Autorius: Tomas

velykinis alus

Visi žinome koks yra Kalėdinis alus. Dabar tie standartai yra laužomi, bet Kalėdinis alus dažniausiai būna tamsus ir stiprus alus su prieskoniais. Kalėdinio alaus bendrinis terminas –  Biere De Noël, tai dažniausiai Belgian Dark Strong ale’as pagardintas anyžiais ir cinamonu. Jį galima ragauti šiltą arba kartu su Kalėdiniu desertu gurkšnoti tam, kad sušiltų visas kūnas. Kalėdinis alus yra labai populiarus sezoninis gėrimas, kurį savo asortimente turi kone kiekviena alaus darykla. Panašiai kaip pumpkin ale’ą turi kone visos amerikiečių daryklos (kamon, išvirkit ir pas mus vieną!).

Na, o Velykinis alus? Doesn’t ring a bell? Nelabai kam įdomus. Didžiojoje Europos dalyje toks sezoninis alus egzistuoja, tiesa, jis tikrai nėra toks populiarus kaip pumpkin ale’as ar biere de noël, bet jis egzistuoja. Koks tai alus, kurį galit drąsiai statyti šalia margučių ir majonezo paklodės? Apie tai šiandien trumpai.

Velykinis alus yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tradicijų. Seniau vienuoliai alų virdavo pasninko periodui nuo pelenų trečiadienio iki Velykų sekmadienio. Tai maždaug šešių savaičių laikotarpis (46 dienų arba 40-ies, jeigu neskaičiuojami sekmadieniai), kurio metu buvo laikomasi griežto pasninko, bet siekiant nenusilpti visiškai buvo vartojamas alus. Tas alus turėjo būti ganėtinai stiprus ir maistingas, toks, kurį galima vadinti skysta duona. Dėl šios priežasties ir dėl tuo laikotarpiu metu vyravusio šalto oro, buvo verdamas stiprus lageris. Tai alus, kurį mes dabar vadiname doppelbock (dar žinomas kaip fastenbier („lenten beer“)) arba net eisbock. Šie stiliai yra tradiciniai Velykų alaus stiliai.

Kadangi vienuoliai tikėdavo, kad skystis valo ne tik kūną, bet ir sielą, jie lenten metu gamindavo ne duoną, o virdavo alų (skystą duoną). Ir virdavo to alaus daug, iš visų grūdų skirtų to laikotarpio duonai, nes tikėjo, kad kuo daugiau pasninko periodu suvartos alaus, tuo šventesni jie bus (geras mąstymas, m?). Taip pat vienuoliai buvo to meto pavyzdys visai likusiai bendruomenei, todėl jeigu jau jie virdavo ir vartodavo alų kibirais, taip pat elgdavosi ir eiliniai piliečiai. Tuo metu sekuliari alaus versija ir įgavo šioms dienoms būdingą pavadinimą – bockbier.

Pirmasis stiprusis lenten beer buvo išvirtas Cloister Neudeck ob der Au vienuolyne Miunchene, vienuolių, kurie į Vokietiją atvyko iš Italijos (matyt sušalo). Tie vienuoliai save pavadino Paulaner. Dabar galima rasti Paulaner doppelbock pavadinimu Salvator. Tiesa, vienuoliai bevirdami tokį stiprų ir gardų alų ilgą laiką dvejojo, ar tokiam susilaikymo periodui alus tinkamas. Todėl galiausiai, norėdami virti alų ramia sąžine, išsiuntė bačkutę alaus į Romą, kad šventasis tėvas patvirtintų alaus tinkamumą. Matyt pasakoti kas įvyko toliau neverta, nes doppelbock to meto standartams buvo išskirtinis alus ir dabar šis stiprusis alaus stilius randamas visame pasaulyje.

Visgi ši tendencija virti stiprų alų Velykoms pastebima ne tik vokiškojoje aludarystės tradicijoje. Visame pasaulyje krikščioniškuose vienuolynuose toks alus buvo ir yra verdamas. Todėl man buvo itin smalsu sužinoti ką šiam laikotarpiui siūlo Trapistų vienuoliai. Ir… aš nuo šiol Velykas mėgstu dvigubai. Niekada nebuvau didelis kiaušinių valgytojas, todėl ši šventė man buvo prastesnė Kalėdų versija, tačiau dabar –  per kiekvienas Velykas ant mano stalo puikuosis ir Chimay Rouge (Red) butelis. Pasirodo, kad po antrojo pasaulinio karo 1948 metais Chimay atkūrė alaus virimus būtent Velykiniam sezonui. Ir kadangi iki karo jie virė tik vienintelį Chimay Rouge, tai po karo būtent jis ir patapo Velykiniu Chimay alumi, kuris simbolizavo naują pradžią, vienuolyno ir alaus daryklos atgimimą. Tuo metu buvo pristatytas naujo dizaino buteliukas (toks, koks jis yra ir šiandien). Nuo tos dienos iki 1990, kol išėjo į pensiją, aludarystei Chimay vienuolyne vadovavo paskutinis vienuolis tėvas Teodoras (po jo jau joks vienuolis Chimay vienuolyne nebuvo vyriausiuoju aludariu). Vėliau Chimay išleido ir kitą savo klasikinį alų – Chimay Bleue, stipresnę Rouge versiją, skirtą Kalėdoms.

Velykinis alus

Kloster doppelbock ir Chimay Rouge dubbel

Skanių margučių ir svarbiausia, skanaus alaus jūsų Velykiniam stalui!

Cheers!

alus be gliuteno

Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – jūs pasijaučiate blogai. Prasideda neaiški alergija, pilvo skausmai, dingsta apetitas. Pirmieji ligos simptomai. Po kelių tyrimų sužinote naujieną – jūs netoleruojate gliuteno. Produkto kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Viskas – jokio alaus. Nulis, zero, null, ნულოვანიKaput, kapish?!

Išeitys yra kelios Pirma – galite ieškoti kito mėgstamo gėrimo, pavyzdžiui atraskite vyno kultūrą, pradėti ragauti viskius (gi alaus brolis!), išbandyti nuolatos populiarėjantį džiną ir t.t. Visi gali pasiūlyti savo indie gamintojus, atsiranda vis daugiau specializuotų barų/parduotuvių – naują nišą surasti bus tikrai nesunku. Antra – be alaus nemėgstate nieko daugiau? Na tuomet atsisakykite alaus, duonos, pastos, miltinių patiekalų ir būsite ramūs. Arba trečia alternatyva – rinkitės prekes be gliuteno.

Jūs galite klausti – kaip galima rasti alaus be gliuteno, jeigu gliutenas yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose – grūduose be kurių alus neįsivaizduojamas. Tokio alaus rasti įmanoma, jo yra Lietuvoje, tiesa – nedaug. Nes niša tokiems produktams Lietuvoje nėra didelė. Celiakija (liga kuomet organizmas netoleruoja gliuteno) Lietuvoje yra labai reta. Vidutiniškai ja serga vos 1 iš 4000 naujagimių. Ji yra paveldima. Amerikoje ir Skandinavijos šalyse ši problema didelė, bet Lietuvoje apie ją aš išgirdau ganėtinai neseniai. Dabar turiu net 2! pažįstamus, kuriems diagnozuota ši liga.

Koks alus randamas Lietuvoje ir neturi savyje gliuteno? Pirmiausiai pagalvoju apie Brunehaut. Belgiškas blond’as arba bruine’as. Skoninėmis savybėmis nenusileidžiantis kitiems savo stilių vidutiniokams. Vasarai netgi galima surasti ir jų witbier’ą, kuris yra ganėtinai aukštame lygyje. Jeigu jums patinka belgiški produktai ir netoleruojate gliuteno – tai turėtų būti jūsų opcija numeris vienas. Tuomet yra kitas belgiškas blond’as – Grissete Blonde Ale (gluten free, bio, organic, eco-friendly – žodžiu sudėjo ant etiketės viską kas įmanoma). Ir nors šitas alus ir labai „žalias“, bet jo skonis.. na švelniai tariant nuviliantis. Galit paragauti ir suprasit apie ką aš kalbu. Bet kuriuo atveju, patiks jis jums ar ne, tai yra jūsų pasirinkimas numeris du. Ir trečias alus kurį galite rinktis – Corona. Darykla nesiskelbia, kad yra organic, eco-friendly and all that gibberish, bet šis alus tiek daug kartų perdirbtas, kad gliuteno jame tiesiog neliko. Ai, ir dar jie keičia miežių salyklą kukurūzais ir ryžiais, kurie savyje turi kiek kitokio pobūdžio gliuteno. Ir tai yra patikrinta. Žmogus netoleruojantis gliuteno, gerdamas Corona nejaučia jokių šalutinių poveikių. Jūs galite tai vadinti alumi, aš tai pavadinsiu gėrimu be gliuteno.

Natūraliai gali kilti klausimas – kodėl Coronoje gliuteno neliko? Leiskite papasakoti plačiau apie tai kaip tas gliutenas atsiranda ir išnyksta. Aš nesu toks apsišvietęs biologijoje, todėl man padeda visų draugė Vikipedija. Glitimas Gliutenas – baltymų gliadino ir gliutenino mišinys, susijungęs su krakmolu kai kurių javų (kvietys, rugys, miežis) grūdų endospermuose. Gliadinas ir gliuteninas sudaro apie 80 % kviečio grūdo baltymų. Jie yra netirpūs, todėl gali būti išskiriami išplaunant susijusį krakmolą. Pasaulyje glitimas gliutenas yra svarbus mitybinis baltymas tiek patiekaluose iš grūdų produktų, tiek kaip baltyminis maisto priedas maisto produktuose, kuriuose stinga baltymų. Būtent tų baltymų, žmogus sergantis celiakija ir netoleruoja.

alus be gliuteno

grūdas

Kaip gliuteno atsikrato begliutenio alaus gamintojai? Pirmiausia, tai glitimą su didžiąją dalį gliuteno galima išplauti. Glitimo Gliuteno molekulės būna susijungusios viena su kita, o krakmolo molekulės (kurios sudaro likusią endospermų dalį) yra paskiros. Plaunant su vandeniu krakmolas ištirpsta, o gliutenas su glitimu lieka. Tokiame atskirtame skystyje gliuteno kiekis ženkliai sumažėja, o gautą glitimo gliuteno ekstraktą galima panaudoti kitos gamybos pramonės šakos. Kiti, ne javų kultūros atstovai, tokie kaip ryžiai ar kukurūzai, savyje taip pat turi proteininio glitimo gliuteno, tačiau jis yra kitoks nei glitimas gliutenas iš javų kultūrų, todėl didesnės reakcijos nesukelia. Dėl šios priežasties galima gerti Corona, ten javų yra mažoji dalis, o ir tie patys yra gerai pravalyti. O kiti begliutenio alaus gamintojai renkasi – arba naudoti pakaitalus arba atskirti glitimą gliuteno iš grūdų ir naudoti tuos grūdus alaus gamyboje. Pastarasis metodas yra populiaresnis, bet jeigu netoleruojate gliuteno – būkite atsargūs. Internete nemažai pranešimų apie pasireiškusias reakcijas po kelių taurių Brunehaut alaus, nes gliutenas ten nebūna išvalytas idealiai.

Dabar grįžkime prie alaus. Jeigu jūs netoleruojate gliuteno, tai dabartinis alaus pasirinkmas Lietuvoje yra tikrai žiaurus. Jeigu buvai alaus geek’as (ar hophead’as arba tiesiog mėgai skanų alų), o staiga tavo pasaulis susitraukė iki kelių buteliukų dydžio erdvės. „Klaustrofobija“ garantuota. Nerasite nei porterio, nei pale ale ar juolab IPA (tiesa, nežinau kas retesnis atvejis Lietuvoje – celiakija ar žmogus suprantantis apie ką aš kalbu vardindamas tuos stilius). Sad story, bro. Ir patikėkite, bendraujant su žmogumi kuriam diagnozuota celiakija supratau, kad tai gali nutikti bet kada. Jis ramiai ragavo alų trisdešimt metų iki staiga to daryti nebegalėjo. Tiesa, jis turėjo geną, kuris apsprendžia gliuteno netoleravimą, tiesiog jis pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Mes nusprendėme situaciją pagerinti. Šiuo metu į rinką paleidome du to Øl alus be gliuteno. Abu american pale ale’ai – vienas „Totem Pale“ yra vos 2,2% ABV, kitas, su sunkiai ištariamu pavadinimu „Reparationsbajer“ yra rimtesnis jo brolis. Su 5,8% ABV užtaisu jis savo skoninėmis savybėms beveik nesiskiria nuo mums įprastų pale ale’ų. Ir aš žinau, kad mūsų blog’o skaitytojams apdovanojimai įspūdžio nedaro, bet Reparationsbajer šiemet buvo išrinktas geriausiu alumi be gliuteno Rimini alaus festivalyje.

alus be gliuteno

Reparationsbajer Gluten Free

Du pale ale’ai ir mes sakom, kad situaciją gerinam? Sutinku, kad kol kas šis paveikslas niūrokas, bet jau balandžio gale/gegužės pradžioje atvešime du Munkebo Mikrobryg kūrinius. Svalifare – anyžinis, Suomijos rinkai sukurtas porteris be gliuteno ir Sindur Gin&Tonic IPA su kadagio uogomis. Dar vienas begliutenis alus atkeliaus iš Suomijos, Kukko alaus daryklos. Tai bus paprastas sesijinis lageris, jeigu jūs vienas tų, kuris ieško įprasto alaus stiliaus.

Jeigu tu netoleruoji gliuteno, bet mėgsti gerus gėrimus – gali tikėtis staigmenų! O visus kitus raginam palyginti įprastą alų ir alų be gliuteno, bus įdomus eksperimentas.

Cheers!

amatininkas ar indėnas?

Craft, crafty, indie, farmhouse ir t.t. Vieni įsivaizduoja, kad žino viską ir žodžiai k(c)raftinis alus ar farmhausas jų nestebina. Kiti gi, nesupranta ką reiškia straipsnio pavadinimas ir galvoja, kad straipsnį pradedu senovės elfų dialektu. Problema(?) glūdi tame, kad Lietuvoje mes nesame apsibrėžę daugumos alaus terminų, o lietuvių kalba šiam reikalui yra labai skurdi (specialios technologijos alaus gamintojas, verdantis amatininkų alų – kažkoks plūginis žodžių kibir vibir ir bus gerai). Apie tai jau yra rašęs Tikras Alus.

Taigi, kas tas craft alus? Terminas kuris išpopuliarėjo Amerikoje. Patys amerikiečiai craft alaus daryklą apibrėžia kaip (citata iš Brewers Asociation, toliau BA): maža, nepriklausoma ir tradicinė. Šioje vietoje prasideda visas smagumas – maža, reiškia, kad išverda mažiau nei 6 milijonus barelių (~115 litrų/vienetas) per metus (Švyturys-Utena išverda maždaug 1/6 šio kiekio). Nepriklausoma – mažiau nei 25% daryklos akcijų priklauso tretiesiems asmenims. Tradicinė – naudojamas miežių salyklas ir jis nėra keičiamas kukurūzais ar ryžiais. Tame pačiame BA leidinyje sakoma, kad svarbiausias craft alaus kriterijus yra kūrybiškumas – verdamas alus turi būti kaip meno kūrinys, išskirtinis, nepakartojamas ir išvirtas su malonumu. Toks sunkiai apčiuopiamas ir visiškai netinkantis Lietuvos rinkai apibrėžimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs (bet apie tai rašęs nesu), aklai perimti apibrėžimo ir jį pritaikyti Lietuvos rinkai nėra jokio tikslo. Eilinis lietuvis, pamatęs žodžius maža, nepriklausoma ir tradicinė galvoja tik apie vieną alų – kaimišką, gryną ir nefiltruotą. Žodžiu, bene patį blogiausią ir nieko nesakantį alaus apibūdinimą. Taip pat, reikia suvokti ir tai, kad žodį craft į savo pardavimo strategiją jau inkorporavo dauguma „didžiųjų“ ir apsimetančiu „mažosiomis“ alaus daryklų.

Tendencija, kad žodį craft naudoja didžiosios pasaulio alaus daryklos pastebėta seniai. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo Blue Moon alaus pasirodymas Amerikoje. Dėl šios priežasties, tie patys amerikiečiai buvo įsivedę ir kitą terminą – crafty. Mažoje darykloje verdamas, kokybiškas alus (nesiginčysiu ar skanus, bet tikrai kokybiškas, nes tenka pripažinti, kad būtent kokybe ir kiekybe didieji lenkia mažuosius, ypač startuojančius). Neatitikimas craft terminui buvo tik vienas, darykla priklauso vienam iš rinkos milžinų – MillerCoors koncernui. Vėliau, didieji pramonininkai nesibodėdami pradėjo perpirkti craft alaus daryklų akcijas, todėl teko dar labiau išsukti iš kelio ir sugalvoti naujesnį terminą, kuris apibūdina jau atmintyje įsirėžusi craft alų.

Taip kilo terminas indie arba independent beer. Šis terminas dabar trendina pačioje „craft“ alaus revoliucijos širdyje – Kalifornijoje (apie daryklų pirkimus ir indie terminologiją skaitykit čia). Indie apibūdina tai, kas svarbiausia alaus gamyboje – nepriklausomybė nuo korporacinių norų. Feisbuke jau buvo pastebėta, kad reikia laukti kol amatininkų alaus lentynas Maximoje pakeis indėnų alus. Žiūrėsim ar bus pagauta nauja hype banga ir kaip į tai reaguos craft rinkos senbuviai. Visgi, tikslas aiškus – norima atsiriboti nuo per dažnai naudojamo ir jau nieko nebesakančio craft termino ir susigražinti dalį autentikos, kuri kažkada buvo siejama su tuo žodžiu. O kaip Lietuvoje? Na, pas mus dar ne visi yra girdėję žodį craft, o Maximoje prie craft lentynų jie mato užrašą amatininkų ir kraipo galvas.

Judėkime link farmhouse ale‘o. Paprastasis lietuviškas vertimas – kaimiškas alus. Vat pats parašiau ir vaizduotėje susikūriau vaizdą, kuriame griebiamas apatinėj lentynoj stovintis astravo kaimiškas ir bėgama į kasą šventai įsitikinus, kad geriamas alus yra tradicinis, gyvas, nefiltruotas ir kaimiškas. Kitą dieną sakoma: „vėl to kaimiško prigėriau, kažkaip nuo jo galvą skauda“. Jebus fkin Christ, nieko negali būti blogiau.

Šitą straipsnį pradėjau senokai, bet niekaip neradau laiko pabaigti. Mūsų BeerGeek.lt Facebook paskyroje kilo nemaža diskusija, kuomet hashtaguose paraginau nenaudoti termino „kaimiškas“. Pagrindinis pasiūlymas – reabilituoti kaimiško alaus vadinimą kaimišku (nuoroda čia). Vis dėlto, aš lieku prie savo nuomonės, kad reabilituoti čia jau šiek tiek per vėlu. Mano akimis, tai būtų tas pats kaip gaivinti mirusį. Arba pirmiau reikėtų apibrėžti terminą ir tik tada bandyti jį atgaivinti, bet taip nebus. Simonas pasiūlė, kad reikia virti ir pavadinimas prilips savaime – visiškai sutinku. Kalbėti galima daug, bet naudos tai atneš mažai. O kol kas, aš mūsišką farmhouse‘ą vadinsiu autentišku lietuvišku alumi arba farmhouse ale. Jūsų nuomonė taip pat laukiama!

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

Visame pasaulyje, farmhouse‘as yra labai trendy reiškinys. Jau net neverta kalbėti apie saison‘o (belgiškas farmhouse‘as) atgaivinimą, kuris įvyko prieš dvidešimt metų (ačiū MJ!). Dabar atkuriami stiliai, kurie turi būti priskirti farmhouse‘o kategorijai – grissete (prancūziškas farmhouse‘as), gotlandsricka (švediškas), sahti (suomiškas) ir t.t. Į šitą bangą tiesiog privalo įšokti ir lietuviai.

Mes turime kelis tik mūsų regionui (būtent Lietuvai) būdingus farmhouse stilius. Vienas jų keptinis, pasitelkiant geriausias craft tradicijas, buvo atkurtas Dundulio bravore. Tiesa, pats aludaris sakė, kad stengėsi balansuoti tarp komercijos ir tradicijos, bet ir tai yra labai puiku, nes žinios ateina per patyrimą. Balansuojant tarp komercijos ir tradicijos pasiekiamas žymiai didesnis žmonių ratas. Kitas senovinis stilius, kurį taip pat bandė minėtasis Dundulis – akmeninis alus. Tai jau buvo visiškai kitoks projektas – laukinis, tradicinis, kaimiškas, senovinis – tam akmeniniam alui tinka visi šitie apibūdinimai. Jame buvo mažai komercijos, o ir išgaravo (bet čia rimtai, tiesiog išgaravo) Moko Maukas vos per kelias dienas.

Be šių bandymu, mes taip pat turime ir tikrai neprastą farmhouse‘o rinką: Udrienės, Čižo, Piniavos produktai ir kt. Tačiau juos nuo didesnio dėmesio vis dar stabdo keli esminiai blogiai: 1. bambaliai (čia net nėra ką komentuoti, reikia būt classy, o ne junky. Tim Webb (vienas gerbiamiausių pasaulyje alaus ekspertų) būdamas Lietuvoje būtent bambalius įvardino kaip didžiausią lietuviško farmhouse‘o problemą; 2. stabilumas ir higiena (retas mūsų aludaris žino šitų žodžių reikšmes). Ir taip, dauguma alaus keliautojų įvardina Lietuvą kaip neatrastą Europos alaus brangakmenį, bet kartu randasi vis daugiau tokių, kurie tą brangakmenį vėliau paskandina pamazgose. Teko bendrauti tiek su Joe Sixpack’u (vienas žymiausių Amerikos blogger‘ių), tiek su Brooklyn Brewery siela Garret Oliver ir jie abu sakė, kad problema yra kokybėje. Labai daug jų ragautų produktų turėjo nepageidaujamą užkratą, prie kurio skonio mūsų receptoriai būna pripratę(?), bet jiems tai yra labai jaučiama. Trumpai tariant – reikia tvarkytis alaus patiekimą ir apipavidalinimą, sugriežtinti vidaus higieną ir tuomet bus galima kalbėti apie autentiško, o gal net ir termino kaimiškas alus reabilitaciją.

Trumpai paaiškinau tą nesuprantamą elfų dialektą, bet nepateikiau jokių pasiūlymų. Ne visada jų reikia, bet pasikartosiu ką jau esu sakęs ne vieną ir ne du kartus. Lietuvoje mes turime labai daug pramoninio alaus. Turime vieną crafty alų – Raudonų Plytų dirbtuves. Žinau, kad daugelis mėgino pritempti Vilkmergę prie crafty, bet reikia susitaikyti su tuo, kad Vilkmergė tik dar viena nelabai vykusi kontora, kurioje šiuo metu dirba tik direktorius (EDIT: OK, šitą rašiau dar iki Žmogšalos alaus festivalio. Ten sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų apie Vilkmergės alų – ypač jų naujus produktus. Bet ką tik patikrinau, kad tokios įmonės nebeliko, todėl mes kalbam tiesiog apie Kalnapilį).

Mes turime kelis dėmesio vertus craft/indie aludarius – Dundulį, Sakiškių alų, Genys Brewing Co. (dabar jie gypsy (kontraktiniai) aludariai be bravoro, bet dėl craft‘o nesiginčijam, o apie gypsy kada kitą kartą). Kauno Apynio bravoras (tas kuris verda Green Monster IPA) – jam reikia duoti šiek tiek taškų į priekį, nes jų IPA puiki, keli virimai su Tikru Alumi irgi buvo labai geri, tačiau trūksta daugiau iniciatyvos, eksperimentų arba daugiau komunikacijos. Taip pat verta paminėti ir Gintaro baro bravoriuką Molėtuose, tas jo virtas tripelis (bet ne visai) ir stout‘as tikrai nustebino!

Taip pat mes turime labai daug farmhouse‘o kurio aš nepriskiriu craft’ui, o skeliu į atskirą kategoriją. Jie turi savo problemų kurias privalo spręsti. Jie yra tas tradicinis alus į kurį norėtųsi lygiuotis pristatant lietuviško alaus sceną, bet jiems iki tokio lygio tiek pat, kiek man keliais iki Pekino. Ir nepykit, bet taip yra. Džiugu dėl mielių, kurių atitikimo nėra niekur pasaulyje, džiugu dėl pagyrų iš užsienio. Tačiau kartais reikia suprasti ir tai, kad pagyros dažnai būna iš mandagumo, o vien ant mielių neišvažiuosi, kuomet jos nusėda bambaly.

Dar mes turime kelias daryklas be jokio identiteto, kurios verda eilinius lagerius, bet priskiria save mažiesiems, tradiciniams aludariams – Kauno alaus lagerius, Vilniaus alaus lagerius, Rinkuškius, Aukštaitijos bravorų KRAFTĄ. Tokius, aludarius galima priskirti kategorijai – garsiai rėkia ir nieko nedaro. Vilniaus alus norėjo išvirti IPA, bet nieks jiems nenupirko apynių, Aukštaitijos bravorai norėjo išvirt craft, bet sukūrus gražų butelį ir įdomų pavadinimą nebeliko idėjų alui, tai pavarė keturis lagerius. Nesiplėsiu, nes jie irgi reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos alaus rinka yra maža, bet ganėtinai marga. Tiesa, patys gamintojai apie save kalba labai tyliai. Išskyrus, žinoma didžiuosius, tačiau jų komunikacija būna santūri ir dažniausiai labai nuobodi – tokia koks ir alus. Juokingiausia, kad garsiausiai šaukia tie, kurie nesugeba nieko. Bet matyt, taip ir turi būti – rėkia tie, kurie nemoka įdomiai pasakot. O lietuviški alaus apibrėžimai yra mažų mažiausiai idiotiški, nes juos sugalvoja žmonės, kurie aluje nusimano maždaug tiek pat kiek aš žinau klasikinių fortepijono kūrinių – 0, nieko. Taip gimsta tokie šedevrai kaip specialiosios technologijos alus, amatininkų alus ar lageras. Net neabejoju, jei indie terminas pagaus gerą bangą tuomet lentyna vadinsis indėnų alus, o Čižas pradės virti fermos namų specialiosios technologijos alų.

to Øl – genialūs aludariai be bravoro

to Ol

Tore Gynther (dešinėje) ir Tobias Emil Jensen

Genijus. Visuomenė bando kiekvieną žodį įsprausti į rėmus (#VLKK), bet tai pavyksta toli gražu ne visada. Genialumas gali būti įgimtas, išmatuotas testu, išugdytas ar net primestas. Aišku viena – genijų į rėmus neįsprausi, nes būtent jie tokį rėminimą ir laužo. Viduramžiais Koperniką norėjo deginti ant laužo, nes jis teigė, kad Žemė nėra visatos centras ir sukasi aplink Saulę. Darwiną žmonės laikė eretiku, nes jis kalbėjo apie žmonijos evoliuciją iš primatų. Broliai Wrightai buvo sutinkami kreivais žvilgsniais, nes norėjo užkariauti dangų. Galiausiai, jie visi buvo pradėti laikyti genijais, nes išplėtė žmonijos pažinimo ribas ir vaizduotės galias.

Panaši buvo ir craft alaus revoliucijos pradžia aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Koks gi keistuolis gali atsidaryti savo mažą alaus bravorą, beigi virti alų, kuris nepataikautų masėms ir dar laužytų nusistovėjusius standartus?! Ta revoliucija prasidėjo JAV ir ilgą laiką buvo maža ir niekam neįdomi niša, kol galiausiai su XXI amžiaus pradžia prasidėjo snowball efect’as, kuris neilgai trukus apėmė visą pasaulį.

to Ol istorija taip pat prasideda atsitiktinai, kartu su didžiuoju alaus revoliucijos bumu. Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2005 metais, Tobias Emil Jansen ir Tore Gynther dar mokėsi vienoje iš Kopenhagos gimnazijų. Tuomet vienas iš jų mokytojų buvo Mikkel Borg Bjergso, dabar geriau žinomas Mikkeller vardu. Vieną dieną tarp vaikinų ir mokytojo išsivystė diskusija, kodėl Danijos aludariai didžiuojasi iš piršto laužtais šimtmečio receptais ir net nebando virti kur kas įdomesnių ir nestandartinių produktų, t. y. kodėl jie neužsikrečia craft aludarystės karštlige? Po kelių tokių diskusijų gimė idėja, kad vis dėlto geriausią ir labiausiai į skonį bei kokybę orientuotą alų galima pasigaminti namie. Tuomet juk pats gali kontroliuoti apynių kiekius, alaus stiprumą, pridėti norimų priedų. Neilgai trukus su gimnazija buvo pasiektas susitarimas, kad du mokiniai ir mokytojas alų gali gaminti valgykloje, laisvu nuo darbo metu. Tai reiškė, kad dauguma alų buvo verdami šiokiadieniais tarp dešimtos vakaro ir šešių ryto. Valgykloje užkurtas naminio alaus bravoras neilgai trukus paskatino Mikkelį pereiti į komercinę aludarystę ir pradėti virti alų didesniais kiekiais – taip gimė visame pasaulyje puikiai atpažįstamas alaus brand’as – Mikkeller. Tuo tarpu Tobias ir Tore toliau užsiėmė namine aludaryste, kol galiausiai, po 5 metų, nusprendė debiutuoti su savo alumi plačiajai auditorijai. 2010 metais buvo išvirtas pirmasis to Ol ženklu papuoštas alus, o nuo tada prasideda oficiali to Ol alaus vardo istorija.

Rašydamas apie to Ol nenaudoju žodžio bravoras todėl, kad jie neturi savo daryklos. to Ol yra kontraktiniai (gypsy/contract) aludariai, kurie alų verda ne nuosavame bravore. Angliškas terminas gypsy į lietuvių kalbą verčiasi kiek neįprastai, bet to Ol yra aludariai čigonai. Kaip jie patys sako – namų neturėjimas jiems padeda neužsibūti vienoje vietoje, nuolat judėti, keistis ir tobulinti receptus. Juk vienas pagrindinių tikslų dėl ko buvo pradėta ši veikla – įrodyti, kad šimtą metų verdamas receptas nebūtinai bus tobulumo ir aukščiausios kokybės ženklas.

O to Ol tikrai sugeba stebinti. Šie aludariai yra nuolatos minimi RateBeer apdovanojimuose. Galite galvoti, kad tai tik dar vienas nieko vertas prizas, kurį gali nusipirkti bet kas. Tačiau šiuose apdovanojimuose medalio nenusipirksi – jis teikiamas geriausiai visame pasaulyje žmonių per RateBeer platformą įvertintam aludariui/alui/bravorui ir taip toliau. 2014 metais to Ol pateko į geriausių aludarių dešimtuką, užėmė garbingą 9 vietą. Jų verdama Imperial Black Indian Pale Ale (Black Malts & Body Salts Black Coffee IIPA) jau kelis metus iš eilės yra tarp top 3 pasaulio Black IPA. Net keletas jų alų yra įvertinti absoliučiais šimtukais ir juos įvertino net daugiau žmonių nei keli jų draugai ir vienas kaimynas! Apdovanojimus galima vardinti nesustojant, tačiau greitai to nebereikės, nes šiuo alumi galėsite mėgautis namie ar savo mėgstamame bare (nebent jūsų baras vadinasi „Baras“, o šalia jo bazuojasi kebabų kioskas ir lošimų automatų salonas, bet jeigu tai ir yra tiesa, jūs šito teksto neskaitot. Bandot pasikelt ant aparatų).

to Ol verdami alūs yra ypatingi ir tuo, kad dauguma jų būna limited edition. Jie turi sudarę savo nuolatinę alaus linija, bet mėgsta savo fanus pamaloninti itin retais receptais. Vieną kartą išvirę, jie dažniausiai recepto nebekartos. Šiuo kartu pasistengėme, kad Lietuvoje pasirodytų tokie nematyti stiliai kaip moderni Grisette stiliaus interpretacija (toks senas Prancūzijos šachtininkų stilius) su laukinėmis brettanomyces mielėmis ir ruginiu salyklu, sidrinis Saison stiliaus alus, išvirtas su kriaušėmis ir brandintas Sauterne (desertinio vyno) statinėse, ar porteris su žemės riešutais. Būkite pasiruošę, nes jūsų receptorius draskys skoninės minos, o hopheadams galvas neš naujausi eksperimentiniai IPA variantai.

Likit prisijungę, nes to Ol – genialūs aludariai be bravoro jau greitai bėgs iš geriausių Lietuvos barų kranų ir stovės jų šaldytuvuose.

Cheers!

to Ol – genialūs aludariai be bravoro

to Øl – genialūs aludariai be bravoro jau greitai Lietuvoje

Žmogšala III – žieminio alaus festivalis okupuos Gariūnus!

Nepraėjo nei metai ir aš vėl rašau. Ir vėl apie tą patį – žieminio alaus festivalį Žmogšala. Priešingai nei filmų tęsiniai, Žmogšalos alaus festivalis kasmet vis gerėja. Trečia Žmogšala ir vėl bus didesnė, garsesnė ir įvairesnė tiek dalyvių, tiek ir lankytojų prasme. 

Šiemet festivalis keliasi iš miesto centro ir vyks Gariūnų verslo centre. Kodėl? Atsakymas paprastas: reikia daugiau erdvės. Vieni iš pagrindinių nusiskundimų iš ankstesnių Žmogšalos festivalių – vietos trūkumas. Organizatoriai sureagavo ir pasiūlė žymiai didesnę erdvę, daugiau komunalinių patogumų, daugiau dalyvių ir svarbiausia – dar daugiau alaus. Tai vat, sakom jums – nepatingėkit. Į Gariūnus veža nemokamas autobusas (nuo stoties), Lietuvoje jau yra UBER, susiraskite designated driver. Atvažiuokit, nes bus linksma!

Kaip šiais metais bus su maistu? Na, tiksliai mes nežinom, bet tikrai bus snacks’ų. Bus ir Keulė, nes tyčia ar netyčia, bet jie oficialiai startuoja su savo nauju spot’u Gariūnuose likus dviem savaitėms iki festivalio pradžios. Vadinasi išsprendžiamas dar vienas nusiskundimas iš ankstesnės Žmogšalos – maistas. Bus daug šiltos ir riebios, gomuriu lėtai slystančios keulienos. Tik iki jos teks paeiti. Žemėlapis yra patalpintas jų FB paskyroje. Taip pat šiemet žadamas ir virtuvės šefas pačiame festivalyje. Koks bus maisto meniu pasakyti dar negaliu, tačiau gandai, kurie mane pasiekė sako, kad tai bus žmogus dirbęs toje pačioje Keulėje, o vasarą rengdavęs BBQ Trys Staliukai ir Telikas bare. Jeigu esi vegetaras/veganas – say no more, mes pasirūpinsime sveikais užkandžiais specialiai tau. Būk festivaly ir paragausi!

Taip, dar vienas pasikeitimas – šiemet Žmogšaloje mes dalyvausime ne kaip vieni iš organizatorių, kurie angliškai kalbina užsieniečius ir jų nieks neklauso, o kaip dalyviai. Pristatysime savo naujausią projektą – didmeninės prekybos įmonę UAB „Prohibicija“. Turėsim alaus. Gero alaus. Turėsim ir sveikų užkandžių. Kaip jau minėjau – tiks jie ir vegetarams/veganams. Ruošiam ir dar kelias staigmenas.

Toliau, trumpai, apie dalyvius. Sąrašas gausus. Ką jums tikrai reikia žinoti? Bus Prohibicija.

Ai, ir dar šis bei tas (sąrašas iki festivalio gali dar labiau išsiplėsti):

Didmenininkai:

Aludariai:

Lietuva:

Latvija:

Estija:

Rusija:

Taip pat bus ir kviestinių svečių, kurie savo produkcija neprekiaus, bet jos bus galima paragauti festivalio metu. Vieni iš tokių yra svečiai iš Ukrainos, Lvovo – Pravda Beer Theatre. Atsigabens šiek tiek Putin Xuilo, Obama Hope ir papasakos apie savo daryklą, alų ir misiją.

Vos nepamiršau ir dar vieno svarbaus aspekto – kaip visada dalyvaus ir namų aludariai. Jie stebins savo alaus gausa ir naujais receptais. Pačiais netikėčiausiai skoniais. Lygis bus tikrai aukštas, žada dalyvauti kone visi geriausi – patikėkit, aš žinau, kad bus tikrai gerai.

Dabar trumpai svarbiausia informacija:

dalyvaus Prohibicija;

.

OK, dabar rimtai:

Festivalio vieta: Gariūnų turgus, Gariūnų g. 70, Vilnius.

BILIETAI (SPAUSKIT IR PIRKIT)

Oficialus puslapis

FACEBOOK puslapis

Renginys FACEBOOK

Jei turit klausimų, rašykit komentaruose ir jums bus atsakyta. 

Iki greito!

Žmogšala II – žieminio alaus festivalis grįžta

Alaus mėgėjai jau antrą kartą rinksis į didžiausią Lietuvoje alaus degustaciją – alaus festivalį „Žmogšala II“. Jis įvyks paskutinį vasario šeštadienį – 28 dieną Vilniuje.

Prisiminimai ir nuotraukos iš praeitų metų festivalio.

Festivalio tikslas – supažindinti alaus vartotojus su egzotišku ir sunkiau randamu alumi mūsų rinkoje. Dažnai mes bijome ar neišgalime nusipirkti viso butelio tokio, ypač importinio alaus. Todėl šiame festivalyje įvesta vadinama „samplerių“ tvarka – prie įėjimo pakvietimą išsikeitus į 100 ml taurelę, už simbolinį mokestį bus galima išragauti daugiau alaus rūšių – ir nereikės užsisakyti pusės litro (aišku niekas to neuždraus, bus galima alaus pasiimti į namus). Planuojama festivalyje surinkti virš 200 rūšių alaus iš viso pasaulio. Tai puiki proga susipažinti su naujomis alaus rūšimis.

Alų pristatys ne tik įdomiausi Lietuvos atstovai, bet ir aludariai iš Latvijos bei Estijos. Specialiai į festivalį atvyks ir svečiai iš Švedijos, Norvegijos, Lenkijos, Baltarusijos ir kitų Europos šalių, bei kaimyninių Azijos valstybių. Renginio metu vyks įvairaus alaus pristatymai, bus rodomi dokumentiniai filmai apie aludarystę Lietuvoje. Savo knygą apie lietuvišką alų pristatys alaus žurnalistas iš Norvegijos Lars Marius Garshol.

Vieta šiam festivaliui kiekvienais metais parenkama vis nauja. Pernai vykęs dailės galerijoje, šiais metais festivalis kraustosi į teatrą – į jau beveik užmirštą „Vaidilos teatro“ salę. Teatro erdvės bus suskirstytos į dvi dalis – „aktyviąją“, kur bus degustuojamas alus ir vyks aludarių prisistatymai, ir į „pasyviąją“, kur bus galima pavalgyti bei apsipirkti alaus atributikos ir senienų turgelyje.

Renginį stengiamasi padaryti kamerinį, todėl pakvietimų skaičius griežtai ribojamas ir greitai senka. Daugiau informacijos:

https://www.facebook.com/events/731708226889580/

Patvirtinti dalyviai:

ALAUS GIDAS (Meantime, Adnams, Kompaan, Two Tales ir kt.)

ALAUS PIRKLIAI (Nøgne Ø, HaandBryggeriet, Camba Bavaria)

BEERFOX/CALLOUS ALUS (Bogedal, YoHo, Bairs, Hitachino, Flying Couch, Amager ir kt.)

DUNDULIS (alaus darykla, Lietuva)

ENDLESS (alaus darykla, Lietuva)

GERO ALAUS PARDUOTUVĖ (Mikkeller, Brewdog, Raudonų plytų alus, Einstock, Baladin ir kt.)

GIRALUS (alaus darykla, Lietuva)

MALDUGUNS (alaus darykla, Latvija)

ÕLLENAUT (alaus darykla, Estija)

ÖL – ALAUS KULTŪRA (Sierra Nevada, Lagunitas, Syndikatet, Anderson Valley, Rochefor, Emelisse, Ugly duck, Svaneke ir kt.)

SENI ALUDARIAI (Piniavos alutis, Su puta-Paliūniškis, Čižo alus, Jovarų alus, Davra, Dvareliškių alus, Joalda ir kt.)

POLSKIE PIWOWARY (Pinta, Manufaktura piwna ir kt.)

TANKER (alaus darykla, Estija)

*Žmogšala – smarkus šaltis, speigas.

Cheers!

P.S trumpa atmintinė:

Vieta: teatras „Vaidila“, A.Jakšto g. 9, Vilnius.

Data: 2015 vasario 28, 15:00-24:00.

Lankytojai: ne daugiau 300500 bilietų.

Įėjimo bilietas: 7€ išankstiniai, 10€ prie durų.

Degustacinė stiklinė: 2€ / nemokamai perkant bilietą.

Bilietai parduodami: nuo 2015 sausio 16 vakaro – Alaus namai, Alaus kolonėlė, Baras ŠUO.

Daugiau informacijos:

https://www.facebook.com/events/731708226889580/

Žieminio alaus festivalio „Žmogšala“ apžvalga

Pirmasis Lietuvoje žieminio alaus festivalis „Žmogšala“ baigėsi, taigi laikas trumpai apžvalgai. Nors mes (BeerGeek.lt) prisidėjome prie renginio organizavimo, didžiausi nuopelnai atitenka Alaus Brolijai ir jos seniūnui Vidmantui Laurinavičiui. Savo ruožtu pasistengsiu pateikti kuo objektyvesnį renginio įvertinimą.

5. Alaus kultūra, Gero alaus parduotuvė, BBG, Dundulis ir namudiniai aludariai (GIN, Linas ir Povilas) prie kurių glaudėsi ir atvežtas lenkiškas alus. Tiek dalyvių buvo. Turėjo atvykti dar keli, bet dėl tam tikrų priežasčių nepasirodė. Alaus rūšių ir stilių neskaičiuosiu – pirštų neužtektų! Jei įdomu ką praleidote, galite pasižiūrėti čia.

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Naminiai aludariai. Jų alus baigėsi anksčiausiai, tiesa, jo buvo mažiausiai, bet, ko gero, naminiams aludariams ši apžvalga aktualiausia. Alus, kurį jie pasiūlė, buvo žeurei įdomus. Kiek teko girdėti atsiliepimų – favoritu dauguma rinkosi Povilo pristatytą pumpkin ale. Man, asmeniškai, labiausiai patiko Lino rūkytas alus iš namuose rūkyto ir savo auginto salyklo. Rūkymui buvo naudotas juodalksnis ir kaukazinių slyvaičių mediena (jeigu teisingai pamenu). Rūkytas prieskonis šiame aluje buvo labai nuosaikus. Tiesa pumpkin ale’as Lino alui metė rimtą iššūkį, bet jo nenukonkuravo. Trečioje vietoje, mano asmeninėje lentelėje, liko GIN pristatytas „Žirmūnų kartusis“. Vienas alumi mažiau besidomintis draugas savo FB profilyje dalinosi tokiu pastebėjimu apie šią IPA: „“Žirmūnų kartusis“, ne visai mano skonio, bet „ėjo“ tikrai lengvai. Be to kiekvienas Žirmūnų pilietis šio alaus paragauti privalo!!!“. Labai norisi pagirti naminius aludarius, nes pristatytas alus buvo tikrai geras!

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka © Bang Bang Photography

Premjera. Žmogšalos metu turėjo vykti česnakinio alaus premjera, bet įvyko Dundulio „Kovarnių“ stout’o pristatymas. Pasinaudodamas proga, susirinkusiems lankytojams Dundulis pristatė savo naujausią produktą – rūkyto salyklo stout’ą. Nors tikėjausi, kad alus bus ekstremalesnis, tačiau pakalbėjęs su Simonu (Dundulio technologas) supratau šio alaus tikslą. Pirmiausiai, salyklo rūkymas ant durpių suteikia salyklui ne tokį aštrų prieskonį (palyginus su medžiu). Antra, pagalvojau, kad vis dėlto tai stout’as – šis stilius asocijuojasi su nuosaikumu. Trečia, jis skirtas pažindinti klientūrą su skonių ekstremumais, nes, kaip sakė Simonas, vėliau planuojama virti ekstremaliau. Šio alaus buteliukas laukia savo degustacijos namie ir netrukus aprašymas pasirodys mūsų puslapyje. Renginyje buvo galima paragauti net keturių skirtingų rūkyto alaus stilių, o tai leido palyginti tiek rūkymui naudojamų medžiagų įtaką, tiek stiliaus (recepto) įtaką alaus skoniui.

Staigmena I. Lenkiškas baltic porter stiliaus alus Komes. Daugumą renginyje buvusios produkcijos jau buvo tekę ragauti anksčiau, tačiau šis alus nustebino ne tik dėl to, kad buvo naujiena, bet ir todėl, kad buvo skanus, išbaigtas ir geras. Trumpa šio alaus degustacija:

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka pasiskolinta iš beerguide.pl

spalva: juoda, itin tamsi;

kvapas: kava, degintas salyklas, riešutai, šiek tiek karamelės;

skonis: alus sausokas, pilno kūno. Skonyje dominuoja degintas salyklas, kava, karamelė. Poskonis kartokas, jaučiamos kavos ir karamelės natos.

Staigmena II. Tiesa, ši staigmena jau ne tokia maloni. Teko ragauti ir tikrai prastos produkcijos. Viena iš jų buvo atvežta iš Lenkijos – Jablanowo Super Mocne. Tikrai tragiškas alus, paragavus net nupurtė, o kvapas kaip šlapio skuduro. Kitas alus, kuris paliko neigiamą įspūdį – Dundulio „Patriotų“. Kaip kažkas festivalyje išsireiškė – talkininkų alus. Nepykit, bet tokiam alui festivalyje ne vieta. Nežinau kam jis virtas ir ką buvo bandoma padaryti, bet bandymas tikrai nevykęs. Taip pat ir BBG alus – paprastas čekiškas pilsner’is. Gal ir neblogai išgerti taurę tarp degustuojamų intensyvaus skonio winter warmer’ių, bet jis netilpo į festivalio rėmus ir pasimetė minioje. Nors pardavimai byloja, kad jis buvo neblogai perkamas.

Maistas. Festivalio metu maistu rūpinosi Wingo restoranas. Daug atsiliepimų apie maistą negirdėjau, žinau, kad kai kam nepatiko maisto šildymui naudojamos mikrobangų krosnelės, kiti minėjo kad sumuštinis buvo „nekažką“. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad didesnių problemų su maistu neturėjau. Mėsos troškinys buvo visai neblogas, o žinant, kad renginio vietoje nebuvo galimybės nieko gaminti, nes nebuvo tinkamos įrangos – rezultatas, kurį pasiekė Wingo, tikrai geresnis už vidutinišką.

Minusai. Didžiausias festivalio minusas – trūko sėdimų vietų. Nusipirkus maisto, teko valgyti atsistojus, nes laisvų vietų ant minkštasuolių nebuvo. Tai pastebėjo tikrai nemažai žmonių. Papildomų kėdžių buvo galima gauti, tačiau ir jos nebūtų išsprendę esminės problemos. Jeigu festivalis vyks kitais metais, į šią problemą reikės atsižvelgti. Taip pat lankytojai pastebėjo, kad trūko pramoginės programos. Aš sakyčiau, kad galbūt renginį reikėjo pradėti šiek tiek vėliau, tuomet ir pramoginės dalies nebūtų prireikę. Taip pat netikėtai trumpai užtruko ir alaus pristatymai. Pasiruošimo trūko ir patiems pristatytojams. Šioje vietoje taip pat reikėtų pasitempti.

Žieminio alaus festivalio Žmogšala apžvalga

Nuotrauka © Bang Bang Photography

Pliusai. Pabaigti reikėtų teigiama nata. Labai džiugino žmonių aktyvumas. Be didesnės reklamos renginį aplankė virš 200 žmonių. Tai net viršijo pirminį planuotą skaičių. Taip pat atvyko svečių iš Latvijos ir Amerikos. Žinoma, kitas akivaizdus pliusas – galima buvo paragauti ir susipažinti su gausybe alaus stilių ir skirtingų alaus rūšių. Malonu, kad prie kiekvieno stendo stovėję pardavėjai nusimanė apie savo parduodamus produktus ir galėjo suteikti naudingos informacijos. Tikrai didžioji dalis šio renginio buvo alaus kultūros Lietuvoje skatinimas. Apibendrinimui panaudosiu festivalio metu išgirsta frazę – „šito renginio „vibe’as“ labai geras!“

Daugiau atsiliepimų:

beer.lucky.lt;

apiealu.lt;

alutis.lt;

P.S. Padėkoti norėčiau visiems prisidėjusiems prie organizavimo, dalyvavusiems ir ragavusiems. Išskirtinis ačiū Kostui iš Bang Bang Photography, kuris fotografavo renginį.

P.P.S. Labai įdomi Jūsų nuomonė – pasidalinkite komentaruose!

Cheers!

Daugiau renginio nuotraukų rasite BeerGeek.lt Facebook paskyroje čia

ir Alaus Brolijos Facebook paskyroje čia

„Žmogšala“ – žieminio alaus festivalis Lietuvoje (papildyta 02-10)

Atėjo laikas sudėlioti visus taškus ant „i“ ir apie organizuojamą alaus festivalį papasakoti plačiau. Ta proga nusprendėme susisiekti su „Alaus brolijos“ seniūnu ir vienu iš renginio organizatorių Vidmantu Laurinavičiumi. Trumpas interviu apie „Žmogšalos“ alaus festivalį:

Kaip kilo mintis suorganizuoti žieminio alaus festivalį?

Mintis tai kirba jau seniai – dar prieš 10 metų esu dalyvavęs panašiam žiemos festivalyje Mančesteryje, nuo to laiko ir yra noras surengti tai Lietuvoje. Latviai čia mus vėl aplenkė (kalbama apie Ligo Ziema), bet mes nenorėjom skubėti ir padaryti labiau organizuotą festivalį. Juk alų galima gert ne tik vasarą ar rudens oktoberfestuose.

Gal gali plačiau papasakoti apie alų, kurio galima tikėti „Žmogšalos“ metu?

Pagrindinė alaus pasirinkimo mintis – kad žmogus galėtų paragauti kuo įvairesnio alaus. Dalyvaus visi stambieji alaus importuotojai – nereiks pirkti viso butelio, užteks tik paragauti. Dažnai parduotuvėje retas rizikuoja mokėti didelius pinigus už nežinomą alų. Taip pat vasario pradžioje darysime specialų autoreidą į Lenkiją ir iš ten atsivešime pilną bagažinę to alaus, kurio nėra pirkti Lietuvoje. Yra užsakytas ir Westvleteren 12 (XII) (pripažintas geriausiu alumi pasaulyje), ir jei tiekėjai Lenkijoje nepaves – bus ir šito gėrio festivalyje.

Į renginį patenkama tik su pakvietimais. Ar tai reiškia, kad paprastas alaus gėrėjas ten neturės ką veikti, o „Žmogšala“ skirta tik siaurai alaus entuziastų bendruomenei Lietuvoje?

Pakvietimai yra tam, kad būtų galima suvaldyti lankytojų srautą ir alaus kiekius. O alaus mėgėjų į profesionalus ir neprofesionalus mes neskirstome. Pakvietimas yra gan brangus, todėl taip natūraliai atsirenka tik tie žmonės, kurie realiai domisi alumi, jo kultūra, stiliais, o ne tiesiog prisigėrimu.

Panašiame festivalyje Rygoje (Ligo Ziema) buvo prekiaujama maistu, tačiau labai trūko geriamo vandens – troškuliui tarp degustuojamų alų numalšinti. Ką planuojate pasiūlyti „Žmogšaloje“?

Pažadu vandens tikrai nepritrūks! (juokiasi) Bus geriamo vandens aparatai, stiklines galima bus išsiskalauti ir vandens atsigerti. Taip pat bus ne tik alus, bet ir gira, arbata, kava. O maistą mums ruoš baro „WINGO“ savininkas ir virtuvės šefas Skirmantas Tomkevičius, kuris, beje, laimėjo „Švyturio“ alaus ir maisto derinimo konkursą, bet nebuvo paimtas dėl savo pankiško gyvenimo būdo, kuris nepatiko „Švyturio“ vadams. Jis paruoš specialias vieno kąsnio užkandėles prie alaus.

Mano nuomone, tokių renginių Lietuvoje labai trūksta, tačiau vis dėlto, ar žmonės aktyviai perka pakvietimus? Koks pakvietimų skaičius gali būti parduotas?

Pakvietimų skaičius ribotas, nenorime iš meno galerijos kur vyks renginys daryti troleibuso piko valandomis. Pakvietimai jau tirpsta gana greitai ir, manau, tie, kurie lauks iki paskutinės savaitės, jų nebegaus. Kaip minėjau, pakvietimų skaičius yra griežtai apribotas ir jokie verkimai ar maldavimai paskutinėmis dienomis nebus vertinami. Todėl prašom jais pasirūpinti jau dabar kol jų dar yra.

žmogsala

Į interviu sudėta pagrindinė informacija apie „Žmogšalą“ (renginio naujienas galite rasti Facebook socialiniame tinkle sukurtame įvykyje: čia). Kita svarbi informacija:

„Žmogšala“ alaus festivalis vyks vasario 22 d., Vilniuje, miesto centre esančioje meno galerijoje – nestandartinėje vietoje tokiam renginiui. Renginio pradžia 16:00

PAPILDYMAS (01-31)!

Alaus daryklos kurių produkcijos galėsite paragauti:

– Mikkeller
– BrewDog
– Samson
– Fuller, Smith & Turner Brewery
– Wychwood Brewery
– Brakspear Beers
– Jennings Beer
– Ringwood Beers
– Marstons Beer Company
– Haacht Brewery
– Crafty Dan
– Lindemans Brewery
– Fullers
– Brunehaut Brewery
– Dundulis
– Schlenkerla
– Emelisse
– Westmalle
– Jacobs
– Traquair
– Syndikatet
– Kwak
– The Orkney
– Anderson Walley
– Het Anker
– Svaneke
– Refsvindinge
– Gulden Draak
– tAEppe fald

ir kitos – dar bus papildoma

Naminiai aludariai:
Povilas Žukauskas
Gediminas Navickas
Linas Zakarevicius

Plius vasario 16-18 dienomis bus daromas reidas į Lenkiją/Vokietiją atsivežti alaus iš kitų alaus daryklų, kurių Lietuvoje kol kas oficialiai dar nėra!

Maistas – WINGO ir master-chief Skirmantas Tomkevičius
Arbata, kava – WINGO.
Gira – Rokantiškių alus „Mažas mielas girinukas“.

– pakvietimai į renginį, be kurių nebūsite įleidžiami, yra riboti. Mažą jų kiekį turime ir mes, bet vis dėlto, pagrindinis platintojas – „Alaus brolija“. Pakvietimai nėra nemokami.  Tik nusprendę įsigyti pakvietimą gausite tikslią informaciją apie renginio vietą ir kainą (pakvietimo kainą susidaro: įėjimo į renginį mokestis, renginio taurė, pirmas užkandis ir pirmas alus). Dėl kvietimų galite kreiptis el. pašto adresais: info@beergeek.lt ir info@alutis.lt .

renginio programa (bus pildoma) :

16:00 Pradedam įleisti publiką.

18:00 Oficiali programa – aludarių ar jų atstovų prisistatymai scenoje ir/arba projektoriuje.

18:15 Pirmojo Lietuvoje oficialiai išvirto česnakinio alaus premjera! Aukciono būdų parduodamas pirmas serijos butelys (visi jie bus numeruoti). Aludaris Robertas atsako į susirinkusių klausimus. Vėliau – degustacija.

18:45 „Gero alaus parduotuvės“ pristatymas ir atsakymai į susirinkusiųjų klausimus.

19:15 „Alaus Kultura & Delicatessen“ pristatymas ir atsakymai į susirinkusiųjų klausimus.

22:00 Muzika, laisvas laikas pokalbiams ir pan.

01:00 Visi išlydimi namo.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Pradėkime nuo pradžių. Gruodžio mėnesį ne tik „Dundulis“ stebino savo naujienomis. „Švyturio“ alaus darykla taip pat nesėdėjo rankų sudėjus ir paleido net keturias naujienas. Kaip lietuviškam pramonės milžinui – tikrai labai daug.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Vardinė „20 statinių“ stout’o taurė, kurią gavome pristatymo metu.

Pirmiausiai buvo stout’as, pavadintas „20 statinių“. Jis brandintas viskio „Bunnahabhain“ statinėse 90 dienų ir parduotuvių lentynas pasiekė pirmąją gruodžio savaitę. Mūsų kolektyvas sulaukė kvietimo į šio alaus pristatymą, tačiau jo degustacijos aprašymo mūsų puslapyje nerasite dėl vienos priežasties – mano kuklia nuomone jis dar nebuvo pasiekęs savo skonio piko. Alui trūko brandos, todėl logiškesnis sprendimas buvo vieną butelį pasidėti į rūsį ir palaukti dar bent 90 dienų. Patikrinsim ir tuomet greičiausiai atsiras alaus degustacija. „20 statinių“ stout’as buvo pirmasis bandymas nustebinti – labai vykęs. Daug kam jo kaina pasirodė kosminė, bet galiausiai reikia suvokti, kad tokį alų pagaminti ne vaikų žaidimai ir už kokybę tenka mokėti brangiau. Vis dėlto, dabar jo lengvai ir negausi – dauguma, jei ne visas stout’as, jau išpirktas, o tai tik įrodo, kad kaina nesuvaidino didesnės reikšmės.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – pirmasis rimtas crafty atstovas Lietuvoje.

Toliau apie tai, kas taps nuolatine preke Lietuvos rinkoje. Pirmas rimtesnis (vis dar neapsisprendžiu ar „Vilkmergė“ turėtų būti laikomas crafty ar ne) didelės pramoninės daryklos bandymas pasiūlyti craft produktą. Tiksliau, toks alus vadinamas crafty. „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – eksperimentinis, mažas „Švyturio“ bravoriukas, kuriame atliekami alaus receptų bandymai. Jeigu rezultatas tenkina, tuomet partija verdama didžiojoje darykloje ir paleidžiama į plačiuosius vandenis. Pirmieji trys teigiamai paties „Švyturio“ įvertinti rezultatai: „Bėganti kopa“ – belgiškas witbier (kvietinis) stiliaus alus, „Ungurio kojos“ – amerikietiškas (taip rašoma oficialiame puslapyje) nefiltruotas lageris (apatinės fermentacijos alus) ir „Nežinomas krantas“ – belgiškas dubbel’is, kurio gamyboje naudojamos džiovinto ąžuolo drožlės. Šis alus taip pat pasirodė dar gruodžio mėnesį. Interviu su vienu iš „Raudonųjų plytų alaus dirbtuvių“ projekto idėjos generatorių ir kuratoriumi Andriumi galite pasiskaityti Gyčio ir Regio blog’e „alusalus.lt“. Savo įvertinimą jau pateikė ir Petrashka. Oficialiame alaus dirbtuvių puslapyje patalpintas įrašas, kuriame sakoma, kad vertintojai pasidalino į dvi dalis – teigiamai vertinančius ir palaikančius idėją bei heiterius, kurie purtosi vien išgirdę „Švyturio“ vardą („haters gonna hate“). Straipsnio pavadinimas atskleidžia, kad pasirinkau pirmąją pusę. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Pradėsiu nuo tokio elementaraus dalyko kaip alaus butelio išvaizda. Supilstytas į simpatiškus ir visiškai paprastus 0,33 l. buteliukus ir papuoštas įsimintina ir neperkrauta smulkmenomis etikete – alus atrodo estetiškai. Po kiekvienu pavadinimu surasite nurodytą stilių, o atsukę buteliuką į kitą pusę – svarbiausią informaciją apie produktą. Nurodomi naudoti apyniai, salyklai, kitos smulkmenos.

Aptarus butelio išvaizdą, pats laikas pereiti prie alaus degustacijos.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Bėganti Kopa

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ „UAB Švyturys-Utenos alus“

Stilius: witbier

Alk. konc: 4,5 %

Rekomend. temp: 10-11 °C

Pirmasis degustacijos sąraše – kvietinis alus. Alų degustuoju aukštesnės nei rekomeduojama temperatūra.

Spalva: skaisčiai geltona. Puta susidaro standi ir balta. Ilgainiui gražiai išsiformuoja.

Kvapas: pirmasis užsiuodžia bananas. Šiek tiek stebina, nes tai man asocijuojasi su vokišku weizenu. Įdėmiau pauosčius pasirodo ir citruso, bei gvazdikėlio natos. Ryškėja ir tropinių vaisių aromatas.

Skonis: alus lengvas, aukštos karbonizacijos (carbo – high). Alaus kūnas silpnas (body – low). Skonyje dominuoja citrusas. Jaučiamas ir citrusinio vaisiaus žievelės kartumas (etiketėje nurodomi saldieji apelsinai). Alus sausas, vasariškas. Poskonyje, be gomurį kandžiojančio sausumo, galima jausti ir lengvą kartumą (greičiausiai žievelė arba apynys). Asmeniškai aluje šiek tiek trūksta ryškesnių prieskonių aromato ir skonio. Alus pasirodė tarpinis variantas tarp witbier ir weizen.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Ungurio kojos

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: american lager

Alk. konc: 5,3 %

Rekomend. temp: 9-10 °C

Spalva: ryškaus gintaro, tamsiai geltona. Susidaro balta ir korėta puta, kuri labai greitai nusėda. Alus neskaidrus, šiek tiek drumstas.

Kvapas: dominuoja karamelės natos, kurios atsirado dėl naudoto karamelinio salyklo. Ganėtinai stiprus ir miežio aromatas. Kvapas tikrai nėra išraiškingas – norisi daugiau apynio žoliškumo, kurio šiuo atveju beveik nėra, nors naudotas sausasis apyniavimas. Galima pajusti nebent simboliškas ir labai užslėptas apyniškas natas.

Skonis: alus lengvo kūno (body – low) ir aukštos karbonizacijos (carbo -high). Alus lengvas, vandeningas. Jaučiamas apynių kartumas, kuris yra silpnokas, taip pat ganėtinai aiškiai jaučiama karamelė ir jos saldumas. Skonyje, kaip ir kvape, trūksta apynių raiškos. Poskonis sausas, traukiantis gomūrį.

Apibendrinant – tikėjausi daugiau, bet galbūt šitas alus suras savo vartotojų auditoriją. Jis neįpareigojantis ir tinkantis atsigaivinti vasarą, bet ne mano skonio.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Nežinomas krantas

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: dubbel

Alk. konc: 6,0 %

Rekomend. temp: 14-15 °C

Spalva: tamsiai ruda, linkusi į raudonumą. Rusva puta susidaro silpna ir greitai nusėda.

Kvapas: dominuoja džiovintų slyvų aromatas. Taip pat jaučiamas ir kitas džiovintas vaisius, sakyčiau abrikosas. Egzsituoja karamelinės natos. Kvapas saldus, medienos neužuodžiu. Galbūt šiek tiek trūksta kompleksiškumo, bet kvapas nenuvilia.

Skonis: labai ryškūs džiovinti vaisiai – slyvos, razinos. Kūno norėtųsi šiek tiek tvirtesnio, nes dabar jis vidutiniškas (body – medium). Karbonizacija vidutiniškai aukšta (carbo – medium/high). Skonis saldus, galbūt galėtų būti šiek tiek „ramesnis“, tačiau saldumas nėra labai įkyrus ir netrukdo. Poskonis sausokas, išryškėja šiek tiek degintų natų, lyg ir atsiranda mediena ir žinoma, viskas baigiasi saldžia džiovinta slyva.

Galutinis verdiktas: kaip pirmas bandymas – tikrai neblogas dubbel’is. Žinoma, yra kur tobulėti. Nederėtų jo lyginti su belgų klasika, tačiau tvirtesnis kūnas šiam alui nepamaišytų.

Alaus degustacija didesnių stebuklų neparodė, tačiau aš vis dar laikausi savo nuomonės, kad paragauti tikrai verta. Galbūt mano kartelė šiai produkcijai buvo šiek tiek per aukštai iškelta. Gali būti, kad koją pakišo ir tai, kad virti alaus stiliai buvo puikiai pažįstami ir žinojau, kad iš jų galima tikėtis daugiau. Sekantis „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ sąrašę – IPA. Labai laukiu šio alaus pasirodymo, nes jį bus galima įvertinti ne tik pasauliniame, bet ir lietuviškame kontekste, lyginant su Humulupu IPA.

Žingsnis pradėti virti crafty alų – labai sveikintinas. Sustabarėjusioje Lietuvos alaus rinkoje tai gali atsipirkti su kaupu. Ateityje „Raudonos plytos“ turėtų pateikti dar ne vieną eksperimentą, kurie, tikiuosi, kas kart bus vis geresni. Bet kokiu atveju toks eksperimentavimas – žingsnis į priekį.

Cheers!

Tartu – japoniškas craft’as ir Guinness’o rekordas

Istorija kaip aš atsidūriau Tartu – ganėtinai įdomi. Savo Facebook paskyroje buvome paskelbę pasiūlymą keistis alumi. Siūlėme Sierra Nevada „Old Chico Crystal Wheat“ ir laukėme skaitytojų pasiūlymų. Vienas pirmųjų pasiūlymų mums buvo mainais gauti japoniško craft’o, pirkto Estijoje. Žinoma, labai norėjom jo paragauti, todėl nedvejodami siūlytojui rašėm žinutę. Deja, skaitytojas ją pamatė per vėlai – alus jau buvo padovanotas. Galiausiai, alumi apsikeitėme su naminiu aludariu Linu (jo alus jau paragautas, atsiliepimas nusiųstas jam asmeniškai) ir King&Mouse bendrasavininku Šarūnu (jo Mikkeller barley wine vis dar laukia savo eilės, todėl atskiro post’o apie pirmą bandymą pasikeisti alumi dar nėra). Negavęs japoniško craft’o (Yo-Ho Brewing Company) turėjau tik vieną išeitį – pats jį nusipirkt. Taip išvykau į Tartu japoniško alaus medžioti.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Lino alus. Vienas jo augintų apynių mix’as (kairėje), o kitas šokoladinis alus su karobu.

Kaip visada, prieš kelionę pasiklioviau RateBeer miestų apžvalgomis ir pirmą kartą jos mane šiek tiek nuvylė. Tik prieš gerą savaitę, beskaitydamas komentarus Tikro Alaus puslapyje, sužinojau, kad Tartu slepiasi ne tik gera alaus parduotuvė (apie ją vėliau), bet ir dėmesio vertas pub’as – „J. R. Schrammi Keller, kuriame yra apie šimto rūšių alaus butelių, maždaug šešios rūšys „on tap“.“ Taigi, kitą kartą lankydamasis jau žinosiu vieną vietą, į kurią nueiti tikrai verta.

Būdamas Tartu neturėjau begalės laiko. Pirmiausiai, žinoma, prasukau pro senamiestį, apžiūrėjau universitetą ir galiausiai patraukiau link pirmo savo tikslo – Guinness’o rekordo.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Įėjimas į kalną – buvusį parako sandėlį

„Pussirohukelder“ aludė, esanti Lossi gatvėje, yra įsikūrusi buvusiame parako sandėlyje, visiškai prie pat Tartu universiteto. Parako sandėlis buvo įrengtas kalno, kuris dabar priklauso universitetui, viduje. Šiai aludei priklauso Guinness’o rekordas už aukščiausias pub’o lubas pasaulyje. Deja, tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta į tą vietą užsukt. Na, tiesa, dar yra nemokamas WiFi. Visa kita – apgailėtina. Interjeras kaip Marcėliukės klėčio – dvelkia ne senove, o paprasčiausiu kiču. Atmosferai atjauninti pasirinkti kabantys discoball’ai ir multimedijos. Ilgi, mediniai stalai primena Octoberfest’o stalus, galima užsisakyti ir litrinius bokalus. Muzika įvairi, pasitinka su the Beatles, o išlydi su Metallica. Restoranas taip pat rengia beer pong’o turnyrus. Žodžiu, „Pussirohukelder“ rasite visko, ko tik galite ieškoti, tik niekas nebus įgyvendinta aukštame lygyje. Ai, nors vieno dalyko tikrai nerasite – gero alaus. Jei jau esate ištroškęs, tuomet galėsite rinktis tarp didžiųjų komercinių Estijos aludarių flagmanų ir kabako naminio alaus, kurį verda Saku. Paragavau, skirtumo tarp jo ir Volfo porterio nesuradau.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Lubų aukštis 10,2 m.

Sekanti stotelė mano sąraše buvo „Õllepood Nr.1 Gambrinus“ alaus parduotuvė. Kažkiek primenanti Alus Salons Rygoje, įsikūrusi Ruutli gatvėje 18 Tartu. RateBeer’e jie nesikuklina ir patys save pristato kaip „first and best beershop in Estonia!“. Na, o mes vertinam.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Įėjimas į Ollepood Nr. 1 Gambrinus alaus parduotuvę

Nusileidus stačiais laiptukais žemyn, patenkama į parduotuvės patalpas. Jos nėra erdvios. Pastatyti keli kranai ir įvairiausios smulkmenos, suvenyrai, kurie sudaro barą. Arkinėse sienos angose sustatytos lentynos, kuriose sudėti apdulkėję bokalai pardavimui ir gausybė alaus. Alus stovi ir ant žemės, sustatytas kartoninėse dėžėse. Ten pamačiau ir japoniškus craftus. Asortimento perbėgimas akimis trunka neilgai. Šalia vienos lentynos sėdi keli studentai, aiškiai ne vietiniai. Vietos pasisėdėjimui nedaug, keturiese tilptumėt, bet su penktu jau būtų problematiška.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Asortimentą sudaro gyvas galas įvairiausios produkcijos. Pirmiausia, žinoma, pilna belgiškos klasikos. Trapistai, vienuoliai, saison’ai, strong ale. Na, trumpai tariant, beveik viskas, ko verta paragauti. Kita lentyna skirta anglams, sumišusi su šiek tiek vokiškos, čekiškos produkcijos, žodžiu – visko po truputį. Galiausiai grindys ir kampinė kairė lentyna skirta craft’ams. Mikkeller pasirinkimas panašus kaip GAP’e – labai nenustebino. BrewDog’as savo ruožtu ten turi tikrai didesnį asortimentą. Taip pat jau minėti japoniški craft’ai, keli kiti amerikietiški ir, jeigu neklystu, tai mačiau, kad feisbuke paskelbė, jog jau turi ir Pohjala produkcijos.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Parduotuvėje vyrauja lengvas chaosas. Paprašius paieškoti Duvel taurės, barmenas sudaužo vieną bokalą, kelių net nelabai ir pasiekia, galiausiai pareiškia, kad turbūt jau nebeturi. Nieko, pasiimu porą BrewDog’ų, St. Bernardus ir visus japonus, bei keliauju žiūrėt UEFA Čempionų lygos.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Futbolą žiūriu „Ristiisa Pubi“, kuriame karaliauja prohibicijos laikų Amerikos herojus Al Capone. Sienos papuoštos įvairiais jo ir jo gaujos plakatais, suėmimo orderiais ir bylos medžiaga. Ganėtinai įdomu. Alaus meniu neblogas. Be didžiųjų estų aludarių galima rasti kelis anglus, porą belgiškų alų. Aš futbolo žiūrėjimui pasirenku „Young’s double chocolate stout“. Šiaip baro atmosfera puiki, nemažai žiūrinčių mačą, daug studentų, o maistas nelabai brangus. Nors galbūt ir nelabai skanus. Tokia vidutiniška vieta, tinkanti sporto transliacijos peržiūrai.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Paskutinis atradimas – vietinė Rimi parduotuvė. Asortimentas ten didesnis nei Lietuvoje, o kainos nelabai kandžiojasi. Ten galite rasti Tripel Karmeliet, Chimay (visus), Duvel, Kwak, Paulaner Salvator ir nemažai kitos, dėmesio vertos produkcijos.

Japoniško craft’o degustacija jau greitai. Šiek tiek gaila, kad kelionės metu nežinojau apie J. R. Schrammi Keller pub’ą – parašykit jam recenziją į RateBeer!

Cheers!

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Scroll to top