RENGINIAI

Nacionalinis giros ringas 2012

APIE

Šiemet, jau ketvirtą kartą vyko „Nacionalinis Giros Ringas“, kuriame buvo išrinkta geriausia gira Lietuvoje. Prieš penkerius metus grupelės entuziastų sumąstytas renginys kasmet įgauna vis didesnį mastą, o juo susidomėjo daugelis Lietuvos giros gamintojų. Pagal konkurso taisykles, ringe dalyvaujanti gira atrenkama Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant. Gira vertinama „aklos degustacijos“ būdu, iki tol laikoma vienodomis sąlygomis 3 dienas. Ringas remiamas tik privačių rėmėjų ir įmonių lėšomis, tapimas renginio rėmėju visiškai neįtakoja rezultatų, nes degustacija yra vykdoma vadinamu „akluoju“ būdu, kai komisijos nariai nežino, kokią girą ragauja. Organizatoriai ir atstovai iš ragaujamos giros gamintojų fabrikų į komisijas neprileidžiami.
Šiemet bus vertinamos tik tos giros, kurias galima nusipirkti Lietuvos teritorijose, taip pat ir užsienio gamintojų. Tokie dalykai, kaip giros gėrimai, šiais metais buvo išbraukti iš dalyvių sąrašų ir ringe dalyvavo 19 natūraliai raugintų girų.
Vertinimo komisijos šiais metais buvo dvi: Profesionalų (į kurią buvau pakviestas ir aš :)), bei Liaudies – kurią sudarė visi panorę sudalyvauti šiame renginyje. Buvo išdalinti 4 medalių komplektai: Grand Prix – kurį teikė tik profesionalų komisija ir Aukso, Sidabro ir Bronzos medaliai kuriuos išrinko bendri liaudies ir profesionalų komisijų balsai.

ĮSPŪDIS

Renginio idėja – tikrai smagi ir originali. Dalyvauti galėjo kiekvienas atėjęs, nepaisant amžiaus ar patirties. Gira buvo nemokama, o geras laikas garantuotas. Organizatoriai prieš renginį baiminosi, kad giros trūks, tačiau, jos buvo daugiau nei pakankamai.
Nelaikau savęs nei dideliu giros mėgėju, nei juolab jos ekspertu – svarbiausiais tikslas buvo – nepasišiukšlinti vertinant gėrimą. Savo pasirodymu likau itin patenkintas. Aklos degustacijos metu, bandžiau spėti girą, kurios skonis man atrodė pažįstamas (o ragavęs iš viso sąrašo buvau vos penkias). Taikliai šoviau keturis kartus iš penkių. Neatpažinau tik Smetoniškos giros, o pataikiau spėdamas Švyturį, Rugilę, Gubernijos duonos, bei Smetonišką porterio.

Štai taip atrodė galutiniai rezultatai:                                                                                                  O čia mano vertinimas:

 

 

 

 

 

 

 

APIBENDRINIMAS

Kaip ir minėjau – renginys smagus, tik kad labai jau saldus! 🙂 Laimėtojai į savo gamyklas gaus įrėmintą sertifikatą.
Liaudies balsus pasiglemžė:

  1. Smetoniška Porterio gira
  2. Senojo Pasvalio gira
  3. Квасс Лидский

Komisijos Grand Prix atiteko – Senojo Pasvalio girai, kuri ir mano nuomone, šio įvertinimo nusipelnė. Kiek teko girdėti, ją galite įsigyti Alaus kolonėlėje..

Skanaus, paragaukite ir vertinkite patys, o kitais metais patys sudalyvaukite Nacionaliniame Giros ringe!

„Alaus kelias“

Šeštadienio vakare buvau tokioj ekskursijoj pavadinimu „Alaus kelias“. Ekskursijos organizatoriai yra pramogų agentūra „Vaiduokliai“. Alaus kelią gavau dovanų…

Visa ekskursija prasidėjo prie Lietuvos pašto, ten 18h susitikome su savo gide, kuri plačiai papasakojo visas legendas ir senovinius populiariuosius faktus (Mesopotamija ir t.t.) apie alų. Išklausę visas įdomybes pajudėjome link pirmo baro – „Būsi Trečias“. Šis brewpub’as man gerai pažįstamas, bet patalpoje, kurioje verdamas alus nesu buvęs. Grupėje buvo 22 žmonės, taigi ją skėlė per pusę ir mano grupės dalį nuvedė į pasižiūrėti, kaip verdamas alus. Besižvalgant po alaus gamybos patalpą, baro savininkų sūnus trumpai papasakojo apie gamybos ypatumus. Apsižvalgius viršuje laukė būsi trečias alaus degustacija (alaus neaptarinėsiu straipsnis ne apie tai). Degustacijos metu šiek tiek papasakojo kaip reikia degustuoti alų ir šiek tiek kitokių įvairenybių.

Antra stotelė – „Leičiai“. Ganėtinai nauja alinė. Tiems patiems sąvininkams priklauso ir alaus rūsys „Bambalynė“. Šioj vietoj dar nebuvau buvęs. Leičius įsivaizdavavau, kaip kultūringesnį alaus namų variantą, visgi Stiklių gatvė sufleruoja apie aukštą nuomos kainą. Vaizduotė pasitvirtino Leičiai šauni vieta, bent jau savo interjeru, nes nieko kito pasakyti negaliu. Ai dar, kad personalas atrodo tvarkingas. Leičiuose ragavom tris alus. Pirmą, kiek pamenu lagerį. Antrą – elį, kuris akivaizdžiai buvo prarūgęs, arba aš kvailas, nesuprantu stipriai rūgštaus ir vimdančio skonio, o pats alus buvo kambario temperatūros. Apie šį Leičių privalumą yra tekę skaityti ir anksčiau tikrame aluje. Poto sekė dar trečias alus, nepamenu koks…

Paskutinis aplankytas baras – Senamiesčio „Šnekutis“. Šnekutyje pagaliau gavau Jovarų alaus, labai laukiau jo, nes tai ko gero autentiškiausias Lietuviškas alus. Šnekutyje gidė vis dar pasakojo apie kažką, bet nebegirdėjau, nes susėdę prie stalų dalyviai diskutavo tarpusavyje, tuo pačiu ir aš turėjau ką papasakoti ekskursijos kolegoms…

Kokios galima būtų prieiti išvados? Paprastos. Šis renginys skirtas ne tokiems alaus entuziastams kaip aš, o žmonėms, kurie nori praplėsti savo akiratį, sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Sprendžiant iš dalyvių nuotaikingų veidų darau išvadą, kad buvo smagu. Vienaip ar kitaip, renginys skatina alaus kultūrą Lietuvoje, o tai visada sveikintina ir šaunu. Nuoroda į renginio internetinį puslapį: ČIA

Sambariai 2012 – alaus kultūros simpoziumas

Programa

Šį savaitgalį, 2012-10-06, Vilniuje, Vilniaus universiteto botanikos sode vyko II-asis kasmetinis alaus kultūros simpoziumas „Sambariai 2012“. Alaus megėjai, gerbėjai ir entuziastai į renginį iš visos Lietuvos skubėjo nuo pat ryto.

12 valandą įžanginį žodį taręs D. Brandišauskas atidarė renginį, kuris prasidėjo etnologo Žilvyčio Šaknio paskaita „Sambarių papročiai“. Kaip ir dera, buvo papasakota, kas per velnias tie sambariai yra ir kaip tokį paprotį suvokė mūsų protėviai. Po gan smagios ir informatyvios paskaitos, lyg tyčia sekė šlakelis mitologijos. Etnologas, mitologas Dainius Razauskas skaitė paskaitą „Perkūnas ir Raugas“. Ši paskaita, nors šiek tiek ir nukrypus nuo alaus tematikos (mano subjektyvia nuomone), tačiau suteikė gero juoko dozę, kuomet kalba pasisuko apie gaisrų gesinimą rūgpieniu! Po dviejų paskaitų atėjo laikas ilgesnei pertraukėlei. Jos metu buvo galima susipažinti su Sambarius aplankiusiais amatininkais, išgirsti, kaip gaminama jų produkcija ir sužinoti daugiau ar mažiau viską ko tik norėjai. Apžiūrėję visus dirbinius ir paklausę pasakojimų apie jų gamybos ypatumus, buvome pakviesti žengti į atvirą erdvę, kurioje senosios kartos aludaris J. Simonaitis pasakojo apie tradicinio, kaimiško alaus darymą. Įdomu buvo išgirsti ir pamatyti kaip senolis demonstruoja ir dalinasi patirtimi sukaupta per daugelį alaus virimo metų. Kol klausėme jo pasakojimo, buvo galima degustuoti aludario alaus, kurio jis nepagailėjęs visą bačką atrideno! Iškart po p. Juliaus alaus gaminimo pamokėlės su juo į dvikovą stojo svetys iš tolimosios Norvegijos. Odd Nicolaysen „Vingmyr“ pasakojo apie senosios Skandinavijos aludarystę ir kaip norvegai be apynių verčiasi.. Po pasakojimo sekė jo išskirtinio alaus degustacija iš specialiai Sambariams pagaminto – tradicinio skandinaviško „dubens“.

Greitai užkandę, jau skubėjome į Lino Čekanavičiaus paskaitą „the wind of changes“ arba maždaug „kas naujo alaus rinkoje“. Profesorius labai aiškiai ir ekspresyviai pakalbėjo apie visas naujoves, kurios drebina alaus rinką – tai ir „extreme brewery“ ir rūšių kryžminimas ir t.t. Iš tiesų – įspūdinga, vertinga ir be galo įdomi paskaita! Po šios paskaitos, pakyla buvo užleista etnologui Jonui Mardosai, kuris šmaikščiai papasakojo apie alaus barus sovietmečio miesto kultūroje, nevengdamas įterpti ir vieną kitą juokingą nutikimą iš savo asmeninių nuotykių.  Paskaitų ciklą užbaigė istoriko A. Astrausko paskaita, paremta jo paties parašyta knyga „Per barzdą varvėjo…“. Pagrindinis šio pranešimo tikslas – išprovokuoti diskusiją apie tai kas yra tautinis gėrimas ir kodėl tautiniai „bran‘dai“ yra šių dienų marketingo arkliukas. Šią diskusiją galima būtų pavadinti ganėtinai nusisekusia.

Iškart po paskaitų buvome pakviesti į „Aulą“, kurioje mūsų laukė „Sambarių“ vaišės. Naminis dalyvių alus, rėmėjų atvežti gėrimai leido vakarui neprailgti ir nenuobodžiauti. Diskusijos ir aptarimai vyko kiekviename būrelyje. Beergeek‘us šioje dalyje maloniai nustebino vienas extreme brewery pavyzdys – 253 IBU double IPA alutis, kurį į šį renginį atsivežė vienas iš naminių aludarių.

Ką gi, nekantriai laukiame ką pasiūlys kiti metai ir kviečiame visus prisijungti! Geras laikas – garantuotas!

p.s žemiau galite peržvelgti keletą nuotraukų iš „Sambarių“

Alutinio maratonas 2012

Kam reikia tas žino, o kas nežino tam pranešame, kad šį savaitgalį Vilniuje vyko penktasis kasmetis ir tarptautinis (!) alutinio maratonas. Nuo ansktyvo šeštadienio ryto „Alaus namuose“ pradėjo būriuotis alaus ir sporto entuziastai. Žinoma, beergeek.lt komanda nepraleido progos sudalyvauti šiame renginyje. Ne tik, kad sudalyvavo, bet ir šauniai pasirodė.

Maratono distanciją šiais metais sudarė šešiolika barų suskirstytų į dvi apygardas – „Žirmūnų“ ir „Centro“. Užsiregistravo rekordinis žmonių skaičius – 150, o visi dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: profesionalų (sportininkų), vyrų ir moterų. Esminis maratono tikslas buvo smagiai praleisti laiką, bet norėdami varžytis dėl pagrindinio prizo privalėjo apibėgti visus numatytus check point‘us (barus). Už kiekvieną išgertą 100 ml alaus nuo bendro laiko buvo atimama viena minutė.

Pirmiesiems dalyviams startas buvo duotas 15:45, o „beergeek‘ų“ nariai Vladas ir Paulius startavo prabėgus vos kelioms minutėms – 15:47. Nulėkus iki stotelės, prieš nosį, duris užvėrė dešimtas troleibusas, kuris buvo idealus variantas siekiant nusigauti iki pirmojo atskaitos taško (žinoma beergeek‘ų smegenys prieš maratoną susidėliojo optimaliausią maršrutą) – Alyno esančio Ulonų gatvėje. Užsispyrimas nuo pat pradžių siekti gero rezultato davė savo vaisių, aplenkę troleibusą Vladas ir Paulius įšoko į jį kitoje stotelėje esančioje šalia Skalvijos kino teatro. Susirinkus visus keturis štampus esančius Žirmūnuose paaiškėjo, kad skubama buvo neveltui, nes tik per „marytės plauką“ beergeek‘ai suspėjo į autobusą vežantį iki Užupio Šnekučio (joks kitas transportas apart nuosavų kojų ir viešojo nebuvo leidžiamas). Centrinė maratono dalis, padedant ir smegenis kutenančiam bei skrandžiuose esančiam alučiui nepraėjo be nesusipratimų. Vienas punktas buvo apibėgtas ir į jį teko sugrįžti, kitas buvo pražiopsotas dėl užsikalbėjimo, tačiau finišo linija galiausiai buvo pasiekta 18:17.

Pirma kartą dalyvaudami tokiame renginyje, beergeek‘ai pasirodė tikrai neprastai. Draugiškai užėmė 17-18 vietas. Galutinis beergeek‘ų laikas 124 minutės. Deja, nors tokio laiko ir nepakako, kad būtų pasiektas superfinalas, tačiau abu beergeek‘ai liko patenkinti pirmuoju startu.

Superfinale, pagrindinio prizo likimas buvo sprendžiamas minuso principu. Iš profesionalų grupės į finalą pateko vienas asmuo, o iš vyrų ir moterų po tris pagal pademonstruotus galutinius rezultatus. Siekiant išaiškinti nugalėtoją, dalyviams buvo pateikiami klausimai susiję su aplankytų barų interjeru. Atsakius neteisingai buvo iškrentama iš tolimesnės kovos. Galiausiai kovoti liko vienas profesionalas ir vienas vyrukas. Jie akis į akį susidūrė titanų dvikoje – reikėjo kaip įmanoma ilgiau ištiestoje rankoje išlaikyti litrinį alaus bokalą (pripildytą vandens). Pagrindinis prizas atiteko vieninteliam superfinale besigrūmusiam profesionalui, į jo namus iškeliavo naujas šaldytuvas. Kiti dalyviai, tame tarpe ir beergeek komanda buvo apdovanot paguodos prizais. Visi dalyviai savo įspūdžiais iki paryčių dalinosi „Alaus namuose“ gurkšnodami alutį – puiki alutinio pabaiga ;).

Pauliaus pastabos. Mūsų pagrindinė klaida buvo tai, kad namuose palikom savo sportines aprangas, bei avalynę. Kasdieniai drabužiai šiek tiek apsunkino visą procesą, bet tiek to, nei vienas iš mūsų nėra sportininkas, tai nieko čia neapgausim. Suorganizuota viskas buvo kruopščiai, bet vis tiek keliuose punktuose vyravo chaosas, užsisakius alaus jį duodavo vėliau atėjusiam dalyviui. Bendrai paėmus, tai tik lašas jūroj.

Check pointai parinkti teisingi, neteko matyt nei vieno Kalnapilio skėčio ar peleninės su tauro alaus logotipu. Užupio Šnekutyje ir Būsi Trečias, kaip visada aptarnavimas buvo šiltas ir malonus. Bet labiausiai patiko Alaus Kolonėlės punktas, kur buvom aptarnauti greitai, maloniai ir dar gavom pasirinkti, kokio alaus norim (lyg tais iš 4 rūšių). Puikus pavyzdys tokiems barams, kaip Apuokas ar Akivarai…

Vidmos Alučio pažadas, kad Švyturio nebus neišsipildė, muzikos rūsyje ragautas „muzikos rūsio“ alus savo skoninėmis savybėmis nenusileido ŠUA produkcijai. Šlapio kartono skonį burnoje, atsineštą iš paskutinio punkto (muzikos rūsio), alaus namuose išmainėm į malonų raudonųjų dobilų kartumą.

Ką gi, sekančiam Alutinio maratonui pasiruošime stipriau, profesionalams konkurencijos sudaryti neplanuojam, bet alaus mėgėjams reiktų sunerimti.

Filmas „Vys par to ãlo”

Naujausias lietuviškas A. Baryso dokumentinis filmas apie alų „Vys par to ãlo” (Vis per tą alų) žydruosiuose ekranuose, plačiajai auditorijai, buvo pristatytas kovo 7 dieną, Panevėžyje. BeerGeek.lt komanda filmo peržiūroje apsilankė kovo 22 dieną, kai filmas trečią kartą buvo  rodomas bare „Alaus namai“.

Vienas režisieriaus pagalbininkų V. Laurinivačius, prieš rodydamas filmą, apie jį kalbėjo: „Šis filmas yra paprastas ir neįpareigojantis. Mes nesistengėme padaryti įspūdingos dokumentikos. Šis filmas buvo pradėtas kurti kaip filmas apie aludarius, bet galiausiai patapo filmu apie šeimyninius aludarius, kurie savo alaus virimo paslaptis perduoda iš kartos į kartą. Būtent papročiai ir alaus virimo tradicijos buvo pagrindinis filmo aspektas. Šis filmas yra pirmasis blynas ir stengsimės, kad būtų „iškeptas“ ir antras ir trečias. Bandysime susukti filmus apie visas šeimynines ir mažesnes alaus daryklas. Filmo kūrimas mums kainavo apie dešimt tūkstančių litų, o filmą finansavo keletas žmonių. „Vys par to ãlo” buvo pradėtas filmuoti 2011m. gegužės mėnesį.“

Šiame filme pristatomi aludariai, kurie tęsia daugiametes alaus tradicijas. Kaip minėjo V. Laurinavičius, dokumentikoje neišvysite nieko pernelyg įspūdingo, tačiau visą BeerGeek.lt komandą, filmas pakerėjo jame kalbančių aludarių nuoširdumu ir atsidavimu savo profesijai. Tikrai nuostabus vaizdas, kaip žmogui kalbant apie savo verdamą alų akys žiba it deimantai, o veidą puošia plati ir nuoširdi šypsena. Šiame filme pristatomi septyni aludariai. Tai trumpa, nenuobodi ir ganėtinai įtraukianti dokumentika, kurios metu Jus lydės ne tik aludarių pasakojimai apie savo produkciją, bet ir gražūs Šiaurės Lietuvos vaizdai, bei folklorinės muzikos garsai. Per visą filmą, intarpais rodomas tradicinis alaus virimo procesas. Taip pat šioje dokumentikoje apžvelgiama ir mitologinė alaus reikšmė. Aludariai pasakoja apie savo senelių virtą alų, mielių saugojimo būdus ir kitokias įdomybes, kurias retai galima sutikti šių laikų gamybos procese.

Šio filmo DVD yra platinami Alaus namuose, Alaus kolonėlėje, Šnekutyje, Didžiojoje Krautuvėje. Jeigu susidomėjote, nusipirkite kopiją ir taip paremsite antros dalies kūrimą! Smagaus žiūrėjimo, kolegos!

 

Scroll to top