Autorius: admin

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (3/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra paskutinis serijos straipsnis. Kit serijos straipsniai:

ca. 1920's --- Barrels of beer emptied into the sewer by authorities during prohibition. Undated photograph. BPA2# 4180 --- Image by © Underwood & Underwood/CORBIS

Siekiant naujo gyvenimo Amerikoje

Turbūt esate girdėję istoriją apie piligrimus, sustojusius prie Plimuto akmens dėl to, jog jiems baigėsi alus ir reikėjo nedelsiant pastatyti alaus virimo namą. Na, ji yra fiktyvi. Tiesa, jog transatlantiniai keliautojai jūra atgabeno alaus atsargas ir, kad jie nepasitikėjo savo pasirinktos tėvynės vandens ištekliais, kadangi žinojo, jog vanduo, esantis namuose, yra nesaugus. Tačiau alaus atsargos, esančios laive, kelionės metu išsilaikė tiesiog puikiai ir pirmas dalykas, kurį padarė naujakuriai, buvo trobelių, apsaugančių nuo šalčio, pastatymas.

Vis dėlto tiesa yra ta, jog vos tik vyrai pastatė nuolatinį būstą, kiekvienas jų savo žmonoms tuo pačiu pastatė ir po virtuvę, skirtą alaus virimui. Kolonizuotoje Amerikoje, kas buvo įprasta ir Europoje, ištekėjusios moterys namuose virdavo „mažąjį alų“, kurį papildydavo sidru tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

Kolonijoms ėmus urbanizuotis, miestiečiai perkėlė savo verslą bei malonumą į smukles, aprūpintas alumi iš regioninių komercinių alaus daryklų.  Tačiau kaimo vietovėse daugiau nei šimtmetį naminė aludarystė išliko dominuojančiu alaus šaltiniu ir žmogus, nusipelnęs pripažinimo kaip alaus virėjas, buvo ne Tomas Džefersonas, kaip kad byloja folkloras. Vietoj to, jo žmona Marta buvo ta, kuri pritraukė vergus į Montičelo tam, kad jie virtų jos žymiuosius kvietinio alaus receptus visame regione.

Tačiau, kaip ir praeityje, „Kai į tai buvo įvelti pinigai, vis daugiau vyrų pradėjo virti alų“, teigia Gregas Smitas, parašęs knygą „Alus Amerikoje: Ankstyvieji metai – 1587-1840“. „Pradėjus vystytis pramonei, tuo keliu buvo sukama dar intensyviau.“

Luji Pastero (Louis Pasteur) 1857 metų mielių atradimas sutapo su didžiule Vokietijos imigracijos banga, atnešusia lagerį, aušinimą, pigesnes pakuotes ir pristatymą geležinkelio transportu, tuo pačiu metu besiplečiančiai ir besijungiančiai visavertei alaus gamybos pramonei. Jokie įstatymai neskyrė moterų nuo gamyklų, tačiau tuometiniai papročiai neleido joms patekti vidun. Vis dėlto laisvesnė vokiečių gėrimo kultūra supažindino Ameriką su alaus sodais, priimančiais ir šeimas, o atitinkamos moterys, iš Rytinės Pakrantės ir Vidurio Rytų gyventojų centrų, buvo įkalbėtos pirmą kartą istorijoje išgerti viešai. Toks „nerūpestingas“ požiūris į gėrimą įsiutino blaivybės judėjimo lyderius.

Nors mažai alkoholio turintis lageris ir pasiūlė tam tikrą atokvėpį nuo žalingų romo impulsų, prohibicija nepagailėjo alaus daryklų. (Nelegalus) alaus virimas įsėlino atgal į namus, kuriuose moterys, tokios kaip Smito anglių šalies močiutė, pratęsė tradiciją. „Jos pratęsė tai, ką darė ir prieš tai“, teigia Smitas.                  

Vargu, ar reikia priminti skaitytojams, jog prohibicija sužlugdė kokybišką alų bei alaus verslą tuo, kad ateinančius šešiasdešimt metų buvo gaminamas ir įsigalėjęs pramoninio masto alus. Griežtai apibrėžti 50-ųjų metų bei reklamos vilkų eros prekiautojų lyčių vaidmenys sukūrė tokį įvaizdį – alus – vyrų gėrimas, išvirtas komercinių alaus daryklų, kuriose moterys buvo vertinamos tik kaip reklamos priemonės. Kas išties stebina tai, jog net ir įsigalėjus prohibicijai moterys niekada nenustojo virti alaus. Bent jau ne visiškai.

„Šiaurinėje Vermonto dalyje 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje tiek moterys, tiek vyrai nuolatos virdavo alų namuose“, teigia Smitas. „Tai niekada nebuvo sustoję.“ Tą patį galima pasakyti ir apie primityviąsias Pietų Amerikos, Afrikos bei Tolimųjų Rytų dalis, kur moterys savo bendruomenėms vis dar virdavo alų, naudodamos savo protėvių, iš motinos pusės, metodus. Tarp kai kurių Peru, Japonijos bei Taivano genčių dvidešimt pirmo amžiaus alaus virėjos kramto ryžius tam, kad išleistų fermentuojamą krakmolą. Burkina Faso (Vakarų Afrikos) moterys sutrina ir fermentuoja sorgų alų, naudodamos tokią įrangą, kuri primena naudotą prieš 5 500 metų, o Kinijos bei Kambodžos gyventojos siurbia alų per šiaudelius. Na, o šiuolaikinėms Vakarų moterims susivarsčius savo rožinius batus bei praskynus sau kelius atgal į aludarystę, Makgovernas prognozuoja, jog pasaulio atradimų vertė dar tik priešakyje.

Biomolekulių archeologas oficialiai pareiškė, jog mėginiai iš Jiahu ir Godin Tepe išsaugojo žmonijos seniausius ryšius su alumi: „Moterys, per meną ir kitas priemones, yra labai dažnai siejamos su tais (senovėje) fermentuotais gėrimais. Įgydami daugiau žinių, manau, jog pamatysime, kad moterys yra kur kas labiau į tai įsitraukusios nei mums atrodė“.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (2/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra antrasis serijos straipsnis. Pirmąjį straipsnį apie deives ir jų atstoves publikavau praeitame poste.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Alaus virėjos, raganos ir kapitalizmo užuomazgos

Baltų ir slavų mitologijoje deivė, vardu Raugutienė, suteikia alui dangiškąją apsaugą. Suomių legenda byloja, kad moteris, vardu Kalevatar, atnešė alų į Žemę, medų sumaišiusi su lokio seilėmis. Ir kol senovės skandinavų folkloras už alų netiesiogiai skiria laurus vyrui, vėlyvojo alaus antropologas Alanas Eamesas 1993 metais rašė, jog tikrieji skandinavai (dar žinomi kaip vikingai) virti „aul“, kuris kurstė jų užkariavimus, leisdavo tik moterims. Straipsnyje, išspausdintame Yankee Brew News, Eamesas atkreipė dėmesį į tai, jog „vikingų moterys gėrė elį iš siaurakaklio ąsočio, bokalas po bokalo, neatsilikdamos nuo vyrų.“     

Ankstyvieji šiaurės europiečiai garbino savo alaus deives lygiai taip pat, kaip tai darė ir Vidurio Rytų gyventojai, ir prieš antrąjį mūsų eros tūkstantmetį dauguma Europos moterų gėrė bei virė alų. Nuo migruojančių germanų moterų, virdavusių alų miško proskynose tam, kad išvengtų Šventosios Romos įsibrovėlių, iki Anglijos alinės laikytojų, kurios išlaikė savo tradicijas ligi pat industrinės revoliucijos, Europos moterys maitino savo vyrus ir vaikus naminiu alumi, turinčiu mažai alkoholio bei turtingu maistinėmis medžiagomis, kuris įrodė esantis labiau sanitarinis už vandenį.

Tūkstančius metų moterys virė neapyniuotą skystį, pavadinimu „elis“, kurio greitas rūgimo tempas buvo tinkamas decentralizuotai vidaus gamybai. Kai kurios moteriškos lyties įmonininkės alaus virėjos (moteriškasis ekvivalentas vyriškajam „alaus virėjui“) pagamindavo daugiau nei reikėdavo jų šeimoms ir perteklių parduodavo už grašius. Tačiau ištekėjusios moterys neturėjo jokio teisinio statuso, o netekėjusios turėjo nedidelį kapitalą. Jų kebli situacija paliko jas pažeidžiamas tiek finansiškai, tiek ir politiškai bei neleido joms naudotis ekonominiais pokyčiais ir pažengusia technologija, kuri palaipsniui pakeitė Europą iš agrarinės visuomenės į komercinę.

Vokietijos moterų vienuolynai vienišoms moterims suteikė retą prieglobstį tam, kad jos sužydėtų kaip alaus virėjos bei botanikės. Jiems priklausė ir Šv. Hildegarda Bingenietė, išskirianti save kaip pirmąjį žmogų, viešai pasiūliusį apynius kaip gydymo, kartumo bei konservavimo medžiagą, prieš kokius 500 metų, ligi kol visuomenė atkreipė į tai dėmesį. Už vienuolynų sienų, alaus virėjo teisė į savivaldą priklausė nuo feodalų gailestingumo, Bažnyčios ar neseniai atsiradusios pirklių klasės – bet kuri dalis ar dalys turėjo įtakos tam tikru laiku tam tikrame regione.

Svarbus apynių atradimas šešiolikto amžiaus Vokietijoje suteikė valdančiosioms klasėms didesnę persvarą tam, kad uždraustų pavojingus alaus priedus, kuriuos virėjai naudojo šimtmečius. Natūralu, jog grynumo įstatymai, tokie kaip Reinheitsgebot, neabejotinai išgelbėjo bent kelis gėrėjus nuo mirties. Tačiau tuo pačiu jie padarė aukštesnės kainos sudedamąsias dalis, tokias kaip apyniai, nepasiekiamas alaus virėjams. Kartu su apyniais atsirado ir ilgiau nesugendantis alus. Vyrai sureagavo statydami alaus daryklas bei steigdami tarptautinės prekybos gildijas. Įstatymas ir paprotys laikė moteris atokiau nuo abiejų dalykų.

Tuo tarpu, Tamsiesiems amžiams užleidus kelią Renesansui bei Didžiųjų atradimų amžiui, alaus virėjos buvo pradedančios prarasti ne tik aktualumą. Tuo metu, remiantis kai kuriais skaičiavimais, iki 200 000 moterų buvo apkaltintos raganavimu ir nuteistos, tuo pačiu praradusios orumą bei gyvenimą.

Alaus virėjų vaizdavimas mene, literatūroje bei pop kultūroje tapo neigiamas. Nors ir niekas negali įrodyti ryšio, kai kurie istorikai išskiria aiškius panašumus tarp alaus virėjų ir iliustracijų, parinktų anti-raganavimo propagandai. Putojančių katilų, šluotkočių (kabinamų ant durų iš lauko pusės tam, kad nurodytų elio buvimą), kačių (tam, kad nuvaikytų šalin peles) bei smailių skrybėlių (skirtų tam, kad būtų lengvai pastebimos tarp žmonių prekyvietėje) vaizdai išliko iki šių laikų.

German Beer Institute rašytojas pastebi: „Kultūroje, kurioje alus nurodo dalį tautinio charakterio, klausimas, kas kontroliuoja alaus virimą, yra esminis.“ „Tas, kuris laiko savo ranką ant galios svertų, taip pat yra įkišęs savo nykštį į žmonių alaus bokalą.“ Iki 1700 metų europietės turėjo viską, tačiau nustojo virti alų.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (1/3)

 

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją „Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį“. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Pratarmė

Itin dramatiškame įvade į Discovery Channel kanalo novatorišką 2011 metų dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ žaibai blyksi, gaisrai niršta, misa burbuliuoja, o alaus istorikas Gregas Smitas (Gregg Smith) kamerai sako: „Alus pakeitė žmonijos istorijos kursą. Ne kartą, ne du, bet vis iš naujo.“

Vadindami alų „didžiausiu visų laikų išradimu“, šio filmo prodiuseriai teigia, jog jo pagalba atsirado matematika, prekyba, šiuolaikinė medicina, aušinimas, automatizacija ir net pirmoji ne piktografinio rašto sistema. Anot jų aiškinimo, tikėtina, jog mūsų tiesioginė priklausomybė nuo alaus ir ankstesnių alkoholio rūšių suformavo pagrindinius žmogaus gyvavimo 200 000 metų aspektus. Tačiau prodiuseriai ignoruoja tą faktą, jog tik visai neseniai moterys buvo ta varomoji jėga, pasaulio mastu esanti už didžiosios dalies alaus gamybos.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Apie deives ir jų atstoves

Ninkasi, esi ta, kuri lieja filtruotą alų iš bendruomeninio indo; tai [kaip] Tigro ir Eufrato antplūdis.“ – Himnas deivei Ninkasi.

2004 metais archeologai nustatė, jog pirmasis fermentuotas gėrimas (vaisių, medaus ir ryžių mišinys) pasaulyje atsirado Jiahu, Kinijoje, tarp 7000 ir 5700 metų prieš mūsų erą. Šis atradimas prieštarauja tradicinei išminčiai, bylojančiai, jog žmonės išvirė savo pirmą gėrimą, grūdų pagrindu, senovės Mesopotamijoje, dabartinėse Irano ir Irako teritorijose. Dabar pirmąjį pasaulyje miežinio alaus gaminimo būdą istorikai laiko Mesopotamijos įvairių elementų mišiniu ir lieka prie savo pirminio įsitikinimo teigiančio, jog civilizacija prasidėjo taip vadinamame „derlingame pusmėnulyje“, esančiame tarp Tigro ir Eufrato upių.

Įrodymus, aptiktus Šumerų valstybėje, Mesopotamijoje, istorikai datuoja ne anksčiau kaip 3500 metų pr. m. e., tačiau yra įsitikinę, kad pirmieji pasaulio naujakuriai pradėjo auginti miežius alui ir/ar duonai ne anksčiau kaip 10 000 metų pr. m. e. Daugelis įtaria, jog medžiotojai-rinkėjai, evoliucijos laiko juostoje gyvenę prieš šumerus, taip pat gamino alų ir atsitiktinai, talpyklose, pripildytose oru kvėpavusiomis mielėmis bei lietumi permirkusiais laukiniais grūdais, sukūrė tam tikrą svaigalą.

Nors jie ir nesutaria dėl senumo ištakų, archeologai, studijuojantys fermentaciją, sutinka dėl vieno klausimo – didžioji dauguma senųjų aludarių buvo moterys. „Kol vyrai buvo išvykę į medžioklę, moterys lauke rinko ingredientus, kurių joms reikėjo tam, kad galėtų gaminti kitą maistą bei gėrimus, kurie derėtų su vilnoniais mamutais ar mastodontais“, teigia daktaras Patrikas Makgovernas (Patrick McGovern), Pensilvanijos universiteto biomolekulinių archeologas, nustatęs, jog Mesopotamijos geriamieji indai buvo pripildyti seniausio žinomo miežinio alaus.

Kai mūsų klajokliai protėviai suprato, jog jie gali pakeisti savo gyvenimus sodindami miežius, kviečius bei kitus grūdus, tai tapo nuolatine veikla. Tačiau jie nebūtinai pakeitė darbo paskirstymą. „Moterys buvo tos, kurios virė namų ūkio fermentuotus gėrimus“, sako Makgovernas apie ankstyvąsias visuomenes.

Šumerų moterys virė mažai alkoholio turintį alų religinėms ceremonijoms bei kaip dalį kasdienio maisto raciono. Šumerų alaus virėjos buvo didžiai gerbiamos, iš dalies dėl to, jog greičiausiai jos taip pat buvo laikomos aukštinamos alaus deivės, Ninkasi, atstovėmis. Šumerai manė, jog Ninkasi prižiūrėjo virimo procesą ir dievams „dirbo“ kaip pagrindinė aludarė, kuri dovanojo žmonėms alų tam, kad išsaugotų taiką ir skatintų gerovę. Jie išreiškė savo didžiulę pagarbą istoriniame seniausiame užrašytame alaus recepte – „Himne deivei Ninkasi“.

Du tūkstančius metų iki Kristaus ir maždaug tuo pat metu, kai įsibrovėliai nugalėjo Šumerą, ant savo buvusių kaimynų pasiekimų iškilo Mesopotamijos miestas Babilonas. Kaip ir jų pirmtakai, babiloniečiai didžiai gerbė moteris. Babilonijos moterys turėjo teisę į skyrybas ir nuosavą verslą bei turtą, o kai kurie istorikai teigia, jog yra tokia galimybė, kad jos dalyvavo vienuose pirmųjų pasaulio prekybų, kuomet pardavė savo alų, naudodamos naujas buhalterinės apskaitos bei rašto formas. Moterys buvo skatinamos dirbti smuklių prižiūrėtojomis ir profesionaliomis kepėjomis/aludarėmis.

Archeologai mano, jog babiloniečiai ar šumerai buvo atsakingi už alaus virimo pristatymą savo kaimynams egiptiečiams. Egipto gyventojai garbino alaus deivę, vardu Tenenit, ir pasakodavo istorijas apie deivę Hator/Sekhmetą, kuri išgelbėjo žmoniją nuo žlugimo dėl besaikio valgymo bei gėrimo. Hieroglifai vaizduoja moteris, verdančias alų ir geriančias jį per šiaudelius, kuriuos, anot istorikų, greičiausiai išrado Babilonijos alaus virėjai tam, kad jie pervertų storus putos sluoksnius, plūduriavusius virš jų produkto.

Tikėtina, jog iš pradžių, Egipto alaus virimu užsiimdavo namų šeimininkės, tačiau įrašai rodo, jog šalyje paplitus alaus darykloms, orientuotoms į „gamybą“, alaus virime vyrai pakeitė moteris ir tos moterys buvo nustumtos į antraplanius vaidmenis. Gali būti, jog šis alaus daryklų korporatizavimas ir privedė Egiptą bei jo įtakingiausią moteriškos lyties valdovę prie jų žlugimo. Remiantis Senovės istorijos enciklopedijos informacija, Kleopatra, paskutinė įtakinga Egipto faraonė, „link savo viešpatavimo pabaigos prarado populiarumą daugiau dėl įvesto alaus mokesčio (pačio pirmojo), negu dėl karų su Roma, už kuriuos alaus mokestis ir padėjo sumokėti.“

Vasaknų alaus festivalis

Jau greit susitiksime Vasaknų alaus festivalyje. Penktadienį ir/arba šeštadienį beergeek’ai ten ves savo paruoštą alaus protmūšį.

vasaknu festivalisŠių metų birželio 13 dieną Vasaknose (Zarasų raj.) prasidės ir tris dienas vyks pirmasis netradicinis alaus festivalis. Vasaknų dvaro ir parko teritorijoje tris dienas Jūsų lauks rinktiniai Lietuvos aludariai, netradicinis maisto patiekimas.

Šventės teritorijoje bus naudojama vietos valiuta – saknos, alus bus pilamas į molinius bokalus, o plastmasiniai indai ne bus smarkiai toleruojami. Taigi galit pasiimti savo indų! Alaus bus galima pirkti ne tik pilnais bokalais, bet 100 ml degustacinėmis dozėmis. Planuojama surinkti 5-6 tik įdomiausius Lietuvos, kurie pateiks apie 20 skirtingų skonių ir stilių alų. Šventės teritorijoje veiks vaisių ir daržovių turgus, suvenyrų krautuvė, bankas ir kitos pramogos.

Penktadienio vakare, visiems iš anksto susirinkusiems šventėje bus dalijama šilta šventės sriuba (atsivežk savo šaukštą ir bliūdą!) ir pilnaties apšviesto ežero fone, degant laužams, skambės garsių Lietuvos bardų ir džiazmenų improvizacijos. Programą pratęs naktišokiai pagal senuosius lietuviškos muzikos šlagerius iki pirmų gaidžių. Intelektualai ar šiaip tingintys šokti galės sudalyvauti alaus viktorinoje su smagiu prizu. Kaip kitaip galima praleisti penktadienį, tryliktą dieną ir dar esant pilnačiai? Šv. Antanas juk paglobos šventę.

Šeštadienį nuo pat ryto prasidės sodo ir daržo gėrybių turgus, vyks netradicinis netradicinio maisto gaminimas ant laužų (nebijokite – mėsos tikrai bus, čia ne tas festivalis). Bus galima tvenkinyje pasigauti žuvį, kurią tuoj pat jums vietoje ir iškeps. Vyks alaus degustacijos, aludarių prisistatymai, ekskursijos į dvaro alaus daryklą. Įsidienojus – slaptos apeigos ant dvaro griūvėsių kalno. Po pietų – orientacinis žaidimas parke „Surask Pliaterių lobį“ su pagrindiniu prizu, vertu apie porą šimtų litų. Vyks lankininkų pasirodymai, galėsite ir patys išbandyti lankus.

Parko scenoje visą dieną pasirodys Zarasų rajono muzikantai. Vakare didžiojoje – geriausių Lietuvos ir artimojo užsienio folk, rock ir metal stiliaus grupių pasirodymai (programos ieškokite tinklapyje). Po 7 valandų koncerto – naktišokiai.

Sekmadienį – bendras rytinis susėdimas vėlgi prie karštos sriubos ir gyvos akustinės muzikos, pasidalinimas įspūdžiais ir visų maisto likučių negailestingas naikinimas.

Nakvynei bus pasiūlytas dvaro viešbutis, mažiau išrankiems – nemokamas palapinių miestelis ir improvizuotas hostelis . Taip pat bus galimybė apsistoti pas aplinkinių kaimelių gyventojus.

Ką bendro turi Užkalnis, SEL’as ir beergeek’ai?

Papasakosiu jums trumpą istoriją, kuri nutiko vasarą. Naktį iš penktadienio į šeštadienį su draugų kompanija vaikščiojom po Vilnių. Vaikščiojom ne šiaip sau, vyko kultūros naktis. Aplankėm daug įvairiausių renginių. Didelį įspūdį paliko purple night, Dailės akademijos kiemelyje, nors ir nesupratom iš kur ten tas lietus. Dar labai patiko krikščioniškos muzikos grupės Ichthus koncertas prie Onos bažnyčios, nes atmosfera ten buvo labai smagi. Bet apie kultūros naktį reiktų rašyti atskirą postą.

Kultūros nakčiai einant į pabaigą nusprendėm kažkur prisėsti ir išlenkti po bokalą. Tuo metu buvom Vilniaus gatvėje, tai aplinkui buvo ne vienas baras, o dar ir Islandijos gatvė visai šalia. Pirmi pasirinkimai PianoMan ir Gringo, bet jie iškart atkrito, nes kompanija didelė ir pavargus. Reikėjo kažko kur galima būtų prisėsti. Pro vitrininius langus pamatėm, kad La Birra beveik tuščia. Ta vieta mums iš anksčiau nepatiko dėl keletos priežasčių: 1. Nes platų alaus asortimentą susiaurino ne itin išrankūs klientai; 2. Nes neskiria legendinio čekiško pilsnerio Budweiser Budvar, nuo amerikietiško lagerio budweiser. Nepaisant to pasukom link La Birros.

La Birros duris mum pastojo apsaugos darbuotojas, kuris tuo metu buvo labai užsiėmęs šnekėtis su draugu. Apsauginis buvo tikras budulis, taigi pagal visus tos kastos kanonus nusprendė pamandravoti. Iš atminties pamėginsiu atkurti pokalbį:
– Kiek metų, – paklausė budulis
– 23, – atsakė kolega beergeek’as
– Šian biški per daug išgėrėt, – metė kozirį budulis (iš dalies jis buvo teisus, prieš penkias valandas laukdami kitos draugų kompanijos dalies Špunkoj išgėrėm po pora bokalų IPA’os)
Po to sekė mano frazė: „rasim kur kitur pinigus išleisti“, tai nugirdęs apsauginis suglumo, turbūt suprato, jei taip ir toliau tai viršininkas neturės iš ko algos jam sumokėti…

Tai va, kaip Andrius Užkalnis nepageidaujamas tam tikrose kavinėse, kaip SEL’as nepageidaujamas tam tikruose kino teatruose, tai mes nepageidaujami La Birra’oje. Ir tokiu būdu La Birra papildė, dar niekur neskelbtą,  vietų, kurių niekad neaprašinėsim sąrašą:

  • Cozy – nes moteriškų manierų ir išvaizdos barmenas man pasiūlė eit į IKI ir nusipirkt ten Kalnapilio ar kokio kaimietiško gyvo ( jis taip suregavo į mano patarimą draugei neužsisakinėti Kronenbourg, nes jis prastas). Bet čia buvo prieš metus ar du, ten gal ir pasikeitė kas.
  • Senoji Kibininė – dėl požiūrio į klientus ir aptarnavimą.
  • La Birra – už pigius, ką tik iš zonos, apsauginius ir marozišką atmosferą. Galėtų imti pavyzdį iš PianoMan, kur apsaugos darbuotojai visą laik kultūringi ir malonūs.

Kodėl „Kauno alus“ visą laiką liks maža, gailestį kelianti alaus darykla?

kauno alus

STOUTS kažkodėl daugiskaita 😀

Trumpas komentaras apie straipsnį „Pas alaus alchemikę„. Nerašysiu jokio rišlaus ir vientiso teksto, tiesiog copy/paste užkliuvusias straipsnio vietas ir jas pakomentuosiu. Pats straipsnis labai melancholiškas. Nors tokio turbūt ir reikia, kad pasiektų savo tikslinį vartotoją. Man, kaip alaus mėgėjui jį skaityti buvo gėda.

 

„Anksčiau sakydavau, kad užsiimu alaus gamyba todėl, kad alus – vyriškas gėrimas. O moterys žino, ko vyrai nori“

Šaunu, kad pasirinkote aludarės specialybę, o ne naktinės plaštakės.

 

„Įrenginiai – kaip iš vadovėlio, – patikina p. Šileikienė. – Tačiau dar prieš 13 metų darykla buvo gerokai apleista. Ją įsigijus naujiems savininkams, pradėti renovacijos darbai, keičiami įrenginiai, bet kartu saugoma klasikinė alaus gamybos technologija.“ Technika, įranga kasmet tobulėja, tą pabrėžia ir „Kauno alaus“ vadovė, tad įdomu, kiek naujovės būtinos įmonei, kuri laikosi klasikinių, senųjų alaus gaminimo principų. Alus, priklausomai nuo rūšies, fermentuojamas nuo 5 iki 10 parų, vėliau brandinamas 30–90 parų.

Ir kas gi man užkliuvo čia? O gi visų pirma tas, kad kol visas pasaulis alų skirsto į stilius, tai lietuviai – į rūšis. Šviesus, tamsus ir kvietinis. 1977 metais M. Jackson parašė knyga „The world guide to beer“, kurioje įvedė naują terminą alaus stilius. Terminas prigijo ir yra naudojamas iki šiol. Jis yra pats geriausias ir tiksliausias. Iš jo naudojimo netgi galima atskirti tikrą beergeek’ą ir diletantą. Tokios smulkmenos, ir liktų smulkmenom, jei šis reiškinys nebūtų taip įsišaknijęs Lietuvos alaus scenoje. Terminologija ir alaus kultūra turėtų būti mažųjų daryklų arkliukas, bet deja. Švyturys pirmas sėkmingai užšoko ant šio arklio ir jiems gerai sekasi. Apskritai terminas rūšis = sovietų sąjunga, sakykit ką norit.

Kitas dalykas, tai koks kam skirtumas, kaip jūs gaminate savo alų? Tas viskas kas parašyta viršuje dar nereiškia, kad alus yra kokybiškas ar gero skonio. Tradicinė technologija, natūralios medžiagos ir pan. tėra beletristika. Visos daryklos sako tą patį. Vartotojui rūpi skonis. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

 

Norint sukurti natūralų, klasikinį produktą, reikia daug laiko, ir naujausios technologijos čia netaikomos.

Visiška nesąmonė. Tokio pat lygio nesąmonė, kaip ir Lietuvos alaus reglamentas. Visi, kas supranta sąvokos technologija reikšmę dabar turbūt kvatoja už pilvų susiėmę.

 

…didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko…

Šitoj pastraipoj jau galima įžvelgti ir gilesnių problemų. Tokių, kaip verslo vadybos pagrindų neišmanymas.

 

„Pasvalio gėrimams“ šiuo metu vykdoma bankroto procedūra – pasak pašnekovės, smulkiajai įmonei buvo per sunku pakelti mokesčius. Prieš kelerius metus aludariai prarado akcizo lengvatą – pirmam milijonui litrų būdavo taikoma 50% „nuolaida“ („Kauno alus“ ja galėjo naudotis apie 4 mėnesius, o „Ponoras“, „Pasvalio gėrimai“ – kiaurus metus), išaugo ir pats akcizo mokestis. „Ir kitoms alaus darykloms dabar sunku, – gūžteli ji. – Galima guostis tuo, jog šiuo metu mus bent jau girdi – kad tokie esame, kad išskiriame save kaip mažuosius.

Ne vienam naivuoliui turbūt ašara skruostu nuriedėjo. Jūs esate tokia pat komercinė įmonė, kaip ir kitos rinkos dalyvės. Apie kokias lengvatas čia dar gali eiti šneka. Bėda ne mokesčiuose, o tame, kad apie verslą jokio supratimo neturite. Rinkos sąlygos per žiaurios? Yra daug sprendimų: verslo procesų valdymas, normali rinkodaros strategija… Galų gale jūs nesate kažkokia vertybė, be kurios Lietuva kažką prarastų.

 

Esame lietuviško kapitalo įmonės…

Ar ne per drąsu tą teigti turint omeny, kad esate akcinė bendrovė?

 

Mažieji su kartėliu prisimena ne tik prarastą akcizo lengvatą. Dėl pastarojo nesusipratimo – draudimo gaminti ir pardavinėti stipresnį nei 7,5% alų ir pilstyti į didesnę nei 1 l tarą (skaičiuojama, kad dėl šio sprendimo visa alaus rinka smuko 8,5%, o augo tik didžiausio šalies alaus gamintojo pajamos) – iki šiol sunkumų patiria ne viena darykla.

Mažų įmonių privalumas yra tas, kad jos greit gali prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Pas jus taip nėra, nes nėra tinkamų specialistų pokyčiams įgyvendinti. Jų verslo modelis – darau, kaip visi. Čia kaip iš tos reklamos populiariausia todėl geriausia. Bet čia visam šitam dalyke svarbiausia tai, kad MADA (mažųjų alaus daryklų asociacija) nemažą dalį pajamų gaudavo iš degradavusių alkoholikų, kurie vėliau perbėgo prie kitų gėrimų, tokių kaip vynas. Ant socialinės atsakomybės jums nusispjaut, o pelnytis iš žmonių nelaimės yra amoralu.

 

„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai.

Patys save taip pozicionuojate, todėl nėra čia ko skųstis dabar. Maximoj „Kauno Gyvas“ 1,49lt su akcija, kuri būna nuolatos. Taip ir paaiškėja jūsų tikslinis segmentas.

 

„Kauno alus“ planuoja pradėti gaminti tamsų kvietinį, plėsti porterio gamybą. Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.

Sveikinu su nauja rūšimi, dar kitaip vadinamu dunkelweizen alaus stiliumi kilusiu iš Bavarijos. Šiuo metu Lietuvoje yra puikių šio stiliaus pavyzdžių iš Vokietijos. Bus labai įdomu paragauti lietuviškos šio stiliaus variacijos. Bet alus su viržiais ir panašiais ingredientais nėra čia jau jokia naujiena. Tiek Lietuva tiek visas pasaulis tokį alų darė dar tais laikais, kai apynių nežinojo, jei jau ką.

 

„Gyvą arba „Pilies“, – šypteli ji. – Dažniausiai renkuosi lagerio tipo alų. Paragauju ir kolegų alaus, bet nesu didelė alaus su viržiais, dobilais gerbėja. Ir mūsiškis imbierinis man ne itin patinka.“  Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.

Nuo kada tradicinis alus yra lageris? Ypač Lietuvoje. Tai yra visiškas nonsensas. Ir žmonės nėra konservatyvūs, jie neturi iš ko rinktis ir yra klaidinami tokių straipsnių, kaip šis.

 

Pašnekovė prisimena prieš 8 metus lankiusis didelėje JAV alaus darykloje, kurioje didžiausią produkcijos dalį sudarė alaus kokteiliai. „Grįžusi raginau gaminti kokį nors alaus kokteilį – pavyzdžiui, su tekila, tačiau Lietuvoje tokie produktai neprikimba.

Alaus kokteiliai – stipri šios vasaros tendencija. Produktas jaunimo arba moterų segmentui. Ačiū jums, kad kaip visą laik nespėjote laiku sureaguoti ir tokio brudo nepaleidote į rinką(?). Alaus kokteiliai vienareikšmiškai su alumi ir save gerbiančiais aludariais neturi nieko bendro.

 

1. Kiekvienas tiesiog dirba savo darbą, šiek tiek investuoja į dizainą.

2. Didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko.

Dvi citatos viena iš straipsnio pradžios, kita iš galo. Plataus komentaro čia turbūt nereikia. Kai chemikai pradeda vadovauti įmonėms ir užsiimti finansais rezultatas galų gale bus tik vienas – bankrotas. Ką veikia AB „Kauno Alus“ valdyba? Jeigu kas turite jų akcijų, kol nevėlu parduokite.

O dėl dizaino, tai pasižiūrėkit į jų internetinį puslapį. Ar ne graudu? Tam kuris kūrė puslapį 2010 metais reikėtų atjungti internetą.

 

Mūsų daryklų pranašumas, stiprybė – natūralus, pagal klasikinę technologiją gaminamas alus.“

Vėl tas pats per tą patį.

 

Ir geriausią palikau pabaigai:

Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.

Absurdas. Pašnekovė tikina, kad jie neskiria lėšų rinkodarai. Atrodo, kad rinkodara būtų koks blogis. Nėra rinkodaros = nėra verslo. Tiems tamsuoliams kas mano, kad rinkodara = reklama noriu pasakyt, kad klystate. Nors iš principo reklama taip pat yra tik teigiamas dalykas. Viešieji ryšiai (PR), kas ir yra šitas straipsnis, irgi yra rinkodaros dalis šiaip jau.Iš principo, tai dėl tokio požiūrio jūs geriausiu atveju ir liksit ten kur esat dabar. Maža, gailestį kelianti alaus darykla.

Jeigu ir jūs susigundėte nusipirkti panašų straipsnį, štai korespondentės Martos Kuzmickaitės kontaktai: email – marta.kuzmickite@verslozinios.lt, tel – 2526350

Koks viso šito straipsnio moralas? O gi toks, kad Lietuvoje alaus revoliucijos nebus tol kol alaus įmones valdys sovietinis palikimas. Apie kokias galima šnekėti naujas idėjas ar inovacijas, kai yra ignoruojama daugiametė pasaulinė praktika. Šis komentaras buvo labiau iš verslo pusės, bet žinokitės visi, kad tik verslas ir gali padaryti alaus revoliuciją.

Kauno alus teigia, kad investuoti į rinkodarą, tai yra ir į poreikio nustatymą, rinkos tyrimus ir visus kitus jos elementus, yra blogai. Kitais žodžiais tariant, jiems nusišvilpt ko norime mes, jie gamins tą kas patinka jiems. Ir toliau verks dėl oligopolinės situacijos rinkoje.

Aludariai, liūdna situacija ar ne? Bet dar ne viskas prarasta. Kreipkitės į mus ir mes jums padėsime. Yra daug būdų, kaip komunikuoti ir skatinti pardavimus nedidelėmis sąnaudomis. Mes tuos būdus žinome.

Nurenk Pilsner Urquell merginą!

Šis žaidimas yra priežastis kodėl dar mokykloje žinojau kas yra Pilsner Urquell. Puiki reklamos idėja. WEB 2.0 laikais socialiniai tinklai vaidina nemažą vaidmenį įmonių rinkodaros strategijose. Facebook’as puiki vieta suburti savo vartotojus į virtualią bendruomenę ir komunikuoti su jais. Tokie ir panašūs žaidimai plinta virusiniu būdu ir padeda pritraukti daugiau gerbėjų, bei didinti prekės ženklo žinomumą. Tad kodėl kažko panašaus nesugalvojus ir Lietuvos tikro alaus gamintojams?

Smagaus žaidimo! Savo rezultatais pasidalinkite komentaruose 😉

 

Degustacijų organizavimo atmintinė

Prieš skaitant šį, primygtinai rekomenduojame perskaityti vieną pirmųjų mūsų straipsnių apie ALAUS RAGAVIMĄ.

Taigi šį kart trumpai apie labai smagų ir atraktyvų užsiėmimą – alaus degustaciją. Pristatysime svarbiausius žingsnius, kurie reikalingi vykusiai degustacijai parengti. Ši veikla puikus būdas gerai praleisti laiką, susipažinti su naujais ar prisiminti jau atrastus skonius, galimybė su savo pomėgiu supažindinti tave supančius draugus. Reikia nepamiršti rodyti  iniciatyvą, nes dauguma mielai prisijungia prie gerai suplanuoto užsiėmimo, tačiau neprisideda prie jo planavimo.

TEMOS PASIRINKIMAS. Jeigu degustaciją planuojate pirmą kartą siūlome rinktis bendrą  susipažinimą su gėrimu ir jo ekstremumais. Pasirinkite kelis skirtingus alaus stilius ir susipažinkite su jų skirtumais. Jei tai ne pirmoji degustaciją kurią bandote įgyvendinti, galite išbandyti lyginamąją degustaciją, susipažinti su panašiais stiliais ir jų skirtumais arba pabandyti pažinti vienos pasirinktos šalies produktus. Tai tik keli pasirinkimai, nevenkite improvizuoti, tai padarys degustacijos planavimą dar įdomesniu.

INFORMACIJOS PAIEŠKA. Sugalvojus degustacijos temą patartina internete susirinkti informacijos pasirinkta tematika. Ją galėsite papasakoti draugams prieš pradedami degustuoti alų. Tokiu būdu padėsite jiems susidaryti pagrindą kuriuo jie galės naudotis ragaudami alų. Informacija gali būti įvairi: apie stilius, šalis, įdomūs faktai, skoninės savybės ir kt.

TAURĖS. Degustacijai labai svarbu taurės. Vienam žmogui degustacijos metu optimalus alaus kiekis – 100 ml, todėl su taurėmis nereikia perspausti. Degustacijoms puikiai tinka vyno taurės, nes didesnės talpos taurėse toks kiekis alaus atrodo neestetiškai. Svarbu, kad visi ragautų iš vienodų taurių. Taurės turėtų būti skaidrios, nereljefinės. Taip pat labai svarbu prieš keičiant degustuojamą alų taures praplauti arba pakeisti naujomis.

UŽKANDŽIAI. Prieš keičiant alų taip pat labai svarbu neutralizuoti skonį likusį burnoje. Greta alaus taurių turėtų stovėti stiklinė vandens, kad būtų galima atsigaivinti. Taip pat patartina naudoti trapučius ar beskonius krekerius-sausaisnius. Venkite maisto su prieskoniais, druska ar cukrumi. Alaus ir maisto derinimas – atskira degustacijos tema.

Neapkraukite savęs dideliu alaus kiekiu. Užteks 3-4 skirtingų  alų, nes skonio receptoriai atšimpa. Ilgai ir lėtai degustacijai, kuriai planuojate skirti visą vakarą optimalus alaus skaičius – 5.

Pauliaus vertinimo kortelė Atviro Alaus Taurės 2013 finale.
Nr. 97 – Gediminas Volkas (petrashka.lt) #11 Mikkeller Single hop Amarillo klonas Amerikietiškas IPA – bronzos laimėtojas.

Taip pat nepamirškite pasiruošti lapelių su tušinukais, kad draugai turėtų kur pasižymėti savo pastabas. Nerašykite rišlių tekstų, tik svarbiausius pastebėjimus. Galite naudoti jau paruoštas ratebeer.com TASTING FORM. Alų galite vertinti balais, tačiau tai nėra privaloma. Vertinimas turi atsispindėti jūsų užrašuose.

Priklausomai nuo pasirinktos temos sudarykite degustacijos planą kurio laikysitės. Galite alų skirstyti pagal stiprumą, įdomumą – improvizuokite. Patarimas: blyškiausius alus degustuokite pradžioje, ryškesnio skonio gale. Kaip taisyklė stipresni alūs turi daugiau skonio, taigi pradėkite nuo silpnesnių. Degustacijos patalpoje patartinas geras apšvietimas, kad būtų lengva identifikuoti alaus spalvą. Aplinkoje neturėtų būti įkyrių kvapų (nesipraususius svečius išprašykite), patalpą patariama išvėdinti – tai padės lengviau perprasti alaus aromatų subtilybes. Pasirūpinkite, kad degustatorių netrikdytų aplinkiniai garsai. Patariama nuomones apie alų išdėstyti po to, kai visi pabaigs degustuoti. Tuomet padarykite degustacijos aptarimą, palyginkite savo užrašus. Atmosferai sukurti galite klausytis ramios muzikos: jazz‘o ar lengvo pop/rock. Labai svarbu, kad visas patiekiamas alus būtų tinkamos temperatūros. Optimali visiems alums tinkama apie ~14°C  temperatūra.

Lagunitas Censored (ir ne veltui!) ir New DogTown Pale Ale

Kadangi Lagunitas yra toks žiauriai geras alus. Ir jo galima įsigyti Lietuvoje. Ir niekas apie jį be manęs nerašo. Dar viena apžvalga.

Šiuos buteliukus nusipirkau naujai atsidariusiame restorane/kavinėje per ilgu pavadinimu Alaus Kultūra&delicatessen ÖL, Kaune. Restoranas labai patiko, todėl jį aprašysim atskirai. Kai apsilankysim dar kartą.

Lagunitas Brewing Company atidaryta 1993 metais Lagunitas mieste Kalifornijoje. Šiuo metu darykla perkelta į netoliese esantį miestą pavadinimu Petaluma. Dabar ši darykla patenka į 20 daugiausiai parduodančių craft alaus daryklų Jav.

Lagunitas Censored

Lagunitas Censored

New DogTown Pale Ale

Lagunitas Brewing Company, California, USA

Stilius: American Amber Ale

Alk. konc.: 6,75 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com: 89/100

BeerAdvocate.com: 85/100

Mano pastabos. Gintarinės spalvos, didelės tvirtos putos, kuri po savęs paliko gražų piešinį taurėje. Pirmoji taurė buvo visiškai skaidri, antrojoje buvo šiek tiek nuosėdų. Pilant alų pasklido saldus vaisinis džiovintų abrikosų aromatas. Kvapas tuo pačiu ir įdomus ir pabodęs, bet suintrigavo. Gurkštelėjęs pirmą nedrąsų gurkšnį pajutau koks tai subalansuotas alus. Vidutiniškai aukšta karbonizacija ir tvirtas kūnas. Kitą gurkšnį jau didelį – labai daug skonio. Pradžioje pajutau džiovintų ir šviežių vaisių saldumo miksą, kurį gale papildo švelnus, bet tvirtas kartumas. Net kūnas nuėjo pagaugais, va dėl tokio alaus ir rašom šitą blogą!

Labai skanus ir geras alus. Būtinai važiuokit i Kauną ir nusipirkit. O šiaip, jei turėčiau savo barą, tai paskelbčiau, kad gražinsiu pinigus visiems pirkėjams kuriems šis alus nepatiko. Tokių neatsirastu. Nebent bomžai, anarchistai arba patologiniai melagiai.

PS. Lietuviška etiketė rašo, kad čia yra 5,9% stiprumo. Mano skonio receptoriai ir Lagunitas etiketė –  6,75% stiprumo.

Lagunitas New DogTown Pale Ale

Lagunitas New DogTown Pale Ale

New DogTown Pale Ale

Lagunitas Brewing Company, California, USA

Stilius: American Pale Ale (APA)

Alk. konc.: 6,2 % ABV

Rekomend. temp.: 14 °C

RateBeer.com: 96/100

BeerAdvocate.com: 90/100

Mano pastabos. Spalva tarp auksinės ir vario, nuotrauka daryta prietemoje, tai ir spalva atrodo šiek tiek tamsesnė. Puta didelė, aišku tą įtakojo ir taurės pasirinkimas, bet kokiu atveju puta išsilaikė iki paskutinio lašo ir buvo ne tik aukšta, bet ir tvirta. Kvape vyrauja apyniai, tokie žali ir citrusiniai. Skonyje dominuoja apyniškumas, nors vietom jaučiamas ir salykliškas saldumas. Apyniai naudoti keli, spėčiau amerikietiški three C’s. Viršų ima citrusiniai skoniai, bet jaučiamos ir vaistažolių, tropinių vaisių natos. Apynių dėta gausiai,  kartumas jaučiamas, bet gomurio nesutraukia. Poskonis išlieka ilgai. Alus sausokas ir gaivus. Kūnas vidutinis, o karbonizacija vidutiniškai didelė. Karbonizacija vienas iš tų dalykų kas skiria amerikietiškus ir angliškus šviesiuosius elius.

New DogTown Pale Ale puikiai atspindi amerikietišką požiūrį į alų, tokį šviežų ir turtingą. Stipraus ir aiškaus skonio alus.

Kaip ir visus alus, kuriuos esu aprašęs, labai rekomenduoju paragauti! Visgi craft beer pasirinkimas Lietuvoje toks siauras, kad kažką praleisti būtų nedovanotina.

Aludarių taurė 2013

Šių metų gegužės 11 dieną „Alaus namuose“ Vilniuje įvyko alaus konkursas – Aludarių taurė 2013. Taurė vyksta antrus metus iš eilės, tikėkimės organizatoriai nepritrūks entuziazmo ir ateinančiais metais. Konkursui savo alų pateikti galėjo tiek komerciniai bravorai tiek namudiniai  aludariai. Gaila, bet šiais metais nedalyvavo nei viena komercinė darykla, net drąsiausia – Dundulis.

Konkursui buvo pateikti ~75 alūs, kurie suskirstyti į 11 kategorijų. Kiekvienai kategorijai teisėjavo 3-5 nešališki teisėjai. Degustacijos buvo aklos, t.y. teisėjai nežinojo nei alaus pavadinimo nei aludario. Į finalą pateko kiekvienos kategorijos (išskyrus kvietinių) nugalėtojai ir 4 daugiausiai taškų surinkę antrų vietų nugalėtojai.

Kartu su kolega Vladu teisėjavome kategorijose, aš – stipriųjų tamsiųjų belgiškų elių, Vladas – stautų ir kvietinių. Taipogi, man teko garbė ir malonumas teisėjauti finale.

Finale buvo 10 teisėjų. Visi gerai žinomi Lietuvos alaus scenoje ir pora kviestinių svečių iš užsienio. Finalo alūs paliko gerą įspūdį, beveik visi buvo puikūs. Labai smagu, kad namudinė aludarystė Lietuvoje taip toli pažengus ir tik belieka laukti kol ji peržengs namų slenkstį ir pradės kurtis komercinės micro daryklos. Išvada tokia, kad Lietuva turi potencialo tapti craft alaus šalimi! Beje, pirmąją ir antrąją finalo vietas užėmė tas pats aludaris – Rimvydas Jurėnas. Sveikiname jį!

Pastabos organizatoriams:

  • Degustacijų salėje trūko šviežio oro ir šiek tiek daugiau šviesos.
  • Žmonės nedalyvaujantys tuo metu vykstančioje degustacijoje, turėtų laukti kitoje patalpoje. Buvo daug triukšmo, ypač finale.
  • Per greiti tempai finale, reiktų skirti bent jau 7-10 minučių alui įvertinti ir aprašyti.
  • Vertinimo metu neturėtų būti jokių diskusijų, kurios galėtų įtakoti įvertinimus.

All in all, renginys buvo šaunus, ačiū organizatoriams už kvietimą, buvo labai smagu. Pats renginys buvo suorganizuotas gerai, visos iškilusios problemos buvo išspręstos operatyviai. Iš organizatorių verta išskirti pagrindinį aludarių taurės organizatorių Gytį, ir Leandrą, kuris koordinavo visą renginio metu vykstantį veiksmą. Be beergeekų taurėje teisėjavo dar pora blogerių – Modestas ir Regis.

Daugiau straipsnių apie renginį:
Gytis – Interviu su Rimvydu Jurėnu – aludarių taurės nugalėtoju
Gytis – 2013 metų „Aludarių taurę“ užtikrintai laimėjo Rimvydas Jurėnas
Regis – Apie teisėjavimą arba užrašai sau
GiN – Pasiekimai „Aludarių taurėje 2013“
Renginio metu labai daug fotografavo/filmavo Modestas ir GiN, taigi turbūt bus ir daugiau nuotraukų bei atsiliepimų.

Nuotraukos – http://alusalus.lt/2013/05/aludariu-taures-2013-akimirkos/
Daugiau nuotraukų – http://mgkolekcija.wordpress.com/2013/05/23/aludariu-taure-2013/

 

Scroll to top