Uncategorized

Mike Hampshire: „Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi.“

Užsienio bloggerius ima dominti ne tik sena gera tradicinio lietuviško alaus virtuvė, bet ir moderni aka craft scena. Su vietinėmis tendencijomis susipažinti iš Junginės Karalystės atvyksta alaus blogeris Mike Hampshire, kuris taip pat pristatys daryklą Leeds Brewery (Vilniaus Prohibicijoje – kovo 23 (penktadienį), Kauno Vingiu Dubingiu – 24 d. (šeštadienį)). Lidso mieste gyvenantis alaus rašytojas taip pat priklauso Britų alaus rašytojų gildijai (British Guild of Beer Writers) ir keletą metų buvo pirmininku CAMRA (Campaign for Real Ale – nepriklausoma organizacija, propaguojanti angliškų elių ir pabų tradiciją) skyriuje Lidse. Trumpai apie save papasakojo interviu, o daugiau bus galima sužinoti gyvai susitikimuose.

 

Kaip prasidėjo tavo kelionė po alaus pasaulį?

 

Alų pamėgau būdamas 20-ies, o iki tol gerdavau tik premium lagerus ir vaisinius alkokokteilius. Ėmiau domėtis alaus gamybos procesu ir kaip vos keletas suderintų ingredientų gali sukurti tokią plačią skonių įvairovę. 2000-ųjų pradžioje JK prasidėjo alaus renesansas ir buvo pristatyta keletas nuostabių alaus pavyzdžių, kurie ėmė keisti žmonių požiūrį į alų. Tada didžiausią įspūdį man paliko alaus daryklos Thornbridge kūrinys Jaipur, kuris atvedė mane į teisingą kelią! (Vis dar favoritas ir šiandien).

 

Buvai nusprendęs mesti savo pagrindinį darbą ir užsiimti tik alaus reikalais?

 

Iš tiesų, tai šiuo metu darau ir tai, ir tai! Dirbu IT vadybininku kitame darbe ir laviravimas tarp abiejų veiklų yra nelengvas, tačiau randu laiko ir alaus pasauliui, nors dar kol kas vien tik to pragyvenimui nepakanka.

 

Kodėl atsisakei turėtų garbingų pareigų organizacijoje organizacijos CAMRA skyriuje, Lidse?

 

Einant Leeds CAMRA pirmininko pareigas gerai praleidau laiką ir tai buvo maloni patirtis. Tačiau po 3 metų norėjau skirti laiko sau, kad galėčiau atrasti naujus dalykus alaus pasaulyje ir vienintelis būdas kaip tai padaryti buvo tik palikti šias pareigas. Manau šiame CAMRA skyriuje padariau nemažai teigiamų pokyčių, o visa tai, ką išmokau būdamas šioje rolėje bei kitų organizacijos savanorių palaikymas man padėjo pasiekti tai, kur esu dabar.

 

Papasakok, kas yra Britų alaus rašytojų gildija?

 

Tapau šios organizacijos nariu 2017-ųjų pabaigoje. Jau buvau pradėjęs vesti savo blogą ir žinojau kitus žmones iš šios gildijos, tad pajutau, jog būtų smagu tapti jos dalimi. Šią organizaciją pagrinde sudaro žmonės, kurie jaučia didelę aistrą alui ir nori skleisti žinią rašydami apie jį. Nariai yra tiek profesionalai iš alaus industrijos, tiek žmonės, kurie tiesiog mėgaujasi pinta gero alaus. Gildija metų eigoje taip pat organizuoja specialius renginius savo nariams, o viską vainikuoja apdovanojimų ceremonija. Kol kas man dar neteko laimėti, tačiau tikiuosi, jog tikrai pavyks!

 

Kaip atrodo alaus scena Lidse?

 

Labai gyva! Daugiau apie tai papasakosiu per Leeds Brewery degustacijas. Tačiau vertinant bendrai, mieste ir aplink yra virš 20 alaus daryklų bei labai energinga barų scena, ypatingai centre. Be abejo, galiu būti šališkas, tačiau manau, jog Lidsas yra vienas iš JK lyderių šioje sferoje.

 

Kokios tendencijos vyrauja apskritai JK alaus scenoje? Ar cask eliai vis dar yra svarbi tradicija?

 

Labai daug įvairių nuomonių egzistuoja apie tai, kas vyksta JK ir kur tai veda. Cask alus, manau, visada bus svarbu, nes tai yra dalis mūsų nacionalinio alaus identiteto. Taip kaip belgai turi savo lambikus, o vokiečiai ir čekai – savo lagerius. Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi. Ką aš pats pastebiu Lidse, jog nors ir craft alaus populiarumas auga, tačiau tai neįtakoja cask reikalų – vis dar matau išskirtinį pasirinkimą. Šiuo metu mėgaujamės naujų bravorų banga, nors, mano požiūriu, ji greitai sulėtės, nes vartotojai pradeda ieškoti pastovumo ir kokybės vietoje to, kad vaikytis naujų madų.

oktoberfestas ir rožiniai akiniai

Spalio mėnuo ir Oktoberfest yra du neatsiejami sinonimai. Nors Oktoberfest dažniausiai vyksta rugsėjį ir baigiasi pirmosiomis spalio dienomis (oh the irony). Šiuo metu Vokietijoje, Miunchene, vis dar vyksta kasmetinis Oktoberfest alaus festivalis, kuris turi gausybė mažų klonų visame pasaulyje. Tikrasis Oktoberfest vyksta būtent Miunchene ir jame dalyvauja šešios Miuncheno įsikūrusios alaus daryklos, tokios kaip Paulaner ar Spaten, tačiau net ir pačioje Vokietijoje galit surasti Oktoberfest kopijas kituose miestuose, kaip pavyzdžiui Berlyne – tik ten masiškumas kiek mažesnis, bet esmė ta pati. Aš pats esu dalyvavęs mini Oktoberfest, kuris vyko Grace, nuostabiame Austrijos mieste, bet gal apie tai nesiplėsiu. Geriau pakalbėkim apie patį fenomeną.

Kokia gi Oktoberfest esmė? Į šį reiškinį galima žvelgti dvejopai – užsidėjus rožinius akinius arba ne. Jeigu paklausit manęs – Oktoberfest yra toks festivalis, kuriuo metu esate su dar keliolika tūkstančių žmonių suvaromi į atvirą lauko palapinę, pasodinami ant pačių nepatogiausių sulankstomų suolų, prie daugkartinio naudojimo, bet vienkartinėmis medžiagomis surėdyto stalo. Tuomet stotingos vokietės įsispraudusios į įliemenuotas dirndl sukneles ir pilvoti vokiečiai sulindę į tradicinius bavariškus Oktoberfest lenderhosen (visada per mažus) sukasi aplink jus su penkiolika litrinių bokalų vienoj rankoj. Jūs, permokėdami nežmoniškas sumas, verčiat vieną alaus litrą po kito, užsikasdami druskuotomis baronkomis ir bratwurst sasyskomis su tušintais kopūstais po penkioliką eurų ir dievagojatės, kad čia žymiai geriau nei alaus bokštas Forto dvare prie karkos. Toks būtų neromantizuotas šios alaus šventės paveikslas. Bet juk čia tradicija, o tradiciją galima pavaizduoti ir komerciškai patrauklesnėmis spalvomis.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

it’s that time of a year again!

Deduosi savo rožinius akinius ir pasakoju jums, kad Oktoberfest istorija spalvinga – sakoma jog pirmasis Oktoberfest buvo skirtas karaliaus Liudviko vestuvių su princese Teresa paminėjimui 1810 m. spalio 12 dieną. Tuomet vokiečiai buvo kviečiami į pievą (Theresienwiese, vėliau vietinių pradėta vadinti tiesiog „Wiesn“) prieš miesto vartus atšvęsti šios karališkos šventės. Ta proga buvo surengtos ir žirgų lenktynės, kurias nuspręsta pakartoti ir kitais metais, o tai dažniausiai ir laikoma Oktoberfest tradicijos pradžia. Vėliau festivalis nuolatos plėtėsi ir augo. Sakoma, kad per 100-tąjį Oktoberfest buvo išpilta apie 120 tūkstančių litrų alaus ir jame dalyvavo maždaug 12 tūkstančių žmonių. Pats festivalis buvo atšaukiamas retai, tik dėl ligų, epidemijų, karų arba ekonominių sunkumų (po pirmojo pasaulinio karo). Naciams būnant valdžioje Oktoberfest buvo naudojamas kaip propagandos įrankis ir žinoma, žymiajame Weisn lauke žydai buvo nepageidaujami, o po Sudetų krašto aneksijos festivalis buvo pervadintas į Vokietijos imperijos folkloro festivalį. Tiesa, tas pavadinimas gyvavo tik metus, nes nuo 1939 m. iki 1945 m. festivalis nevyko dėl Antrojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija buvo atgaivinta. Skaičiuojama, kad festivalio pradžios iki šių dienų festivalis nevyko tik 24-erius metus. 2013 metais (velėsnės patikimos statistikos neradau) Oktoberfest festivalį Miunchene aplankė 7,2 milijonai žmonių, buvo išgerta 6,9 milijonai litrų alaus, suvalgytos 5499899 vištos, 140225 poros kiaulienos dešrų ir pamestos 950 ID kortelės.

Tradiciškai Oktoberfest šventės metu geriamas Oktoberfest Märzen stiliaus alus (tokį pagal susitarimą gali virti tik tos šešios Miuncheno alaus daryklos) – vienas iš lagerių (apatinės fermentacijos alų) pradininkų, suformavusių ištisą vokiškąją ir stipriai prisidėjęs prie čekiškosios alaus tradicijos susiformavimo. Märzenbier alaus stiliaus istorija prasideda po Bavarijos hercogo Vilhelmo IV 1516 m. išleisto „alaus grynumo įstatymo“ (Reinheitsgebot), nustačiusio alaus virimo sezoną nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Jurgio (balandžio 23 d.), ir jo sūnaus Albrechto V dekreto, visiškai uždraudusio virti alų per likusius 5 vasaros mėnesius. Galutinai Märzenbier susiformuoja tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tuomet kai kuriose Vokietijos ir Austrijos vietovėse alus tradiciškai raugtas labai žemoje temperatūroje (apatinė fermentacija). Tokį alų darydavo žiemą, o vėliausiai – kovo mėnesį, todėl vokiškai jis vadinamas Märzenbier (kovo alus). Atšilus orams gamyba sustodavo, todėl žiemą reikėdavo prigaminti tiek alaus, kad užtektų ir šiltuoju metų laiku. Žiemą pagamintas alus per vasarą brandintas šaltuose sandėliuose (vok. Lagerung), iš čia greičiausiai ir kilo kitas šios alaus kategorijos pavadinimas lageris (vok. Lager – sandėlis). Alui bręstant žemoje temperatūroje, statinėse lėtai vykdavo antroji fermentacija (vok. Nachgärung, angl. conditioning), kurios metu alus prisisotindavo angliarūgštės, mielės nusėsdavo statinių dugne, alus būdavo ypatingai skaidrus ir gaivaus skonio. Paskutinės statinės būdavo suvartojamos per rudens šventes Oktoberfest, todėl Märzenbier ir Oktoberfestbier yra paradoksalūs sinonimai. Bavarijoje Märzenbier buvo aukščiausios alaus kokybės etalonu.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

Muncheno dunkelis iš Vienos

Austras Antonas Dreheris (1810-1863), aludario iš Švėchato prie Vienos sūnus, beruošdamas perimti šeimos verslą: stažavosi Sedlmayrų darykloje Miunchene (dabar žinoma kaip Spaten alaus darykla), po to Anglijos ir Škotijos daryklose, kur tyrinėjo angliškus salyklo apdorojimo metodus, kuriuos pritaikė Švėchate. 1841 m. Vienos publikai jis pristatė savąjį raudono gintaro spalvos pramoninį Märzenbier, sužavėjusį imperijos sostinę. Šiandien jo sukurtas alus priskiriamas šviesiesiems lageriams (pale lager) ir vadinamas Vienna style lager (arba amber lager, Schwechater Lager). Dreherio lageris laimėjo medalius Vienos (1853) ir Paryžiaus (1862, 1869) parodose, o 1861 m. imperatorius Pranas Juozapas I jam skyrė ordiną už nuopelnus.

Nepaisant komercinės sėkmės, čia Märzenbier stiliaus formavimasis nesibaigia ir iki dabartinio Oktoberfest alaus jam kelią skynė ne tik recepto tobulinimai, bet naujausi technologiniai atradimai ir jų pritaikymas. 1873 m. inžinierius Carlas von Linde (1842-1934), dirbęs Sedlmayrų (Spaten) daryklai Miunchene, sukonstravo elektrinę šaldymo mašiną. Pasitelkus jo išradimą, pramoninis lagerį buvo galima daryti ištisus metus. Dar svarbesnis buvo pirmųjų mikrobiologų indėlis pramoninės aludarystės plėtrai. Revoliucinis Louiso Pasteuro (1822-1895) atradimas (1861) – rūgimas esąs ne cheminės, o biologinės prigimties – turėjo praktinę vertę aludarystei. Kopenhagos „Carlsberg“ alaus daryklos savininkas Jacobas Christianas Jacobsenas (1811-1887) 1875 m. darykloje įkūrė mikrobiologijos laboratoriją, kuriai vadovauti 1879 m. pakvietė patyrusį chemiką ir biologą Emilį Christianą Hanseną (1842-1909). 1883 m. jis išgrynino apatinės fermentacijos mielių štamą, pavadinęs jį Saccharomyces pastorianus Louiso Pasteuro garbei. Šiandien ši hibridinė mielių rūšis geriau žinoma pagal Kopenhagos alaus daryklos pavadinimą Saccharomyces carlsbergensis ir viso pasaulio alaus daryklose naudojama lagerio gamybai. Ir nuo to laiko lageris pradėjo karaliauti verdamo alaus kategorijose ir vienu metu net 85% viso pasaulyje išverdamo alaus buvo apatinės fermentacijos. Ne išimtis ir Oktoberfest, kuris po šių technologijų atradimų ir ištobulintų Märzenbier receptų tapo neatsiejamas nuo vokiškosios alaus pilimo tradicijos ir ilgainiui išpopuliarėjo visame pasaulyje.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

taip atrodo presuoti apynių spurgai ir nuotraukoje beveik neįžiūrimos granulės. Apyniai: cascade ir centennial

Prieš kiek seniau nei savaitę užsukau į „Savas Alus“ nusipirkti apynių Barcelona Beer Company alaus pristatymui. Turėjau sąrašą su keliolika apynių rūšių ir vienos negavau. Marijus pasakė, kad visa Citra yra užsakyta 2-3 metus į priekį. 2-3! metus. Wow!

Tada man toptelėjo, kad visas šitas subruzdimas, kuris kilo paskelbus, kad apynių derlius 2016 metais buvo 28 – 40% (duomenys skirtingi) mažesnis nei prognozuota yra jaučiamas jau dabar. Aišku, alaus bravorai turi apynių atsargų, bet jos greitai nyksta, o naujų apynių jau nebegausi. Didžiosios alaus daryklos turi kontraktus su apynių augintojais, todėl joms šita krizė nėra kažkuom labai ypatinga – jie savo apynius gaus. Bet jeigu tas pats apynių augintojas seniau augindavo apynius tiek pramoninei alaus daryklai, tiek papildomai parduodavo savo apynius be kontrakto, tai dabar tokie augintojai vos sugeba patenkinti apynių poreikį pagal turimus kontraktus.

Kodėl toks trūkumas atsirado? Priežastys yra kelios. Pirmiausiai, tai kiekvieną dieną pasaulyje atsiranda po kelis naujus indie bravorus. Tokie aludariai verda alų, kuris reikalauja maždaug šešis kartus daugiau apynių nei paprastas, pramoninis lageris. Ir nors verdami kiekiai neprilygsta pramoniniai aludarystei, bet tokių aluvirių kiekvieną dieną atsiranda bent po kelis!

Gerai, tarkime, tokia tendencija jau trunka dešimtmetį ir apynių augintojai prisitaiko. Plečiamasi, auginama vis daugiau apynių. Tačiau viename regione apynių išauginama žymiai daugiau nei kitame. Vienos klimato zonos tam tinka puikiai, kitos gi netinka visiškai. Pavyzdžiui – Amerikoje, kuri yra numeris 2 apynių augintojas pasaulyje, net 70% apynių išauginama Vašingtono valstijoje. Kitas pavyzdys – Lenkijoje apyniai yra naujas bumas žemės ūkyje, Lietuvoje tuo tarpu, genijai prieš mums įstojant į ES nepažymėjo varnelės ties apynių auginimu ir pas mus tam subsidijų negausi. Vadinasi ir su Lenkija ar kitom Europos šalimis nepasivaržysi ir apynių auginti pas mus neverta. O jie Lietuvoje auga. Augo ir tarpukariu ir tik sovietmečiu buvo paskelbtas planas apynius auginti Ukrainoje, todėl kaip tam periodui ir būdinga, visas gėris buvo išvežtas, o pas mus pradėta veisti rapsai ar dar kokie ten runkeliai. Šitoks apynio telkimas vienoje vietoje irgi daromas ne vien iš geros valios, tiesiog, toje klimato zonoje, valstijoje, valstybėje augantys apyniai yra patikrinti ir veisiami metai iš metų. Būtent ten gaunamas idealus skonio ekvivalentas – citra būna citrusinė/tropinė, mosaic auga tokie kaip citra „ant steroidų“ ir panašiai. Todėl aludariai taip pat siekia, kad citra keliautų pas juos būtent iš Vašingtono, kuriame kokybė yra patikrinta.

Toks apynio lokalizavimas ir sukėlė antrąją problemą – vienas prastas derlius Vašingtone ir bam! bendras pasaulio apynių derlius krenta dešimt procentinių punktų. Dar galima gyventi, rinktis iš kitų apynių. Tačiau taip jau sutapo, kad kol Amerikoje siautė neregėtos sausros ir niokojo pasėlius, tai Jungtinėje Karalystėje (kurioje buvo prognozuojamas normalus, net kiek didesnis nei įprasta derlius) staiga pasirodė apynių maras. Ir taip mes netekome dar dešimties procentinių punktų apynių derliaus. Tokia suirutė lėmė, kad mes kalbame apie dideles apynių stokos problemas.

Pirmoji apynių trūkumo auka Lietuvoje – Dundulio „Simkala“. Patys aludariai jau paskelbė, kad kuomet apyniai pasibaigs „Simkalos“ virimas bus nutrauktas. Priežastis – nėra apynių (o gal jie per brangūs). Teks arba keisti receptą arba sulaukti geresnių laikų apynių fronte (dabar paleido Simkalą su pakeistu receptu). Jeigu mūsų rinkoje nuostolių nebus daug, tai tarkime Amerikoje prognozuojamas tikrai kardinalus apyniuotų alų pokytis. Pavyzdys iš vieno straipsnio: Lone Pine IPA reikalauja 80 kilogramų ganėtinai brangių Simcoe apynių kiekvienam virimui ir tai yra tris kartus brangiau nei pagaminti tos pačios daryklos Skinny Dipping Stout, kuriam tereikia vos dviejų kilogramų apynių tokiam pačiam kiekiui alaus išvirti. Bet, pats aludaris sako, kad nors IPA ir yra nuostolingas produktas, bet tu privalai ją gaminti jei nori išlikti indie alaus rinkoje Amerikoje.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

naujų indie bravorų augimas Europoje ir JAV

Dar viena problema, kurią galimą įžvelgti – aludario nenoras keisti recepto, kuris jam atnešė sėkmę. Cituoju iš to paties straipsnio: „citra, equinox ir mosaic apyniai šiuo metu yra bene sunkiausiai gaunami apyniai pasaulyje. Jų kaina Amerikoje svyruoja nuo 25 iki 30 dolerių už pound’ą. Ir tai yra be galo brangu, nes mano nuomone galima nusipirkti žymiai geresnių apynių, kurie kainuoja vos 10 – 12 dolerių už tą patį pound’ą„. Šioje vietoje daugiausiai laimi tokios alaus daryklos, kaip Sakiškių alus, kurios kiekvieną sykį gali išvirti tą patį alaus stilių, bet su kitais apyniais. Gan dažnai tokie eksperimentai pasiteisina.

Apynių trūkumas tikrai sukelia nemažą galvos skausmą aludariui. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamą visos šios krizės pusę – mes susipažinsime su naujais apyniais ir skoniais. Asmeniškai, mano mėgstamiausias apynys – Nelson Sauvin – yra puikus naujojo pasaulio apynio pavyzdys. Auginamas Naujoje Zelandijoje jis dabar yra labai populiarus ir Europoje. Būtent Okeanijos žemyne apynių derlius buvo bene mažiausiai nukentėjęs.

Aš vis dar pamenu pirmą savo susitikimą su šiuo apyniu. 2014 metais po Labiečio organizuoto alaus festivalio Rygoje, užsukus į AleHouse Ramtynas iš Tikro alaus man rekomendavo paragauti 8wired bravoro iš NZ saison’o su Nelson Sauvin apyniais. Ir tai tiesiog buvo meilė nuo pirmo gurkšnio. Nuostabus vaisiškas apynys, kuris suteikia alui unikalų balto vyno poskonį. Nerealiai tiko saison’ui. Kiek vėliau pastebėjau, kad GAP’as siūlo Mikkeller single hop’ą su Nelson Sauvin, po kelių mėnesių pasirodė ir lambic’as su tais pačiais apyniais. Tada aš suvokiau, kad Okeanija jau tapo rimta žaidėja apynių rinkoje. Kažkada panašiu metu debiutavo ir Ramtyno red ale’as, kurio vos kelios bačkelės išvirtos Gintaro baro bravore išgaravo akimirksniu.

Dabar mes galime džiaugtis, kad apynius iš Okeanijos naudoja vis daugiau aludarių Lietuvoje. Ramtynas su Apynio bravoru išvirė net kelis ROPOS variantus su apyniais iš tolimojo žemyno. Taip pat ir Sakiškių alus turi savo pale ale’ą su Waimea apyniais, o Dundulis dar gan neseniai turėjo Wakatu elį su apyniais iš Naujosios Zelandijos. Ir čia ieškojimai prasidėję prieš kelis metus nesibaigia. Mane visai neseniai nustebino Sakiškių alaus naujasis anglas – English Bitter su Bramling Cross apyniais. Tai nebūtinai buvo apynių krizės rezultatas, bet manau alaus virimas su šiais apyniais buvo ilgai išieškotas ir kartu gerai apgalvotas, bei mano nuomone labai pasiteisinęs žingsnis. Daugiau tokių!

Mažas apynių derlius ir beįsisiūbuojanti apynių krizė be jokios abejonės turės įtakos alaus scenos formavimuisi. Galima sakyti, kad aludariai bus priversti ne tik ieškoti naujų apynių ir keisti senuosius receptus, bet kartu ir prisiminti kitus, salyklinio profilio alaus stilius. Juos bei sour’us turėtume matyti populiarėjančius kasdien. Vargu ar šita banga labai stipriai palies Lietuvą, nes naujienos pas mus užsuka po kelių metų. Nebent bus dar vienas derliaus badmetis.

Rašydamas šitą tekstą dažnai užduodavau sau klausimą ar Lietuvoje jau susiformavo kartesnių alaus stilių trendas? Jeigu RPD jau išvirė savo Bocmano ūsus, matyt jis atėjo, bet tikrai neišgyveno baisaus bumo. Humulupu tikrai buvo ir yra populiarus alus, Sakiškės turi savo IPA, bet pas mus dominuoja angliški/amerikietiški pale ale’ai, o tikrų apynių bombų nebuvo ir matyt nebus. Tuo pačiu Lietuvoje pastebiu kitą tendenciją – „užkniso jau tos IPA“, „duokit ką saldesnio“, „kiek dar bus peilų?!“. Kažkuriuo metu įvyko apynių persisotinimas arba jo net nereikėjo, nes pas mus tam rinka taip ir nesusiformavo. Aš bet kokiu atveju laukiu kuo daugiau įvairesnių alaus stilių ir apynių kombinacijų, bei aludarių inovatyvumo/interpretacijų. Todėl siūlau Pray For Hops – nes daugiau yra geriau!

Cheers!

#prayforhops

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

apynyno vaizdas iš internetų

velykinis alus

Visi žinome koks yra Kalėdinis alus. Dabar tie standartai yra laužomi, bet Kalėdinis alus dažniausiai būna tamsus ir stiprus alus su prieskoniais. Kalėdinio alaus bendrinis terminas –  Biere De Noël, tai dažniausiai Belgian Dark Strong ale’as pagardintas anyžiais ir cinamonu. Jį galima ragauti šiltą arba kartu su Kalėdiniu desertu gurkšnoti tam, kad sušiltų visas kūnas. Kalėdinis alus yra labai populiarus sezoninis gėrimas, kurį savo asortimente turi kone kiekviena alaus darykla. Panašiai kaip pumpkin ale’ą turi kone visos amerikiečių daryklos (kamon, išvirkit ir pas mus vieną!).

Na, o Velykinis alus? Doesn’t ring a bell? Nelabai kam įdomus. Didžiojoje Europos dalyje toks sezoninis alus egzistuoja, tiesa, jis tikrai nėra toks populiarus kaip pumpkin ale’as ar biere de noël, bet jis egzistuoja. Koks tai alus, kurį galit drąsiai statyti šalia margučių ir majonezo paklodės? Apie tai šiandien trumpai.

Velykinis alus yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tradicijų. Seniau vienuoliai alų virdavo pasninko periodui nuo pelenų trečiadienio iki Velykų sekmadienio. Tai maždaug šešių savaičių laikotarpis (46 dienų arba 40-ies, jeigu neskaičiuojami sekmadieniai), kurio metu buvo laikomasi griežto pasninko, bet siekiant nenusilpti visiškai buvo vartojamas alus. Tas alus turėjo būti ganėtinai stiprus ir maistingas, toks, kurį galima vadinti skysta duona. Dėl šios priežasties ir dėl tuo laikotarpiu metu vyravusio šalto oro, buvo verdamas stiprus lageris. Tai alus, kurį mes dabar vadiname doppelbock (dar žinomas kaip fastenbier („lenten beer“)) arba net eisbock. Šie stiliai yra tradiciniai Velykų alaus stiliai.

Kadangi vienuoliai tikėdavo, kad skystis valo ne tik kūną, bet ir sielą, jie lenten metu gamindavo ne duoną, o virdavo alų (skystą duoną). Ir virdavo to alaus daug, iš visų grūdų skirtų to laikotarpio duonai, nes tikėjo, kad kuo daugiau pasninko periodu suvartos alaus, tuo šventesni jie bus (geras mąstymas, m?). Taip pat vienuoliai buvo to meto pavyzdys visai likusiai bendruomenei, todėl jeigu jau jie virdavo ir vartodavo alų kibirais, taip pat elgdavosi ir eiliniai piliečiai. Tuo metu sekuliari alaus versija ir įgavo šioms dienoms būdingą pavadinimą – bockbier.

Pirmasis stiprusis lenten beer buvo išvirtas Cloister Neudeck ob der Au vienuolyne Miunchene, vienuolių, kurie į Vokietiją atvyko iš Italijos (matyt sušalo). Tie vienuoliai save pavadino Paulaner. Dabar galima rasti Paulaner doppelbock pavadinimu Salvator. Tiesa, vienuoliai bevirdami tokį stiprų ir gardų alų ilgą laiką dvejojo, ar tokiam susilaikymo periodui alus tinkamas. Todėl galiausiai, norėdami virti alų ramia sąžine, išsiuntė bačkutę alaus į Romą, kad šventasis tėvas patvirtintų alaus tinkamumą. Matyt pasakoti kas įvyko toliau neverta, nes doppelbock to meto standartams buvo išskirtinis alus ir dabar šis stiprusis alaus stilius randamas visame pasaulyje.

Visgi ši tendencija virti stiprų alų Velykoms pastebima ne tik vokiškojoje aludarystės tradicijoje. Visame pasaulyje krikščioniškuose vienuolynuose toks alus buvo ir yra verdamas. Todėl man buvo itin smalsu sužinoti ką šiam laikotarpiui siūlo Trapistų vienuoliai. Ir… aš nuo šiol Velykas mėgstu dvigubai. Niekada nebuvau didelis kiaušinių valgytojas, todėl ši šventė man buvo prastesnė Kalėdų versija, tačiau dabar –  per kiekvienas Velykas ant mano stalo puikuosis ir Chimay Rouge (Red) butelis. Pasirodo, kad po antrojo pasaulinio karo 1948 metais Chimay atkūrė alaus virimus būtent Velykiniam sezonui. Ir kadangi iki karo jie virė tik vienintelį Chimay Rouge, tai po karo būtent jis ir patapo Velykiniu Chimay alumi, kuris simbolizavo naują pradžią, vienuolyno ir alaus daryklos atgimimą. Tuo metu buvo pristatytas naujo dizaino buteliukas (toks, koks jis yra ir šiandien). Nuo tos dienos iki 1990, kol išėjo į pensiją, aludarystei Chimay vienuolyne vadovavo paskutinis vienuolis tėvas Teodoras (po jo jau joks vienuolis Chimay vienuolyne nebuvo vyriausiuoju aludariu). Vėliau Chimay išleido ir kitą savo klasikinį alų – Chimay Bleue, stipresnę Rouge versiją, skirtą Kalėdoms.

Velykinis alus

Kloster doppelbock ir Chimay Rouge dubbel

Skanių margučių ir svarbiausia, skanaus alaus jūsų Velykiniam stalui!

Cheers!

alus be gliuteno

Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – jūs pasijaučiate blogai. Prasideda neaiški alergija, pilvo skausmai, dingsta apetitas. Pirmieji ligos simptomai. Po kelių tyrimų sužinote naujieną – jūs netoleruojate gliuteno. Produkto kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Viskas – jokio alaus. Nulis, zero, null, ნულოვანიKaput, kapish?!

Išeitys yra kelios Pirma – galite ieškoti kito mėgstamo gėrimo, pavyzdžiui atraskite vyno kultūrą, pradėti ragauti viskius (gi alaus brolis!), išbandyti nuolatos populiarėjantį džiną ir t.t. Visi gali pasiūlyti savo indie gamintojus, atsiranda vis daugiau specializuotų barų/parduotuvių – naują nišą surasti bus tikrai nesunku. Antra – be alaus nemėgstate nieko daugiau? Na tuomet atsisakykite alaus, duonos, pastos, miltinių patiekalų ir būsite ramūs. Arba trečia alternatyva – rinkitės prekes be gliuteno.

Jūs galite klausti – kaip galima rasti alaus be gliuteno, jeigu gliutenas yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose – grūduose be kurių alus neįsivaizduojamas. Tokio alaus rasti įmanoma, jo yra Lietuvoje, tiesa – nedaug. Nes niša tokiems produktams Lietuvoje nėra didelė. Celiakija (liga kuomet organizmas netoleruoja gliuteno) Lietuvoje yra labai reta. Vidutiniškai ja serga vos 1 iš 4000 naujagimių. Ji yra paveldima. Amerikoje ir Skandinavijos šalyse ši problema didelė, bet Lietuvoje apie ją aš išgirdau ganėtinai neseniai. Dabar turiu net 2! pažįstamus, kuriems diagnozuota ši liga.

Koks alus randamas Lietuvoje ir neturi savyje gliuteno? Pirmiausiai pagalvoju apie Brunehaut. Belgiškas blond’as arba bruine’as. Skoninėmis savybėmis nenusileidžiantis kitiems savo stilių vidutiniokams. Vasarai netgi galima surasti ir jų witbier’ą, kuris yra ganėtinai aukštame lygyje. Jeigu jums patinka belgiški produktai ir netoleruojate gliuteno – tai turėtų būti jūsų opcija numeris vienas. Tuomet yra kitas belgiškas blond’as – Grissete Blonde Ale (gluten free, bio, organic, eco-friendly – žodžiu sudėjo ant etiketės viską kas įmanoma). Ir nors šitas alus ir labai „žalias“, bet jo skonis.. na švelniai tariant nuviliantis. Galit paragauti ir suprasit apie ką aš kalbu. Bet kuriuo atveju, patiks jis jums ar ne, tai yra jūsų pasirinkimas numeris du. Ir trečias alus kurį galite rinktis – Corona. Darykla nesiskelbia, kad yra organic, eco-friendly and all that gibberish, bet šis alus tiek daug kartų perdirbtas, kad gliuteno jame tiesiog neliko. Ai, ir dar jie keičia miežių salyklą kukurūzais ir ryžiais, kurie savyje turi kiek kitokio pobūdžio gliuteno. Ir tai yra patikrinta. Žmogus netoleruojantis gliuteno, gerdamas Corona nejaučia jokių šalutinių poveikių. Jūs galite tai vadinti alumi, aš tai pavadinsiu gėrimu be gliuteno.

Natūraliai gali kilti klausimas – kodėl Coronoje gliuteno neliko? Leiskite papasakoti plačiau apie tai kaip tas gliutenas atsiranda ir išnyksta. Aš nesu toks apsišvietęs biologijoje, todėl man padeda visų draugė Vikipedija. Glitimas Gliutenas – baltymų gliadino ir gliutenino mišinys, susijungęs su krakmolu kai kurių javų (kvietys, rugys, miežis) grūdų endospermuose. Gliadinas ir gliuteninas sudaro apie 80 % kviečio grūdo baltymų. Jie yra netirpūs, todėl gali būti išskiriami išplaunant susijusį krakmolą. Pasaulyje glitimas gliutenas yra svarbus mitybinis baltymas tiek patiekaluose iš grūdų produktų, tiek kaip baltyminis maisto priedas maisto produktuose, kuriuose stinga baltymų. Būtent tų baltymų, žmogus sergantis celiakija ir netoleruoja.

alus be gliuteno

grūdas

Kaip gliuteno atsikrato begliutenio alaus gamintojai? Pirmiausia, tai glitimą su didžiąją dalį gliuteno galima išplauti. Glitimo Gliuteno molekulės būna susijungusios viena su kita, o krakmolo molekulės (kurios sudaro likusią endospermų dalį) yra paskiros. Plaunant su vandeniu krakmolas ištirpsta, o gliutenas su glitimu lieka. Tokiame atskirtame skystyje gliuteno kiekis ženkliai sumažėja, o gautą glitimo gliuteno ekstraktą galima panaudoti kitos gamybos pramonės šakos. Kiti, ne javų kultūros atstovai, tokie kaip ryžiai ar kukurūzai, savyje taip pat turi proteininio glitimo gliuteno, tačiau jis yra kitoks nei glitimas gliutenas iš javų kultūrų, todėl didesnės reakcijos nesukelia. Dėl šios priežasties galima gerti Corona, ten javų yra mažoji dalis, o ir tie patys yra gerai pravalyti. O kiti begliutenio alaus gamintojai renkasi – arba naudoti pakaitalus arba atskirti glitimą gliuteno iš grūdų ir naudoti tuos grūdus alaus gamyboje. Pastarasis metodas yra populiaresnis, bet jeigu netoleruojate gliuteno – būkite atsargūs. Internete nemažai pranešimų apie pasireiškusias reakcijas po kelių taurių Brunehaut alaus, nes gliutenas ten nebūna išvalytas idealiai.

Dabar grįžkime prie alaus. Jeigu jūs netoleruojate gliuteno, tai dabartinis alaus pasirinkmas Lietuvoje yra tikrai žiaurus. Jeigu buvai alaus geek’as (ar hophead’as arba tiesiog mėgai skanų alų), o staiga tavo pasaulis susitraukė iki kelių buteliukų dydžio erdvės. „Klaustrofobija“ garantuota. Nerasite nei porterio, nei pale ale ar juolab IPA (tiesa, nežinau kas retesnis atvejis Lietuvoje – celiakija ar žmogus suprantantis apie ką aš kalbu vardindamas tuos stilius). Sad story, bro. Ir patikėkite, bendraujant su žmogumi kuriam diagnozuota celiakija supratau, kad tai gali nutikti bet kada. Jis ramiai ragavo alų trisdešimt metų iki staiga to daryti nebegalėjo. Tiesa, jis turėjo geną, kuris apsprendžia gliuteno netoleravimą, tiesiog jis pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Mes nusprendėme situaciją pagerinti. Šiuo metu į rinką paleidome du to Øl alus be gliuteno. Abu american pale ale’ai – vienas „Totem Pale“ yra vos 2,2% ABV, kitas, su sunkiai ištariamu pavadinimu „Reparationsbajer“ yra rimtesnis jo brolis. Su 5,8% ABV užtaisu jis savo skoninėmis savybėms beveik nesiskiria nuo mums įprastų pale ale’ų. Ir aš žinau, kad mūsų blog’o skaitytojams apdovanojimai įspūdžio nedaro, bet Reparationsbajer šiemet buvo išrinktas geriausiu alumi be gliuteno Rimini alaus festivalyje.

alus be gliuteno

Reparationsbajer Gluten Free

Du pale ale’ai ir mes sakom, kad situaciją gerinam? Sutinku, kad kol kas šis paveikslas niūrokas, bet jau balandžio gale/gegužės pradžioje atvešime du Munkebo Mikrobryg kūrinius. Svalifare – anyžinis, Suomijos rinkai sukurtas porteris be gliuteno ir Sindur Gin&Tonic IPA su kadagio uogomis. Dar vienas begliutenis alus atkeliaus iš Suomijos, Kukko alaus daryklos. Tai bus paprastas sesijinis lageris, jeigu jūs vienas tų, kuris ieško įprasto alaus stiliaus.

Jeigu tu netoleruoji gliuteno, bet mėgsti gerus gėrimus – gali tikėtis staigmenų! O visus kitus raginam palyginti įprastą alų ir alų be gliuteno, bus įdomus eksperimentas.

Cheers!

amatininkas ar indėnas?

Craft, crafty, indie, farmhouse ir t.t. Vieni įsivaizduoja, kad žino viską ir žodžiai k(c)raftinis alus ar farmhausas jų nestebina. Kiti gi, nesupranta ką reiškia straipsnio pavadinimas ir galvoja, kad straipsnį pradedu senovės elfų dialektu. Problema(?) glūdi tame, kad Lietuvoje mes nesame apsibrėžę daugumos alaus terminų, o lietuvių kalba šiam reikalui yra labai skurdi (specialios technologijos alaus gamintojas, verdantis amatininkų alų – kažkoks plūginis žodžių kibir vibir ir bus gerai). Apie tai jau yra rašęs Tikras Alus.

Taigi, kas tas craft alus? Terminas kuris išpopuliarėjo Amerikoje. Patys amerikiečiai craft alaus daryklą apibrėžia kaip (citata iš Brewers Asociation, toliau BA): maža, nepriklausoma ir tradicinė. Šioje vietoje prasideda visas smagumas – maža, reiškia, kad išverda mažiau nei 6 milijonus barelių (~115 litrų/vienetas) per metus (Švyturys-Utena išverda maždaug 1/6 šio kiekio). Nepriklausoma – mažiau nei 25% daryklos akcijų priklauso tretiesiems asmenims. Tradicinė – naudojamas miežių salyklas ir jis nėra keičiamas kukurūzais ar ryžiais. Tame pačiame BA leidinyje sakoma, kad svarbiausias craft alaus kriterijus yra kūrybiškumas – verdamas alus turi būti kaip meno kūrinys, išskirtinis, nepakartojamas ir išvirtas su malonumu. Toks sunkiai apčiuopiamas ir visiškai netinkantis Lietuvos rinkai apibrėžimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs (bet apie tai rašęs nesu), aklai perimti apibrėžimo ir jį pritaikyti Lietuvos rinkai nėra jokio tikslo. Eilinis lietuvis, pamatęs žodžius maža, nepriklausoma ir tradicinė galvoja tik apie vieną alų – kaimišką, gryną ir nefiltruotą. Žodžiu, bene patį blogiausią ir nieko nesakantį alaus apibūdinimą. Taip pat, reikia suvokti ir tai, kad žodį craft į savo pardavimo strategiją jau inkorporavo dauguma „didžiųjų“ ir apsimetančiu „mažosiomis“ alaus daryklų.

Tendencija, kad žodį craft naudoja didžiosios pasaulio alaus daryklos pastebėta seniai. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo Blue Moon alaus pasirodymas Amerikoje. Dėl šios priežasties, tie patys amerikiečiai buvo įsivedę ir kitą terminą – crafty. Mažoje darykloje verdamas, kokybiškas alus (nesiginčysiu ar skanus, bet tikrai kokybiškas, nes tenka pripažinti, kad būtent kokybe ir kiekybe didieji lenkia mažuosius, ypač startuojančius). Neatitikimas craft terminui buvo tik vienas, darykla priklauso vienam iš rinkos milžinų – MillerCoors koncernui. Vėliau, didieji pramonininkai nesibodėdami pradėjo perpirkti craft alaus daryklų akcijas, todėl teko dar labiau išsukti iš kelio ir sugalvoti naujesnį terminą, kuris apibūdina jau atmintyje įsirėžusi craft alų.

Taip kilo terminas indie arba independent beer. Šis terminas dabar trendina pačioje „craft“ alaus revoliucijos širdyje – Kalifornijoje (apie daryklų pirkimus ir indie terminologiją skaitykit čia). Indie apibūdina tai, kas svarbiausia alaus gamyboje – nepriklausomybė nuo korporacinių norų. Feisbuke jau buvo pastebėta, kad reikia laukti kol amatininkų alaus lentynas Maximoje pakeis indėnų alus. Žiūrėsim ar bus pagauta nauja hype banga ir kaip į tai reaguos craft rinkos senbuviai. Visgi, tikslas aiškus – norima atsiriboti nuo per dažnai naudojamo ir jau nieko nebesakančio craft termino ir susigražinti dalį autentikos, kuri kažkada buvo siejama su tuo žodžiu. O kaip Lietuvoje? Na, pas mus dar ne visi yra girdėję žodį craft, o Maximoje prie craft lentynų jie mato užrašą amatininkų ir kraipo galvas.

Judėkime link farmhouse ale‘o. Paprastasis lietuviškas vertimas – kaimiškas alus. Vat pats parašiau ir vaizduotėje susikūriau vaizdą, kuriame griebiamas apatinėj lentynoj stovintis astravo kaimiškas ir bėgama į kasą šventai įsitikinus, kad geriamas alus yra tradicinis, gyvas, nefiltruotas ir kaimiškas. Kitą dieną sakoma: „vėl to kaimiško prigėriau, kažkaip nuo jo galvą skauda“. Jebus fkin Christ, nieko negali būti blogiau.

Šitą straipsnį pradėjau senokai, bet niekaip neradau laiko pabaigti. Mūsų BeerGeek.lt Facebook paskyroje kilo nemaža diskusija, kuomet hashtaguose paraginau nenaudoti termino „kaimiškas“. Pagrindinis pasiūlymas – reabilituoti kaimiško alaus vadinimą kaimišku (nuoroda čia). Vis dėlto, aš lieku prie savo nuomonės, kad reabilituoti čia jau šiek tiek per vėlu. Mano akimis, tai būtų tas pats kaip gaivinti mirusį. Arba pirmiau reikėtų apibrėžti terminą ir tik tada bandyti jį atgaivinti, bet taip nebus. Simonas pasiūlė, kad reikia virti ir pavadinimas prilips savaime – visiškai sutinku. Kalbėti galima daug, bet naudos tai atneš mažai. O kol kas, aš mūsišką farmhouse‘ą vadinsiu autentišku lietuvišku alumi arba farmhouse ale. Jūsų nuomonė taip pat laukiama!

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

Visame pasaulyje, farmhouse‘as yra labai trendy reiškinys. Jau net neverta kalbėti apie saison‘o (belgiškas farmhouse‘as) atgaivinimą, kuris įvyko prieš dvidešimt metų (ačiū MJ!). Dabar atkuriami stiliai, kurie turi būti priskirti farmhouse‘o kategorijai – grissete (prancūziškas farmhouse‘as), gotlandsricka (švediškas), sahti (suomiškas) ir t.t. Į šitą bangą tiesiog privalo įšokti ir lietuviai.

Mes turime kelis tik mūsų regionui (būtent Lietuvai) būdingus farmhouse stilius. Vienas jų keptinis, pasitelkiant geriausias craft tradicijas, buvo atkurtas Dundulio bravore. Tiesa, pats aludaris sakė, kad stengėsi balansuoti tarp komercijos ir tradicijos, bet ir tai yra labai puiku, nes žinios ateina per patyrimą. Balansuojant tarp komercijos ir tradicijos pasiekiamas žymiai didesnis žmonių ratas. Kitas senovinis stilius, kurį taip pat bandė minėtasis Dundulis – akmeninis alus. Tai jau buvo visiškai kitoks projektas – laukinis, tradicinis, kaimiškas, senovinis – tam akmeniniam alui tinka visi šitie apibūdinimai. Jame buvo mažai komercijos, o ir išgaravo (bet čia rimtai, tiesiog išgaravo) Moko Maukas vos per kelias dienas.

Be šių bandymu, mes taip pat turime ir tikrai neprastą farmhouse‘o rinką: Udrienės, Čižo, Piniavos produktai ir kt. Tačiau juos nuo didesnio dėmesio vis dar stabdo keli esminiai blogiai: 1. bambaliai (čia net nėra ką komentuoti, reikia būt classy, o ne junky. Tim Webb (vienas gerbiamiausių pasaulyje alaus ekspertų) būdamas Lietuvoje būtent bambalius įvardino kaip didžiausią lietuviško farmhouse‘o problemą; 2. stabilumas ir higiena (retas mūsų aludaris žino šitų žodžių reikšmes). Ir taip, dauguma alaus keliautojų įvardina Lietuvą kaip neatrastą Europos alaus brangakmenį, bet kartu randasi vis daugiau tokių, kurie tą brangakmenį vėliau paskandina pamazgose. Teko bendrauti tiek su Joe Sixpack’u (vienas žymiausių Amerikos blogger‘ių), tiek su Brooklyn Brewery siela Garret Oliver ir jie abu sakė, kad problema yra kokybėje. Labai daug jų ragautų produktų turėjo nepageidaujamą užkratą, prie kurio skonio mūsų receptoriai būna pripratę(?), bet jiems tai yra labai jaučiama. Trumpai tariant – reikia tvarkytis alaus patiekimą ir apipavidalinimą, sugriežtinti vidaus higieną ir tuomet bus galima kalbėti apie autentiško, o gal net ir termino kaimiškas alus reabilitaciją.

Trumpai paaiškinau tą nesuprantamą elfų dialektą, bet nepateikiau jokių pasiūlymų. Ne visada jų reikia, bet pasikartosiu ką jau esu sakęs ne vieną ir ne du kartus. Lietuvoje mes turime labai daug pramoninio alaus. Turime vieną crafty alų – Raudonų Plytų dirbtuves. Žinau, kad daugelis mėgino pritempti Vilkmergę prie crafty, bet reikia susitaikyti su tuo, kad Vilkmergė tik dar viena nelabai vykusi kontora, kurioje šiuo metu dirba tik direktorius (EDIT: OK, šitą rašiau dar iki Žmogšalos alaus festivalio. Ten sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų apie Vilkmergės alų – ypač jų naujus produktus. Bet ką tik patikrinau, kad tokios įmonės nebeliko, todėl mes kalbam tiesiog apie Kalnapilį).

Mes turime kelis dėmesio vertus craft/indie aludarius – Dundulį, Sakiškių alų, Genys Brewing Co. (dabar jie gypsy (kontraktiniai) aludariai be bravoro, bet dėl craft‘o nesiginčijam, o apie gypsy kada kitą kartą). Kauno Apynio bravoras (tas kuris verda Green Monster IPA) – jam reikia duoti šiek tiek taškų į priekį, nes jų IPA puiki, keli virimai su Tikru Alumi irgi buvo labai geri, tačiau trūksta daugiau iniciatyvos, eksperimentų arba daugiau komunikacijos. Taip pat verta paminėti ir Gintaro baro bravoriuką Molėtuose, tas jo virtas tripelis (bet ne visai) ir stout‘as tikrai nustebino!

Taip pat mes turime labai daug farmhouse‘o kurio aš nepriskiriu craft’ui, o skeliu į atskirą kategoriją. Jie turi savo problemų kurias privalo spręsti. Jie yra tas tradicinis alus į kurį norėtųsi lygiuotis pristatant lietuviško alaus sceną, bet jiems iki tokio lygio tiek pat, kiek man keliais iki Pekino. Ir nepykit, bet taip yra. Džiugu dėl mielių, kurių atitikimo nėra niekur pasaulyje, džiugu dėl pagyrų iš užsienio. Tačiau kartais reikia suprasti ir tai, kad pagyros dažnai būna iš mandagumo, o vien ant mielių neišvažiuosi, kuomet jos nusėda bambaly.

Dar mes turime kelias daryklas be jokio identiteto, kurios verda eilinius lagerius, bet priskiria save mažiesiems, tradiciniams aludariams – Kauno alaus lagerius, Vilniaus alaus lagerius, Rinkuškius, Aukštaitijos bravorų KRAFTĄ. Tokius, aludarius galima priskirti kategorijai – garsiai rėkia ir nieko nedaro. Vilniaus alus norėjo išvirti IPA, bet nieks jiems nenupirko apynių, Aukštaitijos bravorai norėjo išvirt craft, bet sukūrus gražų butelį ir įdomų pavadinimą nebeliko idėjų alui, tai pavarė keturis lagerius. Nesiplėsiu, nes jie irgi reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos alaus rinka yra maža, bet ganėtinai marga. Tiesa, patys gamintojai apie save kalba labai tyliai. Išskyrus, žinoma didžiuosius, tačiau jų komunikacija būna santūri ir dažniausiai labai nuobodi – tokia koks ir alus. Juokingiausia, kad garsiausiai šaukia tie, kurie nesugeba nieko. Bet matyt, taip ir turi būti – rėkia tie, kurie nemoka įdomiai pasakot. O lietuviški alaus apibrėžimai yra mažų mažiausiai idiotiški, nes juos sugalvoja žmonės, kurie aluje nusimano maždaug tiek pat kiek aš žinau klasikinių fortepijono kūrinių – 0, nieko. Taip gimsta tokie šedevrai kaip specialiosios technologijos alus, amatininkų alus ar lageras. Net neabejoju, jei indie terminas pagaus gerą bangą tuomet lentyna vadinsis indėnų alus, o Čižas pradės virti fermos namų specialiosios technologijos alų.

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų vienuolynų alusVisai neseniai forbes.com pasirodė straipsnis (jau pašalintas) teigiantis, kad Orval alaus bravoras (Brasserie d’ Orval) praras Authentic Trappist Product ženklą, kuris suteikiamas Trapistų vienuolynų produkcijai. Buvo įvardintos kelios priežastys, kurių pagrindinė – senstantis vienuolynas nesugeba pritraukti jaunų vienuolių, todėl senųjų nėra kam pakeisti. Taip pat paminėta, kad produkto kokybė dėl to nesuprastės, bet bus prarastas ženklas, liudijantis gaminio autentiškumą, nes alų virs pašalietis. Visgi, brolis Xavier, Orval daryklos generalinis direktorius, tokią informaciją paneigė išplatindamas pranešimą, kad Orval alui niekas negręsia. Nuostabi naujiena „made my day“ ir paskatino parašyti straipsnį apie Trapistų alų.

Esminiai skirtumai tarp Trapistų alaus (Bières trappistes) ir vienuolynų alaus (Bières d’Abbaye arba Abdijbier)

Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad nei vienuolynų alūs, nei Trapistų alūs nėra alaus stiliai, tai greičiau alaus kategorijos į kurias sukrenta tokie stiliai kaip blond, dubbel, tripel ir t.t. Taip pat svarbu, kad vienuolyno alus nebūtinai bus Trapistų pagamintas produktas. Egzistuoja esminiai skirtumai.

Pradėkime nuo trapistų. Tai Cistercų griežtų taisyklių ordinas (O.C.S.O., Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae), besilaikantis benediktinų statuto. Jis taip pat turi moterų, trapisčių, šaką. Šiuo metu veikia apie 170 trapistų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2500 trapistų ir 1800 trapisčių (duomenys 2008 m.). Pagrindinis Trapistų vienuolynų verdamo alaus skiriamasis bruožas yra Authentic Trappist Product prekės ženklas. Šis ženklas skiriamas produkcijai, pagamintai Trapistų vienuolyne ir ją nebūtinai turi sudaryti tik alus. Autentiškumo ženklą galima užsitarnauti už galybe kitų gaminių: sūrį, duoną, kosmetiką ir t.t. Norint, kad šis ženklas puikuotųsi ant verdamo alaus etikečių, reikia atitikti kelis pagrindinius kriterijus:

  1. alus turi būti pagamintas trapistų abatijos ribose trapistų vienuolių (arba jiems prižiūrint);

  2. bravoras, alaus gaminimas ir komercinė pakraipa turi priklausyti vienuolių bendruomenei;

  3. ekonominis alaus gamybos tikslas turi būti paramai, o ne finansinei naudai.

Trapistų vienuolynų alusDar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Trapistai suvokė, kad „Trappist beer“ ženklas suteikia ekonominę naudą ir pradėjo įvairiais būdais jį ginti. Pirmieji tokių gynėjų buvo Orval vienuoliai, kurie net nusamdė advokatus, ginti Trapistų alaus interesus. Kadangi pavadinimas „Trappist“ nurodė produkto kilmę, kiekvienas verslininkas pasinaudojęs šiuo vardu neteisėtai, galėjo būti paduotas į teismą. Minima, kad 1962 m. vienas Belgijos aludaris už tai buvo nuteistas. Galiausiai, 1997 m. aštuoni vienuolynai įkūrė Tarptautinę Trapistų Asociaciją (International Trappist Association – ITA), kad apsaugotų Trapistų vardą nuo piknaudžiavimo siekiant ekonominės naudos. Tuomet ir buvo sukurtas Authentic Trappist Product ženklas, kuris suteikia vartotojui garantiją, kad alus bus pagamintas Trapistų vienuolyne. Septyni iš aštuonių vienuolynų, kurie prisidėjo prie ITA ir Authentic Trappist Product kūrimo, šį ženklą naudojo ir žymėdami savo alų:

  • Bières de Chimay (Belgija, atidarytas 1863 m.)

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

La Trappe savo ruožtu turi atskirą istoriją. Kiek pamenu iš Lino Čekanavičiaus paskaitos pirmųjų sambarių metu, tai šis vienuolynas kuriam laikui buvo praradęs autentiškumo ženklą (1999 m.), kurį vėliau susigrąžino (2005 m.).

2012 m. buvo priimtas pirmasis naujas aludaris – vienuolynas Austrijoje:

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

O 2013 m. žymėjo dar didesnę plėtrą: Authentic Trappist Product ženklas buvo suteiktas vienuolynui už Europos ribų, taip pat dar vienam Olandijos trapistų vienuolynui:

  • St. Joseph’s Abbey (JAV, atidarytas 2013 m.)

  • Abdij Maria Toevlucht (Olandija, atidarytas 1899 m.)

Trapistų vienuolynų alusTrapistų verdamas alus yra vienas geriausiai vertinamų pasaulyje. Naujausiais RateBeer duomenimis, vienas tokių alų – Westvleteren 12 (XII) – paskelbtas geriausiu 2013 m. alumi. Geriausiu jis tampa jau ne pirmą kartą. Šimtuke dažniausiai puikuojasi beveik visi Trapistų alūs. Be jokios abejonės, šie produktai patenka ir į mano top sąrašą.

Dabar, kai jau išsiaiškinome kas yra Trapistai, galime pereiti prie bendresnio ir platesnio abibrėžimo, kas vis dėl to yra abbey (vienuolyno) alūs. Tikras alus rašo, kad abbey ale arba abbey beer yra belgiška stiprių, vaisinių alaus rūšių, gaminamų arba inspiruotų Trapistų ordino vienuolyno aludarių. Internete pavyko rasti kriterijus vienuolyno alui apibrėžti:

  1. alus verdamas ne Trapistų vienuolyne;

  2. alus verdamas komerciniame bravore turint sutartį su vienuolynu;

  3. alus pažymėtas nunykusio arba fiktyvaus vienuolyno pavadinimu ir verdamas komerciniame bravore;

  4. pažymėtas neaiškiais vienuolynų simboliais, nenurodant tikslaus vienuolyno pavadinimo ir verdamas komerciniame bravore.

1999 m. Belgijos aludarių sąjunga pristatė „Certified Belgian Abbey Beer“ ženklą, kad nurodytų alų, kuris verdamas pagal egzistuojančio arba apleisto vienuolyno licenziją. 2011 m. tokių sertifikuotų abbey alaus aludarių buvo 18. Žymiausi jų – Grimbergen, Leffe (Stella Artois), Tongerlo, Affligem (priklauso Heineken koncernui), Maredsous (Duvel Moortgat abbey ženklas) ir kt. Taip pat yra keli nesertifikuoti, bet abbey kategorijai priskiriami aludariai. Jie neturi vienuolyno pagrindo, bet naudoja religinius simbolius savo etiketėse remdamiesi vietiniais šventaisiais ir pan. Žymiausi iš tokių: St. Bernardus gaminantys Watou (seniau ši darykla, pagal kontraktą virė Westvleteren alų St. Sixtus vienuolynui) ir Tripel Karmeliet gaminantys Boostels.

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų verdami alūs ir mūsų degustacijos.

Oficialus Trapistų organizacijos puslapis vis dar nenurodo kokį alų virs 2013 m. priimtos daryklos, tačiau galima įvardinti kitų vienuolynų produktus. Reikėtų pasidžiaugti, kad dalį šių alų galime paragauti Lietuvoje. Netgi sklinda gandas, kad ir pats Westvleteren sudalyvaus Žmogšąla alaus festivalyje. Taigi:

  • Bières de Chimay:

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

    • Trappistes Rochefort 6

    • Trappistes Rochefort 8

    • Trappistes Rochefort 10

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

    • Westmalle Dubbel

    • Westmalle Tripel

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

    • Trappist Westvleteren Blond

    • Trappist Westvleteren 8

    • Trappist Westvleteren 12

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

    • La Trappe Blond

    • La Trappe Dubbel

    • La Trappe Tripel

    • La Trappe Quadrupel

    • La Trappe Bock Beer

    • La Trappe Witte

    • La Trappe Isidór (jubiliejinis alus)

    • La Trappe Puur

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

    • Achel 5 Blond (nėra buteliuose)

    • Achel 5 Bruin (nėra buteliuose)

    • Achel 8 Blond

    • Achel 8 Bruin

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

    • Trappistenbier Gregorius

    • Trappistenbier Benno

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už Chimay vienuolyne.

Taip pat, Prancūzijoje yra ir dar vienas trapistų vienuolynas, kuriam suteiktas Authentic Trappist Product ženklas – Mont de Cats. Tačiau, nors oficialiame trapistų interneto puslapyje galite rasti šio vienuolyno pavadinimą prie alaus, reikia žinoti, kad Monts de Cats autentiškumo ženklą užsitarnavo už gaminamus sūrius, o savo alų yra patikėjęs virti Chimay vienuolynui Belgijoje. Nors ilgai netilo kalbos, kad šis vienuolynas papildys Trapistų gretas ir alaus virime, tačiau kol kas toks spėjimas nepasitvirtino.

Prie kai kurių alaus pavadinimų esančios nuorodos nukreips į mūsų jau degustuotus gaminius. Taip pat savo eilės laukia visi Rochefort’ai, keli La Trappe, bei abu Westmalle. Su laiku šis sąrašas bus atnaujinamas.

Cheers!

Alus – atminties vieta Lietuvoje

Atminties vietos suprantamos kaip kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnomotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnomotopus (loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo Pierre Nora les lieux de memoire. Nepaisant to, kad P. Nora perėmė „atminties vietų“ sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de memoire (atminties nustatymas), egzistavimu[1]. Panašiai atminties vietas apibrėžia ir Alfredas Bumblauskas, savo straipsnyje rašantis: „iš „didžiųjų pasakojimų“ ypatingo vaidmens pripažinimo, regis, gimsta naujų naratyvų konstravimo programos, įgavusios metaforiška „atminties vietų“ pavadinimą. Jos konstruoja naują ir atvirą, nacionalinistinį ir net liberalųjį naratyvus peržengiantį „didįjį pasakojimą“[2].

Antanas Astrauskas savo knygoje „Per barzdą varvėjo“ kelia klausimą: kas yra Lietuvos „tautinis gėrimas“? Toks, kaip Škotijai – viskis, Prancūzijai – vynas, Vokietijai – alus ir t.t. Nenurodydamas tikslaus atsakymo, jis sako, kad galimi keli variantai (alus, midus, degtinė, vynas), o išskirti vieną sunku[3]. Vytauto Didžiojo universiteto vykdyti tyrimai[4] (Ievos Akstinavičiūtės, Daivos Petraitytės) padeda atsakyti į A. Astrausko iškeltą klausimą ir tautiniu gėrimu identifikuoja alų. Tai yra bene vienintelė socialinė apklausa, skirta tautinės tapatybės simbolių analizei. Dėl šios priežasties, nėra tikslo labai plėtotis, kalbant apie alaus, kaip simbolio, vietą nacionalinėje atmintyje, nes turimų rezultatų negalime palyginti. Be to, šiek tiek gaila, kad autorės apibendrindamos duomenis alaus beveik niekur nemini. Žinoma, jis užėmė vos vienuoliką vietą, tačiau surinko beveik 20% balsų[5]. Vadinasi kas penktas apklaustas lietuvis (o apklaustųjų imtis yra reprezentatyvi, tą autorės patvirtina pirmame straipsnio puslapyje) teigia, kad alus – Lietuvą reprezentuojantis simbolis. Jis išsirikiavo iškart po tokių atsakymų kaip herbas, vėliava, tautiniai drabužiai, Gedimino pilis, taip pat į priekį jis praleisdamas pirmoje vietoje atsidūrusį gintarą ir cepelinus, liną. Vis dėlto, nors daugumai lietuvių, kulinarinėje srityje viršų ima cepelinai, bet alus yra vienintelis apklausoje paminėtas gėrimas.

Kalbant apie alų, kaip apie tautinio identiteto ir atminties vietos formą, reikia nepamiršti, kad alaus apibrėžimas apima visą produkciją – tiek tradicinę, tiek pramoninę. Čia iškyla esminis klausimas: jeigu alus gali būti įvardintas kaip tautinis lietuvių gėrimas, tai ar galima alų laikyti Lietuvos atminties vieta?

Siekiant nustatyti ar alus gali būti atminties vieta Lietuvoje, teko ieškoti precedentų, t. y. panašių tyrimų, kurie kokį nors kulinarinį palikimą identifikuoja kaip šalies atminties vietą. Tokios paieškos davė vaisių, todėl šiame straipsnyje, remiantis P. Nora veikale „Rethinking France: les lieux de memoire, trečiame tome išspausdintu Georges Durand straipsniu Vine and Wine, bus aptariama ar alus gali būti laikomas atminties vieta Lietuvoje. Savo straipsnyje G. Durand iškelia tris kriterijus, kuriuos turi atitikti vynas, kad jį galima būtų laikyti Prancūzijos atminties vieta: 1) tradicija ir jos tęstinumas (intimate memory); 2) vieta visuomenės atmintyje (tapatumo simbolika) (national memory) ir 3) etnografinis/lingvistinis aspektas (cultural memory)[6]. Šiuos kriterijus pabandysiu pritaikyti alui ir Lietuvai.

G. Dupond savo tekste rašo: „Ispanija, Italija gamina savo vyną, bet Prancūzija yra ta šalis apie kurią pagalvoja dauguma, kai išgirsta žodį – vynas“[7]. Panašiai yra ir su alumi. Daug šalių jį gamina, bet pirmiausiai pagalvoję apie alų žmonės greičiausiai sako Vokietija, po to galbūt Čekija, Anglija. Apie alų kaip Lietuvos atminties vietą negalėtumėme kalbėti, jei Lietuva ir jos aludariai nesiūlytų nieko originalaus. Tas originalumas, tai ne „Švyturys“ ir ne „Kalnapilis“, orginalumas yra mūsų tradicija, tradicinis alus – farmhouse ale, kaimiškas ar craft beer kaip bepavadintum. Ir pabrėžiu, esmė yra ne daryklos dydis, o jos siūloma produkcija.

Kitas svarbus aspektas – rinkodara ir komunikacija su klientu. Daugiau pinigų turinčios daryklos labai įtaigiai komunikuoja su klientais ir geba jiems įpiršti mintį, kad jų verdamas alus yra lietuviškas ir kad būtent juo reikia didžiuotis. Mažosios daryklos disponuodamos savo turimomis lėšomis, deja, negali pasiūlyti nieko panašaus į didžiųjų pramoninikų rinkodarą. Taip vyksta ne tik Lietuvoje, taip vyksta visame pasaulyje. Tačiau, niekas Belgijoje matyt nedrįstų pasakyt, kad „Jupiler“ yra Belgiją reprezentuojantis alus. Ne, tai būtų tiesiog alus verdamas Belgijoje, paprastas euro lageris ir tiek. Belgiškas alus yra vienuolių alus, stiprusis elis, lambic, saison tačiau tikrai ne eilinis lageris. Tokia nuomonė susiformavo ne dėl itin didelės reklaminės ar rinkodarinės akcijos. Ją aludariai ir alaus entuziastai sugebėjo suformuoti per vykusią/vysktančią craft revoliuciją, įkandin pirmųjų pionierių, tokių kaip Michael Jackson ar Tim Webb. Lietuvos, tik prasidėjusi craft revoliucija nepasiekė, nes tuo metu mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – dabar tokie procesai pas mus vėluoja 30 – 40 metų.

Tačiau, lietuviško alaus scena plinta pasaulyje, ja pradėjo domėtis, apie ją pradėjo rašyti. Lietuviškas alus įtraukiamas į gidus alaus mėgėjams, Lietuvoje lankėsi ir pats T. Webb. Jis savo interviu pabrėžė, kad kaimiškas alus turi potencialo, tačiau turi keistis ir pačio aludario požiūris į gaminamą produktą – negalima jo pristatyti klientui plastikiniame butelyje, reikia investuoti į savo prisistatymą. Investuoti į butelius, etiketes[8].

Pirmasis apie lietuviško alaus išskirtinumus prabilo alaus guru, ir alaus kultūros populiarinimo pasaulyje pionierius – M. Jackson. Turėdamas lietuviškų šaknų, savo giminės gimtinėje, jis lankėsi dar gūdžiais 1995 m. ir jau tada, svečiuodamasis Biržų alaus bravore stebėjosi, kad ten alus verdamas su žirniais[9].

Alus Lietuvoje atitinka visus G. Durand taikytus kriterijus. Gilios alaus tradicijos, nors ir primirštos, tačiau yra išlikusios iki šių dienų. Šiandien alaus entuziastai bando kai kurias tradicijas gaivinti. Žinoma, gyvename nuolat besikeičiančioje visuomenėje, todėl natūralu, kad tikrai ne visos tradicijos sugrįš, tačiau tikrai ne visos bus pamirštos. Dėka Sovietų Sąjungos okupacijos, mes šiek tiek vėluodami įšokome į įsibėgėjantį craft alaus traukinį, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad egzistuoja ne tik vokiškas lageris ir masinė pramoninė produkcija, bet ir visiškai kitokia alaus kultūra. Galiausiai, ši alaus revoliucija pasiekė ir Lietuvą, o mes būtent dabar ją išgyvename. Iš naujo atrandame tai kas pamiršta, susipažįstame su naujais skoniais.

Gilios alaus tradicijos slypi ne tik kulinariniame mūsų palikime. Jos yra fiksuojamos ir kaip literatūrinis palikimas. Alus minimas galybėje etnografų ir literatūrologų surinktų eilėraščių, liaudies dainų tekstuose. Taip pat alaus įvaizdžių galime aptikti ir literatūriniuose kūriniuose, spektakliuose ir net filmuose. Kai kurie jų, kaip spektaklis „Žaldokynė“ ar filmai „Alumi lijo“ ir „Vys par to alo“ pasakoja apie alaus tradicijas ir yra skirti išskirtinai alui. Pastarojo filmo pavadinimui panaudotas Vlado Braziūno eilėraščio „Vys par to alo“ pavadinimas. Šis poetas, šiais metais laimėjo Nacionalinę premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką[10].

Alus yra užfiksuotas ir mūsų nacionalinėje atmintyje. Tiesa, prie to galimai prisidėjo ir didžiųjų aludarių rinkodariniai sprendimai, bei nuolatos rodomos reklamos, kuriomis stengiamasi alų pavaizduoti, kaip tradicinį, lietuvišką gėrimą. Reklamuojamas alus, deja, dažniausiai niekaip nesusijęs su mūsų alaus tradicija. Galima tik pasidžiaugti, kad situacija gerėja ir net didieji aludariai dabar pradeda siūlyti šį tą įdomesnio ir išskirtinesnio.

Dėl šių priežaščių peršasi vienintelė išvada – alus yra atminties vieta Lietuvoje. Tačiau daugumos sąmonėje jis vis dar siejasi su pramonine produkcija. Reikėtų suvokti tai, kad alus išliks atminties vieta Lietuvoje tik tol, kol mes pasauliui gebėsime pasiūlyti kažką originalaus ir nematyto, o tas originalumas yra ne didieji pramoninkai (bent jau dabar), o mažieji Lietuvos aludariai su savo kaimišku ir craft alumi. Džiugu, nes jau dabar galima matyti esminius pokyčius visuomenės suvokime, didžiųjų aludarių bandymus pasiūlyti kažką naujo ir neragauto, bei craft alaus bumą Lietuvos alaus rinkoje.

———————————-

[1] Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX – XXI amžiuje. Sudarytojas A. Nikženaitis, LII, Vilnius, 2011, p. 42.
[2] Bumblauskas A., „Lietuvos etninės įtampos kaip didžių istorijos naratyvų priešpriešų išdava“ in: www.mdl.lt (2013-10-01)
[3] Astrauskas, A., Per barzdą varvėjo svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos Lankos, 2008, p. 11
[4] Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., „Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos“ in: Filosofija. Sociologija. 2007, Lietuvos mokslų akademijos leidykla: Vilnius, 2007, p. 14-31
[5] Ten pat, p. 25
[6] Durand G., „Vine and Wine“. In: Nora P., „Rethinking France: les lieux de memoire“ vol. 3 „Legacies“, Chicago: Chicago Press, 2009, p. 193-233.
[7] Ten pat, p. 204
[8] Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti // tikrasalus.lt. Prieiga internete: http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/
[9] Jackson M., From Leeds to Lithuania for mushy pea beer // beerhunter.com. Prieiga internete: http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html [2014-01-01]
[10] Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos // delfi.lt. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/paaiskejo-kam-atiteko-siu-metu-nacionalines-kulturos-ir-meno-premijos.d?id=63488960 [2014-01-01]

Kodėl „Kauno alus“ visą laiką liks maža, gailestį kelianti alaus darykla?

kauno alus

STOUTS kažkodėl daugiskaita 😀

Trumpas komentaras apie straipsnį „Pas alaus alchemikę„. Nerašysiu jokio rišlaus ir vientiso teksto, tiesiog copy/paste užkliuvusias straipsnio vietas ir jas pakomentuosiu. Pats straipsnis labai melancholiškas. Nors tokio turbūt ir reikia, kad pasiektų savo tikslinį vartotoją. Man, kaip alaus mėgėjui jį skaityti buvo gėda.

 

„Anksčiau sakydavau, kad užsiimu alaus gamyba todėl, kad alus – vyriškas gėrimas. O moterys žino, ko vyrai nori“

Šaunu, kad pasirinkote aludarės specialybę, o ne naktinės plaštakės.

 

„Įrenginiai – kaip iš vadovėlio, – patikina p. Šileikienė. – Tačiau dar prieš 13 metų darykla buvo gerokai apleista. Ją įsigijus naujiems savininkams, pradėti renovacijos darbai, keičiami įrenginiai, bet kartu saugoma klasikinė alaus gamybos technologija.“ Technika, įranga kasmet tobulėja, tą pabrėžia ir „Kauno alaus“ vadovė, tad įdomu, kiek naujovės būtinos įmonei, kuri laikosi klasikinių, senųjų alaus gaminimo principų. Alus, priklausomai nuo rūšies, fermentuojamas nuo 5 iki 10 parų, vėliau brandinamas 30–90 parų.

Ir kas gi man užkliuvo čia? O gi visų pirma tas, kad kol visas pasaulis alų skirsto į stilius, tai lietuviai – į rūšis. Šviesus, tamsus ir kvietinis. 1977 metais M. Jackson parašė knyga „The world guide to beer“, kurioje įvedė naują terminą alaus stilius. Terminas prigijo ir yra naudojamas iki šiol. Jis yra pats geriausias ir tiksliausias. Iš jo naudojimo netgi galima atskirti tikrą beergeek’ą ir diletantą. Tokios smulkmenos, ir liktų smulkmenom, jei šis reiškinys nebūtų taip įsišaknijęs Lietuvos alaus scenoje. Terminologija ir alaus kultūra turėtų būti mažųjų daryklų arkliukas, bet deja. Švyturys pirmas sėkmingai užšoko ant šio arklio ir jiems gerai sekasi. Apskritai terminas rūšis = sovietų sąjunga, sakykit ką norit.

Kitas dalykas, tai koks kam skirtumas, kaip jūs gaminate savo alų? Tas viskas kas parašyta viršuje dar nereiškia, kad alus yra kokybiškas ar gero skonio. Tradicinė technologija, natūralios medžiagos ir pan. tėra beletristika. Visos daryklos sako tą patį. Vartotojui rūpi skonis. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

 

Norint sukurti natūralų, klasikinį produktą, reikia daug laiko, ir naujausios technologijos čia netaikomos.

Visiška nesąmonė. Tokio pat lygio nesąmonė, kaip ir Lietuvos alaus reglamentas. Visi, kas supranta sąvokos technologija reikšmę dabar turbūt kvatoja už pilvų susiėmę.

 

…didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko…

Šitoj pastraipoj jau galima įžvelgti ir gilesnių problemų. Tokių, kaip verslo vadybos pagrindų neišmanymas.

 

„Pasvalio gėrimams“ šiuo metu vykdoma bankroto procedūra – pasak pašnekovės, smulkiajai įmonei buvo per sunku pakelti mokesčius. Prieš kelerius metus aludariai prarado akcizo lengvatą – pirmam milijonui litrų būdavo taikoma 50% „nuolaida“ („Kauno alus“ ja galėjo naudotis apie 4 mėnesius, o „Ponoras“, „Pasvalio gėrimai“ – kiaurus metus), išaugo ir pats akcizo mokestis. „Ir kitoms alaus darykloms dabar sunku, – gūžteli ji. – Galima guostis tuo, jog šiuo metu mus bent jau girdi – kad tokie esame, kad išskiriame save kaip mažuosius.

Ne vienam naivuoliui turbūt ašara skruostu nuriedėjo. Jūs esate tokia pat komercinė įmonė, kaip ir kitos rinkos dalyvės. Apie kokias lengvatas čia dar gali eiti šneka. Bėda ne mokesčiuose, o tame, kad apie verslą jokio supratimo neturite. Rinkos sąlygos per žiaurios? Yra daug sprendimų: verslo procesų valdymas, normali rinkodaros strategija… Galų gale jūs nesate kažkokia vertybė, be kurios Lietuva kažką prarastų.

 

Esame lietuviško kapitalo įmonės…

Ar ne per drąsu tą teigti turint omeny, kad esate akcinė bendrovė?

 

Mažieji su kartėliu prisimena ne tik prarastą akcizo lengvatą. Dėl pastarojo nesusipratimo – draudimo gaminti ir pardavinėti stipresnį nei 7,5% alų ir pilstyti į didesnę nei 1 l tarą (skaičiuojama, kad dėl šio sprendimo visa alaus rinka smuko 8,5%, o augo tik didžiausio šalies alaus gamintojo pajamos) – iki šiol sunkumų patiria ne viena darykla.

Mažų įmonių privalumas yra tas, kad jos greit gali prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Pas jus taip nėra, nes nėra tinkamų specialistų pokyčiams įgyvendinti. Jų verslo modelis – darau, kaip visi. Čia kaip iš tos reklamos populiariausia todėl geriausia. Bet čia visam šitam dalyke svarbiausia tai, kad MADA (mažųjų alaus daryklų asociacija) nemažą dalį pajamų gaudavo iš degradavusių alkoholikų, kurie vėliau perbėgo prie kitų gėrimų, tokių kaip vynas. Ant socialinės atsakomybės jums nusispjaut, o pelnytis iš žmonių nelaimės yra amoralu.

 

„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai.

Patys save taip pozicionuojate, todėl nėra čia ko skųstis dabar. Maximoj „Kauno Gyvas“ 1,49lt su akcija, kuri būna nuolatos. Taip ir paaiškėja jūsų tikslinis segmentas.

 

„Kauno alus“ planuoja pradėti gaminti tamsų kvietinį, plėsti porterio gamybą. Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.

Sveikinu su nauja rūšimi, dar kitaip vadinamu dunkelweizen alaus stiliumi kilusiu iš Bavarijos. Šiuo metu Lietuvoje yra puikių šio stiliaus pavyzdžių iš Vokietijos. Bus labai įdomu paragauti lietuviškos šio stiliaus variacijos. Bet alus su viržiais ir panašiais ingredientais nėra čia jau jokia naujiena. Tiek Lietuva tiek visas pasaulis tokį alų darė dar tais laikais, kai apynių nežinojo, jei jau ką.

 

„Gyvą arba „Pilies“, – šypteli ji. – Dažniausiai renkuosi lagerio tipo alų. Paragauju ir kolegų alaus, bet nesu didelė alaus su viržiais, dobilais gerbėja. Ir mūsiškis imbierinis man ne itin patinka.“  Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.

Nuo kada tradicinis alus yra lageris? Ypač Lietuvoje. Tai yra visiškas nonsensas. Ir žmonės nėra konservatyvūs, jie neturi iš ko rinktis ir yra klaidinami tokių straipsnių, kaip šis.

 

Pašnekovė prisimena prieš 8 metus lankiusis didelėje JAV alaus darykloje, kurioje didžiausią produkcijos dalį sudarė alaus kokteiliai. „Grįžusi raginau gaminti kokį nors alaus kokteilį – pavyzdžiui, su tekila, tačiau Lietuvoje tokie produktai neprikimba.

Alaus kokteiliai – stipri šios vasaros tendencija. Produktas jaunimo arba moterų segmentui. Ačiū jums, kad kaip visą laik nespėjote laiku sureaguoti ir tokio brudo nepaleidote į rinką(?). Alaus kokteiliai vienareikšmiškai su alumi ir save gerbiančiais aludariais neturi nieko bendro.

 

1. Kiekvienas tiesiog dirba savo darbą, šiek tiek investuoja į dizainą.

2. Didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko.

Dvi citatos viena iš straipsnio pradžios, kita iš galo. Plataus komentaro čia turbūt nereikia. Kai chemikai pradeda vadovauti įmonėms ir užsiimti finansais rezultatas galų gale bus tik vienas – bankrotas. Ką veikia AB „Kauno Alus“ valdyba? Jeigu kas turite jų akcijų, kol nevėlu parduokite.

O dėl dizaino, tai pasižiūrėkit į jų internetinį puslapį. Ar ne graudu? Tam kuris kūrė puslapį 2010 metais reikėtų atjungti internetą.

 

Mūsų daryklų pranašumas, stiprybė – natūralus, pagal klasikinę technologiją gaminamas alus.“

Vėl tas pats per tą patį.

 

Ir geriausią palikau pabaigai:

Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.

Absurdas. Pašnekovė tikina, kad jie neskiria lėšų rinkodarai. Atrodo, kad rinkodara būtų koks blogis. Nėra rinkodaros = nėra verslo. Tiems tamsuoliams kas mano, kad rinkodara = reklama noriu pasakyt, kad klystate. Nors iš principo reklama taip pat yra tik teigiamas dalykas. Viešieji ryšiai (PR), kas ir yra šitas straipsnis, irgi yra rinkodaros dalis šiaip jau.Iš principo, tai dėl tokio požiūrio jūs geriausiu atveju ir liksit ten kur esat dabar. Maža, gailestį kelianti alaus darykla.

Jeigu ir jūs susigundėte nusipirkti panašų straipsnį, štai korespondentės Martos Kuzmickaitės kontaktai: email – marta.kuzmickite@verslozinios.lt, tel – 2526350

Koks viso šito straipsnio moralas? O gi toks, kad Lietuvoje alaus revoliucijos nebus tol kol alaus įmones valdys sovietinis palikimas. Apie kokias galima šnekėti naujas idėjas ar inovacijas, kai yra ignoruojama daugiametė pasaulinė praktika. Šis komentaras buvo labiau iš verslo pusės, bet žinokitės visi, kad tik verslas ir gali padaryti alaus revoliuciją.

Kauno alus teigia, kad investuoti į rinkodarą, tai yra ir į poreikio nustatymą, rinkos tyrimus ir visus kitus jos elementus, yra blogai. Kitais žodžiais tariant, jiems nusišvilpt ko norime mes, jie gamins tą kas patinka jiems. Ir toliau verks dėl oligopolinės situacijos rinkoje.

Aludariai, liūdna situacija ar ne? Bet dar ne viskas prarasta. Kreipkitės į mus ir mes jums padėsime. Yra daug būdų, kaip komunikuoti ir skatinti pardavimus nedidelėmis sąnaudomis. Mes tuos būdus žinome.

Michael Jackson „The world guide to beer“

M. Jackson viena iškiliausių XX – XXI a. asmenybių alaus kultūros sferoje. Būtent „The world guide to beer“ pelnė jam visuotinį pripažinimą. Ši M. Jackson knyga buvo išversta į dešimt kalbų ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje dėl savo apimties ir novatoriškumo.

Autorius. Michael Jackson – žurnalistas, alaus ekspertas, gimęs 1942 metais Anglijoje, išeivio iš Lietuvos šeimoje. Jo tėvas, Lietuvos žydas Isaac Jakowitz, emigravo į Angliją tarp dviejų pasaulinių karų, kur pasikeitė savo pavardę į Jackson. Pirmoji M. Jackson knyga alaus tematika „The English pub“ pasirodė 1976 metais, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė. Jau tuomet, šis alaus ekspertas rinko informaciją knygai apie pasaulio alų ir jo įvairovę. 1977 metais pasirodo „The world guide to beer“, knyga, kaip pripažįsta pats autorius, skirta ne alaus gamintojams, bet alaus gerėjui. Knygos pratarmėje rašoma: ši knyga, tai pirmasis bandymas apžvelgti viso pasaulio alus. Yra nemažai knygų apie specifinių regionų alaus stilius, apie vienos šalies, tarkim, Vokietijos alų, tačiau niekas iki šiol neparašė knygos kurioje būtų sudėta informacija apie viso pasaulio alų. Dėka šios knygos, M. Jackson tampa pripažintu alaus ekspertu. 1988 metais pasirodo atnaujintas „The world guide to beer“ knygos leidimas „New world guide to beer“.

Knygos turinys

Knygos turinys

Knyga. Knygą sudaro vos 255 puslapiai, tačiau informacijos apimtis milžiniška. Autorius knygos pradžioje rašo, kad „The world guide to beer“ buvo bene didžiausias ir sunkiausias iššūkis jo gyvenime. Juolab, jis tikrai neturėjo galimybės aplankyti kiekvienos šalies apie kurią rašo. Informacija buvo renkama rašant laiškus bravorų savininkams ir keliaujant. Surinkta medžiaga skaidoma į poskyrius. Dalis skiriama alaus istorijai, stilių aprašymui, bendrai informacijai. Galiausiai pagal šalies vietą „alaus pasaulyje“ ji yra aprašoma. Didžiausias dėmesys skiriamas Čekoslovakijai, Vokietijai, Belgijai ir britų saloms.

M. Jackson darbas žurnalistikos srityje padarė didžiulę paslaugą kuriant savitą ir įdomų skaitytojui rašymo stilių. Milžiniški informacijos kiekiai nė kiek nepaveikė autoriaus, jis puikiai kontroliuoja medžiagą. Svarbiausi dalykai sulaukia atskiro dėmesio, o smulkios, istorinės ir kitos įdomios dalelytės sudaro kūrinio kontekstą. Knyga parašyta glaustai ir paprastai, net ir alumi nesidomintis žmogus, perskaitęs „The world guide to beer“ sugebėtų suprasti alaus pasaulio subtilybes, išmoktų vertinti alų ir susipažintų su savo mėgstamo alaus stiliumi ir jo išskirtinumu.

Novatoriškumas. Ši knyga ne tik pirmoji kurioje susistemintai pateikiama informaciją apie viso pasaulio alų. „The world guide to beer“ yra knyga kurioje M. Jackson pristato savitą alaus skirstymą į kategorijas, stilius ir tipus. Pagrindinės trys alaus kategorijos, anot autoriaus, yra: viršutinės fermentacijos alūs (eliai), apatinės fermentacijos alūs (lageriai) ir kvietiniai alūs (nors dažniausiai juos galima priskirti ir prie viršutinės fermentacijos produkcijos, tačiau M.Jackson jiems išskiria atskirą kategoriją dėl Gueuze-Lambic stiliaus alaus, kuris fermentuojamas naudojant laukines mieles (spontaninė fermentacija)). Kiekvieną stilių alaus kategorijai autorius priskiria pagal vietos nuorodą, pavadinimą ir vietinius papročius, bei tradicijas. Pavyzdžiui: Munchener – visame pasaulyje priimtinas pavadinimas, apibūdinantis tamsiai rudos spalvos, apatinės fermentacijos alų, kuriame dominuoja salyklas, bet ne jo saldumas. Alaus stiliaus pavadinimas kilo iš vietovės, kurioje tradiciškai gaminamas šis alus, pavadinimo (Miunchenas).

Pasiskolinau šią skaidrę iš L. Čekanavičiaus paskaitos. Pirmasis skirstymas atrodė maždaug taip.

Pasiskolinau šią skaidrę iš L. Čekanavičiaus paskaitos. Pirmasis skirstymas atrodė maždaug taip.

Knygos reikšmė šiandien. Gali pasirodyti, kad 36 metų senumo knyga jau turėtų būti tapusi niekam nenaudinga atgyvena, tačiau, net ir dabar pripažįstama, kad M. Jackson alaus stilių kategorizacija yra pagrįsta modernioji (šiandieninė) alaus stilių teorija, jos žemėlapiai bei apibrėžimai. Žinoma, šiuolaikiniai teorija reikėjo praplėsti M. Jackson naudotus stilių rėmus, nes alaus pramonė netovi vietoje, ji nuolatos plečiasi ir dėl rinkos dalies kovoja bandydama vartotojui pasiūlyti vis naujesnius ir įdomesnius produktus.

„The world guide to beer“ taip pat itin daug prisidėjo prie alaus populiarinimo Šiaurės Amerikoje, todėl vienaip ar kitaip jai galima priskirti bent smulkius nuopelnus prisidėjus prie craft alaus atsiradimo ir plėtros.

Scroll to top