APŽVALGOS

LĪGO ZIEMA 2014

Taigi visai neseniai, Rygoje, vyko žiemos alaus festivalis „LĪGO ZIEMA 2014“. Tai antrasis žiemos festivalis Latvijos sostinėje. Praėjusiais metais, panašų renginį, tik žymiai mažesnei auditorijai organizavo alaus baras-parduotuvė „ALEHouse“. Šiais metais, renginys įgavo masiškesnę formą ir mes, be didesnių dvejonių, nusprendėme jame apsilankyti.

LĪGO ZIEMA 2014

Labietis iškaba žymėjo įėjimo į festivalį vietą.

Festivalis vyko pramoniniame Rygos rajone, organizatorių „Labietis“ alaus bravoro-baro teritorijoje. Atvykę į renginio vietą, pasigedome organizuotumo. Buvo neaišku iš kurios pusės pradėti, todėl patraukėme ten, kur buvo daugiausiai žmonių. Pasirodo, tai buvo vienas iš trijų stage’ų, kuriame savo produkciją pristatė Latvijos naminiai aludariai. Tik ten išsiaiškinome, kad alų galima ragauti išsikeitus pinigus į vietinius, festivaliui skirtus, kuponus, kurie buvo keičiami „Labietis“ bare. Pasirinkimas paprastas – komercinei produkcijai skirti kuponai kainavo 5 arba 20 eurų, o namudinių aludarių kuponas 5 eurus.

Mūsų pareiga, nusipirkus kuponą į naminių aludarių stage’ą, buvo išrinkti ir geriausią ten parduodamą alų. Jeigu gerai pamenu, tai viso, save pristatė aštuoniolika aludarių. Prisipažinsiu, visų neišragavom. Kadangi, esu dalyvavęs „Atviro alaus“ aludarių taurėje Lietuvoje, galiu tik pasakyti, kad braliukams iki daugumos mūsų namudinių, kaip man keliais iki Pekino. Kai kurios produkcijos, net nebuvo galima laikyti alumi. Be abejonės, tai šiek tiek nuvylė. Išsikeitę likusius kuponus į craft aludarių, patraukėme ragauti jų alaus.

LĪGO ZIEMA 2014

„Viva“ Kazbek vieno apynio eksperimentai

„Labietis“ bare buvo pilstomas jų alus, tiesa tik stipresnis, nes festivalis buvo skirtas žieminiam alui. „Labietis“ verda ganėtinai įdomią produkciją, nevengia eksperimentų. Ne visi eksperimentai mums pasirodė vykę, labiausiai patiko jų siūlomas klasikinis pale ale’as ir imperial IPA. Ragavom ir, kaip jie teigia, pagal Latvijos tradicijas virto alaus. Taip pat eksperimentų, vienas jų buvo su kadagiais, panašus į Lietuvoje aptinkamą „Mėnuo Juodaragis“. Vėliau, dėka ramtyno, prisijungėmė prie trumpos ekskursijos po jų bravorą. Ten, vienas iš savininkų, prisipažino, kad silpnesnę produkciją, atjungė nuo kranų. Bene įdomiausia pasirodė jų vieno apynio serija „Viva“.

Antrame aukšte, virš „Labietis“ baro, buvo susirinkę Baltijos šalių craft’iniai aludariai. Latvius, be jau minėto „Labietis“, atstovavo „Valmiermuiža“, „Malduguns“, „ALEhouse“ (jie pristatė tik vieną savo pačių produktą – Medusas IPA, o visą kitą sudarė jų importuojama ir parduotuvėse parduodama produkcija). Lietuviai ir estai turėjo po vieną savo atstovą, atitinkamai „Dundulis“ ir „Pohjala“. Labiausiai norėjosi paragauti estiškos pasiūlos. Kaip jau minėjo Tikras Alus, į festivalį „Pohjala“ atsivežė daugiausiai savo pilotinę produkciją, bet buvo ir vienas komerciškas produktas – pusiau ruginis elis „Rukkirääk“. Paragavus keletą jų siūlomų produktų, susidarė nuomonė, kad potencialo vyrukai tikrai turi ir savo amatą išmano. Patiko ir vėliau, jų paleistas kvietinis alus, bei nevisai brandus imperinis porteris. Ramtyns, taip pat minėjo, kad jie organizuos savo minifestivalį – bus įdomu, lauksim žinių.

LĪGO ZIEMA 2014

„Pohjala“ estonian craft beer.

Nemažai dėmesio, festivalio metu sulaukė ir mūsų šalies flagmanas „Dundulis“. Verta pastebėti, kad daugumos ragautojų nuomonė apie lietuvišką craft’ą buvo itin palanki. Tas labai džiugino. Deja, tik vėliau, jau palikę festivalį sužinojome, kad „Dundulis“ ten pristatė ir naująjį produktą, gruit elį „Kietys“. Problema, žinoma, nedidėlė, alus jau atsirado ir „Špunka“ parduotuvėse. „ALEHouse“ prie savo stendo, taip pat traukė nemažą auditorijos dėmesį. Ir nors pristatė tik vieną savo produktą, jų butelinė produkcija buvo verta nuodėmės. Vienuolių alūs, saison, IPA’os, Imperial stout’ai, Mikkeler, Brewdog – galėjai ragauti iki nukritimo. Didžiąją laiko dalį ten ir praleidome. Likusios latvių craft’inės daryklos, nors ir nežybėjo išskirtinumu, tačiau, pristatė ganėtinai neblogus porterius, būtent jie ir paliko didžiausią įspūdį. Taip pat, reikia pastebėti, kad „Valmiermuiža“ skyrė daugiausiai dėmesio savo išoriniam prisistatymui.

Alus festivalio metu, tikrai buvo neblogas. Galbūt, išorinės komunikacijos stoka, sutrukdė pritraukti šiek tiek daugiau alaus daryklų, bet iš kitos pusės tai tikrai nebuvo minusas. Šešių daryklų ir jų pristatomos produkcijos, buvo per akis. Nors festivalis, galbūt ir neįvykdė savo užsibrėžtų tikslų pritraukti apie 2000 tūkstančius lankytojų, tačiau ir su buvusiais ~500 buvo sunku prasilenkti. Patalpos buvo tikrai per mažos, sėdimų vietų buvo vos keliasdešimt. Pasibuvus tokioje sausakimšoje patalpoje, labai norėjosi įkvėpti gryno oro, deja, organizatoriai, kažkodėl sugalvojo „puikią“ idėją – lauke, metalinėse bačkose, užkurti laužus, nuo kurių dūmų buvo galima springti stovint craftinių aludarių stage’o balkone ar nusileidus į pirmą aukštą pas naminius aludarius ir „Labietis“ barą. Taip pat ir rūbai, po tokių pasistovėjimų, smirdėjo tarsi būtum grįžęs iš stovyklinio žygio. Dar vienas ir matyt didžiausias minusas, buvo tai, kad organizatoriai nepasirūpino vandeniu. Juk po winter warmer’ių, reikia atsigerti ir ko nors neutralaus. Vis dėlto, šioje vietoje gelbėjo greta buvusi Rimi parduotuvė.

LĪGO ZIEMA 2014

Festivalio taurės

Tokie minusai, neleidžia vertinti festivalio, kaip idealaus. Tačiau malonu, kad kai kuriomis smulkmenomis buvo pasirūpinta. Pavyzdžiui, festivalio stiklinės, kurias buvo galima nusipirkti už 2 eurus, arba gauti dovanų, jei pirkdavai 20 eurų kuponą. Iš stiklo alų ragauti/degustuoti, žymiai maloniau, nei iš plastikinės taros.

Apibendrinant, norėtusi pagirti organizatorius už parodytą iniciatyvą ir palinkėti organizacines smulkmenas sutvarkyti kitais metais. Savo ruožtu, galiu tik patvirtinti, kad į tokį renginį nuvažiuoti buvo verta.

Cheers!

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Roma! Roma! Roma!

Ma Che Siete Venuti A Fa

Ma Che Siete Venuti A Fa

Taip jau susiklostė, kad labai ilgą laiką neparašiau (ir jau galvojau, kad niekada nebeparašysiu) apie nuostabų miestą, kuris supažindino su begale nuostabių alaus rūšių. Tačiau savaitgalį bedegustuojant alų, kompanijoje atsirado žmogus, kuris lankysis neišmatuojamo grožio ir neapsakomus įspūdžius paliekančiame  mieste – Romoje. Šiuo straipsniu noriu pasidalinti savo patirtimi. Galiu prižadėti, kad apsilankę mano aprašytose vietose neapsiriksit, o po kelionės galėsite būti tikri, kad Italija ne vien tik vynu garsi.

Tikiu, kad neverta pasakoti apie Panteoną, Koliziejų, kelis šimtus fontanų, Vatikaną ir kitus stebuklus, esančius viename mieste. Įeini į bet kurį bromą ir stovi išsižiojęs, eini eiliniu skerstgatviu ir negali atsigrožėti architektūrinėmis grožybėmis. Romoje į žemėlapį žiūrėti nereikia, nes žinai, kad eidamas bet kuria kryptmi netoliese rasi stebuklą, bet… yra vienas „bet“, kuris vertė nepaleisti savo žemėlapio, kuriame pažymėtos 5 vietos. Penkios vietos, kuriose susipažinau su Italijos alaus scena.

Prieš kelionę, žinoma domėjausi, ir domėjausi nemažai, todėl žinojau, kur važiuoju, ko ieškoti ir kur tai rasti. Kadangi Romoje buvau ne vienas, žinojau ir tai, kad reikės skirti laiko ir Koliziejui, fontanams bei kitoms nesamonėms. Žinoma juokauju, nes pamatyti ten tikrai yra ką, o kaip vėliau paaiškėjo, aplankyti daugiau barų nei aplankiau, fiziškai nelabai ir galėčiau, na galėčiau, bet tuomet apie jokią alaus vartojimo kultūrą mano lūpoms šnekėti nederėtų.

Taigi šis straipsnis puikiai tiks tiems, kurie Romoje praleis tik kelias dienas, nes aprašyti barai nebus nutolę nuo lankytinų Romos vietų. Apsistojant Romoje ilgesniam laikotarpiui lankytinų barų skaičius galėtų didėti, tačiau čia norėčiau aprašyti tris labiausiai įsiminusius barus-restoranus.

Pirmoji vieta, kurią aplankėme dar pirmąjį vakarą – Open Baladin restoranas. Baladin yra, ko gero, žinomiausia craft beer darykla Italijoje, o Teo Musso – žinomiausias, charizmatiškiausias, alaus nirvanoje esantis aludaris. Tiek būnant Romoj, tiek prieš tai skaitant literatūrą, susidariau tokį vaizdą, kad  Teo Musso yra itališko craft beer Dievas, kurio pamokų norėtų gauti kiekvienas aludaris. Jis garsėja neeiliniais sprendimais, vienas iš jų – alaus fermentacijos metu, ant talpų uždedamos ausinės, kuriose groja muzika. „Mielės yra gyvos, todėl jos reaguoja į muziką“ – įsitikinęs Musso.

Taigi, tik atskridę į Romą ir susiradę joje savo viešbutį nedvejodami einame pasivaikščioti, o galutine stotele nusistatome Open Baladin restoraną. Sekmadienio vakarą, apie 23h tenka stovėti prie restorano durų, vietos viduje nėra. Užsirašius į eilę, stovime lauke ir laukiame, burnoje kaupiasi seilės, žvelgiant pro langą siutina pavydas – eikit miegot, rytoj į darbą! Palaukus geras 40 minučių ateina mūsų eilė žengti vidun, kur mūsų laukia kiek kitoks, kiek kitokių žmonių rojus. Sienos nustatytos įvairiausiu alumi, keli vardai pažįstami, bet kiti dar labiau gundo, nes jų nežinau. Sėdame prie stalo ir verčiam meniu.

Ma Che Siete Venuti A Fa

Ma Che Siete Venuti A Fa

Prieš atvykstant į Romą galvojau, kad reikės pasinaudoti ta alaus pasiūla, kurią turi Italija ir paragauti ne vien itališko, bet ir belgiško, amerikietiško alaus. Atsivertus Open baladin meniu, mintyse tariu sau: „NE! Esi Italijoje, gersi čia itališką ir tik itališką alų“.

Šiame restorane ragavome tik Baladin alaus, tarp jų ir 8 ar 9 metus brandintas XYAUYU (12 % barley wine). Kadangi praėjo jau metai, o užrašų neberandu, nesistengsiu kažką labai gudraus parašyti, užsisakinėkite Baladin alaus, tikrai neapsiriksite, nes kiekvienas skonis bus išskirtinis, neatrastas ir nepakartojamas.

Citata apibūdinanti Musso craft`ą: „Jesus may have turned water into wine, but Teo Musso at le Baladin had gone one step further – by changing beer into wine“ – Tod Thomas.

Antroji vieta, kurią aplankyti privaloma – Ma Che Siete Venuti A Fa. Šis baras turi nuostabią atmosferą ir dar nuostabesnius alus. Čia galėsit paragauti jau nebe Baladin, o kitus Itališkus šedevrus.

Savininkas ne mažiau pamišęs nei Teo Musso, o barmenas, kuris dirbo tuo metu kai buvome mes, buvo žiauriai paslaugus, informatyvus ir susidomėjęs Lietuvos alaus scena. Bepildamas man alų jo veidas buvo ne ką mažiau entuziastingas nei mano. Išragavau visus pilstomus alus (virš 15), o nusipirkau vos tris taures. Tai tikrai ne mano derybų sugebėjimai – tai paslaugumas ir supratingumas.

Kaip jau tikriausiai supratote, ši vieta yra vieta, kurioje privalote atsidurti, jei norite pasišnekėti su vietiniais žmonėmis, bei taip sužinoti daugiau apie Italijos alaus sceną.

Ką gerti? Viską! Barmenai prieš užsisakant kiekvieną taurę tikrai leis paragauti bent 3-4 rūšis, taip galėsite išsirinkti savo favoritus ir mėgautis jais ilgesnį laiką.

Bir & Fud

Bir & Fud

The last, but not the least – Bir & Fud – restoranas esantis kitoje gatvelės pusėje Ma Che Siete Venuti A Fa, bei tarp kitko, turintis tą patį savininką. Pavadinimas išduoda, kad čia einama ir pavalgyti, kai tuo tarpu Ma Che Siete Venuti A Fa labiau tiks bendravimui ir lengvam girstelėjimui :). Bir & food siūlo tik itališką Craftą. Alaus asortimentas labai idomus – Tripeliai, black IPA, strong Belgian Ale`ai, imperial stout`ai, APA, žodžiu ką išgerti tikrai rasite ir čia. Dėl maisto deja negaliu daug pasakyti, nes mes į šį restoraną atvykome vos tik jam atsidarius (atsidaro vakare), o virtuvė pradeda dirbti dar šiek tiek vėliau, taigi paragavus kelis alaus patraukėme link kito restorano, kur galėjome pavalgyti. Verta paminėti, kad užsisakius alaus gaunate keptų bulvyčių, kurios išalkus labai gardžiai susivalgė.

Tai tiek apie didžiausią įspūdi palikusias vietas. Gaila, kad keliavau prieš metus, daug kas yra užsimiršę, bet bendras įspūdis tikrai neišgaruos niekada gyvenime. Žinau, kad į Romą grįšiu dar ne kartą. Galiu pasakyti, kad keturių vakarų ir trijų naktų susipažinimui su Roma, žymiausių jos vietų aplankymui pakako su kaupu, bet norint susipažinti su italų alumi ir barais reikėtų stipriai daugiau.

Nepaisant visų gražių Lino Čekanavičiaus žodžių apie Italijoje gaminamus alus, vis tik buvau labai nustebęs, nesitikėjau, kad tokio gero alaus bus tiek daug, o kiekvieną kartą išgirdus ar pasakius žodžių junginį „alaus kultūra“ į galvą šauna vienas žodis – Roma.

Tikiuosi, kad vykstantiems į Romą, mano trumpi atsiminimai bus naudingi, o jei kyla kokių klausimų galit drąsiai rašyti vladas@beergeek.lt, mielai padėsiu surasti gero alaus 🙂

Pačiai pabaigai keli atmintyje išlikę pavadinimai: Scires (rūgštus alus su Vignola vyšniomis), Keto Reporter (rūkytas, pipirinis Porteris su tabako lapais), Ducato New Morning (su ramunėlėmis), Grado Plato Chocarrubica (kavos-šokolado Stoutas), Montegioco Dolii  Raptor (6 mėnesius brandinamas vyno bačkose, vėliau dar kartą fermentuojamas baltojo vyno mielėmis), Troll Palanfrina (su kaštonais: džiovintais, rūkytais ir kitomis įmanomomis formomis). Be jų visi alūs iš aprašytų barų-restoranų, bei daugybė kitų, kurių ragauti dar neteko. Mmmm… Skanaus!

Orval

Orval – vienas iš aštuonių, alų verdančių trapistų vienuolynų, kurie slepiasi po ženklu Authentic Trappist Product. Pasak šaltinių, šio vienuolyno alaus ir vyno gamyba ir vartojimas datuojamas nuo 1628 m., o paskutinis vienuolis, kuris buvo vyriausiasis aludaris, dirbo iki 1793 m. gaisro. Dabartinė Orval alaus darykla veikia nuo 1931 m. ir yra ketvirta, tarp trapistų, pagal išverdamo alaus kiekį (2004 m. 45 mln. hektolitrų, 2012 – 69 mln. hektolitrų).

Orval alų atsivežiau iš Rygos, taip pat jo teko ragauti būnant Belgijoje. Tikrai labai įdomus Belgian ale’as, kurį rekomenduočiau paragauti visiems. Problema tik viena – nerasi jo Lietuvoje. Mano degustacijos sąsiuvinyje paminėta, kad ragautas alus buvo jaunas – išpilstytas 2012-09-06, o ragautas 2013-06-17.

Vienas įdomus faktas – Orval alaus ABV gali svyruoti drąstiškai. Jis išpilstomas 5,2% ABV, tačiau butelyje, tęsiantis fermentacijai, šis rodiklis gali pakilti iki 7,2%. Orval, kuriuo prekiaujama Europoje, etiketėje pažymėtas kaip 6,2 % ABV, o Amerikoje – 6,9%.

Orval Orval

Orval Brewery

Stilius: Belgian ale

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 12-13 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com94/100

Spalva: tamsaus, drumsto gintaro. Alus neskaidrus, puta susidaro standi, bet „sėda“ ganėtinai greitai. Tai galite pastebėti ir nuotraukoje.

Kvapas: Citrusiniai vaisiai, sakyčiau netgi pati citrina, dominuoja kvape. Taip pat neryškiai skleidžiasi apynių žoliškumas, gėliškumas. Kvapas labai lengvas, turbūt tinkamas apibrėžimas būtų – pavasarinis. Uoslės jis neužgožia, tačiau yra pakankamai ryškus ir subalansuotas, kad sugebėtum pajaust kiekvieną dalelę.

Skonis: Pirmiausiai ką pajauti, tai malonų rūgštumą, kuris sutraukia burną. Tai reiškia, kad alus sausas. Rūgštumas burnoje neišlieka ilgai, jis mainosi iškart su keliais skoniais. Pasijaučia, kvape užuosti, citrusiniai vaisiai – aiškiausiai citrina ir jos žievelės karstelėjimas. Taip pat skleidžiasi ir lengvas, vos apčiuopiamas apyniškai žoliškas kartumas. Poskonyje neryškus greipfruto kartumas, vaisiškas salstelėjimas. Šio alaus kūnas tvirtas (body – full), o karbonizacija vidutiniška (medium/high).

Vienas įdomesnių mano ragautų alų. „Smagus“ alus, labai vasariškas, gaivus. Tačiau su Orval reikia elgtis atsargiai, nes bus kaip su „Pringles“ – kartą paragavęs, negalėsi sustot! 🙂 Gurkšnis po gurkšnio ir nepastebi, kaip ištuštėja tavo taurė.

Orval degustavau kartu su Paulium ir Vladu, tai galbūt ir jie įkels savo pastabas.

Skanaus!

Maredsous 10 Triple

Prieš gerą mėnesį buvau Prancūzijoje. Atostogavau, smagiai leidau laiką ir ragavau šiek tiek alaus. Kelionės įspūdžius papasakosiu per kelis kartus, o pradėsiu nuo Maredsous tripelio, kurio dar visai neseniai buvo galima aptikti ir Lietuvoje, tačiau dabar iš radarų jis dingęs.  (Paulius rašo, kad jo niekada Lietuvoj ir nebuvo, matyt kažką supainiojau)

Maredsous Abbey alų , pagal licenziją, nuo 1963 m. verda Duvel Moortgat Brewery alaus darykla Belgijoje. Bene žinomiausias šios daryklos produktas – Duvel alus. Pats benediktinų vienuolynas gamina tokio pat pavadinimo sūrį. Gauti pinigai tradiciškai skiriami vienuolyno išlaikymui ir labdarai. Darykla siūlo trijų stilių Maredsous produktus – Blonde ale (6,5% ABV), Brune (dubbel 8% ABV) ir Triple (10% ABV). Pirmuosius du galima aptikti Lietuvoje – Rimi prekybcentriuose, Alaus studijoje, Belguose ir t.t. Trečiasis – Triple – anot oficialaus puslapio yra pats įspūdingiausias Maredsous serijos gaminys. Jis pristatomas kaip „golden-bodied, Belgian Triple, redolent with festive sparkle, creamy body, and a luscious head. Its elegant smoothness belies the strong alcohol content. You’ll revel in its balanced, long, and warmish finish.“

Seilė tįsta prisiminus, išties šis tripelis vienas skaniausių mano kada ragautų. Duvel Moortgat gali statyti jį į vieną eilę su Duvel’iu. Trumpai perteiksiu savo pojūčius ragaujant Maredsous Triple.

Maredsous Triple

Apšvietimas gan prastas, atsiprašau 🙂

Maredsous 10 Triple

Duvel Moortgat

Stilius: Belgian Triple

Alk. konc.: 10 % ABV

Rekomend. temp.: 12-13 °C

RateBeer.com97/100

BeerAdvocate.com88/100

 

Spalva: tamsaus gintaro. Puta standi, itin balta, gerai laikosi, lieka gražus piešinys.

Kvapas: Tik atidarius buteliuką tvokstėli saldumas. Labai gražiai išreikšti vaisiniai aromatai, mielių charakteris. Taip pat jaučiamas lengvas medaus prieskonis, iš vaisių galima bandyti išskirti persikus/abrikosus.

Skonis: Skonyje dominuoja vaisiai, sakyčiau – persikai. Šiek tiek glumina alaus tirštumas, bet kaip ir žadėta puslapyje jis labai smooth, tarsi gertum smoothie :). Alus ganėtinai gaivus, skonyje galima apčiuopti ir citrusų žievelės įtaką. Poskonyje šiek tiek jaučiamas apynių kartumas, žoliškumas. Jis išlieka ilgai, persipindamas su maloniu vaisių švelnumu. Aluje taip pat subtiliai reiškiasi ir alkoholio šiltumas. Šio alaus kūnas – tvirtas (body – strong), karbonizacija vidutiniškai aukšta (mid-high), o geriamumas – žemas (drinkability – low).

Toks alus puikiai tinka šaltėjantiems vakarams ar prie Kūčių/Kalėdų stalo. Jeigu žinote kur jo galima gauti Lietuvoje, dalinkitės komentaruose!

Pirmasis apsilankymas Londone.

11:20 – pub`as pilnas. Priminsiu, kad iki 23:20, 12h tarpas 🙂

Prieš porą savaičių turėjau džiaugsmo pabuvoti Londone, šiame straipsnyje pamėginsiu aprašyti bent gabalėlį to, ką atradau. Tikiu, kad niekam nėra naujiena, jog Anglija garsėja savo unikaliais barais – pub`ais, bei cask`ais – rankinėmis pompomis pilamu alumi. Taip, tuo galėjau įsitikinti ir aš, kur tik pasisuki, ten randi pub`ą, o užsisakius Fullers, St. Austell, Nicholsons ar kito alaus, nei pats nepastebi kaip ką tik gauta pinta ištuštėja.

Vis tik šiame straipsnyje norėčiau daugiau šnekėti ne apie nuostabius Londono pub`us, jų gausybę, kultūrą ar populiariuosius alus, tačiau daugiau akcentuoti plačiajai visuomenei ne taip gerai matomą Londono craft sceną.

Kalbant apie craft barus, iš karto noriu rekomenduoti Craft Beer London apps`ą, kuris buvo tikrai vertingas kompanijonas keliaujant po craft barus. Jame rasite vietas, kuriose parduodamas craft alus, visos vietos yra sužymėtos žemėlapyje, kiekvienas baras trumpai aprašytas ir įvertintas nuo 1 iki 5 žvaigždučių.

Nevyniodamas žodžių į vatą aprašysiu du barus, kurie, iš aplankytų, sužavėjo labiausiai.

Didžiausią įspūdį paliko Brewdog. Šis baras yra visiškai unikalus ir turi labai aiškų tikslą – užkrėsti žmones meile alui. „Without us we are nothing“ – užrašas ant stiklinės, kuris daug pasako apie Brewdog. Visi nors kiek susiję su Brewdog`u yra užtikrinti dėl šio alaus kokybės – „We brew what we want to drink“ – dar viena citata, kuri leidžia Brewdog`o komandai jaustis užtikrintai. Visi matyti darbuotojai yra užsikrėtę meile alui, kas garantuoja tinkamo alaus pateikimą klientui.

Brewdog baras

 

Brewdog interjero detalė.

Jei gerai pamenu, pilstomas tik Brewdog alus, tačiau šaldytuvuose galima rasti ir visame pasaulyje žinomų užsienietiškų craft`ų. Viena, kas tikrai aišku, užsienietiškus siūlau pirkti nebent esant norui juos ragauti namie, nes Brewdog alaus pasirinkimas yra ganėtinai didelis (apie dešimt skirtingų rūšių). Man pasisekė, kad šiame bare buvau ne vienas, o 6 žmonių kompanijoje, taigi galėjome nesunkiai išragauti visas rūšis. Visi alūs buvo fantastiško skonio, kvapo ir įdomumo, išskirčiau Punk IPA, Alice Porter, Hello my name is Ingrid, Hardcore IPA ir Dead pony club. Kai kuriuos alus parsivežiau ir į Lietuvą, taigi galite laukti ir išsamių degustacijų. O tiems, kas Londone praleis bent 3 valandas – nenuėję į šią vietą galite jaustis labai daug praradę.

Antra vieta, kurią drąsiai rekomenduoju – Craft beer & Co Clerkenwell. Pirmas faktas, kurį vertėtų paminėti – 37 pilstomo craft alaus rūšys (16 Cask, 21 Keg) + nemažai alaus buteliukuose išsinešimui. Ant kranų rasite 5-6 Thonrnbridge, apie 8 Oakhams, kelis Kent Brewery, Kernel, Camdens ir kitų daryklų šedevrų pavadinimus. Šiame bare, deja, buvau vienas, todėl išragauti daugiau alaus galėjau tik pasinaudodamas barmenų geraširdiškumu, ko pasekoje paragavau maždaug pusę alaus asortimento.

Bendras įspudis labai geras, tiesa buvo ir gana neįdomių alų, kurie nublanko prieš kitus, fantastiško skonio ir aromato kūrinius. Labiausiai sužavėjęs – danų šedevras iš Hornbeer daryklos – The Fundamental Blackhorn, Imperial stautas, kuris dėl suprantamų priežasčių (negali gi visko išgerti) nurungė taip pat nuostabius Siren Brewery, Broken dreams (Coffee stout) ir taip pat neblogą Chilli stoutą, kurio pavadinimo nepamenu.

Craft beer & Co Clerkenwell

Taip pat verta paminėti tai, kad šiame bare buvau anksti, apie 12h dienos, nežinau ar tai turėjo įtakos, tačiau maždaug 20% lankytojų buvo vietiniai, kurie mėgavosi skaniu alumi skaitydami laikraštį ar bendraudami su kitais alaus mėgėjais. Tuo tarpu kita dalis buvo minėtieji užsieniečiai ar svečiai iš kitų miestų, daugiausiai beergeek`ai, beerhunter`iai ir kiti, kurie rimtai domisi alumi. Tai sukūrė unikalią atmosferą, apie alų pasakojo ne tik barmenai, bet ir klientai, kurie mielai dalinosi savo įspūdžiais.

Tokiame bare norisi būti ilgai, bet suprasdamas, kad Londone yra daugybė „must see“ barų, po 3 puspinčių ir poros valandų diskusijų, nusiperku dar kelis buteliukus lauktuvėms ir keliauju toliau, o barmenams užtikrinu, kad į šią vietą dar tikrai sugrįšiu.

Dar būnant Londone supratau, kad 4 dienų čia tikrai nepakaks. Liko kelios neaplankytos vietos į kurias labai norėjau užsukti + neįsivaizduojamas kiekis barų, kurie turi kažką unikalaus. Bet keturių dienų užteko tam, kad pamatyčiau bendrą alaus scenos vaizdą Londone. Alus čia vertinamas visai kitaip, craft alaus galima rasti paprasčiausiose maisto parduotuvėse, craft barų yra labai daug ir dauguma jų siūlo skirtingas alaus rūšis. Beveik kiekviename bare galima rasti ir užsienietiškų craft`ų, o kai kuriuose net keliasdešimties puslapių katalogus su turimais craft`ais iš užsienio.

Tuo tarpu populiariuosiuose pub`uose alus taip pat labai skanus, minėtieji Nicholsons, St. Austell papuoštų bet kurį barą Lietuvoje. Įdomus faktas pabaigai – Fuller`s, kuris man asmeniškai, yra vienas iš geresnių britiško alaus pasirinkimų Lietuvos parduotuvėse, Londono lygmenyje atrodė švelniai tariant blankiai (jau pritaikius sąlygą, kad iš cask`o jis yra daug kartų skanesnis nei iš skardinės). Štai toks vat palyginimas, kuris parodo, kad alaus mėgėjas iš Lietuvos, Londone jaustųsi kaip devintam danguj.

Tai tiek apie Londoną po pirmosios išvykos ten, viliuosi sugįžti dar ne kartą, atrasti naujų ir mėgautis jau atrastomis gėrybėmis.

Lagunitas Censored (ir ne veltui!) ir New DogTown Pale Ale

Kadangi Lagunitas yra toks žiauriai geras alus. Ir jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir niekas apie jį be manęs nerašo. Dar viena apžvalga.

Šiuos buteliukus nusipirkau naujai atsidariusiame restorane/kavinėje per ilgu pavadinimu Alaus Kultūra&delicatessen ÖL, Kaune. Restoranas labai patiko, todėl jį aprašysim atskirai. Kai apsilankysim dar kartą.

Lagunitas Brewing Company atidaryta 1993 metais Lagunitas mieste Kalifornijoje. Šiuo metu darykla perkelta į netoliese esantį miestą pavadinimu Petaluma. Dabar ši darykla patenka į 20 daugiausiai parduodančių craft alaus daryklų Jav.

Lagunitas Censored

Lagunitas Censored

New DogTown Pale Ale

Lagunitas Brewing Company, California, USA

Stilius: American Amber Ale

Alk. konc.: 6,75 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com: 89/100

BeerAdvocate.com: 85/100

Mano pastabos. Gintarinės spalvos, didelės tvirtos putos, kuri po savęs paliko gražų piešinį taurėje. Pirmoji taurė buvo visiškai skaidri, antrojoje buvo šiek tiek nuosėdų. Pilant alų pasklido saldus vaisinis džiovintų abrikosų aromatas. Kvapas tuo pačiu ir įdomus ir pabodęs, bet suintrigavo. Gurkštelėjęs pirmą nedrąsų gurkšnį pajutau koks tai subalansuotas alus. Vidutiniškai aukšta karbonizacija ir tvirtas kūnas. Kitą gurkšnį jau didelį – labai daug skonio. Pradžioje pajutau džiovintų ir šviežių vaisių saldumo miksą, kurį gale papildo švelnus, bet tvirtas kartumas. Net kūnas nuėjo pagaugais, va dėl tokio alaus ir rašom šitą blogą!

Labai skanus ir geras alus. Būtinai važiuokit i Kauną ir nusipirkit. O šiaip, jei turėčiau savo barą, tai paskelbčiau, kad gražinsiu pinigus visiems pirkėjams kuriems šis alus nepatiko. Tokių neatsirastu. Nebent bomžai, anarchistai arba patologiniai melagiai.

PS. Lietuviška etiketė rašo, kad čia yra 5,9% stiprumo. Mano skonio receptoriai ir Lagunitas etiketė –  6,75% stiprumo.

Lagunitas New DogTown Pale Ale

Lagunitas New DogTown Pale Ale

New DogTown Pale Ale

Lagunitas Brewing Company, California, USA

Stilius: American Pale Ale (APA)

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com: 96/100

BeerAdvocate.com: 90/100

Mano pastabos. Spalva tarp auksinės ir vario, nuotrauka daryta prietemoje, tai ir spalva atrodo šiek tiek tamsesnė. Puta didelė, aišku tą įtakojo ir taurės pasirinkimas, bet kokiu atveju puta išsilaikė iki paskutinio lašo ir buvo ne tik aukšta, bet ir tvirta. Kvape vyrauja apyniai, tokie žali ir citrusiniai. Skonyje dominuoja apyniškumas, nors vietom jaučiamas ir salykliškas saldumas. Apyniai naudoti keli, spėčiau amerikietiški three C’s. Viršų ima citrusiniai skoniai, bet jaučiamos ir vaistažolių, tropinių vaisių natos. Apynių dėta gausiai,  kartumas jaučiamas, bet gomurio nesutraukia. Poskonis išlieka ilgai. Alus sausokas ir gaivus. Kūnas vidutinis, o karbonizacija vidutiniškai didelė. Karbonizacija vienas iš tų dalykų kas skiria amerikietiškus ir angliškus šviesiuosius elius.

New DogTown Pale Ale puikiai atspindi amerikietišką požiūrį į alų, tokį šviežų ir turtingą. Stipraus ir aiškaus skonio alus.

Kaip ir visus alus, kuriuos esu aprašęs, labai rekomenduoju paragauti! Visgi craft beer pasirinkimas Lietuvoje toks siauras, kad kažką praleisti būtų nedovanotina.

Aludarių taurė 2013

Šių metų gegužės 11 dieną „Alaus namuose“ Vilniuje įvyko alaus konkursas – Aludarių taurė 2013. Taurė vyksta antrus metus iš eilės, tikėkimės organizatoriai nepritrūks entuziazmo ir ateinančiais metais. Konkursui savo alų pateikti galėjo tiek komerciniai bravorai tiek namudiniai  aludariai. Gaila, bet šiais metais nedalyvavo nei viena komercinė darykla, net drąsiausia – Dundulis.

Konkursui buvo pateikti ~75 alūs, kurie suskirstyti į 11 kategorijų. Kiekvienai kategorijai teisėjavo 3-5 nešališki teisėjai. Degustacijos buvo aklos, t.y. teisėjai nežinojo nei alaus pavadinimo nei aludario. Į finalą pateko kiekvienos kategorijos (išskyrus kvietinių) nugalėtojai ir 4 daugiausiai taškų surinkę antrų vietų nugalėtojai.

Kartu su kolega Vladu teisėjavome kategorijose, aš – stipriųjų tamsiųjų belgiškų elių, Vladas – stautų ir kvietinių. Taipogi, man teko garbė ir malonumas teisėjauti finale.

Finale buvo 10 teisėjų. Visi gerai žinomi Lietuvos alaus scenoje ir pora kviestinių svečių iš užsienio. Finalo alūs paliko gerą įspūdį, beveik visi buvo puikūs. Labai smagu, kad namudinė aludarystė Lietuvoje taip toli pažengus ir tik belieka laukti kol ji peržengs namų slenkstį ir pradės kurtis komercinės micro daryklos. Išvada tokia, kad Lietuva turi potencialo tapti craft alaus šalimi! Beje, pirmąją ir antrąją finalo vietas užėmė tas pats aludaris – Rimvydas Jurėnas. Sveikiname jį!

Pastabos organizatoriams:

  • Degustacijų salėje trūko šviežio oro ir šiek tiek daugiau šviesos.
  • Žmonės nedalyvaujantys tuo metu vykstančioje degustacijoje, turėtų laukti kitoje patalpoje. Buvo daug triukšmo, ypač finale.
  • Per greiti tempai finale, reiktų skirti bent jau 7-10 minučių alui įvertinti ir aprašyti.
  • Vertinimo metu neturėtų būti jokių diskusijų, kurios galėtų įtakoti įvertinimus.

All in all, renginys buvo šaunus, ačiū organizatoriams už kvietimą, buvo labai smagu. Pats renginys buvo suorganizuotas gerai, visos iškilusios problemos buvo išspręstos operatyviai. Iš organizatorių verta išskirti pagrindinį aludarių taurės organizatorių Gytį, ir Leandrą, kuris koordinavo visą renginio metu vykstantį veiksmą. Be beergeekų taurėje teisėjavo dar pora blogerių – Modestas ir Regis.

Daugiau straipsnių apie renginį:
Gytis – Interviu su Rimvydu Jurėnu – aludarių taurės nugalėtoju
Gytis – 2013 metų „Aludarių taurę“ užtikrintai laimėjo Rimvydas Jurėnas
Regis – Apie teisėjavimą arba užrašai sau
GiN – Pasiekimai „Aludarių taurėje 2013“
Renginio metu labai daug fotografavo/filmavo Modestas ir GiN, taigi turbūt bus ir daugiau nuotraukų bei atsiliepimų.

Nuotraukos – http://alusalus.lt/2013/05/aludariu-taures-2013-akimirkos/
Daugiau nuotraukų – http://mgkolekcija.wordpress.com/2013/05/23/aludariu-taure-2013/

 

Trumpi alaus gerbėjo užrašai. Trys valandos Rygoje.

Ilgokai tempiau kol pagaliau prisiruošiau parašyt kelis žodžius į beergeek‘ą, bet žinot, kaip ten būna.. darai viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką padaryti būtina. Tai štai, mano prisiminimai iš Rygos. Nuotrauka mūsų feisbuko profilyje pasirodė jau senokai ir kaip buvo galima suprasti, laiko veltui ten tikrai neleidau. Nevykau į Rygą tam, kad susipažinčiau su latvišku alumi ( ir kalbu ne apie Cesu). Labiau norėjosi praplėsti savo pasaulinio alaus akiratį. Juk ten galima rasti to, apie ką Lietuvoje ir prieš liūdnai pagarsėjusį alkoholio įstatymą buvo galima tik pasvajoti. Deja, mano laikas Latvijos sostinėje buvo labai ribotas, todėl dieną prieš kelionę susidariau optimalų maršrutą ir lankytinų vietų sąrašą remdamasis Tikro Alaus ir RateBeer informacija.

Pirmoji mano stotelė – Alus Salons (dabar jau sujungta su ALEhouse, remiantis žiniomis iš ratebeer.com puslapio). Tai buvo alaus parduotuvė – baras, kurios konceptas šiek tiek priminė mūsiškę Špunką. Galėjo ir įpilti, ir buteliuose alaus parduoti, tik pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis. Jei reikėtų jį apibūdinti – žadą atimantis. Ir man nepasisekė, nes žiemos sezonu jie savo asortimentą šiek tiek sumažina ir išparduoda, tai ką turi. Grįžus į Lietuvą, jų feisbuko puslapyje jau po savaitės pastebėjau, kad klientų laukia pagausėjusi alaus šeimyna. Nepasisekė, bet tik iš dalies, nes jau pirmoje stotelėje prisikroviau tiek alaus, kad nugara vargiai atlaikė (pirkau visko po du, nes be lauktuvių grįžti buvo mažų mažiausiai nepadoru). Įžengus į pačią parduotuvę, mane pasitiko jos bendrasavininkas ir iškart maloniai pasiūlė pagalbos. Prisistačiau, kas per vienas būsiu, ir jis nepraleido progos pasigirti – geriausiu latvišku alumi pagal RateBeer buvo išrinktas jų ALEhouse Black Sheep Stout. Mitriai įpylęs man degustacinę taurė, jis maloniai sutiko papasakoti apie Rygą ir tai ką joje gali surasti alaus megėjas/entuziastas. Tiesa, jo pasakojimas nelabai nudžiugino. Prisipažino, kad pasirinkimas Latvijoje nėra toks jau baisiai didelis ir aš nesuklydau savo trumpai kelionei pasirinkęs Alaus Salons – ALEhouse ir Bon Vivant. Tačiau, mano nuomone, vien šiose vietose alaus pasirinkimas yra „mind-blowing“. Bekalbant sužinojau, kad savo alų jie verda Olandijoje įsikūrusiame De Molen bravore, tačiau ruošiasi plėsti savo veiklą, padedant brewmasteriui atvykusiam iš Amerikos. Pokalbio metu paminėta, kad ALEhouse ieško bravoro savo reikmėms aplinkinuose rajonuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Latvijos sostinėje puikavosi dvi Alus Salons parduotuvės, tačiau dėl kažkokių aplinkybių viena patapo tik „masalu turistams“. Greičiausiai savininkų kelią perbėgo juoda katė.

Ši Alus Salons parduotuvė Dzirnavu iela, deja, jau uždaryta ir sujungta su tam pačiam savinininkui priklausančiu ALEhouse restoranu-pub‘u. Nors nežinau ar dėl to vertėtų skųstis, juk dabar dar daugiau tikrai gero alaus galima rasti vienoje vietoje. Apie Alus Salons parašiau tik todėl, kad atskirtumėte ją nuo S. Brevinga Alus un viskija salons esančios Tirgonu iela 4. Nors nesakau, kad ten nieko nerasite, bet pagal paskutinius atsiliepimus RateBeer.com susidaro labai dvejopa nuomonė apie šią vietą, kas kartais priverčia suabejoti jos profesionalumu. O mano aprašytoje parduotuvėje, buvo galima aptikti masišką kiekį Mikkeler produkcijos, taip pat belgiškų pasididžiavimų, tokių kaip Chimay tripel ir t.t. Buvo tikrai nebloga vietelė ir dabar manau didžiąją dalį jos pasiūlos dabar galima rasti ALEhouse, nors po susijungimo ten dar nesilankiau ir patvirtinti to, deja, negaliu.

Maloniai pasikalbėjęs su savininku, ir Alus Salons praleidęs gerą valandą savo brangaus laiko, patraukiau į kitą vietą, kurioje tikėjausi užtrukti žymiai trumpiau – Bon Vivant belgų virtuvės alaus restoraną. Ši vieta, kaip ir turėtų, išsiskiria savo belgiško alaus asortimentu. Pakeliui iš Alaus Salons, nors ir besikeikiantis, dėl tempiamo svorio, užsukau į Stockmann Supermarket Sausio 13-osios gatvėje. Tai vienintelis supermarketas, kuris siūlo šiek tiek daugiau produkcijos, nei didžiųjų Latvijos pramoninkų alus, bei Warsteiner. Tačiau asortimentas ten nelabai pradžiugino. Nors ir aptikau jau senokai ragauto Young‘s Double Chocolate Stout, bet nusprendžiau nieko nepirkti ir pataupyti pinigus. Patarimas: jei tikitės (kaip ir aš tikėjausi) nusipirkti, kad ir eilinio Duvel, viename iš didžiųjų supermarketų (Rimi ar Maxima) galite pamiršti. Lietuvoje to dar buvo galima rasti, o Latvijoje dominuoja tik jų pramonės milžinų produktai. Vienintelė vieta, kur galima rasti šiek tiek padoresnio alučio – Stockmann‘as, tačiau ir į jį užsukti nebūtina, nes sužavėti greičiausiai neliksite. Prasiėjęs Rygos gatvėmis (ne itin džiuginantis miestas ir elgetų pastebimai daugiau, nei Vilniuje), pagaliau atsidūriau prie Bon Vivant durų. Užėjau vidun ir ten mane pasitiko tuštuma. Vienas barmenas sedėjo prie savo kompiuterio ir labai atidžiai nagrinėjo ekraną. Pastebėjęs mane, pasisveikino, bet supratęs, kad nekalbu nei latviškai, nei rusiškai, atsiprašė, kad anglų kalbos žinios nėra pačios geriausios. Vis dėlto, susikalbėti pavyko gana nesunkiai, nes aš puikiai žinojau ko man reikia. Nusipirkau du Duvel, du Rodenbach (buvau pasiilgęs, nes Beer Barrel jo, jau nebeveža!) ir Orval (pagaliau!!), palikau kelioliką latų savo sąskaitai apmokėti ir išėjau į trečią ir paskutinę stotelę, kuri jei vykčiau į Rygą šiandien, būtų pirmoji – ALEhouse.

ALEhouse – puikus craft beer restoranas, prekiaujantis craft alumi, kurį vežasi daugiausiai iš Amerikos. Tiesa, prasitampęs po Rygą, ALEhous‘e jau turėjau mažai laiko, tačiau ten gali imti viską kas papuola po ranka ir greičiausiai nusivylęs nebūsi. O imti ten tikrai yra ką – Double Stout, Double IPA, Triple IPA, Imperial porter, rauchbier ir t.t.. Įspūdingas asortimentas, kuris prasiplėtė vos man sugrįžus į Lietuvą. Užbėgus į restoraną/pub‘ą ten mane irgi pasitiko vos vienas barmenas, stoviniuojantis už baro. Persimečiau keliais žodeliais ir pradėjau rinktis alų kurį galėčiau parsigabenti už savo pinigų likučius. Buvo neįtikėtinai sunku pasirinkti, tiksliau buvo itin sunku ko nors atsisakyti. Dabar, turėtų būti dar sunkiau, nes jeigu susijungus su Alus Salons susijungė ir jų produkcija, ta vieta patapo verta nuodėmės. Kiek žinau, ALEhouse galima paragauti ir trijų rūšių jų verdamo alaus (Black Sheep stout and Bitter Poet Pale Ale and Prima Donna), o ateityje savininkų planuose – rūsyje įrengti mini bravoriuką, bei įsigyjus didesnį bravorą virti net dvyliką rūšių savo alaus, kurių receptai jau sudaryti. Apsilankę Rygoje tikrai nepasigailėsit. Aš žinau vieną, važiuosiu ten dar ne kartą. Maloni atmosfera ir didelis alaus pasirinkimas tikrai skatina sugrįžti, o pasiklausius tokių planų, net neabejoju, kad su kiekvienu apsilankymu mano nuomonė bent jau apie šį pubą/ restoraną/ parduotuvę taps tik dar geresnė.

ALEhouse pasirinkimas 2

Čia įdomus, olandų rašytas, straipsnis apie ALEhous‘ą anglų kalba.

Mano laimikis po šio karto buvo toks: 1x Trappistes Rochefort 10, 1x Trappistes Rochefort 8, 2x Mikkeller 19, 2x Orval, 2x Duvel, 2x Westmalle Trappist Tripel, 2x Rodenbach, 2x Guldenberg, 2x Chimay Tripel, 2x Crooked Moon Tattoo, 2x Gonzo Imperial Porter, 2x Southern Tier Double IPA, 2x Flying Dog Double Dog Double Pale Ale, 1x Hopin’ Frog Outmeal – Imperial Stout, 1x Hopin’ Frog Triple IPA Hop Dam, 1x Southern Tier Imperial Mokah, 1x Mikkeller Rauchstar, 1x Black Jack Porter. Ir visas šis turtas man kainavo apie 450 LT, bet buvo verta, ti-i-ikrai verta!

Keli patarimai keliaujantiems dėl alaus:

– Susidarykite lankytinų vietų (ne tik Rygoje) sąrašą. Pasinaudokite šiais internetiniais puslapiais: Tikras Alus ir RateBeer .

– Nesitikėkite rasti gero pasaulinio alaus supermarketuose už mažesnę kainą. Ten galite rasti nebent didžiųjų bravorų produkcijos. Išimtis Stockmann.

– Pigiai ir daug alaus Latvijoje negausite, pasiruoškite išleisti ganėtinai didelę pinigų sumą.

– Mano aprašytas vietas galima pasiekti pėsčiomis. Susiraskite patogią mašinų stovėjimo aikštelę (aš naudojau Radisson Blu Elizabete) ir eidami taip pat susipažinsite su miestu.

– Aplankytų vietų Facebook paskiros: ALEhouse; Bon Vivant.

St Martin Cuvée de Noël – Kalėdinis alus

 St Martin Cuvée de Noël

Brasserie de Brunehaut

Stilius: Belgian Strong Dark Ale

Alk. konc.: 8,5 % ABV

Rekomend. temp.: 12-14 °C

RateBeer.com60/100

BeerAdvocate.com: 84/100

Vakar į svečius atėjo kolega Tomas. Beergeek’inom prie taurės alaus, aptarėm naujienas ir pasidalinom įspūdžiais. Tomas papasakojo apie Herkų Kantą Klaipėdoje ir koks šaunus tai yra baras (jau greit ir apžvalgą parašys), o aš tuo tarpu apie alaus studiją, kuomet man ten įpylė rūgti pradėjusį alų… Dar nusprendėm šiandien 17:30h eiti į Bambalynę, pratęsti barų gidą. Galų gale šneka pasisuko apie debilišką naujametinį draudimą ir apie gildijos pareiškimą ta tema. Fakin socialiai atsakingas verslas gelbsti Lietuvą nuo alkoholizmo. Susirūpino, matot, pijokais ir bomžais, kuriem jau seniai pochui ką gerti ir kuo užgerti. O, kad rugsėjo pirmosios proga visi moksleiviai pagrinde geria gildijos produkciją, tai ne esmė.

Aptarę visus tuos draudimo reikalus, sugalvojom, kad reikia paragauti kažko draudžiamo. Atidaręs sekciją ir apverkęs senkančias draudžiamų svaigalų atsargas, kampe radau buteliuką alaus, kurį buvau užmiršęs. Kalėdiniu laikotarpiu nusipirkau porą naujienų. Pirma jų – Tongerlo Winter Ale. Šį paragavau tik nusipirkęs ir likau nusivylęs, o kitą St Martin Cuvée de Noël atidėjau į šalį ir labai atsiprašau dėl to. Atsiprašau, nes jo Lietuvoje nebenusipirksit (bent kol kas), o dėmesio jis tikrai vertas!

Noël prancūzų kalba reiškia Kalėdas. Taigi šis Brunehaut daryklos kūrinys, tai Kalėdinis alus. Belgiškas, prancūzakalbio Valonijos regiono, Kalėdinis alus!

Mano pastabos. Tamsiai rudos spalvos, kurią įrėmina raudoni pakraščiai. Puta silpna, greit nusėda. Dominuoja medicininis, žolelių kvapas, kuriame pirmu smuiku groja aitrus anyžių aromatas. Silpnai jaučiami ir dubbel’iams, bei BSDA’ams būdingi slyvų, džiovintų obuolių aromatai. Gurkštelėjus kvapai persikelia į burną, kurioje bazinės džiovintų vaisių nat0s slepiasi už medicininių žolelių ir anyžių skonių gamos. Burnoje lieka toks lipnus, likeriškas, jėgermeisteriškas poskonis. Vidutiniškai pilno kūno, vidutiniškai aukštos karbonizacijos alus.

Kiek mačiau, tai šis alus liko nepastebėtas internetinių alaus apžvalgininkų. Ir aš pats tik per laimingą atsitiktinumą jį atradau lentynoje, ir labai džiaugiuosi, nes būtent taip aš įsivaizduoju tikrą Kalėdinį alų. Šis alus labai nustebino savo stipriai išreikštu anyžių skoniu, bei aromatu, kas man buvo naujiena.

Scroll to top