Blog’as

Klasikiniai BeerGeek.lt įrašai apie alų

degustacija | sakiškių alus corn lager

Šiame blog’e dar nebuvo aprašyta nei viena Sakiškių alaus degustacija. Ir kad jau siekiu prikelti BeerGeek iš numirusių tarpo, tai pasitaikius pirmai progai taisau dvi klaidas – įrašas apie naujausią Sakiškių produktą ir pirma alaus degustacija šiame blog’e nuo 2014 metų sausio. Tada Raudonos plytos buvo naujiena rinkoje.

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Taigi, Sakiškių alus išleido naują Pancho serijos alų – Corn Lager (american adjunct lager). Jeigu teisingai suprantu tai Pancho serija yra bendras Sakiškių ir Sofa de Pancho restorano projektas, kuris Sakiškių alui suteikia meksikietiškų spalvų. Buvo porteris su chipotle, o dabar kukurūzinis lageris. Stilius pasirinktas labai įdomus. Tikrai nedažnai indie alaus darykla sugalvoja išvirti bene labiausiai alaus geek’ų nemėgstamą alaus stilių pasaulyje, kurį „išgarsino“ tokie vardai kai Bud Light ar Coors arba hipsterių favoritas PBR. American adjunct lageris yra menkaverčio skonio ir masinės gamybos produktas, kuris labai išpopuliarėjo Amerikoje po prohibicijos laikotarpio. Pagrindinis tokio alaus tikslas buvo sukurti produktą masėms su kuo mažiau skonio, kuo mažesniais kaštais ir kuo geriamesnį. Būtent dėl taupymo politikos ir nuolatinio alaus virimo optimizavimo alaus gamyboje ir buvo pradėti naudoti tokie miežių pakaitalai kaip kukurūzai ir/ar ryžiai. Tikslas pasiektas – dažniausiai randamas american adjuct lageris yra negeriamas alus skaidraus stiklo buteliuose.

Kuomet aš išgirsdavau žodžius Bud Light (galima sakytis american adjuct lagerio sinonimas) aš iškart pagalvodavau apie tikrą redneką iš Amerikos. Tokį, kuris grįžta po darbo dienos namo į savo apšiurusią lūšną Alabamos pelkėse. Išlipa iš sudrožto Fordo pikapo ir instantly užsikiša kramtomo tabako už apatinės lūpos. Tuomet kaimietišku akcentu pašaukia Anai Li, kad neštų savo subinę su šaltu alaus buteliu į verandą ir kaistų trijų dienų pupelių troškinį. Pagriebęs iš jos rankos butelį rednekas savo kišeniniu revolveriu nusišauna kamštelį, prasuka revolverį ant piršto ir vienu mauku susileidžia pirmą alaus apkabą. Tuomet girgždančioje verandoje kresteli į savo supamą krėslą, pasitaiso madingą 80-ųjų mullet’ą ir pasiima į rankas šalia pastatytą shotgun’ą. Lėtai besisupuodamas ir beglostydamas laikomą ginklą rednekas Džo pasineria į palaimingą konfederatų kantri muzikos jūrą ir nejučia užmiega. Tai vat su tokiu stereotipiniu vaizdeliu aš pirkau Sakiškių Corn Lager ir labai tikėjausi gauti lengvą, vasarišką alų, kuris sugriautų mano galvoje nusistovėjusius stiliaus stereotipus ir liktų tik malonus gaivos prisiminimas.

Pancho Corn Lager nusipirkau Gero Alaus Parduotuvėje, kur jis kainavo menkus 1,99 plius fucking depozitas (kitą kartą apie tai). Grįžau namo, nupūčiau dulkes nuo du metus nenaudoto degustacinio BeerGeek stendo ir palaukęs kol alus atvės šaldytuve atsikimšau butelį.

Alus pilasi skaidrus, blyškiai gelsvos spalvos. Šiek tiek primena Berliner Weisse, nes pageidaujamo lagerio skaidrumo nėra. Yra lengva migla ir keletas plaukiajančių mielių nuosėdų. Susidaro standi, švariai balta puta, kuri gan greitai sėda. Pasukęs alų taurėję putą šiek tiek atgaivinu. Kvapas beveik neegzistuoja, vos vos jaučiamas saldus kukurūzas ir apynio užuominos. Toks saldžiai žoliškas aromatas, kuris man labiausiai primena žalią kukurūzo burbuolę iš močiutės brolio ūkio. Paragavus Corn Lagerį ganėtinai stipriai kerta karbonizacija. Šiek tiek nurimus burbuliukams pasijaučia, kad  alus yra itin lengvo kūno ir labai lengvai geriamas. Pirmiausiai pagalvoju, kad valgau kukurūzo burbuolę. Tokią skanią ir labai saldžią, kaip ta, kurią kažkada pirkau vaikščiodamas Kroatijos kurorto gatvėse. Aluje visiškai dominuoja kukurūzo skonis. Po keletos akimirkų pasijaučia, kad alus yra ne toks bukas ir vienpusiškas, atsiranda kompleksiškumas. Poskonyje išryškėja šiek tiek tiesmukas apynio kartumas. Nors perskaičiau, kad Green Bullet yra kartusis ir aromatinis apynys, bet neapleidžia mintis, kad naudotas tik kaip kartusis. Tas kartumas gelbsti šitą alų, bet kuomet jis išnyksta lieka tik labai daug saldėsio burnoje. Ir tas saldėsis ilgainiui gali įgristi. Vienas iš būdų jį panaikinti išgerti kitą alaus gurkšnį ir taip kol alus taurėje pasibaigia.

Šitą Sakiškių stiliaus eksperimentą užskaitau. Tikrai matau žmonių, kuriems šitas alus pasirodys labai skanus, nes jiems patinka saldūs gėrimai. Aš tikiuosi, kad bus galima paragauti ir keginės versijos, tuomet tikrai nusipirksiu alų dar vienam įvertinimui. Iki idealumo man pritrūko kompleksiškesnio apynio, kuris manau, tikrai padarytų šitą alų geresniu. Tokio gėliško ir žemiško, net nereikia labai amerikietiško, bet didesnės apynio įtakos norėtųsi. Ir galbūt su kitu apyniu būtų labiau suvaldytas kukurūzinis saldumas, kuris mane šiek tiek erzino.

Šito alaus esmė yra užgesinti degančią burną po karšto meksikietiško patiekalo arba atgaivinti vartotoją karštą vasaros dieną. Regiu Corn Lager sėkmę vasaros terasoje, jeigu tik jis bus teisingai pristatomas. Sakiškėms pavyko sulaužyti american adjuct lagerio steriotipą ir tai manau yra svarbiausia. Tikiu, kad išpildymo spragas ištaisys nauja įranga apie kurią Sakiškių alus paskelbė kiek anksčiau.

Pirkit ir ragaukit!

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd, ten rasite ir tikslų šito alaus įvertinimą.
https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

this is TALLINN!!!

Estija – šalis, kuri visada yra žingsniu priekyje. Šalis, kuri yra pavyzdys visoms postkomunistinėms valstybėms vis dar išgyvenančioms demokratines ir kapitalistines transformacijas po penkis dešimtmečius trukusio sovietinio marinimo Maskvos metano išskyromis. Į Estiją verta lygiuotis ne tik technologijų, inovacijų, valstybės valdymo, bet ir alaus srityje. Ten alaus rinka yra nuostabi. Vietinės indie alaus daryklos dygsta viena po kitos, restoranų ir pub‘ų kultūra yra itin aukštame lygyje, specializuotų alaus parduotuvių lentynos lūžta nuo pasirinkimo ir net eilinėje Rimi parduotuvėje gali rasti vietinio indie alaus (ne kokio vidutiniško crafty). Ten žmonės jau seniai atsikratė sunkiai suvokiamo provincialumo, kuriame kaina visuomet yra rodiklis numeris vienas. Jeigu pigu – perku ir nesvarbu, kad tai tik sosyskos iš tualetinio popieriaus su raudonu dažu ir e621 – tokio mąstymo ir nuolatinių skundų dėl kainų ten nėra. Ir džiaugiasi mano širdis ten nuvykus, tarsi rojus žemėje! Kaip kokie Bahamai kuomet Lietuvoje -25 ir viso labo 600 kilometrai nuo Vilniaus. Nesupraskite manęs klaidingai, Lietuva yra teisingame kelyje. Prieš du metus rašiau straipsnį apie Tartu, studentų miestelį Estijoje. Tai vat, šiuo metu mes pasiekėme maždaug tą patį lygį – šiandien mes esame Estijos Tartu prieš du metus. Lėtas kaip estas, ane?

Šiais metais vėl vykom į Tallinn Craft Beer Weekend – didžiausią alaus festivalį Baltijos šalyse. Priešingai praeitiems metams, nusprendėm ne tik pabūti festivalyje, bet ir skirti kelias dienas Talino barų bei parduotuvių lankymui. Ir trumpai tariant – mes nesuklydom, buvo nerealiai gerai!

Planas buvo toks: penktadienio vakaras mieste, šeštadienį festivalis ir afteris, o sekmadienį važiuojam namo. Laiko nedaug, taigi reikėjo atidžiai susiplanuoti kur nueiti. Kaip tikras studentas planavimą pradėjau važiuodamas autobusu (free wi-fi!!), likus maždaug valandai iki atvykimo į Taliną. Į sąrašą pateko šios vietos – Speakeasy by Pohjala, Pudel Baar, Hopner ir parduotuvė Uba ja Humal. Patarimas – paskaitykite apie lankytinas vietas anksčiau, nes pasiruošimas paskutinę sekundę ištempė iki teigiamo įvertinimo, bet klaidų pasitaikė. Aš rinkausi vietas remdamasis vietiniu blog’u anglų kalba: estoniancraftbeer.com ir užmečiau akį į RateBeer. Patarimas #2 – remkitės RateBeer ir socialiniais tinklais, tik po to skaitykit vietinius blog’us.

Maršrutą sudariau labai paprastai, einant nuo mūsų apartamentų per miesto centrą užeiti į visas vietas kurios bus pakeliui. Pirmam vakarui ėjome į pub’us, o parduotuvę pasilikome antrai dienai. Baras, kuris buvo arčiausiai mūsų – Hopner. Po dešimties minučių kelionės vakariniu Talinu, vos tik įžengę į senamiestį iškart pasiekiame pirmą tikslą. Apsidžiaugiame, nes esam alkani ir ištroškę. Vis dėlto Hopner nustebina – pirmiausiai ten labai tuščia. Užėjus į vidų užimtas vos vienas stalas. Padavėjas leidžia (how sweet) pasirinkti bet kurį laisvą staliuką ir mes prisėdame. Jam priėjus paduoti meniu mes iškart pasiteiraujame apie alų – padavėjo atsakymas, turime šiek tiek, bet labai nedaug. Paulius pirmasis atsiverčia meniu, o ten šviečia Saku. Padėkojam barmenui už rūpestį ir išeinam į antrą barą. Vėliau pasidomėjau atidžiau ir pasirodo, kad tas tikrasis Hopner jau nebeveikia nuo lapkričio 28 dienos, o dabartinis atrodo kaip mūsų vietinis Forto Dvaras – tragiška atmosfera, pramoninis birzgalas ir sukepus karkutė. Už namų darbus sau įsirašau kuolą.

Iki antrojo baro – Speakeasy by Pohjala einame dar apie dešimt minučių. Oras tikrai nėra stulbinantis, ganėtinai žvarbu. Speakeasy yra įsikūręs šiek tiek atokiau nuo Talino miesto centro, o ir pats Talinas atrodo tuštokas. Praslinkę kilometrą šalta Talino nykuma prieiname vos matomą užrašą. POHJALA! Užeiname į vidų – ten pilna žmonių. Judėjimas, šurmulys, šilto maisto ir alaus kvapai. Skrandis iškart primena apie savo tuščią egzistenciją. Pub’as sausakimšas, vargiai rasi kur koją padėti. Mums pasiseka, nes atsilaisvina kelios vietos prie baro. Nusimetam savo kuprines (esam šešiese, tai vistiek ant dviejų kėdžių netilpsim) ir stojam į eilę. On tap turi keturis pasirinkimus (tik Pohjala, žinoma) – session IPA, kavos porterį su Kenijos kavos pupelėmis ir dar du, kuriuos jau buvome ragavę Žmogšaloj ir Smagiam Rauge. Didžioji dalis žmonių pasirenka session IPA, Vladas pagriebia porterį. Barmenė mus supažindina su baro maisto meniu: „nueikite į Burger Box, užsisakykite burgerį ir jį jums paduos per langelį tiesiai į mūsų barą.“ OK, keletas mūsų susipakuoja pinigines ir eina užsakyt burgerių. Gerą toną priduoda tai, kad aplink stovi sriracha sauce (toks labai populiarus JAV, saldžiaaštris azijietiškas padažas) – lūkesčiai burgeriui nemaži.

Kol draugai užsakinėja burgerius aš atidžiau apsižvalgau po pub’ą. Vietą labai paprasta, sienos apkaltos pjuvenų plokštemis, stalai šiek tiek klibantys, kėdės mokyklinės ar bet kokios rastos blusturgy. Hipsters gonna hipst. Gurkšnoju savo sesijinę IPA už trispem ir mintyse pavydžiu estams. Kol sėdžiu užsisvajojęs grįžta draugai – naujienos blogos, burgerių reikės laukti „koke valandą„. Konsensusas paprastas – pabaigiam alų ir einam į Pudel Baar, gal ten bus maisto meniu. Barmenė, pastebėjusi, kad mes jau ruošiamės judėti pasiūlo apžiūrėti visą pub’o teritoriją. Pasirodo, kad jie turi kiemelį kuriame taip pat galima prisėsti. Tuo metu lauke buvo minusas, bet kadangi taurės dar puspilnės išėjom apsižvalgyt. Kiemelis atrodo, kaip iš senų amerikietiškų filmų, kuriuose ghetto vaikai, alkoholikai ir bomžai dainuoja sustoję aplink bačką, o joje rusenanti ugnis ir pigus alkoholinis spiritas šildo kūnus. Dabar gailiuosi, kad nepadariau kelių nuotraukų. Kiemas atitvertas tvora, o už tvoros vyksta statybos. Galiausiai pabaigiame gėrimus ir judėsim toliau. Speakeasy by Pohjala paliko dvilypius įspūdžius. Viena vertus ten rasi visą Pohjalos alaus asortimentą ir karščiausiai naujienas on tap. Taip pat ten yra visų jų, bei jų partnerių ar alaus daryklų kurias jie importuoja į Estiją alūs buteliukuose. Iš kitos pusės pub’as žiauriai paprastas, viskas atrodo daryta labai atmestinai, bet kartu ir apgalvotai. Na tokia tipinė landynė-like vieta lokaliems hipsteriams ir užsieniečiams. Man ten labai patinka, bet pas mus kompanijoj atsiranda ir tokių, kuriems Speakeasy by Pohjala yra nekažką.

Tik grįžęs į Lietuvą sužinau naujieną. Pasirodo speakeasy, buvo barų, kurie veikė prohibicijos laikotarpiu JAV, kodinis pavadinimas. Prohibicijos eros pabaigoje tokių barų buvo skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, o į tokią vietą užėjęs ir ištaręs slaptažodį galėjai gauti kontrabandinio alkoholio. Sužinojus šią istoriją ir pats Speakeasy by Pohjala man nušvito visiškai kitomis spalvomis, supratau, kad ten viskas apgalvota ir padaryta ne taip atmestinai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antras kuolas už namų darbus ir teigiamas vidurkis jau atrodo sunkiai pasiekiamas.

Išeiname iš Pohjalos pub’o ir traukiame link Pudel Baar. Kelią rodau aš, apsimetu, kad esu google maps‘as. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar – penkios minutės pėsčiomis. Po penkių minučių nusprendžiu pasižiūrėti į GPS. Pasirodo draugus vedu ne į tą pusę. Lauke toliau sėkmingai šąla. Pastebiu, kad merginų veiduose atsispindi didžiulis džiaugsmas, kuomet paprašau visų apsisukti. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar jau ne penkios, o penkiolika minučių. Eidami link savo galutinio šio vakaro tikslo praeiname pro nebenaudojamus traukinių bėgius ir patenkame į apšviestą maisto iš automobilių (food truck) alėją. Dauguma jų užsidarinėja, aplink tvyro nuostabūs bbq aromatai, o skrandis vėl primena, kad į jį jau buvo supilta taurė alaus, bet maisto jis neregėjo nuo vidurdienio. Tos penkiolika minučių ėjimo atrodo kaip pusvalandis. Tikiuosi, kad Pudel Baar bus lengvai pastebimas nuo gatvės, tačiau galiausiai pralindę pro bromą patenkame į Talino įdomesnių vietų/loftų/naktinio gyvenimo kvadratą už senamiesčio ribų ir ten pamatom iškabą – Pudel Baar – pirmoji craft/indie alaus vieta Taline.

Užeiname į vidų. Mus pasitinka lipdukas Saku free area ir suprantu, kad pataikėme ten kur reikia. Vieta puiki – įrengta gražiai, minimalistinis interjeras, daug stalų. Yra ir antras aukštas, kuriame puiki stiklinė terasa. Žinoma, ten vietų nėra. Tvyrančiame pub’o triukšme ir prieblandoje randame staliuką prie dar vienos stiklinės sienos. Jausmas kaip akvariume. Žinoma, žmonių milijonas, trūksta kėdžių. Prisėdu ant itin žemos palangės ir nustembu, nes ji yra netikėtai patogi.

Nueinam prie baro užsisakyti alaus ir tikimės, kad gausim maisto. Tada nužvelgiu alaus meniu ir BAM! Dalyvauju pirmame savo gyvenime tap takeover – Barcelona Edge brewery užėmusi net 8 kranus, dar iš vieno teko čekiškas pilsneris ir vienas japoniškas craft‘as. Visi alūs kainuoja nuo 4,5 iki 5 eurų už 0,4 taurę. Nuostabu pagalvoju. Žmonės spiečiasi aplink, baras sausakimšas, alus brangus. Mano veidą papuošusi milžiniška šypsena. Visi stengiamės išsirinkti kuo įvairesnį alų, nes norisi paragauti visų tą dieną tekančių. Beveik pavyksta. Galiausiai per keletą pirkimų išragaujam visą Edge produkciją (2014 metais Edge darykla RateBeer’e buvo pripažinta geriausiu nauju alaus bravoru pasaulyje!).

Vienas trūkumas, maisto meniu sudaro žemės riešutai ir čipsai, bet barmenė pasiūlo – lauke stovi food truck‘as, kuriame gausite neblogų wraps’ų. Na, kadangi esam išbadėję kaip vilkai, tai einame stovėti į eilę prie maisto ir galiausiai skrandį sušildo ne tik itin geras, pasaulinės klasės alus, bet ir šiltas maistas. Vėlgi nuomonės dėl wraps’ų išsiskyrė – man maniškis visai patiko.

Pudel Baar užtrunkame pakankamai ilgai. Ten būdamas suprantu dar vieną baro minusą – tokiai erdviai vietai turėti vos vieną veikiantį tualetą yra didžiausias minusas. Eilėje atstovi ketvirtadalį pub’e praleisto laiko. Oh well, bet negali viskas būti idealu. Jau prieš išeidamas nusprendžiu dar kartą užmesti akį ne tik į tap list‘ą, bet ir į butelius lentynose. Pastebiu maždaug 60-70 skirtingo alaus šaldytuvuose. Ten yra visko – tradicinių belgiškų trappistų, lambic‘ų, craft lambic‘ų iš Mikkeller, alaus iš Lervig – pas mus dar daugumai negirdėtos alaus daryklos, kurios estams jau yra įprastos, o visoje Europoje būtent jos neša dabartinio craft/indie vėliavą. O vietinės produkcijos – pastebiu aštuonias skirtingas estiškas alaus daryklas, kurių alaus pasirinkimas svyruoja nuo senovinio grodziskie iki russian imperial stout. Suprantu, kad ir vėl pavydžiu estams…

Eidamas link viešbučio pagavoju, kad už Pudel’į įsirašysiu sau dešimtuką ir dieną pabaigsiu su ketvertu.

Tęsinys kitą savaitę „sekmadienio skaitiniuose“

Viskis dar ne viskas – alaus mėnuo King & Mouse!

Balandžio mėnuo jau čia! O tai reiškia vieną – King & Mouse, vienas mūsų mėgstamiausių barų Vilniuje, organizuoja alaus mėnesį. Kaip ir kasmet viskio baras stebins alaus įvairove ir eksperimentiniais virimais. Nenorėdami likti nuošalyje nusprendėme pakalbinti baro savininką ir viskio ekspertą Šarūną Karalių apie tai kodėl balandžio mėnesį kiekvienam alaus geek’ui privaloma užsukti į King & Mouse.

Viskis dar ne viskas

Viskis dar ne viskas 🙂 Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tomas: SVEIKAS, ŠARŪNAI. ESI VIENAS IŠ TŲ ŽMONIŲ, KURIŲ DĖKA LIETUVOJE PRADĖJO KURTIS SPECIALIZUOTI GĖRIMŲ BARAI/PARDUOTUVĖS. PIRMASIS IŠBANDYMAS BUVO KAUNE, VISKIO BARAS W1640, O VĖLIAU IR VILNIUJE. DABAR KING & MOUSE VISKIO BARAS IR PARDUOTUVĖ SĖKMINGAI VEIKIA JAU TRIS METUS. PAPASAKOK APIE SAVE IR KAIP VISKAS PRASIDĖJO – IŠ KUR ATSIRADO SUSIDOMĖJIMAS VISKIU IR KADA/KAIP GALIAUSIAI TAI PERAUGO IŠ HOBIO Į NUOLATINĮ DARBĄ?

Šarūnas: Ne veltui sakoma, kad viskis yra plačiausią skonio ir kvapo paletę turintis stiprus alkoholinis gėrimas. Šiai dienai viskis gaminamas kiekviename kontinente išskyrus tik Pietų Ašigalį. Pradėjus baro veiklą viskio pasaulį ėmiau pažinti vis plačiau, važinėjau į parodas Europoje, lankiausi pas verslo partnerius Škotijoje. Vis daugiau naujų daryklų ir viskių atkeliauja iš iki tol nežinomų kraštų. Tai Australija, Suomija ar Indija. Kuo toliau tuo su šiuo gėrimu dirbti darosi įdomiau ir įdomiau. Mūsų veikla neapsiriboja tik baru. Rengiame viskio bei viskio ir užkandžių derinimo degustacijas, atstovaujame kelis Škotijos viskio gamintojus. Tad viskas tarsi nesustojantis ir vis besivystantis ciklas.

Tomas: KING & MOUSE IŠSISKIRIA TUO, KAD SUGEBA SUDERINTI PARDUOTUVĖS VEIKLĄ SU BARU. GALITE PASIGIRTI BENE DIDŽIAUSIU VISKIO ASORTIMENTU LIETUVOJE – VIRŠ 250 SKIRTINGŲ VISKIŲ? SAKYK, AR JAUČIASI SKIRTUMAS TARP TO, KĄ KLIENTAS RENKASI PIRKTI PARDUOTUVĖJE, IR TO, KĄ RENKASI GERTI BARE?

Šarūnas: Bare jau skaičiuojame per 300 viskio rūšių. Kadangi esame ir importuotojas turim unikalią galimybę atsivežti išskirtinų ir itin retų gėrimų, kurių į Lietuvas niekas neimportuoja. Tai, beje, liečia ne tik viskius. Mūsų bare rasite ir romų ar džinų, kurių Lietuvoje niekur kitu neparagausite. Panašu, kad artimiausiu metu įkelsime koją ir į alaus importuotojų gretas. Didžioji dalis pas mus apsilankančių klientų ieško išskirtinio gėrimo, kurio neras didžiuosiuose prekybos centruose. Nors tarp mūsų viskių galima rasti ir gerai pažįstamų vardų.

Tomas: IŠDUOK PASLAPTĮ, KOKS VISKIS JŪSŲ ASORTIMENTE YRA ARTIMIAUSIAS / SKANIAUSIAS TAU PAČIAM? O KURĮ TURIMĄ VISKĮ ĮVARDINTUM IŠSKIRTINIAUSIU LAIMIKIU?

Šarūnas: Turiu išskirtinę galimybę ragauti bet kurį viskį iš mūsų turimos 300 rūšių kolekcijos. Tad … tenka save riboti (šypsosi) Turim sukaupę nemažą Single Cask viskių kolekcija. Tai viskiai, kurie supilstomi tik iš vienos, tam tikros ir kokybiškiausios statinės. Taip pat mane itin domina nepriklausomų pilstytojų leidimai, nes dažnai jie pateikia įdomių ir nestandartinio brandinimo viskių, kurių nerasi baziniuose distilerijų sąrašuose. Itin džiaugiuos gavęs vienintelį daryklos, iš mažo ir nutolusio Campbeltown regiono, “Glen Scotia” 22 metų viskio butelį ar jau neveikiančios Littlemill daryklos viskį. Taip pat baro pasididžiavimas “Tomatin” 45 metų viskis, kuris yra seniausias viskis, kurį galima paragauti Lietuvos baruose ir restoranuose. Tai tikra istorinė vertybė. Tačiau tuo pat metu turime daug intriguojančių naujienų ir bazinių viskių gretose. Nes šiai dienai Škotijoje veikia 116 viskio daryklų ir į Lietuvą įvežamų viskių skaičius vis auga.

Tomas: SAVO BARE DAŽNAI ORGANIZUOJI VISKIO DEGUSTACIJAS – PUOSELĖJI ALKOHOLINIŲ GĖRIMŲ VARTOJIMO KULTŪRĄ. KĄ MANAI APIE DABARTINĘ SITUACIJĄ LIETUVOJE – AR GALĖTUM PASAKYTI, KAD ŠI VARTOJIMO KULTŪRA YRA BESIFORMUOJANTI, JAU EGZISTUOJA, O GALBŪT GALĖTŲ EGZISTUOTI ATEITYJE? AR VIS DĖLTO TOS PROHIBICIŠKOS NUOTAIKOS JAUČIAMOS NE VELTUI, NES DAUGUMAI LIETUVIŲ IŠ TIESŲ TERŪPI PRISIGERTI?

Šarūnas: Gėrimų kultūra formuojasi žvėrišku greičiu ir tuo galime tik pasidžiaugti. Keičiasi žmonių vartojimo įpročiai ir jie mielai renkasi kokybiškesnius ir įdomius gėrimus. Manau tai pastebima ne tik viskio srityje, bet alaus, kavos, kitų gėrimų bei maisto. Ši nauja karta itin džiugina, tuo pačiu labai smagu stebėti procesus Vilniaus barų ir restoranų srityje. Turim begalę įdomių ir unikalių vietų, kurių sunku rasti ir didesniuose Europos miestuose. Labai smagu stebėti dabartinę situaciją, kuomet Lietuvos spaudoje atsiranda straipsniai besistengiantys atverti akis tiems, kurie mano, kad viską galima išspręsti tik draudimais. Kokybiškų gėrimų gamyba – tai ir teigiamas poveikis Lietuvos ekonomikai. Visiems pasakoju apie savo kelionę prieš kelis metus į Rygoje vykstančią maisto ir gėrimų parodą. Latvijoje vyndariams bei kaimo turizmo sodybų savininkams leidžiama distiliuoti nedidelį kiekį alkoholio. Parodoje teko ragauti tikrai unikalaus gėrimo išvaryto iš morkų. Mažomis partijomis išvarytas gėrimas nėra pigus, plečiant jo gamyba sukuriamos naujos darbo vietos…. Pas mus deja, to kol kas valdžios sluoksniuose nesugebama to suvokti.

Viskis dar ne viskas

Dūminių gėrimų degustacija King & Mouse viskio bare. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tomas: ALUS IR VISKIS YRA TARSI BROLIAI: GAMYBOS PROCESAS IKI DISTILIAVIMO YRA KONE IDENTIŠKAS. KADA IR KAIP SUSIDOMĖJAI ALUMI?

Šarūnas: Alus nuostabus gėrimas, tad neįmanoma juos nesidomėti. Esu didelis angliškų alų mėgėjas ir pažintis su jais prasidėjo gerokai ankščiau nei su viskiu. Išvykų į D. Britaniją metu ėmiau ragauti vis daugiau rūšių, po truputį ieškoti naujų. Prieš dešimtmetį kuomet mūsuose dar nebuvo alaus įvairovės, vykdavau į išvykas po Europą siekdamas paragauti naujų alaus rūšių. Pamenu kaip klaidžiojau po Stokholmą ieškodamas “Nogne IPA” ir džiaugiausi radęs, bei tiems laikams sumokėjęs fantastišką 38 litų sumą už 0,33 l. bokalą.

Tomas: ŠIUO METU KING & MOUSE VYKSTA ALAUS MĖNUO. JĮ ORGANIZUOJAT ANTRUS METUS IŠ EILĖS. KAIP GIMĖ ŠI IDĖJA?

Šarūnas: Tai jau treti metai. Prieš tris metus alaus įvairovė buvo naujiena. Įdomių alų Lietuvoje buvo, bet tik kelios vietos jais prekiaudavo, dar mažiau – suvokdavo kuo prekiauja. Tad buvo natūralus noras pristatyti šį viskiui artimą gėrimą. Pernai alaus mėnesiui stengėmės surinkti kuo didesnį asortimentą ir turėjau per 130 rūšių. Šiemet turėdami per 100 stengiamės koncentruotis į naujus, keistus ir įdomius alus. Štai dėl ko rasite ir Berliner Weisse ir Grissete stiliaus alų.

Tomas: KOKIO ALAUS GALIMA RASTI BARO ŠALDYTUVE ŠĮ KARTĄ? PAMENU, KAD PERNAI TURĖJOT KELETĄ TIKRAI IŠSKIRTINIŲ PRODUKTŲ – ALUS SU BULVĖMIS, PELENŲ ALUS IR PAN. KĄ NEĮPRASTO REKOMENDUOTUM PARAGAUTI ŠIEMET?

Šarūnas: Be paminėtų stilių, šiemet džiaugiamės surinkta dūminio alaus kolekcija. Be lyderių Schlenkerla, turime ir Mikkeller ir To Ol dūminių alų. Tiesa iš To Ol repertuaro prisirinkome tikrų perliukų. Tai ir su tropiniais vaisiais virtas IPA ir Wit su saldymedžiu. Atkeliavo net keturios airių O’Haras alaus rūšys. Smagu, kad vis didėja alaus rūšių iš Škotijos skaičius – kas mums yra labai artima tema. Ir, žinoma, užsukite jei mėgstate klasikinius angliškus stilius – šiuos alus mes patys dievinam (šypsosi)
Džiugu, kad gavome ir Tikro Alaus ir Apynio išvirto alaus – Ropa – limuotą versiją. Dienos šviesą išvydo tik keli šimtai buteliukų. Tad tikrai reta proga paragauti šio intriguojančio alaus, kurio etiketėje rašoma: Moonshine Barrel Aged. Tikra šio alaus istorija šiek tiek “pogrindinė” tad ją galima išgirsti tik prie baro.

Tomas: GRETA MĖNESIO, SKIRTO ALUI, PAS JUS BARE BŪNA IR MĖNESIO ALUS (GUEST BEER) – SVEČIAS UŽSIBŪNANTIS TIK VIENĄ MĖNESĮ. KOKIAIS KRITERIJAIS VADOVAUJANTIS ATRENKI ALŲ ŠIAI POZICIJAI?

Šarūnas: Ši pozicija startavo viename iš mano barų prieš 5 metus. Tuomet tikrai reikėdavo pasistengti norint kas mėnesį surasti po vieną ar dvi įdomesnes alaus rūšis. Šiai dienai Guest pozicija rotuoja kas dvi savaites ir paprastai turime po 3-4 alaus rūšis.

Tomas: IR KELI KLAUSIMAI PABAIGAI. IŠDUOK PASLAPTĮ, KOKĮ ALŲ RENKIESI LAISVALAIKIUI – ESI HOPHEAD’AS AR MĖGSTI EKSPERIMENTUOTI ĮVAIRIAIS STILIAIS/SKONIAIS? KURIOS ŠALIES ALUDARYSTĖS TRADICIJA TAVE ŽAVI LABIAUSIAI?

Šarūnas: Jau paminėjau Britanijos aludarius. Eliai ir biteriai yra mano silpnybė. Itin apyniuotų alų mėgstu, bet medaus mėnuo jam jau praėjo. Tad šiai dienai ko gero labiausiai žavi angliško stiliaus Pale Ale, kuriuose kvapnumas jaučiamas itin subtiliai. Tai veda mane iš proto (šypsosi)

Tomas: AČIŪ UŽ POKALBĮ IR IKI GREITO SUSITIKIMO KING & MOUSE!

Viskis dar ne viskas

King & Mouse

#tcbw2016 – Tallinn Craft Beer Weekend

Tallinn Craft Beer Weekend (TCBW) – didžiausias alaus festivalis Baltijos šalyse. Vyksta vos antrus metus, bet organizacija, dalyvių ir lankytojų skaičius – viskas tiesiog stulbina. Žmogšala III festivalis Lietuvoje ar Labietis alaus festivalis Latvijoje kasmet plečiasi ir auga, bet savo mastu jie toli gražu neprilygsta festivaliui Taline.

Šiemet, jau maniau, kad nepavyks sudalyvauti TCBW 2016, nes su draugais buvom pasirinkę dalyvauti krepšinio turnyre. Tačiau Velykos sujaukė visus planus. Turnyras buvo savaite paankstintas, o alaus festivalis nukeltas savaitgaliui po Velykų. Džiaugsmas dėl tokio sutapimo truko neilgai, nes jau vasario pradžioje buvo paskelbta, kad visi bilietai išparduoti. Tuomet, pristatydamas Munkebo Mikrobryg alų Kaune, kalbėjau su Modestu iš mgkolekcija.lt ir abu gailėjomės, kad bilietų nenusipirkom. Vis dėlto, laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko gauti du bilietus į festivalį ir štai – nuotykiai iš Tallinn Craft Beer Weekend trumpai.

Nori tu to ar ne, bet visuomet pasąmonėje esi linkęs lyginti du pažįstamus dalykus, todėl nieko nuostabaus, kad rašydamas šias eilutes aš vis galvoju apie Žmogšalą ir TCBW. Vis dėlto, nors palyginimas čia nelabai laiku ir vietoje, bet esminis dalykas lietuviui dažniausiai yra kaina. Talino alaus festivalio bilietas kainavo 120 100 eurų dviem dienom arba 60 eurų vienai dienai. Lyginant su Žmogšalos 10 eurų vertės bilietu – skirtumas stulbinantis. Bet manau, kad šioje vietoje lyginti nustosiu. Tiesiog pasakysiu, kad nusipirkęs vienos dienos bilietą galėjai paragauti 128 skirtingus alus nemokamai (visas alus festivalyje buvo nemokamas), o su dviejų dienų bilietu – 256 skirtingus alus. Sėkmės! Ta prasme, aš nekalbu apie Saku ar dar ten kokią sugedusią Joaldos girą bambaliuose. Aš kalbu apie puikų alų, tiesiai iš keg’o. Ir čia buvo visko – barley wine brandintas porto vyno statinėje, russian imperial stout iš konjako statinių, nuostabi session IPA ir t.t., buvo tokio alaus kuris Lietuvoje kainuotų 15 eurų už 0,33 ir dauguma verktų, kaip alus išvis gali tiek kainuoti.

Jeigu jums tokia kaina atrodo nesveikai išpūsta – galite nebeskaityt, nes ten paragautas alus buvo vertas kiekvieno išleisto cento. Nesakau, kad viskas buvo puiku, bet buvo tokių genialių gėrimų, nuo kurių oda pašiurpdavo ir reikėdavo save žnybtelėti, kad pabustum iš letargo, skonio receptorius glostančio, miego. Dar vienas tokios kainos pliusas – buvo atsijoti debilai, kuriems atrodo, kad alus turi kainuoti 1 eurą už nolpetkę ir kurie į tokį renginį ateina prisiurbti. TCBW netrūko smagiai apšilusių žmonių, bet nesimatė nei vieno miegančio ant suolo ar besielgiančio neadekvačiai ir už tai galime dėkoti visagaliui eurui. Kaip aš mėgstu sakyti – kuo daugiau, tuo geriau.

Aš nežinau kiek buvo parduota bilietų, bet žmonių buvo labai daug. Erdvė buvo maždaug 30% didesnė nei 2015 metais ir aš net neabejoju, kad kitais metais bus ieškomas dar didesnis pastatas, kuriame tilptų dar tūkstančiu žmonių daugiau. Ir kas mane nuteikia dar maloniau, kone visi bilietai buvo parduoti elementariausiai – per komunikaciją socialiniuose tinkluose, nes geras produktas nereikalauja didelio marketinginio biudžeto. Festivalis vyko apleistame uosto lofte, kažkokios buvusios gamyklos ar kokio tai velnio angare. Aplinka buvo atšiauri ir nušiurusi, atsidavė baisiu sovietinės nostalgijos dvoku, bet kartu buvo labai provokuojanti. Žodžiu, kiekvieno šiuolaikinio hipsterio svajonė. O šalia, gretimoje erdvėje buvo scena ir joje vyko Tallinn Music Week koncertai, kurie tiesiog gadino bendrą renginio atmosferą. Bet tokia tik mano nuomonė. Grupės buvo šūdinos tiek šiemet, tiek ir 2015 metais.

Iš viso Talino festivalyje dalyvavo 31 alaus darykla iš 12 skirtingų pasaulio valstybių. Buvo vieni latviai – Labietis ir septynios estų alaus daryklos (Tanker, Lehe, Sori, Vormsi, Ollenaut, Puhaste ir žinoma Pohjala). Įsivaizduojat, estai turi septynias indie daryklas fesivalyje ir tai toli gražu ne visi estų indie alaus gamintojai. Apie Estijos alaus rinką ir lankytinas vietas plačiau parašysiu šio sekmadienio skaitiniuose. Gaila, bet lietuvių neatstovavo nei vienas bravoras, nors būtų buvę labai smagu. Galbūt kitais metais, nors nežinau ir nedalyvavimo priežasties.

Viena iš mano matytų naujienų šiame festivalyje buvo nuolatos gyvai atnaujinamas Untappd socialinio tinklo feed’as su įvertinimais (rodomas dideliuose TV ekranuose). Taip galėjai sekti geriausiai/dažniausiai vertinimus alus ir aludarius ir taip nepasimesti visame gero alaus ir retų alaus stilių liūne (to Øl quadas „Fuck Art – this is advertising“ ir rūkytas porteris su chilli pipirais „Smoke on the porter fire in the rye“ nuolatos buvo vieni pirmųjų). Tai dar vienas pliusas. Prie to paties reikėtų paminėti ir ganėtinai inovatyvius taurių plovimo sprendimus ir didžiulį kiekį geriamojo vandens, kurio tikrai reikia. Vien aš išgėriau kokius penkis litrus vandens ir tai buvo puiku, nes nesijautė jokių dehidratacijos simptomų.

Taigi, Tallinn Craft Beer Weekend turi tikrai ne vieną gerą dalyką iš kurio verta pasimokyti kitų festivalių organizatoriams, tačiau, kaip ir visur kitur, nebuvo išvengta ir minusų. Pirmiausiai, kaip jau minėjau, nesupratau kokio velnio ten buvo paleisti tie begalviai muzikantai. Turiu omenyje, jeigu ten būtų grojusi bent kiek kokybiškesnė muzika, viskas būtų kūl, bet antrus metus iš eilės šalia TCBW paleidžia groti kažkokius nevykėlius, kurie tik gadina visą festivalio atmosferą. Kol jie staugia neįmanoma ne tik kad susikalbėti su aludariais, bet ir su draugais su kuriais alų vertini. Tikiuosi, kad kitais metais begalvius paleis ganytis į gardą, kuris bus atokiau nuo festivalio teritorijos.

Antra – maistas. Ir čia akmuo turėtų kristi ne tik į organizatorių, bet ir į tiekėjų lysvę. Kuomet tu pusvalandį stovi eilėje ir galiausiai tau pasako, kad sorry, sold out’as ir valandą laiko nebus burgerių, nes baigėsi mėsa, tu tik pagalvoji: „rimtai?“. Kamon. Tau tereikėjo atsivežti mėsos į festivalį ir tu sufeilinai tai padaryti tinkamai. Buvo tik trys maisto tiekėjai, o bilietų parduota tūkstančiais – tai galbūt ir organizatoriai galėjo pasirūpinti keliais tiekėjais daugiau. Atskiras paminėjimas ir dėl maisto kokybės. Arti nebuvo nei vienos padoresnės maitinimo įstaigos, o maistas, be burger box’o, kuris patyrė sold out’ą, buvo toli gražu ne ką geresnis už pašarą „iš bėdos“.

Dar keli smulkesni minusai – pavyzdžiui pusė festivalio teritorijos kažkodėl buvo padengta žvyru ar akmenukais, kurių dulkės ne tik strigo gerklėj, bet dar ir po festivalio atrodei kaip ką tik baigęs pamainą Akmenės cemento gamybos ceche. Taip pat šiek tiek trūko sėdimų vietų, o neišnaudotos erdvės dar buvo. Taigi ir suoliukų buvo galima pastatyti daugiau. Aš, asmeniškai, viso festivalio metu sėdėjau kokias 15 minučių. Kitais metais organizatoriams siūlyčiau iš festivalio teritorijos pašalinti ne tik akivaizdžiai padauginusius asmenis, kurių tiesa neteko matyti daug, bet ir kelis tuos, kurie ryškiai ten atėjo nesiprausę. Kaip ir juokauju, bet kartu ir ganėtinai rimtai kalbu, nuo kai kurių piliečių sklido toks odoras, kad jo negebėjo užmušti ir vanilinis imperinis stout’as.

Tallinn Craft Beer Weekend yra rekomenduojamas kiekvienam. Ir tai jums kainuos palyginti menką pinigų sumą. Pavyzdžiui mano išlaidos šiemet: autobuso bilietai Vilnius-Ryga-Talinas-Ryga-Vilnius – 30 eurų (nors galima buvo pirkti ir pigiau jeigu būtumėme tai padarę iš anksto), dvi naktys apartamentuose netoli Talino centro (10 minučių pėsčiomis) – 36 eurai, bilietas į festivalį (viena diena) – 60 eurų. 126 eurai išlaidų, plius tiek kiek pats nori išleisti maistui, pub’ams ir alaus lauktuvėms. Ką aš gavau už tai? Neišdildomus įspūdžius, daug naujų pažinčių ir suspėjom paragauti 79 iš 128 alaus rūšių vien festivalio metu. O dar kiek buvo paragauta prieš ir po. Tiesa, nevadinkime to degustacija, tai tebuvo ragavimas, o degustacija galima pavadinti nebent pirmus 10 gurkšnių. Buvo labai gerai ir reikėtų padėkoti organizatoriams už puikų festivalį!

P.S. Kaip jau minėjau, šį sekmadienį sekmadienio skaitiniuose plačiau parašysiu apie patį Taliną ir Estijos alaus sceną, nes ji tiesiog verta atskiro paminėjimo. Taip, kad stay tuned!

Cheers!

velykinis alus

Visi žinome koks yra Kalėdinis alus. Dabar tie standartai yra laužomi, bet Kalėdinis alus dažniausiai būna tamsus ir stiprus alus su prieskoniais. Kalėdinio alaus bendrinis terminas –  Biere De Noël, tai dažniausiai Belgian Dark Strong ale’as pagardintas anyžiais ir cinamonu. Jį galima ragauti šiltą arba kartu su Kalėdiniu desertu gurkšnoti tam, kad sušiltų visas kūnas. Kalėdinis alus yra labai populiarus sezoninis gėrimas, kurį savo asortimente turi kone kiekviena alaus darykla. Panašiai kaip pumpkin ale’ą turi kone visos amerikiečių daryklos (kamon, išvirkit ir pas mus vieną!).

Na, o Velykinis alus? Doesn’t ring a bell? Nelabai kam įdomus. Didžiojoje Europos dalyje toks sezoninis alus egzistuoja, tiesa, jis tikrai nėra toks populiarus kaip pumpkin ale’as ar biere de noël, bet jis egzistuoja. Koks tai alus, kurį galit drąsiai statyti šalia margučių ir majonezo paklodės? Apie tai šiandien trumpai.

Velykinis alus yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tradicijų. Seniau vienuoliai alų virdavo pasninko periodui nuo pelenų trečiadienio iki Velykų sekmadienio. Tai maždaug šešių savaičių laikotarpis (46 dienų arba 40-ies, jeigu neskaičiuojami sekmadieniai), kurio metu buvo laikomasi griežto pasninko, bet siekiant nenusilpti visiškai buvo vartojamas alus. Tas alus turėjo būti ganėtinai stiprus ir maistingas, toks, kurį galima vadinti skysta duona. Dėl šios priežasties ir dėl tuo laikotarpiu metu vyravusio šalto oro, buvo verdamas stiprus lageris. Tai alus, kurį mes dabar vadiname doppelbock (dar žinomas kaip fastenbier („lenten beer“)) arba net eisbock. Šie stiliai yra tradiciniai Velykų alaus stiliai.

Kadangi vienuoliai tikėdavo, kad skystis valo ne tik kūną, bet ir sielą, jie lenten metu gamindavo ne duoną, o virdavo alų (skystą duoną). Ir virdavo to alaus daug, iš visų grūdų skirtų to laikotarpio duonai, nes tikėjo, kad kuo daugiau pasninko periodu suvartos alaus, tuo šventesni jie bus (geras mąstymas, m?). Taip pat vienuoliai buvo to meto pavyzdys visai likusiai bendruomenei, todėl jeigu jau jie virdavo ir vartodavo alų kibirais, taip pat elgdavosi ir eiliniai piliečiai. Tuo metu sekuliari alaus versija ir įgavo šioms dienoms būdingą pavadinimą – bockbier.

Pirmasis stiprusis lenten beer buvo išvirtas Cloister Neudeck ob der Au vienuolyne Miunchene, vienuolių, kurie į Vokietiją atvyko iš Italijos (matyt sušalo). Tie vienuoliai save pavadino Paulaner. Dabar galima rasti Paulaner doppelbock pavadinimu Salvator. Tiesa, vienuoliai bevirdami tokį stiprų ir gardų alų ilgą laiką dvejojo, ar tokiam susilaikymo periodui alus tinkamas. Todėl galiausiai, norėdami virti alų ramia sąžine, išsiuntė bačkutę alaus į Romą, kad šventasis tėvas patvirtintų alaus tinkamumą. Matyt pasakoti kas įvyko toliau neverta, nes doppelbock to meto standartams buvo išskirtinis alus ir dabar šis stiprusis alaus stilius randamas visame pasaulyje.

Visgi ši tendencija virti stiprų alų Velykoms pastebima ne tik vokiškojoje aludarystės tradicijoje. Visame pasaulyje krikščioniškuose vienuolynuose toks alus buvo ir yra verdamas. Todėl man buvo itin smalsu sužinoti ką šiam laikotarpiui siūlo Trapistų vienuoliai. Ir… aš nuo šiol Velykas mėgstu dvigubai. Niekada nebuvau didelis kiaušinių valgytojas, todėl ši šventė man buvo prastesnė Kalėdų versija, tačiau dabar –  per kiekvienas Velykas ant mano stalo puikuosis ir Chimay Rouge (Red) butelis. Pasirodo, kad po antrojo pasaulinio karo 1948 metais Chimay atkūrė alaus virimus būtent Velykiniam sezonui. Ir kadangi iki karo jie virė tik vienintelį Chimay Rouge, tai po karo būtent jis ir patapo Velykiniu Chimay alumi, kuris simbolizavo naują pradžią, vienuolyno ir alaus daryklos atgimimą. Tuo metu buvo pristatytas naujo dizaino buteliukas (toks, koks jis yra ir šiandien). Nuo tos dienos iki 1990, kol išėjo į pensiją, aludarystei Chimay vienuolyne vadovavo paskutinis vienuolis tėvas Teodoras (po jo jau joks vienuolis Chimay vienuolyne nebuvo vyriausiuoju aludariu). Vėliau Chimay išleido ir kitą savo klasikinį alų – Chimay Bleue, stipresnę Rouge versiją, skirtą Kalėdoms.

Velykinis alus

Kloster doppelbock ir Chimay Rouge dubbel

Skanių margučių ir svarbiausia, skanaus alaus jūsų Velykiniam stalui!

Cheers!

alus be gliuteno

Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – jūs pasijaučiate blogai. Prasideda neaiški alergija, pilvo skausmai, dingsta apetitas. Pirmieji ligos simptomai. Po kelių tyrimų sužinote naujieną – jūs netoleruojate gliuteno. Produkto kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Viskas – jokio alaus. Nulis, zero, null, ნულოვანიKaput, kapish?!

Išeitys yra kelios Pirma – galite ieškoti kito mėgstamo gėrimo, pavyzdžiui atraskite vyno kultūrą, pradėti ragauti viskius (gi alaus brolis!), išbandyti nuolatos populiarėjantį džiną ir t.t. Visi gali pasiūlyti savo indie gamintojus, atsiranda vis daugiau specializuotų barų/parduotuvių – naują nišą surasti bus tikrai nesunku. Antra – be alaus nemėgstate nieko daugiau? Na tuomet atsisakykite alaus, duonos, pastos, miltinių patiekalų ir būsite ramūs. Arba trečia alternatyva – rinkitės prekes be gliuteno.

Jūs galite klausti – kaip galima rasti alaus be gliuteno, jeigu gliutenas yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose – grūduose be kurių alus neįsivaizduojamas. Tokio alaus rasti įmanoma, jo yra Lietuvoje, tiesa – nedaug. Nes niša tokiems produktams Lietuvoje nėra didelė. Celiakija (liga kuomet organizmas netoleruoja gliuteno) Lietuvoje yra labai reta. Vidutiniškai ja serga vos 1 iš 4000 naujagimių. Ji yra paveldima. Amerikoje ir Skandinavijos šalyse ši problema didelė, bet Lietuvoje apie ją aš išgirdau ganėtinai neseniai. Dabar turiu net 2! pažįstamus, kuriems diagnozuota ši liga.

Koks alus randamas Lietuvoje ir neturi savyje gliuteno? Pirmiausiai pagalvoju apie Brunehaut. Belgiškas blond’as arba bruine’as. Skoninėmis savybėmis nenusileidžiantis kitiems savo stilių vidutiniokams. Vasarai netgi galima surasti ir jų witbier’ą, kuris yra ganėtinai aukštame lygyje. Jeigu jums patinka belgiški produktai ir netoleruojate gliuteno – tai turėtų būti jūsų opcija numeris vienas. Tuomet yra kitas belgiškas blond’as – Grissete Blonde Ale (gluten free, bio, organic, eco-friendly – žodžiu sudėjo ant etiketės viską kas įmanoma). Ir nors šitas alus ir labai „žalias“, bet jo skonis.. na švelniai tariant nuviliantis. Galit paragauti ir suprasit apie ką aš kalbu. Bet kuriuo atveju, patiks jis jums ar ne, tai yra jūsų pasirinkimas numeris du. Ir trečias alus kurį galite rinktis – Corona. Darykla nesiskelbia, kad yra organic, eco-friendly and all that gibberish, bet šis alus tiek daug kartų perdirbtas, kad gliuteno jame tiesiog neliko. Ai, ir dar jie keičia miežių salyklą kukurūzais ir ryžiais, kurie savyje turi kiek kitokio pobūdžio gliuteno. Ir tai yra patikrinta. Žmogus netoleruojantis gliuteno, gerdamas Corona nejaučia jokių šalutinių poveikių. Jūs galite tai vadinti alumi, aš tai pavadinsiu gėrimu be gliuteno.

Natūraliai gali kilti klausimas – kodėl Coronoje gliuteno neliko? Leiskite papasakoti plačiau apie tai kaip tas gliutenas atsiranda ir išnyksta. Aš nesu toks apsišvietęs biologijoje, todėl man padeda visų draugė Vikipedija. Glitimas Gliutenas – baltymų gliadino ir gliutenino mišinys, susijungęs su krakmolu kai kurių javų (kvietys, rugys, miežis) grūdų endospermuose. Gliadinas ir gliuteninas sudaro apie 80 % kviečio grūdo baltymų. Jie yra netirpūs, todėl gali būti išskiriami išplaunant susijusį krakmolą. Pasaulyje glitimas gliutenas yra svarbus mitybinis baltymas tiek patiekaluose iš grūdų produktų, tiek kaip baltyminis maisto priedas maisto produktuose, kuriuose stinga baltymų. Būtent tų baltymų, žmogus sergantis celiakija ir netoleruoja.

alus be gliuteno

grūdas

Kaip gliuteno atsikrato begliutenio alaus gamintojai? Pirmiausia, tai glitimą su didžiąją dalį gliuteno galima išplauti. Glitimo Gliuteno molekulės būna susijungusios viena su kita, o krakmolo molekulės (kurios sudaro likusią endospermų dalį) yra paskiros. Plaunant su vandeniu krakmolas ištirpsta, o gliutenas su glitimu lieka. Tokiame atskirtame skystyje gliuteno kiekis ženkliai sumažėja, o gautą glitimo gliuteno ekstraktą galima panaudoti kitos gamybos pramonės šakos. Kiti, ne javų kultūros atstovai, tokie kaip ryžiai ar kukurūzai, savyje taip pat turi proteininio glitimo gliuteno, tačiau jis yra kitoks nei glitimas gliutenas iš javų kultūrų, todėl didesnės reakcijos nesukelia. Dėl šios priežasties galima gerti Corona, ten javų yra mažoji dalis, o ir tie patys yra gerai pravalyti. O kiti begliutenio alaus gamintojai renkasi – arba naudoti pakaitalus arba atskirti glitimą gliuteno iš grūdų ir naudoti tuos grūdus alaus gamyboje. Pastarasis metodas yra populiaresnis, bet jeigu netoleruojate gliuteno – būkite atsargūs. Internete nemažai pranešimų apie pasireiškusias reakcijas po kelių taurių Brunehaut alaus, nes gliutenas ten nebūna išvalytas idealiai.

Dabar grįžkime prie alaus. Jeigu jūs netoleruojate gliuteno, tai dabartinis alaus pasirinkmas Lietuvoje yra tikrai žiaurus. Jeigu buvai alaus geek’as (ar hophead’as arba tiesiog mėgai skanų alų), o staiga tavo pasaulis susitraukė iki kelių buteliukų dydžio erdvės. „Klaustrofobija“ garantuota. Nerasite nei porterio, nei pale ale ar juolab IPA (tiesa, nežinau kas retesnis atvejis Lietuvoje – celiakija ar žmogus suprantantis apie ką aš kalbu vardindamas tuos stilius). Sad story, bro. Ir patikėkite, bendraujant su žmogumi kuriam diagnozuota celiakija supratau, kad tai gali nutikti bet kada. Jis ramiai ragavo alų trisdešimt metų iki staiga to daryti nebegalėjo. Tiesa, jis turėjo geną, kuris apsprendžia gliuteno netoleravimą, tiesiog jis pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Mes nusprendėme situaciją pagerinti. Šiuo metu į rinką paleidome du to Øl alus be gliuteno. Abu american pale ale’ai – vienas „Totem Pale“ yra vos 2,2% ABV, kitas, su sunkiai ištariamu pavadinimu „Reparationsbajer“ yra rimtesnis jo brolis. Su 5,8% ABV užtaisu jis savo skoninėmis savybėms beveik nesiskiria nuo mums įprastų pale ale’ų. Ir aš žinau, kad mūsų blog’o skaitytojams apdovanojimai įspūdžio nedaro, bet Reparationsbajer šiemet buvo išrinktas geriausiu alumi be gliuteno Rimini alaus festivalyje.

alus be gliuteno

Reparationsbajer Gluten Free

Du pale ale’ai ir mes sakom, kad situaciją gerinam? Sutinku, kad kol kas šis paveikslas niūrokas, bet jau balandžio gale/gegužės pradžioje atvešime du Munkebo Mikrobryg kūrinius. Svalifare – anyžinis, Suomijos rinkai sukurtas porteris be gliuteno ir Sindur Gin&Tonic IPA su kadagio uogomis. Dar vienas begliutenis alus atkeliaus iš Suomijos, Kukko alaus daryklos. Tai bus paprastas sesijinis lageris, jeigu jūs vienas tų, kuris ieško įprasto alaus stiliaus.

Jeigu tu netoleruoji gliuteno, bet mėgsti gerus gėrimus – gali tikėtis staigmenų! O visus kitus raginam palyginti įprastą alų ir alų be gliuteno, bus įdomus eksperimentas.

Cheers!

amatininkas ar indėnas?

Craft, crafty, indie, farmhouse ir t.t. Vieni įsivaizduoja, kad žino viską ir žodžiai k(c)raftinis alus ar farmhausas jų nestebina. Kiti gi, nesupranta ką reiškia straipsnio pavadinimas ir galvoja, kad straipsnį pradedu senovės elfų dialektu. Problema(?) glūdi tame, kad Lietuvoje mes nesame apsibrėžę daugumos alaus terminų, o lietuvių kalba šiam reikalui yra labai skurdi (specialios technologijos alaus gamintojas, verdantis amatininkų alų – kažkoks plūginis žodžių kibir vibir ir bus gerai). Apie tai jau yra rašęs Tikras Alus.

Taigi, kas tas craft alus? Terminas kuris išpopuliarėjo Amerikoje. Patys amerikiečiai craft alaus daryklą apibrėžia kaip (citata iš Brewers Asociation, toliau BA): maža, nepriklausoma ir tradicinė. Šioje vietoje prasideda visas smagumas – maža, reiškia, kad išverda mažiau nei 6 milijonus barelių (~115 litrų/vienetas) per metus (Švyturys-Utena išverda maždaug 1/6 šio kiekio). Nepriklausoma – mažiau nei 25% daryklos akcijų priklauso tretiesiems asmenims. Tradicinė – naudojamas miežių salyklas ir jis nėra keičiamas kukurūzais ar ryžiais. Tame pačiame BA leidinyje sakoma, kad svarbiausias craft alaus kriterijus yra kūrybiškumas – verdamas alus turi būti kaip meno kūrinys, išskirtinis, nepakartojamas ir išvirtas su malonumu. Toks sunkiai apčiuopiamas ir visiškai netinkantis Lietuvos rinkai apibrėžimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs (bet apie tai rašęs nesu), aklai perimti apibrėžimo ir jį pritaikyti Lietuvos rinkai nėra jokio tikslo. Eilinis lietuvis, pamatęs žodžius maža, nepriklausoma ir tradicinė galvoja tik apie vieną alų – kaimišką, gryną ir nefiltruotą. Žodžiu, bene patį blogiausią ir nieko nesakantį alaus apibūdinimą. Taip pat, reikia suvokti ir tai, kad žodį craft į savo pardavimo strategiją jau inkorporavo dauguma „didžiųjų“ ir apsimetančiu „mažosiomis“ alaus daryklų.

Tendencija, kad žodį craft naudoja didžiosios pasaulio alaus daryklos pastebėta seniai. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo Blue Moon alaus pasirodymas Amerikoje. Dėl šios priežasties, tie patys amerikiečiai buvo įsivedę ir kitą terminą – crafty. Mažoje darykloje verdamas, kokybiškas alus (nesiginčysiu ar skanus, bet tikrai kokybiškas, nes tenka pripažinti, kad būtent kokybe ir kiekybe didieji lenkia mažuosius, ypač startuojančius). Neatitikimas craft terminui buvo tik vienas, darykla priklauso vienam iš rinkos milžinų – MillerCoors koncernui. Vėliau, didieji pramonininkai nesibodėdami pradėjo perpirkti craft alaus daryklų akcijas, todėl teko dar labiau išsukti iš kelio ir sugalvoti naujesnį terminą, kuris apibūdina jau atmintyje įsirėžusi craft alų.

Taip kilo terminas indie arba independent beer. Šis terminas dabar trendina pačioje „craft“ alaus revoliucijos širdyje – Kalifornijoje (apie daryklų pirkimus ir indie terminologiją skaitykit čia). Indie apibūdina tai, kas svarbiausia alaus gamyboje – nepriklausomybė nuo korporacinių norų. Feisbuke jau buvo pastebėta, kad reikia laukti kol amatininkų alaus lentynas Maximoje pakeis indėnų alus. Žiūrėsim ar bus pagauta nauja hype banga ir kaip į tai reaguos craft rinkos senbuviai. Visgi, tikslas aiškus – norima atsiriboti nuo per dažnai naudojamo ir jau nieko nebesakančio craft termino ir susigražinti dalį autentikos, kuri kažkada buvo siejama su tuo žodžiu. O kaip Lietuvoje? Na, pas mus dar ne visi yra girdėję žodį craft, o Maximoje prie craft lentynų jie mato užrašą amatininkų ir kraipo galvas.

Judėkime link farmhouse ale‘o. Paprastasis lietuviškas vertimas – kaimiškas alus. Vat pats parašiau ir vaizduotėje susikūriau vaizdą, kuriame griebiamas apatinėj lentynoj stovintis astravo kaimiškas ir bėgama į kasą šventai įsitikinus, kad geriamas alus yra tradicinis, gyvas, nefiltruotas ir kaimiškas. Kitą dieną sakoma: „vėl to kaimiško prigėriau, kažkaip nuo jo galvą skauda“. Jebus fkin Christ, nieko negali būti blogiau.

Šitą straipsnį pradėjau senokai, bet niekaip neradau laiko pabaigti. Mūsų BeerGeek.lt Facebook paskyroje kilo nemaža diskusija, kuomet hashtaguose paraginau nenaudoti termino „kaimiškas“. Pagrindinis pasiūlymas – reabilituoti kaimiško alaus vadinimą kaimišku (nuoroda čia). Vis dėlto, aš lieku prie savo nuomonės, kad reabilituoti čia jau šiek tiek per vėlu. Mano akimis, tai būtų tas pats kaip gaivinti mirusį. Arba pirmiau reikėtų apibrėžti terminą ir tik tada bandyti jį atgaivinti, bet taip nebus. Simonas pasiūlė, kad reikia virti ir pavadinimas prilips savaime – visiškai sutinku. Kalbėti galima daug, bet naudos tai atneš mažai. O kol kas, aš mūsišką farmhouse‘ą vadinsiu autentišku lietuvišku alumi arba farmhouse ale. Jūsų nuomonė taip pat laukiama!

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

Visame pasaulyje, farmhouse‘as yra labai trendy reiškinys. Jau net neverta kalbėti apie saison‘o (belgiškas farmhouse‘as) atgaivinimą, kuris įvyko prieš dvidešimt metų (ačiū MJ!). Dabar atkuriami stiliai, kurie turi būti priskirti farmhouse‘o kategorijai – grissete (prancūziškas farmhouse‘as), gotlandsricka (švediškas), sahti (suomiškas) ir t.t. Į šitą bangą tiesiog privalo įšokti ir lietuviai.

Mes turime kelis tik mūsų regionui (būtent Lietuvai) būdingus farmhouse stilius. Vienas jų keptinis, pasitelkiant geriausias craft tradicijas, buvo atkurtas Dundulio bravore. Tiesa, pats aludaris sakė, kad stengėsi balansuoti tarp komercijos ir tradicijos, bet ir tai yra labai puiku, nes žinios ateina per patyrimą. Balansuojant tarp komercijos ir tradicijos pasiekiamas žymiai didesnis žmonių ratas. Kitas senovinis stilius, kurį taip pat bandė minėtasis Dundulis – akmeninis alus. Tai jau buvo visiškai kitoks projektas – laukinis, tradicinis, kaimiškas, senovinis – tam akmeniniam alui tinka visi šitie apibūdinimai. Jame buvo mažai komercijos, o ir išgaravo (bet čia rimtai, tiesiog išgaravo) Moko Maukas vos per kelias dienas.

Be šių bandymu, mes taip pat turime ir tikrai neprastą farmhouse‘o rinką: Udrienės, Čižo, Piniavos produktai ir kt. Tačiau juos nuo didesnio dėmesio vis dar stabdo keli esminiai blogiai: 1. bambaliai (čia net nėra ką komentuoti, reikia būt classy, o ne junky. Tim Webb (vienas gerbiamiausių pasaulyje alaus ekspertų) būdamas Lietuvoje būtent bambalius įvardino kaip didžiausią lietuviško farmhouse‘o problemą; 2. stabilumas ir higiena (retas mūsų aludaris žino šitų žodžių reikšmes). Ir taip, dauguma alaus keliautojų įvardina Lietuvą kaip neatrastą Europos alaus brangakmenį, bet kartu randasi vis daugiau tokių, kurie tą brangakmenį vėliau paskandina pamazgose. Teko bendrauti tiek su Joe Sixpack’u (vienas žymiausių Amerikos blogger‘ių), tiek su Brooklyn Brewery siela Garret Oliver ir jie abu sakė, kad problema yra kokybėje. Labai daug jų ragautų produktų turėjo nepageidaujamą užkratą, prie kurio skonio mūsų receptoriai būna pripratę(?), bet jiems tai yra labai jaučiama. Trumpai tariant – reikia tvarkytis alaus patiekimą ir apipavidalinimą, sugriežtinti vidaus higieną ir tuomet bus galima kalbėti apie autentiško, o gal net ir termino kaimiškas alus reabilitaciją.

Trumpai paaiškinau tą nesuprantamą elfų dialektą, bet nepateikiau jokių pasiūlymų. Ne visada jų reikia, bet pasikartosiu ką jau esu sakęs ne vieną ir ne du kartus. Lietuvoje mes turime labai daug pramoninio alaus. Turime vieną crafty alų – Raudonų Plytų dirbtuves. Žinau, kad daugelis mėgino pritempti Vilkmergę prie crafty, bet reikia susitaikyti su tuo, kad Vilkmergė tik dar viena nelabai vykusi kontora, kurioje šiuo metu dirba tik direktorius (EDIT: OK, šitą rašiau dar iki Žmogšalos alaus festivalio. Ten sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų apie Vilkmergės alų – ypač jų naujus produktus. Bet ką tik patikrinau, kad tokios įmonės nebeliko, todėl mes kalbam tiesiog apie Kalnapilį).

Mes turime kelis dėmesio vertus craft/indie aludarius – Dundulį, Sakiškių alų, Genys Brewing Co. (dabar jie gypsy (kontraktiniai) aludariai be bravoro, bet dėl craft‘o nesiginčijam, o apie gypsy kada kitą kartą). Kauno Apynio bravoras (tas kuris verda Green Monster IPA) – jam reikia duoti šiek tiek taškų į priekį, nes jų IPA puiki, keli virimai su Tikru Alumi irgi buvo labai geri, tačiau trūksta daugiau iniciatyvos, eksperimentų arba daugiau komunikacijos. Taip pat verta paminėti ir Gintaro baro bravoriuką Molėtuose, tas jo virtas tripelis (bet ne visai) ir stout‘as tikrai nustebino!

Taip pat mes turime labai daug farmhouse‘o kurio aš nepriskiriu craft’ui, o skeliu į atskirą kategoriją. Jie turi savo problemų kurias privalo spręsti. Jie yra tas tradicinis alus į kurį norėtųsi lygiuotis pristatant lietuviško alaus sceną, bet jiems iki tokio lygio tiek pat, kiek man keliais iki Pekino. Ir nepykit, bet taip yra. Džiugu dėl mielių, kurių atitikimo nėra niekur pasaulyje, džiugu dėl pagyrų iš užsienio. Tačiau kartais reikia suprasti ir tai, kad pagyros dažnai būna iš mandagumo, o vien ant mielių neišvažiuosi, kuomet jos nusėda bambaly.

Dar mes turime kelias daryklas be jokio identiteto, kurios verda eilinius lagerius, bet priskiria save mažiesiems, tradiciniams aludariams – Kauno alaus lagerius, Vilniaus alaus lagerius, Rinkuškius, Aukštaitijos bravorų KRAFTĄ. Tokius, aludarius galima priskirti kategorijai – garsiai rėkia ir nieko nedaro. Vilniaus alus norėjo išvirti IPA, bet nieks jiems nenupirko apynių, Aukštaitijos bravorai norėjo išvirt craft, bet sukūrus gražų butelį ir įdomų pavadinimą nebeliko idėjų alui, tai pavarė keturis lagerius. Nesiplėsiu, nes jie irgi reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos alaus rinka yra maža, bet ganėtinai marga. Tiesa, patys gamintojai apie save kalba labai tyliai. Išskyrus, žinoma didžiuosius, tačiau jų komunikacija būna santūri ir dažniausiai labai nuobodi – tokia koks ir alus. Juokingiausia, kad garsiausiai šaukia tie, kurie nesugeba nieko. Bet matyt, taip ir turi būti – rėkia tie, kurie nemoka įdomiai pasakot. O lietuviški alaus apibrėžimai yra mažų mažiausiai idiotiški, nes juos sugalvoja žmonės, kurie aluje nusimano maždaug tiek pat kiek aš žinau klasikinių fortepijono kūrinių – 0, nieko. Taip gimsta tokie šedevrai kaip specialiosios technologijos alus, amatininkų alus ar lageras. Net neabejoju, jei indie terminas pagaus gerą bangą tuomet lentyna vadinsis indėnų alus, o Čižas pradės virti fermos namų specialiosios technologijos alų.

to Øl – genialūs aludariai be bravoro

to Ol

Tore Gynther (dešinėje) ir Tobias Emil Jensen

Genijus. Visuomenė bando kiekvieną žodį įsprausti į rėmus (#VLKK), bet tai pavyksta toli gražu ne visada. Genialumas gali būti įgimtas, išmatuotas testu, išugdytas ar net primestas. Aišku viena – genijų į rėmus neįsprausi, nes būtent jie tokį rėminimą ir laužo. Viduramžiais Koperniką norėjo deginti ant laužo, nes jis teigė, kad Žemė nėra visatos centras ir sukasi aplink Saulę. Darwiną žmonės laikė eretiku, nes jis kalbėjo apie žmonijos evoliuciją iš primatų. Broliai Wrightai buvo sutinkami kreivais žvilgsniais, nes norėjo užkariauti dangų. Galiausiai, jie visi buvo pradėti laikyti genijais, nes išplėtė žmonijos pažinimo ribas ir vaizduotės galias.

Panaši buvo ir craft alaus revoliucijos pradžia aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Koks gi keistuolis gali atsidaryti savo mažą alaus bravorą, beigi virti alų, kuris nepataikautų masėms ir dar laužytų nusistovėjusius standartus?! Ta revoliucija prasidėjo JAV ir ilgą laiką buvo maža ir niekam neįdomi niša, kol galiausiai su XXI amžiaus pradžia prasidėjo snowball efect’as, kuris neilgai trukus apėmė visą pasaulį.

to Ol istorija taip pat prasideda atsitiktinai, kartu su didžiuoju alaus revoliucijos bumu. Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2005 metais, Tobias Emil Jansen ir Tore Gynther dar mokėsi vienoje iš Kopenhagos gimnazijų. Tuomet vienas iš jų mokytojų buvo Mikkel Borg Bjergso, dabar geriau žinomas Mikkeller vardu. Vieną dieną tarp vaikinų ir mokytojo išsivystė diskusija, kodėl Danijos aludariai didžiuojasi iš piršto laužtais šimtmečio receptais ir net nebando virti kur kas įdomesnių ir nestandartinių produktų, t. y. kodėl jie neužsikrečia craft aludarystės karštlige? Po kelių tokių diskusijų gimė idėja, kad vis dėlto geriausią ir labiausiai į skonį bei kokybę orientuotą alų galima pasigaminti namie. Tuomet juk pats gali kontroliuoti apynių kiekius, alaus stiprumą, pridėti norimų priedų. Neilgai trukus su gimnazija buvo pasiektas susitarimas, kad du mokiniai ir mokytojas alų gali gaminti valgykloje, laisvu nuo darbo metu. Tai reiškė, kad dauguma alų buvo verdami šiokiadieniais tarp dešimtos vakaro ir šešių ryto. Valgykloje užkurtas naminio alaus bravoras neilgai trukus paskatino Mikkelį pereiti į komercinę aludarystę ir pradėti virti alų didesniais kiekiais – taip gimė visame pasaulyje puikiai atpažįstamas alaus brand’as – Mikkeller. Tuo tarpu Tobias ir Tore toliau užsiėmė namine aludaryste, kol galiausiai, po 5 metų, nusprendė debiutuoti su savo alumi plačiajai auditorijai. 2010 metais buvo išvirtas pirmasis to Ol ženklu papuoštas alus, o nuo tada prasideda oficiali to Ol alaus vardo istorija.

Rašydamas apie to Ol nenaudoju žodžio bravoras todėl, kad jie neturi savo daryklos. to Ol yra kontraktiniai (gypsy/contract) aludariai, kurie alų verda ne nuosavame bravore. Angliškas terminas gypsy į lietuvių kalbą verčiasi kiek neįprastai, bet to Ol yra aludariai čigonai. Kaip jie patys sako – namų neturėjimas jiems padeda neužsibūti vienoje vietoje, nuolat judėti, keistis ir tobulinti receptus. Juk vienas pagrindinių tikslų dėl ko buvo pradėta ši veikla – įrodyti, kad šimtą metų verdamas receptas nebūtinai bus tobulumo ir aukščiausios kokybės ženklas.

O to Ol tikrai sugeba stebinti. Šie aludariai yra nuolatos minimi RateBeer apdovanojimuose. Galite galvoti, kad tai tik dar vienas nieko vertas prizas, kurį gali nusipirkti bet kas. Tačiau šiuose apdovanojimuose medalio nenusipirksi – jis teikiamas geriausiai visame pasaulyje žmonių per RateBeer platformą įvertintam aludariui/alui/bravorui ir taip toliau. 2014 metais to Ol pateko į geriausių aludarių dešimtuką, užėmė garbingą 9 vietą. Jų verdama Imperial Black Indian Pale Ale (Black Malts & Body Salts Black Coffee IIPA) jau kelis metus iš eilės yra tarp top 3 pasaulio Black IPA. Net keletas jų alų yra įvertinti absoliučiais šimtukais ir juos įvertino net daugiau žmonių nei keli jų draugai ir vienas kaimynas! Apdovanojimus galima vardinti nesustojant, tačiau greitai to nebereikės, nes šiuo alumi galėsite mėgautis namie ar savo mėgstamame bare (nebent jūsų baras vadinasi „Baras“, o šalia jo bazuojasi kebabų kioskas ir lošimų automatų salonas, bet jeigu tai ir yra tiesa, jūs šito teksto neskaitot. Bandot pasikelt ant aparatų).

to Ol verdami alūs yra ypatingi ir tuo, kad dauguma jų būna limited edition. Jie turi sudarę savo nuolatinę alaus linija, bet mėgsta savo fanus pamaloninti itin retais receptais. Vieną kartą išvirę, jie dažniausiai recepto nebekartos. Šiuo kartu pasistengėme, kad Lietuvoje pasirodytų tokie nematyti stiliai kaip moderni Grisette stiliaus interpretacija (toks senas Prancūzijos šachtininkų stilius) su laukinėmis brettanomyces mielėmis ir ruginiu salyklu, sidrinis Saison stiliaus alus, išvirtas su kriaušėmis ir brandintas Sauterne (desertinio vyno) statinėse, ar porteris su žemės riešutais. Būkite pasiruošę, nes jūsų receptorius draskys skoninės minos, o hopheadams galvas neš naujausi eksperimentiniai IPA variantai.

Likit prisijungę, nes to Ol – genialūs aludariai be bravoro jau greitai bėgs iš geriausių Lietuvos barų kranų ir stovės jų šaldytuvuose.

Cheers!

to Ol – genialūs aludariai be bravoro

to Øl – genialūs aludariai be bravoro jau greitai Lietuvoje

Žmogšala III – žieminio alaus festivalis okupuos Gariūnus!

Nepraėjo nei metai ir aš vėl rašau. Ir vėl apie tą patį – žieminio alaus festivalį Žmogšala. Priešingai nei filmų tęsiniai, Žmogšalos alaus festivalis kasmet vis gerėja. Trečia Žmogšala ir vėl bus didesnė, garsesnė ir įvairesnė tiek dalyvių, tiek ir lankytojų prasme. 

Šiemet festivalis keliasi iš miesto centro ir vyks Gariūnų verslo centre. Kodėl? Atsakymas paprastas: reikia daugiau erdvės. Vieni iš pagrindinių nusiskundimų iš ankstesnių Žmogšalos festivalių – vietos trūkumas. Organizatoriai sureagavo ir pasiūlė žymiai didesnę erdvę, daugiau komunalinių patogumų, daugiau dalyvių ir svarbiausia – dar daugiau alaus. Tai vat, sakom jums – nepatingėkit. Į Gariūnus veža nemokamas autobusas (nuo stoties), Lietuvoje jau yra UBER, susiraskite designated driver. Atvažiuokit, nes bus linksma!

Kaip šiais metais bus su maistu? Na, tiksliai mes nežinom, bet tikrai bus snacks’ų. Bus ir Keulė, nes tyčia ar netyčia, bet jie oficialiai startuoja su savo nauju spot’u Gariūnuose likus dviem savaitėms iki festivalio pradžios. Vadinasi išsprendžiamas dar vienas nusiskundimas iš ankstesnės Žmogšalos – maistas. Bus daug šiltos ir riebios, gomuriu lėtai slystančios keulienos. Tik iki jos teks paeiti. Žemėlapis yra patalpintas jų FB paskyroje. Taip pat šiemet žadamas ir virtuvės šefas pačiame festivalyje. Koks bus maisto meniu pasakyti dar negaliu, tačiau gandai, kurie mane pasiekė sako, kad tai bus žmogus dirbęs toje pačioje Keulėje, o vasarą rengdavęs BBQ Trys Staliukai ir Telikas bare. Jeigu esi vegetaras/veganas – say no more, mes pasirūpinsime sveikais užkandžiais specialiai tau. Būk festivaly ir paragausi!

Taip, dar vienas pasikeitimas – šiemet Žmogšaloje mes dalyvausime ne kaip vieni iš organizatorių, kurie angliškai kalbina užsieniečius ir jų nieks neklauso, o kaip dalyviai. Pristatysime savo naujausią projektą – didmeninės prekybos įmonę UAB „Prohibicija“. Turėsim alaus. Gero alaus. Turėsim ir sveikų užkandžių. Kaip jau minėjau – tiks jie ir vegetarams/veganams. Ruošiam ir dar kelias staigmenas.

Toliau, trumpai, apie dalyvius. Sąrašas gausus. Ką jums tikrai reikia žinoti? Bus Prohibicija.

Ai, ir dar šis bei tas (sąrašas iki festivalio gali dar labiau išsiplėsti):

Didmenininkai:

Aludariai:

Lietuva:

Latvija:

Estija:

Rusija:

Taip pat bus ir kviestinių svečių, kurie savo produkcija neprekiaus, bet jos bus galima paragauti festivalio metu. Vieni iš tokių yra svečiai iš Ukrainos, Lvovo – Pravda Beer Theatre. Atsigabens šiek tiek Putin Xuilo, Obama Hope ir papasakos apie savo daryklą, alų ir misiją.

Vos nepamiršau ir dar vieno svarbaus aspekto – kaip visada dalyvaus ir namų aludariai. Jie stebins savo alaus gausa ir naujais receptais. Pačiais netikėčiausiai skoniais. Lygis bus tikrai aukštas, žada dalyvauti kone visi geriausi – patikėkit, aš žinau, kad bus tikrai gerai.

Dabar trumpai svarbiausia informacija:

dalyvaus Prohibicija;

.

OK, dabar rimtai:

Festivalio vieta: Gariūnų turgus, Gariūnų g. 70, Vilnius.

BILIETAI (SPAUSKIT IR PIRKIT)

Oficialus puslapis

FACEBOOK puslapis

Renginys FACEBOOK

Jei turit klausimų, rašykit komentaruose ir jums bus atsakyta. 

Iki greito!

Žmogšala II – žieminio alaus festivalis grįžta

Alaus mėgėjai jau antrą kartą rinksis į didžiausią Lietuvoje alaus degustaciją – alaus festivalį „Žmogšala II“. Jis įvyks paskutinį vasario šeštadienį – 28 dieną Vilniuje.

Prisiminimai ir nuotraukos iš praeitų metų festivalio.

Festivalio tikslas – supažindinti alaus vartotojus su egzotišku ir sunkiau randamu alumi mūsų rinkoje. Dažnai mes bijome ar neišgalime nusipirkti viso butelio tokio, ypač importinio alaus. Todėl šiame festivalyje įvesta vadinama „samplerių“ tvarka – prie įėjimo pakvietimą išsikeitus į 100 ml taurelę, už simbolinį mokestį bus galima išragauti daugiau alaus rūšių – ir nereikės užsisakyti pusės litro (aišku niekas to neuždraus, bus galima alaus pasiimti į namus). Planuojama festivalyje surinkti virš 200 rūšių alaus iš viso pasaulio. Tai puiki proga susipažinti su naujomis alaus rūšimis.

Alų pristatys ne tik įdomiausi Lietuvos atstovai, bet ir aludariai iš Latvijos bei Estijos. Specialiai į festivalį atvyks ir svečiai iš Švedijos, Norvegijos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų Europos šalių, bei kaimyninių Azijos valstybių. Renginio metu vyks įvairaus alaus pristatymai, bus rodomi dokumentiniai filmai apie aludarystę Lietuvoje. Savo knygą apie lietuvišką alų pristatys alaus žurnalistas iš Norvegijos Lars Marius Garshol.

Vieta šiam festivaliui kiekvienais metais parenkama vis nauja. Pernai vykęs dailės galerijoje, šiais metais festivalis kraustosi į teatrą – į jau beveik užmirštą „Vaidilos teatro“ salę. Teatro erdvės bus suskirstytos į dvi dalis – „aktyviąją“, kur bus degustuojamas alus ir vyks aludarių prisistatymai, ir į „pasyviąją“, kur bus galima pavalgyti bei apsipirkti alaus atributikos ir senienų turgelyje.

Renginį stengiamasi padaryti kamerinį, todėl pakvietimų skaičius griežtai ribojamas ir greitai senka. Daugiau informacijos:

https://www.facebook.com/events/731708226889580/

Patvirtinti dalyviai:

ALAUS GIDAS (Meantime, Adnams, Kompaan, Two Tales ir kt.)

ALAUS PIRKLIAI (Nøgne Ø, HaandBryggeriet, Camba Bavaria)

BEERFOX/CALLOUS ALUS (Bogedal, YoHo, Bairs, Hitachino, Flying Couch, Amager ir kt.)

DUNDULIS (alaus darykla, Lietuva)

ENDLESS (alaus darykla, Lietuva)

GERO ALAUS PARDUOTUVĖ (Mikkeller, Brewdog, Raudonų plytų alus, Einstock, Baladin ir kt.)

GIRALUS (alaus darykla, Lietuva)

MALDUGUNS (alaus darykla, Latvija)

ÕLLENAUT (alaus darykla, Estija)

ÖL – ALAUS KULTŪRA (Sierra Nevada, Lagunitas, Syndikatet, Anderson Valley, Rochefor, Emelisse, Ugly duck, Svaneke ir kt.)

SENI ALUDARIAI (Piniavos alutis, Su puta-Paliūniškis, Čižo alus, Jovarų alus, Davra, Dvareliškių alus, Joalda ir kt.)

POLSKIE PIWOWARY (Pinta, Manufaktura piwna ir kt.)

TANKER (alaus darykla, Estija)

*Žmogšala – smarkus šaltis, speigas.

Cheers!

P.S trumpa atmintinė:

Vieta: teatras „Vaidila“, A.Jakšto g. 9, Vilnius.

Data: 2015 vasario 28, 15:00-24:00.

Lankytojai: ne daugiau 300500 bilietų.

Įėjimo bilietas: 7€ išankstiniai, 10€ prie durų.

Degustacinė stiklinė: 2€ / nemokamai perkant bilietą.

Bilietai parduodami: nuo 2015 sausio 16 vakaro – Alaus namai, Alaus kolonėlė, Baras ŠUO.

Daugiau informacijos:

https://www.facebook.com/events/731708226889580/

Scroll to top