APŽVALGOS

Normalus in town!

Normalus American Pale Ale

Normalus American Pale Ale

 

Apie ką aš čia? Apie tai kas formavosi ilgai, o atsitiko greitai.

Viskas prasidėjo prieš beveik 7 metus, kuomet Paulius surado ir kartu išsitempė mane su Tomu į Kaune vykusį alaus simpoziumą – renginį skirtą namų aludariams. Daug ten visko išgirdom, dar daugiau kilo klausimų, bet dabar suvokiu, kad ten buvo įžiebta pirma kibirkštis, kuri užkūrė tai ką pristatau šiandien.

Keli mėnesiai po simpoziumo jau važiavome pas mane į kaimą ir žvarbų žiemos vakarą ant elektrinės viryklės gimdėme pirmąjį alų. Pradėjome aišku nuo all-graino, tad daug ten visko nutiko tą vakarą: nuo 3-4 valandų laukimo iki kol vanduo užvirs, iki visą naktį trukusio alaus vėsinimo sniege ir visą savaitgalį nešiojant fermentorių iš kambario į kambarį ir nerimaujant: kodėl vis dar neburbuliuoja?

Smagu atsimint tą pirmąjį kartą ir dabar, įvertinus kaip mes ten jį virėm, žiauriai įdomu kaip jis galėjo gautis toks pusiau geriamas. Anyways, tas alaus simpoziumas buvo tai ko reikėjo, kad iššauktų pirmą virimą, o pirmas virimas parodė, kad alus yra daug, daug daugiau nei gėrimas draugų kompanijoj ir kūrybinės begalybės alaus gamyboje nebepaleido iki šiol. Alumi susidomėję likome visi trys. Kol Tomas su Paulium nėrė į alaus prekybą, aš likau prie puodų.

Per tuos kelis metus, po beveik tonos litrų alaus išvirto namuose ir kaime, po daugybės degustacijų draugų kompanijose, tinkamai susidėliojus žvaigždynams ir atsivėrus reikiamoms čakroms, išvirto alaus kiekį didinu dvigubai. Ir tai padariau vienu virimu.

Susipažinkite. Bendras mano ir bravoro Apynys kolaboracinis alus:

Normalus etikete webNormalus
Stilius: American Pale Ale
ABV: 4,6%
IBU: 33
EBC: 10


Šviesus, neįpareigojantis, draugų kompanijos neužgožiantis. Double dry hoppinta tropinių ir citrusinių vaisių aromatinių pučiamųjų simfonija. Lengvai geriamas, vidutinio-pilno kūno, gerai subalansuotas, gaivus, sausokas, vasara trykštantis ir lengvai kabinantis vakarėlis taurėje.

Susipažinkite ne tik su raidėmis, bet ir pačiu alumi. Ateinantį trečiadienį (liepos 4 dieną), bare Prohibicija vyks oficialus ir labai Normalus pristatymas, kurio metu visą istoriją papasakosiu plačiau. Ateik nuo 19:00 arba anksčiau, arba vėliau, aš ten tikrai būsiu ir viską tau papasakosiu.

O iki tol, potencialiai viral klipas iš virimo dienos:

[kad_youtube url=“https://www.youtube.com/watch?v=7youRooa7GI&frags=pl%2Cwn“ ]

 

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Vasara baigėsi. Man asmeniškai šita vasara buvo nerealiai darbinga – prie savo nuolatinės veiklos Prohibicijoje pridėjau dar vieną darbą – tapau barmenu Alaus Bibliotekoje. Panorau susipažinti su baro virtuve iš vidaus ir negalėjau praleisti progos padirbėti viename iš geriausių Vilniaus barų. Taip pat baigiau mokslus Vilniaus universitete, oficialiai tapau istorijos magistru. Dėl šios priežasties buvau pristabdęs blog’o rašymą. Vien magistro parašymas per mėnesį suvartoja visą norą rašyti ką nors on the side. O dar papildomai paruošiau porą skyrių naujai knygai apie alų, kurie, labai tikiuosi tiks redaktoriui ir anksčiau ar vėliau pasirodys prekyboje. Tai dar viena mūzas vagianti ir rašymo džiaugsmą valganti hidra, po kurios šėlsmo teko ieškoti naujų įkvėpimų.

Vieną iš tokių įkvėpimų vėl sėsti prie klaviatūros pasiūlė Lietuvos aludariai, nes jų vasara buvo kažkas anbilyvibl. Tiek naujienų aš jau senokai nepamenu – daug ką pasako ir pats faktas, kad net ne visas spėjau sugaudyti ir tikrai ne apie visas paskelbiau BeerGeek facebook’e. Taigi, šiandien Jums pristatysiu asmeninį Lietuvoje išvirtų vasaros alų TOP 5 ir labai tikiuosi, kad jūs tą patį padarysit komentaruose.

Pirmiausiai reikėtų pradėti paminint kelis alus, kurie nors ir buvo labai geri, bet neprisikasė iki mano penketuko. Jeigu seniau sukdavau galvą kaip man čia tuos penkis alus įtraukti, tai dabar susidūriau su problema, kurių alų neįtraukti. Bet gi čia malonus galvos skausmas, ane? Taigi, pirmiausiai norėčiau paminėti, kad Tikras Alus kolaboracija su Apynio bravoru sugrįžo. Vasaros griausmas, kiekvienam lietuviui pažįstamas dėl vienos liepos mėnesio savaitės ir vėl buvo pristatytas į kelis geriausius Lietuvos barus. Prisipažinsiu, kad nuo alaus pristatymo iki kol man teko jo paragauti nubėgo ne viena bačka. Man daug pasakojo, kad pirmas virimas buvo silpnokas, todėl antrame buvo naudojama daugiau apynių ir pasirinktas kiek patobulintas receptas. Aš pats paragavau tik antrąjį virimą ir man labiausiai įsiminė labai lengvas angliškam golden ale’ui būdingas apynio poskonis ir ganėtinai stiprus salyklinis skonis. Sunkiai kilo ranka nustumti šį alų į šeštą vietą, bet galiausiai taip nusprendžiau, todėl, kad praeitą vasarą šis alus man paliko geresnį įspūdį.

Kitas alus, kurio nebus mano penketuke – Dundulio virimas specialiai Mėnuo Juodaragis festivaliui. Alus su kadagio uogomis į penketą nepateko, nes tiesiog jo vis dar neparagavau (greičiausiai ir neparagausiu).

Taip pat reikėtų paminėti ir Sakiškių bravoro Gin&Tonic IPA, kuri sukėlė dvejopus jausmus. Paragavus pirmą kartą alus neįsiminė, pasirodė nuobodus, nelabai tvarkingas. Antrą šansą šiam alui suteikiau po keletos dienų ir tuomet jis man atsiskleidė žymiai įdomiau – daugiau toniko, daugiau skonių, bet galbūt šiek tiek per daug. Nors sausas finišas buvo žeurei geras.

O toliau – startinis penketas.

Tvirtai penktoje vietoje įsitaisė Dundulio bravorių Saulenis. Oficialiai auksinis elis, o neoficialiai – vokiškas Kölsch stiliaus alus. Jeigu kyla klausimas kodėl neoficialiai, tai tik todėl, kad Kölsch stilius yra saugomas regioninės nuorodos ir oficialiai verdamas tik Kiolno regione. Šitą alų Simonas pristatė dar vasaros pradžioje ir tai buvo viena pirmųjų naujienų – naujas, Lietuvoje nematytas alaus stilius, bei įdomus apyniai. Žvėryno Špunkoje vykusiame pristatyme, vienas iš Dundulio vedlių pasakojo, kad Sauleniui parinkti neįprasti apyniai – Saphira, Poliaris ir Mandarina. Lyg to būtų maža – alus sausai apyniuotas su Poliaris apyniais, kurie alui suteikia lengvą mėtų aromatą ir poskonį. Visa tai sujungus gavome Saulenį – labai lengvo kūno, šiek tiek drumstą alų, kurį puošia standi, balta puta. Kvape jaučiami šiaudai, žoliškas/žemiškas apynys, kiek saldokas medaus ir bananinių esterių mišinys. Alaus karbonizacija pakankamai aukšta, skonis vandeningas, kiek karstelėjęs, bet gerai subalansuotas šieniškais salyklo intarpais. Saulenyje nemažai žolelių skonių ir kvapų, bet juos surinkti į bendrą ir apibrėžiamą paletę gan sunku. Ieškant galima apčiuopti šiek tiek mėtos, ką tik nupjautos žolės ar juodųjų serbentų aromatų/skonių.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Dundulio Saulenis

#4 – Genys the IPA. Buvau šio alaus pristatyme Marse ir tuomet aludariams sakiau, kad vasarai šis alus gali pasirodyti kiek per stiprus. Genio aludaris Jonas, tuomet man užsiminė, kad mąsto apie kiek silpnesnį šio alaus variantą. Vis dėlto, dabar jau nepamenu apie kokį stiprumą mes tuomet kalbėjome, nes kaip ir įprasta, kad American IPA būna stipresni ir sodresni, o šita the IPA ne išimtis. Pats alus, nors ir nėra stulbinančiai kartus ar ypatingai lengvas, yra ganėtinai gaivus ir dabar atmintyje perbėgęs visus kartus kuomet teko šio alaus atsigerti, drąsiai jį pastačiau į ketvirtą poziciją. Šiai IPA parinkti tradiciniai triple C apyniai (Centenial, Columbus ir Cascade), bei Summit, nes cituoju „man pasirodė, kad reikia“. Salyklinę bazę sudaro Golden Promise salyklas. Bendras rezultatas? Kiekvieną kartą ragaujant šio alaus mane stebindavo jo šviežumas – atrodė, kad patiekiamas alus buvo ką tik ištekėjęs iš fermenterio – nuostabus apynio kartumas, žoliškumas, eteriniai aliejai (suteikiantys malonų pušyno ir citrusų aromatą), lengvas kūnas, kiek aukštesnė karbonizacija ir vos jaučiamas salyklo saldumas. Paragavus net nesijausdavo, kad alus tarsi ir nelabai sesijinis. Lygiai taip pat pasimiršdavo, kad temperatūra lauke jau senokai perkopus 25 laipsnius Celsijaus. Vat taip ir susigyvenau su Geniu ir todėl jam ir skiriu #4 vietą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Genys the IPA

Kad ir kaip gerai šią vasarą dirbo dauguma mūsų craftinių aludarių, bet visišku nugalėtoju (mano širdies ir gomurio čempionu) turiu paskelbti Sakiškių bravorą. Vyrukai iš Sakiškių padirbėjo stulbinančiai. Aš jau trumpai papasakojau apie jų Gin&Tonic IPA, kuris nors ir buvo labai įdomiai surėdytas, bet nepaliko tokio įspūdžio, kaip šitie trys alūs:

#3 – naujas IPA receptas ir 5,5% raumuo (buvo 7,2%). Aš nežinau ar jie skaito ką rašau ir komentuoju Untappd (toks socialinis tinklas mėgstantiems registruoti kiekvieną išgertą bokalą), bet po jų IPA (7,2%) pasirodymo rašiau, kad norėtųsi silpnesnės versijos geriems orams. Tai vat jie paėmė ir padarė: silpnesnė, geresnė ir sesijinė IPA su ta pačia triple C bomba. Pirmą kartą paragavus šios IPA pasijutau tarsi Amerikoj (nors ten niekada ir nebuvau) – buvo nerealiai gerai. Apynio kartumas, beveik jokio salyklo, tokia tvarkinga, išbaigta. Neradau prie ko prikibti. Vienintelis note’as telefone sako: „kur puta?“. Jeigu tai vienintelis priekabis, tai klausimų kaip ir nekyla. Tačiau Sakiškės šiltajam sezonui pasiruošė taip gerai, kad tokia IPA prasibrovė vos iki trečios vietos.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

sakiškių american ipa vertinamas untappd

#2 – Sakiškių Gose su avietėmis. Ir /o-mai-gudnes-jebus-kraist-hauli-kau/ jeigu praeitam sezone gose’as buvo kaip eksperimentas, pirmasis blynas, kuris kiek prisvilo, tai antras kartas buvo ameizing. Tai tikrai nebuvo alus kiekvienam, bet jis buvo išvirtas nuostabiai (mano asmeninė nuomonė, paremta palyginimu su to Ol Gose to Holywood). Gose tai toks vokiškas alaus stilius kilęs iš Leipcigo regiono, kuris vadinimas šalia tekančios Goslar upės vardu. Laikais kai upės vanduo aprūpindavo aplinkines alaus daryklas vandeniu alus buvo natūraliai sūrus (įsivaizduokim alų, kurio pagrindas Vytauto mineralinis vanduo). Dabar siekiant atkurti tradicinius skonius Sakiškių aludariai pasitelkė druską (sako Himalajų, jei kam nors atrodo, kad ružava druska turi kitokį skonį, nei balta) ir dar užmetė keletą (šimtų) kilogramų aviečių (nes vokiečiai išvis siūlo šitą stilių ir berliner weisse gerti su sirupu) – galutinis rezultatas yra toks nepakartojimai gardus, kad net visiški alaus analfabetai atėję į Alaus Biblioteką gerdavo pokalą po pokalo. Tereikėdavo paminėti, kad pirmas gurkšnis nepratusiam bus itin rūgštus, o toliau skonio receptoriai vis labiau pripras prie keisto šio alaus stiliaus skonio ir vualia. Antra vieta ir pasiūlymas tęsti pradėtą darbą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Sakiškių alus Gose with Raspberries #sooopink

#1 – Sakiškių Corn Lager. Aš nesiplėsiu pasakodamas apie alų, nes savo redneckiškus viražus, kuriuos man sukelia Corn Lageris jau esu aprašęs. Dar kartą garsiai pasvarstysiu ar Sakiškių aludariai skaito, ką aš rašau, nes tai jau antras sutapimas. Pirmą kartą apžvelgdamas šitą alų sakiau, kad jam nepamaišytų gera sauja papildomų apynių, kurie subalansuotų perdėtą kukurūzo saldumą. Taip jie ir padarė – įmetė gerą kiekį Citra apynių ir padarė beveik neįmanomą dalyką – gerą, sesijinį, craft lagerį (tokį, kuris žengia koja kojon su vokiškom ir čekiškom legendom ir yra galva geresnis už itin nuvylusį Brewdog This.Is.Lager). Tarsi žaibas iš giedro dangaus nustebinęs mano skonių receptorius, šis alus iškart tapo mano vasaros favoritu. Kiekvienas pub’as, kuris šios gėrio neturėjo gali griaužti nagus. Tiesiog. Pirma vieta, nes alus yra sesijinis, neįkyrus, skaidrus (ko trūko pirmoje versijoje) ir dar lageris. Gerais laikais gyvenam!

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Pabaigai tik paminėsiu, kad geri Sakiškių darbai su vasara nesibaigė. Visai neseniai buvo pristatytas viskio statinėse brandintas angliškas imperial porteris ir sour pale ale’as, kurį įkvėpė To Øl Sur Simcoe. Taip pat buvo patobulintas ir angliško bitterio receptas. Man kyla vienintelis klausimas – ar spėsiu viską paragaut? O šiaip tai, pagaliau sugrįžo sekmadienio skaitiniai ir jūsų top 5, 3 ar tiesiog vasaros top laukiu komentaruose.

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd – https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

blogerių savireklamos savaitė 2016 | beergeek’o skaitiniai

Kiekvienais metais blogerių tarpe vyksta iniciatyva pavadinimu blogerių savireklamos savaitė, kurios sumanytojas yra bene žinomiausias Lietuvos žiurkėnas – Rokiškis Rabinovičius. Šie metai netapo išimtimi. Pirmą kartą prie šios savaitės norėčiau prijungti ir BeerGeek.lt, nes jeigu jau bandau atgaivinti blog’ą iš mirusių, tai reikia naudotis tokia proga.

Blogų aš skaitau daug ir dažnai, nes man patinka pati internetinio dienoraščio idėja – nevaržomos laisvės ir kūrybos siekis, rašymas be formatų ir rėmų. Tiesa, turiu pastebėti, kad didelę dalį mano skaitomų tekstų parašo ne lietuviai, nes labiausiai mane dominanti blogų tema – alus – Lietuvoje yra aprašoma gana skurdžiai. Šiandien parašysiu apie kelioliką savo skaitomiausių blogų įvariomis temomis, o pradėsiu, žinoma, nuo alaus.

Pirmasis mano alaus blogo pasirinkimas nuo pirmųjų BeerGeek’o dienų buvo tikrasalus.lt – tai vieta, kuri įkvėpė mus pradėti savo blogą. Pagrindinis Tikro Alaus blogo autorius, ramtynas, buvo vienas pirmųjų, kuris pasveikino mus prisijungus prie Lietuvos blogosferos. Tikro Alaus tekstai labai informatyvūs, paliesdavo aktualias temas. Taip pat nevengdavo antropologinių ir socialinių įžvalgų, todėl įrašai patapo įdomus ir iš profesinės (jeigu taip galima pavadinti studijas universitete) pusės. Apmaudu, kad dabar tinklapis atnaujinamas retai, bet still, šitą blogą galima naudoti kaip archyvą ir karts nuo karto perskaityti šį bei tą naujo. Dažniausiai apie tai prie ko rankas prideda ir pats ramtynas. Galbūt ateityje ateis dar vienas aktyvumo periodas.

Kitas blogas mano alaus saraše yra mgkolekcija.wordpress.lt . Šitas tinklaraštis šiuo metu vienas aktyviausių alaus scenoje. Dažniausiai sutinkami tekstai apie alaus degustacijas, bet kadangi blogo autorius, Modestas, yra puikus fotografas – bloge galima aptikti ir foto apžvalgų. Vis dėlto didžiausias šio blogo turtas yra ragauto lietuviško alaus katalogas. Man dažnai nekyla rankos ragauti dalies Lietuvoje verdamos produkcijos, bet dvejodamas ar verta gadinti savo skonio receptorius perkant tam tikrą produktą visada stengiuosi užmest akį, ką apie juos yra parašęs Modestas.

Dar vienas blogas, kurio stiprioji pusė yra alaus degustacijos – breadandbeer.lt . Šitas blogas lietuviškoje blogosferoje išsiskiria tuom, kad: a) ilgą laiką naudojo tik Twitter ir Instagram komunikacijai socialiniuose tinkluose; b) rašo ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Ir rašo jie tikrai gerai. Taip pat šiuo metu yra ganėtinai aktyvūs. Vizualiai vienas iš geriausiai tvarkomų blogų, kuriame degustacijos ima viršų, bet nepamirštama aptarti karščiausių alaus scenos renginių ar pasidalinti kelionių įspūdžiais. Pastarųjų palinkėsiu daugiau ateinančiais metais.

Jeigu Lietuvos alaus blogosfera žengsime toliau pasieksime pingvi.com . Pingvinai taip pat aktyvūs, o jų blogas išsiskiria pateikiama informacija – tai tarsi įdomiausių užsienio alaus naujienų (straipsnių) ir lietuviškų alaus naujienų degustacijų mišinys. Vienas iš senesnių ir vis dar aktyvių lietuviškų alaus blogų.

Dar keli verti paminėjimo alaus blogai yra: nulis.lt – dabartinio Vilkmergės someljė Vidmanto asmeninis tinklaraštis kuris, jeigu manęs neapgauna atmintis, prasidėjo nuo namo statybų blogo dar tuomet, kai blogai man išvis nerūpėjo. Vidmantas nepamiršta ir alaus, apie kurį galima paskaityti ne viename įraše. Kitas blogas – alusalus.lt – buvo labai aktyvus ir rašantis apie viską, netgi, kas man labai patiko, ne tiek apie degustacijas kiek apie patį alų ir alaus kultūrą. Jie netgi dalyvavo LOGIN ir pasirodė labai neblogai, tik paskutinę akimirką juos aplenkė kažkoks komercinis tinklapis su dideliu marketinginiu biudžetu. Tačiau, paskutinis įrašas alusalus bloge buvo patalpintas 2015 metų vasarą ir tuomet prasidėjo štilis. Tikiuosi jis greitai baigsis.

Tai yra bene viskas ką aš skaitau iš lietuviškos alaus blogosferos, tačiau tai tikrai nėra vieninteliai mano skaitomi blogai. Gana daug dėmesio praleidžiu naršydamas maisto ir kitų alkoholinių gėrimų blogų pasaulyje. Vėlgi, Lietuvoje jų nėra labai daug, bet yra keletas, kuriuos tikrai rekomenduoju.

Pirmiausiai norėčiau paminėti Urtės iš Čiop Čiop asmeninį tinklaraštį apie maistą ir vyną – dervynas.lt . Tai matyt vienas populiariausių tokio tipo blogų Lietuvoje. Vizualiai labai gražus ir tvarkingas asmeninis tinklaraštis, kuriame aktualiausios restoranų naujienos, trendai, vyno paprotinimai. Tikrai geras ir rekomenduotinas blogas, kurio gali pavydėti alaus scena Lietuvoje.

Kitas, visiškai neseniai pradėtas, todėl vargu ar daug kam jau žinomas blogas apie gėrimus, o tiksliau apie viskį – mywhiskydiary.net . Blogo autorė yra lietuvė gyvenanti Škotijoje ir dirbanti viskio distilerijoje. Rašo apie viskį ir viskio kultūrą pasaulyje ir svarbiausia rašo lietuviškai. Tai yra wow man, kaip gėrimų entuziastui, visiškai kitoks požiūris į alkoholinių gėrimų blogą. Daug asmeninių patirčių, „vidinės“ informacijos ir viskio istorijos/gamybos subtilybių. Viskis yra stipresnysis alaus brolis, todėl šitas blogas yra bene geriausia kas galėjo nutikti lietuviškoje blogosferoje.

Norėčiau paminėti ir kelis maisto blogus: storaspomidoras.lt ir puodas.lt . Apie pomidorą sužinojau po parašytos Žmogšalos festivalio apžvalgos ir nuo to laiko karts nuo karto patikrinu šio tinklaraščio naujienas. Ten gausu informacijos apie receptus, pirkinius, restoranų apžvalgas – visko po truputį, visko gana daug. Antrasis „maistinis“ blogas, puodas.lt, yra alaus blogo breadandbeer.lt bendraautorės Ignės kurinys (bent jau taip spėju). Apie blogą sužinojau tik prieš kelias dienas, bet jūs nueikit patikrinkite receptus. Verta! O jeigu prie kiekvieno recepto dar pasiūlytų ir tinkamą alaus stilių ar net konkretų alų, būtų wow!

Aš taip pat skaitau gana daug blogų, kurie nėra susisiję su gėrimais ir/ar maistu. Pasidalinsiu vos keletu iš jų, kurie mano nuomone yra išskirtiniausi. Pirmiausiai, žinoma, jau gana senai skaitau Rokiškį Rabinovičių (rokiskis.popo.lt), nes man patinka napalmu deginamos vatos kvapas. Rokiškį suradau ieškodamas informacijos apie sovietmečio erą Lietuvoje ir likau užkabintas nuo pirmo teksto. Tai yra maždaug tas dėl ko man patinka skaityti blogus – savitas, neformalus rašymo stilius, kandžios pastabos, daug asmeninės nuomonės – visa kas gali būti geriausia bloge. Kitas blogas, kuris yra mano antrojo hobio įtaka – istorijos įdomybės (istidom.lt). Dažnai atnaujinamas blogas, kuriame gausu įdomių istorinių trupinių. Net nežinau ar verta plačiau pasakoti, greičiausiai ne.

Dar vienas mano skaitomųjų sąraše yra mano buvusio grupioko blogas – Pakelės Mažvydas (pakeles-mazvydas.blogspot.lt/). Prisipažinsiu, jeigu autorius nebūtų mano grupiokas apie šitą lietuviškos blogosferos kampą žinočiau tiek pat kiek dabar žinau apie baletą. Bet karts nuo karto į šitą blogą užsuku, nes man patinka spinduliuojama žodžio ir minties laisvė, bei aštrūs pasisakymai aktualiomis socialinėmis temomis. Na bent jau aš taip interpretuoju tekstus. Pasižiūrėkit ir įvertinkit patys.

Užsuku ir į kitą interneto pusę (galima ją pavadinti tamsiaja) – skaitau ir blaivybės žodžio skleidėjus. Mano akimis vienintelis žmogus, kuris rašydamas remiasi ne tik emocijomis, bet savo žodžius bando pagrįsti yra neseniai į politiką su žaliaisiais pasukęs Aurelijus Veryga (http://blaivus.blogspot.lt/). Nors valstiečių partija parsiduoda su paskutine populistine blaivybės banga, bet šito žmogaus tekstai verti dėmesio, vien dėl to, kad jis už blaivybe pasisako ne pirmus metus. Sutinku su juo nedažnai, bet kai kurios idėjos svarstytinos, todėl paskaityti verta.

Na ir šiam kartui paskutinis, penkioliktasis mano skaitomųjų sąraše – dansu.lt . Blogas, kuris jau senokai išaugo blogo apibrėžimą, bet vis dar mėgsta ir gali pasisakyti aštriai. Jį pradėjau sekti, kuomet blogas pradėjo rašyti apie alų. Tiesa tik apie crafty, bet jų pateikiama rinkos statistika pasirodė įdomi, o dabar ten karts nuo karto sugrįžtu pasidomėti komunikacijos ir technologijų naujienomis.

Kokius blogus skaitot jūs? Pasidalinkit ką praleidau iš alaus blogosferos.

P.S. blogai surašyti atsitiktine tvarka.

Cheers!

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

degustacija | sakiškių alus corn lager

Šiame blog’e dar nebuvo aprašyta nei viena Sakiškių alaus degustacija. Ir kad jau siekiu prikelti BeerGeek iš numirusių tarpo, tai pasitaikius pirmai progai taisau dvi klaidas – įrašas apie naujausią Sakiškių produktą ir pirma alaus degustacija šiame blog’e nuo 2014 metų sausio. Tada Raudonos plytos buvo naujiena rinkoje.

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Taigi, Sakiškių alus išleido naują Pancho serijos alų – Corn Lager (american adjunct lager). Jeigu teisingai suprantu tai Pancho serija yra bendras Sakiškių ir Sofa de Pancho restorano projektas, kuris Sakiškių alui suteikia meksikietiškų spalvų. Buvo porteris su chipotle, o dabar kukurūzinis lageris. Stilius pasirinktas labai įdomus. Tikrai nedažnai indie alaus darykla sugalvoja išvirti bene labiausiai alaus geek’ų nemėgstamą alaus stilių pasaulyje, kurį „išgarsino“ tokie vardai kai Bud Light ar Coors arba hipsterių favoritas PBR. American adjunct lageris yra menkaverčio skonio ir masinės gamybos produktas, kuris labai išpopuliarėjo Amerikoje po prohibicijos laikotarpio. Pagrindinis tokio alaus tikslas buvo sukurti produktą masėms su kuo mažiau skonio, kuo mažesniais kaštais ir kuo geriamesnį. Būtent dėl taupymo politikos ir nuolatinio alaus virimo optimizavimo alaus gamyboje ir buvo pradėti naudoti tokie miežių pakaitalai kaip kukurūzai ir/ar ryžiai. Tikslas pasiektas – dažniausiai randamas american adjuct lageris yra negeriamas alus skaidraus stiklo buteliuose.

Kuomet aš išgirsdavau žodžius Bud Light (galima sakytis american adjuct lagerio sinonimas) aš iškart pagalvodavau apie tikrą redneką iš Amerikos. Tokį, kuris grįžta po darbo dienos namo į savo apšiurusią lūšną Alabamos pelkėse. Išlipa iš sudrožto Fordo pikapo ir instantly užsikiša kramtomo tabako už apatinės lūpos. Tuomet kaimietišku akcentu pašaukia Anai Li, kad neštų savo subinę su šaltu alaus buteliu į verandą ir kaistų trijų dienų pupelių troškinį. Pagriebęs iš jos rankos butelį rednekas savo kišeniniu revolveriu nusišauna kamštelį, prasuka revolverį ant piršto ir vienu mauku susileidžia pirmą alaus apkabą. Tuomet girgždančioje verandoje kresteli į savo supamą krėslą, pasitaiso madingą 80-ųjų mullet’ą ir pasiima į rankas šalia pastatytą shotgun’ą. Lėtai besisupuodamas ir beglostydamas laikomą ginklą rednekas Džo pasineria į palaimingą konfederatų kantri muzikos jūrą ir nejučia užmiega. Tai vat su tokiu stereotipiniu vaizdeliu aš pirkau Sakiškių Corn Lager ir labai tikėjausi gauti lengvą, vasarišką alų, kuris sugriautų mano galvoje nusistovėjusius stiliaus stereotipus ir liktų tik malonus gaivos prisiminimas.

Pancho Corn Lager nusipirkau Gero Alaus Parduotuvėje, kur jis kainavo menkus 1,99 plius fucking depozitas (kitą kartą apie tai). Grįžau namo, nupūčiau dulkes nuo du metus nenaudoto degustacinio BeerGeek stendo ir palaukęs kol alus atvės šaldytuve atsikimšau butelį.

Alus pilasi skaidrus, blyškiai gelsvos spalvos. Šiek tiek primena Berliner Weisse, nes pageidaujamo lagerio skaidrumo nėra. Yra lengva migla ir keletas plaukiajančių mielių nuosėdų. Susidaro standi, švariai balta puta, kuri gan greitai sėda. Pasukęs alų taurėję putą šiek tiek atgaivinu. Kvapas beveik neegzistuoja, vos vos jaučiamas saldus kukurūzas ir apynio užuominos. Toks saldžiai žoliškas aromatas, kuris man labiausiai primena žalią kukurūzo burbuolę iš močiutės brolio ūkio. Paragavus Corn Lagerį ganėtinai stipriai kerta karbonizacija. Šiek tiek nurimus burbuliukams pasijaučia, kad  alus yra itin lengvo kūno ir labai lengvai geriamas. Pirmiausiai pagalvoju, kad valgau kukurūzo burbuolę. Tokią skanią ir labai saldžią, kaip ta, kurią kažkada pirkau vaikščiodamas Kroatijos kurorto gatvėse. Aluje visiškai dominuoja kukurūzo skonis. Po keletos akimirkų pasijaučia, kad alus yra ne toks bukas ir vienpusiškas, atsiranda kompleksiškumas. Poskonyje išryškėja šiek tiek tiesmukas apynio kartumas. Nors perskaičiau, kad Green Bullet yra kartusis ir aromatinis apynys, bet neapleidžia mintis, kad naudotas tik kaip kartusis. Tas kartumas gelbsti šitą alų, bet kuomet jis išnyksta lieka tik labai daug saldėsio burnoje. Ir tas saldėsis ilgainiui gali įgristi. Vienas iš būdų jį panaikinti išgerti kitą alaus gurkšnį ir taip kol alus taurėje pasibaigia.

Šitą Sakiškių stiliaus eksperimentą užskaitau. Tikrai matau žmonių, kuriems šitas alus pasirodys labai skanus, nes jiems patinka saldūs gėrimai. Aš tikiuosi, kad bus galima paragauti ir keginės versijos, tuomet tikrai nusipirksiu alų dar vienam įvertinimui. Iki idealumo man pritrūko kompleksiškesnio apynio, kuris manau, tikrai padarytų šitą alų geresniu. Tokio gėliško ir žemiško, net nereikia labai amerikietiško, bet didesnės apynio įtakos norėtųsi. Ir galbūt su kitu apyniu būtų labiau suvaldytas kukurūzinis saldumas, kuris mane šiek tiek erzino.

Šito alaus esmė yra užgesinti degančią burną po karšto meksikietiško patiekalo arba atgaivinti vartotoją karštą vasaros dieną. Regiu Corn Lager sėkmę vasaros terasoje, jeigu tik jis bus teisingai pristatomas. Sakiškėms pavyko sulaužyti american adjuct lagerio steriotipą ir tai manau yra svarbiausia. Tikiu, kad išpildymo spragas ištaisys nauja įranga apie kurią Sakiškių alus paskelbė kiek anksčiau.

Pirkit ir ragaukit!

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd, ten rasite ir tikslų šito alaus įvertinimą.
https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

this is TALLINN!!!

Estija – šalis, kuri visada yra žingsniu priekyje. Šalis, kuri yra pavyzdys visoms postkomunistinėms valstybėms vis dar išgyvenančioms demokratines ir kapitalistines transformacijas po penkis dešimtmečius trukusio sovietinio marinimo Maskvos metano išskyromis. Į Estiją verta lygiuotis ne tik technologijų, inovacijų, valstybės valdymo, bet ir alaus srityje. Ten alaus rinka yra nuostabi. Vietinės indie alaus daryklos dygsta viena po kitos, restoranų ir pub‘ų kultūra yra itin aukštame lygyje, specializuotų alaus parduotuvių lentynos lūžta nuo pasirinkimo ir net eilinėje Rimi parduotuvėje gali rasti vietinio indie alaus (ne kokio vidutiniško crafty). Ten žmonės jau seniai atsikratė sunkiai suvokiamo provincialumo, kuriame kaina visuomet yra rodiklis numeris vienas. Jeigu pigu – perku ir nesvarbu, kad tai tik sosyskos iš tualetinio popieriaus su raudonu dažu ir e621 – tokio mąstymo ir nuolatinių skundų dėl kainų ten nėra. Ir džiaugiasi mano širdis ten nuvykus, tarsi rojus žemėje! Kaip kokie Bahamai kuomet Lietuvoje -25 ir viso labo 600 kilometrai nuo Vilniaus. Nesupraskite manęs klaidingai, Lietuva yra teisingame kelyje. Prieš du metus rašiau straipsnį apie Tartu, studentų miestelį Estijoje. Tai vat, šiuo metu mes pasiekėme maždaug tą patį lygį – šiandien mes esame Estijos Tartu prieš du metus. Lėtas kaip estas, ane?

Šiais metais vėl vykom į Tallinn Craft Beer Weekend – didžiausią alaus festivalį Baltijos šalyse. Priešingai praeitiems metams, nusprendėm ne tik pabūti festivalyje, bet ir skirti kelias dienas Talino barų bei parduotuvių lankymui. Ir trumpai tariant – mes nesuklydom, buvo nerealiai gerai!

Planas buvo toks: penktadienio vakaras mieste, šeštadienį festivalis ir afteris, o sekmadienį važiuojam namo. Laiko nedaug, taigi reikėjo atidžiai susiplanuoti kur nueiti. Kaip tikras studentas planavimą pradėjau važiuodamas autobusu (free wi-fi!!), likus maždaug valandai iki atvykimo į Taliną. Į sąrašą pateko šios vietos – Speakeasy by Pohjala, Pudel Baar, Hopner ir parduotuvė Uba ja Humal. Patarimas – paskaitykite apie lankytinas vietas anksčiau, nes pasiruošimas paskutinę sekundę ištempė iki teigiamo įvertinimo, bet klaidų pasitaikė. Aš rinkausi vietas remdamasis vietiniu blog’u anglų kalba: estoniancraftbeer.com ir užmečiau akį į RateBeer. Patarimas #2 – remkitės RateBeer ir socialiniais tinklais, tik po to skaitykit vietinius blog’us.

Maršrutą sudariau labai paprastai, einant nuo mūsų apartamentų per miesto centrą užeiti į visas vietas kurios bus pakeliui. Pirmam vakarui ėjome į pub’us, o parduotuvę pasilikome antrai dienai. Baras, kuris buvo arčiausiai mūsų – Hopner. Po dešimties minučių kelionės vakariniu Talinu, vos tik įžengę į senamiestį iškart pasiekiame pirmą tikslą. Apsidžiaugiame, nes esam alkani ir ištroškę. Vis dėlto Hopner nustebina – pirmiausiai ten labai tuščia. Užėjus į vidų užimtas vos vienas stalas. Padavėjas leidžia (how sweet) pasirinkti bet kurį laisvą staliuką ir mes prisėdame. Jam priėjus paduoti meniu mes iškart pasiteiraujame apie alų – padavėjo atsakymas, turime šiek tiek, bet labai nedaug. Paulius pirmasis atsiverčia meniu, o ten šviečia Saku. Padėkojam barmenui už rūpestį ir išeinam į antrą barą. Vėliau pasidomėjau atidžiau ir pasirodo, kad tas tikrasis Hopner jau nebeveikia nuo lapkričio 28 dienos, o dabartinis atrodo kaip mūsų vietinis Forto Dvaras – tragiška atmosfera, pramoninis birzgalas ir sukepus karkutė. Už namų darbus sau įsirašau kuolą.

Iki antrojo baro – Speakeasy by Pohjala einame dar apie dešimt minučių. Oras tikrai nėra stulbinantis, ganėtinai žvarbu. Speakeasy yra įsikūręs šiek tiek atokiau nuo Talino miesto centro, o ir pats Talinas atrodo tuštokas. Praslinkę kilometrą šalta Talino nykuma prieiname vos matomą užrašą. POHJALA! Užeiname į vidų – ten pilna žmonių. Judėjimas, šurmulys, šilto maisto ir alaus kvapai. Skrandis iškart primena apie savo tuščią egzistenciją. Pub’as sausakimšas, vargiai rasi kur koją padėti. Mums pasiseka, nes atsilaisvina kelios vietos prie baro. Nusimetam savo kuprines (esam šešiese, tai vistiek ant dviejų kėdžių netilpsim) ir stojam į eilę. On tap turi keturis pasirinkimus (tik Pohjala, žinoma) – session IPA, kavos porterį su Kenijos kavos pupelėmis ir dar du, kuriuos jau buvome ragavę Žmogšaloj ir Smagiam Rauge. Didžioji dalis žmonių pasirenka session IPA, Vladas pagriebia porterį. Barmenė mus supažindina su baro maisto meniu: „nueikite į Burger Box, užsisakykite burgerį ir jį jums paduos per langelį tiesiai į mūsų barą.“ OK, keletas mūsų susipakuoja pinigines ir eina užsakyt burgerių. Gerą toną priduoda tai, kad aplink stovi sriracha sauce (toks labai populiarus JAV, saldžiaaštris azijietiškas padažas) – lūkesčiai burgeriui nemaži.

Kol draugai užsakinėja burgerius aš atidžiau apsižvalgau po pub’ą. Vietą labai paprasta, sienos apkaltos pjuvenų plokštemis, stalai šiek tiek klibantys, kėdės mokyklinės ar bet kokios rastos blusturgy. Hipsters gonna hipst. Gurkšnoju savo sesijinę IPA už trispem ir mintyse pavydžiu estams. Kol sėdžiu užsisvajojęs grįžta draugai – naujienos blogos, burgerių reikės laukti „koke valandą„. Konsensusas paprastas – pabaigiam alų ir einam į Pudel Baar, gal ten bus maisto meniu. Barmenė, pastebėjusi, kad mes jau ruošiamės judėti pasiūlo apžiūrėti visą pub’o teritoriją. Pasirodo, kad jie turi kiemelį kuriame taip pat galima prisėsti. Tuo metu lauke buvo minusas, bet kadangi taurės dar puspilnės išėjom apsižvalgyt. Kiemelis atrodo, kaip iš senų amerikietiškų filmų, kuriuose ghetto vaikai, alkoholikai ir bomžai dainuoja sustoję aplink bačką, o joje rusenanti ugnis ir pigus alkoholinis spiritas šildo kūnus. Dabar gailiuosi, kad nepadariau kelių nuotraukų. Kiemas atitvertas tvora, o už tvoros vyksta statybos. Galiausiai pabaigiame gėrimus ir judėsim toliau. Speakeasy by Pohjala paliko dvilypius įspūdžius. Viena vertus ten rasi visą Pohjalos alaus asortimentą ir karščiausiai naujienas on tap. Taip pat ten yra visų jų, bei jų partnerių ar alaus daryklų kurias jie importuoja į Estiją alūs buteliukuose. Iš kitos pusės pub’as žiauriai paprastas, viskas atrodo daryta labai atmestinai, bet kartu ir apgalvotai. Na tokia tipinė landynė-like vieta lokaliems hipsteriams ir užsieniečiams. Man ten labai patinka, bet pas mus kompanijoj atsiranda ir tokių, kuriems Speakeasy by Pohjala yra nekažką.

Tik grįžęs į Lietuvą sužinau naujieną. Pasirodo speakeasy, buvo barų, kurie veikė prohibicijos laikotarpiu JAV, kodinis pavadinimas. Prohibicijos eros pabaigoje tokių barų buvo skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, o į tokią vietą užėjęs ir ištaręs slaptažodį galėjai gauti kontrabandinio alkoholio. Sužinojus šią istoriją ir pats Speakeasy by Pohjala man nušvito visiškai kitomis spalvomis, supratau, kad ten viskas apgalvota ir padaryta ne taip atmestinai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antras kuolas už namų darbus ir teigiamas vidurkis jau atrodo sunkiai pasiekiamas.

Išeiname iš Pohjalos pub’o ir traukiame link Pudel Baar. Kelią rodau aš, apsimetu, kad esu google maps‘as. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar – penkios minutės pėsčiomis. Po penkių minučių nusprendžiu pasižiūrėti į GPS. Pasirodo draugus vedu ne į tą pusę. Lauke toliau sėkmingai šąla. Pastebiu, kad merginų veiduose atsispindi didžiulis džiaugsmas, kuomet paprašau visų apsisukti. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar jau ne penkios, o penkiolika minučių. Eidami link savo galutinio šio vakaro tikslo praeiname pro nebenaudojamus traukinių bėgius ir patenkame į apšviestą maisto iš automobilių (food truck) alėją. Dauguma jų užsidarinėja, aplink tvyro nuostabūs bbq aromatai, o skrandis vėl primena, kad į jį jau buvo supilta taurė alaus, bet maisto jis neregėjo nuo vidurdienio. Tos penkiolika minučių ėjimo atrodo kaip pusvalandis. Tikiuosi, kad Pudel Baar bus lengvai pastebimas nuo gatvės, tačiau galiausiai pralindę pro bromą patenkame į Talino įdomesnių vietų/loftų/naktinio gyvenimo kvadratą už senamiesčio ribų ir ten pamatom iškabą – Pudel Baar – pirmoji craft/indie alaus vieta Taline.

Užeiname į vidų. Mus pasitinka lipdukas Saku free area ir suprantu, kad pataikėme ten kur reikia. Vieta puiki – įrengta gražiai, minimalistinis interjeras, daug stalų. Yra ir antras aukštas, kuriame puiki stiklinė terasa. Žinoma, ten vietų nėra. Tvyrančiame pub’o triukšme ir prieblandoje randame staliuką prie dar vienos stiklinės sienos. Jausmas kaip akvariume. Žinoma, žmonių milijonas, trūksta kėdžių. Prisėdu ant itin žemos palangės ir nustembu, nes ji yra netikėtai patogi.

Nueinam prie baro užsisakyti alaus ir tikimės, kad gausim maisto. Tada nužvelgiu alaus meniu ir BAM! Dalyvauju pirmame savo gyvenime tap takeover – Barcelona Edge brewery užėmusi net 8 kranus, dar iš vieno teko čekiškas pilsneris ir vienas japoniškas craft‘as. Visi alūs kainuoja nuo 4,5 iki 5 eurų už 0,4 taurę. Nuostabu pagalvoju. Žmonės spiečiasi aplink, baras sausakimšas, alus brangus. Mano veidą papuošusi milžiniška šypsena. Visi stengiamės išsirinkti kuo įvairesnį alų, nes norisi paragauti visų tą dieną tekančių. Beveik pavyksta. Galiausiai per keletą pirkimų išragaujam visą Edge produkciją (2014 metais Edge darykla RateBeer’e buvo pripažinta geriausiu nauju alaus bravoru pasaulyje!).

Vienas trūkumas, maisto meniu sudaro žemės riešutai ir čipsai, bet barmenė pasiūlo – lauke stovi food truck‘as, kuriame gausite neblogų wraps’ų. Na, kadangi esam išbadėję kaip vilkai, tai einame stovėti į eilę prie maisto ir galiausiai skrandį sušildo ne tik itin geras, pasaulinės klasės alus, bet ir šiltas maistas. Vėlgi nuomonės dėl wraps’ų išsiskyrė – man maniškis visai patiko.

Pudel Baar užtrunkame pakankamai ilgai. Ten būdamas suprantu dar vieną baro minusą – tokiai erdviai vietai turėti vos vieną veikiantį tualetą yra didžiausias minusas. Eilėje atstovi ketvirtadalį pub’e praleisto laiko. Oh well, bet negali viskas būti idealu. Jau prieš išeidamas nusprendžiu dar kartą užmesti akį ne tik į tap list‘ą, bet ir į butelius lentynose. Pastebiu maždaug 60-70 skirtingo alaus šaldytuvuose. Ten yra visko – tradicinių belgiškų trappistų, lambic‘ų, craft lambic‘ų iš Mikkeller, alaus iš Lervig – pas mus dar daugumai negirdėtos alaus daryklos, kurios estams jau yra įprastos, o visoje Europoje būtent jos neša dabartinio craft/indie vėliavą. O vietinės produkcijos – pastebiu aštuonias skirtingas estiškas alaus daryklas, kurių alaus pasirinkimas svyruoja nuo senovinio grodziskie iki russian imperial stout. Suprantu, kad ir vėl pavydžiu estams…

Eidamas link viešbučio pagavoju, kad už Pudel’į įsirašysiu sau dešimtuką ir dieną pabaigsiu su ketvertu.

Tęsinys kitą savaitę „sekmadienio skaitiniuose“

#tcbw2016 – Tallinn Craft Beer Weekend

Tallinn Craft Beer Weekend (TCBW) – didžiausias alaus festivalis Baltijos šalyse. Vyksta vos antrus metus, bet organizacija, dalyvių ir lankytojų skaičius – viskas tiesiog stulbina. Žmogšala III festivalis Lietuvoje ar Labietis alaus festivalis Latvijoje kasmet plečiasi ir auga, bet savo mastu jie toli gražu neprilygsta festivaliui Taline.

Šiemet, jau maniau, kad nepavyks sudalyvauti TCBW 2016, nes su draugais buvom pasirinkę dalyvauti krepšinio turnyre. Tačiau Velykos sujaukė visus planus. Turnyras buvo savaite paankstintas, o alaus festivalis nukeltas savaitgaliui po Velykų. Džiaugsmas dėl tokio sutapimo truko neilgai, nes jau vasario pradžioje buvo paskelbta, kad visi bilietai išparduoti. Tuomet, pristatydamas Munkebo Mikrobryg alų Kaune, kalbėjau su Modestu iš mgkolekcija.lt ir abu gailėjomės, kad bilietų nenusipirkom. Vis dėlto, laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko gauti du bilietus į festivalį ir štai – nuotykiai iš Tallinn Craft Beer Weekend trumpai.

Nori tu to ar ne, bet visuomet pasąmonėje esi linkęs lyginti du pažįstamus dalykus, todėl nieko nuostabaus, kad rašydamas šias eilutes aš vis galvoju apie Žmogšalą ir TCBW. Vis dėlto, nors palyginimas čia nelabai laiku ir vietoje, bet esminis dalykas lietuviui dažniausiai yra kaina. Talino alaus festivalio bilietas kainavo 120 100 eurų dviem dienom arba 60 eurų vienai dienai. Lyginant su Žmogšalos 10 eurų vertės bilietu – skirtumas stulbinantis. Bet manau, kad šioje vietoje lyginti nustosiu. Tiesiog pasakysiu, kad nusipirkęs vienos dienos bilietą galėjai paragauti 128 skirtingus alus nemokamai (visas alus festivalyje buvo nemokamas), o su dviejų dienų bilietu – 256 skirtingus alus. Sėkmės! Ta prasme, aš nekalbu apie Saku ar dar ten kokią sugedusią Joaldos girą bambaliuose. Aš kalbu apie puikų alų, tiesiai iš keg’o. Ir čia buvo visko – barley wine brandintas porto vyno statinėje, russian imperial stout iš konjako statinių, nuostabi session IPA ir t.t., buvo tokio alaus kuris Lietuvoje kainuotų 15 eurų už 0,33 ir dauguma verktų, kaip alus išvis gali tiek kainuoti.

Jeigu jums tokia kaina atrodo nesveikai išpūsta – galite nebeskaityt, nes ten paragautas alus buvo vertas kiekvieno išleisto cento. Nesakau, kad viskas buvo puiku, bet buvo tokių genialių gėrimų, nuo kurių oda pašiurpdavo ir reikėdavo save žnybtelėti, kad pabustum iš letargo, skonio receptorius glostančio, miego. Dar vienas tokios kainos pliusas – buvo atsijoti debilai, kuriems atrodo, kad alus turi kainuoti 1 eurą už nolpetkę ir kurie į tokį renginį ateina prisiurbti. TCBW netrūko smagiai apšilusių žmonių, bet nesimatė nei vieno miegančio ant suolo ar besielgiančio neadekvačiai ir už tai galime dėkoti visagaliui eurui. Kaip aš mėgstu sakyti – kuo daugiau, tuo geriau.

Aš nežinau kiek buvo parduota bilietų, bet žmonių buvo labai daug. Erdvė buvo maždaug 30% didesnė nei 2015 metais ir aš net neabejoju, kad kitais metais bus ieškomas dar didesnis pastatas, kuriame tilptų dar tūkstančiu žmonių daugiau. Ir kas mane nuteikia dar maloniau, kone visi bilietai buvo parduoti elementariausiai – per komunikaciją socialiniuose tinkluose, nes geras produktas nereikalauja didelio marketinginio biudžeto. Festivalis vyko apleistame uosto lofte, kažkokios buvusios gamyklos ar kokio tai velnio angare. Aplinka buvo atšiauri ir nušiurusi, atsidavė baisiu sovietinės nostalgijos dvoku, bet kartu buvo labai provokuojanti. Žodžiu, kiekvieno šiuolaikinio hipsterio svajonė. O šalia, gretimoje erdvėje buvo scena ir joje vyko Tallinn Music Week koncertai, kurie tiesiog gadino bendrą renginio atmosferą. Bet tokia tik mano nuomonė. Grupės buvo šūdinos tiek šiemet, tiek ir 2015 metais.

Iš viso Talino festivalyje dalyvavo 31 alaus darykla iš 12 skirtingų pasaulio valstybių. Buvo vieni latviai – Labietis ir septynios estų alaus daryklos (Tanker, Lehe, Sori, Vormsi, Ollenaut, Puhaste ir žinoma Pohjala). Įsivaizduojat, estai turi septynias indie daryklas fesivalyje ir tai toli gražu ne visi estų indie alaus gamintojai. Apie Estijos alaus rinką ir lankytinas vietas plačiau parašysiu šio sekmadienio skaitiniuose. Gaila, bet lietuvių neatstovavo nei vienas bravoras, nors būtų buvę labai smagu. Galbūt kitais metais, nors nežinau ir nedalyvavimo priežasties.

Viena iš mano matytų naujienų šiame festivalyje buvo nuolatos gyvai atnaujinamas Untappd socialinio tinklo feed’as su įvertinimais (rodomas dideliuose TV ekranuose). Taip galėjai sekti geriausiai/dažniausiai vertinimus alus ir aludarius ir taip nepasimesti visame gero alaus ir retų alaus stilių liūne (to Øl quadas „Fuck Art – this is advertising“ ir rūkytas porteris su chilli pipirais „Smoke on the porter fire in the rye“ nuolatos buvo vieni pirmųjų). Tai dar vienas pliusas. Prie to paties reikėtų paminėti ir ganėtinai inovatyvius taurių plovimo sprendimus ir didžiulį kiekį geriamojo vandens, kurio tikrai reikia. Vien aš išgėriau kokius penkis litrus vandens ir tai buvo puiku, nes nesijautė jokių dehidratacijos simptomų.

Taigi, Tallinn Craft Beer Weekend turi tikrai ne vieną gerą dalyką iš kurio verta pasimokyti kitų festivalių organizatoriams, tačiau, kaip ir visur kitur, nebuvo išvengta ir minusų. Pirmiausiai, kaip jau minėjau, nesupratau kokio velnio ten buvo paleisti tie begalviai muzikantai. Turiu omenyje, jeigu ten būtų grojusi bent kiek kokybiškesnė muzika, viskas būtų kūl, bet antrus metus iš eilės šalia TCBW paleidžia groti kažkokius nevykėlius, kurie tik gadina visą festivalio atmosferą. Kol jie staugia neįmanoma ne tik kad susikalbėti su aludariais, bet ir su draugais su kuriais alų vertini. Tikiuosi, kad kitais metais begalvius paleis ganytis į gardą, kuris bus atokiau nuo festivalio teritorijos.

Antra – maistas. Ir čia akmuo turėtų kristi ne tik į organizatorių, bet ir į tiekėjų lysvę. Kuomet tu pusvalandį stovi eilėje ir galiausiai tau pasako, kad sorry, sold out’as ir valandą laiko nebus burgerių, nes baigėsi mėsa, tu tik pagalvoji: „rimtai?“. Kamon. Tau tereikėjo atsivežti mėsos į festivalį ir tu sufeilinai tai padaryti tinkamai. Buvo tik trys maisto tiekėjai, o bilietų parduota tūkstančiais – tai galbūt ir organizatoriai galėjo pasirūpinti keliais tiekėjais daugiau. Atskiras paminėjimas ir dėl maisto kokybės. Arti nebuvo nei vienos padoresnės maitinimo įstaigos, o maistas, be burger box’o, kuris patyrė sold out’ą, buvo toli gražu ne ką geresnis už pašarą „iš bėdos“.

Dar keli smulkesni minusai – pavyzdžiui pusė festivalio teritorijos kažkodėl buvo padengta žvyru ar akmenukais, kurių dulkės ne tik strigo gerklėj, bet dar ir po festivalio atrodei kaip ką tik baigęs pamainą Akmenės cemento gamybos ceche. Taip pat šiek tiek trūko sėdimų vietų, o neišnaudotos erdvės dar buvo. Taigi ir suoliukų buvo galima pastatyti daugiau. Aš, asmeniškai, viso festivalio metu sėdėjau kokias 15 minučių. Kitais metais organizatoriams siūlyčiau iš festivalio teritorijos pašalinti ne tik akivaizdžiai padauginusius asmenis, kurių tiesa neteko matyti daug, bet ir kelis tuos, kurie ryškiai ten atėjo nesiprausę. Kaip ir juokauju, bet kartu ir ganėtinai rimtai kalbu, nuo kai kurių piliečių sklido toks odoras, kad jo negebėjo užmušti ir vanilinis imperinis stout’as.

Tallinn Craft Beer Weekend yra rekomenduojamas kiekvienam. Ir tai jums kainuos palyginti menką pinigų sumą. Pavyzdžiui mano išlaidos šiemet: autobuso bilietai Vilnius-Ryga-Talinas-Ryga-Vilnius – 30 eurų (nors galima buvo pirkti ir pigiau jeigu būtumėme tai padarę iš anksto), dvi naktys apartamentuose netoli Talino centro (10 minučių pėsčiomis) – 36 eurai, bilietas į festivalį (viena diena) – 60 eurų. 126 eurai išlaidų, plius tiek kiek pats nori išleisti maistui, pub’ams ir alaus lauktuvėms. Ką aš gavau už tai? Neišdildomus įspūdžius, daug naujų pažinčių ir suspėjom paragauti 79 iš 128 alaus rūšių vien festivalio metu. O dar kiek buvo paragauta prieš ir po. Tiesa, nevadinkime to degustacija, tai tebuvo ragavimas, o degustacija galima pavadinti nebent pirmus 10 gurkšnių. Buvo labai gerai ir reikėtų padėkoti organizatoriams už puikų festivalį!

P.S. Kaip jau minėjau, šį sekmadienį sekmadienio skaitiniuose plačiau parašysiu apie patį Taliną ir Estijos alaus sceną, nes ji tiesiog verta atskiro paminėjimo. Taip, kad stay tuned!

Cheers!

alus be gliuteno

Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – jūs pasijaučiate blogai. Prasideda neaiški alergija, pilvo skausmai, dingsta apetitas. Pirmieji ligos simptomai. Po kelių tyrimų sužinote naujieną – jūs netoleruojate gliuteno. Produkto kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Viskas – jokio alaus. Nulis, zero, null, ნულოვანიKaput, kapish?!

Išeitys yra kelios Pirma – galite ieškoti kito mėgstamo gėrimo, pavyzdžiui atraskite vyno kultūrą, pradėti ragauti viskius (gi alaus brolis!), išbandyti nuolatos populiarėjantį džiną ir t.t. Visi gali pasiūlyti savo indie gamintojus, atsiranda vis daugiau specializuotų barų/parduotuvių – naują nišą surasti bus tikrai nesunku. Antra – be alaus nemėgstate nieko daugiau? Na tuomet atsisakykite alaus, duonos, pastos, miltinių patiekalų ir būsite ramūs. Arba trečia alternatyva – rinkitės prekes be gliuteno.

Jūs galite klausti – kaip galima rasti alaus be gliuteno, jeigu gliutenas yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose – grūduose be kurių alus neįsivaizduojamas. Tokio alaus rasti įmanoma, jo yra Lietuvoje, tiesa – nedaug. Nes niša tokiems produktams Lietuvoje nėra didelė. Celiakija (liga kuomet organizmas netoleruoja gliuteno) Lietuvoje yra labai reta. Vidutiniškai ja serga vos 1 iš 4000 naujagimių. Ji yra paveldima. Amerikoje ir Skandinavijos šalyse ši problema didelė, bet Lietuvoje apie ją aš išgirdau ganėtinai neseniai. Dabar turiu net 2! pažįstamus, kuriems diagnozuota ši liga.

Koks alus randamas Lietuvoje ir neturi savyje gliuteno? Pirmiausiai pagalvoju apie Brunehaut. Belgiškas blond’as arba bruine’as. Skoninėmis savybėmis nenusileidžiantis kitiems savo stilių vidutiniokams. Vasarai netgi galima surasti ir jų witbier’ą, kuris yra ganėtinai aukštame lygyje. Jeigu jums patinka belgiški produktai ir netoleruojate gliuteno – tai turėtų būti jūsų opcija numeris vienas. Tuomet yra kitas belgiškas blond’as – Grissete Blonde Ale (gluten free, bio, organic, eco-friendly – žodžiu sudėjo ant etiketės viską kas įmanoma). Ir nors šitas alus ir labai „žalias“, bet jo skonis.. na švelniai tariant nuviliantis. Galit paragauti ir suprasit apie ką aš kalbu. Bet kuriuo atveju, patiks jis jums ar ne, tai yra jūsų pasirinkimas numeris du. Ir trečias alus kurį galite rinktis – Corona. Darykla nesiskelbia, kad yra organic, eco-friendly and all that gibberish, bet šis alus tiek daug kartų perdirbtas, kad gliuteno jame tiesiog neliko. Ai, ir dar jie keičia miežių salyklą kukurūzais ir ryžiais, kurie savyje turi kiek kitokio pobūdžio gliuteno. Ir tai yra patikrinta. Žmogus netoleruojantis gliuteno, gerdamas Corona nejaučia jokių šalutinių poveikių. Jūs galite tai vadinti alumi, aš tai pavadinsiu gėrimu be gliuteno.

Natūraliai gali kilti klausimas – kodėl Coronoje gliuteno neliko? Leiskite papasakoti plačiau apie tai kaip tas gliutenas atsiranda ir išnyksta. Aš nesu toks apsišvietęs biologijoje, todėl man padeda visų draugė Vikipedija. Glitimas Gliutenas – baltymų gliadino ir gliutenino mišinys, susijungęs su krakmolu kai kurių javų (kvietys, rugys, miežis) grūdų endospermuose. Gliadinas ir gliuteninas sudaro apie 80 % kviečio grūdo baltymų. Jie yra netirpūs, todėl gali būti išskiriami išplaunant susijusį krakmolą. Pasaulyje glitimas gliutenas yra svarbus mitybinis baltymas tiek patiekaluose iš grūdų produktų, tiek kaip baltyminis maisto priedas maisto produktuose, kuriuose stinga baltymų. Būtent tų baltymų, žmogus sergantis celiakija ir netoleruoja.

alus be gliuteno

grūdas

Kaip gliuteno atsikrato begliutenio alaus gamintojai? Pirmiausia, tai glitimą su didžiąją dalį gliuteno galima išplauti. Glitimo Gliuteno molekulės būna susijungusios viena su kita, o krakmolo molekulės (kurios sudaro likusią endospermų dalį) yra paskiros. Plaunant su vandeniu krakmolas ištirpsta, o gliutenas su glitimu lieka. Tokiame atskirtame skystyje gliuteno kiekis ženkliai sumažėja, o gautą glitimo gliuteno ekstraktą galima panaudoti kitos gamybos pramonės šakos. Kiti, ne javų kultūros atstovai, tokie kaip ryžiai ar kukurūzai, savyje taip pat turi proteininio glitimo gliuteno, tačiau jis yra kitoks nei glitimas gliutenas iš javų kultūrų, todėl didesnės reakcijos nesukelia. Dėl šios priežasties galima gerti Corona, ten javų yra mažoji dalis, o ir tie patys yra gerai pravalyti. O kiti begliutenio alaus gamintojai renkasi – arba naudoti pakaitalus arba atskirti glitimą gliuteno iš grūdų ir naudoti tuos grūdus alaus gamyboje. Pastarasis metodas yra populiaresnis, bet jeigu netoleruojate gliuteno – būkite atsargūs. Internete nemažai pranešimų apie pasireiškusias reakcijas po kelių taurių Brunehaut alaus, nes gliutenas ten nebūna išvalytas idealiai.

Dabar grįžkime prie alaus. Jeigu jūs netoleruojate gliuteno, tai dabartinis alaus pasirinkmas Lietuvoje yra tikrai žiaurus. Jeigu buvai alaus geek’as (ar hophead’as arba tiesiog mėgai skanų alų), o staiga tavo pasaulis susitraukė iki kelių buteliukų dydžio erdvės. „Klaustrofobija“ garantuota. Nerasite nei porterio, nei pale ale ar juolab IPA (tiesa, nežinau kas retesnis atvejis Lietuvoje – celiakija ar žmogus suprantantis apie ką aš kalbu vardindamas tuos stilius). Sad story, bro. Ir patikėkite, bendraujant su žmogumi kuriam diagnozuota celiakija supratau, kad tai gali nutikti bet kada. Jis ramiai ragavo alų trisdešimt metų iki staiga to daryti nebegalėjo. Tiesa, jis turėjo geną, kuris apsprendžia gliuteno netoleravimą, tiesiog jis pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Mes nusprendėme situaciją pagerinti. Šiuo metu į rinką paleidome du to Øl alus be gliuteno. Abu american pale ale’ai – vienas „Totem Pale“ yra vos 2,2% ABV, kitas, su sunkiai ištariamu pavadinimu „Reparationsbajer“ yra rimtesnis jo brolis. Su 5,8% ABV užtaisu jis savo skoninėmis savybėms beveik nesiskiria nuo mums įprastų pale ale’ų. Ir aš žinau, kad mūsų blog’o skaitytojams apdovanojimai įspūdžio nedaro, bet Reparationsbajer šiemet buvo išrinktas geriausiu alumi be gliuteno Rimini alaus festivalyje.

alus be gliuteno

Reparationsbajer Gluten Free

Du pale ale’ai ir mes sakom, kad situaciją gerinam? Sutinku, kad kol kas šis paveikslas niūrokas, bet jau balandžio gale/gegužės pradžioje atvešime du Munkebo Mikrobryg kūrinius. Svalifare – anyžinis, Suomijos rinkai sukurtas porteris be gliuteno ir Sindur Gin&Tonic IPA su kadagio uogomis. Dar vienas begliutenis alus atkeliaus iš Suomijos, Kukko alaus daryklos. Tai bus paprastas sesijinis lageris, jeigu jūs vienas tų, kuris ieško įprasto alaus stiliaus.

Jeigu tu netoleruoji gliuteno, bet mėgsti gerus gėrimus – gali tikėtis staigmenų! O visus kitus raginam palyginti įprastą alų ir alų be gliuteno, bus įdomus eksperimentas.

Cheers!

to Øl – genialūs aludariai be bravoro

to Ol

Tore Gynther (dešinėje) ir Tobias Emil Jensen

Genijus. Visuomenė bando kiekvieną žodį įsprausti į rėmus (#VLKK), bet tai pavyksta toli gražu ne visada. Genialumas gali būti įgimtas, išmatuotas testu, išugdytas ar net primestas. Aišku viena – genijų į rėmus neįsprausi, nes būtent jie tokį rėminimą ir laužo. Viduramžiais Koperniką norėjo deginti ant laužo, nes jis teigė, kad Žemė nėra visatos centras ir sukasi aplink Saulę. Darwiną žmonės laikė eretiku, nes jis kalbėjo apie žmonijos evoliuciją iš primatų. Broliai Wrightai buvo sutinkami kreivais žvilgsniais, nes norėjo užkariauti dangų. Galiausiai, jie visi buvo pradėti laikyti genijais, nes išplėtė žmonijos pažinimo ribas ir vaizduotės galias.

Panaši buvo ir craft alaus revoliucijos pradžia aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Koks gi keistuolis gali atsidaryti savo mažą alaus bravorą, beigi virti alų, kuris nepataikautų masėms ir dar laužytų nusistovėjusius standartus?! Ta revoliucija prasidėjo JAV ir ilgą laiką buvo maža ir niekam neįdomi niša, kol galiausiai su XXI amžiaus pradžia prasidėjo snowball efect’as, kuris neilgai trukus apėmė visą pasaulį.

to Ol istorija taip pat prasideda atsitiktinai, kartu su didžiuoju alaus revoliucijos bumu. Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2005 metais, Tobias Emil Jansen ir Tore Gynther dar mokėsi vienoje iš Kopenhagos gimnazijų. Tuomet vienas iš jų mokytojų buvo Mikkel Borg Bjergso, dabar geriau žinomas Mikkeller vardu. Vieną dieną tarp vaikinų ir mokytojo išsivystė diskusija, kodėl Danijos aludariai didžiuojasi iš piršto laužtais šimtmečio receptais ir net nebando virti kur kas įdomesnių ir nestandartinių produktų, t. y. kodėl jie neužsikrečia craft aludarystės karštlige? Po kelių tokių diskusijų gimė idėja, kad vis dėlto geriausią ir labiausiai į skonį bei kokybę orientuotą alų galima pasigaminti namie. Tuomet juk pats gali kontroliuoti apynių kiekius, alaus stiprumą, pridėti norimų priedų. Neilgai trukus su gimnazija buvo pasiektas susitarimas, kad du mokiniai ir mokytojas alų gali gaminti valgykloje, laisvu nuo darbo metu. Tai reiškė, kad dauguma alų buvo verdami šiokiadieniais tarp dešimtos vakaro ir šešių ryto. Valgykloje užkurtas naminio alaus bravoras neilgai trukus paskatino Mikkelį pereiti į komercinę aludarystę ir pradėti virti alų didesniais kiekiais – taip gimė visame pasaulyje puikiai atpažįstamas alaus brand’as – Mikkeller. Tuo tarpu Tobias ir Tore toliau užsiėmė namine aludaryste, kol galiausiai, po 5 metų, nusprendė debiutuoti su savo alumi plačiajai auditorijai. 2010 metais buvo išvirtas pirmasis to Ol ženklu papuoštas alus, o nuo tada prasideda oficiali to Ol alaus vardo istorija.

Rašydamas apie to Ol nenaudoju žodžio bravoras todėl, kad jie neturi savo daryklos. to Ol yra kontraktiniai (gypsy/contract) aludariai, kurie alų verda ne nuosavame bravore. Angliškas terminas gypsy į lietuvių kalbą verčiasi kiek neįprastai, bet to Ol yra aludariai čigonai. Kaip jie patys sako – namų neturėjimas jiems padeda neužsibūti vienoje vietoje, nuolat judėti, keistis ir tobulinti receptus. Juk vienas pagrindinių tikslų dėl ko buvo pradėta ši veikla – įrodyti, kad šimtą metų verdamas receptas nebūtinai bus tobulumo ir aukščiausios kokybės ženklas.

O to Ol tikrai sugeba stebinti. Šie aludariai yra nuolatos minimi RateBeer apdovanojimuose. Galite galvoti, kad tai tik dar vienas nieko vertas prizas, kurį gali nusipirkti bet kas. Tačiau šiuose apdovanojimuose medalio nenusipirksi – jis teikiamas geriausiai visame pasaulyje žmonių per RateBeer platformą įvertintam aludariui/alui/bravorui ir taip toliau. 2014 metais to Ol pateko į geriausių aludarių dešimtuką, užėmė garbingą 9 vietą. Jų verdama Imperial Black Indian Pale Ale (Black Malts & Body Salts Black Coffee IIPA) jau kelis metus iš eilės yra tarp top 3 pasaulio Black IPA. Net keletas jų alų yra įvertinti absoliučiais šimtukais ir juos įvertino net daugiau žmonių nei keli jų draugai ir vienas kaimynas! Apdovanojimus galima vardinti nesustojant, tačiau greitai to nebereikės, nes šiuo alumi galėsite mėgautis namie ar savo mėgstamame bare (nebent jūsų baras vadinasi „Baras“, o šalia jo bazuojasi kebabų kioskas ir lošimų automatų salonas, bet jeigu tai ir yra tiesa, jūs šito teksto neskaitot. Bandot pasikelt ant aparatų).

to Ol verdami alūs yra ypatingi ir tuo, kad dauguma jų būna limited edition. Jie turi sudarę savo nuolatinę alaus linija, bet mėgsta savo fanus pamaloninti itin retais receptais. Vieną kartą išvirę, jie dažniausiai recepto nebekartos. Šiuo kartu pasistengėme, kad Lietuvoje pasirodytų tokie nematyti stiliai kaip moderni Grisette stiliaus interpretacija (toks senas Prancūzijos šachtininkų stilius) su laukinėmis brettanomyces mielėmis ir ruginiu salyklu, sidrinis Saison stiliaus alus, išvirtas su kriaušėmis ir brandintas Sauterne (desertinio vyno) statinėse, ar porteris su žemės riešutais. Būkite pasiruošę, nes jūsų receptorius draskys skoninės minos, o hopheadams galvas neš naujausi eksperimentiniai IPA variantai.

Likit prisijungę, nes to Ol – genialūs aludariai be bravoro jau greitai bėgs iš geriausių Lietuvos barų kranų ir stovės jų šaldytuvuose.

Cheers!

to Ol – genialūs aludariai be bravoro

to Øl – genialūs aludariai be bravoro jau greitai Lietuvoje

Žmogšala III – žieminio alaus festivalis okupuos Gariūnus!

Nepraėjo nei metai ir aš vėl rašau. Ir vėl apie tą patį – žieminio alaus festivalį Žmogšala. Priešingai nei filmų tęsiniai, Žmogšalos alaus festivalis kasmet vis gerėja. Trečia Žmogšala ir vėl bus didesnė, garsesnė ir įvairesnė tiek dalyvių, tiek ir lankytojų prasme. 

Šiemet festivalis keliasi iš miesto centro ir vyks Gariūnų verslo centre. Kodėl? Atsakymas paprastas: reikia daugiau erdvės. Vieni iš pagrindinių nusiskundimų iš ankstesnių Žmogšalos festivalių – vietos trūkumas. Organizatoriai sureagavo ir pasiūlė žymiai didesnę erdvę, daugiau komunalinių patogumų, daugiau dalyvių ir svarbiausia – dar daugiau alaus. Tai vat, sakom jums – nepatingėkit. Į Gariūnus veža nemokamas autobusas (nuo stoties), Lietuvoje jau yra UBER, susiraskite designated driver. Atvažiuokit, nes bus linksma!

Kaip šiais metais bus su maistu? Na, tiksliai mes nežinom, bet tikrai bus snacks’ų. Bus ir Keulė, nes tyčia ar netyčia, bet jie oficialiai startuoja su savo nauju spot’u Gariūnuose likus dviem savaitėms iki festivalio pradžios. Vadinasi išsprendžiamas dar vienas nusiskundimas iš ankstesnės Žmogšalos – maistas. Bus daug šiltos ir riebios, gomuriu lėtai slystančios keulienos. Tik iki jos teks paeiti. Žemėlapis yra patalpintas jų FB paskyroje. Taip pat šiemet žadamas ir virtuvės šefas pačiame festivalyje. Koks bus maisto meniu pasakyti dar negaliu, tačiau gandai, kurie mane pasiekė sako, kad tai bus žmogus dirbęs toje pačioje Keulėje, o vasarą rengdavęs BBQ Trys Staliukai ir Telikas bare. Jeigu esi vegetaras/veganas – say no more, mes pasirūpinsime sveikais užkandžiais specialiai tau. Būk festivaly ir paragausi!

Taip, dar vienas pasikeitimas – šiemet Žmogšaloje mes dalyvausime ne kaip vieni iš organizatorių, kurie angliškai kalbina užsieniečius ir jų nieks neklauso, o kaip dalyviai. Pristatysime savo naujausią projektą – didmeninės prekybos įmonę UAB „Prohibicija“. Turėsim alaus. Gero alaus. Turėsim ir sveikų užkandžių. Kaip jau minėjau – tiks jie ir vegetarams/veganams. Ruošiam ir dar kelias staigmenas.

Toliau, trumpai, apie dalyvius. Sąrašas gausus. Ką jums tikrai reikia žinoti? Bus Prohibicija.

Ai, ir dar šis bei tas (sąrašas iki festivalio gali dar labiau išsiplėsti):

Didmenininkai:

Aludariai:

Lietuva:

Latvija:

Estija:

Rusija:

Taip pat bus ir kviestinių svečių, kurie savo produkcija neprekiaus, bet jos bus galima paragauti festivalio metu. Vieni iš tokių yra svečiai iš Ukrainos, Lvovo – Pravda Beer Theatre. Atsigabens šiek tiek Putin Xuilo, Obama Hope ir papasakos apie savo daryklą, alų ir misiją.

Vos nepamiršau ir dar vieno svarbaus aspekto – kaip visada dalyvaus ir namų aludariai. Jie stebins savo alaus gausa ir naujais receptais. Pačiais netikėčiausiai skoniais. Lygis bus tikrai aukštas, žada dalyvauti kone visi geriausi – patikėkit, aš žinau, kad bus tikrai gerai.

Dabar trumpai svarbiausia informacija:

dalyvaus Prohibicija;

.

OK, dabar rimtai:

Festivalio vieta: Gariūnų turgus, Gariūnų g. 70, Vilnius.

BILIETAI (SPAUSKIT IR PIRKIT)

Oficialus puslapis

FACEBOOK puslapis

Renginys FACEBOOK

Jei turit klausimų, rašykit komentaruose ir jums bus atsakyta. 

Iki greito!

Scroll to top