Blog’as

Klasikiniai BeerGeek.lt įrašai apie alų

LĪGO ZIEMA 2014

Taigi visai neseniai, Rygoje, vyko žiemos alaus festivalis „LĪGO ZIEMA 2014“. Tai antrasis žiemos festivalis Latvijos sostinėje. Praėjusiais metais, panašų renginį, tik žymiai mažesnei auditorijai organizavo alaus baras-parduotuvė „ALEHouse“. Šiais metais, renginys įgavo masiškesnę formą ir mes, be didesnių dvejonių, nusprendėme jame apsilankyti.

LĪGO ZIEMA 2014

Labietis iškaba žymėjo įėjimo į festivalį vietą.

Festivalis vyko pramoniniame Rygos rajone, organizatorių „Labietis“ alaus bravoro-baro teritorijoje. Atvykę į renginio vietą, pasigedome organizuotumo. Buvo neaišku iš kurios pusės pradėti, todėl patraukėme ten, kur buvo daugiausiai žmonių. Pasirodo, tai buvo vienas iš trijų stage’ų, kuriame savo produkciją pristatė Latvijos naminiai aludariai. Tik ten išsiaiškinome, kad alų galima ragauti išsikeitus pinigus į vietinius, festivaliui skirtus, kuponus, kurie buvo keičiami „Labietis“ bare. Pasirinkimas paprastas – komercinei produkcijai skirti kuponai kainavo 5 arba 20 eurų, o namudinių aludarių kuponas 5 eurus.

Mūsų pareiga, nusipirkus kuponą į naminių aludarių stage’ą, buvo išrinkti ir geriausią ten parduodamą alų. Jeigu gerai pamenu, tai viso, save pristatė aštuoniolika aludarių. Prisipažinsiu, visų neišragavom. Kadangi, esu dalyvavęs „Atviro alaus“ aludarių taurėje Lietuvoje, galiu tik pasakyti, kad braliukams iki daugumos mūsų namudinių, kaip man keliais iki Pekino. Kai kurios produkcijos, net nebuvo galima laikyti alumi. Be abejonės, tai šiek tiek nuvylė. Išsikeitę likusius kuponus į craft aludarių, patraukėme ragauti jų alaus.

LĪGO ZIEMA 2014

„Viva“ Kazbek vieno apynio eksperimentai

„Labietis“ bare buvo pilstomas jų alus, tiesa tik stipresnis, nes festivalis buvo skirtas žieminiam alui. „Labietis“ verda ganėtinai įdomią produkciją, nevengia eksperimentų. Ne visi eksperimentai mums pasirodė vykę, labiausiai patiko jų siūlomas klasikinis pale ale’as ir imperial IPA. Ragavom ir, kaip jie teigia, pagal Latvijos tradicijas virto alaus. Taip pat eksperimentų, vienas jų buvo su kadagiais, panašus į Lietuvoje aptinkamą „Mėnuo Juodaragis“. Vėliau, dėka ramtyno, prisijungėmė prie trumpos ekskursijos po jų bravorą. Ten, vienas iš savininkų, prisipažino, kad silpnesnę produkciją, atjungė nuo kranų. Bene įdomiausia pasirodė jų vieno apynio serija „Viva“.

Antrame aukšte, virš „Labietis“ baro, buvo susirinkę Baltijos šalių craft’iniai aludariai. Latvius, be jau minėto „Labietis“, atstovavo „Valmiermuiža“, „Malduguns“, „ALEhouse“ (jie pristatė tik vieną savo pačių produktą – Medusas IPA, o visą kitą sudarė jų importuojama ir parduotuvėse parduodama produkcija). Lietuviai ir estai turėjo po vieną savo atstovą, atitinkamai „Dundulis“ ir „Pohjala“. Labiausiai norėjosi paragauti estiškos pasiūlos. Kaip jau minėjo Tikras Alus, į festivalį „Pohjala“ atsivežė daugiausiai savo pilotinę produkciją, bet buvo ir vienas komerciškas produktas – pusiau ruginis elis „Rukkirääk“. Paragavus keletą jų siūlomų produktų, susidarė nuomonė, kad potencialo vyrukai tikrai turi ir savo amatą išmano. Patiko ir vėliau, jų paleistas kvietinis alus, bei nevisai brandus imperinis porteris. Ramtyns, taip pat minėjo, kad jie organizuos savo minifestivalį – bus įdomu, lauksim žinių.

LĪGO ZIEMA 2014

„Pohjala“ estonian craft beer.

Nemažai dėmesio, festivalio metu sulaukė ir mūsų šalies flagmanas „Dundulis“. Verta pastebėti, kad daugumos ragautojų nuomonė apie lietuvišką craft’ą buvo itin palanki. Tas labai džiugino. Deja, tik vėliau, jau palikę festivalį sužinojome, kad „Dundulis“ ten pristatė ir naująjį produktą, gruit elį „Kietys“. Problema, žinoma, nedidėlė, alus jau atsirado ir „Špunka“ parduotuvėse. „ALEHouse“ prie savo stendo, taip pat traukė nemažą auditorijos dėmesį. Ir nors pristatė tik vieną savo produktą, jų butelinė produkcija buvo verta nuodėmės. Vienuolių alūs, saison, IPA’os, Imperial stout’ai, Mikkeler, Brewdog – galėjai ragauti iki nukritimo. Didžiąją laiko dalį ten ir praleidome. Likusios latvių craft’inės daryklos, nors ir nežybėjo išskirtinumu, tačiau, pristatė ganėtinai neblogus porterius, būtent jie ir paliko didžiausią įspūdį. Taip pat, reikia pastebėti, kad „Valmiermuiža“ skyrė daugiausiai dėmesio savo išoriniam prisistatymui.

Alus festivalio metu, tikrai buvo neblogas. Galbūt, išorinės komunikacijos stoka, sutrukdė pritraukti šiek tiek daugiau alaus daryklų, bet iš kitos pusės tai tikrai nebuvo minusas. Šešių daryklų ir jų pristatomos produkcijos, buvo per akis. Nors festivalis, galbūt ir neįvykdė savo užsibrėžtų tikslų pritraukti apie 2000 tūkstančius lankytojų, tačiau ir su buvusiais ~500 buvo sunku prasilenkti. Patalpos buvo tikrai per mažos, sėdimų vietų buvo vos keliasdešimt. Pasibuvus tokioje sausakimšoje patalpoje, labai norėjosi įkvėpti gryno oro, deja, organizatoriai, kažkodėl sugalvojo „puikią“ idėją – lauke, metalinėse bačkose, užkurti laužus, nuo kurių dūmų buvo galima springti stovint craftinių aludarių stage’o balkone ar nusileidus į pirmą aukštą pas naminius aludarius ir „Labietis“ barą. Taip pat ir rūbai, po tokių pasistovėjimų, smirdėjo tarsi būtum grįžęs iš stovyklinio žygio. Dar vienas ir matyt didžiausias minusas, buvo tai, kad organizatoriai nepasirūpino vandeniu. Juk po winter warmer’ių, reikia atsigerti ir ko nors neutralaus. Vis dėlto, šioje vietoje gelbėjo greta buvusi Rimi parduotuvė.

LĪGO ZIEMA 2014

Festivalio taurės

Tokie minusai, neleidžia vertinti festivalio, kaip idealaus. Tačiau malonu, kad kai kuriomis smulkmenomis buvo pasirūpinta. Pavyzdžiui, festivalio stiklinės, kurias buvo galima nusipirkti už 2 eurus, arba gauti dovanų, jei pirkdavai 20 eurų kuponą. Iš stiklo alų ragauti/degustuoti, žymiai maloniau, nei iš plastikinės taros.

Apibendrinant, norėtusi pagirti organizatorius už parodytą iniciatyvą ir palinkėti organizacines smulkmenas sutvarkyti kitais metais. Savo ruožtu, galiu tik patvirtinti, kad į tokį renginį nuvažiuoti buvo verta.

Cheers!

Alus – atminties vieta Lietuvoje

Atminties vietos suprantamos kaip kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnomotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnomotopus (loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo Pierre Nora les lieux de memoire. Nepaisant to, kad P. Nora perėmė „atminties vietų“ sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de memoire (atminties nustatymas), egzistavimu[1]. Panašiai atminties vietas apibrėžia ir Alfredas Bumblauskas, savo straipsnyje rašantis: „iš „didžiųjų pasakojimų“ ypatingo vaidmens pripažinimo, regis, gimsta naujų naratyvų konstravimo programos, įgavusios metaforiška „atminties vietų“ pavadinimą. Jos konstruoja naują ir atvirą, nacionalinistinį ir net liberalųjį naratyvus peržengiantį „didįjį pasakojimą“[2].

Antanas Astrauskas savo knygoje „Per barzdą varvėjo“ kelia klausimą: kas yra Lietuvos „tautinis gėrimas“? Toks, kaip Škotijai – viskis, Prancūzijai – vynas, Vokietijai – alus ir t.t. Nenurodydamas tikslaus atsakymo, jis sako, kad galimi keli variantai (alus, midus, degtinė, vynas), o išskirti vieną sunku[3]. Vytauto Didžiojo universiteto vykdyti tyrimai[4] (Ievos Akstinavičiūtės, Daivos Petraitytės) padeda atsakyti į A. Astrausko iškeltą klausimą ir tautiniu gėrimu identifikuoja alų. Tai yra bene vienintelė socialinė apklausa, skirta tautinės tapatybės simbolių analizei. Dėl šios priežasties, nėra tikslo labai plėtotis, kalbant apie alaus, kaip simbolio, vietą nacionalinėje atmintyje, nes turimų rezultatų negalime palyginti. Be to, šiek tiek gaila, kad autorės apibendrindamos duomenis alaus beveik niekur nemini. Žinoma, jis užėmė vos vienuoliką vietą, tačiau surinko beveik 20% balsų[5]. Vadinasi kas penktas apklaustas lietuvis (o apklaustųjų imtis yra reprezentatyvi, tą autorės patvirtina pirmame straipsnio puslapyje) teigia, kad alus – Lietuvą reprezentuojantis simbolis. Jis išsirikiavo iškart po tokių atsakymų kaip herbas, vėliava, tautiniai drabužiai, Gedimino pilis, taip pat į priekį jis praleisdamas pirmoje vietoje atsidūrusį gintarą ir cepelinus, liną. Vis dėlto, nors daugumai lietuvių, kulinarinėje srityje viršų ima cepelinai, bet alus yra vienintelis apklausoje paminėtas gėrimas.

Kalbant apie alų, kaip apie tautinio identiteto ir atminties vietos formą, reikia nepamiršti, kad alaus apibrėžimas apima visą produkciją – tiek tradicinę, tiek pramoninę. Čia iškyla esminis klausimas: jeigu alus gali būti įvardintas kaip tautinis lietuvių gėrimas, tai ar galima alų laikyti Lietuvos atminties vieta?

Siekiant nustatyti ar alus gali būti atminties vieta Lietuvoje, teko ieškoti precedentų, t. y. panašių tyrimų, kurie kokį nors kulinarinį palikimą identifikuoja kaip šalies atminties vietą. Tokios paieškos davė vaisių, todėl šiame straipsnyje, remiantis P. Nora veikale „Rethinking France: les lieux de memoire, trečiame tome išspausdintu Georges Durand straipsniu Vine and Wine, bus aptariama ar alus gali būti laikomas atminties vieta Lietuvoje. Savo straipsnyje G. Durand iškelia tris kriterijus, kuriuos turi atitikti vynas, kad jį galima būtų laikyti Prancūzijos atminties vieta: 1) tradicija ir jos tęstinumas (intimate memory); 2) vieta visuomenės atmintyje (tapatumo simbolika) (national memory) ir 3) etnografinis/lingvistinis aspektas (cultural memory)[6]. Šiuos kriterijus pabandysiu pritaikyti alui ir Lietuvai.

G. Dupond savo tekste rašo: „Ispanija, Italija gamina savo vyną, bet Prancūzija yra ta šalis apie kurią pagalvoja dauguma, kai išgirsta žodį – vynas“[7]. Panašiai yra ir su alumi. Daug šalių jį gamina, bet pirmiausiai pagalvoję apie alų žmonės greičiausiai sako Vokietija, po to galbūt Čekija, Anglija. Apie alų kaip Lietuvos atminties vietą negalėtumėme kalbėti, jei Lietuva ir jos aludariai nesiūlytų nieko originalaus. Tas originalumas, tai ne „Švyturys“ ir ne „Kalnapilis“, orginalumas yra mūsų tradicija, tradicinis alus – farmhouse ale, kaimiškas ar craft beer kaip bepavadintum. Ir pabrėžiu, esmė yra ne daryklos dydis, o jos siūloma produkcija.

Kitas svarbus aspektas – rinkodara ir komunikacija su klientu. Daugiau pinigų turinčios daryklos labai įtaigiai komunikuoja su klientais ir geba jiems įpiršti mintį, kad jų verdamas alus yra lietuviškas ir kad būtent juo reikia didžiuotis. Mažosios daryklos disponuodamos savo turimomis lėšomis, deja, negali pasiūlyti nieko panašaus į didžiųjų pramoninikų rinkodarą. Taip vyksta ne tik Lietuvoje, taip vyksta visame pasaulyje. Tačiau, niekas Belgijoje matyt nedrįstų pasakyt, kad „Jupiler“ yra Belgiją reprezentuojantis alus. Ne, tai būtų tiesiog alus verdamas Belgijoje, paprastas euro lageris ir tiek. Belgiškas alus yra vienuolių alus, stiprusis elis, lambic, saison tačiau tikrai ne eilinis lageris. Tokia nuomonė susiformavo ne dėl itin didelės reklaminės ar rinkodarinės akcijos. Ją aludariai ir alaus entuziastai sugebėjo suformuoti per vykusią/vysktančią craft revoliuciją, įkandin pirmųjų pionierių, tokių kaip Michael Jackson ar Tim Webb. Lietuvos, tik prasidėjusi craft revoliucija nepasiekė, nes tuo metu mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – dabar tokie procesai pas mus vėluoja 30 – 40 metų.

Tačiau, lietuviško alaus scena plinta pasaulyje, ja pradėjo domėtis, apie ją pradėjo rašyti. Lietuviškas alus įtraukiamas į gidus alaus mėgėjams, Lietuvoje lankėsi ir pats T. Webb. Jis savo interviu pabrėžė, kad kaimiškas alus turi potencialo, tačiau turi keistis ir pačio aludario požiūris į gaminamą produktą – negalima jo pristatyti klientui plastikiniame butelyje, reikia investuoti į savo prisistatymą. Investuoti į butelius, etiketes[8].

Pirmasis apie lietuviško alaus išskirtinumus prabilo alaus guru, ir alaus kultūros populiarinimo pasaulyje pionierius – M. Jackson. Turėdamas lietuviškų šaknų, savo giminės gimtinėje, jis lankėsi dar gūdžiais 1995 m. ir jau tada, svečiuodamasis Biržų alaus bravore stebėjosi, kad ten alus verdamas su žirniais[9].

Alus Lietuvoje atitinka visus G. Durand taikytus kriterijus. Gilios alaus tradicijos, nors ir primirštos, tačiau yra išlikusios iki šių dienų. Šiandien alaus entuziastai bando kai kurias tradicijas gaivinti. Žinoma, gyvename nuolat besikeičiančioje visuomenėje, todėl natūralu, kad tikrai ne visos tradicijos sugrįš, tačiau tikrai ne visos bus pamirštos. Dėka Sovietų Sąjungos okupacijos, mes šiek tiek vėluodami įšokome į įsibėgėjantį craft alaus traukinį, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad egzistuoja ne tik vokiškas lageris ir masinė pramoninė produkcija, bet ir visiškai kitokia alaus kultūra. Galiausiai, ši alaus revoliucija pasiekė ir Lietuvą, o mes būtent dabar ją išgyvename. Iš naujo atrandame tai kas pamiršta, susipažįstame su naujais skoniais.

Gilios alaus tradicijos slypi ne tik kulinariniame mūsų palikime. Jos yra fiksuojamos ir kaip literatūrinis palikimas. Alus minimas galybėje etnografų ir literatūrologų surinktų eilėraščių, liaudies dainų tekstuose. Taip pat alaus įvaizdžių galime aptikti ir literatūriniuose kūriniuose, spektakliuose ir net filmuose. Kai kurie jų, kaip spektaklis „Žaldokynė“ ar filmai „Alumi lijo“ ir „Vys par to alo“ pasakoja apie alaus tradicijas ir yra skirti išskirtinai alui. Pastarojo filmo pavadinimui panaudotas Vlado Braziūno eilėraščio „Vys par to alo“ pavadinimas. Šis poetas, šiais metais laimėjo Nacionalinę premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką[10].

Alus yra užfiksuotas ir mūsų nacionalinėje atmintyje. Tiesa, prie to galimai prisidėjo ir didžiųjų aludarių rinkodariniai sprendimai, bei nuolatos rodomos reklamos, kuriomis stengiamasi alų pavaizduoti, kaip tradicinį, lietuvišką gėrimą. Reklamuojamas alus, deja, dažniausiai niekaip nesusijęs su mūsų alaus tradicija. Galima tik pasidžiaugti, kad situacija gerėja ir net didieji aludariai dabar pradeda siūlyti šį tą įdomesnio ir išskirtinesnio.

Dėl šių priežaščių peršasi vienintelė išvada – alus yra atminties vieta Lietuvoje. Tačiau daugumos sąmonėje jis vis dar siejasi su pramonine produkcija. Reikėtų suvokti tai, kad alus išliks atminties vieta Lietuvoje tik tol, kol mes pasauliui gebėsime pasiūlyti kažką originalaus ir nematyto, o tas originalumas yra ne didieji pramoninkai (bent jau dabar), o mažieji Lietuvos aludariai su savo kaimišku ir craft alumi. Džiugu, nes jau dabar galima matyti esminius pokyčius visuomenės suvokime, didžiųjų aludarių bandymus pasiūlyti kažką naujo ir neragauto, bei craft alaus bumą Lietuvos alaus rinkoje.

———————————-

[1] Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX – XXI amžiuje. Sudarytojas A. Nikženaitis, LII, Vilnius, 2011, p. 42.
[2] Bumblauskas A., „Lietuvos etninės įtampos kaip didžių istorijos naratyvų priešpriešų išdava“ in: www.mdl.lt (2013-10-01)
[3] Astrauskas, A., Per barzdą varvėjo svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos Lankos, 2008, p. 11
[4] Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., „Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos“ in: Filosofija. Sociologija. 2007, Lietuvos mokslų akademijos leidykla: Vilnius, 2007, p. 14-31
[5] Ten pat, p. 25
[6] Durand G., „Vine and Wine“. In: Nora P., „Rethinking France: les lieux de memoire“ vol. 3 „Legacies“, Chicago: Chicago Press, 2009, p. 193-233.
[7] Ten pat, p. 204
[8] Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti // tikrasalus.lt. Prieiga internete: http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/
[9] Jackson M., From Leeds to Lithuania for mushy pea beer // beerhunter.com. Prieiga internete: http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html [2014-01-01]
[10] Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos // delfi.lt. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/paaiskejo-kam-atiteko-siu-metu-nacionalines-kulturos-ir-meno-premijos.d?id=63488960 [2014-01-01]

King & Mouse – Whisky Bar & Shop

King & Mouse Whisky Bar & Shop, jauki vieta Vilniuje, Trakų gatvėje. Antru numeriu pažymėtas namas, kuriame šis baras įsikūręs, slepia dalelę įdomios Vilniaus istorijos – jis priklausė žymiems dvarininkams Umiastovskiams. Šie – rimtus pokylius toje vietoje kėlė, sakoma, kad net pats Napoleonas name lankėsi ir šoko savo žygio į Rusiją metu. King & Mouse savo palikimo nepamiršo, trumpa istorija yra atspausdinta ir pateikta prie kiekvieno meniu. Savininkai net stalą bare, su amžina rezervacija, dvariškiams parūpino.

Nenukrypstant į istorines lankas, King & Mouse nesunkiai pastebimas prašalaičiams, virš metalinių įėjimo vartelių kaba baro/krautuvės iškaba, o ant sienos puikuojasi užrašas Viskio gatvė. Įėję į trumpą skersgatvį, kairėje pusėje pastebėsite duris į patį barą.

Viskio gatvės skersgatvis, kuriame rasite King & Mouse barą

Viskio gatvės skersgatvis, kuriame rasite King & Mouse barą

Žengę pro duris iškart atsidursite baro prieigose. Kadangi ši vieta skirta viskio fanatams, nenuostabu, kad jus pasitiks visa galybė įvairiausių viskių. Galite rinktis: sėsti prie baro arba paėjus šiek tiek giliau, susirasti laisvą staliuką. Atmosfera, King & Mouse, labai maloni, puikiai subalansuotas muzikinis fonas (neveltui baro savininkas Šarūnas yra DJ) neįkyrės ir leis netrukdomai bendrauti su draugų kompanija. Interjeras taip pat savitas, vyrauja pakankamai autentiškas industrinis stilius. Didelis dėmėsys buvo skirtas ir smulkiom interjero detalėm – bare rasite net šachmatų lentą jeigu užsimanytumėte mesti iššūkį savo kolegai proto dvikovoje. Greičiausiai nesunkiai pastebėsite ir kameras, jos kelia dvejopus jausmus, jaučiatės saugiai, bet kartu ir šiek tiek nemaloniai – juk jus stebi! Žinoma, taurė viskio ar alaus bokalas tokią problemą greitai išspręs. Storos senamiesčio sienos pasirūpina ir tuo, kad jus būtų sunku pasiekti. Na, bent jau mūsų kompanijos telefonai „gaudė“ labai silpną telefoninį ryšį.

Smulkios detalės kuria jaukią atmosferą King & Mouse

Smulkios detalės kuria jaukią atmosferą

Taigi, kalbame apie viskio barą, nors jūs lankotės tinklapy apie alų. King & Mouse, viena iš vietų, kurie nepasidavė bandos spaudimui ir nepasuko lengviausiu keliu – jų alaus asortimentas nors ir nėra labai platus, tačiau dažniausiai pasirūpinama tuo, kad svečio alaus vietą užsiimtu išskirtinis produktas. Šiuo metu šią vietą okupavusi BrewDog produkcija, seniau buvo galima rasti Schlenkerla, Thwaites brewery crafty, Mikkeller ir t.t. Alaus kainos svyruoja nuo 8 iki 12 litų už bokalą. O jei vis dėlto nuspręsite, kad norite gurkšnoti alaus giminaitį viskį – nepasimeskite tarp 300+ viskių, kuriuos siūlo King & Mouse. Rizikuojate paskęsti…!

King & Mouse alaus asortimentas - po guest ale dažniausiai slepiasi malonus siurprizas

King & Mouse alaus asortimentas – po guest ale dažniausiai slepiasi malonus siurprizas

Nepasiklysti gėrimų įvairovėje jums padės personalas – barmenas yra kompetetingas tiek siūlant viskį, tiek – alų. Alaus stilius žino, užsistovėjusį alų, prieš pildamas į bokalus, „nuleidžia“, šaukštų putai nenaudoja – na tikrai, sunku prie ko nors prikibti. Jeigu norėtumėte viskio, galite drąsiai klausti, parinks kelis variantus pagal pageidaujamus kriterijus. Barmenas atsakė į visus mano užduotus klausimus ir dar distilerijų istoriją papasakojo, pokalbis prie baro truko geras dešimt minučių. Tokio aptarnavimo derėtų pasimokyti ne vienai save pub’u laikančiai vietai.

Štai taip atrodo baras ir Tomas besirenkantis viskį : )

Štai taip atrodo baras ir Tomas besirenkantis viskį : )

Šį barą puikiai apibūdina sąvoka „geras kainos ir kokybės santykis“. Jie savo meniu siūlo vėlyvus pietus, kuriuos galėsite suvalgyti jau po darbo valandų. Nors meniu nėra labai platus, bet galimi užkandžiai ir salotos – puikios. King & Mouse greičiausiai vadovaujasi taisykle – siaurai ir kokybiškai, nei daug ir bet kaip. Toks požiūris pagirtinas. Mes savo apsilankymo metu paragavome jų siūlomų nachos su sūriu, jelapenu ir keletu padažų (guacamole, grietinė, salsa), Cezario salotų su lašiša ir salotų su lietuvišku kumpiu. Jei jau vertinti maistą priekabiau, tai reikėtų pastebėti, kad lašiša salotose buvo šiek tiek perkepusi ir sausoka, na o padažus prie nachos norėtųsi gauti atskirai, kad terlionių būtų šiek tiek mažiau. Dar vienas labai svarbus dalykas, kuris užsidirba King & Mouse didžiulį pliusą – tap water (vanduo iš čiaupo). Tikrai nedaug vietų siūlomas toks menkniekis, bet žvelgiant mūsų akimis, tai labai svarbi detalė.

lašišinis Cezaris

lašišinis Cezaris

Apibendrinant, reikia pastebėti, kad King & Mouse tiks visom progom, tiek šventei, tiek ramiam ar romantiškam pasisedėjimui. Štai taip viskio baras, kuriam netrūksta nei gero aptarnavimo, nei skanių užkandžių, o svarbiausia – neblogo alaus, užsidirba du bokalus. Rekomenduojame visiems, užsukit – nepasigailėsit.

2 is 3 bokalai

King & Mouse feisbuko profilis.

Adresas: Trakų g. 2, Vilnius, Lietuva.

Darbo laikas:

P. 17:00-01:00
A. 17:00-01:00
T. 17:00-01:00
K. 17:00-01:00
P. 17:00-05:00
Š. 17:00-05:00
S. nedirba

Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, „Vienybės“ bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina „alaus namu“.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Ką bendro turi Užkalnis, SEL’as ir beergeek’ai?

Papasakosiu jums trumpą istoriją, kuri nutiko vasarą. Naktį iš penktadienio į šeštadienį su draugų kompanija vaikščiojom po Vilnių. Vaikščiojom ne šiaip sau, vyko kultūros naktis. Aplankėm daug įvairiausių renginių. Didelį įspūdį paliko purple night, Dailės akademijos kiemelyje, nors ir nesupratom iš kur ten tas lietus. Dar labai patiko krikščioniškos muzikos grupės Ichthus koncertas prie Onos bažnyčios, nes atmosfera ten buvo labai smagi. Bet apie kultūros naktį reiktų rašyti atskirą postą.

Kultūros nakčiai einant į pabaigą nusprendėm kažkur prisėsti ir išlenkti po bokalą. Tuo metu buvom Vilniaus gatvėje, tai aplinkui buvo ne vienas baras, o dar ir Islandijos gatvė visai šalia. Pirmi pasirinkimai PianoMan ir Gringo, bet jie iškart atkrito, nes kompanija didelė ir pavargus. Reikėjo kažko kur galima būtų prisėsti. Pro vitrininius langus pamatėm, kad La Birra beveik tuščia. Ta vieta mums iš anksčiau nepatiko dėl keletos priežasčių: 1. Nes platų alaus asortimentą susiaurino ne itin išrankūs klientai; 2. Nes neskiria legendinio čekiško pilsnerio Budweiser Budvar, nuo amerikietiško lagerio budweiser. Nepaisant to pasukom link La Birros.

La Birros duris mum pastojo apsaugos darbuotojas, kuris tuo metu buvo labai užsiėmęs šnekėtis su draugu. Apsauginis buvo tikras budulis, taigi pagal visus tos kastos kanonus nusprendė pamandravoti. Iš atminties pamėginsiu atkurti pokalbį:
– Kiek metų, – paklausė budulis
– 23, – atsakė kolega beergeek’as
– Šian biški per daug išgėrėt, – metė kozirį budulis (iš dalies jis buvo teisus, prieš penkias valandas laukdami kitos draugų kompanijos dalies Špunkoj išgėrėm po pora bokalų IPA’os)
Po to sekė mano frazė: „rasim kur kitur pinigus išleisti“, tai nugirdęs apsauginis suglumo, turbūt suprato, jei taip ir toliau tai viršininkas neturės iš ko algos jam sumokėti…

Tai va, kaip Andrius Užkalnis nepageidaujamas tam tikrose kavinėse, kaip SEL’as nepageidaujamas tam tikruose kino teatruose, tai mes nepageidaujami La Birra’oje. Ir tokiu būdu La Birra papildė, dar niekur neskelbtą,  vietų, kurių niekad neaprašinėsim sąrašą:

  • Cozy – nes moteriškų manierų ir išvaizdos barmenas man pasiūlė eit į IKI ir nusipirkt ten Kalnapilio ar kokio kaimietiško gyvo ( jis taip suregavo į mano patarimą draugei neužsisakinėti Kronenbourg, nes jis prastas). Bet čia buvo prieš metus ar du, ten gal ir pasikeitė kas.
  • Senoji Kibininė – dėl požiūrio į klientus ir aptarnavimą.
  • La Birra – už pigius, ką tik iš zonos, apsauginius ir marozišką atmosferą. Galėtų imti pavyzdį iš PianoMan, kur apsaugos darbuotojai visą laik kultūringi ir malonūs.

Kodėl „Kauno alus“ visą laiką liks maža, gailestį kelianti alaus darykla?

kauno alus

STOUTS kažkodėl daugiskaita 😀

Trumpas komentaras apie straipsnį „Pas alaus alchemikę„. Nerašysiu jokio rišlaus ir vientiso teksto, tiesiog copy/paste užkliuvusias straipsnio vietas ir jas pakomentuosiu. Pats straipsnis labai melancholiškas. Nors tokio turbūt ir reikia, kad pasiektų savo tikslinį vartotoją. Man, kaip alaus mėgėjui jį skaityti buvo gėda.

 

„Anksčiau sakydavau, kad užsiimu alaus gamyba todėl, kad alus – vyriškas gėrimas. O moterys žino, ko vyrai nori“

Šaunu, kad pasirinkote aludarės specialybę, o ne naktinės plaštakės.

 

„Įrenginiai – kaip iš vadovėlio, – patikina p. Šileikienė. – Tačiau dar prieš 13 metų darykla buvo gerokai apleista. Ją įsigijus naujiems savininkams, pradėti renovacijos darbai, keičiami įrenginiai, bet kartu saugoma klasikinė alaus gamybos technologija.“ Technika, įranga kasmet tobulėja, tą pabrėžia ir „Kauno alaus“ vadovė, tad įdomu, kiek naujovės būtinos įmonei, kuri laikosi klasikinių, senųjų alaus gaminimo principų. Alus, priklausomai nuo rūšies, fermentuojamas nuo 5 iki 10 parų, vėliau brandinamas 30–90 parų.

Ir kas gi man užkliuvo čia? O gi visų pirma tas, kad kol visas pasaulis alų skirsto į stilius, tai lietuviai – į rūšis. Šviesus, tamsus ir kvietinis. 1977 metais M. Jackson parašė knyga „The world guide to beer“, kurioje įvedė naują terminą alaus stilius. Terminas prigijo ir yra naudojamas iki šiol. Jis yra pats geriausias ir tiksliausias. Iš jo naudojimo netgi galima atskirti tikrą beergeek’ą ir diletantą. Tokios smulkmenos, ir liktų smulkmenom, jei šis reiškinys nebūtų taip įsišaknijęs Lietuvos alaus scenoje. Terminologija ir alaus kultūra turėtų būti mažųjų daryklų arkliukas, bet deja. Švyturys pirmas sėkmingai užšoko ant šio arklio ir jiems gerai sekasi. Apskritai terminas rūšis = sovietų sąjunga, sakykit ką norit.

Kitas dalykas, tai koks kam skirtumas, kaip jūs gaminate savo alų? Tas viskas kas parašyta viršuje dar nereiškia, kad alus yra kokybiškas ar gero skonio. Tradicinė technologija, natūralios medžiagos ir pan. tėra beletristika. Visos daryklos sako tą patį. Vartotojui rūpi skonis. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

 

Norint sukurti natūralų, klasikinį produktą, reikia daug laiko, ir naujausios technologijos čia netaikomos.

Visiška nesąmonė. Tokio pat lygio nesąmonė, kaip ir Lietuvos alaus reglamentas. Visi, kas supranta sąvokos technologija reikšmę dabar turbūt kvatoja už pilvų susiėmę.

 

…didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko…

Šitoj pastraipoj jau galima įžvelgti ir gilesnių problemų. Tokių, kaip verslo vadybos pagrindų neišmanymas.

 

„Pasvalio gėrimams“ šiuo metu vykdoma bankroto procedūra – pasak pašnekovės, smulkiajai įmonei buvo per sunku pakelti mokesčius. Prieš kelerius metus aludariai prarado akcizo lengvatą – pirmam milijonui litrų būdavo taikoma 50% „nuolaida“ („Kauno alus“ ja galėjo naudotis apie 4 mėnesius, o „Ponoras“, „Pasvalio gėrimai“ – kiaurus metus), išaugo ir pats akcizo mokestis. „Ir kitoms alaus darykloms dabar sunku, – gūžteli ji. – Galima guostis tuo, jog šiuo metu mus bent jau girdi – kad tokie esame, kad išskiriame save kaip mažuosius.

Ne vienam naivuoliui turbūt ašara skruostu nuriedėjo. Jūs esate tokia pat komercinė įmonė, kaip ir kitos rinkos dalyvės. Apie kokias lengvatas čia dar gali eiti šneka. Bėda ne mokesčiuose, o tame, kad apie verslą jokio supratimo neturite. Rinkos sąlygos per žiaurios? Yra daug sprendimų: verslo procesų valdymas, normali rinkodaros strategija… Galų gale jūs nesate kažkokia vertybė, be kurios Lietuva kažką prarastų.

 

Esame lietuviško kapitalo įmonės…

Ar ne per drąsu tą teigti turint omeny, kad esate akcinė bendrovė?

 

Mažieji su kartėliu prisimena ne tik prarastą akcizo lengvatą. Dėl pastarojo nesusipratimo – draudimo gaminti ir pardavinėti stipresnį nei 7,5% alų ir pilstyti į didesnę nei 1 l tarą (skaičiuojama, kad dėl šio sprendimo visa alaus rinka smuko 8,5%, o augo tik didžiausio šalies alaus gamintojo pajamos) – iki šiol sunkumų patiria ne viena darykla.

Mažų įmonių privalumas yra tas, kad jos greit gali prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Pas jus taip nėra, nes nėra tinkamų specialistų pokyčiams įgyvendinti. Jų verslo modelis – darau, kaip visi. Čia kaip iš tos reklamos populiariausia todėl geriausia. Bet čia visam šitam dalyke svarbiausia tai, kad MADA (mažųjų alaus daryklų asociacija) nemažą dalį pajamų gaudavo iš degradavusių alkoholikų, kurie vėliau perbėgo prie kitų gėrimų, tokių kaip vynas. Ant socialinės atsakomybės jums nusispjaut, o pelnytis iš žmonių nelaimės yra amoralu.

 

„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai.

Patys save taip pozicionuojate, todėl nėra čia ko skųstis dabar. Maximoj „Kauno Gyvas“ 1,49lt su akcija, kuri būna nuolatos. Taip ir paaiškėja jūsų tikslinis segmentas.

 

„Kauno alus“ planuoja pradėti gaminti tamsų kvietinį, plėsti porterio gamybą. Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.

Sveikinu su nauja rūšimi, dar kitaip vadinamu dunkelweizen alaus stiliumi kilusiu iš Bavarijos. Šiuo metu Lietuvoje yra puikių šio stiliaus pavyzdžių iš Vokietijos. Bus labai įdomu paragauti lietuviškos šio stiliaus variacijos. Bet alus su viržiais ir panašiais ingredientais nėra čia jau jokia naujiena. Tiek Lietuva tiek visas pasaulis tokį alų darė dar tais laikais, kai apynių nežinojo, jei jau ką.

 

„Gyvą arba „Pilies“, – šypteli ji. – Dažniausiai renkuosi lagerio tipo alų. Paragauju ir kolegų alaus, bet nesu didelė alaus su viržiais, dobilais gerbėja. Ir mūsiškis imbierinis man ne itin patinka.“  Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.

Nuo kada tradicinis alus yra lageris? Ypač Lietuvoje. Tai yra visiškas nonsensas. Ir žmonės nėra konservatyvūs, jie neturi iš ko rinktis ir yra klaidinami tokių straipsnių, kaip šis.

 

Pašnekovė prisimena prieš 8 metus lankiusis didelėje JAV alaus darykloje, kurioje didžiausią produkcijos dalį sudarė alaus kokteiliai. „Grįžusi raginau gaminti kokį nors alaus kokteilį – pavyzdžiui, su tekila, tačiau Lietuvoje tokie produktai neprikimba.

Alaus kokteiliai – stipri šios vasaros tendencija. Produktas jaunimo arba moterų segmentui. Ačiū jums, kad kaip visą laik nespėjote laiku sureaguoti ir tokio brudo nepaleidote į rinką(?). Alaus kokteiliai vienareikšmiškai su alumi ir save gerbiančiais aludariais neturi nieko bendro.

 

1. Kiekvienas tiesiog dirba savo darbą, šiek tiek investuoja į dizainą.

2. Didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko.

Dvi citatos viena iš straipsnio pradžios, kita iš galo. Plataus komentaro čia turbūt nereikia. Kai chemikai pradeda vadovauti įmonėms ir užsiimti finansais rezultatas galų gale bus tik vienas – bankrotas. Ką veikia AB „Kauno Alus“ valdyba? Jeigu kas turite jų akcijų, kol nevėlu parduokite.

O dėl dizaino, tai pasižiūrėkit į jų internetinį puslapį. Ar ne graudu? Tam kuris kūrė puslapį 2010 metais reikėtų atjungti internetą.

 

Mūsų daryklų pranašumas, stiprybė – natūralus, pagal klasikinę technologiją gaminamas alus.“

Vėl tas pats per tą patį.

 

Ir geriausią palikau pabaigai:

Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.

Absurdas. Pašnekovė tikina, kad jie neskiria lėšų rinkodarai. Atrodo, kad rinkodara būtų koks blogis. Nėra rinkodaros = nėra verslo. Tiems tamsuoliams kas mano, kad rinkodara = reklama noriu pasakyt, kad klystate. Nors iš principo reklama taip pat yra tik teigiamas dalykas. Viešieji ryšiai (PR), kas ir yra šitas straipsnis, irgi yra rinkodaros dalis šiaip jau.Iš principo, tai dėl tokio požiūrio jūs geriausiu atveju ir liksit ten kur esat dabar. Maža, gailestį kelianti alaus darykla.

Jeigu ir jūs susigundėte nusipirkti panašų straipsnį, štai korespondentės Martos Kuzmickaitės kontaktai: email – marta.kuzmickite@verslozinios.lt, tel – 2526350

Koks viso šito straipsnio moralas? O gi toks, kad Lietuvoje alaus revoliucijos nebus tol kol alaus įmones valdys sovietinis palikimas. Apie kokias galima šnekėti naujas idėjas ar inovacijas, kai yra ignoruojama daugiametė pasaulinė praktika. Šis komentaras buvo labiau iš verslo pusės, bet žinokitės visi, kad tik verslas ir gali padaryti alaus revoliuciją.

Kauno alus teigia, kad investuoti į rinkodarą, tai yra ir į poreikio nustatymą, rinkos tyrimus ir visus kitus jos elementus, yra blogai. Kitais žodžiais tariant, jiems nusišvilpt ko norime mes, jie gamins tą kas patinka jiems. Ir toliau verks dėl oligopolinės situacijos rinkoje.

Aludariai, liūdna situacija ar ne? Bet dar ne viskas prarasta. Kreipkitės į mus ir mes jums padėsime. Yra daug būdų, kaip komunikuoti ir skatinti pardavimus nedidelėmis sąnaudomis. Mes tuos būdus žinome.

Roma! Roma! Roma!

Ma Che Siete Venuti A Fa

Ma Che Siete Venuti A Fa

Taip jau susiklostė, kad labai ilgą laiką neparašiau (ir jau galvojau, kad niekada nebeparašysiu) apie nuostabų miestą, kuris supažindino su begale nuostabių alaus rūšių. Tačiau savaitgalį bedegustuojant alų, kompanijoje atsirado žmogus, kuris lankysis neišmatuojamo grožio ir neapsakomus įspūdžius paliekančiame  mieste – Romoje. Šiuo straipsniu noriu pasidalinti savo patirtimi. Galiu prižadėti, kad apsilankę mano aprašytose vietose neapsiriksit, o po kelionės galėsite būti tikri, kad Italija ne vien tik vynu garsi.

Tikiu, kad neverta pasakoti apie Panteoną, Koliziejų, kelis šimtus fontanų, Vatikaną ir kitus stebuklus, esančius viename mieste. Įeini į bet kurį bromą ir stovi išsižiojęs, eini eiliniu skerstgatviu ir negali atsigrožėti architektūrinėmis grožybėmis. Romoje į žemėlapį žiūrėti nereikia, nes žinai, kad eidamas bet kuria kryptmi netoliese rasi stebuklą, bet… yra vienas „bet“, kuris vertė nepaleisti savo žemėlapio, kuriame pažymėtos 5 vietos. Penkios vietos, kuriose susipažinau su Italijos alaus scena.

Prieš kelionę, žinoma domėjausi, ir domėjausi nemažai, todėl žinojau, kur važiuoju, ko ieškoti ir kur tai rasti. Kadangi Romoje buvau ne vienas, žinojau ir tai, kad reikės skirti laiko ir Koliziejui, fontanams bei kitoms nesamonėms. Žinoma juokauju, nes pamatyti ten tikrai yra ką, o kaip vėliau paaiškėjo, aplankyti daugiau barų nei aplankiau, fiziškai nelabai ir galėčiau, na galėčiau, bet tuomet apie jokią alaus vartojimo kultūrą mano lūpoms šnekėti nederėtų.

Taigi šis straipsnis puikiai tiks tiems, kurie Romoje praleis tik kelias dienas, nes aprašyti barai nebus nutolę nuo lankytinų Romos vietų. Apsistojant Romoje ilgesniam laikotarpiui lankytinų barų skaičius galėtų didėti, tačiau čia norėčiau aprašyti tris labiausiai įsiminusius barus-restoranus.

Pirmoji vieta, kurią aplankėme dar pirmąjį vakarą – Open Baladin restoranas. Baladin yra, ko gero, žinomiausia craft beer darykla Italijoje, o Teo Musso – žinomiausias, charizmatiškiausias, alaus nirvanoje esantis aludaris. Tiek būnant Romoj, tiek prieš tai skaitant literatūrą, susidariau tokį vaizdą, kad  Teo Musso yra itališko craft beer Dievas, kurio pamokų norėtų gauti kiekvienas aludaris. Jis garsėja neeiliniais sprendimais, vienas iš jų – alaus fermentacijos metu, ant talpų uždedamos ausinės, kuriose groja muzika. „Mielės yra gyvos, todėl jos reaguoja į muziką“ – įsitikinęs Musso.

Taigi, tik atskridę į Romą ir susiradę joje savo viešbutį nedvejodami einame pasivaikščioti, o galutine stotele nusistatome Open Baladin restoraną. Sekmadienio vakarą, apie 23h tenka stovėti prie restorano durų, vietos viduje nėra. Užsirašius į eilę, stovime lauke ir laukiame, burnoje kaupiasi seilės, žvelgiant pro langą siutina pavydas – eikit miegot, rytoj į darbą! Palaukus geras 40 minučių ateina mūsų eilė žengti vidun, kur mūsų laukia kiek kitoks, kiek kitokių žmonių rojus. Sienos nustatytos įvairiausiu alumi, keli vardai pažįstami, bet kiti dar labiau gundo, nes jų nežinau. Sėdame prie stalo ir verčiam meniu.

Ma Che Siete Venuti A Fa

Ma Che Siete Venuti A Fa

Prieš atvykstant į Romą galvojau, kad reikės pasinaudoti ta alaus pasiūla, kurią turi Italija ir paragauti ne vien itališko, bet ir belgiško, amerikietiško alaus. Atsivertus Open baladin meniu, mintyse tariu sau: „NE! Esi Italijoje, gersi čia itališką ir tik itališką alų“.

Šiame restorane ragavome tik Baladin alaus, tarp jų ir 8 ar 9 metus brandintas XYAUYU (12 % barley wine). Kadangi praėjo jau metai, o užrašų neberandu, nesistengsiu kažką labai gudraus parašyti, užsisakinėkite Baladin alaus, tikrai neapsiriksite, nes kiekvienas skonis bus išskirtinis, neatrastas ir nepakartojamas.

Citata apibūdinanti Musso craft`ą: „Jesus may have turned water into wine, but Teo Musso at le Baladin had gone one step further – by changing beer into wine“ – Tod Thomas.

Antroji vieta, kurią aplankyti privaloma – Ma Che Siete Venuti A Fa. Šis baras turi nuostabią atmosferą ir dar nuostabesnius alus. Čia galėsit paragauti jau nebe Baladin, o kitus Itališkus šedevrus.

Savininkas ne mažiau pamišęs nei Teo Musso, o barmenas, kuris dirbo tuo metu kai buvome mes, buvo žiauriai paslaugus, informatyvus ir susidomėjęs Lietuvos alaus scena. Bepildamas man alų jo veidas buvo ne ką mažiau entuziastingas nei mano. Išragavau visus pilstomus alus (virš 15), o nusipirkau vos tris taures. Tai tikrai ne mano derybų sugebėjimai – tai paslaugumas ir supratingumas.

Kaip jau tikriausiai supratote, ši vieta yra vieta, kurioje privalote atsidurti, jei norite pasišnekėti su vietiniais žmonėmis, bei taip sužinoti daugiau apie Italijos alaus sceną.

Ką gerti? Viską! Barmenai prieš užsisakant kiekvieną taurę tikrai leis paragauti bent 3-4 rūšis, taip galėsite išsirinkti savo favoritus ir mėgautis jais ilgesnį laiką.

Bir & Fud

Bir & Fud

The last, but not the least – Bir & Fud – restoranas esantis kitoje gatvelės pusėje Ma Che Siete Venuti A Fa, bei tarp kitko, turintis tą patį savininką. Pavadinimas išduoda, kad čia einama ir pavalgyti, kai tuo tarpu Ma Che Siete Venuti A Fa labiau tiks bendravimui ir lengvam girstelėjimui :). Bir & food siūlo tik itališką Craftą. Alaus asortimentas labai idomus – Tripeliai, black IPA, strong Belgian Ale`ai, imperial stout`ai, APA, žodžiu ką išgerti tikrai rasite ir čia. Dėl maisto deja negaliu daug pasakyti, nes mes į šį restoraną atvykome vos tik jam atsidarius (atsidaro vakare), o virtuvė pradeda dirbti dar šiek tiek vėliau, taigi paragavus kelis alaus patraukėme link kito restorano, kur galėjome pavalgyti. Verta paminėti, kad užsisakius alaus gaunate keptų bulvyčių, kurios išalkus labai gardžiai susivalgė.

Tai tiek apie didžiausią įspūdi palikusias vietas. Gaila, kad keliavau prieš metus, daug kas yra užsimiršę, bet bendras įspūdis tikrai neišgaruos niekada gyvenime. Žinau, kad į Romą grįšiu dar ne kartą. Galiu pasakyti, kad keturių vakarų ir trijų naktų susipažinimui su Roma, žymiausių jos vietų aplankymui pakako su kaupu, bet norint susipažinti su italų alumi ir barais reikėtų stipriai daugiau.

Nepaisant visų gražių Lino Čekanavičiaus žodžių apie Italijoje gaminamus alus, vis tik buvau labai nustebęs, nesitikėjau, kad tokio gero alaus bus tiek daug, o kiekvieną kartą išgirdus ar pasakius žodžių junginį „alaus kultūra“ į galvą šauna vienas žodis – Roma.

Tikiuosi, kad vykstantiems į Romą, mano trumpi atsiminimai bus naudingi, o jei kyla kokių klausimų galit drąsiai rašyti vladas@beergeek.lt, mielai padėsiu surasti gero alaus 🙂

Pačiai pabaigai keli atmintyje išlikę pavadinimai: Scires (rūgštus alus su Vignola vyšniomis), Keto Reporter (rūkytas, pipirinis Porteris su tabako lapais), Ducato New Morning (su ramunėlėmis), Grado Plato Chocarrubica (kavos-šokolado Stoutas), Montegioco Dolii  Raptor (6 mėnesius brandinamas vyno bačkose, vėliau dar kartą fermentuojamas baltojo vyno mielėmis), Troll Palanfrina (su kaštonais: džiovintais, rūkytais ir kitomis įmanomomis formomis). Be jų visi alūs iš aprašytų barų-restoranų, bei daugybė kitų, kurių ragauti dar neteko. Mmmm… Skanaus!

Orval

Orval – vienas iš aštuonių, alų verdančių trapistų vienuolynų, kurie slepiasi po ženklu Authentic Trappist Product. Pasak šaltinių, šio vienuolyno alaus ir vyno gamyba ir vartojimas datuojamas nuo 1628 m., o paskutinis vienuolis, kuris buvo vyriausiasis aludaris, dirbo iki 1793 m. gaisro. Dabartinė Orval alaus darykla veikia nuo 1931 m. ir yra ketvirta, tarp trapistų, pagal išverdamo alaus kiekį (2004 m. 45 mln. hektolitrų, 2012 – 69 mln. hektolitrų).

Orval alų atsivežiau iš Rygos, taip pat jo teko ragauti būnant Belgijoje. Tikrai labai įdomus Belgian ale’as, kurį rekomenduočiau paragauti visiems. Problema tik viena – nerasi jo Lietuvoje. Mano degustacijos sąsiuvinyje paminėta, kad ragautas alus buvo jaunas – išpilstytas 2012-09-06, o ragautas 2013-06-17.

Vienas įdomus faktas – Orval alaus ABV gali svyruoti drąstiškai. Jis išpilstomas 5,2% ABV, tačiau butelyje, tęsiantis fermentacijai, šis rodiklis gali pakilti iki 7,2%. Orval, kuriuo prekiaujama Europoje, etiketėje pažymėtas kaip 6,2 % ABV, o Amerikoje – 6,9%.

Orval Orval

Orval Brewery

Stilius: Belgian ale

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 12-13 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com94/100

Spalva: tamsaus, drumsto gintaro. Alus neskaidrus, puta susidaro standi, bet „sėda“ ganėtinai greitai. Tai galite pastebėti ir nuotraukoje.

Kvapas: Citrusiniai vaisiai, sakyčiau netgi pati citrina, dominuoja kvape. Taip pat neryškiai skleidžiasi apynių žoliškumas, gėliškumas. Kvapas labai lengvas, turbūt tinkamas apibrėžimas būtų – pavasarinis. Uoslės jis neužgožia, tačiau yra pakankamai ryškus ir subalansuotas, kad sugebėtum pajaust kiekvieną dalelę.

Skonis: Pirmiausiai ką pajauti, tai malonų rūgštumą, kuris sutraukia burną. Tai reiškia, kad alus sausas. Rūgštumas burnoje neišlieka ilgai, jis mainosi iškart su keliais skoniais. Pasijaučia, kvape užuosti, citrusiniai vaisiai – aiškiausiai citrina ir jos žievelės karstelėjimas. Taip pat skleidžiasi ir lengvas, vos apčiuopiamas apyniškai žoliškas kartumas. Poskonyje neryškus greipfruto kartumas, vaisiškas salstelėjimas. Šio alaus kūnas tvirtas (body – full), o karbonizacija vidutiniška (medium/high).

Vienas įdomesnių mano ragautų alų. „Smagus“ alus, labai vasariškas, gaivus. Tačiau su Orval reikia elgtis atsargiai, nes bus kaip su „Pringles“ – kartą paragavęs, negalėsi sustot! 🙂 Gurkšnis po gurkšnio ir nepastebi, kaip ištuštėja tavo taurė.

Orval degustavau kartu su Paulium ir Vladu, tai galbūt ir jie įkels savo pastabas.

Skanaus!

Michael Jackson „The world guide to beer“

M. Jackson viena iškiliausių XX – XXI a. asmenybių alaus kultūros sferoje. Būtent „The world guide to beer“ pelnė jam visuotinį pripažinimą. Ši M. Jackson knyga buvo išversta į dešimt kalbų ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje dėl savo apimties ir novatoriškumo.

Autorius. Michael Jackson – žurnalistas, alaus ekspertas, gimęs 1942 metais Anglijoje, išeivio iš Lietuvos šeimoje. Jo tėvas, Lietuvos žydas Isaac Jakowitz, emigravo į Angliją tarp dviejų pasaulinių karų, kur pasikeitė savo pavardę į Jackson. Pirmoji M. Jackson knyga alaus tematika „The English pub“ pasirodė 1976 metais, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė. Jau tuomet, šis alaus ekspertas rinko informaciją knygai apie pasaulio alų ir jo įvairovę. 1977 metais pasirodo „The world guide to beer“, knyga, kaip pripažįsta pats autorius, skirta ne alaus gamintojams, bet alaus gerėjui. Knygos pratarmėje rašoma: ši knyga, tai pirmasis bandymas apžvelgti viso pasaulio alus. Yra nemažai knygų apie specifinių regionų alaus stilius, apie vienos šalies, tarkim, Vokietijos alų, tačiau niekas iki šiol neparašė knygos kurioje būtų sudėta informacija apie viso pasaulio alų. Dėka šios knygos, M. Jackson tampa pripažintu alaus ekspertu. 1988 metais pasirodo atnaujintas „The world guide to beer“ knygos leidimas „New world guide to beer“.

Knygos turinys

Knygos turinys

Knyga. Knygą sudaro vos 255 puslapiai, tačiau informacijos apimtis milžiniška. Autorius knygos pradžioje rašo, kad „The world guide to beer“ buvo bene didžiausias ir sunkiausias iššūkis jo gyvenime. Juolab, jis tikrai neturėjo galimybės aplankyti kiekvienos šalies apie kurią rašo. Informacija buvo renkama rašant laiškus bravorų savininkams ir keliaujant. Surinkta medžiaga skaidoma į poskyrius. Dalis skiriama alaus istorijai, stilių aprašymui, bendrai informacijai. Galiausiai pagal šalies vietą „alaus pasaulyje“ ji yra aprašoma. Didžiausias dėmesys skiriamas Čekoslovakijai, Vokietijai, Belgijai ir britų saloms.

M. Jackson darbas žurnalistikos srityje padarė didžiulę paslaugą kuriant savitą ir įdomų skaitytojui rašymo stilių. Milžiniški informacijos kiekiai nė kiek nepaveikė autoriaus, jis puikiai kontroliuoja medžiagą. Svarbiausi dalykai sulaukia atskiro dėmesio, o smulkios, istorinės ir kitos įdomios dalelytės sudaro kūrinio kontekstą. Knyga parašyta glaustai ir paprastai, net ir alumi nesidomintis žmogus, perskaitęs „The world guide to beer“ sugebėtų suprasti alaus pasaulio subtilybes, išmoktų vertinti alų ir susipažintų su savo mėgstamo alaus stiliumi ir jo išskirtinumu.

Novatoriškumas. Ši knyga ne tik pirmoji kurioje susistemintai pateikiama informaciją apie viso pasaulio alų. „The world guide to beer“ yra knyga kurioje M. Jackson pristato savitą alaus skirstymą į kategorijas, stilius ir tipus. Pagrindinės trys alaus kategorijos, anot autoriaus, yra: viršutinės fermentacijos alūs (eliai), apatinės fermentacijos alūs (lageriai) ir kvietiniai alūs (nors dažniausiai juos galima priskirti ir prie viršutinės fermentacijos produkcijos, tačiau M.Jackson jiems išskiria atskirą kategoriją dėl Gueuze-Lambic stiliaus alaus, kuris fermentuojamas naudojant laukines mieles (spontaninė fermentacija)). Kiekvieną stilių alaus kategorijai autorius priskiria pagal vietos nuorodą, pavadinimą ir vietinius papročius, bei tradicijas. Pavyzdžiui: Munchener – visame pasaulyje priimtinas pavadinimas, apibūdinantis tamsiai rudos spalvos, apatinės fermentacijos alų, kuriame dominuoja salyklas, bet ne jo saldumas. Alaus stiliaus pavadinimas kilo iš vietovės, kurioje tradiciškai gaminamas šis alus, pavadinimo (Miunchenas).

Pasiskolinau šią skaidrę iš L. Čekanavičiaus paskaitos. Pirmasis skirstymas atrodė maždaug taip.

Pasiskolinau šią skaidrę iš L. Čekanavičiaus paskaitos. Pirmasis skirstymas atrodė maždaug taip.

Knygos reikšmė šiandien. Gali pasirodyti, kad 36 metų senumo knyga jau turėtų būti tapusi niekam nenaudinga atgyvena, tačiau, net ir dabar pripažįstama, kad M. Jackson alaus stilių kategorizacija yra pagrįsta modernioji (šiandieninė) alaus stilių teorija, jos žemėlapiai bei apibrėžimai. Žinoma, šiuolaikiniai teorija reikėjo praplėsti M. Jackson naudotus stilių rėmus, nes alaus pramonė netovi vietoje, ji nuolatos plečiasi ir dėl rinkos dalies kovoja bandydama vartotojui pasiūlyti vis naujesnius ir įdomesnius produktus.

„The world guide to beer“ taip pat itin daug prisidėjo prie alaus populiarinimo Šiaurės Amerikoje, todėl vienaip ar kitaip jai galima priskirti bent smulkius nuopelnus prisidėjus prie craft alaus atsiradimo ir plėtros.

Scroll to top