APŽVALGOS

Pauwel Kwak ir Tripel Karmeliet

Bosteels Brewery – tai darykla mažame Belgijos Buggenhout kaimelyje. Ši darykla Bosteels šeimos rankose jau daugiau nei du šimtus metų ir per tokį ilgą laikotarpį ji iš rankų į rankas perėjo jau septynis kartus. Dar 1791 m. šią daryklą įkūrė Evarist Bosteels, o dabar ją valdo Ivo Bosteels (6-oji karta) ir jo sūnus Antoine (7-oji karta). Savo internetiniame puslapyje jie rašo, kad alumi prekiauja dešimtyse pasaulio šalių, o kiek man yra žinoma Lietuvoje šios produkcijos galima paragauti Rene restorane ir Portobello pub’e (jei žinote daugiau vietų – laukiame jų komentaruose).

Pauwel Kwak ir Tripel Karmeliet – du išskirtiniai Bosteels daryklos produktai. Vienas išskirtinis ir visame pasaulyje pažįstamas dėl savo taurės, o kitas, tuo tarpu, dėl nuostabaus ir kaip pasakytų maestro Vytautas Kernagis – fantastiškai nepakartojamo skonio. Šiandien abu šiuos perliukus pristatome Jums.

 Pauwel Kwak

 Brouwerij Bosteels

 Stilius: Belgian Strong Pale Ale

 Alk. konc.: 8,1 % ABV

 Rekomend. temp.: 12-13 °C

 RateBeer.com95/100

BeerAdvocate.com: 84/100

Pauwel Kwak – Napaleono laikais gyvenęs aludaris ir smuklės „De Hoorn“ savininkas. Būtent jam ir yra priskiriami laurai už šios išskirtinės taurės išradimą. Istorija byloja, kad jo smuklę kasdien aplankydavo paštininkų karietos. Paštininkai mėgdavo užsisakyti Kwak’o verdamo alaus troškuliui numalšinti. P. Kwak’as į tai atkreipė dėmesį ir sukūrė būtent tokią taurę savo alui, kad paštininkai jodami galėtų saugiai ir tvirtai ją laikyti rankoje, o ištuštinę – ją pasikabinti prie karietos ar arklio šono. Šiandien Pauwel Kwak yra vienas iš nedaugelio išlikusių istorinių belgiškų alų, kuris, gerbiant tradicijas, yra patiekiamas išskirtinai jam skirtoje taurėje.

Pauwel Kwak is malty, toffeeish, and nougat-like, with a fruity, brandyish, warming finish.

Michael Jackson

Mano pastebėjimai:

Spalva: sodri raudona, tarsi rubino. Pilant į Kwak’o taurę tvirta ir tiršta puta, tuo tarpu įpylus  į degustacinį tulip’ą puta praktiškai nesusidarė, jos užuomazgos išnyko akimirksniu.

Kvapas: dominuoja džiovintų obuolių aromatas, užuodžiami ir gvazdikėliai. Apskritai jis panašus į namuose kepto obuolių pyrago. Kvapas stiprus, salstelėjęs, gundantis, kviečiantis gurkštelėti.

Skonis: Galiausiai neatsilaikai pagundai ir paragauji. Gomurį užlieja įvairiausių skonių paletė. Kaip ir kvape, skonyje jaučiami džiovinti obuoliai, lengvas, greičiausiai gvazdikų, prieskonis. Sunku identifikuoti kas suteikia skoniui lengvumo – galbūt tai citruso žievelės, sakyčiau aplesino. Drinkability – vidutinis. Laipsniai daro savo, bet alus malonus gomuriui ir puikiai šildo iš vidaus. Tai full-body alus, kurio karbonizacija aukšta.

 Tripel Karmeliet

 Brouwerij Bosteels

 Stilius: Tripel

Alk. konc.: 8,4 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com: 95/100

Šis alus – įkūnija tai, ką straipsnio pradžioje pavadinau fantastiškai nepakartojamu. Ką čia slėpsi – tai greičiausiai mano mėgstamiausias tripel stiliaus alus. Pagalvojau, jei jau apie Kwak’ą parašiau įdomu faktą, tai galbūt reikia ir apie Karmeliet kažką įdomaus suraityt. Taigi, šio alaus gamyboje yra naudojami trijų rūšių grūdai: kviečiai, avižos ir miežiai. Taip pat Tripel Karmeliet atliekama ir antrinė fermentacija. Prieš pat išpilstant Tripel Karmeliet, į butelius įdedama cukraus ir šviežių mielių. Po to supilstytas alus dvi-tris savaites laikomas buteliuose, pastovioje 22 °C  temperatūroje. Tuo metu mielės atlieka savo darbą – paverčia cukrų į anglies dioksidą taip suteikdamos alui aukštesnę karbonizaciją. Pasibaigus šiam procesui, mielių likučiai gražiai nusėda butelio dugne.

Triple Karmeliet is a brew of some finesse and complexity: with a wheat lightness, sweet lemons, an oaty creaminess, and a spicy, medicinal dryness

Michael Jackson

Mano pastebėjimai:

Spalva: auksinė su šiokiu tokiu oranžiniu atspalviu. Puta originalioje taurėje – tvirta, ilgai išliekanti ir gražiai išsiformuojanti, paliekanti bangos purslų įspūdį.

Kvapas: Įkvėpus, receptorius užlieja tokia kvapų gausa, kad iškyla didelė grėsmė smegenims susprogti! Citrusas, žiupsnelis cinamono, įvairiausi vaisiai (tropiniai), kviečiai.. kvapų tiek daug, kad kiekvienas ras kažką pažįstamo, o visus išgaudyti – misija neįmanoma. Kvape dominuoja citrusinis aromatas.

Skonis: lengvas citrusas, daug įvairiausių prieskonių. Kwak‘e jei ir jaučiami gvazdikėliai, tai labai silpnai, o tuo tarpu Tripel Karmeliet – gvazdikėlių ir kitų prieskoninių šakelių rojus. Skonis labai lengvas, kreminis. Alus lengvai nuslysta rykle žemyn, puikiai nuteikia ir šildo. Poskonis burnoje lieka ilgai, jis labai malonus, karstelėjęs, gaivus, tarsi būtum perkandęs citrinos sėklytę. Alaus body full, o karbonizacija aukšta.

P.S. turint galimybę alų pabrandinkite. Priešingai, nei Kwak‘as, Tripel Karmeliet pasiduoda brandinimui ir bręsdamas butelyje tampa tik geresniu ir įspūdingesniu.

Šie du alūs yra ne vieninteliai Bosteels Brewery sukurti perlai – trečias, išskirtinis jų produktas – šampaninis Deus alus. Tačiau apie jį kitą kartą, kai proga bus tinkamesnė 🙂

Skanaus!

Apie Old Port Ale pristatymą

Matyt jau supratote iš antraštės, kad čia rašysiu apie naująjį ŠUA produktą – Old Port Ale škotiškąjį elį. Šis alus oficialiai pristatytas sausio 17d., nors tiesą sakant, prekyboje pasirodė žymiai anksčiau, todėl į šį pristatymą žygiavau su alumi susipažinęs. Kodėl apie tai rašau tik dabar? Tiesiog anksčiau parašyti neturėjau nei laiko, nei noro, o vis dėlto neparašyti būtų šiek tiek negarbinga, nes tai vienas iš nedažnų atvejų, kuomet didįjį pramoninką gali paminėti geru žodžiu.

Nustebau, kuomet pasitikrinęs BeerGeek pašto dėžutę joje aptikau kvietimą į šį renginį. Pasvarstęs nusprendžiau, jei jau kviečia, tai greičiausiai ir blog‘ą skaito, todėl remdamasis Michael Jackson principu, nepasididžiavau ir kvietimą priėmiau. Deja, teko eiti vienam, nes kiti BeerGeek‘ai dalyvauti negalėjo. Mane šis renginys intrigavo dėl keleto dalykų:

1)      kokia publika bus pakviesta/ar aptiksiu ten kitų blogerių;

2)      kaip vyks pristatymas, kokią dalį jame užims „mes geriausi“ šou;

Straipsnio pabaigoje pateiksiu oficialų spaudai paruoštą tekstą, galėsite jį paskaityti, pakomentuoti ir pakritikuoti. Apie patį alų irgi nekalbėsiu, nes kam įdomu, pasisakymus galėjote surasti pingvi ir alusalus (rekomenduoju, nes aprašymas ir įvertinimas puikiai atitinka realybę) blog‘uose.

Taigi, tiesiog trumpai mano nuomonė ir intrigų atomazgos. Nuvykus į pristatymą Ex Libris klube, net nespėjus pasikabinti palto, mane pasitiko vėsi taurė Old Port Ale. Šiaip ne taip nusigavęs iki rūbinės ir pasikabinęs paltą, gana lengvai išsisukau nuo ten besibūriuojančių žurnalistų (nežinomas veidas niekam nebuvo įdomus :)) ir prasmukau į pagrindines patalpas, kuriose jau šnekučiavosi nemaža dalis svečių. Pradėjau nagrinėti susirinkusią publiką savo skvarbiu antropologo žvilgsniu ir, deja, nepamačiau nei vieno pažįstamo veido iš alaus sferos. Šiek tiek pasitrynęs aplinkui pagalvojau, kad būtų buvę smagu šalia atvykusio Račo išvysti ir Ramanauską, bet norai ir liko norais. Prasidėjo pats pristatymas, sveikinimo žodį tarė R. Viršilas, po jo kalbėjo Dž. Armonienė ir D. Dabrovolskas. Renginio metu, susirinkusiai publikai nuotaiką palaikė ir nuobodžiauti neleido svetys iš Škotijos, kuris renginio pradžioje pareiškė „kad kiekvienas Port Ale gurkšnis leidžia jam pasijusti vis didesniu škotu“. Supraskite kaip norite, man tai pasirodė sarkastiška. Neišvengta buvo ir linksmų nusikalbėjimų, kaip antai virtuvės šefas, kalbėdamas apie maisto derinimą, šį alų vadino lageriu. Galiausiai, renginiui besibaigiant ir sukviestom žvaigždėm besiskirstant, susipažinau su viena blog‘ere – sezoninevirtuve.lt portalo savininke. Linksmai paplepėję, pasukome skirtingais keliais.

Galutinė mano nuomonė apie šį renginį tokia: kad ir kas jį rengtų – ar didysis pramoninkas, ar mažasis aludaris – toks renginys prisideda prie alaus kultūros skatinimo Lietuvoje. Nors ir neišvengta „popsinių“ elementų ir sukviesta auditorija apie alų nusimanė matyt tiek pat, kiek aš apie baletą, ją pavyko sudominti (net ir man pasirodė įdomu, kokius patiekalus siūlys derinti prie šio alaus). Už tai dedame pliusą Švyturiui ir tikimės, kad kitos daryklos paseks šiuo pavyzdžiu (gal jau ir pasekė, net pats nežinau). Žinoma, turint pinigų, tokį „pijarą“ prasukt nesunku, tačiau šis renginys net ir nebuvo persmelktas tuo „mes geriausi“ šou.

Oficialus pareiškimas spaudai:

„Švyturys“ pristatė škotiškąjį elį – „Old Port Ale“

„Švyturio“ aludariai sausio 17-osios vakarą skambant dūdmaišių garsams pristatė „Old Port Ale“ – naująjį Tradicinės „Švyturio“ kolekcijos narį. Tai škotiškojo elio (angl. Scottish ale) stiliaus alus.

Į „Old Port Ale“ vakarą susirinkusius svečius įsijausti į užjūrio dvasią padėjo ne tik dūdmaišių muzikos garsai, bet ir ypatingo svečio – aktoriaus Malcolmo Stewarto – deklamuojama alaus poezija bei sekamos alaus ir škotiškų tradicijų istorijos.

„Sukurti škotiškąjį elį paskatino tai, jog lietuviai daug keliauja, atranda vis naujas alaus rūšis. „Old Port Ale“ – tamsus, gražios raudonos rubino spalvos, klampus, 5,6 alkoholio stiprumo elis. Jis skirtas išrankesniam alaus mėgėjui, kuris ieško naujų ir įdomių alaus rūšių. Tai salstelėjusio skonio, gana tirštas alus, o kompaktiška puta išsiskiria tirštos grietinėlės užbaigimu“, –naująjį alų pristato jo kūrėja vyriausioji „Švyturio“ aludarė Džuljeta Armonienė.

„Old Port Ale“ pagrindas – trijų miežių salyklų derinys. Kurdama jo receptą Dž. Armonienė pirmą kartą panaudojo „Carared“ salyklą. Jis suteikia „Old Port Ale“ dar daugiau kūningumo ir gilią, rubino raudonumo spalvą. Dėl aukštutinės ir žemutinės fermentacijos (ale) mielių alus tampa turtingesnio aromato ir skonio.

Anot „Švyturio“ aludarės, patiems ragaujant šį škotiškąjį elį galima atrasti įvairių poskonių: „Aš pati jaučiu gvazdikėlį, egzotines gėles, prieskonių – šie poskoniai yra suformuojami salyklo. Pagal savo stilių, škotišką elį formuoja visų pirma salyklo įvairovė, o apynių jo skonyje, o ypač aromate, nėra daug, jie yra kaip fonas skonių paletėje“.

Ieškoti skonių balanso

Norint geriausiai atskleisti škotiško elio aromatą, jį rekomenduojama ragauti iš į viršų siaurėjančios taurės ant kojelės.

Alaus someljė, virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas „Old Port Ale“ siūlo derinti su ožkos sūriu, rūkyta lašiša, ispaniškais kumpiais.

„Iš patiekalų išskirčiau dideliais gabalais keptą, sodrią mėsą ar žuvį. Šių produktų skoninės savybės puikiai dera ir balansuojasi tarpusavyje su šio škotiškojo elio poskoniais“, – teigia D. Dabrovolskas.

Tradicinę „Švyturio“ kolekciją sudaro tradiciniai alaus stiliai. Šia kolekcija Klaipėdos aludariai siekia parodyti alaus įvairovę, skatinti pažinti platesnį alaus pasaulį. Tradicinė kolekcija skirta išrankesniam vartotojui, o skirtingi ją sudarantys alaus stiliai derinami su jų poskonius atitinkančiais patiekalais.

RECEPTAS

Virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas rekomenduoja ir namuose pasigaminti prie šio škotiškojo elio derantį bei nesudėtingai paruošiamą užkandį – rūkytos lašišos suktinuką su karamelizuotomis morkomis ir salierais.

Rūkytos lašišos suktinukas su karamelizuotomis morkomis ir salierais

Paruošimo laikas: 20-30 min.

  • 500 g plonai pjaustytos rūkytos lašišos
  • 400 g morkų
  • 400 g salierų šaknų
  • 200 g rudojo cukranendrių cukraus

Morkas ir salierus nuvalome ir susipjaustome nestoromis lazdelėmis ir jas užmerkiame į šaltą vandenį 2-4 val., o geriausia būtų iš vakaro. Daržovės tuomet bus saldžios ir sultingos.

Mirkytas daržoves nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir kepiname keptuvėje įpylę šlakelį aliejaus. Lengvai apskrudus daržovėms beriame cukrų ir jį kaitindami ištirpiname, tada dar labiau viską pakaitiname, kol cukrus aplink daržoves karamelizuojasi. Karamelizuotas daržoves suberiame ant kepimo popieriaus ir atvėsiname. Atvėsintas daržoves apsukame rūkytos lašišos juostelėmis ir patiekiame.

P.S. matyt vertėtų pastebėti, kad viso renginio metu jaučiausi atsidūręs nevisai savo vietoje. Mūsų „didžiųjų“ žvaigždžių akinamas spindesys neleido renginio metu jaustis jaukiai ir visiškai atsipalaidavus. Malonu sulaukti kvietimo į tokį renginį, bet man asmeniškai maloniau buvo dalyvauti NGR… 🙂

Renginio nuotraukos:

 

 

 

Užkandžiai: traškūs avinžirniai

Rengiant ar dalyvaujant pasisėdėjimuose (ar sesijose) tenka paragauti įvairiausių užkandžių. Dažniausiai tai būna eilinės užkandėlės pirktos artmiausiame prekybos centre, bet retkarčiais atsiranda ir tokių narsuolių, kurie pagamina kažką namie ir vaišina visus susirinkusius. Neseniai, minėdamas sesijos pabaigtuves, kaip tik sutikau vieną tokią narsuolę ir man kilo idėja paprašyti ir paplatinti skanaus užkandžio receptą šiame blog’e. Tikiuosi, kad tai taps tradicija ir dažniau galėsiu dalintis savo aptiktais ar kitų papasakotais receptais – juk kepta duona ar „čipsai“, matyt pats prasčiausias pasirinkimas gurkšnojant skanų alų. Jūsų dėmesiui ir teismui pirmasis ledlaužys – traškių avinžirnių receptas.

Užkandžiui reikės:

avinžirnių (užmerkti, kad išbrinktų per naktį)
aliejaus,
druskos,
prieskonių:
petražolių,
džiovintų česnakų,
čili pipirų,
rozmarino,
baziliko,
kumino  (spaudžiame čia, jei pirmą kartą girdime tokį prieskonio pavadinimą),
juodųjų pipirų.

Gaminame:

Per naktį vandenyje išbrinkusius avinžirnius apie 20 min verdame ant stiprios ugnies – išvirę jie taps minkšti, tačiau nesutežę, birūs. Išvirtus avinžirnius nusausiname (nes būdami drėgni jie ne iškeps, o išsitroškins)ir suberiame į kepimo skardą. Tuomet gausiai apšlakstome aliejumi, apibarstome druska ir prieskoniais (saikingai naudoti pipirus, tačiau petražolės negailėti). Viską išmaišome ir keptame jau įkaitusioje orkaitėje apie 30-40 min, vis pamaišydami ar pakratydami skardą. Iškepę avinžirniai yra dailiai rusvi – jų išorė traški, o vidus minkštas.

Paragaukite – nepasigailėsite.

Už receptą nuoširdžiai dėkoju Indrei! 🙂

Dundulio Gutstoutas – good stout’as!

Gutstoutas

Širvėnos bravoras

Stilius: avižinis stautas

Alk. konc.: 5,2%

Rekomend. temp.: 14 °C

Lietuviškas stautas?! Išgirdęs dar 2012 metais Dundulio paskelbtą naujieną iškart užsimaniau paragauti. Teko šiek tiek palaukti, bet vos tik perskaičiau naujieną, kad sausio 11 dieną jo bus galima įsigyti baruose ir alaus parduotuvėse iškart suskubau į „Alaus kolonėlę“ nusipirkti „Gutstouto“.  Nusipirkau, ir ne litrą, o iškart du – pasitikėjau aludariais, tikėjau (tiksliau būtų sakyt – tikėjausi), kad šis stoutas bus geras.. Ir nenusivyliau, bet apie tai šiek tiek vėliau. Dabar trumpai apie patį alų.

Galbūt pirmas klausimas kuris nejučiomis iškyla – kas per velnias tas avižinis stautas?

These are generally medium to full bodied stouts that have an unreal smoothness to them from the addition of oats to the mash. The oats not only add a lot of smoothness to the mouth feel but give a touch of sweetness that is unlike any other type of stout. Both levels of roasted flavor and hop character will vary.

beeradvocate.com

Trumpai – švelnus, kavinis stautas, puikiai tinkantis atgaivai po sunkios darbo dienos..

Štai kaip savo būsimą (dabar jau esamą) produktą pristatė patys aludariai:

Laukdami svieto pabaigos, nutarėme ir mes pasidalinti “juoda” naujiena savo produkcijos asortimente. Tai avižinis stoutas “Gutstoutas”. Alus barų kranus ir Jūsų bokalus pasieks 2013 metais.

“Tai elio stiliaus alus, išsiskiriantis savo sudėtinga degintų salyklų baze, kavos ir šokolado užuominomis primenančiu skoniu. Alaus gamyboje naudojami net trijų rūšių deginti salyklai – šokoladinis, degintas salyklas,  skrudinti miežiai. Alaus kūną sutvirtina Miuncheno ir “CaraCrystal” karamelinis salyklas,  šilkinį pojūtį gomuryje suteikia avižų dribsniai. Alaus virimui naudojame angliškus Target ir  East Kent Goldings apynius.  Fermentuojamas aukštos atenuacijos angliškomis Nottingham  elio mielėmis.”

sirvenosbravoras.lt

 Mano pastebėjimai:

KVAPAS:  aiškiai dominuoja kavos aromatas. Kvape, taip pat juntamos grietinėlės natos – stoutas išsiduoda, kad bus švelnus ir maloniai tekantis gomuriu.

IŠVAIZDA:  stautas yra juodos – anglies spalvos. Šiek tiek nuvylė šio alaus puta – ji nebuvo nei standi, nei patvari, vienu žodžiu visiška priešingybė „stautiškai“ putai. Vis dėlto, putos netvarumas gali būti ir šalutinis alaus pirkimo iš pilstyklos pavyzdys. „Alaus kolonėlėje“ mane perspėjo, kad alus ką tik pajungtas ir gali būti netinkamos temperatūros, todėl grįžęs namo, palaikiau jį kambario temperatūroje ir degustavau tik po gero pusdienio. Reikėtų šio stauto paragauti tiesiai iš krano, galbūt ir vaizdas tuomet būtų visiškai kitoks. „Gutstouto“ karbonizacija yra medium-high (vidutiniškai aukšta), o body – low-medium (mažai-vidutiniškai tirštas)

SKONIS: skonyje, kaip ir kvape, dominuoja kava ir grietinėlė. Apyniai praktiškai nejuntami, jų kartumas maloniai derantis su deginto salyklo skoniu. Taip pat šis alus maloniai kreminis, labai švelnus. Šiek tiek erzinantis dalykas yra netikėtai pasireiškusi rūgštelė, kuri šiek tiek per stipriai erzino gomurį, ypač pirmojo bokalo metu.

Iš šio alaus tikėjausi labai daug ir tikrai nenusivyliau. Siūlau paragauti ir įvertinti, nusivilti neturėtumėte. Širvėnos bravoras savo internetiniame puslapyje siūlo šias vietas, kur galima nusipirkti Gutstouto: (čia)

Nusprendžiau iš komentaro tekstą perkelti ir į straipsnį.

PAPILDYMAS (2013-01-25) Antrasis ragavimas: Taigi, vakar šio alaus ragavau (gėriau) antrą kartą. Pasikeitė keletas dalykų – alus atkeliavo iš Kauno – mašinoje praleido apie 130 km. Kol keliavo, galbūt dėl mašinoje buvusios temperatūros, alus sušilo iki maždaug rekomenduojamų 13-14 laipsnių (neturėjau galimybės pamatuoti tiksliau). Šiek tiek pastovėjęs ant stalo, kad “susistovėtų” buvo suverstas į pintą. Ir iš tiesų – puta standesnė ir patvaresnė (nors norėtųsi daugiau, bet komentaruose aukščiau paaiškinta, kaip galima būtų išgauti geresnį efektą) ir rūgštumo gaidos neliko arba bent nepajaučiau. Išvados: neplakite, gerkite rekomenduotinos temperatūros ir per ilgai nelaikykite – tada pajusite tikrą malonumą gurkšnodami šį stout’ą 🙂 Geras alus – geriausia reklama, kažkaip net ir norint nelabai yra ką sukritikuoti. Spaudžiu dešinę aludariams.

Nacionalinis giros ringas 2012

APIE

Šiemet, jau ketvirtą kartą vyko „Nacionalinis Giros Ringas“, kuriame buvo išrinkta geriausia gira Lietuvoje. Prieš penkerius metus grupelės entuziastų sumąstytas renginys kasmet įgauna vis didesnį mastą, o juo susidomėjo daugelis Lietuvos giros gamintojų. Pagal konkurso taisykles, ringe dalyvaujanti gira atrenkama Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant. Gira vertinama „aklos degustacijos“ būdu, iki tol laikoma vienodomis sąlygomis 3 dienas. Ringas remiamas tik privačių rėmėjų ir įmonių lėšomis, tapimas renginio rėmėju visiškai neįtakoja rezultatų, nes degustacija yra vykdoma vadinamu „akluoju“ būdu, kai komisijos nariai nežino, kokią girą ragauja. Organizatoriai ir atstovai iš ragaujamos giros gamintojų fabrikų į komisijas neprileidžiami.
Šiemet bus vertinamos tik tos giros, kurias galima nusipirkti Lietuvos teritorijose, taip pat ir užsienio gamintojų. Tokie dalykai, kaip giros gėrimai, šiais metais buvo išbraukti iš dalyvių sąrašų ir ringe dalyvavo 19 natūraliai raugintų girų.
Vertinimo komisijos šiais metais buvo dvi: Profesionalų (į kurią buvau pakviestas ir aš :)), bei Liaudies – kurią sudarė visi panorę sudalyvauti šiame renginyje. Buvo išdalinti 4 medalių komplektai: Grand Prix – kurį teikė tik profesionalų komisija ir Aukso, Sidabro ir Bronzos medaliai kuriuos išrinko bendri liaudies ir profesionalų komisijų balsai.

ĮSPŪDIS

Renginio idėja – tikrai smagi ir originali. Dalyvauti galėjo kiekvienas atėjęs, nepaisant amžiaus ar patirties. Gira buvo nemokama, o geras laikas garantuotas. Organizatoriai prieš renginį baiminosi, kad giros trūks, tačiau, jos buvo daugiau nei pakankamai.
Nelaikau savęs nei dideliu giros mėgėju, nei juolab jos ekspertu – svarbiausiais tikslas buvo – nepasišiukšlinti vertinant gėrimą. Savo pasirodymu likau itin patenkintas. Aklos degustacijos metu, bandžiau spėti girą, kurios skonis man atrodė pažįstamas (o ragavęs iš viso sąrašo buvau vos penkias). Taikliai šoviau keturis kartus iš penkių. Neatpažinau tik Smetoniškos giros, o pataikiau spėdamas Švyturį, Rugilę, Gubernijos duonos, bei Smetonišką porterio.

Štai taip atrodė galutiniai rezultatai:                                                                                                  O čia mano vertinimas:

 

 

 

 

 

 

 

APIBENDRINIMAS

Kaip ir minėjau – renginys smagus, tik kad labai jau saldus! 🙂 Laimėtojai į savo gamyklas gaus įrėmintą sertifikatą.
Liaudies balsus pasiglemžė:

  1. Smetoniška Porterio gira
  2. Senojo Pasvalio gira
  3. Квасс Лидский

Komisijos Grand Prix atiteko – Senojo Pasvalio girai, kuri ir mano nuomone, šio įvertinimo nusipelnė. Kiek teko girdėti, ją galite įsigyti Alaus kolonėlėje..

Skanaus, paragaukite ir vertinkite patys, o kitais metais patys sudalyvaukite Nacionaliniame Giros ringe!

Samuel Adams Boston Lager

 Samuel Adams Boston Lager

 Boston Beer Company, Massachusetts,  JAV

Stilius: Vienna lager

Alk. konc.: 4.90% ABV

Rekomend. temp.: 5-8°C

Ratebeer.com: 70/100

BeerAdvocate.com: 90/100

Samuel Adams – vardas ir pavardė Bostone gerai žinomo maištininko kovojusio dėl nepriklausomybės bei virusio alų pagal paveldėtas tėvo tradicijas. Tikriausiai šios dvi priežastys ir lėmė būtent tokį alaus vardą.

Jim Kosh – jau šeštos kartos aludaris savo šeimoje. Jis buvo pirmasis iš šešių, metęs šį amatą ir pasiekęs gana neprastą karjerą ne alaus industrijoje, iki kol, veikiausiai meilės vedamas, vėl atsisuko į jau primirštą amatą – alaus gamybą. 1985 metais Jim Kosh išsitraukė senai vartytus savo proprosenelio receptus, rado savo mėgstamiausio – Boston Lager alaus receptą ir išvirė gana nemažą kiekį šio alaus. Toliau sekė varginantys vaikščiojimai po Bostono barus ir restoranus, kurių savininkams buvo siūloma paragauti kitokio alaus. Metų gale Samuel Adams Boston lager galima buvo įsigyti net 25 baruose ir restoranuose. Alaus mėgėjai greitai skleidė žinią apie kažką kitokio, neragauto, nepaprasto, kas bravorą atvedė į neregėtos sėkmės kelią. Šiandien Samuel Adams siūlo virš 30 alaus rūšių, kurios parduodamos visose JAV valstijose bei daugiau nei 20 šalių už Atlanto.

Samuel Adams Boston lager – pirmasis šio nuostabaus bravoro perlas, kuris išgarsėjo savo skonio pilnumu bei visišku išskirtinumu lyginant su kitais, tuo metu JAV parduodamais alumis. Šis alus yra laimėjęs daugybę prestižinių alaus konkursų, kurių datos yra pažymėtos ant alaus kamštelių.

We’ve always pushed ourselves to see what we can do to make the beer taste better without changing the recipe. Most of those efforts have focused on the process and the ingredients. Wanting to leave no stone unturned, we turned our attention to the glass. There are hundreds of beer glasses but we wanted to see if like wine, we could use the shape to actually enhance the flavor and taste of the beer. Over the course of 18 months we evaluated hundreds of different shapes. Our custom glass was crafted to optimize the experience of drinking a full flavored beer like Samuel Adams Boston Lager.

Gamintojas 

 Mano pastabos. Vario spalva bei lageriškas skaidrumas iš karto sužadina norą paragauti. Puta susidaro aukšta, išsilaiko ganėtinai ilgai. Pritraukus taurę arčiau burnos užuodžiu skrudintą salyklą, apyniai taip pat jaučiami, tačiau jie greitai atsiduria salyklo fone, kvapas patvirtina, kad netrukus raugausime kažką kitokio.

Skonyje tai visiškai pasitvirtina, salyklas ir apyniai puikiai dera, neišryškėja nei vienas, nei kitas alaus komponentas, tačiau sudėjus juos abu, gaunamas labai išraiškingas, kiek saldokas skonis, kuriam apibūdinti tinkamiausias vienas žodis – pilnavertiškumas.

Karbonizacija aluje aukštoka, tačiau ne per aukšta, kūnas – vidutinis, puikiai tinkantis lageriui.

Viską apibendrinus šis lageris yra ko gero geriausias iš mano gertų. Kaip elių megėjas galiu teigti, kad šis lageris gali lygiuotis su eliais. Jei ne šiek tiek besikandžiojanti kaina (virš 5lt už 0,33l) išbandyčiau šį alų ir sesijų metu. Alus gaivinantis, lengvas, atsigėrus gurkšnį norisi iš karto atsigerti ir dar vieną. Paragavus šio alaus nekyla jokių klausimų dėl Samuel Adams išpopuliarėjimo priežasčių. Verta, rekomenduoju!

Schlenkerla – rūkytas alus!

Pristatome Jums du senojo Vokietijos brewpubo Aecht Schlenkerla šedevrus. Pirmas – tai tradicinis rauchbier’as. Alus, kurio kiekvienas alaus gerbėjas privalo paragauti. Antrasis – netradicinis helles stiliaus variantas, kuriame jaučiama rūkyto skonio užuomazga. 

Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Rauchbier

Alk. konc.: 5,1% ABV

Rekomend. temp.: 9 °C

RateBeer.com97/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Rauchbier išvertus iš vokiečių kalbos reiškia rūkytas alus. Alus rūkytu vadinamas, nes miežinis salyklas džiovinamas ant atviros ugnies, tokiu būdu jis įgauna dūmo skonį ir kvapą. Alui giminingo gėrimo – viskio mėgėjai yra pažįstami su rūkytu salyklu. Škotijos Ailos saloje yra gaminamas viskis, kurio salyklas yra džiovinamas ant degančių durpių laužo, kas viskiui suteikia durpišką/rūkytą skonį. Šis salyklo ruošimo būdas Vokietijoje būdavo naudojamas anksčiau, o šiuo metu liko nedaug alaus gamintojų, kurie visi įsikūrę Frankonijoje, Vokietijoje. Prasidėjus craft beer revoliucijai šį būdą pradėjo naudoti ir pasaulio aludariai/ bet tradicinis rauchbier yra Bambergo rauchbier. Laužui yra naudojamos medis pavadinimu bukas (beech).

It has a firm smokiness from its aroma through its palate to its clean, dry, long finish. Its aroma and flavours are shock at first, but this style marries perfectly with smoked ham or sausages.

Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Mano pastabos. Alus tamsiai rudos spalvos, skaidrus. Kvapas – rūkyto salyklo, pirties dūmo.  Skonyje dominuoja rūkytas salyklas. Į galą pasirodo silpnos apynių užuomazgos. Tarp vidutinio ir pilno kūno (medium to full body), kreminė pabaiga.

Iš esmės, tai šis alus yra išskirtinis. Dūmo skonis yra labai aiškiai išreikštas ir pastebimas. Rekomenduoju nusipirkti butelį Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen ir butelį kokio kito lagerio pavyzdžiui Paulaner Oktoberfest bier ir juos palyginti tarpusavyje – tokiu būdu pajausite milžinišką dūmų įtaką alui.

Aecht Schlenkerla Helles Lagerbier

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Dortmunder/Helles

Alk. konc.: 4,3% ABV

Rekomend. temp.: 6-10°C

RateBeer.com: 86/100

BeerAdvocate.com: 89/100

“Schlenkerla Helles” is brewed with fine Bavarian aroma hops from the area around the city of Nürnberg. It’s lagered in century old caves underneath the historic Schlenkerla brewery and maltings. Schlenkerla Helles is boiled in the same copper kettles and bottom fermented by the same yeast as the historic Schlenkerla Smokebeer. Its subtle smokiness without using smoke malt makes “Helles Schlenkerla Lager” a unique representative of the classic lager beer style “Bavarian Helles”. Editor’s note: Since this is not intended as a smoked beer, and is not billed as such, it has been classed here as a Helles, despite some samples having residual smoke character.

Gamintojas 

Mano pastabos. Visiškai skaidrus alus, putos tik užuomazgos. Labai labai šviesi spalva, nesimato kitų salyklų indėlio apart bazinio. Stiprus miežio kvapas. Skonyje dominuoja bazinis miežinis salyklas, šiek tiek kartumo pabaigoje. Jaučiamos pretenzijos i dūminį skonį.

Gurkštelėjus, ateina į galvą Lietuviško alaus reklamos, kai rodo tyrą vandenį ir žvilgantį miežio grūdą. Tai –  kokybiškas lageris. Kur kas kokybiškesnis, nei jo stiliaus kolega švyturio extra! Švarus ir grynas alus.

Tomo pastabos. Spalva:  Skaidri, itin lageriška. Lengvos, auksinio krislelio glūdinčio vandenyje spalva. Puta susidaro nemaža, bet greitai išsisklaido ir iš jos lieka tik užuomina. Ganėtinai keista, bet pats alus po savęs palieka ganėtinai ryškų paveikslą. Alaus karbonizacija nėra labai aukšta, bet ji viršija vidutinę. Alus ganėtinai vandeningas, jo drink-ability aukštas.

Kvapas: dominuoja vienas, labai aiškiai išreikštas salstelėjęs aromatas, tarsi ir medaus, bet apibūdinti sunkoka. Tas medaus aromatas, greičiausiai skleidžiasi nuo miežių salyklo.

Skonis: Kaip lageris, man asmeniškai per saldus. Apynių tik užuominos.  Skonis neišraiškingas, labai lengvas. Sunku pajausti kažką ryškaus, jaučiamas salyklas. Tas skonis primena medaus korio, su šiek tiek medaus likučių ir keliomis bitės kojelėmis. Poskonyje tos „bičių kojelės“ gardžiai pereina į rūkytos mėsos prieskonį. Medaus skonis čia greičiausiai atsiranda iš miežinio salyklo. Šis alus yra žymiai kokybiškesni Biržų miežinuko variantas. Skanaus!

Viržinis alus – Tikro Alaus Draugijos eksperimentas.

Nuotrauka neryški, bet nenorėjau iškreipti vaizdo naudodamas blykstę.

Viržinis (alaus kiekis RIBOTAS!)

TAD ir Curva piscis”; Tauros bravoras, Panevėžys.

Stilius: Gruit (elis su žolelėmis)

Alk. konc.: 4,5 % ABV

Rekomend. temp.: 10 – 12 °C

Šiandien, spalio 25d., (pradėjau rašyt tada, bet „postinu“ tik dabar) „Leičiuose“ buvo pristatytas naujausias Tikro Alaus produktas – Viržinis alus. Tai – sezoninis viržių alus, arba tiksliau, gruit elisKaip rašo Tikras Alus savo puslapyje: „tai bendras TAD ir aludarių grupės iš Vilniaus “Curva piscis” (lot. “kreivos žuvys”) kūrinys, virtas Tauros bravore Panevėžyje. Jam rinkome viržius skirtingose Lietuvos vietose – Dzūkijoje ir pamario pelkėse, tada suvežę į Panevėžį, pasiraitojome rankoves ir ėmėmės darbo.”

Kas tas gruit elis?

„Though hardly ever made nowadays, Gruitbier was in its time, some 500 to 1,000 years ago, clearly the most common beer style in the world. Gruit is old German for herbs. Gruitbier was brewed both on the Continent and on the British Isles. Gruit (or herbs) is what most medieval brewers used to flavor their beers with before hops became a universal beer flavoring agent starting around the 15th century. Gruit was used either as a single type of herb or as a mix. The medieval pre-hops brewers used just about any herb to flavor their brews. Perhaps the most common of these were yarrow, bog myrtle (also known as sweet gale), juniper, rosemary, mugwort, and woodruff. Because most of these medieval herbal hops-substitutes add a slight bitter-sweetness to the brew, the taste of Gruitbier can probably best be described as faintly resembling Vermouth.”

germanbeerinstitute.com

PASTABA: Mes ragaujame paprastą šio alaus variantą, nes deja specialusis rezervas Vilniaus nepasiekė. Gamintojai apie spec. rezervą: <…> keturias statines alaus atskyrėme ir specialiai paruošėme – papildėme alaus ir dalies paliktų žiedų plikalu – taip išgaunant dar daugiau aromato!”

Gamintojai: „Viržis – rausvai žydintis augalas, plačiai paplitęs Lietuvos teritorijoje. Viržio žiedai išskiria kvapnų nektarą, kurį renka ne tik bitės, įvairūs vabzdžiai, bet ir… aludariai. Viržių alus žinomas bent keletą tūkstantmečių – archeologai aptiko viržių pėdsakų vieno seniausių fermentuotų gėrimų inde, datuojamame 2000 m. prieš Kr. Šis alus nuo senų senovės apipintas legendomis, minimas skandinavų sagose, škotų mite apie narsiuosius piktų žmones, kurių karalius paaukojo sūnaus ir savo gyvybę, idant išsaugotų svaigaus ir jiems galią teikusio viržių gėrimo paslaptį. Vedami smalsumo ir noro suprasti nepaprastą viržių alaus skonį, remdamiesi išlikusių receptų aprašais, sumetę viržius, pačių surinktus skirtingose Lietuvos vietose, Tikro alaus draugija ir aludarių grupė Curva piscis sukūrė savą šio alaus versiją. Joje salyklas ir apyniai suderinti taip, kad neužgožtų subtilaus viržių aromato ir skonio.”

Daugiau informacijos Tikras Alus tinkalraštyje. Čia plačiau aprašomas gaminimo procesas, pateikiamos vietos kuriose galima nusipirkti ir paskanauti šio alaus! Užsukite.

Mano pastebėjimai: Bendrai nuo BeerGeek.lt kolektyvo norčiau padėkoti už galimybę paragauti gruit elio be didesnių pastangų ar kaštų. Tai retas atvejis ir puikus alaus kultūros kėlimo pavyzdys. Ačiū!

Toliau apie alų:  šio alaus tikrai nesiimsiu vertinti. Pirmas kartas, kuomet ragauju gruit elį (apart gurkšnelio, kurį svetys iš Norvegijos atvežė į Sambarius) patirties turiu per mažai. Tačiau pastebėjimus pateiksiu:

KVAPAS: silpnai išreikštas, salstelėjęs aromatas, primenantis kažkokias uogas. Laukines uogas, greičiausiai spanguoles, galbūt avietes. (Tačiau, tai gali būti ir tie patys viržiai, nes su jais susidurti anksčiau – neteko)

IŠVAIZDA: „kaip obuolių kompoto“, t.y. gelsvai oranžinė – tarsi šviežiai surinkto medaus spalva. Alus visiškai neskaidrus, „body“ silpnas, karbonizacija žema, putos beveik nėra.

SKONIS: labai lengvas, vasariškas tarsi summer beer. Gurkšnodamas prisiminiau vasarą ir supratau, kad karštą vasaros dieną tokiu alumi mielai atsigaivinčiau, bet kadangi už lango audra ir ant nosies žiema, norisi kažko stipresnio ir tvirtesnio. Grįžtant prie skonio, tai jis neišraiškingas, kaip ir kvapas. Jaučiamas natūralumas, tačiau tikėjausi stipresnio viržių išraiškingumo. Labai vandeningas alus, jo „drink-ability“ labai aukštas. Pats alus šiek tiek rūgštelėjęs. Jame jaučiasi „gamtos indėlis“. Alus šiek tiek primena „laukines avietes“.

Apibendrinant, sakyčiau, kad šis alus yra puiki atgaiva karštos vasaros dieną arba neįpareigojantis bičiulis sesijai. Gaila, jog tai limited edition produktas, nes mielai jo išgerčiau prie šiltesnių orų. Reikėtų pastebėti, kad tai tik mano nuomonė, alų gėriau iš bačkos ir deja, netinkamos temperatūros, todėl galėjau praleisti kažką svarbaus ar ryškiai atskleisto. Ačiū už šį tą naujo, tas ketvirtadienio vakaras nepraėjo veltui!

Laukite ir kitų BeerGeek‘ų įvertinimo ir nepamirškite paragauti Viržinio! Galbūt tokia proga daugiau niekada nepasitaikys!

„Alaus kelias“

Šeštadienio vakare buvau tokioj ekskursijoj pavadinimu „Alaus kelias“. Ekskursijos organizatoriai yra pramogų agentūra „Vaiduokliai“. Alaus kelią gavau dovanų…

Visa ekskursija prasidėjo prie Lietuvos pašto, ten 18h susitikome su savo gide, kuri plačiai papasakojo visas legendas ir senovinius populiariuosius faktus (Mesopotamija ir t.t.) apie alų. Išklausę visas įdomybes pajudėjome link pirmo baro – „Būsi Trečias“. Šis brewpub’as man gerai pažįstamas, bet patalpoje, kurioje verdamas alus nesu buvęs. Grupėje buvo 22 žmonės, taigi ją skėlė per pusę ir mano grupės dalį nuvedė į pasižiūrėti, kaip verdamas alus. Besižvalgant po alaus gamybos patalpą, baro savininkų sūnus trumpai papasakojo apie gamybos ypatumus. Apsižvalgius viršuje laukė būsi trečias alaus degustacija (alaus neaptarinėsiu straipsnis ne apie tai). Degustacijos metu šiek tiek papasakojo kaip reikia degustuoti alų ir šiek tiek kitokių įvairenybių.

Antra stotelė – „Leičiai“. Ganėtinai nauja alinė. Tiems patiems sąvininkams priklauso ir alaus rūsys „Bambalynė“. Šioj vietoj dar nebuvau buvęs. Leičius įsivaizdavavau, kaip kultūringesnį alaus namų variantą, visgi Stiklių gatvė sufleruoja apie aukštą nuomos kainą. Vaizduotė pasitvirtino Leičiai šauni vieta, bent jau savo interjeru, nes nieko kito pasakyti negaliu. Ai dar, kad personalas atrodo tvarkingas. Leičiuose ragavom tris alus. Pirmą, kiek pamenu lagerį. Antrą – elį, kuris akivaizdžiai buvo prarūgęs, arba aš kvailas, nesuprantu stipriai rūgštaus ir vimdančio skonio, o pats alus buvo kambario temperatūros. Apie šį Leičių privalumą yra tekę skaityti ir anksčiau tikrame aluje. Poto sekė dar trečias alus, nepamenu koks…

Paskutinis aplankytas baras – Senamiesčio „Šnekutis“. Šnekutyje pagaliau gavau Jovarų alaus, labai laukiau jo, nes tai ko gero autentiškiausias Lietuviškas alus. Šnekutyje gidė vis dar pasakojo apie kažką, bet nebegirdėjau, nes susėdę prie stalų dalyviai diskutavo tarpusavyje, tuo pačiu ir aš turėjau ką papasakoti ekskursijos kolegoms…

Kokios galima būtų prieiti išvados? Paprastos. Šis renginys skirtas ne tokiems alaus entuziastams kaip aš, o žmonėms, kurie nori praplėsti savo akiratį, sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Sprendžiant iš dalyvių nuotaikingų veidų darau išvadą, kad buvo smagu. Vienaip ar kitaip, renginys skatina alaus kultūrą Lietuvoje, o tai visada sveikintina ir šaunu. Nuoroda į renginio internetinį puslapį: ČIA

Marston’s Oyster Stout

Oyster stout

Marston’s, Burton upon Trent, Anglija

Stilius: Dry Stout

Alk. konc.: 4,5% ABV

Rekomend. temp.: 13 °C

RateBeer.com: 45/100

BeerAdvocate.com: 78/100

1834 metais John’as Marston’as įkūrė alaus daryklą, kurią pavadino paprastai – „Marston’s“. Iki šiol Marston’s ne kartą jungėsi su kitomis alaus daryklomis ir dabar yra dalis „Marston’s Beer Company“, kuri valdo daug prekės ženklų, dalies jų galima įsigyti ir Lietuvoje. Marston’s flagmanas yra Pedigree (pale ale), atrodo seniau jo galima buvo nusipirkti vynotekoj. Pats „Oyster Stout“ pradėtas pardavinėti 1995 metais, kaip nuolat besikeičiančio special edition asortimento dalis. Po šešių mėnesių austrių stautą įtraukė į pastovų butelinių alų asortimentą. Marston’s šio alaus gamybai austrių nenaudoja, tą subtilų skonį suteikia ypatingos mielės. Yra daryklų, gamybos procese naudojančių austres, bet kol kas pačiam ragauti neteko.

Daugelis įvairaus plauko dendžių neįsivaizduoja austrių be šampano taurės, tuo tarpu 19 amžiaus Anglijoje austrės buvo varguolių maistas. Jas netgi nemokamai patiekdavo pub’uose, kaip užkandį prie stauto. Šis derinys buvo labai pamėgtas darbininkų, nes buvo ypač skanus ir pigus.

Among dry stouts reasonably widely available in britain, it has the fruitiest of flavours, with suggestions of onion or shallot and firm, woody, cedary background. These complex flavours are beutifully combined.

 Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Šio mano pamėgto stauto ratebeer ir beeradvocate įvertinimai yra labai prasti, bet siūlau nekreipt dėmesio į juos. M. Jackson’as yra pasakęs: austrių stautą galima arba labai pamėgti arba visai jo nesuprasti. Man pasisekė, patenku į pirmą kategoriją. Pamilau šį stautą nuo pirmo grukšnio. Pasitikėkit manimi ir galbūt atrasit dar vieną mėgstamą alaus stilių. Ir galit būt tikri, kad šūdino alaus jums niekada nesiūlyčiau. Skanaus!

Mano pastabos. Tipiška stauto išvaizda. Juodos spalvos, nedidelės rusvos putos. Puta nėra kreminė, kaip kitų ragautų dry stout’ų. Kvape dominuoja skrudintas salyklas, kurį papildo aromatas, kažkuo panašus i belgiškų mielių, dažnai sutinkamų dubbel’iuose ar quad’uose. Gurkštelėjus, pasitinka apynių skonių gama, po kurios seka kažkoks skonis, kurio nepavyksta identifikuoti, kažkas dar nepažįstamo mano gomuriui. Galiausiai viską užbaigia skrudinto salyklo kartumas. Lengvo kūno (light body) alus. Iš pradžių sausokas, bet gale lygus ir kreminis. Alus kurio praktiškai nereikia nuryti, atrodo, kad jis ištirpsta burnoje. Daug gaivesnis už savo brolius iš Airijos.

Scroll to top