Mėnuo: sausio 2017

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (3/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra paskutinis serijos straipsnis. Kit serijos straipsniai:

ca. 1920's --- Barrels of beer emptied into the sewer by authorities during prohibition. Undated photograph. BPA2# 4180 --- Image by © Underwood & Underwood/CORBIS

Siekiant naujo gyvenimo Amerikoje

Turbūt esate girdėję istoriją apie piligrimus, sustojusius prie Plimuto akmens dėl to, jog jiems baigėsi alus ir reikėjo nedelsiant pastatyti alaus virimo namą. Na, ji yra fiktyvi. Tiesa, jog transatlantiniai keliautojai jūra atgabeno alaus atsargas ir, kad jie nepasitikėjo savo pasirinktos tėvynės vandens ištekliais, kadangi žinojo, jog vanduo, esantis namuose, yra nesaugus. Tačiau alaus atsargos, esančios laive, kelionės metu išsilaikė tiesiog puikiai ir pirmas dalykas, kurį padarė naujakuriai, buvo trobelių, apsaugančių nuo šalčio, pastatymas.

Vis dėlto tiesa yra ta, jog vos tik vyrai pastatė nuolatinį būstą, kiekvienas jų savo žmonoms tuo pačiu pastatė ir po virtuvę, skirtą alaus virimui. Kolonizuotoje Amerikoje, kas buvo įprasta ir Europoje, ištekėjusios moterys namuose virdavo „mažąjį alų“, kurį papildydavo sidru tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

Kolonijoms ėmus urbanizuotis, miestiečiai perkėlė savo verslą bei malonumą į smukles, aprūpintas alumi iš regioninių komercinių alaus daryklų.  Tačiau kaimo vietovėse daugiau nei šimtmetį naminė aludarystė išliko dominuojančiu alaus šaltiniu ir žmogus, nusipelnęs pripažinimo kaip alaus virėjas, buvo ne Tomas Džefersonas, kaip kad byloja folkloras. Vietoj to, jo žmona Marta buvo ta, kuri pritraukė vergus į Montičelo tam, kad jie virtų jos žymiuosius kvietinio alaus receptus visame regione.

Tačiau, kaip ir praeityje, „Kai į tai buvo įvelti pinigai, vis daugiau vyrų pradėjo virti alų“, teigia Gregas Smitas, parašęs knygą „Alus Amerikoje: Ankstyvieji metai – 1587-1840“. „Pradėjus vystytis pramonei, tuo keliu buvo sukama dar intensyviau.“

Luji Pastero (Louis Pasteur) 1857 metų mielių atradimas sutapo su didžiule Vokietijos imigracijos banga, atnešusia lagerį, aušinimą, pigesnes pakuotes ir pristatymą geležinkelio transportu, tuo pačiu metu besiplečiančiai ir besijungiančiai visavertei alaus gamybos pramonei. Jokie įstatymai neskyrė moterų nuo gamyklų, tačiau tuometiniai papročiai neleido joms patekti vidun. Vis dėlto laisvesnė vokiečių gėrimo kultūra supažindino Ameriką su alaus sodais, priimančiais ir šeimas, o atitinkamos moterys, iš Rytinės Pakrantės ir Vidurio Rytų gyventojų centrų, buvo įkalbėtos pirmą kartą istorijoje išgerti viešai. Toks „nerūpestingas“ požiūris į gėrimą įsiutino blaivybės judėjimo lyderius.

Nors mažai alkoholio turintis lageris ir pasiūlė tam tikrą atokvėpį nuo žalingų romo impulsų, prohibicija nepagailėjo alaus daryklų. (Nelegalus) alaus virimas įsėlino atgal į namus, kuriuose moterys, tokios kaip Smito anglių šalies močiutė, pratęsė tradiciją. „Jos pratęsė tai, ką darė ir prieš tai“, teigia Smitas.                  

Vargu, ar reikia priminti skaitytojams, jog prohibicija sužlugdė kokybišką alų bei alaus verslą tuo, kad ateinančius šešiasdešimt metų buvo gaminamas ir įsigalėjęs pramoninio masto alus. Griežtai apibrėžti 50-ųjų metų bei reklamos vilkų eros prekiautojų lyčių vaidmenys sukūrė tokį įvaizdį – alus – vyrų gėrimas, išvirtas komercinių alaus daryklų, kuriose moterys buvo vertinamos tik kaip reklamos priemonės. Kas išties stebina tai, jog net ir įsigalėjus prohibicijai moterys niekada nenustojo virti alaus. Bent jau ne visiškai.

„Šiaurinėje Vermonto dalyje 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje tiek moterys, tiek vyrai nuolatos virdavo alų namuose“, teigia Smitas. „Tai niekada nebuvo sustoję.“ Tą patį galima pasakyti ir apie primityviąsias Pietų Amerikos, Afrikos bei Tolimųjų Rytų dalis, kur moterys savo bendruomenėms vis dar virdavo alų, naudodamos savo protėvių, iš motinos pusės, metodus. Tarp kai kurių Peru, Japonijos bei Taivano genčių dvidešimt pirmo amžiaus alaus virėjos kramto ryžius tam, kad išleistų fermentuojamą krakmolą. Burkina Faso (Vakarų Afrikos) moterys sutrina ir fermentuoja sorgų alų, naudodamos tokią įrangą, kuri primena naudotą prieš 5 500 metų, o Kinijos bei Kambodžos gyventojos siurbia alų per šiaudelius. Na, o šiuolaikinėms Vakarų moterims susivarsčius savo rožinius batus bei praskynus sau kelius atgal į aludarystę, Makgovernas prognozuoja, jog pasaulio atradimų vertė dar tik priešakyje.

Biomolekulių archeologas oficialiai pareiškė, jog mėginiai iš Jiahu ir Godin Tepe išsaugojo žmonijos seniausius ryšius su alumi: „Moterys, per meną ir kitas priemones, yra labai dažnai siejamos su tais (senovėje) fermentuotais gėrimais. Įgydami daugiau žinių, manau, jog pamatysime, kad moterys yra kur kas labiau į tai įsitraukusios nei mums atrodė“.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (2/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra antrasis serijos straipsnis. Pirmąjį straipsnį apie deives ir jų atstoves publikavau praeitame poste.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Alaus virėjos, raganos ir kapitalizmo užuomazgos

Baltų ir slavų mitologijoje deivė, vardu Raugutienė, suteikia alui dangiškąją apsaugą. Suomių legenda byloja, kad moteris, vardu Kalevatar, atnešė alų į Žemę, medų sumaišiusi su lokio seilėmis. Ir kol senovės skandinavų folkloras už alų netiesiogiai skiria laurus vyrui, vėlyvojo alaus antropologas Alanas Eamesas 1993 metais rašė, jog tikrieji skandinavai (dar žinomi kaip vikingai) virti „aul“, kuris kurstė jų užkariavimus, leisdavo tik moterims. Straipsnyje, išspausdintame Yankee Brew News, Eamesas atkreipė dėmesį į tai, jog „vikingų moterys gėrė elį iš siaurakaklio ąsočio, bokalas po bokalo, neatsilikdamos nuo vyrų.“     

Ankstyvieji šiaurės europiečiai garbino savo alaus deives lygiai taip pat, kaip tai darė ir Vidurio Rytų gyventojai, ir prieš antrąjį mūsų eros tūkstantmetį dauguma Europos moterų gėrė bei virė alų. Nuo migruojančių germanų moterų, virdavusių alų miško proskynose tam, kad išvengtų Šventosios Romos įsibrovėlių, iki Anglijos alinės laikytojų, kurios išlaikė savo tradicijas ligi pat industrinės revoliucijos, Europos moterys maitino savo vyrus ir vaikus naminiu alumi, turinčiu mažai alkoholio bei turtingu maistinėmis medžiagomis, kuris įrodė esantis labiau sanitarinis už vandenį.

Tūkstančius metų moterys virė neapyniuotą skystį, pavadinimu „elis“, kurio greitas rūgimo tempas buvo tinkamas decentralizuotai vidaus gamybai. Kai kurios moteriškos lyties įmonininkės alaus virėjos (moteriškasis ekvivalentas vyriškajam „alaus virėjui“) pagamindavo daugiau nei reikėdavo jų šeimoms ir perteklių parduodavo už grašius. Tačiau ištekėjusios moterys neturėjo jokio teisinio statuso, o netekėjusios turėjo nedidelį kapitalą. Jų kebli situacija paliko jas pažeidžiamas tiek finansiškai, tiek ir politiškai bei neleido joms naudotis ekonominiais pokyčiais ir pažengusia technologija, kuri palaipsniui pakeitė Europą iš agrarinės visuomenės į komercinę.

Vokietijos moterų vienuolynai vienišoms moterims suteikė retą prieglobstį tam, kad jos sužydėtų kaip alaus virėjos bei botanikės. Jiems priklausė ir Šv. Hildegarda Bingenietė, išskirianti save kaip pirmąjį žmogų, viešai pasiūliusį apynius kaip gydymo, kartumo bei konservavimo medžiagą, prieš kokius 500 metų, ligi kol visuomenė atkreipė į tai dėmesį. Už vienuolynų sienų, alaus virėjo teisė į savivaldą priklausė nuo feodalų gailestingumo, Bažnyčios ar neseniai atsiradusios pirklių klasės – bet kuri dalis ar dalys turėjo įtakos tam tikru laiku tam tikrame regione.

Svarbus apynių atradimas šešiolikto amžiaus Vokietijoje suteikė valdančiosioms klasėms didesnę persvarą tam, kad uždraustų pavojingus alaus priedus, kuriuos virėjai naudojo šimtmečius. Natūralu, jog grynumo įstatymai, tokie kaip Reinheitsgebot, neabejotinai išgelbėjo bent kelis gėrėjus nuo mirties. Tačiau tuo pačiu jie padarė aukštesnės kainos sudedamąsias dalis, tokias kaip apyniai, nepasiekiamas alaus virėjams. Kartu su apyniais atsirado ir ilgiau nesugendantis alus. Vyrai sureagavo statydami alaus daryklas bei steigdami tarptautinės prekybos gildijas. Įstatymas ir paprotys laikė moteris atokiau nuo abiejų dalykų.

Tuo tarpu, Tamsiesiems amžiams užleidus kelią Renesansui bei Didžiųjų atradimų amžiui, alaus virėjos buvo pradedančios prarasti ne tik aktualumą. Tuo metu, remiantis kai kuriais skaičiavimais, iki 200 000 moterų buvo apkaltintos raganavimu ir nuteistos, tuo pačiu praradusios orumą bei gyvenimą.

Alaus virėjų vaizdavimas mene, literatūroje bei pop kultūroje tapo neigiamas. Nors ir niekas negali įrodyti ryšio, kai kurie istorikai išskiria aiškius panašumus tarp alaus virėjų ir iliustracijų, parinktų anti-raganavimo propagandai. Putojančių katilų, šluotkočių (kabinamų ant durų iš lauko pusės tam, kad nurodytų elio buvimą), kačių (tam, kad nuvaikytų šalin peles) bei smailių skrybėlių (skirtų tam, kad būtų lengvai pastebimos tarp žmonių prekyvietėje) vaizdai išliko iki šių laikų.

German Beer Institute rašytojas pastebi: „Kultūroje, kurioje alus nurodo dalį tautinio charakterio, klausimas, kas kontroliuoja alaus virimą, yra esminis.“ „Tas, kuris laiko savo ranką ant galios svertų, taip pat yra įkišęs savo nykštį į žmonių alaus bokalą.“ Iki 1700 metų europietės turėjo viską, tačiau nustojo virti alų.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (1/3)

 

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją „Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį“. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Pratarmė

Itin dramatiškame įvade į Discovery Channel kanalo novatorišką 2011 metų dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ žaibai blyksi, gaisrai niršta, misa burbuliuoja, o alaus istorikas Gregas Smitas (Gregg Smith) kamerai sako: „Alus pakeitė žmonijos istorijos kursą. Ne kartą, ne du, bet vis iš naujo.“

Vadindami alų „didžiausiu visų laikų išradimu“, šio filmo prodiuseriai teigia, jog jo pagalba atsirado matematika, prekyba, šiuolaikinė medicina, aušinimas, automatizacija ir net pirmoji ne piktografinio rašto sistema. Anot jų aiškinimo, tikėtina, jog mūsų tiesioginė priklausomybė nuo alaus ir ankstesnių alkoholio rūšių suformavo pagrindinius žmogaus gyvavimo 200 000 metų aspektus. Tačiau prodiuseriai ignoruoja tą faktą, jog tik visai neseniai moterys buvo ta varomoji jėga, pasaulio mastu esanti už didžiosios dalies alaus gamybos.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Apie deives ir jų atstoves

Ninkasi, esi ta, kuri lieja filtruotą alų iš bendruomeninio indo; tai [kaip] Tigro ir Eufrato antplūdis.“ – Himnas deivei Ninkasi.

2004 metais archeologai nustatė, jog pirmasis fermentuotas gėrimas (vaisių, medaus ir ryžių mišinys) pasaulyje atsirado Jiahu, Kinijoje, tarp 7000 ir 5700 metų prieš mūsų erą. Šis atradimas prieštarauja tradicinei išminčiai, bylojančiai, jog žmonės išvirė savo pirmą gėrimą, grūdų pagrindu, senovės Mesopotamijoje, dabartinėse Irano ir Irako teritorijose. Dabar pirmąjį pasaulyje miežinio alaus gaminimo būdą istorikai laiko Mesopotamijos įvairių elementų mišiniu ir lieka prie savo pirminio įsitikinimo teigiančio, jog civilizacija prasidėjo taip vadinamame „derlingame pusmėnulyje“, esančiame tarp Tigro ir Eufrato upių.

Įrodymus, aptiktus Šumerų valstybėje, Mesopotamijoje, istorikai datuoja ne anksčiau kaip 3500 metų pr. m. e., tačiau yra įsitikinę, kad pirmieji pasaulio naujakuriai pradėjo auginti miežius alui ir/ar duonai ne anksčiau kaip 10 000 metų pr. m. e. Daugelis įtaria, jog medžiotojai-rinkėjai, evoliucijos laiko juostoje gyvenę prieš šumerus, taip pat gamino alų ir atsitiktinai, talpyklose, pripildytose oru kvėpavusiomis mielėmis bei lietumi permirkusiais laukiniais grūdais, sukūrė tam tikrą svaigalą.

Nors jie ir nesutaria dėl senumo ištakų, archeologai, studijuojantys fermentaciją, sutinka dėl vieno klausimo – didžioji dauguma senųjų aludarių buvo moterys. „Kol vyrai buvo išvykę į medžioklę, moterys lauke rinko ingredientus, kurių joms reikėjo tam, kad galėtų gaminti kitą maistą bei gėrimus, kurie derėtų su vilnoniais mamutais ar mastodontais“, teigia daktaras Patrikas Makgovernas (Patrick McGovern), Pensilvanijos universiteto biomolekulinių archeologas, nustatęs, jog Mesopotamijos geriamieji indai buvo pripildyti seniausio žinomo miežinio alaus.

Kai mūsų klajokliai protėviai suprato, jog jie gali pakeisti savo gyvenimus sodindami miežius, kviečius bei kitus grūdus, tai tapo nuolatine veikla. Tačiau jie nebūtinai pakeitė darbo paskirstymą. „Moterys buvo tos, kurios virė namų ūkio fermentuotus gėrimus“, sako Makgovernas apie ankstyvąsias visuomenes.

Šumerų moterys virė mažai alkoholio turintį alų religinėms ceremonijoms bei kaip dalį kasdienio maisto raciono. Šumerų alaus virėjos buvo didžiai gerbiamos, iš dalies dėl to, jog greičiausiai jos taip pat buvo laikomos aukštinamos alaus deivės, Ninkasi, atstovėmis. Šumerai manė, jog Ninkasi prižiūrėjo virimo procesą ir dievams „dirbo“ kaip pagrindinė aludarė, kuri dovanojo žmonėms alų tam, kad išsaugotų taiką ir skatintų gerovę. Jie išreiškė savo didžiulę pagarbą istoriniame seniausiame užrašytame alaus recepte – „Himne deivei Ninkasi“.

Du tūkstančius metų iki Kristaus ir maždaug tuo pat metu, kai įsibrovėliai nugalėjo Šumerą, ant savo buvusių kaimynų pasiekimų iškilo Mesopotamijos miestas Babilonas. Kaip ir jų pirmtakai, babiloniečiai didžiai gerbė moteris. Babilonijos moterys turėjo teisę į skyrybas ir nuosavą verslą bei turtą, o kai kurie istorikai teigia, jog yra tokia galimybė, kad jos dalyvavo vienuose pirmųjų pasaulio prekybų, kuomet pardavė savo alų, naudodamos naujas buhalterinės apskaitos bei rašto formas. Moterys buvo skatinamos dirbti smuklių prižiūrėtojomis ir profesionaliomis kepėjomis/aludarėmis.

Archeologai mano, jog babiloniečiai ar šumerai buvo atsakingi už alaus virimo pristatymą savo kaimynams egiptiečiams. Egipto gyventojai garbino alaus deivę, vardu Tenenit, ir pasakodavo istorijas apie deivę Hator/Sekhmetą, kuri išgelbėjo žmoniją nuo žlugimo dėl besaikio valgymo bei gėrimo. Hieroglifai vaizduoja moteris, verdančias alų ir geriančias jį per šiaudelius, kuriuos, anot istorikų, greičiausiai išrado Babilonijos alaus virėjai tam, kad jie pervertų storus putos sluoksnius, plūduriavusius virš jų produkto.

Tikėtina, jog iš pradžių, Egipto alaus virimu užsiimdavo namų šeimininkės, tačiau įrašai rodo, jog šalyje paplitus alaus darykloms, orientuotoms į „gamybą“, alaus virime vyrai pakeitė moteris ir tos moterys buvo nustumtos į antraplanius vaidmenis. Gali būti, jog šis alaus daryklų korporatizavimas ir privedė Egiptą bei jo įtakingiausią moteriškos lyties valdovę prie jų žlugimo. Remiantis Senovės istorijos enciklopedijos informacija, Kleopatra, paskutinė įtakinga Egipto faraonė, „link savo viešpatavimo pabaigos prarado populiarumą daugiau dėl įvesto alaus mokesčio (pačio pirmojo), negu dėl karų su Roma, už kuriuos alaus mokestis ir padėjo sumokėti.“

Scroll to top