėmis. Poskonyje tos „bičių kojelės“ gardžiai pereina į rūkytos mėsos prieskonį. Medaus skonis čia greičiausiai atsiranda iš miežinio salyklo. Šis alus yra žymiai kokybiškesni Biržų miežinuko variantas. Skanaus!

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Viržinis alus – Tikro Alaus Draugijos eksperimentas.

Nuotrauka neryški, bet nenorėjau iškreipti vaizdo naudodamas blykstę.

Viržinis (alaus kiekis RIBOTAS!)

TAD ir Curva piscis”; Tauros bravoras, Panevėžys.

Stilius: Gruit (elis su žolelėmis)

Alk. konc.: 4,5 % ABV

Rekomend. temp.: 10 – 12 °C

Šiandien, spalio 25d., (pradėjau rašyt tada, bet „postinu“ tik dabar) „Leičiuose“ buvo pristatytas naujausias Tikro Alaus produktas – Viržinis alus. Tai – sezoninis viržių alus, arba tiksliau, gruit elisKaip rašo Tikras Alus savo puslapyje: „tai bendras TAD ir aludarių grupės iš Vilniaus “Curva piscis” (lot. “kreivos žuvys”) kūrinys, virtas Tauros bravore Panevėžyje. Jam rinkome viržius skirtingose Lietuvos vietose – Dzūkijoje ir pamario pelkėse, tada suvežę į Panevėžį, pasiraitojome rankoves ir ėmėmės darbo.”

Kas tas gruit elis?

„Though hardly ever made nowadays, Gruitbier was in its time, some 500 to 1,000 years ago, clearly the most common beer style in the world. Gruit is old German for herbs. Gruitbier was brewed both on the Continent and on the British Isles. Gruit (or herbs) is what most medieval brewers used to flavor their beers with before hops became a universal beer flavoring agent starting around the 15th century. Gruit was used either as a single type of herb or as a mix. The medieval pre-hops brewers used just about any herb to flavor their brews. Perhaps the most common of these were yarrow, bog myrtle (also known as sweet gale), juniper, rosemary, mugwort, and woodruff. Because most of these medieval herbal hops-substitutes add a slight bitter-sweetness to the brew, the taste of Gruitbier can probably best be described as faintly resembling Vermouth.”

germanbeerinstitute.com

PASTABA: Mes ragaujame paprastą šio alaus variantą, nes deja specialusis rezervas Vilniaus nepasiekė. Gamintojai apie spec. rezervą: <…> keturias statines alaus atskyrėme ir specialiai paruošėme – papildėme alaus ir dalies paliktų žiedų plikalu – taip išgaunant dar daugiau aromato!”

Gamintojai: „Viržis – rausvai žydintis augalas, plačiai paplitęs Lietuvos teritorijoje. Viržio žiedai išskiria kvapnų nektarą, kurį renka ne tik bitės, įvairūs vabzdžiai, bet ir… aludariai. Viržių alus žinomas bent keletą tūkstantmečių – archeologai aptiko viržių pėdsakų vieno seniausių fermentuotų gėrimų inde, datuojamame 2000 m. prieš Kr. Šis alus nuo senų senovės apipintas legendomis, minimas skandinavų sagose, škotų mite apie narsiuosius piktų žmones, kurių karalius paaukojo sūnaus ir savo gyvybę, idant išsaugotų svaigaus ir jiems galią teikusio viržių gėrimo paslaptį. Vedami smalsumo ir noro suprasti nepaprastą viržių alaus skonį, remdamiesi išlikusių receptų aprašais, sumetę viržius, pačių surinktus skirtingose Lietuvos vietose, Tikro alaus draugija ir aludarių grupė Curva piscis sukūrė savą šio alaus versiją. Joje salyklas ir apyniai suderinti taip, kad neužgožtų subtilaus viržių aromato ir skonio.”

Daugiau informacijos Tikras Alus tinkalraštyje. Čia plačiau aprašomas gaminimo procesas, pateikiamos vietos kuriose galima nusipirkti ir paskanauti šio alaus! Užsukite.

Mano pastebėjimai: Bendrai nuo BeerGeek.lt kolektyvo norčiau padėkoti už galimybę paragauti gruit elio be didesnių pastangų ar kaštų. Tai retas atvejis ir puikus alaus kultūros kėlimo pavyzdys. Ačiū!

Toliau apie alų:  šio alaus tikrai nesiimsiu vertinti. Pirmas kartas, kuomet ragauju gruit elį (apart gurkšnelio, kurį svetys iš Norvegijos atvežė į Sambarius) patirties turiu per mažai. Tačiau pastebėjimus pateiksiu:

KVAPAS: silpnai išreikštas, salstelėjęs aromatas, primenantis kažkokias uogas. Laukines uogas, greičiausiai spanguoles, galbūt avietes. (Tačiau, tai gali būti ir tie patys viržiai, nes su jais susidurti anksčiau – neteko)

IŠVAIZDA: „kaip obuolių kompoto“, t.y. gelsvai oranžinė – tarsi šviežiai surinkto medaus spalva. Alus visiškai neskaidrus, „body“ silpnas, karbonizacija žema, putos beveik nėra.

SKONIS: labai lengvas, vasariškas tarsi summer beer. Gurkšnodamas prisiminiau vasarą ir supratau, kad karštą vasaros dieną tokiu alumi mielai atsigaivinčiau, bet kadangi už lango audra ir ant nosies žiema, norisi kažko stipresnio ir tvirtesnio. Grįžtant prie skonio, tai jis neišraiškingas, kaip ir kvapas. Jaučiamas natūralumas, tačiau tikėjausi stipresnio viržių išraiškingumo. Labai vandeningas alus, jo „drink-ability“ labai aukštas. Pats alus šiek tiek rūgštelėjęs. Jame jaučiasi „gamtos indėlis“. Alus šiek tiek primena „laukines avietes“.

Apibendrinant, sakyčiau, kad šis alus yra puiki atgaiva karštos vasaros dieną arba neįpareigojantis bičiulis sesijai. Gaila, jog tai limited edition produktas, nes mielai jo išgerčiau prie šiltesnių orų. Reikėtų pastebėti, kad tai tik mano nuomonė, alų gėriau iš bačkos ir deja, netinkamos temperatūros, todėl galėjau praleisti kažką svarbaus ar ryškiai atskleisto. Ačiū už šį tą naujo, tas ketvirtadienio vakaras nepraėjo veltui!

Laukite ir kitų BeerGeek‘ų įvertinimo ir nepamirškite paragauti Viržinio! Galbūt tokia proga daugiau niekada nepasitaikys!

Alaus taurių įvairovė

Kodėl egzistuoja toks didelis taurių pasirinkimas? Matome gausybę įvariausių formų, Belgijoje beveik kiekviena alaus darykla turi savo taures, šis reiškinys paplitęs ir visoje Europoje, nepralenkiantis ir Lietuvos. Ar tai yra tam tikri marketinginiai žaidimai, ar daryklos konkuruoja viena su kita ne vien tik alaus kokybe, kaina, tačiau ir taurių dizaino klausimu? Ko gero ne vienam iš mūsų teko gerti vienokį ar kitokį alų įpiltą į taurę besipuošiančia kitu prekės ženklu. Lietuvos baruose tai ganėtinai dažnas atvejis, toli gražu ne kiekviename bare, tačiau vis tiek, tai nutinka per dažnai. Na ir kas, pasakys mergina, teigdama, kad šio prekės ženklo taurės yra daug gražesnės, o kokį alų iš jos geriu man visai nesvarbu. Na ir kas, pasakys vaikinas teigdamas, kad svarbiausia yra alus, o gerti jį galiu nors ir iš kibiro.

Iš tiesų yra kiek kitaip. Be abejonės taurių kūrime svarbų vaidmenį vaidina ir marketinginiai aspektai, tačiau teigti, kad taurėje svarbiausia yra grožis būtų klaidinga. Iš tiesų, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, darant tam tikrus dalykus reikia naudoti tiems dalykams atlikti skirtas priemones. Valgant jautienos steiką naudojama tradicinė šakutė, valgant desertą – desertinė, padoriame restorane užsisakius žuvies patiekalą, atnešami žuviai valgyti skirti įrankiai, kiniečių restoranuose valgoma su pagaliukais ir t.t. Lygiai taip pat ir alaus kultūroje, tam tikro stiliaus alų patariama gerti su vienokia ar kitokia taure.

Tinkamai parinkta alaus taurė, padeda atsiskleisti visiems pagrindiniams to alaus stiliaus komponentams. Vienos taurės geriau išryškina alaus skaidrumą, kitos leidžia geriau pajusti aromatą, kuriame gali atsispindėti mielių charakteris, apynių eteriniai aliejai, įvairiausi vaisiai ar kiti kvapai, trečios yra naudojamos sesijose ir panašiai.

Šiame straipsnyje aprašysiu pagrindines taurių rūšis, jų privalumus lyginant su kitomis taurėmis bei rekomenduojamus stilius, kurie su aprašytomis taurėmis atsiskleis geriausiai.

Tulip.

Tulpės formos taurė (angl. Tulip)

Tulpės formos taurės pagrindiniai privalumai yra puikus aromato pateikimas bei standžios putos suformavimas bei išlaikymas. Apatinis taurės burbulas savotiškai įkalina visus aluje esančius kvapus, o išlinkimai esantys taurės viršuje padeda ilgiau išlikti alaus putai, kas taip pat prisideda prie geresnio alaus pojučio. Šioje taurėje geriausiai atsiskleis škotiški eliai, lambikai, geuzai, stipresnieji IPA stiliaus alūs, belgiški eliai ar kiti daugiau kvapniųjų savybių turintys alūs.

Snifter.

Siaurėjanti į viršų (angl. Snifter)

Ko gero daugeliui ši alaus taurė asocijuojasi su brendžiu, konjaku ar kitu stipriuoju gėrimu. Ne veltui, nes būtent iš šios taurės patariama gerti daug alkoholio turinčius gėrimus. Ši taurė, taip pat kaip ir „tulip“, puikiai perteiks aromatą, o subtili forma leis alų pasūkuriuoti, taip dar labiau užaštrinant kvapus. Taurė puikiai tinka visiems stipriesiems eliams, tripeliams, kvadrupeliams, imperial IPA, imperial stout stiliaus alums ar miežių vynui.

Goblet.

Goblet (Chalice)

Šios taurės paprastai būna labai puošnios, tikri meno kūriniai iš stiklo. Dauguma daryklų pagamina gana skirtingo dizaino, tačiau visos šios taurės turi tas pačias charakteristikas. Šios taurės yra ganėtinai plačios, todėl lengva gerti dideliais gurkšniais. Apačioje paprastai yra įbrėžimas, kuris padeda išsiskirti CO2, kas įtakoja didesnės putos susidarymą ir ilgesnį jos išsilaikymą. Šios taurės, taip pat kaip ir snifter`iai naudojamos gerti stipresnį alų. Skirtumas tas, kad su Goblet tipo taurėmis geriamas tik belgiškas abbey alus.

Pintos

Pintų būna įvairaus dydžio, nuo 16oz (beveik 0,5 l.) iki 20oz (beveik 0,6 l.). Šios taurės ko gero universaliausios taurės, pagrindinis jų privalumas – iš bet kurios pintos alus gersis labai lengvai, pakankamai dideliais gurkšniais, todėl jos puikiai tiks sesijoms. Yra keturios pintų rūšys: Imperial pint, German pint, English pint ir American pint. Kaip jau tikriausiai supratote iš Amerikietiškos pintos geriami amerikietiški eliai, gintariniai lageriai kartais ir ameriekitiški kvietiniai alūs. Šios taurės dažniausiai būna 16 oz talpos (kiek mažiau nei pusė litro), tačiau galima rasti ir 20 oz. Britiškos pintos būna 20 oz, tai yra beveik 0,6 litro bei naudojamos geriant angliškus elius. Imperiališkoji pinta taip pat kaip ir britiška yra beveik 0,6 litro talpos, tačiau iš šios taurės geriami airiški stautai. Vokiškos pintos būna 0,5 litro talpos ir iš jų geriami vokiški lageriai, Schwazbier, Oktoberfest alus ar įvairiausi bock`ai.

Iš kairės į dešinę: Imperial, German, English, American.

Weizenbier.

Kvietinio alaus taurė (Weizenbier glass)

Iš pavadinimo galima nesunkiai nuspėti, kad šios taurės skirtos gerti kvietinį alų. Plonos sienelės puikiai atskleis išraiškingą kvietinio alaus spalvą, o į aukštį didėjantis taurės skersmuo padės susidaryti didelei putai, kuri įkalins kvietiniam alui būdingus aromatus. Talpa dažniausiai būna 0,5 litro, tačiau Belgijoje galima rasti ir mažesnių 0,25 ar 0,33 litro talpos.

Pilsnerio taurė

Pilsner.

Ši taurė naudojama gerti daugelį šviesiųjų alaus rūšių, tačiau vėl gi, pavadinimas išduoda, kad pagrindinė rūšis, kuri geriama – pilsneriai. Šios taurės yra aukštos, plonos, kūgio formos. Tokia forma padeda atskleisti pilsnerio skaidrumą, pamatyti tikrąją alaus spalvą, bei taip pat padeda išlaikyti alaus putą. Be aprašytos formos egzistuoja ir kiek idomesnis pilsnerio taurės variantas, kuris pagrinde išlieka panašus į aprašytąjį, tik prie viso to taurės apačioje prisideda kojelė. Tokios taurės vardas – „Pokal“.

Flute.

Šampaninė (Flute) taurė.

Ilga ir siaura taurės viršūnė padeda palaikyti karbonizaciją, kas akivaizdu, šampaniniam alui yra svarbus reiškinys. Kylantys burbuliukai yra neatsiejama šampano, o taip pat ir šampaninio alaus dalis, todėl svarbu, kad burbuliukai išliktų kuo ilgiau. Iš esmės ši taurė yra labai panaši į tikrajam šampanui skirtas taures, tačiau šampaninio alaus taurės dažniausiai būna su šiek tiek trumpesne taurės koja. Iš šių taurių, be šampaninio alaus geriami, lambikai, oud bruin, čekiški pilsneriai ar kiti didesnę karbonizaciją turintys alūs.

Bokalas (Mug)

Ties šiuo tipu tikriausiai nereikia per daug išsiplėsti. Bokalai dažniausiai naudojami Šiaurės Amerikoje, Anglijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Pagrindinis jų privalumas – dydis, storas stiklas, bei patogi rankena. Būtent šie kriterijai suteikia progą susidaužti bokalais daug stipriau nei tarkime su pintomis.

Mano aprašytieji 8 bokalų tipai yra ko gero pagrindiniai, tačiau tai tik maža dalis to, ką galime rasti baruose, alaus mėgėjų namuose ar bravoruose. Norint visapusiškai mėgautis alumi nebūtina turėti visų bokalų, tačiau save ir, be abejo, alų gerbiantis alaus mėgėjas savo namuose turėtų turėti bent keletą pagrindinių taurių.

Štai visiems puikiai žinomas alaus medžiotojas Michael Jackson pagrinde naudojo 4 taurių rūšis: vasaros, degustavimo, sesijinė bei snifter taures (žiūrėti nuotrauką apačioje)

Linkiu ir Jums atrasti šį džiaugsmą ir mėgautis dar stipresniais gero alaus teikiamais malonumais.

Michael Jackson taurės.

Nuotraukos iš:
http://iutelecomgrad.files.wordpress.com/2012/03/;
http://probuswines.wordpress.com/2012/07/22/life-beyond-the-pint-the-importance-of-proper-glassware-to-the-beer-drinker/;
http://www.drinkstuff.com/products/product.asp?ID=10775;
http://thekegtap.com/2011/06/02/beer-foul-drinking-beer-from-the-bottle/;
http://www.webstaurantstore.com/libbey-3795-embassy-6-oz-flute-glass-12-cs/5513795.html;
http://en.wikipedia.org/wiki/Beer_glassware

„Alaus kelias“

Šeštadienio vakare buvau tokioj ekskursijoj pavadinimu „Alaus kelias“. Ekskursijos organizatoriai yra pramogų agentūra „Vaiduokliai“. Alaus kelią gavau dovanų…

Visa ekskursija prasidėjo prie Lietuvos pašto, ten 18h susitikome su savo gide, kuri plačiai papasakojo visas legendas ir senovinius populiariuosius faktus (Mesopotamija ir t.t.) apie alų. Išklausę visas įdomybes pajudėjome link pirmo baro – „Būsi Trečias“. Šis brewpub’as man gerai pažįstamas, bet patalpoje, kurioje verdamas alus nesu buvęs. Grupėje buvo 22 žmonės, taigi ją skėlė per pusę ir mano grupės dalį nuvedė į pasižiūrėti, kaip verdamas alus. Besižvalgant po alaus gamybos patalpą, baro savininkų sūnus trumpai papasakojo apie gamybos ypatumus. Apsižvalgius viršuje laukė būsi trečias alaus degustacija (alaus neaptarinėsiu straipsnis ne apie tai). Degustacijos metu šiek tiek papasakojo kaip reikia degustuoti alų ir šiek tiek kitokių įvairenybių.

Antra stotelė – „Leičiai“. Ganėtinai nauja alinė. Tiems patiems sąvininkams priklauso ir alaus rūsys „Bambalynė“. Šioj vietoj dar nebuvau buvęs. Leičius įsivaizdavavau, kaip kultūringesnį alaus namų variantą, visgi Stiklių gatvė sufleruoja apie aukštą nuomos kainą. Vaizduotė pasitvirtino Leičiai šauni vieta, bent jau savo interjeru, nes nieko kito pasakyti negaliu. Ai dar, kad personalas atrodo tvarkingas. Leičiuose ragavom tris alus. Pirmą, kiek pamenu lagerį. Antrą – elį, kuris akivaizdžiai buvo prarūgęs, arba aš kvailas, nesuprantu stipriai rūgštaus ir vimdančio skonio, o pats alus buvo kambario temperatūros. Apie šį Leičių privalumą yra tekę skaityti ir anksčiau tikrame aluje. Poto sekė dar trečias alus, nepamenu koks…

Paskutinis aplankytas baras – Senamiesčio „Šnekutis“. Šnekutyje pagaliau gavau Jovarų alaus, labai laukiau jo, nes tai ko gero autentiškiausias Lietuviškas alus. Šnekutyje gidė vis dar pasakojo apie kažką, bet nebegirdėjau, nes susėdę prie stalų dalyviai diskutavo tarpusavyje, tuo pačiu ir aš turėjau ką papasakoti ekskursijos kolegoms…

Kokios galima būtų prieiti išvados? Paprastos. Šis renginys skirtas ne tokiems alaus entuziastams kaip aš, o žmonėms, kurie nori praplėsti savo akiratį, sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Sprendžiant iš dalyvių nuotaikingų veidų darau išvadą, kad buvo smagu. Vienaip ar kitaip, renginys skatina alaus kultūrą Lietuvoje, o tai visada sveikintina ir šaunu. Nuoroda į renginio internetinį puslapį: ČIA

1931-1935 metai. Krizė smaugia (I dalis)

Antrasis etapas (1931-1935 m.) Krizė smaugia.

Šis etapas anot šaltinių žymi į Lietuvą atklydusią ūkio krizę, taigi smukusią ekonomiką ir vartotojų perkamąją galią. Laikotarpio pradžioje aludarių sindikatas dar beveik nevaržomas karaliavo rinkoje ir nepailsdamas kaupė turtus, tačiau šiam trumpam etapui einant į pabaigą, situacija po truputį keičiasi, atsiranda vis daugiau garsiai prabylančių nepatenkintųjų, sukirba nostalgija caro laikams. Permainų šiuo laikotarpiu įvyksta ir sindikato viduje ir Lietuvos Respublikos valdžioje, kuri pagaliau nusprendžia imtis griežtesnių priemonių monopolininkų atžvilgiu.

Dar 1929 metais Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjusi ekonominė krizė, šiuo laikotarpiu pasiekia ir Lietuvą. Dėl šios priežasties smarkiai smunka žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir kartu krenta suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau valdžia, greičiausiai įtakota noro surinkti kuo daugiau pinigų krizės laikotarpiu, nepaliauja stebinti savo ganėtinai kvailais ir neapgalvotais sprendimais, ypač paprastų mirtingųjų atžvilgiu. Šiuo trumpu laikotarpiu akcizas alkoholiui, tame tarpe ir alui buvo keičiamas (dažniausiai keliamas, paskutiniais metais krito) daugybę kartų. „1931 metais alaus akcizas buvo pakeltas ir vidutinai išpuolė vienam litrui alaus 25 centai, 1932 metais net ligi 30 centų litrui, o nuo 1935 metų akcizas sudaro vidutinai 27 centus vienam alaus litrui.“ Dėl šių akcizų alaus kainos ir toliau kilo ir nuolatinis kainų kėlimas privedė visuomenę iki tos ribos, kuomet atvirai pradėtas reikšti nepasitenkinimas.

Pirmasis, atvirai, apie „grobstomus milijonus“, prabilo A. Stasiškis (kuris, kaip paaiškėjo, buvo Mokesčių departamento direktoriaus referentas), paviešinęs savo nuomonę laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 1932 metais. Iš jo pateiktų duomenų ir paskaičiavimų, kurių patikimumu leidžia pasitikėti jo užimtos pareigos, A. Stasiškis nurodo kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 milijonų litų (su akcizu). T.y maždaug tokią pelno dalį sindikatas pasidaro iš parduoto alaus kiekio. Jis siūlo dar labiau didinti akcizą alui, tikėdamasis, kad kainos nekis, nes milžinišką pelną aludarių sindikatas darėsi jau dešimtį metų iš eilės. (Tačiau šis pastebėjimas nėra itin logiškas, nes kylant akcizui, sindikatas tikrai nepraleistų progos juo prisidengdamas dar labiau padidinti kainas). Ir čia pat teksto autorius pateikia pastebėjimą „Žinoma alus nebūtų taip brangus, jei jisai nebūtų sindikato rankose.“ Kituose tų pačių metų, Lietuvos Aido numeriuose įsiliepsnoja aštri diskusija tarp A. Stasiškio ir Lietuvos alaus bravorų sąjungos atstovų. Lietuvos Aido redakcija tuo pačiu prisiima neutralią poziciją, teigdami, kad davę pasisakyti A. Stasiškiui ir laikydamiesi principo audiatur et altera pars, tokią pačią galimybę suteikia ir aludarių sindikatui. Gindamas savo interesus, sindikatas atrėžia, kad pelno skaičiai yra padidinti beveik trimis milijonais litų ir pelno dalis atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, jiems tesiekianti pusę milijono litų! (kuom, tenka pripažinti, patikėti yra itin sunku). Tolesniuose straipsniuose išspausdintuose Lietuvos Aide, 1932 metais, kiekviena iš pusių gina savo nuomonę. Iš šių straipsnių man labiausiai imponavo A. Stasiškio palyginimas: „Bravorininkų sąjunga prikaišioja man tariamai fantastiško pelno išvedžiojimą ir dar rašo, kad aš klaidinu visuomenę. Deja, skaudi realybė kartais pralenkia ir lakią fantaziją. Pavyzdžių užtenka. Alaus kainoms, sakysim šiuo atžvilgiu, akomponuoja, kad ir Kauno mieste elektros energijos kainos.“ Nors alaus pramoninkai bandė ginti savo poziciją, bet A. Stasiškis puikiai nušvietė Lietuvos visuomenėje vyravusias nuotaikas.

Karas keliuose. 1932 m. versija 🙂

Straipsniuose jis išsakė tik savo pastebėjimus, bet man pavyko aptikti interviu, kuris buvo perspausdintas 2009 metais, laikraštyje Verslo žinios. Tiesa, interviu veiksmas, vyksta jau 1935 metais, kuomet alaus kainų reikalai jau pradėjo krypti gerąja linkme. 1935-ųjų kovą „Dienos“ laikraščio korespondentų pašnekinti vieno Žemaitijos kaimo valstiečiai neslėpė niekad negeriantys „fabrično“ alaus:

–        Na, o kaip su šamarliaku, varot ar ne?

–        Varom, vo kaip čia jau nevarysi, – sako vyrai, – bene taip brangiai mokėsime valdžios „aptiekose“…

Ir žurnalistai čia pat buvo pavaišinti keliais buteliais vietos gamybos „zelcersko“ alaus, korespondentams jis pasirodė „…čystesnis už ryto rasas, gardesnis už devynius mydus“. Ką ten alus – tie patys valstiečiai gyrėsi jau kelerius metus neperkantys nė dėžutės degtukų, nes „Visi turi savo darbo žagažilkas, su titnagu.“Ir nereikia jiems nė pakelio „sindikatinių papirosų“, nes „…turi paslaptį taip išdirbti namuose išaugintą tabaką į „sigarus“, jog iš ties maloniau rūkyti, negu „sindikatines samanas“.

–        Eh.. brač, nesame mes durniais kraut sindikatams milijonus, – sako vyrai kas link tabako.

Žurnalistams pro akis neprasprūdo ir tai, kad iš kaimiečių „…ir pats seniausias ir pats jauniausias dėvėjo namų darbo rūbais, o ratus tepa sviestu.“

Galbūt, tai galima palaikyti įprastine situacija kaimui, kuriame ir šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės didele perkamąja galia nepasižymi. Tačiau, situacija, kurią sudarė nežabojamas kainų augimas, sukėlė itin didelį žmonių nepasitenkinimą. Ypač už didžiųjų miestų ribų žmonės visiškai boikotavo pramoninius aludarius (ir ne tik) ir jų požiūris į sindikatinę veiklą, monopolizuotą rinką ir beprotiškas kainas, buvo vienareikšmiškai neigiamas (dauguma miestiečių su tokia pozicija sutiko ir taip pat ją palaikė). Šiuos mano pamąstymus pagrindžia skaičiai. Nuolat krentantis pramoninio alaus vartojimas, dėl ekonominės krizės ir aukštų kainų įgalino sindikatines alaus daryklas išvirti ir parduoti tik 4,3 milijonus litrų alaus (1935 metais), kai šis skaičius 1931 metais sudarė 9,2 milijonus litrų.

Antra straipsnio dalis, kaip visada – kitą savaitę!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Ankstesnį straipsnį rasite čia.

Marston’s Oyster Stout

Oyster stout

Marston’s, Burton upon Trent, Anglija

Stilius: Dry Stout

Alk. konc.: 4,5% ABV

Rekomend. temp.: 13 °C

RateBeer.com: 45/100

BeerAdvocate.com: 78/100

1834 metais John’as Marston’as įkūrė alaus daryklą, kurią pavadino paprastai – „Marston’s“. Iki šiol Marston’s ne kartą jungėsi su kitomis alaus daryklomis ir dabar yra dalis „Marston’s Beer Company“, kuri valdo daug prekės ženklų, dalies jų galima įsigyti ir Lietuvoje. Marston’s flagmanas yra Pedigree (pale ale), atrodo seniau jo galima buvo nusipirkti vynotekoj. Pats „Oyster Stout“ pradėtas pardavinėti 1995 metais, kaip nuolat besikeičiančio special edition asortimento dalis. Po šešių mėnesių austrių stautą įtraukė į pastovų butelinių alų asortimentą. Marston’s šio alaus gamybai austrių nenaudoja, tą subtilų skonį suteikia ypatingos mielės. Yra daryklų, gamybos procese naudojančių austres, bet kol kas pačiam ragauti neteko.

Daugelis įvairaus plauko dendžių neįsivaizduoja austrių be šampano taurės, tuo tarpu 19 amžiaus Anglijoje austrės buvo varguolių maistas. Jas netgi nemokamai patiekdavo pub’uose, kaip užkandį prie stauto. Šis derinys buvo labai pamėgtas darbininkų, nes buvo ypač skanus ir pigus.

Among dry stouts reasonably widely available in britain, it has the fruitiest of flavours, with suggestions of onion or shallot and firm, woody, cedary background. These complex flavours are beutifully combined.

 Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Šio mano pamėgto stauto ratebeer ir beeradvocate įvertinimai yra labai prasti, bet siūlau nekreipt dėmesio į juos. M. Jackson’as yra pasakęs: austrių stautą galima arba labai pamėgti arba visai jo nesuprasti. Man pasisekė, patenku į pirmą kategoriją. Pamilau šį stautą nuo pirmo grukšnio. Pasitikėkit manimi ir galbūt atrasit dar vieną mėgstamą alaus stilių. Ir galit būt tikri, kad šūdino alaus jums niekada nesiūlyčiau. Skanaus!

Mano pastabos. Tipiška stauto išvaizda. Juodos spalvos, nedidelės rusvos putos. Puta nėra kreminė, kaip kitų ragautų dry stout’ų. Kvape dominuoja skrudintas salyklas, kurį papildo aromatas, kažkuo panašus i belgiškų mielių, dažnai sutinkamų dubbel’iuose ar quad’uose. Gurkštelėjus, pasitinka apynių skonių gama, po kurios seka kažkoks skonis, kurio nepavyksta identifikuoti, kažkas dar nepažįstamo mano gomuriui. Galiausiai viską užbaigia skrudinto salyklo kartumas. Lengvo kūno (light body) alus. Iš pradžių sausokas, bet gale lygus ir kreminis. Alus kurio praktiškai nereikia nuryti, atrodo, kad jis ištirpsta burnoje. Daug gaivesnis už savo brolius iš Airijos.

Gringo

Įėjimas į pubą

Pagaliau išaušo diena, kai startuojame su pirmuoju baro aprašymu. Prie starto linijos – „Gringo“, baras, kuriame ne retai apsilankome pažiūrėti futbolo, krepšinio ar kito sporto. Taip jau sutapo, kad seniai planavome pradėti barų gido kategoriją, o šiandien (spalio 11d. ketvirtadienį) vyko pirmosios eurolygos varžybos tarp amžinų Lietuvos krepšinio pasaulio priešų – Maskvos CSKA ir vėl į aukščiausio lygio krepšinį sugrįžusio Vilniaus Lietuvos ryto. Ketvirtadienį Vilniuje susiklostė gana idomi situacija, nes daugelis sporto barų rodė mūšį tarp Kauno Žalgirio ir komandos, kurios pavadinimo nei nepamenu,  taigi ilgai nesvarstę nusprendėme, kad tokia proga „Gringo“, kuris išliko Vilniaus baru ir rodė šio miesto krepšinio komandos varžybas, nusipelno būti pirmasis, kurį aprašysime. Iš tiesų lankytis šiame bare pradėjome dar tais laikais kai jis buvo įsikūręs Klaipėdos gatvėje, taigi šiame straipsnyje rasite ir mūsų minčių apie „Gringo“ pasikeitimus, kurie įvyko pasikeitus lokacijos vietai, taip pat nemažai vertinimų pasireikš per sporto prizmę, nes vis tik šis baras gimė kaip sporto baras.

Naujasis „Gringo“, kuris nėra jau toks ir naujas, įsikūręs Vilniaus g. 31, tai dar vienas malonus sutapimas žiūrint Vilniaus Lietuvos ryto varžybas. Kaip jau minėjau apsilankėme ten ketvirtadienį, apie 18h 30min ir užsibuvome iki maždaug 22h 30 min.

Vos tik įėję pro „Gringo“ duris, pastebime interjerą, kuriame Portugalijos bei Didžiosios Britanijos vėliavos, įvairiausi žemėlapiai, vyno bačkos panaudotos kaip stalai, daugybė žinomų žmonių nuotraukų ir kitų mažų niekučių, kurie barui suteikia jaukumo ir daro jį idomesniu. Baras kvepia „old school`u“. Meniu galite pasiskaityti ant sienos, kuri skoningai išmarginta įvairių spalvų kreidutėmis.

Spalvingas baro interjeras

Kalbant apie meniu, dėmesį patraukia gana didelis gėrimų pasirinkimas, deja Guinness prekiniu ženklu papuošta lentutė yra gana maža lyginant su „long drinkais“, „shotais“, kitais alkoholiniais ar nealkoholiniais gėrimais. Taigi alaus mėgėjas šiame bare ras vos 6 alaus rūšis: kvietinis Tucher, Pilsner Urquell, Stella Artois ir Heineken šviesieji lageriai bei Guinness stautas ir Krusovice tamsus alus. Maisto meniu rasite tik užkandžius, tarp kurių puikūs, „home made“ sumuštinukai su višitena ar lašiša, labiau siūlyčiau vištieną.

Meniu lentutės

Aptarnavimas, kurį vertiname ne vien tik iš vieno pasibūvimo, yra adekvatus baro pobūdžiui. Bare dirba draugiškas, linksmas, jaunatviškas kolektyvas, barmenų ar barmenių veiduose neteko matyti nuovargio, užsiknisimo. Barmenai gerai žino savo parduodamus produktus, gali suteikti bent minimalią informaciją apie juos. Gana svarbus pliusas, kad alus pilstomas į būtent jam skirtus bokalus, o jei tuo metu bokalų nėra tai į neutralius, stilių atitinkančius bokalus (bent jau kiek man teko matyti). Taip pat niekur Lietuvoje neteko matyti, kad užsisakius Guinnesso bokalą ant putos suformuojamas dobilas.

Baras kuria neįpareigojančią, neformalią atmosferą, susidaro toks įspūdis, kad šiame bare nesulauksi kreivų žvilgsnių į jį atėjęs nei su kostiumu, nei su laisvalaikio apranga. Būti bare malonu, bent jau darbo dieną jautiesi gerai, atsipalaidavęs, tačiau į šį barą atėjus savaitgalį gali pasijausti kiek kitaip, galbūt kaip tikrasis gringo (Lotynų Amerikoje gringo terminu apibūdinamas baltaodis užsienietis, kuris kalba anglų ar kita kalba nei kiek nepanašia į ispanų ar portugalų) skirtumas tik tas, kad esi lietuvis Lietuvoje ir kalbi lietuviškai, bet vis tik pasijusti gali kaip užsienyje. Taigi savaitgalį „Gringo“ būtų priimtinas variantas, tačiau tik tuo atveju jei jūs pasiruošę būti sausakimšoje erdvėje, nes retą savaitgalį rasite kur prisėsti. Tai skatina bendravimą su nepažįstamais, tais pačiais užsieniečiais, tačiau jei norite pabūti, pabendrauti su sava kompanija, siūlytumėme rinktis kitą barą.

Nuotraukos kokybė ne pati geriausia, tačiau dobilą ant alaus putos įžvelgti įmanoma.

Viską apibendrinus, mes šį barą aplankome gana dažnai, todėl natūralu, kad šioje vietoje yra kažkas tokio, dėl ko verta ją aplankyti. Turiu pastebėti, kad seniau, kai „Gringo“ buvo įsikūręs Klaipėdos gatvėje, šį barą galima buvo vadinti sporto baru. Nuolat rodydavo sportą, sienos buvo išpaišytos įvairiausiomis turnyrinėmis lentelėmis, rezultatais, kas prisidėdavo prie puikios atmosferos futbolo ar krepšinio žiūrėjimui. Persikėlus į Vilniaus gatvę, „Gringo“ pasidarė labiau „social pub“, dauguma lankytojų pažįsta vieni kitus, žmonės yra panašių pažiūrų. Sportas pasistūmėjo kiek atokiau, tačiau visiškai neliko apleistas, dažniausiai per TV ekranus rodomas futbolas, tačiau tos atmosferos nebeliko, atėjus pažiūrėti eurolygos varžybų, krepšinį žiūrėjome mes ir dar pora staliukų, kiti tiesiog bendravo, šnekučiavosi (netikiu, kad visas Vilnius kituose baruose žiūrėjo žalgirį). Tačiau ir šiai dienai sportą Gringo bare gali pažiūrėti šaunioje atmosferoje, tik pasirinkti teks el clasico ar idomesnius Anglijos futbolo mačus, tiesa ir dauguma žiūrovų tuomet būna kitataučiai. Čia reikėtų pridurti, kad dauguma užsieniečių yra kultūringi, norintys bendrauti ir atmosferos bare negadina, net gi priešingai, ją paverčia tikresne, natūralu, kad ispanui Barcelonos ar Madrido Real varžybos kraują užkaitins labiau nei lietuvaičiui, kuris tiesiog stebi gražų futbolo spektaklį ir mėgaujasi alumi ar kitu gėrimu.

Taigi galiausiai priėjome prie vertinimo. Mums šiame bare norėtųsi bent kiek platesnio alaus asortimento, bare gali nusipirkti tiek lagerio, tiek kvietinio, tiek stouto, tačiau baras, kuris save vadina pub`u galėtų pasiūlyti ir daugiau (nei 6  alaus rūšis), ypač nepakenktų britiški eliai. Tačiau nepaisant gana siauro alaus asortimento, barmenų aptarnavimas, šaunus interjeras ir puiki atmosfera kviečia užsukti čia dar kartą. Įteikinėjant Beergeek.lt bokalus klausimų nekilo, visi vienareikšmiškai „Gringo“ barui suteikėme po vieną bokalą. Manome, kad ši vieta yra verta dėmesio, tačiau negalėtume šio baro apibūdinti kaip ypatingo, kurio neaplankius gali gailėtis pusę savo gyvenimo.

BeerGeek.lt įvertinimas

Primename, kad vienas bokalas iš trijų yra labai geras įvertinimas, norėdami plačiau pasiskaityti apie barų gidą spauskite ČIA.

Aludarių sindikato veikla ir kova prieš jį

ALUDARIŲ SINDIKATO VEIKLA IR KOVA PRIEŠ JĮ

Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos, kitaip žinomos, kaip aludarių (alaus) sindikato veikla tarpukario Lietuvoje. Kokie aludarių sindikato tikslai, kaip jis bandė savo tikslus įgyvendinti, kokios buvo sindikato veiksmų ir darbų pasekmės ir galiausiai kaip į jo veiklą žiūrėjo eiliniai piliečiai ir kokiais būdais prieš sindikatą kovojo valdantieji.  Kalbėdamas apie šiuos reiškinius, nusprendžiau straipsnį suskirstyti į tris potemes pagal chronologinę seką, kad būtų lengviau susidaryti nuoseklų vaizdą apie aludarių sindikatą ir kovą prieš jį.

 Pirmasis etapas. 1918 – 1931 metai.

Pirmieji metai po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, o ypač ekonominiu. Dėl šios priežasties, pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis pradėjo sparčiai ristis į bedugnę. Jeigu prieš karą veikusieji bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, tai po karo, poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijonų litrų per metus (1922 m.) ir šis skaičius sparčiai krito. Kalbant apie šį sunkų laikotarpį išgyvenusius bravorus, pagelbsti 1922 metais laikraštyje Lietuvos ūkis pasirodęs straipsnis apie alaus pramonę Lietuvoje. Jame pateikiami tokie duomenys: „Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 alaus fabrikų. 2 – Kaune (J. B. Volfo ir akcinė bendrovė „Engelman“), 1 – Prienuose (L. Golbergo bendrovės), 1 – Jurbarke (Vasilčikovo), 1 – Panevėžyje („Bergschleschen“), 1 – Švainiuose (Kunstmano), 1 – Šateikiuose (Pliaterio), 1 – Pakruojuje (Lukomskio), 1 – Stakliškyje (Rabinovičiaus), 1 – Kiduliuose (Lorenco) ir 1 – Biržuose (Tiškevičiaus). Be to, Gubernijos dvare Šiaulių apskrityje statomi Zubovo, Kaune „Bliumental“ ir Veisiejuose, Seinių apskrityje Gailio ir Co. bravorai (alaus fabrikai). Iš visų paminėtų bravorų, trys, būtent, „J. B. Volfo“, „Engelmano“ ir „Golbergo“ skaitomi stambiausiomis įmonėmis, Vasilčikovo ir „Bergschleschen“ vidutinio tipo, gi kiti – III rūšies. Iš pateiktų duomenų, darome išvadą, kad Lietuvoje veikė trys didieji pramoniniai aludariai ir kelios mažesnės alų gaminančios įmonės. Šiuo laikotarpiu ir valdančiųjų politika aludarių atžvilgiu jiems didesnės grėsmės nekėlė. Akcizas, tuo metu taikytas alui, buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą carinės Rusijos sudėtyje. „Žemiausias akcizo tarifas sutampa su didžiausiu gamybos laikotarpiu, būtent su laikotarpiu iki 1923 m. Ligi 1923 m. alaus akcizas karštos misos litrui buvo apie 7 сentus, arba gatavui alaus litrui 9 centai.“ Savo įžvalgomis jau po dešimties metų dalinosi garsus ekonomistas dr. V. Juodeika. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir duomenys iš kurių aiškiai matyti, kad iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis siekė virš devynių milijonų litrų per metus, o vėliau stačia galva nėrė žemyn. Pagrindinis smukusio pagaminamo alaus kiekio kaltininkas buvo kainos šuolis, dėl kurio dauguma to meto alaus daryklų kaltino ne ką kitą kaip padidėjusį akcizą alkoholiniams gėrimams, tame tarpe ir alui. „1924 m. alaus akcizas buvo pakeltas dvigubai, t.y. ligi 18 centų alaus litrui.“

Toks valdžios žingsnis sulaukė atsako ir sukūrė puikią terpę susikurti aludarių sindikatui, kurie savo pagrindiniu tikslu laikė daryklų išsaugojimo būtinybę ir konkurencijos panaikinimą. Keturi didžiausi bravorai (Kauno „Volfo“ ir „Engelmano“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“) paskatina visus jungtis į bendrą aludarių sindikatą. „Tikslu pakelti alaus pramonę Lietuvoj,  nustatyti normales kainas vartotojui, sumažinti gamybos išlaidas, pašalinti nesveiko pobūdžio konkurenciją, — visi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus bravarai 1924 m. susijungė sudarydami Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą.“ Iš Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos rašytų laiškų, kuriuos pasirašydavo vienas asmuo ir iš karikatūros rastos senųjų ir retų spausdinių skyriuje, galima teigti, kad šios organizacijos pirmininku buvo paskelbtas tuomet dar J. B. Volfo alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus G. Volfas. Po šešerių metų vykęs Sąjungos suvažiavimas paskelbė stulbinančius veiklos rezultatus, alaus gamyba, nepaisant griežtėjančių akcizų vėl sugrįžo į 1924 metų aukštumas, konkurencija buvo sumažinta, padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams, kuriuos būtų pakirtęs naujas akcizo mokestis.

Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus teko mokėti įvairiausiais būdais. Ne paslaptis, kad aludarių sindikato didžiosios daryklos, mokėdavo sąlyginai didelius honorarus mažesnėm daryklom, kad jos savo ruožtu veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Nepaisant pingančios produkcijos, alaus kainos nekito, dėl vyravusios sindikato monopolijos, kurios valdžios atstovai nesugebėdavo ar net nenorėdavo pažaboti. Labiausiai dėl šitų visų juodų darbelių kentėjo eiliniai Lietuvos piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Deja, nesugebėjau surasti, kuriame tiksliai šaltinyje, bet buvo pavykę aptikti tokį faktą, kad alaus kainos padarė ši gėrimą išskirtinai turtingųjų pramoga ir jog per oficialius priėmimus buvo ne gėda jį statyti ant A. Smetonos stalo. Šis etapas, aludarių sindikatui buvo tikras aukso amžius. Lyginant pačios alaus bravorų sąjungos pateikiamus duomenis ir duomenis, kuriuos savo straipsnyje pateikė V. Juodeika, galime daryti išvadą, kad beveik 99% alaus šiuo laikotarpiu (1924-1931 m.) pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos.

Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas dar nevaržomai karaliavo Lietuvos alaus rinkoje. Pirmasis etapas neišsiskiria įvykių gausa, tačiau jau kitą savaitę parašysiu apie tikrąją dramą užvirusią „antrojo etapo“ metu, taip, kad laukite tęsinio!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.


Scroll to top