Autorius: Tomas

Mike Hampshire: „Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi.“

Užsienio bloggerius ima dominti ne tik sena gera tradicinio lietuviško alaus virtuvė, bet ir moderni aka craft scena. Su vietinėmis tendencijomis susipažinti iš Junginės Karalystės atvyksta alaus blogeris Mike Hampshire, kuris taip pat pristatys daryklą Leeds Brewery (Vilniaus Prohibicijoje – kovo 23 (penktadienį), Kauno Vingiu Dubingiu – 24 d. (šeštadienį)). Lidso mieste gyvenantis alaus rašytojas taip pat priklauso Britų alaus rašytojų gildijai (British Guild of Beer Writers) ir keletą metų buvo pirmininku CAMRA (Campaign for Real Ale – nepriklausoma organizacija, propaguojanti angliškų elių ir pabų tradiciją) skyriuje Lidse. Trumpai apie save papasakojo interviu, o daugiau bus galima sužinoti gyvai susitikimuose.

 

Kaip prasidėjo tavo kelionė po alaus pasaulį?

 

Alų pamėgau būdamas 20-ies, o iki tol gerdavau tik premium lagerus ir vaisinius alkokokteilius. Ėmiau domėtis alaus gamybos procesu ir kaip vos keletas suderintų ingredientų gali sukurti tokią plačią skonių įvairovę. 2000-ųjų pradžioje JK prasidėjo alaus renesansas ir buvo pristatyta keletas nuostabių alaus pavyzdžių, kurie ėmė keisti žmonių požiūrį į alų. Tada didžiausią įspūdį man paliko alaus daryklos Thornbridge kūrinys Jaipur, kuris atvedė mane į teisingą kelią! (Vis dar favoritas ir šiandien).

 

Buvai nusprendęs mesti savo pagrindinį darbą ir užsiimti tik alaus reikalais?

 

Iš tiesų, tai šiuo metu darau ir tai, ir tai! Dirbu IT vadybininku kitame darbe ir laviravimas tarp abiejų veiklų yra nelengvas, tačiau randu laiko ir alaus pasauliui, nors dar kol kas vien tik to pragyvenimui nepakanka.

 

Kodėl atsisakei turėtų garbingų pareigų organizacijoje organizacijos CAMRA skyriuje, Lidse?

 

Einant Leeds CAMRA pirmininko pareigas gerai praleidau laiką ir tai buvo maloni patirtis. Tačiau po 3 metų norėjau skirti laiko sau, kad galėčiau atrasti naujus dalykus alaus pasaulyje ir vienintelis būdas kaip tai padaryti buvo tik palikti šias pareigas. Manau šiame CAMRA skyriuje padariau nemažai teigiamų pokyčių, o visa tai, ką išmokau būdamas šioje rolėje bei kitų organizacijos savanorių palaikymas man padėjo pasiekti tai, kur esu dabar.

 

Papasakok, kas yra Britų alaus rašytojų gildija?

 

Tapau šios organizacijos nariu 2017-ųjų pabaigoje. Jau buvau pradėjęs vesti savo blogą ir žinojau kitus žmones iš šios gildijos, tad pajutau, jog būtų smagu tapti jos dalimi. Šią organizaciją pagrinde sudaro žmonės, kurie jaučia didelę aistrą alui ir nori skleisti žinią rašydami apie jį. Nariai yra tiek profesionalai iš alaus industrijos, tiek žmonės, kurie tiesiog mėgaujasi pinta gero alaus. Gildija metų eigoje taip pat organizuoja specialius renginius savo nariams, o viską vainikuoja apdovanojimų ceremonija. Kol kas man dar neteko laimėti, tačiau tikiuosi, jog tikrai pavyks!

 

Kaip atrodo alaus scena Lidse?

 

Labai gyva! Daugiau apie tai papasakosiu per Leeds Brewery degustacijas. Tačiau vertinant bendrai, mieste ir aplink yra virš 20 alaus daryklų bei labai energinga barų scena, ypatingai centre. Be abejo, galiu būti šališkas, tačiau manau, jog Lidsas yra vienas iš JK lyderių šioje sferoje.

 

Kokios tendencijos vyrauja apskritai JK alaus scenoje? Ar cask eliai vis dar yra svarbi tradicija?

 

Labai daug įvairių nuomonių egzistuoja apie tai, kas vyksta JK ir kur tai veda. Cask alus, manau, visada bus svarbu, nes tai yra dalis mūsų nacionalinio alaus identiteto. Taip kaip belgai turi savo lambikus, o vokiečiai ir čekai – savo lagerius. Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi. Ką aš pats pastebiu Lidse, jog nors ir craft alaus populiarumas auga, tačiau tai neįtakoja cask reikalų – vis dar matau išskirtinį pasirinkimą. Šiuo metu mėgaujamės naujų bravorų banga, nors, mano požiūriu, ji greitai sulėtės, nes vartotojai pradeda ieškoti pastovumo ir kokybės vietoje to, kad vaikytis naujų madų.

oktoberfestas ir rožiniai akiniai

Spalio mėnuo ir Oktoberfest yra du neatsiejami sinonimai. Nors Oktoberfest dažniausiai vyksta rugsėjį ir baigiasi pirmosiomis spalio dienomis (oh the irony). Šiuo metu Vokietijoje, Miunchene, vis dar vyksta kasmetinis Oktoberfest alaus festivalis, kuris turi gausybė mažų klonų visame pasaulyje. Tikrasis Oktoberfest vyksta būtent Miunchene ir jame dalyvauja šešios Miuncheno įsikūrusios alaus daryklos, tokios kaip Paulaner ar Spaten, tačiau net ir pačioje Vokietijoje galit surasti Oktoberfest kopijas kituose miestuose, kaip pavyzdžiui Berlyne – tik ten masiškumas kiek mažesnis, bet esmė ta pati. Aš pats esu dalyvavęs mini Oktoberfest, kuris vyko Grace, nuostabiame Austrijos mieste, bet gal apie tai nesiplėsiu. Geriau pakalbėkim apie patį fenomeną.

Kokia gi Oktoberfest esmė? Į šį reiškinį galima žvelgti dvejopai – užsidėjus rožinius akinius arba ne. Jeigu paklausit manęs – Oktoberfest yra toks festivalis, kuriuo metu esate su dar keliolika tūkstančių žmonių suvaromi į atvirą lauko palapinę, pasodinami ant pačių nepatogiausių sulankstomų suolų, prie daugkartinio naudojimo, bet vienkartinėmis medžiagomis surėdyto stalo. Tuomet stotingos vokietės įsispraudusios į įliemenuotas dirndl sukneles ir pilvoti vokiečiai sulindę į tradicinius bavariškus Oktoberfest lenderhosen (visada per mažus) sukasi aplink jus su penkiolika litrinių bokalų vienoj rankoj. Jūs, permokėdami nežmoniškas sumas, verčiat vieną alaus litrą po kito, užsikasdami druskuotomis baronkomis ir bratwurst sasyskomis su tušintais kopūstais po penkioliką eurų ir dievagojatės, kad čia žymiai geriau nei alaus bokštas Forto dvare prie karkos. Toks būtų neromantizuotas šios alaus šventės paveikslas. Bet juk čia tradicija, o tradiciją galima pavaizduoti ir komerciškai patrauklesnėmis spalvomis.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

it’s that time of a year again!

Deduosi savo rožinius akinius ir pasakoju jums, kad Oktoberfest istorija spalvinga – sakoma jog pirmasis Oktoberfest buvo skirtas karaliaus Liudviko vestuvių su princese Teresa paminėjimui 1810 m. spalio 12 dieną. Tuomet vokiečiai buvo kviečiami į pievą (Theresienwiese, vėliau vietinių pradėta vadinti tiesiog „Wiesn“) prieš miesto vartus atšvęsti šios karališkos šventės. Ta proga buvo surengtos ir žirgų lenktynės, kurias nuspręsta pakartoti ir kitais metais, o tai dažniausiai ir laikoma Oktoberfest tradicijos pradžia. Vėliau festivalis nuolatos plėtėsi ir augo. Sakoma, kad per 100-tąjį Oktoberfest buvo išpilta apie 120 tūkstančių litrų alaus ir jame dalyvavo maždaug 12 tūkstančių žmonių. Pats festivalis buvo atšaukiamas retai, tik dėl ligų, epidemijų, karų arba ekonominių sunkumų (po pirmojo pasaulinio karo). Naciams būnant valdžioje Oktoberfest buvo naudojamas kaip propagandos įrankis ir žinoma, žymiajame Weisn lauke žydai buvo nepageidaujami, o po Sudetų krašto aneksijos festivalis buvo pervadintas į Vokietijos imperijos folkloro festivalį. Tiesa, tas pavadinimas gyvavo tik metus, nes nuo 1939 m. iki 1945 m. festivalis nevyko dėl Antrojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija buvo atgaivinta. Skaičiuojama, kad festivalio pradžios iki šių dienų festivalis nevyko tik 24-erius metus. 2013 metais (velėsnės patikimos statistikos neradau) Oktoberfest festivalį Miunchene aplankė 7,2 milijonai žmonių, buvo išgerta 6,9 milijonai litrų alaus, suvalgytos 5499899 vištos, 140225 poros kiaulienos dešrų ir pamestos 950 ID kortelės.

Tradiciškai Oktoberfest šventės metu geriamas Oktoberfest Märzen stiliaus alus (tokį pagal susitarimą gali virti tik tos šešios Miuncheno alaus daryklos) – vienas iš lagerių (apatinės fermentacijos alų) pradininkų, suformavusių ištisą vokiškąją ir stipriai prisidėjęs prie čekiškosios alaus tradicijos susiformavimo. Märzenbier alaus stiliaus istorija prasideda po Bavarijos hercogo Vilhelmo IV 1516 m. išleisto „alaus grynumo įstatymo“ (Reinheitsgebot), nustačiusio alaus virimo sezoną nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Jurgio (balandžio 23 d.), ir jo sūnaus Albrechto V dekreto, visiškai uždraudusio virti alų per likusius 5 vasaros mėnesius. Galutinai Märzenbier susiformuoja tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tuomet kai kuriose Vokietijos ir Austrijos vietovėse alus tradiciškai raugtas labai žemoje temperatūroje (apatinė fermentacija). Tokį alų darydavo žiemą, o vėliausiai – kovo mėnesį, todėl vokiškai jis vadinamas Märzenbier (kovo alus). Atšilus orams gamyba sustodavo, todėl žiemą reikėdavo prigaminti tiek alaus, kad užtektų ir šiltuoju metų laiku. Žiemą pagamintas alus per vasarą brandintas šaltuose sandėliuose (vok. Lagerung), iš čia greičiausiai ir kilo kitas šios alaus kategorijos pavadinimas lageris (vok. Lager – sandėlis). Alui bręstant žemoje temperatūroje, statinėse lėtai vykdavo antroji fermentacija (vok. Nachgärung, angl. conditioning), kurios metu alus prisisotindavo angliarūgštės, mielės nusėsdavo statinių dugne, alus būdavo ypatingai skaidrus ir gaivaus skonio. Paskutinės statinės būdavo suvartojamos per rudens šventes Oktoberfest, todėl Märzenbier ir Oktoberfestbier yra paradoksalūs sinonimai. Bavarijoje Märzenbier buvo aukščiausios alaus kokybės etalonu.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

Muncheno dunkelis iš Vienos

Austras Antonas Dreheris (1810-1863), aludario iš Švėchato prie Vienos sūnus, beruošdamas perimti šeimos verslą: stažavosi Sedlmayrų darykloje Miunchene (dabar žinoma kaip Spaten alaus darykla), po to Anglijos ir Škotijos daryklose, kur tyrinėjo angliškus salyklo apdorojimo metodus, kuriuos pritaikė Švėchate. 1841 m. Vienos publikai jis pristatė savąjį raudono gintaro spalvos pramoninį Märzenbier, sužavėjusį imperijos sostinę. Šiandien jo sukurtas alus priskiriamas šviesiesiems lageriams (pale lager) ir vadinamas Vienna style lager (arba amber lager, Schwechater Lager). Dreherio lageris laimėjo medalius Vienos (1853) ir Paryžiaus (1862, 1869) parodose, o 1861 m. imperatorius Pranas Juozapas I jam skyrė ordiną už nuopelnus.

Nepaisant komercinės sėkmės, čia Märzenbier stiliaus formavimasis nesibaigia ir iki dabartinio Oktoberfest alaus jam kelią skynė ne tik recepto tobulinimai, bet naujausi technologiniai atradimai ir jų pritaikymas. 1873 m. inžinierius Carlas von Linde (1842-1934), dirbęs Sedlmayrų (Spaten) daryklai Miunchene, sukonstravo elektrinę šaldymo mašiną. Pasitelkus jo išradimą, pramoninis lagerį buvo galima daryti ištisus metus. Dar svarbesnis buvo pirmųjų mikrobiologų indėlis pramoninės aludarystės plėtrai. Revoliucinis Louiso Pasteuro (1822-1895) atradimas (1861) – rūgimas esąs ne cheminės, o biologinės prigimties – turėjo praktinę vertę aludarystei. Kopenhagos „Carlsberg“ alaus daryklos savininkas Jacobas Christianas Jacobsenas (1811-1887) 1875 m. darykloje įkūrė mikrobiologijos laboratoriją, kuriai vadovauti 1879 m. pakvietė patyrusį chemiką ir biologą Emilį Christianą Hanseną (1842-1909). 1883 m. jis išgrynino apatinės fermentacijos mielių štamą, pavadinęs jį Saccharomyces pastorianus Louiso Pasteuro garbei. Šiandien ši hibridinė mielių rūšis geriau žinoma pagal Kopenhagos alaus daryklos pavadinimą Saccharomyces carlsbergensis ir viso pasaulio alaus daryklose naudojama lagerio gamybai. Ir nuo to laiko lageris pradėjo karaliauti verdamo alaus kategorijose ir vienu metu net 85% viso pasaulyje išverdamo alaus buvo apatinės fermentacijos. Ne išimtis ir Oktoberfest, kuris po šių technologijų atradimų ir ištobulintų Märzenbier receptų tapo neatsiejamas nuo vokiškosios alaus pilimo tradicijos ir ilgainiui išpopuliarėjo visame pasaulyje.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Vasara baigėsi. Man asmeniškai šita vasara buvo nerealiai darbinga – prie savo nuolatinės veiklos Prohibicijoje pridėjau dar vieną darbą – tapau barmenu Alaus Bibliotekoje. Panorau susipažinti su baro virtuve iš vidaus ir negalėjau praleisti progos padirbėti viename iš geriausių Vilniaus barų. Taip pat baigiau mokslus Vilniaus universitete, oficialiai tapau istorijos magistru. Dėl šios priežasties buvau pristabdęs blog’o rašymą. Vien magistro parašymas per mėnesį suvartoja visą norą rašyti ką nors on the side. O dar papildomai paruošiau porą skyrių naujai knygai apie alų, kurie, labai tikiuosi tiks redaktoriui ir anksčiau ar vėliau pasirodys prekyboje. Tai dar viena mūzas vagianti ir rašymo džiaugsmą valganti hidra, po kurios šėlsmo teko ieškoti naujų įkvėpimų.

Vieną iš tokių įkvėpimų vėl sėsti prie klaviatūros pasiūlė Lietuvos aludariai, nes jų vasara buvo kažkas anbilyvibl. Tiek naujienų aš jau senokai nepamenu – daug ką pasako ir pats faktas, kad net ne visas spėjau sugaudyti ir tikrai ne apie visas paskelbiau BeerGeek facebook’e. Taigi, šiandien Jums pristatysiu asmeninį Lietuvoje išvirtų vasaros alų TOP 5 ir labai tikiuosi, kad jūs tą patį padarysit komentaruose.

Pirmiausiai reikėtų pradėti paminint kelis alus, kurie nors ir buvo labai geri, bet neprisikasė iki mano penketuko. Jeigu seniau sukdavau galvą kaip man čia tuos penkis alus įtraukti, tai dabar susidūriau su problema, kurių alų neįtraukti. Bet gi čia malonus galvos skausmas, ane? Taigi, pirmiausiai norėčiau paminėti, kad Tikras Alus kolaboracija su Apynio bravoru sugrįžo. Vasaros griausmas, kiekvienam lietuviui pažįstamas dėl vienos liepos mėnesio savaitės ir vėl buvo pristatytas į kelis geriausius Lietuvos barus. Prisipažinsiu, kad nuo alaus pristatymo iki kol man teko jo paragauti nubėgo ne viena bačka. Man daug pasakojo, kad pirmas virimas buvo silpnokas, todėl antrame buvo naudojama daugiau apynių ir pasirinktas kiek patobulintas receptas. Aš pats paragavau tik antrąjį virimą ir man labiausiai įsiminė labai lengvas angliškam golden ale’ui būdingas apynio poskonis ir ganėtinai stiprus salyklinis skonis. Sunkiai kilo ranka nustumti šį alų į šeštą vietą, bet galiausiai taip nusprendžiau, todėl, kad praeitą vasarą šis alus man paliko geresnį įspūdį.

Kitas alus, kurio nebus mano penketuke – Dundulio virimas specialiai Mėnuo Juodaragis festivaliui. Alus su kadagio uogomis į penketą nepateko, nes tiesiog jo vis dar neparagavau (greičiausiai ir neparagausiu).

Taip pat reikėtų paminėti ir Sakiškių bravoro Gin&Tonic IPA, kuri sukėlė dvejopus jausmus. Paragavus pirmą kartą alus neįsiminė, pasirodė nuobodus, nelabai tvarkingas. Antrą šansą šiam alui suteikiau po keletos dienų ir tuomet jis man atsiskleidė žymiai įdomiau – daugiau toniko, daugiau skonių, bet galbūt šiek tiek per daug. Nors sausas finišas buvo žeurei geras.

O toliau – startinis penketas.

Tvirtai penktoje vietoje įsitaisė Dundulio bravorių Saulenis. Oficialiai auksinis elis, o neoficialiai – vokiškas Kölsch stiliaus alus. Jeigu kyla klausimas kodėl neoficialiai, tai tik todėl, kad Kölsch stilius yra saugomas regioninės nuorodos ir oficialiai verdamas tik Kiolno regione. Šitą alų Simonas pristatė dar vasaros pradžioje ir tai buvo viena pirmųjų naujienų – naujas, Lietuvoje nematytas alaus stilius, bei įdomus apyniai. Žvėryno Špunkoje vykusiame pristatyme, vienas iš Dundulio vedlių pasakojo, kad Sauleniui parinkti neįprasti apyniai – Saphira, Poliaris ir Mandarina. Lyg to būtų maža – alus sausai apyniuotas su Poliaris apyniais, kurie alui suteikia lengvą mėtų aromatą ir poskonį. Visa tai sujungus gavome Saulenį – labai lengvo kūno, šiek tiek drumstą alų, kurį puošia standi, balta puta. Kvape jaučiami šiaudai, žoliškas/žemiškas apynys, kiek saldokas medaus ir bananinių esterių mišinys. Alaus karbonizacija pakankamai aukšta, skonis vandeningas, kiek karstelėjęs, bet gerai subalansuotas šieniškais salyklo intarpais. Saulenyje nemažai žolelių skonių ir kvapų, bet juos surinkti į bendrą ir apibrėžiamą paletę gan sunku. Ieškant galima apčiuopti šiek tiek mėtos, ką tik nupjautos žolės ar juodųjų serbentų aromatų/skonių.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Dundulio Saulenis

#4 – Genys the IPA. Buvau šio alaus pristatyme Marse ir tuomet aludariams sakiau, kad vasarai šis alus gali pasirodyti kiek per stiprus. Genio aludaris Jonas, tuomet man užsiminė, kad mąsto apie kiek silpnesnį šio alaus variantą. Vis dėlto, dabar jau nepamenu apie kokį stiprumą mes tuomet kalbėjome, nes kaip ir įprasta, kad American IPA būna stipresni ir sodresni, o šita the IPA ne išimtis. Pats alus, nors ir nėra stulbinančiai kartus ar ypatingai lengvas, yra ganėtinai gaivus ir dabar atmintyje perbėgęs visus kartus kuomet teko šio alaus atsigerti, drąsiai jį pastačiau į ketvirtą poziciją. Šiai IPA parinkti tradiciniai triple C apyniai (Centenial, Columbus ir Cascade), bei Summit, nes cituoju „man pasirodė, kad reikia“. Salyklinę bazę sudaro Golden Promise salyklas. Bendras rezultatas? Kiekvieną kartą ragaujant šio alaus mane stebindavo jo šviežumas – atrodė, kad patiekiamas alus buvo ką tik ištekėjęs iš fermenterio – nuostabus apynio kartumas, žoliškumas, eteriniai aliejai (suteikiantys malonų pušyno ir citrusų aromatą), lengvas kūnas, kiek aukštesnė karbonizacija ir vos jaučiamas salyklo saldumas. Paragavus net nesijausdavo, kad alus tarsi ir nelabai sesijinis. Lygiai taip pat pasimiršdavo, kad temperatūra lauke jau senokai perkopus 25 laipsnius Celsijaus. Vat taip ir susigyvenau su Geniu ir todėl jam ir skiriu #4 vietą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Genys the IPA

Kad ir kaip gerai šią vasarą dirbo dauguma mūsų craftinių aludarių, bet visišku nugalėtoju (mano širdies ir gomurio čempionu) turiu paskelbti Sakiškių bravorą. Vyrukai iš Sakiškių padirbėjo stulbinančiai. Aš jau trumpai papasakojau apie jų Gin&Tonic IPA, kuris nors ir buvo labai įdomiai surėdytas, bet nepaliko tokio įspūdžio, kaip šitie trys alūs:

#3 – naujas IPA receptas ir 5,5% raumuo (buvo 7,2%). Aš nežinau ar jie skaito ką rašau ir komentuoju Untappd (toks socialinis tinklas mėgstantiems registruoti kiekvieną išgertą bokalą), bet po jų IPA (7,2%) pasirodymo rašiau, kad norėtųsi silpnesnės versijos geriems orams. Tai vat jie paėmė ir padarė: silpnesnė, geresnė ir sesijinė IPA su ta pačia triple C bomba. Pirmą kartą paragavus šios IPA pasijutau tarsi Amerikoj (nors ten niekada ir nebuvau) – buvo nerealiai gerai. Apynio kartumas, beveik jokio salyklo, tokia tvarkinga, išbaigta. Neradau prie ko prikibti. Vienintelis note’as telefone sako: „kur puta?“. Jeigu tai vienintelis priekabis, tai klausimų kaip ir nekyla. Tačiau Sakiškės šiltajam sezonui pasiruošė taip gerai, kad tokia IPA prasibrovė vos iki trečios vietos.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

sakiškių american ipa vertinamas untappd

#2 – Sakiškių Gose su avietėmis. Ir /o-mai-gudnes-jebus-kraist-hauli-kau/ jeigu praeitam sezone gose’as buvo kaip eksperimentas, pirmasis blynas, kuris kiek prisvilo, tai antras kartas buvo ameizing. Tai tikrai nebuvo alus kiekvienam, bet jis buvo išvirtas nuostabiai (mano asmeninė nuomonė, paremta palyginimu su to Ol Gose to Holywood). Gose tai toks vokiškas alaus stilius kilęs iš Leipcigo regiono, kuris vadinimas šalia tekančios Goslar upės vardu. Laikais kai upės vanduo aprūpindavo aplinkines alaus daryklas vandeniu alus buvo natūraliai sūrus (įsivaizduokim alų, kurio pagrindas Vytauto mineralinis vanduo). Dabar siekiant atkurti tradicinius skonius Sakiškių aludariai pasitelkė druską (sako Himalajų, jei kam nors atrodo, kad ružava druska turi kitokį skonį, nei balta) ir dar užmetė keletą (šimtų) kilogramų aviečių (nes vokiečiai išvis siūlo šitą stilių ir berliner weisse gerti su sirupu) – galutinis rezultatas yra toks nepakartojimai gardus, kad net visiški alaus analfabetai atėję į Alaus Biblioteką gerdavo pokalą po pokalo. Tereikėdavo paminėti, kad pirmas gurkšnis nepratusiam bus itin rūgštus, o toliau skonio receptoriai vis labiau pripras prie keisto šio alaus stiliaus skonio ir vualia. Antra vieta ir pasiūlymas tęsti pradėtą darbą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Sakiškių alus Gose with Raspberries #sooopink

#1 – Sakiškių Corn Lager. Aš nesiplėsiu pasakodamas apie alų, nes savo redneckiškus viražus, kuriuos man sukelia Corn Lageris jau esu aprašęs. Dar kartą garsiai pasvarstysiu ar Sakiškių aludariai skaito, ką aš rašau, nes tai jau antras sutapimas. Pirmą kartą apžvelgdamas šitą alų sakiau, kad jam nepamaišytų gera sauja papildomų apynių, kurie subalansuotų perdėtą kukurūzo saldumą. Taip jie ir padarė – įmetė gerą kiekį Citra apynių ir padarė beveik neįmanomą dalyką – gerą, sesijinį, craft lagerį (tokį, kuris žengia koja kojon su vokiškom ir čekiškom legendom ir yra galva geresnis už itin nuvylusį Brewdog This.Is.Lager). Tarsi žaibas iš giedro dangaus nustebinęs mano skonių receptorius, šis alus iškart tapo mano vasaros favoritu. Kiekvienas pub’as, kuris šios gėrio neturėjo gali griaužti nagus. Tiesiog. Pirma vieta, nes alus yra sesijinis, neįkyrus, skaidrus (ko trūko pirmoje versijoje) ir dar lageris. Gerais laikais gyvenam!

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Pabaigai tik paminėsiu, kad geri Sakiškių darbai su vasara nesibaigė. Visai neseniai buvo pristatytas viskio statinėse brandintas angliškas imperial porteris ir sour pale ale’as, kurį įkvėpė To Øl Sur Simcoe. Taip pat buvo patobulintas ir angliško bitterio receptas. Man kyla vienintelis klausimas – ar spėsiu viską paragaut? O šiaip tai, pagaliau sugrįžo sekmadienio skaitiniai ir jūsų top 5, 3 ar tiesiog vasaros top laukiu komentaruose.

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd – https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

blogerių savireklamos savaitė 2016 | beergeek’o skaitiniai

Kiekvienais metais blogerių tarpe vyksta iniciatyva pavadinimu blogerių savireklamos savaitė, kurios sumanytojas yra bene žinomiausias Lietuvos žiurkėnas – Rokiškis Rabinovičius. Šie metai netapo išimtimi. Pirmą kartą prie šios savaitės norėčiau prijungti ir BeerGeek.lt, nes jeigu jau bandau atgaivinti blog’ą iš mirusių, tai reikia naudotis tokia proga.

Blogų aš skaitau daug ir dažnai, nes man patinka pati internetinio dienoraščio idėja – nevaržomos laisvės ir kūrybos siekis, rašymas be formatų ir rėmų. Tiesa, turiu pastebėti, kad didelę dalį mano skaitomų tekstų parašo ne lietuviai, nes labiausiai mane dominanti blogų tema – alus – Lietuvoje yra aprašoma gana skurdžiai. Šiandien parašysiu apie kelioliką savo skaitomiausių blogų įvariomis temomis, o pradėsiu, žinoma, nuo alaus.

Pirmasis mano alaus blogo pasirinkimas nuo pirmųjų BeerGeek’o dienų buvo tikrasalus.lt – tai vieta, kuri įkvėpė mus pradėti savo blogą. Pagrindinis Tikro Alaus blogo autorius, ramtynas, buvo vienas pirmųjų, kuris pasveikino mus prisijungus prie Lietuvos blogosferos. Tikro Alaus tekstai labai informatyvūs, paliesdavo aktualias temas. Taip pat nevengdavo antropologinių ir socialinių įžvalgų, todėl įrašai patapo įdomus ir iš profesinės (jeigu taip galima pavadinti studijas universitete) pusės. Apmaudu, kad dabar tinklapis atnaujinamas retai, bet still, šitą blogą galima naudoti kaip archyvą ir karts nuo karto perskaityti šį bei tą naujo. Dažniausiai apie tai prie ko rankas prideda ir pats ramtynas. Galbūt ateityje ateis dar vienas aktyvumo periodas.

Kitas blogas mano alaus saraše yra mgkolekcija.wordpress.lt . Šitas tinklaraštis šiuo metu vienas aktyviausių alaus scenoje. Dažniausiai sutinkami tekstai apie alaus degustacijas, bet kadangi blogo autorius, Modestas, yra puikus fotografas – bloge galima aptikti ir foto apžvalgų. Vis dėlto didžiausias šio blogo turtas yra ragauto lietuviško alaus katalogas. Man dažnai nekyla rankos ragauti dalies Lietuvoje verdamos produkcijos, bet dvejodamas ar verta gadinti savo skonio receptorius perkant tam tikrą produktą visada stengiuosi užmest akį, ką apie juos yra parašęs Modestas.

Dar vienas blogas, kurio stiprioji pusė yra alaus degustacijos – breadandbeer.lt . Šitas blogas lietuviškoje blogosferoje išsiskiria tuom, kad: a) ilgą laiką naudojo tik Twitter ir Instagram komunikacijai socialiniuose tinkluose; b) rašo ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Ir rašo jie tikrai gerai. Taip pat šiuo metu yra ganėtinai aktyvūs. Vizualiai vienas iš geriausiai tvarkomų blogų, kuriame degustacijos ima viršų, bet nepamirštama aptarti karščiausių alaus scenos renginių ar pasidalinti kelionių įspūdžiais. Pastarųjų palinkėsiu daugiau ateinančiais metais.

Jeigu Lietuvos alaus blogosfera žengsime toliau pasieksime pingvi.com . Pingvinai taip pat aktyvūs, o jų blogas išsiskiria pateikiama informacija – tai tarsi įdomiausių užsienio alaus naujienų (straipsnių) ir lietuviškų alaus naujienų degustacijų mišinys. Vienas iš senesnių ir vis dar aktyvių lietuviškų alaus blogų.

Dar keli verti paminėjimo alaus blogai yra: nulis.lt – dabartinio Vilkmergės someljė Vidmanto asmeninis tinklaraštis kuris, jeigu manęs neapgauna atmintis, prasidėjo nuo namo statybų blogo dar tuomet, kai blogai man išvis nerūpėjo. Vidmantas nepamiršta ir alaus, apie kurį galima paskaityti ne viename įraše. Kitas blogas – alusalus.lt – buvo labai aktyvus ir rašantis apie viską, netgi, kas man labai patiko, ne tiek apie degustacijas kiek apie patį alų ir alaus kultūrą. Jie netgi dalyvavo LOGIN ir pasirodė labai neblogai, tik paskutinę akimirką juos aplenkė kažkoks komercinis tinklapis su dideliu marketinginiu biudžetu. Tačiau, paskutinis įrašas alusalus bloge buvo patalpintas 2015 metų vasarą ir tuomet prasidėjo štilis. Tikiuosi jis greitai baigsis.

Tai yra bene viskas ką aš skaitau iš lietuviškos alaus blogosferos, tačiau tai tikrai nėra vieninteliai mano skaitomi blogai. Gana daug dėmesio praleidžiu naršydamas maisto ir kitų alkoholinių gėrimų blogų pasaulyje. Vėlgi, Lietuvoje jų nėra labai daug, bet yra keletas, kuriuos tikrai rekomenduoju.

Pirmiausiai norėčiau paminėti Urtės iš Čiop Čiop asmeninį tinklaraštį apie maistą ir vyną – dervynas.lt . Tai matyt vienas populiariausių tokio tipo blogų Lietuvoje. Vizualiai labai gražus ir tvarkingas asmeninis tinklaraštis, kuriame aktualiausios restoranų naujienos, trendai, vyno paprotinimai. Tikrai geras ir rekomenduotinas blogas, kurio gali pavydėti alaus scena Lietuvoje.

Kitas, visiškai neseniai pradėtas, todėl vargu ar daug kam jau žinomas blogas apie gėrimus, o tiksliau apie viskį – mywhiskydiary.net . Blogo autorė yra lietuvė gyvenanti Škotijoje ir dirbanti viskio distilerijoje. Rašo apie viskį ir viskio kultūrą pasaulyje ir svarbiausia rašo lietuviškai. Tai yra wow man, kaip gėrimų entuziastui, visiškai kitoks požiūris į alkoholinių gėrimų blogą. Daug asmeninių patirčių, „vidinės“ informacijos ir viskio istorijos/gamybos subtilybių. Viskis yra stipresnysis alaus brolis, todėl šitas blogas yra bene geriausia kas galėjo nutikti lietuviškoje blogosferoje.

Norėčiau paminėti ir kelis maisto blogus: storaspomidoras.lt ir puodas.lt . Apie pomidorą sužinojau po parašytos Žmogšalos festivalio apžvalgos ir nuo to laiko karts nuo karto patikrinu šio tinklaraščio naujienas. Ten gausu informacijos apie receptus, pirkinius, restoranų apžvalgas – visko po truputį, visko gana daug. Antrasis „maistinis“ blogas, puodas.lt, yra alaus blogo breadandbeer.lt bendraautorės Ignės kurinys (bent jau taip spėju). Apie blogą sužinojau tik prieš kelias dienas, bet jūs nueikit patikrinkite receptus. Verta! O jeigu prie kiekvieno recepto dar pasiūlytų ir tinkamą alaus stilių ar net konkretų alų, būtų wow!

Aš taip pat skaitau gana daug blogų, kurie nėra susisiję su gėrimais ir/ar maistu. Pasidalinsiu vos keletu iš jų, kurie mano nuomone yra išskirtiniausi. Pirmiausiai, žinoma, jau gana senai skaitau Rokiškį Rabinovičių (rokiskis.popo.lt), nes man patinka napalmu deginamos vatos kvapas. Rokiškį suradau ieškodamas informacijos apie sovietmečio erą Lietuvoje ir likau užkabintas nuo pirmo teksto. Tai yra maždaug tas dėl ko man patinka skaityti blogus – savitas, neformalus rašymo stilius, kandžios pastabos, daug asmeninės nuomonės – visa kas gali būti geriausia bloge. Kitas blogas, kuris yra mano antrojo hobio įtaka – istorijos įdomybės (istidom.lt). Dažnai atnaujinamas blogas, kuriame gausu įdomių istorinių trupinių. Net nežinau ar verta plačiau pasakoti, greičiausiai ne.

Dar vienas mano skaitomųjų sąraše yra mano buvusio grupioko blogas – Pakelės Mažvydas (pakeles-mazvydas.blogspot.lt/). Prisipažinsiu, jeigu autorius nebūtų mano grupiokas apie šitą lietuviškos blogosferos kampą žinočiau tiek pat kiek dabar žinau apie baletą. Bet karts nuo karto į šitą blogą užsuku, nes man patinka spinduliuojama žodžio ir minties laisvė, bei aštrūs pasisakymai aktualiomis socialinėmis temomis. Na bent jau aš taip interpretuoju tekstus. Pasižiūrėkit ir įvertinkit patys.

Užsuku ir į kitą interneto pusę (galima ją pavadinti tamsiaja) – skaitau ir blaivybės žodžio skleidėjus. Mano akimis vienintelis žmogus, kuris rašydamas remiasi ne tik emocijomis, bet savo žodžius bando pagrįsti yra neseniai į politiką su žaliaisiais pasukęs Aurelijus Veryga (http://blaivus.blogspot.lt/). Nors valstiečių partija parsiduoda su paskutine populistine blaivybės banga, bet šito žmogaus tekstai verti dėmesio, vien dėl to, kad jis už blaivybe pasisako ne pirmus metus. Sutinku su juo nedažnai, bet kai kurios idėjos svarstytinos, todėl paskaityti verta.

Na ir šiam kartui paskutinis, penkioliktasis mano skaitomųjų sąraše – dansu.lt . Blogas, kuris jau senokai išaugo blogo apibrėžimą, bet vis dar mėgsta ir gali pasisakyti aštriai. Jį pradėjau sekti, kuomet blogas pradėjo rašyti apie alų. Tiesa tik apie crafty, bet jų pateikiama rinkos statistika pasirodė įdomi, o dabar ten karts nuo karto sugrįžtu pasidomėti komunikacijos ir technologijų naujienomis.

Kokius blogus skaitot jūs? Pasidalinkit ką praleidau iš alaus blogosferos.

P.S. blogai surašyti atsitiktine tvarka.

Cheers!

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

taip atrodo presuoti apynių spurgai ir nuotraukoje beveik neįžiūrimos granulės. Apyniai: cascade ir centennial

Prieš kiek seniau nei savaitę užsukau į „Savas Alus“ nusipirkti apynių Barcelona Beer Company alaus pristatymui. Turėjau sąrašą su keliolika apynių rūšių ir vienos negavau. Marijus pasakė, kad visa Citra yra užsakyta 2-3 metus į priekį. 2-3! metus. Wow!

Tada man toptelėjo, kad visas šitas subruzdimas, kuris kilo paskelbus, kad apynių derlius 2016 metais buvo 28 – 40% (duomenys skirtingi) mažesnis nei prognozuota yra jaučiamas jau dabar. Aišku, alaus bravorai turi apynių atsargų, bet jos greitai nyksta, o naujų apynių jau nebegausi. Didžiosios alaus daryklos turi kontraktus su apynių augintojais, todėl joms šita krizė nėra kažkuom labai ypatinga – jie savo apynius gaus. Bet jeigu tas pats apynių augintojas seniau augindavo apynius tiek pramoninei alaus daryklai, tiek papildomai parduodavo savo apynius be kontrakto, tai dabar tokie augintojai vos sugeba patenkinti apynių poreikį pagal turimus kontraktus.

Kodėl toks trūkumas atsirado? Priežastys yra kelios. Pirmiausiai, tai kiekvieną dieną pasaulyje atsiranda po kelis naujus indie bravorus. Tokie aludariai verda alų, kuris reikalauja maždaug šešis kartus daugiau apynių nei paprastas, pramoninis lageris. Ir nors verdami kiekiai neprilygsta pramoniniai aludarystei, bet tokių aluvirių kiekvieną dieną atsiranda bent po kelis!

Gerai, tarkime, tokia tendencija jau trunka dešimtmetį ir apynių augintojai prisitaiko. Plečiamasi, auginama vis daugiau apynių. Tačiau viename regione apynių išauginama žymiai daugiau nei kitame. Vienos klimato zonos tam tinka puikiai, kitos gi netinka visiškai. Pavyzdžiui – Amerikoje, kuri yra numeris 2 apynių augintojas pasaulyje, net 70% apynių išauginama Vašingtono valstijoje. Kitas pavyzdys – Lenkijoje apyniai yra naujas bumas žemės ūkyje, Lietuvoje tuo tarpu, genijai prieš mums įstojant į ES nepažymėjo varnelės ties apynių auginimu ir pas mus tam subsidijų negausi. Vadinasi ir su Lenkija ar kitom Europos šalimis nepasivaržysi ir apynių auginti pas mus neverta. O jie Lietuvoje auga. Augo ir tarpukariu ir tik sovietmečiu buvo paskelbtas planas apynius auginti Ukrainoje, todėl kaip tam periodui ir būdinga, visas gėris buvo išvežtas, o pas mus pradėta veisti rapsai ar dar kokie ten runkeliai. Šitoks apynio telkimas vienoje vietoje irgi daromas ne vien iš geros valios, tiesiog, toje klimato zonoje, valstijoje, valstybėje augantys apyniai yra patikrinti ir veisiami metai iš metų. Būtent ten gaunamas idealus skonio ekvivalentas – citra būna citrusinė/tropinė, mosaic auga tokie kaip citra „ant steroidų“ ir panašiai. Todėl aludariai taip pat siekia, kad citra keliautų pas juos būtent iš Vašingtono, kuriame kokybė yra patikrinta.

Toks apynio lokalizavimas ir sukėlė antrąją problemą – vienas prastas derlius Vašingtone ir bam! bendras pasaulio apynių derlius krenta dešimt procentinių punktų. Dar galima gyventi, rinktis iš kitų apynių. Tačiau taip jau sutapo, kad kol Amerikoje siautė neregėtos sausros ir niokojo pasėlius, tai Jungtinėje Karalystėje (kurioje buvo prognozuojamas normalus, net kiek didesnis nei įprasta derlius) staiga pasirodė apynių maras. Ir taip mes netekome dar dešimties procentinių punktų apynių derliaus. Tokia suirutė lėmė, kad mes kalbame apie dideles apynių stokos problemas.

Pirmoji apynių trūkumo auka Lietuvoje – Dundulio „Simkala“. Patys aludariai jau paskelbė, kad kuomet apyniai pasibaigs „Simkalos“ virimas bus nutrauktas. Priežastis – nėra apynių (o gal jie per brangūs). Teks arba keisti receptą arba sulaukti geresnių laikų apynių fronte (dabar paleido Simkalą su pakeistu receptu). Jeigu mūsų rinkoje nuostolių nebus daug, tai tarkime Amerikoje prognozuojamas tikrai kardinalus apyniuotų alų pokytis. Pavyzdys iš vieno straipsnio: Lone Pine IPA reikalauja 80 kilogramų ganėtinai brangių Simcoe apynių kiekvienam virimui ir tai yra tris kartus brangiau nei pagaminti tos pačios daryklos Skinny Dipping Stout, kuriam tereikia vos dviejų kilogramų apynių tokiam pačiam kiekiui alaus išvirti. Bet, pats aludaris sako, kad nors IPA ir yra nuostolingas produktas, bet tu privalai ją gaminti jei nori išlikti indie alaus rinkoje Amerikoje.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

naujų indie bravorų augimas Europoje ir JAV

Dar viena problema, kurią galimą įžvelgti – aludario nenoras keisti recepto, kuris jam atnešė sėkmę. Cituoju iš to paties straipsnio: „citra, equinox ir mosaic apyniai šiuo metu yra bene sunkiausiai gaunami apyniai pasaulyje. Jų kaina Amerikoje svyruoja nuo 25 iki 30 dolerių už pound’ą. Ir tai yra be galo brangu, nes mano nuomone galima nusipirkti žymiai geresnių apynių, kurie kainuoja vos 10 – 12 dolerių už tą patį pound’ą„. Šioje vietoje daugiausiai laimi tokios alaus daryklos, kaip Sakiškių alus, kurios kiekvieną sykį gali išvirti tą patį alaus stilių, bet su kitais apyniais. Gan dažnai tokie eksperimentai pasiteisina.

Apynių trūkumas tikrai sukelia nemažą galvos skausmą aludariui. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamą visos šios krizės pusę – mes susipažinsime su naujais apyniais ir skoniais. Asmeniškai, mano mėgstamiausias apynys – Nelson Sauvin – yra puikus naujojo pasaulio apynio pavyzdys. Auginamas Naujoje Zelandijoje jis dabar yra labai populiarus ir Europoje. Būtent Okeanijos žemyne apynių derlius buvo bene mažiausiai nukentėjęs.

Aš vis dar pamenu pirmą savo susitikimą su šiuo apyniu. 2014 metais po Labiečio organizuoto alaus festivalio Rygoje, užsukus į AleHouse Ramtynas iš Tikro alaus man rekomendavo paragauti 8wired bravoro iš NZ saison’o su Nelson Sauvin apyniais. Ir tai tiesiog buvo meilė nuo pirmo gurkšnio. Nuostabus vaisiškas apynys, kuris suteikia alui unikalų balto vyno poskonį. Nerealiai tiko saison’ui. Kiek vėliau pastebėjau, kad GAP’as siūlo Mikkeller single hop’ą su Nelson Sauvin, po kelių mėnesių pasirodė ir lambic’as su tais pačiais apyniais. Tada aš suvokiau, kad Okeanija jau tapo rimta žaidėja apynių rinkoje. Kažkada panašiu metu debiutavo ir Ramtyno red ale’as, kurio vos kelios bačkelės išvirtos Gintaro baro bravore išgaravo akimirksniu.

Dabar mes galime džiaugtis, kad apynius iš Okeanijos naudoja vis daugiau aludarių Lietuvoje. Ramtynas su Apynio bravoru išvirė net kelis ROPOS variantus su apyniais iš tolimojo žemyno. Taip pat ir Sakiškių alus turi savo pale ale’ą su Waimea apyniais, o Dundulis dar gan neseniai turėjo Wakatu elį su apyniais iš Naujosios Zelandijos. Ir čia ieškojimai prasidėję prieš kelis metus nesibaigia. Mane visai neseniai nustebino Sakiškių alaus naujasis anglas – English Bitter su Bramling Cross apyniais. Tai nebūtinai buvo apynių krizės rezultatas, bet manau alaus virimas su šiais apyniais buvo ilgai išieškotas ir kartu gerai apgalvotas, bei mano nuomone labai pasiteisinęs žingsnis. Daugiau tokių!

Mažas apynių derlius ir beįsisiūbuojanti apynių krizė be jokios abejonės turės įtakos alaus scenos formavimuisi. Galima sakyti, kad aludariai bus priversti ne tik ieškoti naujų apynių ir keisti senuosius receptus, bet kartu ir prisiminti kitus, salyklinio profilio alaus stilius. Juos bei sour’us turėtume matyti populiarėjančius kasdien. Vargu ar šita banga labai stipriai palies Lietuvą, nes naujienos pas mus užsuka po kelių metų. Nebent bus dar vienas derliaus badmetis.

Rašydamas šitą tekstą dažnai užduodavau sau klausimą ar Lietuvoje jau susiformavo kartesnių alaus stilių trendas? Jeigu RPD jau išvirė savo Bocmano ūsus, matyt jis atėjo, bet tikrai neišgyveno baisaus bumo. Humulupu tikrai buvo ir yra populiarus alus, Sakiškės turi savo IPA, bet pas mus dominuoja angliški/amerikietiški pale ale’ai, o tikrų apynių bombų nebuvo ir matyt nebus. Tuo pačiu Lietuvoje pastebiu kitą tendenciją – „užkniso jau tos IPA“, „duokit ką saldesnio“, „kiek dar bus peilų?!“. Kažkuriuo metu įvyko apynių persisotinimas arba jo net nereikėjo, nes pas mus tam rinka taip ir nesusiformavo. Aš bet kokiu atveju laukiu kuo daugiau įvairesnių alaus stilių ir apynių kombinacijų, bei aludarių inovatyvumo/interpretacijų. Todėl siūlau Pray For Hops – nes daugiau yra geriau!

Cheers!

#prayforhops

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

apynyno vaizdas iš internetų

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

degustacija | sakiškių alus corn lager

Šiame blog’e dar nebuvo aprašyta nei viena Sakiškių alaus degustacija. Ir kad jau siekiu prikelti BeerGeek iš numirusių tarpo, tai pasitaikius pirmai progai taisau dvi klaidas – įrašas apie naujausią Sakiškių produktą ir pirma alaus degustacija šiame blog’e nuo 2014 metų sausio. Tada Raudonos plytos buvo naujiena rinkoje.

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Taigi, Sakiškių alus išleido naują Pancho serijos alų – Corn Lager (american adjunct lager). Jeigu teisingai suprantu tai Pancho serija yra bendras Sakiškių ir Sofa de Pancho restorano projektas, kuris Sakiškių alui suteikia meksikietiškų spalvų. Buvo porteris su chipotle, o dabar kukurūzinis lageris. Stilius pasirinktas labai įdomus. Tikrai nedažnai indie alaus darykla sugalvoja išvirti bene labiausiai alaus geek’ų nemėgstamą alaus stilių pasaulyje, kurį „išgarsino“ tokie vardai kai Bud Light ar Coors arba hipsterių favoritas PBR. American adjunct lageris yra menkaverčio skonio ir masinės gamybos produktas, kuris labai išpopuliarėjo Amerikoje po prohibicijos laikotarpio. Pagrindinis tokio alaus tikslas buvo sukurti produktą masėms su kuo mažiau skonio, kuo mažesniais kaštais ir kuo geriamesnį. Būtent dėl taupymo politikos ir nuolatinio alaus virimo optimizavimo alaus gamyboje ir buvo pradėti naudoti tokie miežių pakaitalai kaip kukurūzai ir/ar ryžiai. Tikslas pasiektas – dažniausiai randamas american adjuct lageris yra negeriamas alus skaidraus stiklo buteliuose.

Kuomet aš išgirsdavau žodžius Bud Light (galima sakytis american adjuct lagerio sinonimas) aš iškart pagalvodavau apie tikrą redneką iš Amerikos. Tokį, kuris grįžta po darbo dienos namo į savo apšiurusią lūšną Alabamos pelkėse. Išlipa iš sudrožto Fordo pikapo ir instantly užsikiša kramtomo tabako už apatinės lūpos. Tuomet kaimietišku akcentu pašaukia Anai Li, kad neštų savo subinę su šaltu alaus buteliu į verandą ir kaistų trijų dienų pupelių troškinį. Pagriebęs iš jos rankos butelį rednekas savo kišeniniu revolveriu nusišauna kamštelį, prasuka revolverį ant piršto ir vienu mauku susileidžia pirmą alaus apkabą. Tuomet girgždančioje verandoje kresteli į savo supamą krėslą, pasitaiso madingą 80-ųjų mullet’ą ir pasiima į rankas šalia pastatytą shotgun’ą. Lėtai besisupuodamas ir beglostydamas laikomą ginklą rednekas Džo pasineria į palaimingą konfederatų kantri muzikos jūrą ir nejučia užmiega. Tai vat su tokiu stereotipiniu vaizdeliu aš pirkau Sakiškių Corn Lager ir labai tikėjausi gauti lengvą, vasarišką alų, kuris sugriautų mano galvoje nusistovėjusius stiliaus stereotipus ir liktų tik malonus gaivos prisiminimas.

Pancho Corn Lager nusipirkau Gero Alaus Parduotuvėje, kur jis kainavo menkus 1,99 plius fucking depozitas (kitą kartą apie tai). Grįžau namo, nupūčiau dulkes nuo du metus nenaudoto degustacinio BeerGeek stendo ir palaukęs kol alus atvės šaldytuve atsikimšau butelį.

Alus pilasi skaidrus, blyškiai gelsvos spalvos. Šiek tiek primena Berliner Weisse, nes pageidaujamo lagerio skaidrumo nėra. Yra lengva migla ir keletas plaukiajančių mielių nuosėdų. Susidaro standi, švariai balta puta, kuri gan greitai sėda. Pasukęs alų taurėję putą šiek tiek atgaivinu. Kvapas beveik neegzistuoja, vos vos jaučiamas saldus kukurūzas ir apynio užuominos. Toks saldžiai žoliškas aromatas, kuris man labiausiai primena žalią kukurūzo burbuolę iš močiutės brolio ūkio. Paragavus Corn Lagerį ganėtinai stipriai kerta karbonizacija. Šiek tiek nurimus burbuliukams pasijaučia, kad  alus yra itin lengvo kūno ir labai lengvai geriamas. Pirmiausiai pagalvoju, kad valgau kukurūzo burbuolę. Tokią skanią ir labai saldžią, kaip ta, kurią kažkada pirkau vaikščiodamas Kroatijos kurorto gatvėse. Aluje visiškai dominuoja kukurūzo skonis. Po keletos akimirkų pasijaučia, kad alus yra ne toks bukas ir vienpusiškas, atsiranda kompleksiškumas. Poskonyje išryškėja šiek tiek tiesmukas apynio kartumas. Nors perskaičiau, kad Green Bullet yra kartusis ir aromatinis apynys, bet neapleidžia mintis, kad naudotas tik kaip kartusis. Tas kartumas gelbsti šitą alų, bet kuomet jis išnyksta lieka tik labai daug saldėsio burnoje. Ir tas saldėsis ilgainiui gali įgristi. Vienas iš būdų jį panaikinti išgerti kitą alaus gurkšnį ir taip kol alus taurėje pasibaigia.

Šitą Sakiškių stiliaus eksperimentą užskaitau. Tikrai matau žmonių, kuriems šitas alus pasirodys labai skanus, nes jiems patinka saldūs gėrimai. Aš tikiuosi, kad bus galima paragauti ir keginės versijos, tuomet tikrai nusipirksiu alų dar vienam įvertinimui. Iki idealumo man pritrūko kompleksiškesnio apynio, kuris manau, tikrai padarytų šitą alų geresniu. Tokio gėliško ir žemiško, net nereikia labai amerikietiško, bet didesnės apynio įtakos norėtųsi. Ir galbūt su kitu apyniu būtų labiau suvaldytas kukurūzinis saldumas, kuris mane šiek tiek erzino.

Šito alaus esmė yra užgesinti degančią burną po karšto meksikietiško patiekalo arba atgaivinti vartotoją karštą vasaros dieną. Regiu Corn Lager sėkmę vasaros terasoje, jeigu tik jis bus teisingai pristatomas. Sakiškėms pavyko sulaužyti american adjuct lagerio steriotipą ir tai manau yra svarbiausia. Tikiu, kad išpildymo spragas ištaisys nauja įranga apie kurią Sakiškių alus paskelbė kiek anksčiau.

Pirkit ir ragaukit!

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd, ten rasite ir tikslų šito alaus įvertinimą.
https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

this is TALLINN!!!

Estija – šalis, kuri visada yra žingsniu priekyje. Šalis, kuri yra pavyzdys visoms postkomunistinėms valstybėms vis dar išgyvenančioms demokratines ir kapitalistines transformacijas po penkis dešimtmečius trukusio sovietinio marinimo Maskvos metano išskyromis. Į Estiją verta lygiuotis ne tik technologijų, inovacijų, valstybės valdymo, bet ir alaus srityje. Ten alaus rinka yra nuostabi. Vietinės indie alaus daryklos dygsta viena po kitos, restoranų ir pub‘ų kultūra yra itin aukštame lygyje, specializuotų alaus parduotuvių lentynos lūžta nuo pasirinkimo ir net eilinėje Rimi parduotuvėje gali rasti vietinio indie alaus (ne kokio vidutiniško crafty). Ten žmonės jau seniai atsikratė sunkiai suvokiamo provincialumo, kuriame kaina visuomet yra rodiklis numeris vienas. Jeigu pigu – perku ir nesvarbu, kad tai tik sosyskos iš tualetinio popieriaus su raudonu dažu ir e621 – tokio mąstymo ir nuolatinių skundų dėl kainų ten nėra. Ir džiaugiasi mano širdis ten nuvykus, tarsi rojus žemėje! Kaip kokie Bahamai kuomet Lietuvoje -25 ir viso labo 600 kilometrai nuo Vilniaus. Nesupraskite manęs klaidingai, Lietuva yra teisingame kelyje. Prieš du metus rašiau straipsnį apie Tartu, studentų miestelį Estijoje. Tai vat, šiuo metu mes pasiekėme maždaug tą patį lygį – šiandien mes esame Estijos Tartu prieš du metus. Lėtas kaip estas, ane?

Šiais metais vėl vykom į Tallinn Craft Beer Weekend – didžiausią alaus festivalį Baltijos šalyse. Priešingai praeitiems metams, nusprendėm ne tik pabūti festivalyje, bet ir skirti kelias dienas Talino barų bei parduotuvių lankymui. Ir trumpai tariant – mes nesuklydom, buvo nerealiai gerai!

Planas buvo toks: penktadienio vakaras mieste, šeštadienį festivalis ir afteris, o sekmadienį važiuojam namo. Laiko nedaug, taigi reikėjo atidžiai susiplanuoti kur nueiti. Kaip tikras studentas planavimą pradėjau važiuodamas autobusu (free wi-fi!!), likus maždaug valandai iki atvykimo į Taliną. Į sąrašą pateko šios vietos – Speakeasy by Pohjala, Pudel Baar, Hopner ir parduotuvė Uba ja Humal. Patarimas – paskaitykite apie lankytinas vietas anksčiau, nes pasiruošimas paskutinę sekundę ištempė iki teigiamo įvertinimo, bet klaidų pasitaikė. Aš rinkausi vietas remdamasis vietiniu blog’u anglų kalba: estoniancraftbeer.com ir užmečiau akį į RateBeer. Patarimas #2 – remkitės RateBeer ir socialiniais tinklais, tik po to skaitykit vietinius blog’us.

Maršrutą sudariau labai paprastai, einant nuo mūsų apartamentų per miesto centrą užeiti į visas vietas kurios bus pakeliui. Pirmam vakarui ėjome į pub’us, o parduotuvę pasilikome antrai dienai. Baras, kuris buvo arčiausiai mūsų – Hopner. Po dešimties minučių kelionės vakariniu Talinu, vos tik įžengę į senamiestį iškart pasiekiame pirmą tikslą. Apsidžiaugiame, nes esam alkani ir ištroškę. Vis dėlto Hopner nustebina – pirmiausiai ten labai tuščia. Užėjus į vidų užimtas vos vienas stalas. Padavėjas leidžia (how sweet) pasirinkti bet kurį laisvą staliuką ir mes prisėdame. Jam priėjus paduoti meniu mes iškart pasiteiraujame apie alų – padavėjo atsakymas, turime šiek tiek, bet labai nedaug. Paulius pirmasis atsiverčia meniu, o ten šviečia Saku. Padėkojam barmenui už rūpestį ir išeinam į antrą barą. Vėliau pasidomėjau atidžiau ir pasirodo, kad tas tikrasis Hopner jau nebeveikia nuo lapkričio 28 dienos, o dabartinis atrodo kaip mūsų vietinis Forto Dvaras – tragiška atmosfera, pramoninis birzgalas ir sukepus karkutė. Už namų darbus sau įsirašau kuolą.

Iki antrojo baro – Speakeasy by Pohjala einame dar apie dešimt minučių. Oras tikrai nėra stulbinantis, ganėtinai žvarbu. Speakeasy yra įsikūręs šiek tiek atokiau nuo Talino miesto centro, o ir pats Talinas atrodo tuštokas. Praslinkę kilometrą šalta Talino nykuma prieiname vos matomą užrašą. POHJALA! Užeiname į vidų – ten pilna žmonių. Judėjimas, šurmulys, šilto maisto ir alaus kvapai. Skrandis iškart primena apie savo tuščią egzistenciją. Pub’as sausakimšas, vargiai rasi kur koją padėti. Mums pasiseka, nes atsilaisvina kelios vietos prie baro. Nusimetam savo kuprines (esam šešiese, tai vistiek ant dviejų kėdžių netilpsim) ir stojam į eilę. On tap turi keturis pasirinkimus (tik Pohjala, žinoma) – session IPA, kavos porterį su Kenijos kavos pupelėmis ir dar du, kuriuos jau buvome ragavę Žmogšaloj ir Smagiam Rauge. Didžioji dalis žmonių pasirenka session IPA, Vladas pagriebia porterį. Barmenė mus supažindina su baro maisto meniu: „nueikite į Burger Box, užsisakykite burgerį ir jį jums paduos per langelį tiesiai į mūsų barą.“ OK, keletas mūsų susipakuoja pinigines ir eina užsakyt burgerių. Gerą toną priduoda tai, kad aplink stovi sriracha sauce (toks labai populiarus JAV, saldžiaaštris azijietiškas padažas) – lūkesčiai burgeriui nemaži.

Kol draugai užsakinėja burgerius aš atidžiau apsižvalgau po pub’ą. Vietą labai paprasta, sienos apkaltos pjuvenų plokštemis, stalai šiek tiek klibantys, kėdės mokyklinės ar bet kokios rastos blusturgy. Hipsters gonna hipst. Gurkšnoju savo sesijinę IPA už trispem ir mintyse pavydžiu estams. Kol sėdžiu užsisvajojęs grįžta draugai – naujienos blogos, burgerių reikės laukti „koke valandą„. Konsensusas paprastas – pabaigiam alų ir einam į Pudel Baar, gal ten bus maisto meniu. Barmenė, pastebėjusi, kad mes jau ruošiamės judėti pasiūlo apžiūrėti visą pub’o teritoriją. Pasirodo, kad jie turi kiemelį kuriame taip pat galima prisėsti. Tuo metu lauke buvo minusas, bet kadangi taurės dar puspilnės išėjom apsižvalgyt. Kiemelis atrodo, kaip iš senų amerikietiškų filmų, kuriuose ghetto vaikai, alkoholikai ir bomžai dainuoja sustoję aplink bačką, o joje rusenanti ugnis ir pigus alkoholinis spiritas šildo kūnus. Dabar gailiuosi, kad nepadariau kelių nuotraukų. Kiemas atitvertas tvora, o už tvoros vyksta statybos. Galiausiai pabaigiame gėrimus ir judėsim toliau. Speakeasy by Pohjala paliko dvilypius įspūdžius. Viena vertus ten rasi visą Pohjalos alaus asortimentą ir karščiausiai naujienas on tap. Taip pat ten yra visų jų, bei jų partnerių ar alaus daryklų kurias jie importuoja į Estiją alūs buteliukuose. Iš kitos pusės pub’as žiauriai paprastas, viskas atrodo daryta labai atmestinai, bet kartu ir apgalvotai. Na tokia tipinė landynė-like vieta lokaliems hipsteriams ir užsieniečiams. Man ten labai patinka, bet pas mus kompanijoj atsiranda ir tokių, kuriems Speakeasy by Pohjala yra nekažką.

Tik grįžęs į Lietuvą sužinau naujieną. Pasirodo speakeasy, buvo barų, kurie veikė prohibicijos laikotarpiu JAV, kodinis pavadinimas. Prohibicijos eros pabaigoje tokių barų buvo skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, o į tokią vietą užėjęs ir ištaręs slaptažodį galėjai gauti kontrabandinio alkoholio. Sužinojus šią istoriją ir pats Speakeasy by Pohjala man nušvito visiškai kitomis spalvomis, supratau, kad ten viskas apgalvota ir padaryta ne taip atmestinai kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antras kuolas už namų darbus ir teigiamas vidurkis jau atrodo sunkiai pasiekiamas.

Išeiname iš Pohjalos pub’o ir traukiame link Pudel Baar. Kelią rodau aš, apsimetu, kad esu google maps‘as. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar – penkios minutės pėsčiomis. Po penkių minučių nusprendžiu pasižiūrėti į GPS. Pasirodo draugus vedu ne į tą pusę. Lauke toliau sėkmingai šąla. Pastebiu, kad merginų veiduose atsispindi didžiulis džiaugsmas, kuomet paprašau visų apsisukti. Nuo Speakeasy iki Pudel Baar jau ne penkios, o penkiolika minučių. Eidami link savo galutinio šio vakaro tikslo praeiname pro nebenaudojamus traukinių bėgius ir patenkame į apšviestą maisto iš automobilių (food truck) alėją. Dauguma jų užsidarinėja, aplink tvyro nuostabūs bbq aromatai, o skrandis vėl primena, kad į jį jau buvo supilta taurė alaus, bet maisto jis neregėjo nuo vidurdienio. Tos penkiolika minučių ėjimo atrodo kaip pusvalandis. Tikiuosi, kad Pudel Baar bus lengvai pastebimas nuo gatvės, tačiau galiausiai pralindę pro bromą patenkame į Talino įdomesnių vietų/loftų/naktinio gyvenimo kvadratą už senamiesčio ribų ir ten pamatom iškabą – Pudel Baar – pirmoji craft/indie alaus vieta Taline.

Užeiname į vidų. Mus pasitinka lipdukas Saku free area ir suprantu, kad pataikėme ten kur reikia. Vieta puiki – įrengta gražiai, minimalistinis interjeras, daug stalų. Yra ir antras aukštas, kuriame puiki stiklinė terasa. Žinoma, ten vietų nėra. Tvyrančiame pub’o triukšme ir prieblandoje randame staliuką prie dar vienos stiklinės sienos. Jausmas kaip akvariume. Žinoma, žmonių milijonas, trūksta kėdžių. Prisėdu ant itin žemos palangės ir nustembu, nes ji yra netikėtai patogi.

Nueinam prie baro užsisakyti alaus ir tikimės, kad gausim maisto. Tada nužvelgiu alaus meniu ir BAM! Dalyvauju pirmame savo gyvenime tap takeover – Barcelona Edge brewery užėmusi net 8 kranus, dar iš vieno teko čekiškas pilsneris ir vienas japoniškas craft‘as. Visi alūs kainuoja nuo 4,5 iki 5 eurų už 0,4 taurę. Nuostabu pagalvoju. Žmonės spiečiasi aplink, baras sausakimšas, alus brangus. Mano veidą papuošusi milžiniška šypsena. Visi stengiamės išsirinkti kuo įvairesnį alų, nes norisi paragauti visų tą dieną tekančių. Beveik pavyksta. Galiausiai per keletą pirkimų išragaujam visą Edge produkciją (2014 metais Edge darykla RateBeer’e buvo pripažinta geriausiu nauju alaus bravoru pasaulyje!).

Vienas trūkumas, maisto meniu sudaro žemės riešutai ir čipsai, bet barmenė pasiūlo – lauke stovi food truck‘as, kuriame gausite neblogų wraps’ų. Na, kadangi esam išbadėję kaip vilkai, tai einame stovėti į eilę prie maisto ir galiausiai skrandį sušildo ne tik itin geras, pasaulinės klasės alus, bet ir šiltas maistas. Vėlgi nuomonės dėl wraps’ų išsiskyrė – man maniškis visai patiko.

Pudel Baar užtrunkame pakankamai ilgai. Ten būdamas suprantu dar vieną baro minusą – tokiai erdviai vietai turėti vos vieną veikiantį tualetą yra didžiausias minusas. Eilėje atstovi ketvirtadalį pub’e praleisto laiko. Oh well, bet negali viskas būti idealu. Jau prieš išeidamas nusprendžiu dar kartą užmesti akį ne tik į tap list‘ą, bet ir į butelius lentynose. Pastebiu maždaug 60-70 skirtingo alaus šaldytuvuose. Ten yra visko – tradicinių belgiškų trappistų, lambic‘ų, craft lambic‘ų iš Mikkeller, alaus iš Lervig – pas mus dar daugumai negirdėtos alaus daryklos, kurios estams jau yra įprastos, o visoje Europoje būtent jos neša dabartinio craft/indie vėliavą. O vietinės produkcijos – pastebiu aštuonias skirtingas estiškas alaus daryklas, kurių alaus pasirinkimas svyruoja nuo senovinio grodziskie iki russian imperial stout. Suprantu, kad ir vėl pavydžiu estams…

Eidamas link viešbučio pagavoju, kad už Pudel’į įsirašysiu sau dešimtuką ir dieną pabaigsiu su ketvertu.

Tęsinys kitą savaitę „sekmadienio skaitiniuose“

Viskis dar ne viskas – alaus mėnuo King & Mouse!

Balandžio mėnuo jau čia! O tai reiškia vieną – King & Mouse, vienas mūsų mėgstamiausių barų Vilniuje, organizuoja alaus mėnesį. Kaip ir kasmet viskio baras stebins alaus įvairove ir eksperimentiniais virimais. Nenorėdami likti nuošalyje nusprendėme pakalbinti baro savininką ir viskio ekspertą Šarūną Karalių apie tai kodėl balandžio mėnesį kiekvienam alaus geek’ui privaloma užsukti į King & Mouse.

Viskis dar ne viskas

Viskis dar ne viskas 🙂 Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tomas: SVEIKAS, ŠARŪNAI. ESI VIENAS IŠ TŲ ŽMONIŲ, KURIŲ DĖKA LIETUVOJE PRADĖJO KURTIS SPECIALIZUOTI GĖRIMŲ BARAI/PARDUOTUVĖS. PIRMASIS IŠBANDYMAS BUVO KAUNE, VISKIO BARAS W1640, O VĖLIAU IR VILNIUJE. DABAR KING & MOUSE VISKIO BARAS IR PARDUOTUVĖ SĖKMINGAI VEIKIA JAU TRIS METUS. PAPASAKOK APIE SAVE IR KAIP VISKAS PRASIDĖJO – IŠ KUR ATSIRADO SUSIDOMĖJIMAS VISKIU IR KADA/KAIP GALIAUSIAI TAI PERAUGO IŠ HOBIO Į NUOLATINĮ DARBĄ?

Šarūnas: Ne veltui sakoma, kad viskis yra plačiausią skonio ir kvapo paletę turintis stiprus alkoholinis gėrimas. Šiai dienai viskis gaminamas kiekviename kontinente išskyrus tik Pietų Ašigalį. Pradėjus baro veiklą viskio pasaulį ėmiau pažinti vis plačiau, važinėjau į parodas Europoje, lankiausi pas verslo partnerius Škotijoje. Vis daugiau naujų daryklų ir viskių atkeliauja iš iki tol nežinomų kraštų. Tai Australija, Suomija ar Indija. Kuo toliau tuo su šiuo gėrimu dirbti darosi įdomiau ir įdomiau. Mūsų veikla neapsiriboja tik baru. Rengiame viskio bei viskio ir užkandžių derinimo degustacijas, atstovaujame kelis Škotijos viskio gamintojus. Tad viskas tarsi nesustojantis ir vis besivystantis ciklas.

Tomas: KING & MOUSE IŠSISKIRIA TUO, KAD SUGEBA SUDERINTI PARDUOTUVĖS VEIKLĄ SU BARU. GALITE PASIGIRTI BENE DIDŽIAUSIU VISKIO ASORTIMENTU LIETUVOJE – VIRŠ 250 SKIRTINGŲ VISKIŲ? SAKYK, AR JAUČIASI SKIRTUMAS TARP TO, KĄ KLIENTAS RENKASI PIRKTI PARDUOTUVĖJE, IR TO, KĄ RENKASI GERTI BARE?

Šarūnas: Bare jau skaičiuojame per 300 viskio rūšių. Kadangi esame ir importuotojas turim unikalią galimybę atsivežti išskirtinų ir itin retų gėrimų, kurių į Lietuvas niekas neimportuoja. Tai, beje, liečia ne tik viskius. Mūsų bare rasite ir romų ar džinų, kurių Lietuvoje niekur kitu neparagausite. Panašu, kad artimiausiu metu įkelsime koją ir į alaus importuotojų gretas. Didžioji dalis pas mus apsilankančių klientų ieško išskirtinio gėrimo, kurio neras didžiuosiuose prekybos centruose. Nors tarp mūsų viskių galima rasti ir gerai pažįstamų vardų.

Tomas: IŠDUOK PASLAPTĮ, KOKS VISKIS JŪSŲ ASORTIMENTE YRA ARTIMIAUSIAS / SKANIAUSIAS TAU PAČIAM? O KURĮ TURIMĄ VISKĮ ĮVARDINTUM IŠSKIRTINIAUSIU LAIMIKIU?

Šarūnas: Turiu išskirtinę galimybę ragauti bet kurį viskį iš mūsų turimos 300 rūšių kolekcijos. Tad … tenka save riboti (šypsosi) Turim sukaupę nemažą Single Cask viskių kolekcija. Tai viskiai, kurie supilstomi tik iš vienos, tam tikros ir kokybiškiausios statinės. Taip pat mane itin domina nepriklausomų pilstytojų leidimai, nes dažnai jie pateikia įdomių ir nestandartinio brandinimo viskių, kurių nerasi baziniuose distilerijų sąrašuose. Itin džiaugiuos gavęs vienintelį daryklos, iš mažo ir nutolusio Campbeltown regiono, “Glen Scotia” 22 metų viskio butelį ar jau neveikiančios Littlemill daryklos viskį. Taip pat baro pasididžiavimas “Tomatin” 45 metų viskis, kuris yra seniausias viskis, kurį galima paragauti Lietuvos baruose ir restoranuose. Tai tikra istorinė vertybė. Tačiau tuo pat metu turime daug intriguojančių naujienų ir bazinių viskių gretose. Nes šiai dienai Škotijoje veikia 116 viskio daryklų ir į Lietuvą įvežamų viskių skaičius vis auga.

Tomas: SAVO BARE DAŽNAI ORGANIZUOJI VISKIO DEGUSTACIJAS – PUOSELĖJI ALKOHOLINIŲ GĖRIMŲ VARTOJIMO KULTŪRĄ. KĄ MANAI APIE DABARTINĘ SITUACIJĄ LIETUVOJE – AR GALĖTUM PASAKYTI, KAD ŠI VARTOJIMO KULTŪRA YRA BESIFORMUOJANTI, JAU EGZISTUOJA, O GALBŪT GALĖTŲ EGZISTUOTI ATEITYJE? AR VIS DĖLTO TOS PROHIBICIŠKOS NUOTAIKOS JAUČIAMOS NE VELTUI, NES DAUGUMAI LIETUVIŲ IŠ TIESŲ TERŪPI PRISIGERTI?

Šarūnas: Gėrimų kultūra formuojasi žvėrišku greičiu ir tuo galime tik pasidžiaugti. Keičiasi žmonių vartojimo įpročiai ir jie mielai renkasi kokybiškesnius ir įdomius gėrimus. Manau tai pastebima ne tik viskio srityje, bet alaus, kavos, kitų gėrimų bei maisto. Ši nauja karta itin džiugina, tuo pačiu labai smagu stebėti procesus Vilniaus barų ir restoranų srityje. Turim begalę įdomių ir unikalių vietų, kurių sunku rasti ir didesniuose Europos miestuose. Labai smagu stebėti dabartinę situaciją, kuomet Lietuvos spaudoje atsiranda straipsniai besistengiantys atverti akis tiems, kurie mano, kad viską galima išspręsti tik draudimais. Kokybiškų gėrimų gamyba – tai ir teigiamas poveikis Lietuvos ekonomikai. Visiems pasakoju apie savo kelionę prieš kelis metus į Rygoje vykstančią maisto ir gėrimų parodą. Latvijoje vyndariams bei kaimo turizmo sodybų savininkams leidžiama distiliuoti nedidelį kiekį alkoholio. Parodoje teko ragauti tikrai unikalaus gėrimo išvaryto iš morkų. Mažomis partijomis išvarytas gėrimas nėra pigus, plečiant jo gamyba sukuriamos naujos darbo vietos…. Pas mus deja, to kol kas valdžios sluoksniuose nesugebama to suvokti.

Viskis dar ne viskas

Dūminių gėrimų degustacija King & Mouse viskio bare. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Tomas: ALUS IR VISKIS YRA TARSI BROLIAI: GAMYBOS PROCESAS IKI DISTILIAVIMO YRA KONE IDENTIŠKAS. KADA IR KAIP SUSIDOMĖJAI ALUMI?

Šarūnas: Alus nuostabus gėrimas, tad neįmanoma juos nesidomėti. Esu didelis angliškų alų mėgėjas ir pažintis su jais prasidėjo gerokai ankščiau nei su viskiu. Išvykų į D. Britaniją metu ėmiau ragauti vis daugiau rūšių, po truputį ieškoti naujų. Prieš dešimtmetį kuomet mūsuose dar nebuvo alaus įvairovės, vykdavau į išvykas po Europą siekdamas paragauti naujų alaus rūšių. Pamenu kaip klaidžiojau po Stokholmą ieškodamas “Nogne IPA” ir džiaugiausi radęs, bei tiems laikams sumokėjęs fantastišką 38 litų sumą už 0,33 l. bokalą.

Tomas: ŠIUO METU KING & MOUSE VYKSTA ALAUS MĖNUO. JĮ ORGANIZUOJAT ANTRUS METUS IŠ EILĖS. KAIP GIMĖ ŠI IDĖJA?

Šarūnas: Tai jau treti metai. Prieš tris metus alaus įvairovė buvo naujiena. Įdomių alų Lietuvoje buvo, bet tik kelios vietos jais prekiaudavo, dar mažiau – suvokdavo kuo prekiauja. Tad buvo natūralus noras pristatyti šį viskiui artimą gėrimą. Pernai alaus mėnesiui stengėmės surinkti kuo didesnį asortimentą ir turėjau per 130 rūšių. Šiemet turėdami per 100 stengiamės koncentruotis į naujus, keistus ir įdomius alus. Štai dėl ko rasite ir Berliner Weisse ir Grissete stiliaus alų.

Tomas: KOKIO ALAUS GALIMA RASTI BARO ŠALDYTUVE ŠĮ KARTĄ? PAMENU, KAD PERNAI TURĖJOT KELETĄ TIKRAI IŠSKIRTINIŲ PRODUKTŲ – ALUS SU BULVĖMIS, PELENŲ ALUS IR PAN. KĄ NEĮPRASTO REKOMENDUOTUM PARAGAUTI ŠIEMET?

Šarūnas: Be paminėtų stilių, šiemet džiaugiamės surinkta dūminio alaus kolekcija. Be lyderių Schlenkerla, turime ir Mikkeller ir To Ol dūminių alų. Tiesa iš To Ol repertuaro prisirinkome tikrų perliukų. Tai ir su tropiniais vaisiais virtas IPA ir Wit su saldymedžiu. Atkeliavo net keturios airių O’Haras alaus rūšys. Smagu, kad vis didėja alaus rūšių iš Škotijos skaičius – kas mums yra labai artima tema. Ir, žinoma, užsukite jei mėgstate klasikinius angliškus stilius – šiuos alus mes patys dievinam (šypsosi)
Džiugu, kad gavome ir Tikro Alaus ir Apynio išvirto alaus – Ropa – limuotą versiją. Dienos šviesą išvydo tik keli šimtai buteliukų. Tad tikrai reta proga paragauti šio intriguojančio alaus, kurio etiketėje rašoma: Moonshine Barrel Aged. Tikra šio alaus istorija šiek tiek “pogrindinė” tad ją galima išgirsti tik prie baro.

Tomas: GRETA MĖNESIO, SKIRTO ALUI, PAS JUS BARE BŪNA IR MĖNESIO ALUS (GUEST BEER) – SVEČIAS UŽSIBŪNANTIS TIK VIENĄ MĖNESĮ. KOKIAIS KRITERIJAIS VADOVAUJANTIS ATRENKI ALŲ ŠIAI POZICIJAI?

Šarūnas: Ši pozicija startavo viename iš mano barų prieš 5 metus. Tuomet tikrai reikėdavo pasistengti norint kas mėnesį surasti po vieną ar dvi įdomesnes alaus rūšis. Šiai dienai Guest pozicija rotuoja kas dvi savaites ir paprastai turime po 3-4 alaus rūšis.

Tomas: IR KELI KLAUSIMAI PABAIGAI. IŠDUOK PASLAPTĮ, KOKĮ ALŲ RENKIESI LAISVALAIKIUI – ESI HOPHEAD’AS AR MĖGSTI EKSPERIMENTUOTI ĮVAIRIAIS STILIAIS/SKONIAIS? KURIOS ŠALIES ALUDARYSTĖS TRADICIJA TAVE ŽAVI LABIAUSIAI?

Šarūnas: Jau paminėjau Britanijos aludarius. Eliai ir biteriai yra mano silpnybė. Itin apyniuotų alų mėgstu, bet medaus mėnuo jam jau praėjo. Tad šiai dienai ko gero labiausiai žavi angliško stiliaus Pale Ale, kuriuose kvapnumas jaučiamas itin subtiliai. Tai veda mane iš proto (šypsosi)

Tomas: AČIŪ UŽ POKALBĮ IR IKI GREITO SUSITIKIMO KING & MOUSE!

Viskis dar ne viskas

King & Mouse

#tcbw2016 – Tallinn Craft Beer Weekend

Tallinn Craft Beer Weekend (TCBW) – didžiausias alaus festivalis Baltijos šalyse. Vyksta vos antrus metus, bet organizacija, dalyvių ir lankytojų skaičius – viskas tiesiog stulbina. Žmogšala III festivalis Lietuvoje ar Labietis alaus festivalis Latvijoje kasmet plečiasi ir auga, bet savo mastu jie toli gražu neprilygsta festivaliui Taline.

Šiemet, jau maniau, kad nepavyks sudalyvauti TCBW 2016, nes su draugais buvom pasirinkę dalyvauti krepšinio turnyre. Tačiau Velykos sujaukė visus planus. Turnyras buvo savaite paankstintas, o alaus festivalis nukeltas savaitgaliui po Velykų. Džiaugsmas dėl tokio sutapimo truko neilgai, nes jau vasario pradžioje buvo paskelbta, kad visi bilietai išparduoti. Tuomet, pristatydamas Munkebo Mikrobryg alų Kaune, kalbėjau su Modestu iš mgkolekcija.lt ir abu gailėjomės, kad bilietų nenusipirkom. Vis dėlto, laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko gauti du bilietus į festivalį ir štai – nuotykiai iš Tallinn Craft Beer Weekend trumpai.

Nori tu to ar ne, bet visuomet pasąmonėje esi linkęs lyginti du pažįstamus dalykus, todėl nieko nuostabaus, kad rašydamas šias eilutes aš vis galvoju apie Žmogšalą ir TCBW. Vis dėlto, nors palyginimas čia nelabai laiku ir vietoje, bet esminis dalykas lietuviui dažniausiai yra kaina. Talino alaus festivalio bilietas kainavo 120 100 eurų dviem dienom arba 60 eurų vienai dienai. Lyginant su Žmogšalos 10 eurų vertės bilietu – skirtumas stulbinantis. Bet manau, kad šioje vietoje lyginti nustosiu. Tiesiog pasakysiu, kad nusipirkęs vienos dienos bilietą galėjai paragauti 128 skirtingus alus nemokamai (visas alus festivalyje buvo nemokamas), o su dviejų dienų bilietu – 256 skirtingus alus. Sėkmės! Ta prasme, aš nekalbu apie Saku ar dar ten kokią sugedusią Joaldos girą bambaliuose. Aš kalbu apie puikų alų, tiesiai iš keg’o. Ir čia buvo visko – barley wine brandintas porto vyno statinėje, russian imperial stout iš konjako statinių, nuostabi session IPA ir t.t., buvo tokio alaus kuris Lietuvoje kainuotų 15 eurų už 0,33 ir dauguma verktų, kaip alus išvis gali tiek kainuoti.

Jeigu jums tokia kaina atrodo nesveikai išpūsta – galite nebeskaityt, nes ten paragautas alus buvo vertas kiekvieno išleisto cento. Nesakau, kad viskas buvo puiku, bet buvo tokių genialių gėrimų, nuo kurių oda pašiurpdavo ir reikėdavo save žnybtelėti, kad pabustum iš letargo, skonio receptorius glostančio, miego. Dar vienas tokios kainos pliusas – buvo atsijoti debilai, kuriems atrodo, kad alus turi kainuoti 1 eurą už nolpetkę ir kurie į tokį renginį ateina prisiurbti. TCBW netrūko smagiai apšilusių žmonių, bet nesimatė nei vieno miegančio ant suolo ar besielgiančio neadekvačiai ir už tai galime dėkoti visagaliui eurui. Kaip aš mėgstu sakyti – kuo daugiau, tuo geriau.

Aš nežinau kiek buvo parduota bilietų, bet žmonių buvo labai daug. Erdvė buvo maždaug 30% didesnė nei 2015 metais ir aš net neabejoju, kad kitais metais bus ieškomas dar didesnis pastatas, kuriame tilptų dar tūkstančiu žmonių daugiau. Ir kas mane nuteikia dar maloniau, kone visi bilietai buvo parduoti elementariausiai – per komunikaciją socialiniuose tinkluose, nes geras produktas nereikalauja didelio marketinginio biudžeto. Festivalis vyko apleistame uosto lofte, kažkokios buvusios gamyklos ar kokio tai velnio angare. Aplinka buvo atšiauri ir nušiurusi, atsidavė baisiu sovietinės nostalgijos dvoku, bet kartu buvo labai provokuojanti. Žodžiu, kiekvieno šiuolaikinio hipsterio svajonė. O šalia, gretimoje erdvėje buvo scena ir joje vyko Tallinn Music Week koncertai, kurie tiesiog gadino bendrą renginio atmosferą. Bet tokia tik mano nuomonė. Grupės buvo šūdinos tiek šiemet, tiek ir 2015 metais.

Iš viso Talino festivalyje dalyvavo 31 alaus darykla iš 12 skirtingų pasaulio valstybių. Buvo vieni latviai – Labietis ir septynios estų alaus daryklos (Tanker, Lehe, Sori, Vormsi, Ollenaut, Puhaste ir žinoma Pohjala). Įsivaizduojat, estai turi septynias indie daryklas fesivalyje ir tai toli gražu ne visi estų indie alaus gamintojai. Apie Estijos alaus rinką ir lankytinas vietas plačiau parašysiu šio sekmadienio skaitiniuose. Gaila, bet lietuvių neatstovavo nei vienas bravoras, nors būtų buvę labai smagu. Galbūt kitais metais, nors nežinau ir nedalyvavimo priežasties.

Viena iš mano matytų naujienų šiame festivalyje buvo nuolatos gyvai atnaujinamas Untappd socialinio tinklo feed’as su įvertinimais (rodomas dideliuose TV ekranuose). Taip galėjai sekti geriausiai/dažniausiai vertinimus alus ir aludarius ir taip nepasimesti visame gero alaus ir retų alaus stilių liūne (to Øl quadas „Fuck Art – this is advertising“ ir rūkytas porteris su chilli pipirais „Smoke on the porter fire in the rye“ nuolatos buvo vieni pirmųjų). Tai dar vienas pliusas. Prie to paties reikėtų paminėti ir ganėtinai inovatyvius taurių plovimo sprendimus ir didžiulį kiekį geriamojo vandens, kurio tikrai reikia. Vien aš išgėriau kokius penkis litrus vandens ir tai buvo puiku, nes nesijautė jokių dehidratacijos simptomų.

Taigi, Tallinn Craft Beer Weekend turi tikrai ne vieną gerą dalyką iš kurio verta pasimokyti kitų festivalių organizatoriams, tačiau, kaip ir visur kitur, nebuvo išvengta ir minusų. Pirmiausiai, kaip jau minėjau, nesupratau kokio velnio ten buvo paleisti tie begalviai muzikantai. Turiu omenyje, jeigu ten būtų grojusi bent kiek kokybiškesnė muzika, viskas būtų kūl, bet antrus metus iš eilės šalia TCBW paleidžia groti kažkokius nevykėlius, kurie tik gadina visą festivalio atmosferą. Kol jie staugia neįmanoma ne tik kad susikalbėti su aludariais, bet ir su draugais su kuriais alų vertini. Tikiuosi, kad kitais metais begalvius paleis ganytis į gardą, kuris bus atokiau nuo festivalio teritorijos.

Antra – maistas. Ir čia akmuo turėtų kristi ne tik į organizatorių, bet ir į tiekėjų lysvę. Kuomet tu pusvalandį stovi eilėje ir galiausiai tau pasako, kad sorry, sold out’as ir valandą laiko nebus burgerių, nes baigėsi mėsa, tu tik pagalvoji: „rimtai?“. Kamon. Tau tereikėjo atsivežti mėsos į festivalį ir tu sufeilinai tai padaryti tinkamai. Buvo tik trys maisto tiekėjai, o bilietų parduota tūkstančiais – tai galbūt ir organizatoriai galėjo pasirūpinti keliais tiekėjais daugiau. Atskiras paminėjimas ir dėl maisto kokybės. Arti nebuvo nei vienos padoresnės maitinimo įstaigos, o maistas, be burger box’o, kuris patyrė sold out’ą, buvo toli gražu ne ką geresnis už pašarą „iš bėdos“.

Dar keli smulkesni minusai – pavyzdžiui pusė festivalio teritorijos kažkodėl buvo padengta žvyru ar akmenukais, kurių dulkės ne tik strigo gerklėj, bet dar ir po festivalio atrodei kaip ką tik baigęs pamainą Akmenės cemento gamybos ceche. Taip pat šiek tiek trūko sėdimų vietų, o neišnaudotos erdvės dar buvo. Taigi ir suoliukų buvo galima pastatyti daugiau. Aš, asmeniškai, viso festivalio metu sėdėjau kokias 15 minučių. Kitais metais organizatoriams siūlyčiau iš festivalio teritorijos pašalinti ne tik akivaizdžiai padauginusius asmenis, kurių tiesa neteko matyti daug, bet ir kelis tuos, kurie ryškiai ten atėjo nesiprausę. Kaip ir juokauju, bet kartu ir ganėtinai rimtai kalbu, nuo kai kurių piliečių sklido toks odoras, kad jo negebėjo užmušti ir vanilinis imperinis stout’as.

Tallinn Craft Beer Weekend yra rekomenduojamas kiekvienam. Ir tai jums kainuos palyginti menką pinigų sumą. Pavyzdžiui mano išlaidos šiemet: autobuso bilietai Vilnius-Ryga-Talinas-Ryga-Vilnius – 30 eurų (nors galima buvo pirkti ir pigiau jeigu būtumėme tai padarę iš anksto), dvi naktys apartamentuose netoli Talino centro (10 minučių pėsčiomis) – 36 eurai, bilietas į festivalį (viena diena) – 60 eurų. 126 eurai išlaidų, plius tiek kiek pats nori išleisti maistui, pub’ams ir alaus lauktuvėms. Ką aš gavau už tai? Neišdildomus įspūdžius, daug naujų pažinčių ir suspėjom paragauti 79 iš 128 alaus rūšių vien festivalio metu. O dar kiek buvo paragauta prieš ir po. Tiesa, nevadinkime to degustacija, tai tebuvo ragavimas, o degustacija galima pavadinti nebent pirmus 10 gurkšnių. Buvo labai gerai ir reikėtų padėkoti organizatoriams už puikų festivalį!

P.S. Kaip jau minėjau, šį sekmadienį sekmadienio skaitiniuose plačiau parašysiu apie patį Taliną ir Estijos alaus sceną, nes ji tiesiog verta atskiro paminėjimo. Taip, kad stay tuned!

Cheers!

Scroll to top