Į PRAEITĮ

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (3/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra paskutinis serijos straipsnis. Kit serijos straipsniai:

ca. 1920's --- Barrels of beer emptied into the sewer by authorities during prohibition. Undated photograph. BPA2# 4180 --- Image by © Underwood & Underwood/CORBIS

Siekiant naujo gyvenimo Amerikoje

Turbūt esate girdėję istoriją apie piligrimus, sustojusius prie Plimuto akmens dėl to, jog jiems baigėsi alus ir reikėjo nedelsiant pastatyti alaus virimo namą. Na, ji yra fiktyvi. Tiesa, jog transatlantiniai keliautojai jūra atgabeno alaus atsargas ir, kad jie nepasitikėjo savo pasirinktos tėvynės vandens ištekliais, kadangi žinojo, jog vanduo, esantis namuose, yra nesaugus. Tačiau alaus atsargos, esančios laive, kelionės metu išsilaikė tiesiog puikiai ir pirmas dalykas, kurį padarė naujakuriai, buvo trobelių, apsaugančių nuo šalčio, pastatymas.

Vis dėlto tiesa yra ta, jog vos tik vyrai pastatė nuolatinį būstą, kiekvienas jų savo žmonoms tuo pačiu pastatė ir po virtuvę, skirtą alaus virimui. Kolonizuotoje Amerikoje, kas buvo įprasta ir Europoje, ištekėjusios moterys namuose virdavo „mažąjį alų“, kurį papildydavo sidru tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

Kolonijoms ėmus urbanizuotis, miestiečiai perkėlė savo verslą bei malonumą į smukles, aprūpintas alumi iš regioninių komercinių alaus daryklų.  Tačiau kaimo vietovėse daugiau nei šimtmetį naminė aludarystė išliko dominuojančiu alaus šaltiniu ir žmogus, nusipelnęs pripažinimo kaip alaus virėjas, buvo ne Tomas Džefersonas, kaip kad byloja folkloras. Vietoj to, jo žmona Marta buvo ta, kuri pritraukė vergus į Montičelo tam, kad jie virtų jos žymiuosius kvietinio alaus receptus visame regione.

Tačiau, kaip ir praeityje, „Kai į tai buvo įvelti pinigai, vis daugiau vyrų pradėjo virti alų“, teigia Gregas Smitas, parašęs knygą „Alus Amerikoje: Ankstyvieji metai – 1587-1840“. „Pradėjus vystytis pramonei, tuo keliu buvo sukama dar intensyviau.“

Luji Pastero (Louis Pasteur) 1857 metų mielių atradimas sutapo su didžiule Vokietijos imigracijos banga, atnešusia lagerį, aušinimą, pigesnes pakuotes ir pristatymą geležinkelio transportu, tuo pačiu metu besiplečiančiai ir besijungiančiai visavertei alaus gamybos pramonei. Jokie įstatymai neskyrė moterų nuo gamyklų, tačiau tuometiniai papročiai neleido joms patekti vidun. Vis dėlto laisvesnė vokiečių gėrimo kultūra supažindino Ameriką su alaus sodais, priimančiais ir šeimas, o atitinkamos moterys, iš Rytinės Pakrantės ir Vidurio Rytų gyventojų centrų, buvo įkalbėtos pirmą kartą istorijoje išgerti viešai. Toks „nerūpestingas“ požiūris į gėrimą įsiutino blaivybės judėjimo lyderius.

Nors mažai alkoholio turintis lageris ir pasiūlė tam tikrą atokvėpį nuo žalingų romo impulsų, prohibicija nepagailėjo alaus daryklų. (Nelegalus) alaus virimas įsėlino atgal į namus, kuriuose moterys, tokios kaip Smito anglių šalies močiutė, pratęsė tradiciją. „Jos pratęsė tai, ką darė ir prieš tai“, teigia Smitas.                  

Vargu, ar reikia priminti skaitytojams, jog prohibicija sužlugdė kokybišką alų bei alaus verslą tuo, kad ateinančius šešiasdešimt metų buvo gaminamas ir įsigalėjęs pramoninio masto alus. Griežtai apibrėžti 50-ųjų metų bei reklamos vilkų eros prekiautojų lyčių vaidmenys sukūrė tokį įvaizdį – alus – vyrų gėrimas, išvirtas komercinių alaus daryklų, kuriose moterys buvo vertinamos tik kaip reklamos priemonės. Kas išties stebina tai, jog net ir įsigalėjus prohibicijai moterys niekada nenustojo virti alaus. Bent jau ne visiškai.

„Šiaurinėje Vermonto dalyje 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje tiek moterys, tiek vyrai nuolatos virdavo alų namuose“, teigia Smitas. „Tai niekada nebuvo sustoję.“ Tą patį galima pasakyti ir apie primityviąsias Pietų Amerikos, Afrikos bei Tolimųjų Rytų dalis, kur moterys savo bendruomenėms vis dar virdavo alų, naudodamos savo protėvių, iš motinos pusės, metodus. Tarp kai kurių Peru, Japonijos bei Taivano genčių dvidešimt pirmo amžiaus alaus virėjos kramto ryžius tam, kad išleistų fermentuojamą krakmolą. Burkina Faso (Vakarų Afrikos) moterys sutrina ir fermentuoja sorgų alų, naudodamos tokią įrangą, kuri primena naudotą prieš 5 500 metų, o Kinijos bei Kambodžos gyventojos siurbia alų per šiaudelius. Na, o šiuolaikinėms Vakarų moterims susivarsčius savo rožinius batus bei praskynus sau kelius atgal į aludarystę, Makgovernas prognozuoja, jog pasaulio atradimų vertė dar tik priešakyje.

Biomolekulių archeologas oficialiai pareiškė, jog mėginiai iš Jiahu ir Godin Tepe išsaugojo žmonijos seniausius ryšius su alumi: „Moterys, per meną ir kitas priemones, yra labai dažnai siejamos su tais (senovėje) fermentuotais gėrimais. Įgydami daugiau žinių, manau, jog pamatysime, kad moterys yra kur kas labiau į tai įsitraukusios nei mums atrodė“.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (2/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra antrasis serijos straipsnis. Pirmąjį straipsnį apie deives ir jų atstoves publikavau praeitame poste.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Alaus virėjos, raganos ir kapitalizmo užuomazgos

Baltų ir slavų mitologijoje deivė, vardu Raugutienė, suteikia alui dangiškąją apsaugą. Suomių legenda byloja, kad moteris, vardu Kalevatar, atnešė alų į Žemę, medų sumaišiusi su lokio seilėmis. Ir kol senovės skandinavų folkloras už alų netiesiogiai skiria laurus vyrui, vėlyvojo alaus antropologas Alanas Eamesas 1993 metais rašė, jog tikrieji skandinavai (dar žinomi kaip vikingai) virti „aul“, kuris kurstė jų užkariavimus, leisdavo tik moterims. Straipsnyje, išspausdintame Yankee Brew News, Eamesas atkreipė dėmesį į tai, jog „vikingų moterys gėrė elį iš siaurakaklio ąsočio, bokalas po bokalo, neatsilikdamos nuo vyrų.“     

Ankstyvieji šiaurės europiečiai garbino savo alaus deives lygiai taip pat, kaip tai darė ir Vidurio Rytų gyventojai, ir prieš antrąjį mūsų eros tūkstantmetį dauguma Europos moterų gėrė bei virė alų. Nuo migruojančių germanų moterų, virdavusių alų miško proskynose tam, kad išvengtų Šventosios Romos įsibrovėlių, iki Anglijos alinės laikytojų, kurios išlaikė savo tradicijas ligi pat industrinės revoliucijos, Europos moterys maitino savo vyrus ir vaikus naminiu alumi, turinčiu mažai alkoholio bei turtingu maistinėmis medžiagomis, kuris įrodė esantis labiau sanitarinis už vandenį.

Tūkstančius metų moterys virė neapyniuotą skystį, pavadinimu „elis“, kurio greitas rūgimo tempas buvo tinkamas decentralizuotai vidaus gamybai. Kai kurios moteriškos lyties įmonininkės alaus virėjos (moteriškasis ekvivalentas vyriškajam „alaus virėjui“) pagamindavo daugiau nei reikėdavo jų šeimoms ir perteklių parduodavo už grašius. Tačiau ištekėjusios moterys neturėjo jokio teisinio statuso, o netekėjusios turėjo nedidelį kapitalą. Jų kebli situacija paliko jas pažeidžiamas tiek finansiškai, tiek ir politiškai bei neleido joms naudotis ekonominiais pokyčiais ir pažengusia technologija, kuri palaipsniui pakeitė Europą iš agrarinės visuomenės į komercinę.

Vokietijos moterų vienuolynai vienišoms moterims suteikė retą prieglobstį tam, kad jos sužydėtų kaip alaus virėjos bei botanikės. Jiems priklausė ir Šv. Hildegarda Bingenietė, išskirianti save kaip pirmąjį žmogų, viešai pasiūliusį apynius kaip gydymo, kartumo bei konservavimo medžiagą, prieš kokius 500 metų, ligi kol visuomenė atkreipė į tai dėmesį. Už vienuolynų sienų, alaus virėjo teisė į savivaldą priklausė nuo feodalų gailestingumo, Bažnyčios ar neseniai atsiradusios pirklių klasės – bet kuri dalis ar dalys turėjo įtakos tam tikru laiku tam tikrame regione.

Svarbus apynių atradimas šešiolikto amžiaus Vokietijoje suteikė valdančiosioms klasėms didesnę persvarą tam, kad uždraustų pavojingus alaus priedus, kuriuos virėjai naudojo šimtmečius. Natūralu, jog grynumo įstatymai, tokie kaip Reinheitsgebot, neabejotinai išgelbėjo bent kelis gėrėjus nuo mirties. Tačiau tuo pačiu jie padarė aukštesnės kainos sudedamąsias dalis, tokias kaip apyniai, nepasiekiamas alaus virėjams. Kartu su apyniais atsirado ir ilgiau nesugendantis alus. Vyrai sureagavo statydami alaus daryklas bei steigdami tarptautinės prekybos gildijas. Įstatymas ir paprotys laikė moteris atokiau nuo abiejų dalykų.

Tuo tarpu, Tamsiesiems amžiams užleidus kelią Renesansui bei Didžiųjų atradimų amžiui, alaus virėjos buvo pradedančios prarasti ne tik aktualumą. Tuo metu, remiantis kai kuriais skaičiavimais, iki 200 000 moterų buvo apkaltintos raganavimu ir nuteistos, tuo pačiu praradusios orumą bei gyvenimą.

Alaus virėjų vaizdavimas mene, literatūroje bei pop kultūroje tapo neigiamas. Nors ir niekas negali įrodyti ryšio, kai kurie istorikai išskiria aiškius panašumus tarp alaus virėjų ir iliustracijų, parinktų anti-raganavimo propagandai. Putojančių katilų, šluotkočių (kabinamų ant durų iš lauko pusės tam, kad nurodytų elio buvimą), kačių (tam, kad nuvaikytų šalin peles) bei smailių skrybėlių (skirtų tam, kad būtų lengvai pastebimos tarp žmonių prekyvietėje) vaizdai išliko iki šių laikų.

German Beer Institute rašytojas pastebi: „Kultūroje, kurioje alus nurodo dalį tautinio charakterio, klausimas, kas kontroliuoja alaus virimą, yra esminis.“ „Tas, kuris laiko savo ranką ant galios svertų, taip pat yra įkišęs savo nykštį į žmonių alaus bokalą.“ Iki 1700 metų europietės turėjo viską, tačiau nustojo virti alų.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (1/3)

 

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją „Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį“. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Pratarmė

Itin dramatiškame įvade į Discovery Channel kanalo novatorišką 2011 metų dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ žaibai blyksi, gaisrai niršta, misa burbuliuoja, o alaus istorikas Gregas Smitas (Gregg Smith) kamerai sako: „Alus pakeitė žmonijos istorijos kursą. Ne kartą, ne du, bet vis iš naujo.“

Vadindami alų „didžiausiu visų laikų išradimu“, šio filmo prodiuseriai teigia, jog jo pagalba atsirado matematika, prekyba, šiuolaikinė medicina, aušinimas, automatizacija ir net pirmoji ne piktografinio rašto sistema. Anot jų aiškinimo, tikėtina, jog mūsų tiesioginė priklausomybė nuo alaus ir ankstesnių alkoholio rūšių suformavo pagrindinius žmogaus gyvavimo 200 000 metų aspektus. Tačiau prodiuseriai ignoruoja tą faktą, jog tik visai neseniai moterys buvo ta varomoji jėga, pasaulio mastu esanti už didžiosios dalies alaus gamybos.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Apie deives ir jų atstoves

Ninkasi, esi ta, kuri lieja filtruotą alų iš bendruomeninio indo; tai [kaip] Tigro ir Eufrato antplūdis.“ – Himnas deivei Ninkasi.

2004 metais archeologai nustatė, jog pirmasis fermentuotas gėrimas (vaisių, medaus ir ryžių mišinys) pasaulyje atsirado Jiahu, Kinijoje, tarp 7000 ir 5700 metų prieš mūsų erą. Šis atradimas prieštarauja tradicinei išminčiai, bylojančiai, jog žmonės išvirė savo pirmą gėrimą, grūdų pagrindu, senovės Mesopotamijoje, dabartinėse Irano ir Irako teritorijose. Dabar pirmąjį pasaulyje miežinio alaus gaminimo būdą istorikai laiko Mesopotamijos įvairių elementų mišiniu ir lieka prie savo pirminio įsitikinimo teigiančio, jog civilizacija prasidėjo taip vadinamame „derlingame pusmėnulyje“, esančiame tarp Tigro ir Eufrato upių.

Įrodymus, aptiktus Šumerų valstybėje, Mesopotamijoje, istorikai datuoja ne anksčiau kaip 3500 metų pr. m. e., tačiau yra įsitikinę, kad pirmieji pasaulio naujakuriai pradėjo auginti miežius alui ir/ar duonai ne anksčiau kaip 10 000 metų pr. m. e. Daugelis įtaria, jog medžiotojai-rinkėjai, evoliucijos laiko juostoje gyvenę prieš šumerus, taip pat gamino alų ir atsitiktinai, talpyklose, pripildytose oru kvėpavusiomis mielėmis bei lietumi permirkusiais laukiniais grūdais, sukūrė tam tikrą svaigalą.

Nors jie ir nesutaria dėl senumo ištakų, archeologai, studijuojantys fermentaciją, sutinka dėl vieno klausimo – didžioji dauguma senųjų aludarių buvo moterys. „Kol vyrai buvo išvykę į medžioklę, moterys lauke rinko ingredientus, kurių joms reikėjo tam, kad galėtų gaminti kitą maistą bei gėrimus, kurie derėtų su vilnoniais mamutais ar mastodontais“, teigia daktaras Patrikas Makgovernas (Patrick McGovern), Pensilvanijos universiteto biomolekulinių archeologas, nustatęs, jog Mesopotamijos geriamieji indai buvo pripildyti seniausio žinomo miežinio alaus.

Kai mūsų klajokliai protėviai suprato, jog jie gali pakeisti savo gyvenimus sodindami miežius, kviečius bei kitus grūdus, tai tapo nuolatine veikla. Tačiau jie nebūtinai pakeitė darbo paskirstymą. „Moterys buvo tos, kurios virė namų ūkio fermentuotus gėrimus“, sako Makgovernas apie ankstyvąsias visuomenes.

Šumerų moterys virė mažai alkoholio turintį alų religinėms ceremonijoms bei kaip dalį kasdienio maisto raciono. Šumerų alaus virėjos buvo didžiai gerbiamos, iš dalies dėl to, jog greičiausiai jos taip pat buvo laikomos aukštinamos alaus deivės, Ninkasi, atstovėmis. Šumerai manė, jog Ninkasi prižiūrėjo virimo procesą ir dievams „dirbo“ kaip pagrindinė aludarė, kuri dovanojo žmonėms alų tam, kad išsaugotų taiką ir skatintų gerovę. Jie išreiškė savo didžiulę pagarbą istoriniame seniausiame užrašytame alaus recepte – „Himne deivei Ninkasi“.

Du tūkstančius metų iki Kristaus ir maždaug tuo pat metu, kai įsibrovėliai nugalėjo Šumerą, ant savo buvusių kaimynų pasiekimų iškilo Mesopotamijos miestas Babilonas. Kaip ir jų pirmtakai, babiloniečiai didžiai gerbė moteris. Babilonijos moterys turėjo teisę į skyrybas ir nuosavą verslą bei turtą, o kai kurie istorikai teigia, jog yra tokia galimybė, kad jos dalyvavo vienuose pirmųjų pasaulio prekybų, kuomet pardavė savo alų, naudodamos naujas buhalterinės apskaitos bei rašto formas. Moterys buvo skatinamos dirbti smuklių prižiūrėtojomis ir profesionaliomis kepėjomis/aludarėmis.

Archeologai mano, jog babiloniečiai ar šumerai buvo atsakingi už alaus virimo pristatymą savo kaimynams egiptiečiams. Egipto gyventojai garbino alaus deivę, vardu Tenenit, ir pasakodavo istorijas apie deivę Hator/Sekhmetą, kuri išgelbėjo žmoniją nuo žlugimo dėl besaikio valgymo bei gėrimo. Hieroglifai vaizduoja moteris, verdančias alų ir geriančias jį per šiaudelius, kuriuos, anot istorikų, greičiausiai išrado Babilonijos alaus virėjai tam, kad jie pervertų storus putos sluoksnius, plūduriavusius virš jų produkto.

Tikėtina, jog iš pradžių, Egipto alaus virimu užsiimdavo namų šeimininkės, tačiau įrašai rodo, jog šalyje paplitus alaus darykloms, orientuotoms į „gamybą“, alaus virime vyrai pakeitė moteris ir tos moterys buvo nustumtos į antraplanius vaidmenis. Gali būti, jog šis alaus daryklų korporatizavimas ir privedė Egiptą bei jo įtakingiausią moteriškos lyties valdovę prie jų žlugimo. Remiantis Senovės istorijos enciklopedijos informacija, Kleopatra, paskutinė įtakinga Egipto faraonė, „link savo viešpatavimo pabaigos prarado populiarumą daugiau dėl įvesto alaus mokesčio (pačio pirmojo), negu dėl karų su Roma, už kuriuos alaus mokestis ir padėjo sumokėti.“

Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, „Vienybės“ bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina „alaus namu“.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Sindikatų sutramdymas

Trečiasis etapas (1936-1940 m). Sindikatų sutramdymas 

Taip buvo…

Šis etapas žymi atomazgą kainų kare. Pačiu laiku įkurta kainų kontrolės komisija su vyriausiuoju kainų tvarkytoju V. Juodeika priešakyje įstengė pažaboti nepasotinamą aludarių sindikato pelno siekimą. Kalbant apie šį etapą reikėtų pabrėžti pirmuosius realius komisijos veiksmus, paskutinius sindikatininkų pasispardymus ir paverkšlenimus, bei pagerėjusią alaus kainų situaciją Lietuvoje.

… permainų pradžia…

Jau 1935 metais buvo paskelbta, kad aludarių sindikatas netrukus iširs, nes buvo nacionalizuota skolų prispausta „Gubernijos“ alaus darykla. Ją perėmus Lietuvos bankui, ji išstojo iš sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė. Nepaisant to, po truputį buvo jaučiamas pagerėjimas pramoninės aludarystės sferoje. Po ilgų ir dažniausiai bevaisių derybų, buvo nutarta mažinti akcizą alkoholiui ir kartu sumažinti alaus kainas, taip pat pažaboti ir kitų sindikatų savivalę. Tvarkytojas turėjo galią likviduoti sindikatus. Pirmąja tvarkytojo „auka“ dar 1935 m. gegužės pabaigoje tapo kojinių sindikatas „Astra“, į jį buvo susibūrę 4 gamintojai – „Cotton“, „Diana“, „Br. Urliamperiai ir Co“ ir „Tramit“. Jiems buvo įsakyta „išsiskirstyti“ – t. y. grąžinti senas (iki sindikatines) kojinių kainas, o pačius gaminius vėl žymėti senaisiais fabrikų ženklais. Taip buvo žengtas pirmas griežtas žingsnis link sindikatų valymo. 1936 metais kainų tvarkytojas paskelbė negailestingą statistiką, kad Lietuvoje alaus kainos yra virš šimto procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir, kad valstybė privalo imtis griežtų priemonių, kad tas kainas pažabotų. Geriausia išeitis – atpiginti alų kokiais 40–50 procentų. Suvartojimas padidėtų 100 procentų, nes „lietuviai juk mėgsta alų“. Po truputį, derindami įstatymus, siekdami geriausios išeities visiems, kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybė ėmėsi griežtesnių priemonių. Visų pirma buvo sumažintas akcizas alui, taip siekiant sumažinti alaus kainas. Kad kainos kristų prižiūrėjo ir kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną nusižengėlį, kuris kainų nemažins bausti atitinkamomis ir itin griežtomis bausmėmis. Nors alaus sindikatininkai iškart reagavo paverkšlenimais ir jų verslo žlugdymu, teigdami, kad jei tai tęsis ir toliau, jie alaus išvis nebegamins, V. Juodeika jau nebeatšaukė įstatymų. Galų gale spauda pratrūko džiaugsmingomis antraštėmis – Kainų tvarkytojas paskelbė, kad nuo 1937 m. gegužės 16 d., nuo Sekminių, alaus kainos bus sumažintos 45–60 procentų!

Aludarių sindikatas, dar bandė priešintis ir surengė paskutinį pasispardymą, kurio metu, įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti iki dvyliktos valandos, kad tą pačią dieną, kai tik įstatymas pradės galioti niekas pigesnio alaus negautų. Tai buvo paskutinis bandymas parodyti savo galybę, prieš pagaliau gerai sustyguotą valstybės aparatą. Po šių puikių naujienų spaudoje pasipylė straipsniai, kurie gyrė valstybės sprendimus mažinant akcizą, numušti ir kontroliuoti alaus kainas. Alaus gamintojai, nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo susibrandinusį alų. Visos šios priežastys lėmė, kad net ir sumažinus alaus akcizą, įplaukos už alaus pardavimus valstybės biudžetui augo kaip ant mielių. „Pagal išvirtos alaus misos kiekį, gamyba palyginus su praeitų metų atitinkamais mėnesiais padidėjo, birželio mėnesyje 151%, liepos – 104%, rugpjūčio – 197%. […] Taip pat žymiai padidėjo ir akcizo pajamos, nors akcizo mokestis buvo sumažintas 23 – 25%. Š.m. birželio mėnesyje akcizo gauta 89%, liepos – 59% ir rugpjūčio – 128% daugiau negu pereitais metais.“

… ir gera pabaiga!

Šie laimėjimai, skatino ir toliau griežtai kontroliuoti alaus kainas ir alaus pramonę. Siekiant pagerinti produkcijos kokybę, buvo paskirstyti regionai, kuriuos atitinkamos daryklos turėjo aptarnauti ir apskaičiuota, kiek alaus tos daryklos turėtų išvirti norėdamos patenkinti eilinių piliečių poreikius. 1938-1939 metais buvo išleisti pakartotiniai kainų tvarkytojo įsakymai, kuriuose griežtai apibrėžiamos kiekvienos alaus gaminimo ir platinimo pakopos kainos. Jie rėmėsi kainų priežiūros įstatymu.

Permainos, kurias įnešė kainų kontrolės komisija ir vyriausias kainų tvarkytojas, ne tik pagerino ekonominę situaciją Lietuvoje – jos buvo vienas iš didžiausių pasiekimų kovojant prieš kartelinę – sindikatinę politiką, taip pat visiškos monopolijos ir karaliavimo rinkoje sustabdymas. Šie pokyčiai pagaliau sugrąžino alaus kainas į tokius rėmus, kuriuose alaus galėjo įsigyti ir paprastas Lietuvos Respublikos pilietis. Šie įstatymai ir jų pataisos įgalino valstybę surinkti didesnius mokesčius iš alaus akcizo, nors jis ir buvo sumažintas, taip pat didesnė paklausa įgalino ir pramoninkus po truputį pradėti kalbėti apie pelną, kuris anot jų buvo neįmanomas. Laimėjo visi, o kas džiaugsmingiausia, tai, kad laimėjo eilinis pilietis iš alaus krašto.

Ankstesnės dalys:

I. Industrializacija

II. Pirmasis etapas. Sindikato veikla.

III. Antrasis etapas. (I dalis)

IV. Antrasis etapas. (II dalis)

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

1931-1935 metai. Krizė smaugia (I dalis)

Antrasis etapas (1931-1935 m.) Krizė smaugia.

Šis etapas anot šaltinių žymi į Lietuvą atklydusią ūkio krizę, taigi smukusią ekonomiką ir vartotojų perkamąją galią. Laikotarpio pradžioje aludarių sindikatas dar beveik nevaržomas karaliavo rinkoje ir nepailsdamas kaupė turtus, tačiau šiam trumpam etapui einant į pabaigą, situacija po truputį keičiasi, atsiranda vis daugiau garsiai prabylančių nepatenkintųjų, sukirba nostalgija caro laikams. Permainų šiuo laikotarpiu įvyksta ir sindikato viduje ir Lietuvos Respublikos valdžioje, kuri pagaliau nusprendžia imtis griežtesnių priemonių monopolininkų atžvilgiu.

Dar 1929 metais Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjusi ekonominė krizė, šiuo laikotarpiu pasiekia ir Lietuvą. Dėl šios priežasties smarkiai smunka žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir kartu krenta suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau valdžia, greičiausiai įtakota noro surinkti kuo daugiau pinigų krizės laikotarpiu, nepaliauja stebinti savo ganėtinai kvailais ir neapgalvotais sprendimais, ypač paprastų mirtingųjų atžvilgiu. Šiuo trumpu laikotarpiu akcizas alkoholiui, tame tarpe ir alui buvo keičiamas (dažniausiai keliamas, paskutiniais metais krito) daugybę kartų. „1931 metais alaus akcizas buvo pakeltas ir vidutinai išpuolė vienam litrui alaus 25 centai, 1932 metais net ligi 30 centų litrui, o nuo 1935 metų akcizas sudaro vidutinai 27 centus vienam alaus litrui.“ Dėl šių akcizų alaus kainos ir toliau kilo ir nuolatinis kainų kėlimas privedė visuomenę iki tos ribos, kuomet atvirai pradėtas reikšti nepasitenkinimas.

Pirmasis, atvirai, apie „grobstomus milijonus“, prabilo A. Stasiškis (kuris, kaip paaiškėjo, buvo Mokesčių departamento direktoriaus referentas), paviešinęs savo nuomonę laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 1932 metais. Iš jo pateiktų duomenų ir paskaičiavimų, kurių patikimumu leidžia pasitikėti jo užimtos pareigos, A. Stasiškis nurodo kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 milijonų litų (su akcizu). T.y maždaug tokią pelno dalį sindikatas pasidaro iš parduoto alaus kiekio. Jis siūlo dar labiau didinti akcizą alui, tikėdamasis, kad kainos nekis, nes milžinišką pelną aludarių sindikatas darėsi jau dešimtį metų iš eilės. (Tačiau šis pastebėjimas nėra itin logiškas, nes kylant akcizui, sindikatas tikrai nepraleistų progos juo prisidengdamas dar labiau padidinti kainas). Ir čia pat teksto autorius pateikia pastebėjimą „Žinoma alus nebūtų taip brangus, jei jisai nebūtų sindikato rankose.“ Kituose tų pačių metų, Lietuvos Aido numeriuose įsiliepsnoja aštri diskusija tarp A. Stasiškio ir Lietuvos alaus bravorų sąjungos atstovų. Lietuvos Aido redakcija tuo pačiu prisiima neutralią poziciją, teigdami, kad davę pasisakyti A. Stasiškiui ir laikydamiesi principo audiatur et altera pars, tokią pačią galimybę suteikia ir aludarių sindikatui. Gindamas savo interesus, sindikatas atrėžia, kad pelno skaičiai yra padidinti beveik trimis milijonais litų ir pelno dalis atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, jiems tesiekianti pusę milijono litų! (kuom, tenka pripažinti, patikėti yra itin sunku). Tolesniuose straipsniuose išspausdintuose Lietuvos Aide, 1932 metais, kiekviena iš pusių gina savo nuomonę. Iš šių straipsnių man labiausiai imponavo A. Stasiškio palyginimas: „Bravorininkų sąjunga prikaišioja man tariamai fantastiško pelno išvedžiojimą ir dar rašo, kad aš klaidinu visuomenę. Deja, skaudi realybė kartais pralenkia ir lakią fantaziją. Pavyzdžių užtenka. Alaus kainoms, sakysim šiuo atžvilgiu, akomponuoja, kad ir Kauno mieste elektros energijos kainos.“ Nors alaus pramoninkai bandė ginti savo poziciją, bet A. Stasiškis puikiai nušvietė Lietuvos visuomenėje vyravusias nuotaikas.

Karas keliuose. 1932 m. versija 🙂

Straipsniuose jis išsakė tik savo pastebėjimus, bet man pavyko aptikti interviu, kuris buvo perspausdintas 2009 metais, laikraštyje Verslo žinios. Tiesa, interviu veiksmas, vyksta jau 1935 metais, kuomet alaus kainų reikalai jau pradėjo krypti gerąja linkme. 1935-ųjų kovą „Dienos“ laikraščio korespondentų pašnekinti vieno Žemaitijos kaimo valstiečiai neslėpė niekad negeriantys „fabrično“ alaus:

–        Na, o kaip su šamarliaku, varot ar ne?

–        Varom, vo kaip čia jau nevarysi, – sako vyrai, – bene taip brangiai mokėsime valdžios „aptiekose“…

Ir žurnalistai čia pat buvo pavaišinti keliais buteliais vietos gamybos „zelcersko“ alaus, korespondentams jis pasirodė „…čystesnis už ryto rasas, gardesnis už devynius mydus“. Ką ten alus – tie patys valstiečiai gyrėsi jau kelerius metus neperkantys nė dėžutės degtukų, nes „Visi turi savo darbo žagažilkas, su titnagu.“Ir nereikia jiems nė pakelio „sindikatinių papirosų“, nes „…turi paslaptį taip išdirbti namuose išaugintą tabaką į „sigarus“, jog iš ties maloniau rūkyti, negu „sindikatines samanas“.

–        Eh.. brač, nesame mes durniais kraut sindikatams milijonus, – sako vyrai kas link tabako.

Žurnalistams pro akis neprasprūdo ir tai, kad iš kaimiečių „…ir pats seniausias ir pats jauniausias dėvėjo namų darbo rūbais, o ratus tepa sviestu.“

Galbūt, tai galima palaikyti įprastine situacija kaimui, kuriame ir šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės didele perkamąja galia nepasižymi. Tačiau, situacija, kurią sudarė nežabojamas kainų augimas, sukėlė itin didelį žmonių nepasitenkinimą. Ypač už didžiųjų miestų ribų žmonės visiškai boikotavo pramoninius aludarius (ir ne tik) ir jų požiūris į sindikatinę veiklą, monopolizuotą rinką ir beprotiškas kainas, buvo vienareikšmiškai neigiamas (dauguma miestiečių su tokia pozicija sutiko ir taip pat ją palaikė). Šiuos mano pamąstymus pagrindžia skaičiai. Nuolat krentantis pramoninio alaus vartojimas, dėl ekonominės krizės ir aukštų kainų įgalino sindikatines alaus daryklas išvirti ir parduoti tik 4,3 milijonus litrų alaus (1935 metais), kai šis skaičius 1931 metais sudarė 9,2 milijonus litrų.

Antra straipsnio dalis, kaip visada – kitą savaitę!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Ankstesnį straipsnį rasite čia.

Aludarių sindikato veikla ir kova prieš jį

ALUDARIŲ SINDIKATO VEIKLA IR KOVA PRIEŠ JĮ

Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos, kitaip žinomos, kaip aludarių (alaus) sindikato veikla tarpukario Lietuvoje. Kokie aludarių sindikato tikslai, kaip jis bandė savo tikslus įgyvendinti, kokios buvo sindikato veiksmų ir darbų pasekmės ir galiausiai kaip į jo veiklą žiūrėjo eiliniai piliečiai ir kokiais būdais prieš sindikatą kovojo valdantieji.  Kalbėdamas apie šiuos reiškinius, nusprendžiau straipsnį suskirstyti į tris potemes pagal chronologinę seką, kad būtų lengviau susidaryti nuoseklų vaizdą apie aludarių sindikatą ir kovą prieš jį.

 Pirmasis etapas. 1918 – 1931 metai.

Pirmieji metai po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, o ypač ekonominiu. Dėl šios priežasties, pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis pradėjo sparčiai ristis į bedugnę. Jeigu prieš karą veikusieji bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, tai po karo, poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijonų litrų per metus (1922 m.) ir šis skaičius sparčiai krito. Kalbant apie šį sunkų laikotarpį išgyvenusius bravorus, pagelbsti 1922 metais laikraštyje Lietuvos ūkis pasirodęs straipsnis apie alaus pramonę Lietuvoje. Jame pateikiami tokie duomenys: „Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 alaus fabrikų. 2 – Kaune (J. B. Volfo ir akcinė bendrovė „Engelman“), 1 – Prienuose (L. Golbergo bendrovės), 1 – Jurbarke (Vasilčikovo), 1 – Panevėžyje („Bergschleschen“), 1 – Švainiuose (Kunstmano), 1 – Šateikiuose (Pliaterio), 1 – Pakruojuje (Lukomskio), 1 – Stakliškyje (Rabinovičiaus), 1 – Kiduliuose (Lorenco) ir 1 – Biržuose (Tiškevičiaus). Be to, Gubernijos dvare Šiaulių apskrityje statomi Zubovo, Kaune „Bliumental“ ir Veisiejuose, Seinių apskrityje Gailio ir Co. bravorai (alaus fabrikai). Iš visų paminėtų bravorų, trys, būtent, „J. B. Volfo“, „Engelmano“ ir „Golbergo“ skaitomi stambiausiomis įmonėmis, Vasilčikovo ir „Bergschleschen“ vidutinio tipo, gi kiti – III rūšies. Iš pateiktų duomenų, darome išvadą, kad Lietuvoje veikė trys didieji pramoniniai aludariai ir kelios mažesnės alų gaminančios įmonės. Šiuo laikotarpiu ir valdančiųjų politika aludarių atžvilgiu jiems didesnės grėsmės nekėlė. Akcizas, tuo metu taikytas alui, buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą carinės Rusijos sudėtyje. „Žemiausias akcizo tarifas sutampa su didžiausiu gamybos laikotarpiu, būtent su laikotarpiu iki 1923 m. Ligi 1923 m. alaus akcizas karštos misos litrui buvo apie 7 сentus, arba gatavui alaus litrui 9 centai.“ Savo įžvalgomis jau po dešimties metų dalinosi garsus ekonomistas dr. V. Juodeika. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir duomenys iš kurių aiškiai matyti, kad iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis siekė virš devynių milijonų litrų per metus, o vėliau stačia galva nėrė žemyn. Pagrindinis smukusio pagaminamo alaus kiekio kaltininkas buvo kainos šuolis, dėl kurio dauguma to meto alaus daryklų kaltino ne ką kitą kaip padidėjusį akcizą alkoholiniams gėrimams, tame tarpe ir alui. „1924 m. alaus akcizas buvo pakeltas dvigubai, t.y. ligi 18 centų alaus litrui.“

Toks valdžios žingsnis sulaukė atsako ir sukūrė puikią terpę susikurti aludarių sindikatui, kurie savo pagrindiniu tikslu laikė daryklų išsaugojimo būtinybę ir konkurencijos panaikinimą. Keturi didžiausi bravorai (Kauno „Volfo“ ir „Engelmano“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“) paskatina visus jungtis į bendrą aludarių sindikatą. „Tikslu pakelti alaus pramonę Lietuvoj,  nustatyti normales kainas vartotojui, sumažinti gamybos išlaidas, pašalinti nesveiko pobūdžio konkurenciją, — visi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus bravarai 1924 m. susijungė sudarydami Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą.“ Iš Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos rašytų laiškų, kuriuos pasirašydavo vienas asmuo ir iš karikatūros rastos senųjų ir retų spausdinių skyriuje, galima teigti, kad šios organizacijos pirmininku buvo paskelbtas tuomet dar J. B. Volfo alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus G. Volfas. Po šešerių metų vykęs Sąjungos suvažiavimas paskelbė stulbinančius veiklos rezultatus, alaus gamyba, nepaisant griežtėjančių akcizų vėl sugrįžo į 1924 metų aukštumas, konkurencija buvo sumažinta, padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams, kuriuos būtų pakirtęs naujas akcizo mokestis.

Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus teko mokėti įvairiausiais būdais. Ne paslaptis, kad aludarių sindikato didžiosios daryklos, mokėdavo sąlyginai didelius honorarus mažesnėm daryklom, kad jos savo ruožtu veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Nepaisant pingančios produkcijos, alaus kainos nekito, dėl vyravusios sindikato monopolijos, kurios valdžios atstovai nesugebėdavo ar net nenorėdavo pažaboti. Labiausiai dėl šitų visų juodų darbelių kentėjo eiliniai Lietuvos piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Deja, nesugebėjau surasti, kuriame tiksliai šaltinyje, bet buvo pavykę aptikti tokį faktą, kad alaus kainos padarė ši gėrimą išskirtinai turtingųjų pramoga ir jog per oficialius priėmimus buvo ne gėda jį statyti ant A. Smetonos stalo. Šis etapas, aludarių sindikatui buvo tikras aukso amžius. Lyginant pačios alaus bravorų sąjungos pateikiamus duomenis ir duomenis, kuriuos savo straipsnyje pateikė V. Juodeika, galime daryti išvadą, kad beveik 99% alaus šiuo laikotarpiu (1924-1931 m.) pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos.

Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas dar nevaržomai karaliavo Lietuvos alaus rinkoje. Pirmasis etapas neišsiskiria įvykių gausa, tačiau jau kitą savaitę parašysiu apie tikrąją dramą užvirusią „antrojo etapo“ metu, taip, kad laukite tęsinio!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.


Scroll to top