Autorius: Tomas

Michael Jackson „The world guide to beer“

M. Jackson viena iškiliausių XX – XXI a. asmenybių alaus kultūros sferoje. Būtent „The world guide to beer“ pelnė jam visuotinį pripažinimą. Ši M. Jackson knyga buvo išversta į dešimt kalbų ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje dėl savo apimties ir novatoriškumo.

Autorius. Michael Jackson – žurnalistas, alaus ekspertas, gimęs 1942 metais Anglijoje, išeivio iš Lietuvos šeimoje. Jo tėvas, Lietuvos žydas Isaac Jakowitz, emigravo į Angliją tarp dviejų pasaulinių karų, kur pasikeitė savo pavardę į Jackson. Pirmoji M. Jackson knyga alaus tematika „The English pub“ pasirodė 1976 metais, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė. Jau tuomet, šis alaus ekspertas rinko informaciją knygai apie pasaulio alų ir jo įvairovę. 1977 metais pasirodo „The world guide to beer“, knyga, kaip pripažįsta pats autorius, skirta ne alaus gamintojams, bet alaus gerėjui. Knygos pratarmėje rašoma: ši knyga, tai pirmasis bandymas apžvelgti viso pasaulio alus. Yra nemažai knygų apie specifinių regionų alaus stilius, apie vienos šalies, tarkim, Vokietijos alų, tačiau niekas iki šiol neparašė knygos kurioje būtų sudėta informacija apie viso pasaulio alų. Dėka šios knygos, M. Jackson tampa pripažintu alaus ekspertu. 1988 metais pasirodo atnaujintas „The world guide to beer“ knygos leidimas „New world guide to beer“.

Knygos turinys

Knygos turinys

Knyga. Knygą sudaro vos 255 puslapiai, tačiau informacijos apimtis milžiniška. Autorius knygos pradžioje rašo, kad „The world guide to beer“ buvo bene didžiausias ir sunkiausias iššūkis jo gyvenime. Juolab, jis tikrai neturėjo galimybės aplankyti kiekvienos šalies apie kurią rašo. Informacija buvo renkama rašant laiškus bravorų savininkams ir keliaujant. Surinkta medžiaga skaidoma į poskyrius. Dalis skiriama alaus istorijai, stilių aprašymui, bendrai informacijai. Galiausiai pagal šalies vietą „alaus pasaulyje“ ji yra aprašoma. Didžiausias dėmesys skiriamas Čekoslovakijai, Vokietijai, Belgijai ir britų saloms.

M. Jackson darbas žurnalistikos srityje padarė didžiulę paslaugą kuriant savitą ir įdomų skaitytojui rašymo stilių. Milžiniški informacijos kiekiai nė kiek nepaveikė autoriaus, jis puikiai kontroliuoja medžiagą. Svarbiausi dalykai sulaukia atskiro dėmesio, o smulkios, istorinės ir kitos įdomios dalelytės sudaro kūrinio kontekstą. Knyga parašyta glaustai ir paprastai, net ir alumi nesidomintis žmogus, perskaitęs „The world guide to beer“ sugebėtų suprasti alaus pasaulio subtilybes, išmoktų vertinti alų ir susipažintų su savo mėgstamo alaus stiliumi ir jo išskirtinumu.

Novatoriškumas. Ši knyga ne tik pirmoji kurioje susistemintai pateikiama informaciją apie viso pasaulio alų. „The world guide to beer“ yra knyga kurioje M. Jackson pristato savitą alaus skirstymą į kategorijas, stilius ir tipus. Pagrindinės trys alaus kategorijos, anot autoriaus, yra: viršutinės fermentacijos alūs (eliai), apatinės fermentacijos alūs (lageriai) ir kvietiniai alūs (nors dažniausiai juos galima priskirti ir prie viršutinės fermentacijos produkcijos, tačiau M.Jackson jiems išskiria atskirą kategoriją dėl Gueuze-Lambic stiliaus alaus, kuris fermentuojamas naudojant laukines mieles (spontaninė fermentacija)). Kiekvieną stilių alaus kategorijai autorius priskiria pagal vietos nuorodą, pavadinimą ir vietinius papročius, bei tradicijas. Pavyzdžiui: Munchener – visame pasaulyje priimtinas pavadinimas, apibūdinantis tamsiai rudos spalvos, apatinės fermentacijos alų, kuriame dominuoja salyklas, bet ne jo saldumas. Alaus stiliaus pavadinimas kilo iš vietovės, kurioje tradiciškai gaminamas šis alus, pavadinimo (Miunchenas).

Pasiskolinau šią skaidrę iš L. Čekanavičiaus paskaitos. Pirmasis skirstymas atrodė maždaug taip.

Pasiskolinau šią skaidrę iš L. Čekanavičiaus paskaitos. Pirmasis skirstymas atrodė maždaug taip.

Knygos reikšmė šiandien. Gali pasirodyti, kad 36 metų senumo knyga jau turėtų būti tapusi niekam nenaudinga atgyvena, tačiau, net ir dabar pripažįstama, kad M. Jackson alaus stilių kategorizacija yra pagrįsta modernioji (šiandieninė) alaus stilių teorija, jos žemėlapiai bei apibrėžimai. Žinoma, šiuolaikiniai teorija reikėjo praplėsti M. Jackson naudotus stilių rėmus, nes alaus pramonė netovi vietoje, ji nuolatos plečiasi ir dėl rinkos dalies kovoja bandydama vartotojui pasiūlyti vis naujesnius ir įdomesnius produktus.

„The world guide to beer“ taip pat itin daug prisidėjo prie alaus populiarinimo Šiaurės Amerikoje, todėl vienaip ar kitaip jai galima priskirti bent smulkius nuopelnus prisidėjus prie craft alaus atsiradimo ir plėtros.

Maredsous 10 Triple

Prieš gerą mėnesį buvau Prancūzijoje. Atostogavau, smagiai leidau laiką ir ragavau šiek tiek alaus. Kelionės įspūdžius papasakosiu per kelis kartus, o pradėsiu nuo Maredsous tripelio, kurio dar visai neseniai buvo galima aptikti ir Lietuvoje, tačiau dabar iš radarų jis dingęs.  (Paulius rašo, kad jo niekada Lietuvoj ir nebuvo, matyt kažką supainiojau)

Maredsous Abbey alų , pagal licenziją, nuo 1963 m. verda Duvel Moortgat Brewery alaus darykla Belgijoje. Bene žinomiausias šios daryklos produktas – Duvel alus. Pats benediktinų vienuolynas gamina tokio pat pavadinimo sūrį. Gauti pinigai tradiciškai skiriami vienuolyno išlaikymui ir labdarai. Darykla siūlo trijų stilių Maredsous produktus – Blonde ale (6,5% ABV), Brune (dubbel 8% ABV) ir Triple (10% ABV). Pirmuosius du galima aptikti Lietuvoje – Rimi prekybcentriuose, Alaus studijoje, Belguose ir t.t. Trečiasis – Triple – anot oficialaus puslapio yra pats įspūdingiausias Maredsous serijos gaminys. Jis pristatomas kaip „golden-bodied, Belgian Triple, redolent with festive sparkle, creamy body, and a luscious head. Its elegant smoothness belies the strong alcohol content. You’ll revel in its balanced, long, and warmish finish.“

Seilė tįsta prisiminus, išties šis tripelis vienas skaniausių mano kada ragautų. Duvel Moortgat gali statyti jį į vieną eilę su Duvel’iu. Trumpai perteiksiu savo pojūčius ragaujant Maredsous Triple.

Maredsous Triple

Apšvietimas gan prastas, atsiprašau 🙂

Maredsous 10 Triple

Duvel Moortgat

Stilius: Belgian Triple

Alk. konc.: 10 % ABV

Rekomend. temp.: 12-13 °C

RateBeer.com97/100

BeerAdvocate.com88/100

 

Spalva: tamsaus gintaro. Puta standi, itin balta, gerai laikosi, lieka gražus piešinys.

Kvapas: Tik atidarius buteliuką tvokstėli saldumas. Labai gražiai išreikšti vaisiniai aromatai, mielių charakteris. Taip pat jaučiamas lengvas medaus prieskonis, iš vaisių galima bandyti išskirti persikus/abrikosus.

Skonis: Skonyje dominuoja vaisiai, sakyčiau – persikai. Šiek tiek glumina alaus tirštumas, bet kaip ir žadėta puslapyje jis labai smooth, tarsi gertum smoothie :). Alus ganėtinai gaivus, skonyje galima apčiuopti ir citrusų žievelės įtaką. Poskonyje šiek tiek jaučiamas apynių kartumas, žoliškumas. Jis išlieka ilgai, persipindamas su maloniu vaisių švelnumu. Aluje taip pat subtiliai reiškiasi ir alkoholio šiltumas. Šio alaus kūnas – tvirtas (body – strong), karbonizacija vidutiniškai aukšta (mid-high), o geriamumas – žemas (drinkability – low).

Toks alus puikiai tinka šaltėjantiems vakarams ar prie Kūčių/Kalėdų stalo. Jeigu žinote kur jo galima gauti Lietuvoje, dalinkitės komentaruose!

Trumpi alaus gerbėjo užrašai. Trys valandos Rygoje.

Ilgokai tempiau kol pagaliau prisiruošiau parašyt kelis žodžius į beergeek‘ą, bet žinot, kaip ten būna.. darai viską, kad tik nereikėtų daryti to, ką padaryti būtina. Tai štai, mano prisiminimai iš Rygos. Nuotrauka mūsų feisbuko profilyje pasirodė jau senokai ir kaip buvo galima suprasti, laiko veltui ten tikrai neleidau. Nevykau į Rygą tam, kad susipažinčiau su latvišku alumi ( ir kalbu ne apie Cesu). Labiau norėjosi praplėsti savo pasaulinio alaus akiratį. Juk ten galima rasti to, apie ką Lietuvoje ir prieš liūdnai pagarsėjusį alkoholio įstatymą buvo galima tik pasvajoti. Deja, mano laikas Latvijos sostinėje buvo labai ribotas, todėl dieną prieš kelionę susidariau optimalų maršrutą ir lankytinų vietų sąrašą remdamasis Tikro Alaus ir RateBeer informacija.

Pirmoji mano stotelė – Alus Salons (dabar jau sujungta su ALEhouse, remiantis žiniomis iš ratebeer.com puslapio). Tai buvo alaus parduotuvė – baras, kurios konceptas šiek tiek priminė mūsiškę Špunką. Galėjo ir įpilti, ir buteliuose alaus parduoti, tik pasirinkimas buvo nepalyginamai didesnis. Jei reikėtų jį apibūdinti – žadą atimantis. Ir man nepasisekė, nes žiemos sezonu jie savo asortimentą šiek tiek sumažina ir išparduoda, tai ką turi. Grįžus į Lietuvą, jų feisbuko puslapyje jau po savaitės pastebėjau, kad klientų laukia pagausėjusi alaus šeimyna. Nepasisekė, bet tik iš dalies, nes jau pirmoje stotelėje prisikroviau tiek alaus, kad nugara vargiai atlaikė (pirkau visko po du, nes be lauktuvių grįžti buvo mažų mažiausiai nepadoru). Įžengus į pačią parduotuvę, mane pasitiko jos bendrasavininkas ir iškart maloniai pasiūlė pagalbos. Prisistačiau, kas per vienas būsiu, ir jis nepraleido progos pasigirti – geriausiu latvišku alumi pagal RateBeer buvo išrinktas jų ALEhouse Black Sheep Stout. Mitriai įpylęs man degustacinę taurė, jis maloniai sutiko papasakoti apie Rygą ir tai ką joje gali surasti alaus megėjas/entuziastas. Tiesa, jo pasakojimas nelabai nudžiugino. Prisipažino, kad pasirinkimas Latvijoje nėra toks jau baisiai didelis ir aš nesuklydau savo trumpai kelionei pasirinkęs Alaus Salons – ALEhouse ir Bon Vivant. Tačiau, mano nuomone, vien šiose vietose alaus pasirinkimas yra „mind-blowing“. Bekalbant sužinojau, kad savo alų jie verda Olandijoje įsikūrusiame De Molen bravore, tačiau ruošiasi plėsti savo veiklą, padedant brewmasteriui atvykusiam iš Amerikos. Pokalbio metu paminėta, kad ALEhouse ieško bravoro savo reikmėms aplinkinuose rajonuose, tame tarpe ir Lietuvoje. Latvijos sostinėje puikavosi dvi Alus Salons parduotuvės, tačiau dėl kažkokių aplinkybių viena patapo tik „masalu turistams“. Greičiausiai savininkų kelią perbėgo juoda katė.

Ši Alus Salons parduotuvė Dzirnavu iela, deja, jau uždaryta ir sujungta su tam pačiam savinininkui priklausančiu ALEhouse restoranu-pub‘u. Nors nežinau ar dėl to vertėtų skųstis, juk dabar dar daugiau tikrai gero alaus galima rasti vienoje vietoje. Apie Alus Salons parašiau tik todėl, kad atskirtumėte ją nuo S. Brevinga Alus un viskija salons esančios Tirgonu iela 4. Nors nesakau, kad ten nieko nerasite, bet pagal paskutinius atsiliepimus RateBeer.com susidaro labai dvejopa nuomonė apie šią vietą, kas kartais priverčia suabejoti jos profesionalumu. O mano aprašytoje parduotuvėje, buvo galima aptikti masišką kiekį Mikkeler produkcijos, taip pat belgiškų pasididžiavimų, tokių kaip Chimay tripel ir t.t. Buvo tikrai nebloga vietelė ir dabar manau didžiąją dalį jos pasiūlos dabar galima rasti ALEhouse, nors po susijungimo ten dar nesilankiau ir patvirtinti to, deja, negaliu.

Maloniai pasikalbėjęs su savininku, ir Alus Salons praleidęs gerą valandą savo brangaus laiko, patraukiau į kitą vietą, kurioje tikėjausi užtrukti žymiai trumpiau – Bon Vivant belgų virtuvės alaus restoraną. Ši vieta, kaip ir turėtų, išsiskiria savo belgiško alaus asortimentu. Pakeliui iš Alaus Salons, nors ir besikeikiantis, dėl tempiamo svorio, užsukau į Stockmann Supermarket Sausio 13-osios gatvėje. Tai vienintelis supermarketas, kuris siūlo šiek tiek daugiau produkcijos, nei didžiųjų Latvijos pramoninkų alus, bei Warsteiner. Tačiau asortimentas ten nelabai pradžiugino. Nors ir aptikau jau senokai ragauto Young‘s Double Chocolate Stout, bet nusprendžiau nieko nepirkti ir pataupyti pinigus. Patarimas: jei tikitės (kaip ir aš tikėjausi) nusipirkti, kad ir eilinio Duvel, viename iš didžiųjų supermarketų (Rimi ar Maxima) galite pamiršti. Lietuvoje to dar buvo galima rasti, o Latvijoje dominuoja tik jų pramonės milžinų produktai. Vienintelė vieta, kur galima rasti šiek tiek padoresnio alučio – Stockmann‘as, tačiau ir į jį užsukti nebūtina, nes sužavėti greičiausiai neliksite. Prasiėjęs Rygos gatvėmis (ne itin džiuginantis miestas ir elgetų pastebimai daugiau, nei Vilniuje), pagaliau atsidūriau prie Bon Vivant durų. Užėjau vidun ir ten mane pasitiko tuštuma. Vienas barmenas sedėjo prie savo kompiuterio ir labai atidžiai nagrinėjo ekraną. Pastebėjęs mane, pasisveikino, bet supratęs, kad nekalbu nei latviškai, nei rusiškai, atsiprašė, kad anglų kalbos žinios nėra pačios geriausios. Vis dėlto, susikalbėti pavyko gana nesunkiai, nes aš puikiai žinojau ko man reikia. Nusipirkau du Duvel, du Rodenbach (buvau pasiilgęs, nes Beer Barrel jo, jau nebeveža!) ir Orval (pagaliau!!), palikau kelioliką latų savo sąskaitai apmokėti ir išėjau į trečią ir paskutinę stotelę, kuri jei vykčiau į Rygą šiandien, būtų pirmoji – ALEhouse.

ALEhouse – puikus craft beer restoranas, prekiaujantis craft alumi, kurį vežasi daugiausiai iš Amerikos. Tiesa, prasitampęs po Rygą, ALEhous‘e jau turėjau mažai laiko, tačiau ten gali imti viską kas papuola po ranka ir greičiausiai nusivylęs nebūsi. O imti ten tikrai yra ką – Double Stout, Double IPA, Triple IPA, Imperial porter, rauchbier ir t.t.. Įspūdingas asortimentas, kuris prasiplėtė vos man sugrįžus į Lietuvą. Užbėgus į restoraną/pub‘ą ten mane irgi pasitiko vos vienas barmenas, stoviniuojantis už baro. Persimečiau keliais žodeliais ir pradėjau rinktis alų kurį galėčiau parsigabenti už savo pinigų likučius. Buvo neįtikėtinai sunku pasirinkti, tiksliau buvo itin sunku ko nors atsisakyti. Dabar, turėtų būti dar sunkiau, nes jeigu susijungus su Alus Salons susijungė ir jų produkcija, ta vieta patapo verta nuodėmės. Kiek žinau, ALEhouse galima paragauti ir trijų rūšių jų verdamo alaus (Black Sheep stout and Bitter Poet Pale Ale and Prima Donna), o ateityje savininkų planuose – rūsyje įrengti mini bravoriuką, bei įsigyjus didesnį bravorą virti net dvyliką rūšių savo alaus, kurių receptai jau sudaryti. Apsilankę Rygoje tikrai nepasigailėsit. Aš žinau vieną, važiuosiu ten dar ne kartą. Maloni atmosfera ir didelis alaus pasirinkimas tikrai skatina sugrįžti, o pasiklausius tokių planų, net neabejoju, kad su kiekvienu apsilankymu mano nuomonė bent jau apie šį pubą/ restoraną/ parduotuvę taps tik dar geresnė.

ALEhouse pasirinkimas 2

Čia įdomus, olandų rašytas, straipsnis apie ALEhous‘ą anglų kalba.

Mano laimikis po šio karto buvo toks: 1x Trappistes Rochefort 10, 1x Trappistes Rochefort 8, 2x Mikkeller 19, 2x Orval, 2x Duvel, 2x Westmalle Trappist Tripel, 2x Rodenbach, 2x Guldenberg, 2x Chimay Tripel, 2x Crooked Moon Tattoo, 2x Gonzo Imperial Porter, 2x Southern Tier Double IPA, 2x Flying Dog Double Dog Double Pale Ale, 1x Hopin’ Frog Outmeal – Imperial Stout, 1x Hopin’ Frog Triple IPA Hop Dam, 1x Southern Tier Imperial Mokah, 1x Mikkeller Rauchstar, 1x Black Jack Porter. Ir visas šis turtas man kainavo apie 450 LT, bet buvo verta, ti-i-ikrai verta!

Keli patarimai keliaujantiems dėl alaus:

– Susidarykite lankytinų vietų (ne tik Rygoje) sąrašą. Pasinaudokite šiais internetiniais puslapiais: Tikras Alus ir RateBeer .

– Nesitikėkite rasti gero pasaulinio alaus supermarketuose už mažesnę kainą. Ten galite rasti nebent didžiųjų bravorų produkcijos. Išimtis Stockmann.

– Pigiai ir daug alaus Latvijoje negausite, pasiruoškite išleisti ganėtinai didelę pinigų sumą.

– Mano aprašytas vietas galima pasiekti pėsčiomis. Susiraskite patogią mašinų stovėjimo aikštelę (aš naudojau Radisson Blu Elizabete) ir eidami taip pat susipažinsite su miestu.

– Aplankytų vietų Facebook paskiros: ALEhouse; Bon Vivant.

Herkus Kantas

Herkaus Kanto iškaba

Herkaus Kanto iškaba

Taip jau sutampa, kad pastaruosius penkerius ar net dešimt metų Lietuvos pajūryje žymiai dažniau lankausi žiemą, nei vasarą. Šie metai ir vėl netapo išimtimi. Po sesijos su draugais patraukėme link uostamiesčio. Tiesą šį kartą, pirmą ir tikiuosi ne paskutinį, į pajūrį važiavau ne tik savo malonumui, bet ir su misija, parašyti kokį atsiliepimą į blog‘ą. Galutinė mūsų maršruto stotelė vis dėlto buvo Palanga, o ne Klaipėda, todėl manau, kad blog‘o įrašui pasirinkau idealiausią variantą – apsilankiau Herkaus Kanto pub‘e. Važiuojant link Klaipėdos, automobilyje pasakojau draugams, kad lūkesčiai šiam pub‘ui tikrai nemaži. Deja, jau pačioje kelionės pradžioje susidūriau su mažyčiu nemalonumu. Norėdamas, kad atvykus į Herkų Kantą, laikas nebūtų sugaištas veltui, tikėjausi atlikti išankstinę staliuko rezervaciją, tačiau kontaktinis telefono numeris pateiktas feisbuko profilyje buvo išjungtas, tokia pati melodija suskambo ir pasiteiravus numerio informacijos telefonu. Tiesa, kaip ten sakoma, kas nerizikuoja – negeria alaus, ar kažkaip panašiai, todėl nusprendžiau nekreipti dėmesio į šį nepatogumą ir vis tiek pabandyti laimę, gal ir staliukas koks atsiras.

Pasistatę mašiną Klaipėdos senamiestyje, patraukėme link Herkaus Kanto užeigos. Nors uostamiesčio gatvės taip pat „nuostabiai valomos“ kaip ir sostinės, kelias neprailgo ir pub‘ą pavyko rasti be ilgesnių klajonių. Herkaus Kanto iškaba švietė iš toli, taigi, ir Jūs, jei sugalvosite ten užsukti, ją pastebėsite tikrai lengvai. Ir pati iškaba, mano meno nesužalotam žvilgsniui, pasirodė neprasta ir neįkyri, be jokių nereikalingų neoninių mirksiukų aka Las Vegas. Alinę galite rasti Kepėjų gatvėje, 17 numeriu pažymėtame name.

Praėję po iškabą sukame į dešinę ir ten pamatome įėjimą į pub‘ą. Herkus Kantas įsikūręs buvusiame druskos rūsyje, todėl pats įėjimas atrodo tikrai simpatiškai, plačios durys su ganėtinai žema stakta. Įžengus į vidų būsite priversti nusileisti keletą laiptelių žemyn ir pateksite į pagrindinę patalpą.

Nelabai ryšku, bet buvo ganėtinai vėlu ir "aparats" nekoks :)

Nelabai ryšku, bet buvo ganėtinai vėlu ir „aparats“ nekoks 🙂

Tenka pripažinti, interjeras iš pat pradžių nenustebino, pasirodė šiek tiek prėskas ir skurdokas. Tačiau tuomet akis užkliūva už baro, atkreipiu dėmesį į lubas ir sienų tapybą. Ganėtinai jauki atmosfera. Nudžiungu dar labiau, kaip pamatau, jog dėl staliukų trūkumo jaudinausi veltui – vietos yra – laisvi net trys pakankamai dideli stalai. Pasidaro šiek tiek keista, vietos net per daug. Pasirenkame galinį stalą netoli baro ir susėdame. Mus pasitikusi labai draugiška ir entuziastinga barmenė iškart prišoka ir pasiteirauja kokio alučio norėtumėm. Labai malonus aptarnavimas. Deja, Dundulio Gutstouto negauname, bet mums iškart pasiūlomas Dounkelis. Pasiimame tris bokalus, o vairuotoja pareiškia, kad nėra ištroškusi. Laukdami alaus, renkamės patiekalus. Užkandžių ir šaltųjų patiekalų asortimentas ganėtinai didelis, o štai ties karštaisiais patiekalais nurodoma, kad reikia klausti padavėjo. Kiekvienai dienai sudaromas vis naujas karštųjų patiekalų meniu uždeda pliusą. Ant mūsų stalo atkeliauja alutis. Užsisakome kiaulienos kepsniukų, keletą „buritų“ ir didelę lėkštę meksikietiškos sriubos, o kol laukiame karštųjų patiekalų, kirminui numarinti, pasiimame avinžirnių užtepėlę.

Belaukdami maisto smagiai šnekučiuojamės. Alinė po truputį pildosi. Sukuriama jauki atmosfera, tačiau ji pakankamai rami. Nors prisirinko jau veik pilnas pub‘as, bet tai netrukdo susišnekėti tarpusavyje. Malonu. Groja pakankamai rami muzika, lieka laiko apžvelgti interjerą detaliau. Nors akis ir nekliūna už nieko ypatingo, tačiau viskas atrodo sudėta į savo vietas – tarsi ten jau dūla šimtmečius. Baras gražus, neperkrautas, kiekvienas alaus kranas pažymėtas atitinkamai. Sienų tapyba, nors ir nelabai įmantri, bet graži, paprasta, šmaikšti ir galbūt sakyčiau, šiek tiek elegantiška. Padarau keletą nuotraukų.

Piešiniai ant sienos

Piešiniai ant sienų štai taip..

Tuomet dar kartą metu žvilgsnį į meniu. Nustembu, kai ten pamatau įrašytus abu naujus Shepherd Neame produktus, nors apie šią naujieną Herkaus Kanto feisbuko profilyje perskaičiau tos pačios dienos ryte. Paklausiu barmenės ar jie su kiekviena naujiena perspausdina meniu, man atsako, kad kartais taip, o kartais – ne.

Štai taip atrodo alaus pasirinkimas

Štai taip atrodo alaus pasirinkimas

Įvertinu alaus pasirinkimą – jis nėra stulbinantis, bet tikrai nenuviliantis, net sakyčiau labai geras. Pilstoma ir lietuviška, ir užsienio gamyklų produkcija, taip pat galima atrasti ir svečio alaus „on tap“, kas savaitę vis naujo. Butelinio alaus arsenalas – puikus. Čia puikuojasi ir mūsų aprašytas rūkytas alus, taip pat mūsų blog‘e minėti Chimay, naujieji Shepherd IPA ir Double Stout bei kt. Taigi, alaus pasirinkimui – riebus pliusas. Prisimenu, kad feisbuke buvau užmatęs, kad čia gaminamas ir firminis Kipro grogas – užsisakau taurę paragavimui.

Atkeliauja maistas. Išalkę po dienos kelionių, kimbame į savo patiekalus. Reiktų pastebėti, kad sriubos lėkštė milžiniška – turbūt didesnė nei patiekiama Sriubos restorane. Buritos draugiškai aštrios, ganėtinai skanios, o štai kepsniukai pasirodo – puikūs. Maistu visi liekame patenkinti ir čia, net nedvejodamas dedu pliusą. Tiesa, bevalgant į akis krito ganėtinai nemalonus dalykas. Nuo gražių skliautinių lubų ant priešais sėdėjusio draugo galvos byrėjo tinkas. Taigi, tas uždirba minusiuką, nors teko pastebėti, kad savininkai planuoja remontą, galbūt šią problemą sutvarkys. Atkeliavęs grogas palieką neblogą įspūdį.

Pasisotinę ir dar šiek tiek pailsėję susiruošiame į kelionę Palangos link. Bemokėdamas sąskaitą persimetu keliais žodžiais su pačiu Kipru ir Tomu, nusiperku abu Shepherd Neame ir keliauju savais keliais. Tiesa, mane perspėja, kad IPA gali ir nuvilti. Bet apie tai parašysiu degustacijoje.

Herkus Kantas pirmasis mūsų barų gido atstovas, kuriam nedvejodamas skyriau du bokalus (vertinimas čia). Nežinau ar mane įtakojo meilė Klaipėdai, ar ilga kelionė, o gal tiesiog pats pub‘as buvo be priekaištų, bet šis įvertinimas skiriamas be jokio avanso ir su pažadu, kad ten grįšim su pilnu beergeek‘o kolektyvu ir pažiūrėsim, galbūt ši alinė bus pirmoji įvertinta trimis bokalais. O kol kas sėkmės ir tęskit gerą darbą.

Pauwel Kwak ir Tripel Karmeliet

Bosteels Brewery – tai darykla mažame Belgijos Buggenhout kaimelyje. Ši darykla Bosteels šeimos rankose jau daugiau nei du šimtus metų ir per tokį ilgą laikotarpį ji iš rankų į rankas perėjo jau septynis kartus. Dar 1791 m. šią daryklą įkūrė Evarist Bosteels, o dabar ją valdo Ivo Bosteels (6-oji karta) ir jo sūnus Antoine (7-oji karta). Savo internetiniame puslapyje jie rašo, kad alumi prekiauja dešimtyse pasaulio šalių, o kiek man yra žinoma Lietuvoje šios produkcijos galima paragauti Rene restorane ir Portobello pub’e (jei žinote daugiau vietų – laukiame jų komentaruose).

Pauwel Kwak ir Tripel Karmeliet – du išskirtiniai Bosteels daryklos produktai. Vienas išskirtinis ir visame pasaulyje pažįstamas dėl savo taurės, o kitas, tuo tarpu, dėl nuostabaus ir kaip pasakytų maestro Vytautas Kernagis – fantastiškai nepakartojamo skonio. Šiandien abu šiuos perliukus pristatome Jums.

 Pauwel Kwak

 Brouwerij Bosteels

 Stilius: Belgian Strong Pale Ale

 Alk. konc.: 8,1 % ABV

 Rekomend. temp.: 12-13 °C

 RateBeer.com95/100

BeerAdvocate.com: 84/100

Pauwel Kwak – Napaleono laikais gyvenęs aludaris ir smuklės „De Hoorn“ savininkas. Būtent jam ir yra priskiriami laurai už šios išskirtinės taurės išradimą. Istorija byloja, kad jo smuklę kasdien aplankydavo paštininkų karietos. Paštininkai mėgdavo užsisakyti Kwak’o verdamo alaus troškuliui numalšinti. P. Kwak’as į tai atkreipė dėmesį ir sukūrė būtent tokią taurę savo alui, kad paštininkai jodami galėtų saugiai ir tvirtai ją laikyti rankoje, o ištuštinę – ją pasikabinti prie karietos ar arklio šono. Šiandien Pauwel Kwak yra vienas iš nedaugelio išlikusių istorinių belgiškų alų, kuris, gerbiant tradicijas, yra patiekiamas išskirtinai jam skirtoje taurėje.

Pauwel Kwak is malty, toffeeish, and nougat-like, with a fruity, brandyish, warming finish.

Michael Jackson

Mano pastebėjimai:

Spalva: sodri raudona, tarsi rubino. Pilant į Kwak’o taurę tvirta ir tiršta puta, tuo tarpu įpylus  į degustacinį tulip’ą puta praktiškai nesusidarė, jos užuomazgos išnyko akimirksniu.

Kvapas: dominuoja džiovintų obuolių aromatas, užuodžiami ir gvazdikėliai. Apskritai jis panašus į namuose kepto obuolių pyrago. Kvapas stiprus, salstelėjęs, gundantis, kviečiantis gurkštelėti.

Skonis: Galiausiai neatsilaikai pagundai ir paragauji. Gomurį užlieja įvairiausių skonių paletė. Kaip ir kvape, skonyje jaučiami džiovinti obuoliai, lengvas, greičiausiai gvazdikų, prieskonis. Sunku identifikuoti kas suteikia skoniui lengvumo – galbūt tai citruso žievelės, sakyčiau aplesino. Drinkability – vidutinis. Laipsniai daro savo, bet alus malonus gomuriui ir puikiai šildo iš vidaus. Tai full-body alus, kurio karbonizacija aukšta.

 Tripel Karmeliet

 Brouwerij Bosteels

 Stilius: Tripel

Alk. konc.: 8,4 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com: 95/100

Šis alus – įkūnija tai, ką straipsnio pradžioje pavadinau fantastiškai nepakartojamu. Ką čia slėpsi – tai greičiausiai mano mėgstamiausias tripel stiliaus alus. Pagalvojau, jei jau apie Kwak’ą parašiau įdomu faktą, tai galbūt reikia ir apie Karmeliet kažką įdomaus suraityt. Taigi, šio alaus gamyboje yra naudojami trijų rūšių grūdai: kviečiai, avižos ir miežiai. Taip pat Tripel Karmeliet atliekama ir antrinė fermentacija. Prieš pat išpilstant Tripel Karmeliet, į butelius įdedama cukraus ir šviežių mielių. Po to supilstytas alus dvi-tris savaites laikomas buteliuose, pastovioje 22 °C  temperatūroje. Tuo metu mielės atlieka savo darbą – paverčia cukrų į anglies dioksidą taip suteikdamos alui aukštesnę karbonizaciją. Pasibaigus šiam procesui, mielių likučiai gražiai nusėda butelio dugne.

Triple Karmeliet is a brew of some finesse and complexity: with a wheat lightness, sweet lemons, an oaty creaminess, and a spicy, medicinal dryness

Michael Jackson

Mano pastebėjimai:

Spalva: auksinė su šiokiu tokiu oranžiniu atspalviu. Puta originalioje taurėje – tvirta, ilgai išliekanti ir gražiai išsiformuojanti, paliekanti bangos purslų įspūdį.

Kvapas: Įkvėpus, receptorius užlieja tokia kvapų gausa, kad iškyla didelė grėsmė smegenims susprogti! Citrusas, žiupsnelis cinamono, įvairiausi vaisiai (tropiniai), kviečiai.. kvapų tiek daug, kad kiekvienas ras kažką pažįstamo, o visus išgaudyti – misija neįmanoma. Kvape dominuoja citrusinis aromatas.

Skonis: lengvas citrusas, daug įvairiausių prieskonių. Kwak‘e jei ir jaučiami gvazdikėliai, tai labai silpnai, o tuo tarpu Tripel Karmeliet – gvazdikėlių ir kitų prieskoninių šakelių rojus. Skonis labai lengvas, kreminis. Alus lengvai nuslysta rykle žemyn, puikiai nuteikia ir šildo. Poskonis burnoje lieka ilgai, jis labai malonus, karstelėjęs, gaivus, tarsi būtum perkandęs citrinos sėklytę. Alaus body full, o karbonizacija aukšta.

P.S. turint galimybę alų pabrandinkite. Priešingai, nei Kwak‘as, Tripel Karmeliet pasiduoda brandinimui ir bręsdamas butelyje tampa tik geresniu ir įspūdingesniu.

Šie du alūs yra ne vieninteliai Bosteels Brewery sukurti perlai – trečias, išskirtinis jų produktas – šampaninis Deus alus. Tačiau apie jį kitą kartą, kai proga bus tinkamesnė 🙂

Skanaus!

Apie Old Port Ale pristatymą

Matyt jau supratote iš antraštės, kad čia rašysiu apie naująjį ŠUA produktą – Old Port Ale škotiškąjį elį. Šis alus oficialiai pristatytas sausio 17d., nors tiesą sakant, prekyboje pasirodė žymiai anksčiau, todėl į šį pristatymą žygiavau su alumi susipažinęs. Kodėl apie tai rašau tik dabar? Tiesiog anksčiau parašyti neturėjau nei laiko, nei noro, o vis dėlto neparašyti būtų šiek tiek negarbinga, nes tai vienas iš nedažnų atvejų, kuomet didįjį pramoninką gali paminėti geru žodžiu.

Nustebau, kuomet pasitikrinęs BeerGeek pašto dėžutę joje aptikau kvietimą į šį renginį. Pasvarstęs nusprendžiau, jei jau kviečia, tai greičiausiai ir blog‘ą skaito, todėl remdamasis Michael Jackson principu, nepasididžiavau ir kvietimą priėmiau. Deja, teko eiti vienam, nes kiti BeerGeek‘ai dalyvauti negalėjo. Mane šis renginys intrigavo dėl keleto dalykų:

1)      kokia publika bus pakviesta/ar aptiksiu ten kitų blogerių;

2)      kaip vyks pristatymas, kokią dalį jame užims „mes geriausi“ šou;

Straipsnio pabaigoje pateiksiu oficialų spaudai paruoštą tekstą, galėsite jį paskaityti, pakomentuoti ir pakritikuoti. Apie patį alų irgi nekalbėsiu, nes kam įdomu, pasisakymus galėjote surasti pingvi ir alusalus (rekomenduoju, nes aprašymas ir įvertinimas puikiai atitinka realybę) blog‘uose.

Taigi, tiesiog trumpai mano nuomonė ir intrigų atomazgos. Nuvykus į pristatymą Ex Libris klube, net nespėjus pasikabinti palto, mane pasitiko vėsi taurė Old Port Ale. Šiaip ne taip nusigavęs iki rūbinės ir pasikabinęs paltą, gana lengvai išsisukau nuo ten besibūriuojančių žurnalistų (nežinomas veidas niekam nebuvo įdomus :)) ir prasmukau į pagrindines patalpas, kuriose jau šnekučiavosi nemaža dalis svečių. Pradėjau nagrinėti susirinkusią publiką savo skvarbiu antropologo žvilgsniu ir, deja, nepamačiau nei vieno pažįstamo veido iš alaus sferos. Šiek tiek pasitrynęs aplinkui pagalvojau, kad būtų buvę smagu šalia atvykusio Račo išvysti ir Ramanauską, bet norai ir liko norais. Prasidėjo pats pristatymas, sveikinimo žodį tarė R. Viršilas, po jo kalbėjo Dž. Armonienė ir D. Dabrovolskas. Renginio metu, susirinkusiai publikai nuotaiką palaikė ir nuobodžiauti neleido svetys iš Škotijos, kuris renginio pradžioje pareiškė „kad kiekvienas Port Ale gurkšnis leidžia jam pasijusti vis didesniu škotu“. Supraskite kaip norite, man tai pasirodė sarkastiška. Neišvengta buvo ir linksmų nusikalbėjimų, kaip antai virtuvės šefas, kalbėdamas apie maisto derinimą, šį alų vadino lageriu. Galiausiai, renginiui besibaigiant ir sukviestom žvaigždėm besiskirstant, susipažinau su viena blog‘ere – sezoninevirtuve.lt portalo savininke. Linksmai paplepėję, pasukome skirtingais keliais.

Galutinė mano nuomonė apie šį renginį tokia: kad ir kas jį rengtų – ar didysis pramoninkas, ar mažasis aludaris – toks renginys prisideda prie alaus kultūros skatinimo Lietuvoje. Nors ir neišvengta „popsinių“ elementų ir sukviesta auditorija apie alų nusimanė matyt tiek pat, kiek aš apie baletą, ją pavyko sudominti (net ir man pasirodė įdomu, kokius patiekalus siūlys derinti prie šio alaus). Už tai dedame pliusą Švyturiui ir tikimės, kad kitos daryklos paseks šiuo pavyzdžiu (gal jau ir pasekė, net pats nežinau). Žinoma, turint pinigų, tokį „pijarą“ prasukt nesunku, tačiau šis renginys net ir nebuvo persmelktas tuo „mes geriausi“ šou.

Oficialus pareiškimas spaudai:

„Švyturys“ pristatė škotiškąjį elį – „Old Port Ale“

„Švyturio“ aludariai sausio 17-osios vakarą skambant dūdmaišių garsams pristatė „Old Port Ale“ – naująjį Tradicinės „Švyturio“ kolekcijos narį. Tai škotiškojo elio (angl. Scottish ale) stiliaus alus.

Į „Old Port Ale“ vakarą susirinkusius svečius įsijausti į užjūrio dvasią padėjo ne tik dūdmaišių muzikos garsai, bet ir ypatingo svečio – aktoriaus Malcolmo Stewarto – deklamuojama alaus poezija bei sekamos alaus ir škotiškų tradicijų istorijos.

„Sukurti škotiškąjį elį paskatino tai, jog lietuviai daug keliauja, atranda vis naujas alaus rūšis. „Old Port Ale“ – tamsus, gražios raudonos rubino spalvos, klampus, 5,6 alkoholio stiprumo elis. Jis skirtas išrankesniam alaus mėgėjui, kuris ieško naujų ir įdomių alaus rūšių. Tai salstelėjusio skonio, gana tirštas alus, o kompaktiška puta išsiskiria tirštos grietinėlės užbaigimu“, –naująjį alų pristato jo kūrėja vyriausioji „Švyturio“ aludarė Džuljeta Armonienė.

„Old Port Ale“ pagrindas – trijų miežių salyklų derinys. Kurdama jo receptą Dž. Armonienė pirmą kartą panaudojo „Carared“ salyklą. Jis suteikia „Old Port Ale“ dar daugiau kūningumo ir gilią, rubino raudonumo spalvą. Dėl aukštutinės ir žemutinės fermentacijos (ale) mielių alus tampa turtingesnio aromato ir skonio.

Anot „Švyturio“ aludarės, patiems ragaujant šį škotiškąjį elį galima atrasti įvairių poskonių: „Aš pati jaučiu gvazdikėlį, egzotines gėles, prieskonių – šie poskoniai yra suformuojami salyklo. Pagal savo stilių, škotišką elį formuoja visų pirma salyklo įvairovė, o apynių jo skonyje, o ypač aromate, nėra daug, jie yra kaip fonas skonių paletėje“.

Ieškoti skonių balanso

Norint geriausiai atskleisti škotiško elio aromatą, jį rekomenduojama ragauti iš į viršų siaurėjančios taurės ant kojelės.

Alaus someljė, virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas „Old Port Ale“ siūlo derinti su ožkos sūriu, rūkyta lašiša, ispaniškais kumpiais.

„Iš patiekalų išskirčiau dideliais gabalais keptą, sodrią mėsą ar žuvį. Šių produktų skoninės savybės puikiai dera ir balansuojasi tarpusavyje su šio škotiškojo elio poskoniais“, – teigia D. Dabrovolskas.

Tradicinę „Švyturio“ kolekciją sudaro tradiciniai alaus stiliai. Šia kolekcija Klaipėdos aludariai siekia parodyti alaus įvairovę, skatinti pažinti platesnį alaus pasaulį. Tradicinė kolekcija skirta išrankesniam vartotojui, o skirtingi ją sudarantys alaus stiliai derinami su jų poskonius atitinkančiais patiekalais.

RECEPTAS

Virtuvės šefas Donatas Dabrovolskas rekomenduoja ir namuose pasigaminti prie šio škotiškojo elio derantį bei nesudėtingai paruošiamą užkandį – rūkytos lašišos suktinuką su karamelizuotomis morkomis ir salierais.

Rūkytos lašišos suktinukas su karamelizuotomis morkomis ir salierais

Paruošimo laikas: 20-30 min.

  • 500 g plonai pjaustytos rūkytos lašišos
  • 400 g morkų
  • 400 g salierų šaknų
  • 200 g rudojo cukranendrių cukraus

Morkas ir salierus nuvalome ir susipjaustome nestoromis lazdelėmis ir jas užmerkiame į šaltą vandenį 2-4 val., o geriausia būtų iš vakaro. Daržovės tuomet bus saldžios ir sultingos.

Mirkytas daržoves nusausiname popieriniu rankšluosčiu ir kepiname keptuvėje įpylę šlakelį aliejaus. Lengvai apskrudus daržovėms beriame cukrų ir jį kaitindami ištirpiname, tada dar labiau viską pakaitiname, kol cukrus aplink daržoves karamelizuojasi. Karamelizuotas daržoves suberiame ant kepimo popieriaus ir atvėsiname. Atvėsintas daržoves apsukame rūkytos lašišos juostelėmis ir patiekiame.

P.S. matyt vertėtų pastebėti, kad viso renginio metu jaučiausi atsidūręs nevisai savo vietoje. Mūsų „didžiųjų“ žvaigždžių akinamas spindesys neleido renginio metu jaustis jaukiai ir visiškai atsipalaidavus. Malonu sulaukti kvietimo į tokį renginį, bet man asmeniškai maloniau buvo dalyvauti NGR… 🙂

Renginio nuotraukos:

 

 

 

Užkandžiai: traškūs avinžirniai

Rengiant ar dalyvaujant pasisėdėjimuose (ar sesijose) tenka paragauti įvairiausių užkandžių. Dažniausiai tai būna eilinės užkandėlės pirktos artmiausiame prekybos centre, bet retkarčiais atsiranda ir tokių narsuolių, kurie pagamina kažką namie ir vaišina visus susirinkusius. Neseniai, minėdamas sesijos pabaigtuves, kaip tik sutikau vieną tokią narsuolę ir man kilo idėja paprašyti ir paplatinti skanaus užkandžio receptą šiame blog’e. Tikiuosi, kad tai taps tradicija ir dažniau galėsiu dalintis savo aptiktais ar kitų papasakotais receptais – juk kepta duona ar „čipsai“, matyt pats prasčiausias pasirinkimas gurkšnojant skanų alų. Jūsų dėmesiui ir teismui pirmasis ledlaužys – traškių avinžirnių receptas.

Užkandžiui reikės:

avinžirnių (užmerkti, kad išbrinktų per naktį)
aliejaus,
druskos,
prieskonių:
petražolių,
džiovintų česnakų,
čili pipirų,
rozmarino,
baziliko,
kumino  (spaudžiame čia, jei pirmą kartą girdime tokį prieskonio pavadinimą),
juodųjų pipirų.

Gaminame:

Per naktį vandenyje išbrinkusius avinžirnius apie 20 min verdame ant stiprios ugnies – išvirę jie taps minkšti, tačiau nesutežę, birūs. Išvirtus avinžirnius nusausiname (nes būdami drėgni jie ne iškeps, o išsitroškins)ir suberiame į kepimo skardą. Tuomet gausiai apšlakstome aliejumi, apibarstome druska ir prieskoniais (saikingai naudoti pipirus, tačiau petražolės negailėti). Viską išmaišome ir keptame jau įkaitusioje orkaitėje apie 30-40 min, vis pamaišydami ar pakratydami skardą. Iškepę avinžirniai yra dailiai rusvi – jų išorė traški, o vidus minkštas.

Paragaukite – nepasigailėsite.

Už receptą nuoširdžiai dėkoju Indrei! 🙂

Dundulio Gutstoutas – good stout’as!

Gutstoutas

Širvėnos bravoras

Stilius: avižinis stautas

Alk. konc.: 5,2%

Rekomend. temp.: 14 °C

Lietuviškas stautas?! Išgirdęs dar 2012 metais Dundulio paskelbtą naujieną iškart užsimaniau paragauti. Teko šiek tiek palaukti, bet vos tik perskaičiau naujieną, kad sausio 11 dieną jo bus galima įsigyti baruose ir alaus parduotuvėse iškart suskubau į „Alaus kolonėlę“ nusipirkti „Gutstouto“.  Nusipirkau, ir ne litrą, o iškart du – pasitikėjau aludariais, tikėjau (tiksliau būtų sakyt – tikėjausi), kad šis stoutas bus geras.. Ir nenusivyliau, bet apie tai šiek tiek vėliau. Dabar trumpai apie patį alų.

Galbūt pirmas klausimas kuris nejučiomis iškyla – kas per velnias tas avižinis stautas?

These are generally medium to full bodied stouts that have an unreal smoothness to them from the addition of oats to the mash. The oats not only add a lot of smoothness to the mouth feel but give a touch of sweetness that is unlike any other type of stout. Both levels of roasted flavor and hop character will vary.

beeradvocate.com

Trumpai – švelnus, kavinis stautas, puikiai tinkantis atgaivai po sunkios darbo dienos..

Štai kaip savo būsimą (dabar jau esamą) produktą pristatė patys aludariai:

Laukdami svieto pabaigos, nutarėme ir mes pasidalinti “juoda” naujiena savo produkcijos asortimente. Tai avižinis stoutas “Gutstoutas”. Alus barų kranus ir Jūsų bokalus pasieks 2013 metais.

“Tai elio stiliaus alus, išsiskiriantis savo sudėtinga degintų salyklų baze, kavos ir šokolado užuominomis primenančiu skoniu. Alaus gamyboje naudojami net trijų rūšių deginti salyklai – šokoladinis, degintas salyklas,  skrudinti miežiai. Alaus kūną sutvirtina Miuncheno ir “CaraCrystal” karamelinis salyklas,  šilkinį pojūtį gomuryje suteikia avižų dribsniai. Alaus virimui naudojame angliškus Target ir  East Kent Goldings apynius.  Fermentuojamas aukštos atenuacijos angliškomis Nottingham  elio mielėmis.”

sirvenosbravoras.lt

 Mano pastebėjimai:

KVAPAS:  aiškiai dominuoja kavos aromatas. Kvape, taip pat juntamos grietinėlės natos – stoutas išsiduoda, kad bus švelnus ir maloniai tekantis gomuriu.

IŠVAIZDA:  stautas yra juodos – anglies spalvos. Šiek tiek nuvylė šio alaus puta – ji nebuvo nei standi, nei patvari, vienu žodžiu visiška priešingybė „stautiškai“ putai. Vis dėlto, putos netvarumas gali būti ir šalutinis alaus pirkimo iš pilstyklos pavyzdys. „Alaus kolonėlėje“ mane perspėjo, kad alus ką tik pajungtas ir gali būti netinkamos temperatūros, todėl grįžęs namo, palaikiau jį kambario temperatūroje ir degustavau tik po gero pusdienio. Reikėtų šio stauto paragauti tiesiai iš krano, galbūt ir vaizdas tuomet būtų visiškai kitoks. „Gutstouto“ karbonizacija yra medium-high (vidutiniškai aukšta), o body – low-medium (mažai-vidutiniškai tirštas)

SKONIS: skonyje, kaip ir kvape, dominuoja kava ir grietinėlė. Apyniai praktiškai nejuntami, jų kartumas maloniai derantis su deginto salyklo skoniu. Taip pat šis alus maloniai kreminis, labai švelnus. Šiek tiek erzinantis dalykas yra netikėtai pasireiškusi rūgštelė, kuri šiek tiek per stipriai erzino gomurį, ypač pirmojo bokalo metu.

Iš šio alaus tikėjausi labai daug ir tikrai nenusivyliau. Siūlau paragauti ir įvertinti, nusivilti neturėtumėte. Širvėnos bravoras savo internetiniame puslapyje siūlo šias vietas, kur galima nusipirkti Gutstouto: (čia)

Nusprendžiau iš komentaro tekstą perkelti ir į straipsnį.

PAPILDYMAS (2013-01-25) Antrasis ragavimas: Taigi, vakar šio alaus ragavau (gėriau) antrą kartą. Pasikeitė keletas dalykų – alus atkeliavo iš Kauno – mašinoje praleido apie 130 km. Kol keliavo, galbūt dėl mašinoje buvusios temperatūros, alus sušilo iki maždaug rekomenduojamų 13-14 laipsnių (neturėjau galimybės pamatuoti tiksliau). Šiek tiek pastovėjęs ant stalo, kad “susistovėtų” buvo suverstas į pintą. Ir iš tiesų – puta standesnė ir patvaresnė (nors norėtųsi daugiau, bet komentaruose aukščiau paaiškinta, kaip galima būtų išgauti geresnį efektą) ir rūgštumo gaidos neliko arba bent nepajaučiau. Išvados: neplakite, gerkite rekomenduotinos temperatūros ir per ilgai nelaikykite – tada pajusite tikrą malonumą gurkšnodami šį stout’ą 🙂 Geras alus – geriausia reklama, kažkaip net ir norint nelabai yra ką sukritikuoti. Spaudžiu dešinę aludariams.

Nacionalinis giros ringas 2012

APIE

Šiemet, jau ketvirtą kartą vyko „Nacionalinis Giros Ringas“, kuriame buvo išrinkta geriausia gira Lietuvoje. Prieš penkerius metus grupelės entuziastų sumąstytas renginys kasmet įgauna vis didesnį mastą, o juo susidomėjo daugelis Lietuvos giros gamintojų. Pagal konkurso taisykles, ringe dalyvaujanti gira atrenkama Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant. Gira vertinama „aklos degustacijos“ būdu, iki tol laikoma vienodomis sąlygomis 3 dienas. Ringas remiamas tik privačių rėmėjų ir įmonių lėšomis, tapimas renginio rėmėju visiškai neįtakoja rezultatų, nes degustacija yra vykdoma vadinamu „akluoju“ būdu, kai komisijos nariai nežino, kokią girą ragauja. Organizatoriai ir atstovai iš ragaujamos giros gamintojų fabrikų į komisijas neprileidžiami.
Šiemet bus vertinamos tik tos giros, kurias galima nusipirkti Lietuvos teritorijose, taip pat ir užsienio gamintojų. Tokie dalykai, kaip giros gėrimai, šiais metais buvo išbraukti iš dalyvių sąrašų ir ringe dalyvavo 19 natūraliai raugintų girų.
Vertinimo komisijos šiais metais buvo dvi: Profesionalų (į kurią buvau pakviestas ir aš :)), bei Liaudies – kurią sudarė visi panorę sudalyvauti šiame renginyje. Buvo išdalinti 4 medalių komplektai: Grand Prix – kurį teikė tik profesionalų komisija ir Aukso, Sidabro ir Bronzos medaliai kuriuos išrinko bendri liaudies ir profesionalų komisijų balsai.

ĮSPŪDIS

Renginio idėja – tikrai smagi ir originali. Dalyvauti galėjo kiekvienas atėjęs, nepaisant amžiaus ar patirties. Gira buvo nemokama, o geras laikas garantuotas. Organizatoriai prieš renginį baiminosi, kad giros trūks, tačiau, jos buvo daugiau nei pakankamai.
Nelaikau savęs nei dideliu giros mėgėju, nei juolab jos ekspertu – svarbiausiais tikslas buvo – nepasišiukšlinti vertinant gėrimą. Savo pasirodymu likau itin patenkintas. Aklos degustacijos metu, bandžiau spėti girą, kurios skonis man atrodė pažįstamas (o ragavęs iš viso sąrašo buvau vos penkias). Taikliai šoviau keturis kartus iš penkių. Neatpažinau tik Smetoniškos giros, o pataikiau spėdamas Švyturį, Rugilę, Gubernijos duonos, bei Smetonišką porterio.

Štai taip atrodė galutiniai rezultatai:                                                                                                  O čia mano vertinimas:

 

 

 

 

 

 

 

APIBENDRINIMAS

Kaip ir minėjau – renginys smagus, tik kad labai jau saldus! 🙂 Laimėtojai į savo gamyklas gaus įrėmintą sertifikatą.
Liaudies balsus pasiglemžė:

  1. Smetoniška Porterio gira
  2. Senojo Pasvalio gira
  3. Квасс Лидский

Komisijos Grand Prix atiteko – Senojo Pasvalio girai, kuri ir mano nuomone, šio įvertinimo nusipelnė. Kiek teko girdėti, ją galite įsigyti Alaus kolonėlėje..

Skanaus, paragaukite ir vertinkite patys, o kitais metais patys sudalyvaukite Nacionaliniame Giros ringe!

Bambalis su bambaliene virė skanią vakarienę arba visagalis Bambalis

Vienintelis ir nepakartojamas, nenugalimas ir gundantis, proto ir sielos vagis. Taip, teisingai, Bambalis iš didžiosios raidės. Šituos pamąstymus galvojau parašyti jau senokai, dar tuomet, kai Europos Komisija konstatavo, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas, numatantis draudimą prekiauti didesnėmis nei 1 litro talpomis ir stipresniu nei 7,5 proc. alumi, sidru ar alaus gėrimu,  prieštarauja vienai pamatinių ES vertybių – laisvam prekių judėjimui. Dar kartą perskaitęs V. Butkaus laisvus alaus svarstymus „apie alaus bambalį“ kibau į atlapus didžiajam prakeiksmui – įkvėpimui.

Vertėtų pradėti nuo to, kad jau kaži kada skaičiau tokius linksmus, tikslius ir įdomius pasvarstymus kokia nors, nebūtinai alaus, tematika. Siurrealizmas iš Lietuvos kaimų gyvenimo perteikiamas per bambalius lygiai toks, kokį žinau iš savo asmeninės gyvenimo kaime patirties.

„Bambalis yra gyvastis ir savastis. Tvirtagališkai iš visų jėgų spustelėkit garsą „m“ ir įsiklausykit į ryžtingą skambesį: bammm-ba-lis. <…> Laikas yra skaičiuojamas nuo bambalio iki bambalio. Dėl to jis reliatyvus: sausaisiais periodais išsitęsia iki neįmanomybės, derlingaisiais tiesiog šuoliuoja sykiu su laikrodžio sekundininku. Erdvė yra matuojama nuo bambalio iki bambalio. Ar žinote, kad socialpsicholiginę gerovę praščiokiškojoje Lietuvoje iš tiesų reikėtų matuoti pagal formulę: jau panaudotų bambalių tankis viename kvadratiniame kilometre padaugintas iš to kilometro gyventojų skaičiaus ir iš bambalių tankio intensyvėjimo koeficiento.<…> Bambalis valdo. „Antrąją“, o per ją gal ir visų kitų skaičių Lietuvas, „runkelių“, o per juos gal ir visų kitų daržovių Lietuvas. Rimtas ir solidus bambalis – ne mažesnio nei 9-11% VOL. solidumo. Vienvaldis trejybinis seimo pirmininkas, prezidentas ir monarchas viename asmenyje, tik dėl baisingo diplomatinio neapsižiūrėjimo neįtrauktas į britų karalienės Elžbietos II lituanistinio vizito programą.“

V. Butkus

Tiesa, nereiktų į šalį nustumti ir miestų – „kioskelių kultūra“ dar toli gražu neišnykus ir iš jų. Net ir sostinėje pilna „sovietmečio atgyvenų“, pliumpiančių bambalius prie pat parduotuvių ar vaistinių, visiškai greta mokyklų ar vaikų darželių. Normalu? – kartais paklausiu pats savęs. Žinoma. – atsakau nedvejodamas. Daugumai atrodo, kad nieko čia ir nepakeisi. Net ir policijos ekipažai pravažiuodami pro šalį numoja ranka ir nuvažiuoja tolyn. „Visų juk nesusemsi, ane?“. „Seni alkoholikai išmirs, jaunoji karta tiek negers“. Aha. Pasakė ir patys nusijuokė. Per trumpą savo gyvenimą jau tapau tokio vieno Antakalnio „vierchinės“ alkoholiko Šuriko degradacijos liudininku. Žmonės gėrė, geria ir gers. Bambalis gyvavo, gyvuoja ir neseniai paaiškėjo, kad gyvuos.

Grįžtant prie Butkaus pamąstymų. Jie rašyti apie 2007 metus, bet kas galėjo pagalvoti, kad jie taps tokie aktualūs nūdienos visuomenėje? Išsirinkom valdžią, ne kokią kitokią, o bambalių visuomenės valdžią. Masių už Bambalius parduoti balsai – gali būti mūsų visuomenės veidrodis. Juk taip patogu ant išgertos „puslikės“ prisėst, saulėgrąžas pagliaudyt, žiurkines pakibint… Riedėjom nuokalnėn kol galiausiai pasiekėm dugną. Seimo pirmininku tapo Bambalių ir agurkų partijos narys. „ChaChaCha“ į veidus Konstitucijai juokiasi Agurkichas užantyje laikydamas ne ką kitą, o pergalės kalvį – penkis litus kainuojantį Bambalį. Nors žinoma, Butkus šiek tiek hiperbolizavo sakydamas, kad Bambalis yra viskas viename, bet palaukime sekančių rinkimų, greičiausiai ir ten madas diktuos „piaro“ visažinis – Bambalis.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai neteigiu, kad A. Matulo pasiūlytas įstatymas yra teisingas. Kvailas, žinoma, kad kvailas ir naudos iš jo būtų mažai. Bambalio niekas nepakeis ir neišgyvendins. O gaila… Labiausiai gaila tų žmonių, kurie niekada nepajaus to, ką Philippe Delerm įvardino mažu malonumu:

„Užtat pirmas gurkšnis! Gurkšnis? Viskas prasideda dar nepatekus į gerklę. Jau lūpomis pajunti putojantį auksą, virstančių putų gaivą, paskui gomuriu iš lėto nuslysta palaimos sušvelnintas kartumas. Pirmas gurkšnis atrodo toks skalsus! Bemat godžiai nuriji, neva instinktyviai. Iš tikrųjų viskas numatyta: kiekis – nei per daug nei per mažai, idealus jaukas; akimoju pajunti palaimą, pertraukiamą tai atodūsio, tai liežuvio pliaukštelėjimo, tai jiems prilygstančios tylos; užlieja apgaulingas begalinio malonumo pojūtis… Tuo pat metu jau žinai: gavai visa, kas geriausia. Pastatai taurę ir net truputį atstumi ant keturkampio padėkliuko. Grožiesi dirbtinio medaus, šaltos saulės atspalviu. Nuolankaus laukimo ritualu norėtum sustabdyti ką tik įvykusį ir jau išnykusį stebuklą. Patenkintas ant taurės perskaitai tikslų užsakyto alaus pavadinimą. Indas ir jo turinys, gali klausinėti, atsakinėti vienas kitam gelmėje, vis tiek daugiau nieko nebus. Norėtum išsaugoti gryno aukso paslaptį, apvilkti ją žodžiais. Tačiau prie saulės dėmėm nutašyto balto staliuko apviltam alchemikui lieka tik nuosėdos, ir vis daugiau gerdamas jis jaučia vis mažiau džiaugsmo. Apkartusi laimė: geri norėdamas užmiršti pirmąjį gurkšnį.“

Ph. Delerm

Nors, anot Butkaus, „bambaliniai“ irgi mėgaujasi pildydami savo priklausomybės užgaidas:

„Stebėkite nervingai virpančias lūpas, laukiančias susiliejimo su tik ką atvertu bambaliu, ir jūs išvysite… ne, ne troškulį, o didįjį geismą, konvulsiškas aistras, meilės ilgesį ir viltį. <…> bambalio turinys neskubriai, tačiau ryžtingai košėsi per lūpas, liežuvį, gerklę, tekėjo gilyn, ir žmogus neskubriai, bet irgi ryžtingai ėmė įgauti bambalio formas.“

V. Butkus

Vis tik, giliai širdyje, norėčiau, kad Bambalis būtų išvytas, sunaikintas ir niekada nebepasirodytų. Bet toks noras greičiausiai ir liks tik drambliuko svajonė. Kaip gi Lietuva be Bambalio ir kaip gi Bambalis be Lietuvos? Kits kitą laiko ir nepaleidžia. Kova su Bambaliu yra tarsi kova su vėjo malūnais, o iš Don Kichoto žinome, kad jos laimėti neįmanoma. Net ir išgyvendinus vieną blogybę, ją pakeis kita. Nors galbūt ta kita nebus tapatinama su alumi, o tai jau būtų malonu. Tačiau kol bus Bambaliai, tol alaus kultūra merdės. Panaikinus alaus tapatinamą su didžiuoju B, galėtumėm žengti didelį žingsnį į priekį, tačiau iki to – dar nežmoniškai ilgas kelias.

O dabar, reikia taikytis su tuo ką turim – Bambaline Lietuva arba Lietuva, kurią valdo Bambalis. Bambaliec…

Scroll to top