KELIONĖS

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

this is TALLINN!!!

Estija – šalis, kuri visada yra žingsniu priekyje. Šalis, kuri yra pavyzdys visoms postkomunistinėms valstybėms vis dar išgyvenančioms demokratines ir kapitalistines transformacijas po penkis dešimtmečius trukusio sovietinio marinimo Maskvos metano išskyromis. Į Estiją verta lygiuotis ne tik technologijų, inovacijų, valstybės valdymo, bet ir alaus srityje. Ten alaus rinka yra nuostabi. Vietinės indie alaus daryklos dygsta viena po kitos, restoranų ir pub‘ų kultūra yra itin aukštame lygyje, specializuotų alaus parduotuvių lentynos lūžta nuo pasirinkimo ir net eilinėje Rimi parduotuvėje gali rasti vietinio indie alaus (ne kokio vidutiniško crafty). Ten žmonės jau seniai atsikratė sunkiai suvokiamo provincialumo, kuriame kaina visuomet yra rodiklis numeris vienas. Jeigu pigu – perku ir nesvarbu, kad tai tik sosyskos iš tualetinio popieriaus su raudonu dažu ir e621 – tokio mąstymo ir nuolatinių skundų dėl kainų ten nėra. Ir džiaugiasi mano širdis ten nuvykus, tarsi rojus žemėje! Kaip kokie Bahamai kuomet Lietuvoje -25 ir viso labo 600 kilometrai nuo Vilniaus. Nesupraskite manęs klaidingai, Lietuva yra teisingame kelyje. Prieš du metus rašiau straipsnį apie Tartu, studentų miestelį Estijoje. Tai vat, šiuo metu mes pasiekėme maždaug tą patį lygį – šiandien mes esame Estijos Tartu prieš du metus. Lėtas kaip estas, ane?

Šiais metais vėl vykom į Tallinn Craft Beer Weekend – didžiausią alaus festivalį Baltijos šalyse. Priešingai praeitiems metams, nusprendėm ne tik pabūti festivalyje, bet ir skirti kelias dienas Talino barų bei parduotuvių lankymui. Ir trumpai tariant – mes nesuklydom, buvo nerealiai gerai!

Planas buvo toks: penktadienio vakaras mieste, šeštadienį festivalis ir afteris, o sekmadienį važiuojam namo. Laiko nedaug, taigi reikėjo atidžiai susiplanuoti kur nueiti. Kaip tikras studentas planavimą pradėjau važiuodamas autobusu (free wi-fi!!), likus maždaug valandai iki atvykimo į Taliną. Į sąrašą pateko šios vietos – Speakeasy by Pohjala, Pudel Baar, Hopner ir parduotuvė Uba ja Humal. Patarimas – paskaitykite apie lankytinas vietas anksčiau, nes pasiruošimas paskutinę sekundę ištempė iki teigiamo įvertinimo, bet klaidų pasitaikė. Aš rinkausi vietas remdamasis vietiniu blog’u anglų kalba: estoniancraftbeer.com ir užmečiau akį į RateBeer. Patarimas #2 – remkitės RateBeer ir socialiniais tinklais, tik po to skaitykit vietinius blog’us.

Maršrutą sudariau labai paprastai, einant nuo mūsų apartamentų per miesto centrą užeiti į visas vietas kurios bus pakeliui. Pirmam vakarui ėjome į pub’us, o parduotuvę pasilikome antrai dienai. Baras, kuris buvo arčiausiai mūsų – Hopner. Po dešimties minučių kelionės vakariniu Talinu, vos tik įžengę į senamiestį iškart pasiekiame pirmą tikslą. Apsidžiaugiame, nes esam alkani ir ištroškę. Vis dėlto Hopner nustebina – pirmiausiai ten labai tuščia. Užėjus į vidų užimtas vos vienas stalas. Padavėjas leidžia (how sweet) pasirinkti bet kurį laisvą staliuką ir mes prisėdame. Jam priėjus paduoti meniu mes iškart pasiteiraujame apie alų – padavėjo atsakymas, turime šiek tiek, bet labai nedaug. Paulius pirmasis atsiverčia meniu, o ten šviečia Saku. Padėkojam barmenui už rūpestį ir išeinam į antrą barą. Vėliau pasidomėjau atidžiau ir pasirodo, kad tas tikrasis Hopner jau nebeveikia nuo lapkričio 28 dienos, o dabartinis atrodo kaip mūsų vietinis Forto Dvaras – tragiška atmosfera, pramoninis birzgalas ir sukepus karkutė. Už namų darbus sau įsirašau kuolą.

Iki antrojo baro – Speakeasy by Pohjala einame dar apie dešimt minučių. Oras tikrai nėra stulbinantis, ganėtinai žvarbu. Speakeasy yra įsikūręs šiek tiek atokiau nuo Talino miesto centro, o ir pats Talinas atrodo tuštokas. Praslinkę kilometrą šalta Talino nykuma prieiname vos matomą užrašą. POHJALA! Užeiname į vidų – ten pilna žmonių. Judėjimas, šurmulys, šilto maisto ir alaus kvapai. Skrandis iškart primena apie savo tuščią egzistenciją. Pub’as sausakimšas, vargiai rasi kur koją padėti. Mums pasiseka, nes atsilaisvina kelios vietos prie baro. Nusimetam savo kuprines (esam šešiese, tai vistiek ant dviejų kėdžių netilpsim) ir stojam į eilę. On tap turi keturis pasirinkimus (tik Pohjala, žinoma) – session IPA, kavos porterį su Kenijos kavos pupelėmis ir dar du, kuriuos jau buvome ragavę Žmogšaloj ir Smagiam Rauge. Didžioji dalis žmonių pasirenka session IPA, Vladas pagriebia porterį. Barmenė mus supažindina su baro maisto meniu: „nueikite į Burger Box, užsisakykite burgerį ir jį jums paduos per langelį tiesiai į mūsų barą.“ OK, keletas mūsų susipakuoja pinigines ir eina užsakyt burgerių. Gerą toną priduoda tai, kad aplink stovi sriracha sauce (toks labai populiarus JAV, saldžiaaštris azijietiškas padažas) – lūkesčiai burgeriui nemaži.

Kol draugai užsakinėja burgerius aš atidžiau apsižvalgau po pub’ą. Vietą labai paprasta, sienos apkaltos pjuvenų plokštemis, stalai šiek tiek klibantys, kėdės mokyklinės ar bet kokios rastos blusturgy. Hipsters gonna hipst. Gurkšnoju savo sesijinę IPA už trispem ir mintyse pavydžiu estams. Kol sėdžiu užsisvajojęs grįžta draugai – naujienos blogos, burgerių reikės laukti „koke valandą„. Konsensusas paprastas – pabaigiam alų ir einam į Pudel Baar, gal ten bus maisto meniu. Barmenė, pastebėjusi, kad mes jau ruošiamės judėti pasiūlo apžiūrėti visą pub’o teritoriją. Pasirodo, kad jie turi kiemelį kuriame taip pat galima prisėsti. Tuo metu lauke buvo minusas, bet kadangi taurės dar puspilnės išėjom apsižvalgyt. Kiemelis atrodo, kaip iš senų amerikietiškų filmų, kuriuose ghetto vaikai, alkoholikai ir bomžai dainuoja sustoję aplink bačką, o joje rusenanti ugnis ir pigus alkoholinis spiritas šildo kūnus. Dabar gailiuosi, kad nepadariau kelių nuotraukų. Kiemas atitvertas tvora, o už tvoros vyksta statybos. Galiausiai pabaigiame gėrimus ir judėsim toliau. Speakeasy by Pohjala paliko dvilypius įspūdžius. Viena vertus ten rasi visą Pohjalos alaus asortimentą ir karščiausiai naujienas on tap. Taip pat ten yra visų jų, bei jų partnerių ar alaus daryklų kurias jie importuoja į Estiją alūs buteliukuose. Iš kitos pusės pub’as žiauriai paprastas, viskas atrodo daryta labai atmestinai, bet kartu ir apgalvotai. Na tokia tipinė landynė-like vieta lokaliems hipsteriams ir užsieniečiams. Man ten labai patinka, bet pas mus kompanijoj atsiranda ir tokių, kuriems Speakeasy by Pohjala yra nekažką.

Tik grįžęs į Lietuvą sužinau naujieną. Pasirodo speakeasy, buvo barų, kurie veikė prohibicijos laikotarpiu JAV, kodinis pavadinimas. Prohibicijos eros pabaigoje tokių barų buvo skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, o į tokią vietą užėjęs ir ištaręs slaptažodį galėjai gauti kontrabandinio alkoholio. Sužinojus šią istoriją ir pats Speakeasy by Pohjala man nušvito visiškai kitomis spalvomis, supratau, kad ten viskas apgalvota ir padaryta ne taip atmestinai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antras kuolas už namų darbus ir teigiamas vidurkis jau atrodo sunkiai pasiekiamas.

Išeiname iš Pohjalos pub’o ir traukiame link Pudel Baar. Kelią rodau aš, apsimetu, kad esu google maps‘as. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar – penkios minutės pėsčiomis. Po penkių minučių nusprendžiu pasižiūrėti į GPS. Pasirodo draugus vedu ne į tą pusę. Lauke toliau sėkmingai šąla. Pastebiu, kad merginų veiduose atsispindi didžiulis džiaugsmas, kuomet paprašau visų apsisukti. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar jau ne penkios, o penkiolika minučių. Eidami link savo galutinio šio vakaro tikslo praeiname pro nebenaudojamus traukinių bėgius ir patenkame į apšviestą maisto iš automobilių (food truck) alėją. Dauguma jų užsidarinėja, aplink tvyro nuostabūs bbq aromatai, o skrandis vėl primena, kad į jį jau buvo supilta taurė alaus, bet maisto jis neregėjo nuo vidurdienio. Tos penkiolika minučių ėjimo atrodo kaip pusvalandis. Tikiuosi, kad Pudel Baar bus lengvai pastebimas nuo gatvės, tačiau galiausiai pralindę pro bromą patenkame į Talino įdomesnių vietų/loftų/naktinio gyvenimo kvadratą už senamiesčio ribų ir ten pamatom iškabą – Pudel Baar – pirmoji craft/indie alaus vieta Taline.

Užeiname į vidų. Mus pasitinka lipdukas Saku free area ir suprantu, kad pataikėme ten kur reikia. Vieta puiki – įrengta gražiai, minimalistinis interjeras, daug stalų. Yra ir antras aukštas, kuriame puiki stiklinė terasa. Žinoma, ten vietų nėra. Tvyrančiame pub’o triukšme ir prieblandoje randame staliuką prie dar vienos stiklinės sienos. Jausmas kaip akvariume. Žinoma, žmonių milijonas, trūksta kėdžių. Prisėdu ant itin žemos palangės ir nustembu, nes ji yra netikėtai patogi.

Nueinam prie baro užsisakyti alaus ir tikimės, kad gausim maisto. Tada nužvelgiu alaus meniu ir BAM! Dalyvauju pirmame savo gyvenime tap takeover – Barcelona Edge brewery užėmusi net 8 kranus, dar iš vieno teko čekiškas pilsneris ir vienas japoniškas craft‘as. Visi alūs kainuoja nuo 4,5 iki 5 eurų už 0,4 taurę. Nuostabu pagalvoju. Žmonės spiečiasi aplink, baras sausakimšas, alus brangus. Mano veidą papuošusi milžiniška šypsena. Visi stengiamės išsirinkti kuo įvairesnį alų, nes norisi paragauti visų tą dieną tekančių. Beveik pavyksta. Galiausiai per keletą pirkimų išragaujam visą Edge produkciją (2014 metais Edge darykla RateBeer’e buvo pripažinta geriausiu nauju alaus bravoru pasaulyje!).

Vienas trūkumas, maisto meniu sudaro žemės riešutai ir čipsai, bet barmenė pasiūlo – lauke stovi food truck‘as, kuriame gausite neblogų wraps’ų. Na, kadangi esam išbadėję kaip vilkai, tai einame stovėti į eilę prie maisto ir galiausiai skrandį sušildo ne tik itin geras, pasaulinės klasės alus, bet ir šiltas maistas. Vėlgi nuomonės dėl wraps’ų išsiskyrė – man maniškis visai patiko.

Pudel Baar užtrunkame pakankamai ilgai. Ten būdamas suprantu dar vieną baro minusą – tokiai erdviai vietai turėti vos vieną veikiantį tualetą yra didžiausias minusas. Eilėje atstovi ketvirtadalį pub’e praleisto laiko. Oh well, bet negali viskas būti idealu. Jau prieš išeidamas nusprendžiu dar kartą užmesti akį ne tik į tap list‘ą, bet ir į butelius lentynose. Pastebiu maždaug 60-70 skirtingo alaus šaldytuvuose. Ten yra visko – tradicinių belgiškų trappistų, lambic‘ų, craft lambic‘ų iš Mikkeller, alaus iš Lervig – pas mus dar daugumai negirdėtos alaus daryklos, kurios estams jau yra įprastos, o visoje Europoje būtent jos neša dabartinio craft/indie vėliavą. O vietinės produkcijos – pastebiu aštuonias skirtingas estiškas alaus daryklas, kurių alaus pasirinkimas svyruoja nuo senovinio grodziskie iki russian imperial stout. Suprantu, kad ir vėl pavydžiu estams…

Eidamas link viešbučio pagavoju, kad už Pudel’į įsirašysiu sau dešimtuką ir dieną pabaigsiu su ketvertu.

Tęsinys kitą savaitę „sekmadienio skaitiniuose“

Tartu – japoniškas craft’as ir Guinness’o rekordas

Istorija kaip aš atsidūriau Tartu – ganėtinai įdomi. Savo Facebook paskyroje buvome paskelbę pasiūlymą keistis alumi. Siūlėme Sierra Nevada „Old Chico Crystal Wheat“ ir laukėme skaitytojų pasiūlymų. Vienas pirmųjų pasiūlymų mums buvo mainais gauti japoniško craft’o, pirkto Estijoje. Žinoma, labai norėjom jo paragauti, todėl nedvejodami siūlytojui rašėm žinutę. Deja, skaitytojas ją pamatė per vėlai – alus jau buvo padovanotas. Galiausiai, alumi apsikeitėme su naminiu aludariu Linu (jo alus jau paragautas, atsiliepimas nusiųstas jam asmeniškai) ir King&Mouse bendrasavininku Šarūnu (jo Mikkeller barley wine vis dar laukia savo eilės, todėl atskiro post’o apie pirmą bandymą pasikeisti alumi dar nėra). Negavęs japoniško craft’o (Yo-Ho Brewing Company) turėjau tik vieną išeitį – pats jį nusipirkt. Taip išvykau į Tartu japoniško alaus medžioti.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Lino alus. Vienas jo augintų apynių mix’as (kairėje), o kitas šokoladinis alus su karobu.

Kaip visada, prieš kelionę pasiklioviau RateBeer miestų apžvalgomis ir pirmą kartą jos mane šiek tiek nuvylė. Tik prieš gerą savaitę, beskaitydamas komentarus Tikro Alaus puslapyje, sužinojau, kad Tartu slepiasi ne tik gera alaus parduotuvė (apie ją vėliau), bet ir dėmesio vertas pub’as – „J. R. Schrammi Keller, kuriame yra apie šimto rūšių alaus butelių, maždaug šešios rūšys „on tap“.“ Taigi, kitą kartą lankydamasis jau žinosiu vieną vietą, į kurią nueiti tikrai verta.

Būdamas Tartu neturėjau begalės laiko. Pirmiausiai, žinoma, prasukau pro senamiestį, apžiūrėjau universitetą ir galiausiai patraukiau link pirmo savo tikslo – Guinness’o rekordo.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Įėjimas į kalną – buvusį parako sandėlį

„Pussirohukelder“ aludė, esanti Lossi gatvėje, yra įsikūrusi buvusiame parako sandėlyje, visiškai prie pat Tartu universiteto. Parako sandėlis buvo įrengtas kalno, kuris dabar priklauso universitetui, viduje. Šiai aludei priklauso Guinness’o rekordas už aukščiausias pub’o lubas pasaulyje. Deja, tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta į tą vietą užsukt. Na, tiesa, dar yra nemokamas WiFi. Visa kita – apgailėtina. Interjeras kaip Marcėliukės klėčio – dvelkia ne senove, o paprasčiausiu kiču. Atmosferai atjauninti pasirinkti kabantys discoball’ai ir multimedijos. Ilgi, mediniai stalai primena Octoberfest’o stalus, galima užsisakyti ir litrinius bokalus. Muzika įvairi, pasitinka su the Beatles, o išlydi su Metallica. Restoranas taip pat rengia beer pong’o turnyrus. Žodžiu, „Pussirohukelder“ rasite visko, ko tik galite ieškoti, tik niekas nebus įgyvendinta aukštame lygyje. Ai, nors vieno dalyko tikrai nerasite – gero alaus. Jei jau esate ištroškęs, tuomet galėsite rinktis tarp didžiųjų komercinių Estijos aludarių flagmanų ir kabako naminio alaus, kurį verda Saku. Paragavau, skirtumo tarp jo ir Volfo porterio nesuradau.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Lubų aukštis 10,2 m.

Sekanti stotelė mano sąraše buvo „Õllepood Nr.1 Gambrinus“ alaus parduotuvė. Kažkiek primenanti Alus Salons Rygoje, įsikūrusi Ruutli gatvėje 18 Tartu. RateBeer’e jie nesikuklina ir patys save pristato kaip „first and best beershop in Estonia!“. Na, o mes vertinam.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Įėjimas į Ollepood Nr. 1 Gambrinus alaus parduotuvę

Nusileidus stačiais laiptukais žemyn, patenkama į parduotuvės patalpas. Jos nėra erdvios. Pastatyti keli kranai ir įvairiausios smulkmenos, suvenyrai, kurie sudaro barą. Arkinėse sienos angose sustatytos lentynos, kuriose sudėti apdulkėję bokalai pardavimui ir gausybė alaus. Alus stovi ir ant žemės, sustatytas kartoninėse dėžėse. Ten pamačiau ir japoniškus craftus. Asortimento perbėgimas akimis trunka neilgai. Šalia vienos lentynos sėdi keli studentai, aiškiai ne vietiniai. Vietos pasisėdėjimui nedaug, keturiese tilptumėt, bet su penktu jau būtų problematiška.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Asortimentą sudaro gyvas galas įvairiausios produkcijos. Pirmiausia, žinoma, pilna belgiškos klasikos. Trapistai, vienuoliai, saison’ai, strong ale. Na, trumpai tariant, beveik viskas, ko verta paragauti. Kita lentyna skirta anglams, sumišusi su šiek tiek vokiškos, čekiškos produkcijos, žodžiu – visko po truputį. Galiausiai grindys ir kampinė kairė lentyna skirta craft’ams. Mikkeller pasirinkimas panašus kaip GAP’e – labai nenustebino. BrewDog’as savo ruožtu ten turi tikrai didesnį asortimentą. Taip pat jau minėti japoniški craft’ai, keli kiti amerikietiški ir, jeigu neklystu, tai mačiau, kad feisbuke paskelbė, jog jau turi ir Pohjala produkcijos.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Parduotuvėje vyrauja lengvas chaosas. Paprašius paieškoti Duvel taurės, barmenas sudaužo vieną bokalą, kelių net nelabai ir pasiekia, galiausiai pareiškia, kad turbūt jau nebeturi. Nieko, pasiimu porą BrewDog’ų, St. Bernardus ir visus japonus, bei keliauju žiūrėt UEFA Čempionų lygos.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Futbolą žiūriu „Ristiisa Pubi“, kuriame karaliauja prohibicijos laikų Amerikos herojus Al Capone. Sienos papuoštos įvairiais jo ir jo gaujos plakatais, suėmimo orderiais ir bylos medžiaga. Ganėtinai įdomu. Alaus meniu neblogas. Be didžiųjų estų aludarių galima rasti kelis anglus, porą belgiškų alų. Aš futbolo žiūrėjimui pasirenku „Young’s double chocolate stout“. Šiaip baro atmosfera puiki, nemažai žiūrinčių mačą, daug studentų, o maistas nelabai brangus. Nors galbūt ir nelabai skanus. Tokia vidutiniška vieta, tinkanti sporto transliacijos peržiūrai.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Paskutinis atradimas – vietinė Rimi parduotuvė. Asortimentas ten didesnis nei Lietuvoje, o kainos nelabai kandžiojasi. Ten galite rasti Tripel Karmeliet, Chimay (visus), Duvel, Kwak, Paulaner Salvator ir nemažai kitos, dėmesio vertos produkcijos.

Japoniško craft’o degustacija jau greitai. Šiek tiek gaila, kad kelionės metu nežinojau apie J. R. Schrammi Keller pub’ą – parašykit jam recenziją į RateBeer!

Cheers!

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Roma! Roma! Roma!

Ma Che Siete Venuti A Fa

Ma Che Siete Venuti A Fa

Taip jau susiklostė, kad labai ilgą laiką neparašiau (ir jau galvojau, kad niekada nebeparašysiu) apie nuostabų miestą, kuris supažindino su begale nuostabių alaus rūšių. Tačiau savaitgalį bedegustuojant alų, kompanijoje atsirado žmogus, kuris lankysis neišmatuojamo grožio ir neapsakomus įspūdžius paliekančiame  mieste – Romoje. Šiuo straipsniu noriu pasidalinti savo patirtimi. Galiu prižadėti, kad apsilankę mano aprašytose vietose neapsiriksit, o po kelionės galėsite būti tikri, kad Italija ne vien tik vynu garsi.

Tikiu, kad neverta pasakoti apie Panteoną, Koliziejų, kelis šimtus fontanų, Vatikaną ir kitus stebuklus, esančius viename mieste. Įeini į bet kurį bromą ir stovi išsižiojęs, eini eiliniu skerstgatviu ir negali atsigrožėti architektūrinėmis grožybėmis. Romoje į žemėlapį žiūrėti nereikia, nes žinai, kad eidamas bet kuria kryptmi netoliese rasi stebuklą, bet… yra vienas „bet“, kuris vertė nepaleisti savo žemėlapio, kuriame pažymėtos 5 vietos. Penkios vietos, kuriose susipažinau su Italijos alaus scena.

Prieš kelionę, žinoma domėjausi, ir domėjausi nemažai, todėl žinojau, kur važiuoju, ko ieškoti ir kur tai rasti. Kadangi Romoje buvau ne vienas, žinojau ir tai, kad reikės skirti laiko ir Koliziejui, fontanams bei kitoms nesamonėms. Žinoma juokauju, nes pamatyti ten tikrai yra ką, o kaip vėliau paaiškėjo, aplankyti daugiau barų nei aplankiau, fiziškai nelabai ir galėčiau, na galėčiau, bet tuomet apie jokią alaus vartojimo kultūrą mano lūpoms šnekėti nederėtų.

Taigi šis straipsnis puikiai tiks tiems, kurie Romoje praleis tik kelias dienas, nes aprašyti barai nebus nutolę nuo lankytinų Romos vietų. Apsistojant Romoje ilgesniam laikotarpiui lankytinų barų skaičius galėtų didėti, tačiau čia norėčiau aprašyti tris labiausiai įsiminusius barus-restoranus.

Pirmoji vieta, kurią aplankėme dar pirmąjį vakarą – Open Baladin restoranas. Baladin yra, ko gero, žinomiausia craft beer darykla Italijoje, o Teo Musso – žinomiausias, charizmatiškiausias, alaus nirvanoje esantis aludaris. Tiek būnant Romoj, tiek prieš tai skaitant literatūrą, susidariau tokį vaizdą, kad  Teo Musso yra itališko craft beer Dievas, kurio pamokų norėtų gauti kiekvienas aludaris. Jis garsėja neeiliniais sprendimais, vienas iš jų – alaus fermentacijos metu, ant talpų uždedamos ausinės, kuriose groja muzika. „Mielės yra gyvos, todėl jos reaguoja į muziką“ – įsitikinęs Musso.

Taigi, tik atskridę į Romą ir susiradę joje savo viešbutį nedvejodami einame pasivaikščioti, o galutine stotele nusistatome Open Baladin restoraną. Sekmadienio vakarą, apie 23h tenka stovėti prie restorano durų, vietos viduje nėra. Užsirašius į eilę, stovime lauke ir laukiame, burnoje kaupiasi seilės, žvelgiant pro langą siutina pavydas – eikit miegot, rytoj į darbą! Palaukus geras 40 minučių ateina mūsų eilė žengti vidun, kur mūsų laukia kiek kitoks, kiek kitokių žmonių rojus. Sienos nustatytos įvairiausiu alumi, keli vardai pažįstami, bet kiti dar labiau gundo, nes jų nežinau. Sėdame prie stalo ir verčiam meniu.

Ma Che Siete Venuti A Fa

Ma Che Siete Venuti A Fa

Prieš atvykstant į Romą galvojau, kad reikės pasinaudoti ta alaus pasiūla, kurią turi Italija ir paragauti ne vien itališko, bet ir belgiško, amerikietiško alaus. Atsivertus Open baladin meniu, mintyse tariu sau: „NE! Esi Italijoje, gersi čia itališką ir tik itališką alų“.

Šiame restorane ragavome tik Baladin alaus, tarp jų ir 8 ar 9 metus brandintas XYAUYU (12 % barley wine). Kadangi praėjo jau metai, o užrašų neberandu, nesistengsiu kažką labai gudraus parašyti, užsisakinėkite Baladin alaus, tikrai neapsiriksite, nes kiekvienas skonis bus išskirtinis, neatrastas ir nepakartojamas.

Citata apibūdinanti Musso craft`ą: „Jesus may have turned water into wine, but Teo Musso at le Baladin had gone one step further – by changing beer into wine“ – Tod Thomas.

Antroji vieta, kurią aplankyti privaloma – Ma Che Siete Venuti A Fa. Šis baras turi nuostabią atmosferą ir dar nuostabesnius alus. Čia galėsit paragauti jau nebe Baladin, o kitus Itališkus šedevrus.

Savininkas ne mažiau pamišęs nei Teo Musso, o barmenas, kuris dirbo tuo metu kai buvome mes, buvo žiauriai paslaugus, informatyvus ir susidomėjęs Lietuvos alaus scena. Bepildamas man alų jo veidas buvo ne ką mažiau entuziastingas nei mano. Išragavau visus pilstomus alus (virš 15), o nusipirkau vos tris taures. Tai tikrai ne mano derybų sugebėjimai – tai paslaugumas ir supratingumas.

Kaip jau tikriausiai supratote, ši vieta yra vieta, kurioje privalote atsidurti, jei norite pasišnekėti su vietiniais žmonėmis, bei taip sužinoti daugiau apie Italijos alaus sceną.

Ką gerti? Viską! Barmenai prieš užsisakant kiekvieną taurę tikrai leis paragauti bent 3-4 rūšis, taip galėsite išsirinkti savo favoritus ir mėgautis jais ilgesnį laiką.

Bir & Fud

Bir & Fud

The last, but not the least – Bir & Fud – restoranas esantis kitoje gatvelės pusėje Ma Che Siete Venuti A Fa, bei tarp kitko, turintis tą patį savininką. Pavadinimas išduoda, kad čia einama ir pavalgyti, kai tuo tarpu Ma Che Siete Venuti A Fa labiau tiks bendravimui ir lengvam girstelėjimui :). Bir & food siūlo tik itališką Craftą. Alaus asortimentas labai idomus – Tripeliai, black IPA, strong Belgian Ale`ai, imperial stout`ai, APA, žodžiu ką išgerti tikrai rasite ir čia. Dėl maisto deja negaliu daug pasakyti, nes mes į šį restoraną atvykome vos tik jam atsidarius (atsidaro vakare), o virtuvė pradeda dirbti dar šiek tiek vėliau, taigi paragavus kelis alaus patraukėme link kito restorano, kur galėjome pavalgyti. Verta paminėti, kad užsisakius alaus gaunate keptų bulvyčių, kurios išalkus labai gardžiai susivalgė.

Tai tiek apie didžiausią įspūdi palikusias vietas. Gaila, kad keliavau prieš metus, daug kas yra užsimiršę, bet bendras įspūdis tikrai neišgaruos niekada gyvenime. Žinau, kad į Romą grįšiu dar ne kartą. Galiu pasakyti, kad keturių vakarų ir trijų naktų susipažinimui su Roma, žymiausių jos vietų aplankymui pakako su kaupu, bet norint susipažinti su italų alumi ir barais reikėtų stipriai daugiau.

Nepaisant visų gražių Lino Čekanavičiaus žodžių apie Italijoje gaminamus alus, vis tik buvau labai nustebęs, nesitikėjau, kad tokio gero alaus bus tiek daug, o kiekvieną kartą išgirdus ar pasakius žodžių junginį „alaus kultūra“ į galvą šauna vienas žodis – Roma.

Tikiuosi, kad vykstantiems į Romą, mano trumpi atsiminimai bus naudingi, o jei kyla kokių klausimų galit drąsiai rašyti vladas@beergeek.lt, mielai padėsiu surasti gero alaus 🙂

Pačiai pabaigai keli atmintyje išlikę pavadinimai: Scires (rūgštus alus su Vignola vyšniomis), Keto Reporter (rūkytas, pipirinis Porteris su tabako lapais), Ducato New Morning (su ramunėlėmis), Grado Plato Chocarrubica (kavos-šokolado Stoutas), Montegioco Dolii  Raptor (6 mėnesius brandinamas vyno bačkose, vėliau dar kartą fermentuojamas baltojo vyno mielėmis), Troll Palanfrina (su kaštonais: džiovintais, rūkytais ir kitomis įmanomomis formomis). Be jų visi alūs iš aprašytų barų-restoranų, bei daugybė kitų, kurių ragauti dar neteko. Mmmm… Skanaus!

Pirmasis apsilankymas Londone.

11:20 – pub`as pilnas. Priminsiu, kad iki 23:20, 12h tarpas 🙂

Prieš porą savaičių turėjau džiaugsmo pabuvoti Londone, šiame straipsnyje pamėginsiu aprašyti bent gabalėlį to, ką atradau. Tikiu, kad niekam nėra naujiena, jog Anglija garsėja savo unikaliais barais – pub`ais, bei cask`ais – rankinėmis pompomis pilamu alumi. Taip, tuo galėjau įsitikinti ir aš, kur tik pasisuki, ten randi pub`ą, o užsisakius Fullers, St. Austell, Nicholsons ar kito alaus, nei pats nepastebi kaip ką tik gauta pinta ištuštėja.

Vis tik šiame straipsnyje norėčiau daugiau šnekėti ne apie nuostabius Londono pub`us, jų gausybę, kultūrą ar populiariuosius alus, tačiau daugiau akcentuoti plačiajai visuomenei ne taip gerai matomą Londono craft sceną.

Kalbant apie craft barus, iš karto noriu rekomenduoti Craft Beer London apps`ą, kuris buvo tikrai vertingas kompanijonas keliaujant po craft barus. Jame rasite vietas, kuriose parduodamas craft alus, visos vietos yra sužymėtos žemėlapyje, kiekvienas baras trumpai aprašytas ir įvertintas nuo 1 iki 5 žvaigždučių.

Nevyniodamas žodžių į vatą aprašysiu du barus, kurie, iš aplankytų, sužavėjo labiausiai.

Didžiausią įspūdį paliko Brewdog. Šis baras yra visiškai unikalus ir turi labai aiškų tikslą – užkrėsti žmones meile alui. „Without us we are nothing“ – užrašas ant stiklinės, kuris daug pasako apie Brewdog. Visi nors kiek susiję su Brewdog`u yra užtikrinti dėl šio alaus kokybės – „We brew what we want to drink“ – dar viena citata, kuri leidžia Brewdog`o komandai jaustis užtikrintai. Visi matyti darbuotojai yra užsikrėtę meile alui, kas garantuoja tinkamo alaus pateikimą klientui.

Brewdog baras

 

Brewdog interjero detalė.

Jei gerai pamenu, pilstomas tik Brewdog alus, tačiau šaldytuvuose galima rasti ir visame pasaulyje žinomų užsienietiškų craft`ų. Viena, kas tikrai aišku, užsienietiškus siūlau pirkti nebent esant norui juos ragauti namie, nes Brewdog alaus pasirinkimas yra ganėtinai didelis (apie dešimt skirtingų rūšių). Man pasisekė, kad šiame bare buvau ne vienas, o 6 žmonių kompanijoje, taigi galėjome nesunkiai išragauti visas rūšis. Visi alūs buvo fantastiško skonio, kvapo ir įdomumo, išskirčiau Punk IPA, Alice Porter, Hello my name is Ingrid, Hardcore IPA ir Dead pony club. Kai kuriuos alus parsivežiau ir į Lietuvą, taigi galite laukti ir išsamių degustacijų. O tiems, kas Londone praleis bent 3 valandas – nenuėję į šią vietą galite jaustis labai daug praradę.

Antra vieta, kurią drąsiai rekomenduoju – Craft beer & Co Clerkenwell. Pirmas faktas, kurį vertėtų paminėti – 37 pilstomo craft alaus rūšys (16 Cask, 21 Keg) + nemažai alaus buteliukuose išsinešimui. Ant kranų rasite 5-6 Thonrnbridge, apie 8 Oakhams, kelis Kent Brewery, Kernel, Camdens ir kitų daryklų šedevrų pavadinimus. Šiame bare, deja, buvau vienas, todėl išragauti daugiau alaus galėjau tik pasinaudodamas barmenų geraširdiškumu, ko pasekoje paragavau maždaug pusę alaus asortimento.

Bendras įspudis labai geras, tiesa buvo ir gana neįdomių alų, kurie nublanko prieš kitus, fantastiško skonio ir aromato kūrinius. Labiausiai sužavėjęs – danų šedevras iš Hornbeer daryklos – The Fundamental Blackhorn, Imperial stautas, kuris dėl suprantamų priežasčių (negali gi visko išgerti) nurungė taip pat nuostabius Siren Brewery, Broken dreams (Coffee stout) ir taip pat neblogą Chilli stoutą, kurio pavadinimo nepamenu.

Craft beer & Co Clerkenwell

Taip pat verta paminėti tai, kad šiame bare buvau anksti, apie 12h dienos, nežinau ar tai turėjo įtakos, tačiau maždaug 20% lankytojų buvo vietiniai, kurie mėgavosi skaniu alumi skaitydami laikraštį ar bendraudami su kitais alaus mėgėjais. Tuo tarpu kita dalis buvo minėtieji užsieniečiai ar svečiai iš kitų miestų, daugiausiai beergeek`ai, beerhunter`iai ir kiti, kurie rimtai domisi alumi. Tai sukūrė unikalią atmosferą, apie alų pasakojo ne tik barmenai, bet ir klientai, kurie mielai dalinosi savo įspūdžiais.

Tokiame bare norisi būti ilgai, bet suprasdamas, kad Londone yra daugybė „must see“ barų, po 3 puspinčių ir poros valandų diskusijų, nusiperku dar kelis buteliukus lauktuvėms ir keliauju toliau, o barmenams užtikrinu, kad į šią vietą dar tikrai sugrįšiu.

Dar būnant Londone supratau, kad 4 dienų čia tikrai nepakaks. Liko kelios neaplankytos vietos į kurias labai norėjau užsukti + neįsivaizduojamas kiekis barų, kurie turi kažką unikalaus. Bet keturių dienų užteko tam, kad pamatyčiau bendrą alaus scenos vaizdą Londone. Alus čia vertinamas visai kitaip, craft alaus galima rasti paprasčiausiose maisto parduotuvėse, craft barų yra labai daug ir dauguma jų siūlo skirtingas alaus rūšis. Beveik kiekviename bare galima rasti ir užsienietiškų craft`ų, o kai kuriuose net keliasdešimties puslapių katalogus su turimais craft`ais iš užsienio.

Tuo tarpu populiariuosiuose pub`uose alus taip pat labai skanus, minėtieji Nicholsons, St. Austell papuoštų bet kurį barą Lietuvoje. Įdomus faktas pabaigai – Fuller`s, kuris man asmeniškai, yra vienas iš geresnių britiško alaus pasirinkimų Lietuvos parduotuvėse, Londono lygmenyje atrodė švelniai tariant blankiai (jau pritaikius sąlygą, kad iš cask`o jis yra daug kartų skanesnis nei iš skardinės). Štai toks vat palyginimas, kuris parodo, kad alaus mėgėjas iš Lietuvos, Londone jaustųsi kaip devintam danguj.

Tai tiek apie Londoną po pirmosios išvykos ten, viliuosi sugįžti dar ne kartą, atrasti naujų ir mėgautis jau atrastomis gėrybėmis.

Trumpi alaus gerbėjo užrašai. Trys valandos Rygoje.

Ilgokai tempiau kol pagaliau prisiruošiau parašyt kelis žodžius į beergeek‘ą, bet žinot, kaip ten būna.. darai viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką padaryti būtina. Tai štai, mano prisiminimai iš Rygos. Nuotrauka mūsų feisbuko profilyje pasirodė jau senokai ir kaip buvo galima suprasti, laiko veltui ten tikrai neleidau. Nevykau į Rygą tam, kad susipažinčiau su latvišku alumi ( ir kalbu ne apie Cesu). Labiau norėjosi praplėsti savo pasaulinio alaus akiratį. Juk ten galima rasti to, apie ką Lietuvoje ir prieš liūdnai pagarsėjusį alkoholio įstatymą buvo galima tik pasvajoti. Deja, mano laikas Latvijos sostinėje buvo labai ribotas, todėl dieną prieš kelionę susidariau optimalų maršrutą ir lankytinų vietų sąrašą remdamasis Tikro Alaus ir RateBeer informacija.

Pirmoji mano stotelė – Alus Salons (dabar jau sujungta su ALEhouse, remiantis žiniomis iš ratebeer.com puslapio). Tai buvo alaus parduotuvė – baras, kurios konceptas šiek tiek priminė mūsiškę Špunką. Galėjo ir įpilti, ir buteliuose alaus parduoti, tik pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis. Jei reikėtų jį apibūdinti – žadą atimantis. Ir man nepasisekė, nes žiemos sezonu jie savo asortimentą šiek tiek sumažina ir išparduoda, tai ką turi. Grįžus į Lietuvą, jų feisbuko puslapyje jau po savaitės pastebėjau, kad klientų laukia pagausėjusi alaus šeimyna. Nepasisekė, bet tik iš dalies, nes jau pirmoje stotelėje prisikroviau tiek alaus, kad nugara vargiai atlaikė (pirkau visko po du, nes be lauktuvių grįžti buvo mažų mažiausiai nepadoru). Įžengus į pačią parduotuvę, mane pasitiko jos bendrasavininkas ir iškart maloniai pasiūlė pagalbos. Prisistačiau, kas per vienas būsiu, ir jis nepraleido progos pasigirti – geriausiu latvišku alumi pagal RateBeer buvo išrinktas jų ALEhouse Black Sheep Stout. Mitriai įpylęs man degustacinę taurė, jis maloniai sutiko papasakoti apie Rygą ir tai ką joje gali surasti alaus megėjas/entuziastas. Tiesa, jo pasakojimas nelabai nudžiugino. Prisipažino, kad pasirinkimas Latvijoje nėra toks jau baisiai didelis ir aš nesuklydau savo trumpai kelionei pasirinkęs Alaus Salons – ALEhouse ir Bon Vivant. Tačiau, mano nuomone, vien šiose vietose alaus pasirinkimas yra „mind-blowing“. Bekalbant sužinojau, kad savo alų jie verda Olandijoje įsikūrusiame De Molen bravore, tačiau ruošiasi plėsti savo veiklą, padedant brewmasteriui atvykusiam iš Amerikos. Pokalbio metu paminėta, kad ALEhouse ieško bravoro savo reikmėms aplinkinuose rajonuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Latvijos sostinėje puikavosi dvi Alus Salons parduotuvės, tačiau dėl kažkokių aplinkybių viena patapo tik „masalu turistams“. Greičiausiai savininkų kelią perbėgo juoda katė.

Ši Alus Salons parduotuvė Dzirnavu iela, deja, jau uždaryta ir sujungta su tam pačiam savinininkui priklausančiu ALEhouse restoranu-pub‘u. Nors nežinau ar dėl to vertėtų skųstis, juk dabar dar daugiau tikrai gero alaus galima rasti vienoje vietoje. Apie Alus Salons parašiau tik todėl, kad atskirtumėte ją nuo S. Brevinga Alus un viskija salons esančios Tirgonu iela 4. Nors nesakau, kad ten nieko nerasite, bet pagal paskutinius atsiliepimus RateBeer.com susidaro labai dvejopa nuomonė apie šią vietą, kas kartais priverčia suabejoti jos profesionalumu. O mano aprašytoje parduotuvėje, buvo galima aptikti masišką kiekį Mikkeler produkcijos, taip pat belgiškų pasididžiavimų, tokių kaip Chimay tripel ir t.t. Buvo tikrai nebloga vietelė ir dabar manau didžiąją dalį jos pasiūlos dabar galima rasti ALEhouse, nors po susijungimo ten dar nesilankiau ir patvirtinti to, deja, negaliu.

Maloniai pasikalbėjęs su savininku, ir Alus Salons praleidęs gerą valandą savo brangaus laiko, patraukiau į kitą vietą, kurioje tikėjausi užtrukti žymiai trumpiau – Bon Vivant belgų virtuvės alaus restoraną. Ši vieta, kaip ir turėtų, išsiskiria savo belgiško alaus asortimentu. Pakeliui iš Alaus Salons, nors ir besikeikiantis, dėl tempiamo svorio, užsukau į Stockmann Supermarket Sausio 13-osios gatvėje. Tai vienintelis supermarketas, kuris siūlo šiek tiek daugiau produkcijos, nei didžiųjų Latvijos pramoninkų alus, bei Warsteiner. Tačiau asortimentas ten nelabai pradžiugino. Nors ir aptikau jau senokai ragauto Young‘s Double Chocolate Stout, bet nusprendžiau nieko nepirkti ir pataupyti pinigus. Patarimas: jei tikitės (kaip ir aš tikėjausi) nusipirkti, kad ir eilinio Duvel, viename iš didžiųjų supermarketų (Rimi ar Maxima) galite pamiršti. Lietuvoje to dar buvo galima rasti, o Latvijoje dominuoja tik jų pramonės milžinų produktai. Vienintelė vieta, kur galima rasti šiek tiek padoresnio alučio – Stockmann‘as, tačiau ir į jį užsukti nebūtina, nes sužavėti greičiausiai neliksite. Prasiėjęs Rygos gatvėmis (ne itin džiuginantis miestas ir elgetų pastebimai daugiau, nei Vilniuje), pagaliau atsidūriau prie Bon Vivant durų. Užėjau vidun ir ten mane pasitiko tuštuma. Vienas barmenas sedėjo prie savo kompiuterio ir labai atidžiai nagrinėjo ekraną. Pastebėjęs mane, pasisveikino, bet supratęs, kad nekalbu nei latviškai, nei rusiškai, atsiprašė, kad anglų kalbos žinios nėra pačios geriausios. Vis dėlto, susikalbėti pavyko gana nesunkiai, nes aš puikiai žinojau ko man reikia. Nusipirkau du Duvel, du Rodenbach (buvau pasiilgęs, nes Beer Barrel jo, jau nebeveža!) ir Orval (pagaliau!!), palikau kelioliką latų savo sąskaitai apmokėti ir išėjau į trečią ir paskutinę stotelę, kuri jei vykčiau į Rygą šiandien, būtų pirmoji – ALEhouse.

ALEhouse – puikus craft beer restoranas, prekiaujantis craft alumi, kurį vežasi daugiausiai iš Amerikos. Tiesa, prasitampęs po Rygą, ALEhous‘e jau turėjau mažai laiko, tačiau ten gali imti viską kas papuola po ranka ir greičiausiai nusivylęs nebūsi. O imti ten tikrai yra ką – Double Stout, Double IPA, Triple IPA, Imperial porter, rauchbier ir t.t.. Įspūdingas asortimentas, kuris prasiplėtė vos man sugrįžus į Lietuvą. Užbėgus į restoraną/pub‘ą ten mane irgi pasitiko vos vienas barmenas, stoviniuojantis už baro. Persimečiau keliais žodeliais ir pradėjau rinktis alų kurį galėčiau parsigabenti už savo pinigų likučius. Buvo neįtikėtinai sunku pasirinkti, tiksliau buvo itin sunku ko nors atsisakyti. Dabar, turėtų būti dar sunkiau, nes jeigu susijungus su Alus Salons susijungė ir jų produkcija, ta vieta patapo verta nuodėmės. Kiek žinau, ALEhouse galima paragauti ir trijų rūšių jų verdamo alaus (Black Sheep stout and Bitter Poet Pale Ale and Prima Donna), o ateityje savininkų planuose – rūsyje įrengti mini bravoriuką, bei įsigyjus didesnį bravorą virti net dvyliką rūšių savo alaus, kurių receptai jau sudaryti. Apsilankę Rygoje tikrai nepasigailėsit. Aš žinau vieną, važiuosiu ten dar ne kartą. Maloni atmosfera ir didelis alaus pasirinkimas tikrai skatina sugrįžti, o pasiklausius tokių planų, net neabejoju, kad su kiekvienu apsilankymu mano nuomonė bent jau apie šį pubą/ restoraną/ parduotuvę taps tik dar geresnė.

ALEhouse pasirinkimas 2

Čia įdomus, olandų rašytas, straipsnis apie ALEhous‘ą anglų kalba.

Mano laimikis po šio karto buvo toks: 1x Trappistes Rochefort 10, 1x Trappistes Rochefort 8, 2x Mikkeller 19, 2x Orval, 2x Duvel, 2x Westmalle Trappist Tripel, 2x Rodenbach, 2x Guldenberg, 2x Chimay Tripel, 2x Crooked Moon Tattoo, 2x Gonzo Imperial Porter, 2x Southern Tier Double IPA, 2x Flying Dog Double Dog Double Pale Ale, 1x Hopin’ Frog Outmeal – Imperial Stout, 1x Hopin’ Frog Triple IPA Hop Dam, 1x Southern Tier Imperial Mokah, 1x Mikkeller Rauchstar, 1x Black Jack Porter. Ir visas šis turtas man kainavo apie 450 LT, bet buvo verta, ti-i-ikrai verta!

Keli patarimai keliaujantiems dėl alaus:

– Susidarykite lankytinų vietų (ne tik Rygoje) sąrašą. Pasinaudokite šiais internetiniais puslapiais: Tikras Alus ir RateBeer .

– Nesitikėkite rasti gero pasaulinio alaus supermarketuose už mažesnę kainą. Ten galite rasti nebent didžiųjų bravorų produkcijos. Išimtis Stockmann.

– Pigiai ir daug alaus Latvijoje negausite, pasiruoškite išleisti ganėtinai didelę pinigų sumą.

– Mano aprašytas vietas galima pasiekti pėsčiomis. Susiraskite patogią mašinų stovėjimo aikštelę (aš naudojau Radisson Blu Elizabete) ir eidami taip pat susipažinsite su miestu.

– Aplankytų vietų Facebook paskiros: ALEhouse; Bon Vivant.

Scroll to top