Autorius: Tomas

Dundulis sako: „Labas vakaras, Lietuva“!

Naujienos! Naujienos everywhere! Dundulis pristatė „Dubults“ – dvigubą Indian Pale Ale (IPA) ir „Wakatu“ – auksinį elį su Naujosios Zelandijos apyniais. Hm, pristatė prieš šiek daugiau nei mėnesį. Minėjau, kad prieš maždaug savaitę pasirodė jų „Kiečių“ gruit elis su pelynu? Lyg ir rašiau apie jo degustaciją neseniai. O dar ir GAP (Gero alaus parduotuvė) paskelbė, kad atsiveža naują Mikkeller siuntą. Hm, ir Martynas iš Tikro Alaus išvirė Jungle Bell’į, red IPA su Naujosios Zelandijos apyniais. Vienžo, naujienų nors vežimu vežk. O kas smagiausia? Jos nesibaigia! Griauna planus paragauti kokį trappist’ų dubbel’į, kuris lentynoj jau metus dulkes renka. Bet lai renka, su laiku geresnis darosi.

Šiandien Dundulis pristatė ir dar vieną naujieną – pirmąjį Lietuvoje virta šokoladinį porterį „Labas vakaras“. Jeigu reikėtų skaičiuot Dundulio pirmus kartus, tai vienos rankos pirštų tikrai neužtektų – tikras šelmis.

Grįžtant prie alaus, labai norėtųsi pagirt daryklą už etiketės dizainą, specialiai „Dubults“ ar „Wakatu“ sukurtos etiketės buvo puikios, bet „Labas vakaras“ minimalistinis dizainas, mane sužavėjo. Nieko daugiau nereikia, kad alaus butelys atrodytų estetiškai tvarkingas ir patrauktų žvilgsnį. Etiketė paprasta, baltu ant juodo surašyta.

Dundulis Labas vakarasLabas vakaras

Dundulis

Stilius: porteris

Alk. Konc.: 5,0 %

Rekomend. temp.: 13 °C

Išvaizda: alaus spalva tamsiai tamsiai ruda su polinkiu į rubino raudonumą. Puta susidaro standi, rusva. Susiformuoja ir „sėda“ tolygiai.

Kvapas: kaip ir dera šokoladiniam alui, kvape dominuoja šokolado ir kavos natos. Šiek juntamas ir lengvas degėsis – tai deginto salyklo įtaka.

Skonis: alus lengvas, kūnas mažas-vidutinis (body low – medium), karbonizacija aukšta (carbo – high). Dominuoja šokolado ir deginto salyklo skonis. Poskonyje išlieka lengvas juodojo šokolado kartumas. Nors karbonizacija kartais išsišoka, bet alus pakankamai švelnus. Būtų šaunu, jei kūnas būtų tvirtesnis, alui to šiek tiek trūksta. Alus, ties bokalo paskutiniu trečdaliu jau tampa šiek tiek per daug vandeningas.

Bendras įspūdis – puikus. Sakyčiau, kad tai būtų visai neblogas sesijinis alus.

P.S. Mano spekuliacijas, kad tai gali būti Petrashkos receptas ką tik pasitvirtino – tai jo autorinis darbas, krikštas Dundulio bravore! Sveikinam!

P.P.S. Siūlau išvirti double chocolate porter (ar stout) ir jį pavadinti „Labanakt“ – būtų puikus duetas! 😉

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų vienuolynų alusVisai neseniai forbes.com pasirodė straipsnis (jau pašalintas) teigiantis, kad Orval alaus bravoras (Brasserie d’ Orval) praras Authentic Trappist Product ženklą, kuris suteikiamas Trapistų vienuolynų produkcijai. Buvo įvardintos kelios priežastys, kurių pagrindinė – senstantis vienuolynas nesugeba pritraukti jaunų vienuolių, todėl senųjų nėra kam pakeisti. Taip pat paminėta, kad produkto kokybė dėl to nesuprastės, bet bus prarastas ženklas, liudijantis gaminio autentiškumą, nes alų virs pašalietis. Visgi, brolis Xavier, Orval daryklos generalinis direktorius, tokią informaciją paneigė išplatindamas pranešimą, kad Orval alui niekas negręsia. Nuostabi naujiena „made my day“ ir paskatino parašyti straipsnį apie Trapistų alų.

Esminiai skirtumai tarp Trapistų alaus (Bières trappistes) ir vienuolynų alaus (Bières d’Abbaye arba Abdijbier)

Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad nei vienuolynų alūs, nei Trapistų alūs nėra alaus stiliai, tai greičiau alaus kategorijos į kurias sukrenta tokie stiliai kaip blond, dubbel, tripel ir t.t. Taip pat svarbu, kad vienuolyno alus nebūtinai bus Trapistų pagamintas produktas. Egzistuoja esminiai skirtumai.

Pradėkime nuo trapistų. Tai Cistercų griežtų taisyklių ordinas (O.C.S.O., Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae), besilaikantis benediktinų statuto. Jis taip pat turi moterų, trapisčių, šaką. Šiuo metu veikia apie 170 trapistų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2500 trapistų ir 1800 trapisčių (duomenys 2008 m.). Pagrindinis Trapistų vienuolynų verdamo alaus skiriamasis bruožas yra Authentic Trappist Product prekės ženklas. Šis ženklas skiriamas produkcijai, pagamintai Trapistų vienuolyne ir ją nebūtinai turi sudaryti tik alus. Autentiškumo ženklą galima užsitarnauti už galybe kitų gaminių: sūrį, duoną, kosmetiką ir t.t. Norint, kad šis ženklas puikuotųsi ant verdamo alaus etikečių, reikia atitikti kelis pagrindinius kriterijus:

  1. alus turi būti pagamintas trapistų abatijos ribose trapistų vienuolių (arba jiems prižiūrint);

  2. bravoras, alaus gaminimas ir komercinė pakraipa turi priklausyti vienuolių bendruomenei;

  3. ekonominis alaus gamybos tikslas turi būti paramai, o ne finansinei naudai.

Trapistų vienuolynų alusDar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Trapistai suvokė, kad „Trappist beer“ ženklas suteikia ekonominę naudą ir pradėjo įvairiais būdais jį ginti. Pirmieji tokių gynėjų buvo Orval vienuoliai, kurie net nusamdė advokatus, ginti Trapistų alaus interesus. Kadangi pavadinimas „Trappist“ nurodė produkto kilmę, kiekvienas verslininkas pasinaudojęs šiuo vardu neteisėtai, galėjo būti paduotas į teismą. Minima, kad 1962 m. vienas Belgijos aludaris už tai buvo nuteistas. Galiausiai, 1997 m. aštuoni vienuolynai įkūrė Tarptautinę Trapistų Asociaciją (International Trappist Association – ITA), kad apsaugotų Trapistų vardą nuo piknaudžiavimo siekiant ekonominės naudos. Tuomet ir buvo sukurtas Authentic Trappist Product ženklas, kuris suteikia vartotojui garantiją, kad alus bus pagamintas Trapistų vienuolyne. Septyni iš aštuonių vienuolynų, kurie prisidėjo prie ITA ir Authentic Trappist Product kūrimo, šį ženklą naudojo ir žymėdami savo alų:

  • Bières de Chimay (Belgija, atidarytas 1863 m.)

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

La Trappe savo ruožtu turi atskirą istoriją. Kiek pamenu iš Lino Čekanavičiaus paskaitos pirmųjų sambarių metu, tai šis vienuolynas kuriam laikui buvo praradęs autentiškumo ženklą (1999 m.), kurį vėliau susigrąžino (2005 m.).

2012 m. buvo priimtas pirmasis naujas aludaris – vienuolynas Austrijoje:

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

O 2013 m. žymėjo dar didesnę plėtrą: Authentic Trappist Product ženklas buvo suteiktas vienuolynui už Europos ribų, taip pat dar vienam Olandijos trapistų vienuolynui:

  • St. Joseph’s Abbey (JAV, atidarytas 2013 m.)

  • Abdij Maria Toevlucht (Olandija, atidarytas 1899 m.)

Trapistų vienuolynų alusTrapistų verdamas alus yra vienas geriausiai vertinamų pasaulyje. Naujausiais RateBeer duomenimis, vienas tokių alų – Westvleteren 12 (XII) – paskelbtas geriausiu 2013 m. alumi. Geriausiu jis tampa jau ne pirmą kartą. Šimtuke dažniausiai puikuojasi beveik visi Trapistų alūs. Be jokios abejonės, šie produktai patenka ir į mano top sąrašą.

Dabar, kai jau išsiaiškinome kas yra Trapistai, galime pereiti prie bendresnio ir platesnio abibrėžimo, kas vis dėl to yra abbey (vienuolyno) alūs. Tikras alus rašo, kad abbey ale arba abbey beer yra belgiška stiprių, vaisinių alaus rūšių, gaminamų arba inspiruotų Trapistų ordino vienuolyno aludarių. Internete pavyko rasti kriterijus vienuolyno alui apibrėžti:

  1. alus verdamas ne Trapistų vienuolyne;

  2. alus verdamas komerciniame bravore turint sutartį su vienuolynu;

  3. alus pažymėtas nunykusio arba fiktyvaus vienuolyno pavadinimu ir verdamas komerciniame bravore;

  4. pažymėtas neaiškiais vienuolynų simboliais, nenurodant tikslaus vienuolyno pavadinimo ir verdamas komerciniame bravore.

1999 m. Belgijos aludarių sąjunga pristatė „Certified Belgian Abbey Beer“ ženklą, kad nurodytų alų, kuris verdamas pagal egzistuojančio arba apleisto vienuolyno licenziją. 2011 m. tokių sertifikuotų abbey alaus aludarių buvo 18. Žymiausi jų – Grimbergen, Leffe (Stella Artois), Tongerlo, Affligem (priklauso Heineken koncernui), Maredsous (Duvel Moortgat abbey ženklas) ir kt. Taip pat yra keli nesertifikuoti, bet abbey kategorijai priskiriami aludariai. Jie neturi vienuolyno pagrindo, bet naudoja religinius simbolius savo etiketėse remdamiesi vietiniais šventaisiais ir pan. Žymiausi iš tokių: St. Bernardus gaminantys Watou (seniau ši darykla, pagal kontraktą virė Westvleteren alų St. Sixtus vienuolynui) ir Tripel Karmeliet gaminantys Boostels.

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų verdami alūs ir mūsų degustacijos.

Oficialus Trapistų organizacijos puslapis vis dar nenurodo kokį alų virs 2013 m. priimtos daryklos, tačiau galima įvardinti kitų vienuolynų produktus. Reikėtų pasidžiaugti, kad dalį šių alų galime paragauti Lietuvoje. Netgi sklinda gandas, kad ir pats Westvleteren sudalyvaus Žmogšąla alaus festivalyje. Taigi:

  • Bières de Chimay:

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

    • Trappistes Rochefort 6

    • Trappistes Rochefort 8

    • Trappistes Rochefort 10

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

    • Westmalle Dubbel

    • Westmalle Tripel

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

    • Trappist Westvleteren Blond

    • Trappist Westvleteren 8

    • Trappist Westvleteren 12

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

    • La Trappe Blond

    • La Trappe Dubbel

    • La Trappe Tripel

    • La Trappe Quadrupel

    • La Trappe Bock Beer

    • La Trappe Witte

    • La Trappe Isidór (jubiliejinis alus)

    • La Trappe Puur

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

    • Achel 5 Blond (nėra buteliuose)

    • Achel 5 Bruin (nėra buteliuose)

    • Achel 8 Blond

    • Achel 8 Bruin

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

    • Trappistenbier Gregorius

    • Trappistenbier Benno

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už Chimay vienuolyne.

Taip pat, Prancūzijoje yra ir dar vienas trapistų vienuolynas, kuriam suteiktas Authentic Trappist Product ženklas – Mont de Cats. Tačiau, nors oficialiame trapistų interneto puslapyje galite rasti šio vienuolyno pavadinimą prie alaus, reikia žinoti, kad Monts de Cats autentiškumo ženklą užsitarnavo už gaminamus sūrius, o savo alų yra patikėjęs virti Chimay vienuolynui Belgijoje. Nors ilgai netilo kalbos, kad šis vienuolynas papildys Trapistų gretas ir alaus virime, tačiau kol kas toks spėjimas nepasitvirtino.

Prie kai kurių alaus pavadinimų esančios nuorodos nukreips į mūsų jau degustuotus gaminius. Taip pat savo eilės laukia visi Rochefort’ai, keli La Trappe, bei abu Westmalle. Su laiku šis sąrašas bus atnaujinamas.

Cheers!

Saison Dupont – klasikinis saison!

Sesija baigėsi, ta proga reikia paragauti ko nors tikrai išskirtinio. Sesija – saison, kodėl gi ne? Skamba beveik identiškai. Iš tiesų, tai saison stilius man šiokia tokia mistika. Dar nesu jo ragavęs, išskyrus Ligo Ziema festivalio metu, bet ten nors ir paliko įspūdį, tačiau buvo užgožtas stipresnių winter warmer’ių. Vieno gurkšnio užteko, kad kitą dieną ALEhous’e pasiimčiau butelį į namus. Koks iš manęs geek’as, jei saison neragavęs? Tiesa, Dundulio „Kvietkis“ buvo pristatytas kaip saison, bet mano nuomone stiliaus nesuprasi neparagavęs klasikos. O kas geriau už Saison Dupont, kurio mieles naudoja dauguma craft’ininkų JAV savo saison gamybai, apibūdina klasiką? Sakyčiau, kad niekas.

Taigi, trumpai apie stilių. Michael Jackson rašo, kad tai sezoninis, vasaros alus, tačiau prieinamas visais metų laikas. Nors alus ir apibūdinamas kaip vasariškas, tačiau yra ganėtinai stiprus, dažniausiai svyruoja nuo 5 iki 6,5% ABV. Alus pasižymi citrininėmis, pipirų natomis, taip pat yra sausas ir gausiai apyniuotas. Saison kilęs iš Valonijos regiono (prancūziškai kalbantis Belgijos regionas) ir yra laikomas tradiciniu to regiono farmhouse ale’u. Tim Webb savo interviu teigia, kad būtent saison tradicijos puoselėjimo ir garsinimo pavyzdys galėtų būti idealus Lietuvos kaimo aludariams. „Ir aš galvojau apie lambikus – na gerai, lyginti su lambikais būtų neteisinga, nes jie kaip folk alus, pažengė tiek toli per paskutinius 20 metų. Praeis dar kažkiek laiko, kai tą patį bus galima pasakyti apie lietuvišką kaimišką alų. Artimesnis panašus pavyzdys galėtų būti Saison iš Belgijos ar Biere du garde iš šiaurės rytų Prancūzijos, kurie yra kitokie tų šalių alaus pavyzdžiai, ir nors jie ne tokie garsūs, tačiau tai visiškai legitimios vietinės variacijos.“ Taigi, saison yra belgiškas „kaimiškas alus“.

Dupont brewery atsidarė 1950 m., senoje fermoje, kurios ūkinė veikla fiksuojama nuo 1759 m. Iki 1986 m. darykla išvirdavo iki 4 tūkst. hektolitrų alaus. Tuomet vis didesnei žmonių auditorijai atrandant belgiškąją produkciją, kilo susidomėjimas ir saison. Prasidėjo naujas daryklos etapas, kurio metu alus pradėtas eksportuoti į užsienį. Gamyba pakilo iki 5 tūkst. hektolitrų. Pradėjus glaudžiai bendradarbiauti su užsienio rinka, verdamo alaus kiekiai kilo kaip ant mielių ir 2010 m. pasiekė 14 tūkst. hektalitrų, o dabar sudaro 18 tūkst. hektalitrų per metus. Eksportuojama apie 40% viso išverdamo alaus.

Saison Dupont - saison klasikaSaison Dupont

Saison Brewery

Stilius: Saison

Rekomend. temp.: 12-14 °C

RateBeer.com: 99/100

BeerAdvocate.com: 93/100

Spalva: tamsiai auksinė, kaip sakų. Puta susidaro korėta, bet galiausiai susiformuoja beveik piršto storio ir išlieka ganėtinai ilgai.

Kvapas: nosį kutena malonus apynio žoliškumas ir karbonizacijos burbuliukai. Taip pat jaučiamos citrinos natos, juodieji pipirai ir prieskoniai kurių identifikuoti negaliu. Kvapas mainosi, galima užuosti vaisius, norėtųsi sakyti – abrikosą.

Skonis: tonizuojantis ir stebėtinai kartus. Ryškus mielių charakteris, kuris suteikia alui pikantiškumo. Kaip ir kvape, galima išskirti pipirus, bei citriną. Gomurį traukia alaus sausumas ir maloni rūgštelė. Poskonyje išlieka citrinos žievelės kartumas. Šio alaus kūnas vidutinis (body -medium), o karbonizacija aukšta (carbo – high).

Degustuojant alų apima jausmas, kad M. Jackson aprašydamas saison stilių, prie rašomosios mašinėlės sėdėjo būtent su šio saison taure.

Cheers!

Dundulio „Kiečių“ – eksperimentinis alus su pelynu.

Dundulis verda, mes ragaujam. Ne visada parašom atskirą įrašą blog’e, bet nuolatos kviečiam jų alaus paragauti. Karts nuo karto, jie mėgsta mus nustebinti įvairiais eksperimentais, limited edition alaus versijomis. Vienas tokių – „Kiečių“ – Dundulio virtas gruit elis. Apie gruit elius rašiau, kai pirmą kartą ragavau „Viržinio“. Flashback’as į praeitį buvo malonus, „Viržinis“ buvo sesijinis alus, lengvas, vasariškas alus kuris dar labiau patobulėjo šiais metais.

Ko tikiuosi iš „Kiečių“? Na, pirmiausia, tai alus, kuriam naudojama pelyno žolė ir ganėtinai stiprus alergenas – kietis. Kiečių skonio nežinau, neteko ragauti, na o pelynas primena apie žiemą ir anginą. Tuomet močiutė versdavo skalauti gerklę pelyno nuoviru – ne pats maloniausias prisiminimas. Besidomėdamas sužinau, kad kietis suteikia stiprų aromatą, laikomas piktžole, bet taip pat naudojamas ir maisto gaminime. Įsivaizduoju, kad alus turėtų būti stipraus, išskirtinio kvapo, mediciniškai kartus.

Alaus sudėtis – Pilsner, Aroma, Bisquit, CaraAmber salyklai, pelyno, bei paprastojo kiečio žolė, apyniai, alaus mielės ir vanduo – kaip visada, pateikiama ant etiketės. Patys aludariai, savo puslapyje, rašo: „suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera su salyklais, bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.“

Dundulis "Kiečių"Kiečių

Panevėžio alus

Stilius: gruit elis

Alk. Konc.: 5,6 %

Rekomend. temp.: 15 °C

Išvaizda: Alų degustuoju šiek tiek šiltesnį, kambario temperatūros. Alaus spalva tamsaus gintaro, link rausvumo. Puta susidaro, bet nusėda beveik akimirksniu.

Kvapas: gėliškas/žoliškas, tačiau jaučiamos ir pakankamai stiprios salyklo užuominos. Užuodžiu lengvą uogų aromatą, kurio identifikuoti negaliu. Koją šiek tiek pakiša lengva sloga. Taip pat egzistuoja užslėptas pelyno kartumas, kvapas pažįstamas. Dėl stipraus kiečio aromato, tai jis suvaldytas, bet galėčiau pasakyti, kad identifikuoti kvapus sunku, todėl greičiausiai tai ir bus kiečio indėlis. Kvapas tikrai ryškus.

Skonis: alus lengvo kūno (low-medium body), ganėtinai aukštos karbonizacijos (medium-high). Pati pradžia – atrodo, kad dominuoja salyklas. Tačiau, toks konstatavimas tikrai klaidingas. Neilgai trukus po gurkšnio, gomurį užlieja lengvas pelyno kartumas, kuris dar labiau išryškėja poskonyje. Iš gelmių kylantis kartumas labai smagiai tonizuoja, pakandžioja liežuvį ir išlieka ilgam. Antras, trečias gurkšnis panašūs, tik salyklo pretenzijos visiškai nuslopinamos žoliškumo. Alus sausas, labai malonaus, šiek tiek gomurį sutraukiančio pojūčio.

Alus pretenzingas, galbūt pelynas patiks ne kiekvienam, tačiau paragauti šio produkto tikrai verta. Asmeniškai, labai nustebino, kaip puikiai aluje dera pelynas. Gerai, kad pasiėmiau du buteliukus!

Cheers!

LĪGO ZIEMA 2014

Taigi visai neseniai, Rygoje, vyko žiemos alaus festivalis „LĪGO ZIEMA 2014“. Tai antrasis žiemos festivalis Latvijos sostinėje. Praėjusiais metais, panašų renginį, tik žymiai mažesnei auditorijai organizavo alaus baras-parduotuvė „ALEHouse“. Šiais metais, renginys įgavo masiškesnę formą ir mes, be didesnių dvejonių, nusprendėme jame apsilankyti.

LĪGO ZIEMA 2014

Labietis iškaba žymėjo įėjimo į festivalį vietą.

Festivalis vyko pramoniniame Rygos rajone, organizatorių „Labietis“ alaus bravoro-baro teritorijoje. Atvykę į renginio vietą, pasigedome organizuotumo. Buvo neaišku iš kurios pusės pradėti, todėl patraukėme ten, kur buvo daugiausiai žmonių. Pasirodo, tai buvo vienas iš trijų stage’ų, kuriame savo produkciją pristatė Latvijos naminiai aludariai. Tik ten išsiaiškinome, kad alų galima ragauti išsikeitus pinigus į vietinius, festivaliui skirtus, kuponus, kurie buvo keičiami „Labietis“ bare. Pasirinkimas paprastas – komercinei produkcijai skirti kuponai kainavo 5 arba 20 eurų, o namudinių aludarių kuponas 5 eurus.

Mūsų pareiga, nusipirkus kuponą į naminių aludarių stage’ą, buvo išrinkti ir geriausią ten parduodamą alų. Jeigu gerai pamenu, tai viso, save pristatė aštuoniolika aludarių. Prisipažinsiu, visų neišragavom. Kadangi, esu dalyvavęs „Atviro alaus“ aludarių taurėje Lietuvoje, galiu tik pasakyti, kad braliukams iki daugumos mūsų namudinių, kaip man keliais iki Pekino. Kai kurios produkcijos, net nebuvo galima laikyti alumi. Be abejonės, tai šiek tiek nuvylė. Išsikeitę likusius kuponus į craft aludarių, patraukėme ragauti jų alaus.

LĪGO ZIEMA 2014

„Viva“ Kazbek vieno apynio eksperimentai

„Labietis“ bare buvo pilstomas jų alus, tiesa tik stipresnis, nes festivalis buvo skirtas žieminiam alui. „Labietis“ verda ganėtinai įdomią produkciją, nevengia eksperimentų. Ne visi eksperimentai mums pasirodė vykę, labiausiai patiko jų siūlomas klasikinis pale ale’as ir imperial IPA. Ragavom ir, kaip jie teigia, pagal Latvijos tradicijas virto alaus. Taip pat eksperimentų, vienas jų buvo su kadagiais, panašus į Lietuvoje aptinkamą „Mėnuo Juodaragis“. Vėliau, dėka ramtyno, prisijungėmė prie trumpos ekskursijos po jų bravorą. Ten, vienas iš savininkų, prisipažino, kad silpnesnę produkciją, atjungė nuo kranų. Bene įdomiausia pasirodė jų vieno apynio serija „Viva“.

Antrame aukšte, virš „Labietis“ baro, buvo susirinkę Baltijos šalių craft’iniai aludariai. Latvius, be jau minėto „Labietis“, atstovavo „Valmiermuiža“, „Malduguns“, „ALEhouse“ (jie pristatė tik vieną savo pačių produktą – Medusas IPA, o visą kitą sudarė jų importuojama ir parduotuvėse parduodama produkcija). Lietuviai ir estai turėjo po vieną savo atstovą, atitinkamai „Dundulis“ ir „Pohjala“. Labiausiai norėjosi paragauti estiškos pasiūlos. Kaip jau minėjo Tikras Alus, į festivalį „Pohjala“ atsivežė daugiausiai savo pilotinę produkciją, bet buvo ir vienas komerciškas produktas – pusiau ruginis elis „Rukkirääk“. Paragavus keletą jų siūlomų produktų, susidarė nuomonė, kad potencialo vyrukai tikrai turi ir savo amatą išmano. Patiko ir vėliau, jų paleistas kvietinis alus, bei nevisai brandus imperinis porteris. Ramtyns, taip pat minėjo, kad jie organizuos savo minifestivalį – bus įdomu, lauksim žinių.

LĪGO ZIEMA 2014

„Pohjala“ estonian craft beer.

Nemažai dėmesio, festivalio metu sulaukė ir mūsų šalies flagmanas „Dundulis“. Verta pastebėti, kad daugumos ragautojų nuomonė apie lietuvišką craft’ą buvo itin palanki. Tas labai džiugino. Deja, tik vėliau, jau palikę festivalį sužinojome, kad „Dundulis“ ten pristatė ir naująjį produktą, gruit elį „Kietys“. Problema, žinoma, nedidėlė, alus jau atsirado ir „Špunka“ parduotuvėse. „ALEHouse“ prie savo stendo, taip pat traukė nemažą auditorijos dėmesį. Ir nors pristatė tik vieną savo produktą, jų butelinė produkcija buvo verta nuodėmės. Vienuolių alūs, saison, IPA’os, Imperial stout’ai, Mikkeler, Brewdog – galėjai ragauti iki nukritimo. Didžiąją laiko dalį ten ir praleidome. Likusios latvių craft’inės daryklos, nors ir nežybėjo išskirtinumu, tačiau, pristatė ganėtinai neblogus porterius, būtent jie ir paliko didžiausią įspūdį. Taip pat, reikia pastebėti, kad „Valmiermuiža“ skyrė daugiausiai dėmesio savo išoriniam prisistatymui.

Alus festivalio metu, tikrai buvo neblogas. Galbūt, išorinės komunikacijos stoka, sutrukdė pritraukti šiek tiek daugiau alaus daryklų, bet iš kitos pusės tai tikrai nebuvo minusas. Šešių daryklų ir jų pristatomos produkcijos, buvo per akis. Nors festivalis, galbūt ir neįvykdė savo užsibrėžtų tikslų pritraukti apie 2000 tūkstančius lankytojų, tačiau ir su buvusiais ~500 buvo sunku prasilenkti. Patalpos buvo tikrai per mažos, sėdimų vietų buvo vos keliasdešimt. Pasibuvus tokioje sausakimšoje patalpoje, labai norėjosi įkvėpti gryno oro, deja, organizatoriai, kažkodėl sugalvojo „puikią“ idėją – lauke, metalinėse bačkose, užkurti laužus, nuo kurių dūmų buvo galima springti stovint craftinių aludarių stage’o balkone ar nusileidus į pirmą aukštą pas naminius aludarius ir „Labietis“ barą. Taip pat ir rūbai, po tokių pasistovėjimų, smirdėjo tarsi būtum grįžęs iš stovyklinio žygio. Dar vienas ir matyt didžiausias minusas, buvo tai, kad organizatoriai nepasirūpino vandeniu. Juk po winter warmer’ių, reikia atsigerti ir ko nors neutralaus. Vis dėlto, šioje vietoje gelbėjo greta buvusi Rimi parduotuvė.

LĪGO ZIEMA 2014

Festivalio taurės

Tokie minusai, neleidžia vertinti festivalio, kaip idealaus. Tačiau malonu, kad kai kuriomis smulkmenomis buvo pasirūpinta. Pavyzdžiui, festivalio stiklinės, kurias buvo galima nusipirkti už 2 eurus, arba gauti dovanų, jei pirkdavai 20 eurų kuponą. Iš stiklo alų ragauti/degustuoti, žymiai maloniau, nei iš plastikinės taros.

Apibendrinant, norėtusi pagirti organizatorius už parodytą iniciatyvą ir palinkėti organizacines smulkmenas sutvarkyti kitais metais. Savo ruožtu, galiu tik patvirtinti, kad į tokį renginį nuvažiuoti buvo verta.

Cheers!

Alus – atminties vieta Lietuvoje

Atminties vietos suprantamos kaip kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnomotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnomotopus (loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo Pierre Nora les lieux de memoire. Nepaisant to, kad P. Nora perėmė „atminties vietų“ sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de memoire (atminties nustatymas), egzistavimu[1]. Panašiai atminties vietas apibrėžia ir Alfredas Bumblauskas, savo straipsnyje rašantis: „iš „didžiųjų pasakojimų“ ypatingo vaidmens pripažinimo, regis, gimsta naujų naratyvų konstravimo programos, įgavusios metaforiška „atminties vietų“ pavadinimą. Jos konstruoja naują ir atvirą, nacionalinistinį ir net liberalųjį naratyvus peržengiantį „didįjį pasakojimą“[2].

Antanas Astrauskas savo knygoje „Per barzdą varvėjo“ kelia klausimą: kas yra Lietuvos „tautinis gėrimas“? Toks, kaip Škotijai – viskis, Prancūzijai – vynas, Vokietijai – alus ir t.t. Nenurodydamas tikslaus atsakymo, jis sako, kad galimi keli variantai (alus, midus, degtinė, vynas), o išskirti vieną sunku[3]. Vytauto Didžiojo universiteto vykdyti tyrimai[4] (Ievos Akstinavičiūtės, Daivos Petraitytės) padeda atsakyti į A. Astrausko iškeltą klausimą ir tautiniu gėrimu identifikuoja alų. Tai yra bene vienintelė socialinė apklausa, skirta tautinės tapatybės simbolių analizei. Dėl šios priežasties, nėra tikslo labai plėtotis, kalbant apie alaus, kaip simbolio, vietą nacionalinėje atmintyje, nes turimų rezultatų negalime palyginti. Be to, šiek tiek gaila, kad autorės apibendrindamos duomenis alaus beveik niekur nemini. Žinoma, jis užėmė vos vienuoliką vietą, tačiau surinko beveik 20% balsų[5]. Vadinasi kas penktas apklaustas lietuvis (o apklaustųjų imtis yra reprezentatyvi, tą autorės patvirtina pirmame straipsnio puslapyje) teigia, kad alus – Lietuvą reprezentuojantis simbolis. Jis išsirikiavo iškart po tokių atsakymų kaip herbas, vėliava, tautiniai drabužiai, Gedimino pilis, taip pat į priekį jis praleisdamas pirmoje vietoje atsidūrusį gintarą ir cepelinus, liną. Vis dėlto, nors daugumai lietuvių, kulinarinėje srityje viršų ima cepelinai, bet alus yra vienintelis apklausoje paminėtas gėrimas.

Kalbant apie alų, kaip apie tautinio identiteto ir atminties vietos formą, reikia nepamiršti, kad alaus apibrėžimas apima visą produkciją – tiek tradicinę, tiek pramoninę. Čia iškyla esminis klausimas: jeigu alus gali būti įvardintas kaip tautinis lietuvių gėrimas, tai ar galima alų laikyti Lietuvos atminties vieta?

Siekiant nustatyti ar alus gali būti atminties vieta Lietuvoje, teko ieškoti precedentų, t. y. panašių tyrimų, kurie kokį nors kulinarinį palikimą identifikuoja kaip šalies atminties vietą. Tokios paieškos davė vaisių, todėl šiame straipsnyje, remiantis P. Nora veikale „Rethinking France: les lieux de memoire, trečiame tome išspausdintu Georges Durand straipsniu Vine and Wine, bus aptariama ar alus gali būti laikomas atminties vieta Lietuvoje. Savo straipsnyje G. Durand iškelia tris kriterijus, kuriuos turi atitikti vynas, kad jį galima būtų laikyti Prancūzijos atminties vieta: 1) tradicija ir jos tęstinumas (intimate memory); 2) vieta visuomenės atmintyje (tapatumo simbolika) (national memory) ir 3) etnografinis/lingvistinis aspektas (cultural memory)[6]. Šiuos kriterijus pabandysiu pritaikyti alui ir Lietuvai.

G. Dupond savo tekste rašo: „Ispanija, Italija gamina savo vyną, bet Prancūzija yra ta šalis apie kurią pagalvoja dauguma, kai išgirsta žodį – vynas“[7]. Panašiai yra ir su alumi. Daug šalių jį gamina, bet pirmiausiai pagalvoję apie alų žmonės greičiausiai sako Vokietija, po to galbūt Čekija, Anglija. Apie alų kaip Lietuvos atminties vietą negalėtumėme kalbėti, jei Lietuva ir jos aludariai nesiūlytų nieko originalaus. Tas originalumas, tai ne „Švyturys“ ir ne „Kalnapilis“, orginalumas yra mūsų tradicija, tradicinis alus – farmhouse ale, kaimiškas ar craft beer kaip bepavadintum. Ir pabrėžiu, esmė yra ne daryklos dydis, o jos siūloma produkcija.

Kitas svarbus aspektas – rinkodara ir komunikacija su klientu. Daugiau pinigų turinčios daryklos labai įtaigiai komunikuoja su klientais ir geba jiems įpiršti mintį, kad jų verdamas alus yra lietuviškas ir kad būtent juo reikia didžiuotis. Mažosios daryklos disponuodamos savo turimomis lėšomis, deja, negali pasiūlyti nieko panašaus į didžiųjų pramoninikų rinkodarą. Taip vyksta ne tik Lietuvoje, taip vyksta visame pasaulyje. Tačiau, niekas Belgijoje matyt nedrįstų pasakyt, kad „Jupiler“ yra Belgiją reprezentuojantis alus. Ne, tai būtų tiesiog alus verdamas Belgijoje, paprastas euro lageris ir tiek. Belgiškas alus yra vienuolių alus, stiprusis elis, lambic, saison tačiau tikrai ne eilinis lageris. Tokia nuomonė susiformavo ne dėl itin didelės reklaminės ar rinkodarinės akcijos. Ją aludariai ir alaus entuziastai sugebėjo suformuoti per vykusią/vysktančią craft revoliuciją, įkandin pirmųjų pionierių, tokių kaip Michael Jackson ar Tim Webb. Lietuvos, tik prasidėjusi craft revoliucija nepasiekė, nes tuo metu mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – dabar tokie procesai pas mus vėluoja 30 – 40 metų.

Tačiau, lietuviško alaus scena plinta pasaulyje, ja pradėjo domėtis, apie ją pradėjo rašyti. Lietuviškas alus įtraukiamas į gidus alaus mėgėjams, Lietuvoje lankėsi ir pats T. Webb. Jis savo interviu pabrėžė, kad kaimiškas alus turi potencialo, tačiau turi keistis ir pačio aludario požiūris į gaminamą produktą – negalima jo pristatyti klientui plastikiniame butelyje, reikia investuoti į savo prisistatymą. Investuoti į butelius, etiketes[8].

Pirmasis apie lietuviško alaus išskirtinumus prabilo alaus guru, ir alaus kultūros populiarinimo pasaulyje pionierius – M. Jackson. Turėdamas lietuviškų šaknų, savo giminės gimtinėje, jis lankėsi dar gūdžiais 1995 m. ir jau tada, svečiuodamasis Biržų alaus bravore stebėjosi, kad ten alus verdamas su žirniais[9].

Alus Lietuvoje atitinka visus G. Durand taikytus kriterijus. Gilios alaus tradicijos, nors ir primirštos, tačiau yra išlikusios iki šių dienų. Šiandien alaus entuziastai bando kai kurias tradicijas gaivinti. Žinoma, gyvename nuolat besikeičiančioje visuomenėje, todėl natūralu, kad tikrai ne visos tradicijos sugrįš, tačiau tikrai ne visos bus pamirštos. Dėka Sovietų Sąjungos okupacijos, mes šiek tiek vėluodami įšokome į įsibėgėjantį craft alaus traukinį, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad egzistuoja ne tik vokiškas lageris ir masinė pramoninė produkcija, bet ir visiškai kitokia alaus kultūra. Galiausiai, ši alaus revoliucija pasiekė ir Lietuvą, o mes būtent dabar ją išgyvename. Iš naujo atrandame tai kas pamiršta, susipažįstame su naujais skoniais.

Gilios alaus tradicijos slypi ne tik kulinariniame mūsų palikime. Jos yra fiksuojamos ir kaip literatūrinis palikimas. Alus minimas galybėje etnografų ir literatūrologų surinktų eilėraščių, liaudies dainų tekstuose. Taip pat alaus įvaizdžių galime aptikti ir literatūriniuose kūriniuose, spektakliuose ir net filmuose. Kai kurie jų, kaip spektaklis „Žaldokynė“ ar filmai „Alumi lijo“ ir „Vys par to alo“ pasakoja apie alaus tradicijas ir yra skirti išskirtinai alui. Pastarojo filmo pavadinimui panaudotas Vlado Braziūno eilėraščio „Vys par to alo“ pavadinimas. Šis poetas, šiais metais laimėjo Nacionalinę premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką[10].

Alus yra užfiksuotas ir mūsų nacionalinėje atmintyje. Tiesa, prie to galimai prisidėjo ir didžiųjų aludarių rinkodariniai sprendimai, bei nuolatos rodomos reklamos, kuriomis stengiamasi alų pavaizduoti, kaip tradicinį, lietuvišką gėrimą. Reklamuojamas alus, deja, dažniausiai niekaip nesusijęs su mūsų alaus tradicija. Galima tik pasidžiaugti, kad situacija gerėja ir net didieji aludariai dabar pradeda siūlyti šį tą įdomesnio ir išskirtinesnio.

Dėl šių priežaščių peršasi vienintelė išvada – alus yra atminties vieta Lietuvoje. Tačiau daugumos sąmonėje jis vis dar siejasi su pramonine produkcija. Reikėtų suvokti tai, kad alus išliks atminties vieta Lietuvoje tik tol, kol mes pasauliui gebėsime pasiūlyti kažką originalaus ir nematyto, o tas originalumas yra ne didieji pramoninkai (bent jau dabar), o mažieji Lietuvos aludariai su savo kaimišku ir craft alumi. Džiugu, nes jau dabar galima matyti esminius pokyčius visuomenės suvokime, didžiųjų aludarių bandymus pasiūlyti kažką naujo ir neragauto, bei craft alaus bumą Lietuvos alaus rinkoje.

———————————-

[1] Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX – XXI amžiuje. Sudarytojas A. Nikženaitis, LII, Vilnius, 2011, p. 42.
[2] Bumblauskas A., „Lietuvos etninės įtampos kaip didžių istorijos naratyvų priešpriešų išdava“ in: www.mdl.lt (2013-10-01)
[3] Astrauskas, A., Per barzdą varvėjo svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos Lankos, 2008, p. 11
[4] Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., „Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos“ in: Filosofija. Sociologija. 2007, Lietuvos mokslų akademijos leidykla: Vilnius, 2007, p. 14-31
[5] Ten pat, p. 25
[6] Durand G., „Vine and Wine“. In: Nora P., „Rethinking France: les lieux de memoire“ vol. 3 „Legacies“, Chicago: Chicago Press, 2009, p. 193-233.
[7] Ten pat, p. 204
[8] Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti // tikrasalus.lt. Prieiga internete: http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/
[9] Jackson M., From Leeds to Lithuania for mushy pea beer // beerhunter.com. Prieiga internete: http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html [2014-01-01]
[10] Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos // delfi.lt. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/paaiskejo-kam-atiteko-siu-metu-nacionalines-kulturos-ir-meno-premijos.d?id=63488960 [2014-01-01]

King & Mouse – Whisky Bar & Shop

King & Mouse Whisky Bar & Shop, jauki vieta Vilniuje, Trakų gatvėje. Antru numeriu pažymėtas namas, kuriame šis baras įsikūręs, slepia dalelę įdomios Vilniaus istorijos – jis priklausė žymiems dvarininkams Umiastovskiams. Šie – rimtus pokylius toje vietoje kėlė, sakoma, kad net pats Napoleonas name lankėsi ir šoko savo žygio į Rusiją metu. King & Mouse savo palikimo nepamiršo, trumpa istorija yra atspausdinta ir pateikta prie kiekvieno meniu. Savininkai net stalą bare, su amžina rezervacija, dvariškiams parūpino.

Nenukrypstant į istorines lankas, King & Mouse nesunkiai pastebimas prašalaičiams, virš metalinių įėjimo vartelių kaba baro/krautuvės iškaba, o ant sienos puikuojasi užrašas Viskio gatvė. Įėję į trumpą skersgatvį, kairėje pusėje pastebėsite duris į patį barą.

Viskio gatvės skersgatvis, kuriame rasite King & Mouse barą

Viskio gatvės skersgatvis, kuriame rasite King & Mouse barą

Žengę pro duris iškart atsidursite baro prieigose. Kadangi ši vieta skirta viskio fanatams, nenuostabu, kad jus pasitiks visa galybė įvairiausių viskių. Galite rinktis: sėsti prie baro arba paėjus šiek tiek giliau, susirasti laisvą staliuką. Atmosfera, King & Mouse, labai maloni, puikiai subalansuotas muzikinis fonas (neveltui baro savininkas Šarūnas yra DJ) neįkyrės ir leis netrukdomai bendrauti su draugų kompanija. Interjeras taip pat savitas, vyrauja pakankamai autentiškas industrinis stilius. Didelis dėmėsys buvo skirtas ir smulkiom interjero detalėm – bare rasite net šachmatų lentą jeigu užsimanytumėte mesti iššūkį savo kolegai proto dvikovoje. Greičiausiai nesunkiai pastebėsite ir kameras, jos kelia dvejopus jausmus, jaučiatės saugiai, bet kartu ir šiek tiek nemaloniai – juk jus stebi! Žinoma, taurė viskio ar alaus bokalas tokią problemą greitai išspręs. Storos senamiesčio sienos pasirūpina ir tuo, kad jus būtų sunku pasiekti. Na, bent jau mūsų kompanijos telefonai „gaudė“ labai silpną telefoninį ryšį.

Smulkios detalės kuria jaukią atmosferą King & Mouse

Smulkios detalės kuria jaukią atmosferą

Taigi, kalbame apie viskio barą, nors jūs lankotės tinklapy apie alų. King & Mouse, viena iš vietų, kurie nepasidavė bandos spaudimui ir nepasuko lengviausiu keliu – jų alaus asortimentas nors ir nėra labai platus, tačiau dažniausiai pasirūpinama tuo, kad svečio alaus vietą užsiimtu išskirtinis produktas. Šiuo metu šią vietą okupavusi BrewDog produkcija, seniau buvo galima rasti Schlenkerla, Thwaites brewery crafty, Mikkeller ir t.t. Alaus kainos svyruoja nuo 8 iki 12 litų už bokalą. O jei vis dėlto nuspręsite, kad norite gurkšnoti alaus giminaitį viskį – nepasimeskite tarp 300+ viskių, kuriuos siūlo King & Mouse. Rizikuojate paskęsti…!

King & Mouse alaus asortimentas - po guest ale dažniausiai slepiasi malonus siurprizas

King & Mouse alaus asortimentas – po guest ale dažniausiai slepiasi malonus siurprizas

Nepasiklysti gėrimų įvairovėje jums padės personalas – barmenas yra kompetetingas tiek siūlant viskį, tiek – alų. Alaus stilius žino, užsistovėjusį alų, prieš pildamas į bokalus, „nuleidžia“, šaukštų putai nenaudoja – na tikrai, sunku prie ko nors prikibti. Jeigu norėtumėte viskio, galite drąsiai klausti, parinks kelis variantus pagal pageidaujamus kriterijus. Barmenas atsakė į visus mano užduotus klausimus ir dar distilerijų istoriją papasakojo, pokalbis prie baro truko geras dešimt minučių. Tokio aptarnavimo derėtų pasimokyti ne vienai save pub’u laikančiai vietai.

Štai taip atrodo baras ir Tomas besirenkantis viskį : )

Štai taip atrodo baras ir Tomas besirenkantis viskį : )

Šį barą puikiai apibūdina sąvoka „geras kainos ir kokybės santykis“. Jie savo meniu siūlo vėlyvus pietus, kuriuos galėsite suvalgyti jau po darbo valandų. Nors meniu nėra labai platus, bet galimi užkandžiai ir salotos – puikios. King & Mouse greičiausiai vadovaujasi taisykle – siaurai ir kokybiškai, nei daug ir bet kaip. Toks požiūris pagirtinas. Mes savo apsilankymo metu paragavome jų siūlomų nachos su sūriu, jelapenu ir keletu padažų (guacamole, grietinė, salsa), Cezario salotų su lašiša ir salotų su lietuvišku kumpiu. Jei jau vertinti maistą priekabiau, tai reikėtų pastebėti, kad lašiša salotose buvo šiek tiek perkepusi ir sausoka, na o padažus prie nachos norėtųsi gauti atskirai, kad terlionių būtų šiek tiek mažiau. Dar vienas labai svarbus dalykas, kuris užsidirba King & Mouse didžiulį pliusą – tap water (vanduo iš čiaupo). Tikrai nedaug vietų siūlomas toks menkniekis, bet žvelgiant mūsų akimis, tai labai svarbi detalė.

lašišinis Cezaris

lašišinis Cezaris

Apibendrinant, reikia pastebėti, kad King & Mouse tiks visom progom, tiek šventei, tiek ramiam ar romantiškam pasisedėjimui. Štai taip viskio baras, kuriam netrūksta nei gero aptarnavimo, nei skanių užkandžių, o svarbiausia – neblogo alaus, užsidirba du bokalus. Rekomenduojame visiems, užsukit – nepasigailėsit.

2 is 3 bokalai

King & Mouse feisbuko profilis.

Adresas: Trakų g. 2, Vilnius, Lietuva.

Darbo laikas:

P. 17:00-01:00
A. 17:00-01:00
T. 17:00-01:00
K. 17:00-01:00
P. 17:00-05:00
Š. 17:00-05:00
S. nedirba

Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, „Vienybės“ bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina „alaus namu“.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Orval

Orval – vienas iš aštuonių, alų verdančių trapistų vienuolynų, kurie slepiasi po ženklu Authentic Trappist Product. Pasak šaltinių, šio vienuolyno alaus ir vyno gamyba ir vartojimas datuojamas nuo 1628 m., o paskutinis vienuolis, kuris buvo vyriausiasis aludaris, dirbo iki 1793 m. gaisro. Dabartinė Orval alaus darykla veikia nuo 1931 m. ir yra ketvirta, tarp trapistų, pagal išverdamo alaus kiekį (2004 m. 45 mln. hektolitrų, 2012 – 69 mln. hektolitrų).

Orval alų atsivežiau iš Rygos, taip pat jo teko ragauti būnant Belgijoje. Tikrai labai įdomus Belgian ale’as, kurį rekomenduočiau paragauti visiems. Problema tik viena – nerasi jo Lietuvoje. Mano degustacijos sąsiuvinyje paminėta, kad ragautas alus buvo jaunas – išpilstytas 2012-09-06, o ragautas 2013-06-17.

Vienas įdomus faktas – Orval alaus ABV gali svyruoti drąstiškai. Jis išpilstomas 5,2% ABV, tačiau butelyje, tęsiantis fermentacijai, šis rodiklis gali pakilti iki 7,2%. Orval, kuriuo prekiaujama Europoje, etiketėje pažymėtas kaip 6,2 % ABV, o Amerikoje – 6,9%.

Orval Orval

Orval Brewery

Stilius: Belgian ale

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 12-13 °C

RateBeer.com99/100

BeerAdvocate.com94/100

Spalva: tamsaus, drumsto gintaro. Alus neskaidrus, puta susidaro standi, bet „sėda“ ganėtinai greitai. Tai galite pastebėti ir nuotraukoje.

Kvapas: Citrusiniai vaisiai, sakyčiau netgi pati citrina, dominuoja kvape. Taip pat neryškiai skleidžiasi apynių žoliškumas, gėliškumas. Kvapas labai lengvas, turbūt tinkamas apibrėžimas būtų – pavasarinis. Uoslės jis neužgožia, tačiau yra pakankamai ryškus ir subalansuotas, kad sugebėtum pajaust kiekvieną dalelę.

Skonis: Pirmiausiai ką pajauti, tai malonų rūgštumą, kuris sutraukia burną. Tai reiškia, kad alus sausas. Rūgštumas burnoje neišlieka ilgai, jis mainosi iškart su keliais skoniais. Pasijaučia, kvape užuosti, citrusiniai vaisiai – aiškiausiai citrina ir jos žievelės karstelėjimas. Taip pat skleidžiasi ir lengvas, vos apčiuopiamas apyniškai žoliškas kartumas. Poskonyje neryškus greipfruto kartumas, vaisiškas salstelėjimas. Šio alaus kūnas tvirtas (body – full), o karbonizacija vidutiniška (medium/high).

Vienas įdomesnių mano ragautų alų. „Smagus“ alus, labai vasariškas, gaivus. Tačiau su Orval reikia elgtis atsargiai, nes bus kaip su „Pringles“ – kartą paragavęs, negalėsi sustot! 🙂 Gurkšnis po gurkšnio ir nepastebi, kaip ištuštėja tavo taurė.

Orval degustavau kartu su Paulium ir Vladu, tai galbūt ir jie įkels savo pastabas.

Skanaus!

Scroll to top