Mėnuo: kovo 2016

velykinis alus

Visi žinome koks yra Kalėdinis alus. Dabar tie standartai yra laužomi, bet Kalėdinis alus dažniausiai būna tamsus ir stiprus alus su prieskoniais. Kalėdinio alaus bendrinis terminas –  Biere De Noël, tai dažniausiai Belgian Dark Strong ale’as pagardintas anyžiais ir cinamonu. Jį galima ragauti šiltą arba kartu su Kalėdiniu desertu gurkšnoti tam, kad sušiltų visas kūnas. Kalėdinis alus yra labai populiarus sezoninis gėrimas, kurį savo asortimente turi kone kiekviena alaus darykla. Panašiai kaip pumpkin ale’ą turi kone visos amerikiečių daryklos (kamon, išvirkit ir pas mus vieną!).

Na, o Velykinis alus? Doesn’t ring a bell? Nelabai kam įdomus. Didžiojoje Europos dalyje toks sezoninis alus egzistuoja, tiesa, jis tikrai nėra toks populiarus kaip pumpkin ale’as ar biere de noël, bet jis egzistuoja. Koks tai alus, kurį galit drąsiai statyti šalia margučių ir majonezo paklodės? Apie tai šiandien trumpai.

Velykinis alus yra neatsiejamas nuo krikščioniškųjų tradicijų. Seniau vienuoliai alų virdavo pasninko periodui nuo pelenų trečiadienio iki Velykų sekmadienio. Tai maždaug šešių savaičių laikotarpis (46 dienų arba 40-ies, jeigu neskaičiuojami sekmadieniai), kurio metu buvo laikomasi griežto pasninko, bet siekiant nenusilpti visiškai buvo vartojamas alus. Tas alus turėjo būti ganėtinai stiprus ir maistingas, toks, kurį galima vadinti skysta duona. Dėl šios priežasties ir dėl tuo laikotarpiu metu vyravusio šalto oro, buvo verdamas stiprus lageris. Tai alus, kurį mes dabar vadiname doppelbock (dar žinomas kaip fastenbier („lenten beer“)) arba net eisbock. Šie stiliai yra tradiciniai Velykų alaus stiliai.

Kadangi vienuoliai tikėdavo, kad skystis valo ne tik kūną, bet ir sielą, jie lenten metu gamindavo ne duoną, o virdavo alų (skystą duoną). Ir virdavo to alaus daug, iš visų grūdų skirtų to laikotarpio duonai, nes tikėjo, kad kuo daugiau pasninko periodu suvartos alaus, tuo šventesni jie bus (geras mąstymas, m?). Taip pat vienuoliai buvo to meto pavyzdys visai likusiai bendruomenei, todėl jeigu jau jie virdavo ir vartodavo alų kibirais, taip pat elgdavosi ir eiliniai piliečiai. Tuo metu sekuliari alaus versija ir įgavo šioms dienoms būdingą pavadinimą – bockbier.

Pirmasis stiprusis lenten beer buvo išvirtas Cloister Neudeck ob der Au vienuolyne Miunchene, vienuolių, kurie į Vokietiją atvyko iš Italijos (matyt sušalo). Tie vienuoliai save pavadino Paulaner. Dabar galima rasti Paulaner doppelbock pavadinimu Salvator. Tiesa, vienuoliai bevirdami tokį stiprų ir gardų alų ilgą laiką dvejojo, ar tokiam susilaikymo periodui alus tinkamas. Todėl galiausiai, norėdami virti alų ramia sąžine, išsiuntė bačkutę alaus į Romą, kad šventasis tėvas patvirtintų alaus tinkamumą. Matyt pasakoti kas įvyko toliau neverta, nes doppelbock to meto standartams buvo išskirtinis alus ir dabar šis stiprusis alaus stilius randamas visame pasaulyje.

Visgi ši tendencija virti stiprų alų Velykoms pastebima ne tik vokiškojoje aludarystės tradicijoje. Visame pasaulyje krikščioniškuose vienuolynuose toks alus buvo ir yra verdamas. Todėl man buvo itin smalsu sužinoti ką šiam laikotarpiui siūlo Trapistų vienuoliai. Ir… aš nuo šiol Velykas mėgstu dvigubai. Niekada nebuvau didelis kiaušinių valgytojas, todėl ši šventė man buvo prastesnė Kalėdų versija, tačiau dabar –  per kiekvienas Velykas ant mano stalo puikuosis ir Chimay Rouge (Red) butelis. Pasirodo, kad po antrojo pasaulinio karo 1948 metais Chimay atkūrė alaus virimus būtent Velykiniam sezonui. Ir kadangi iki karo jie virė tik vienintelį Chimay Rouge, tai po karo būtent jis ir patapo Velykiniu Chimay alumi, kuris simbolizavo naują pradžią, vienuolyno ir alaus daryklos atgimimą. Tuo metu buvo pristatytas naujo dizaino buteliukas (toks, koks jis yra ir šiandien). Nuo tos dienos iki 1990, kol išėjo į pensiją, aludarystei Chimay vienuolyne vadovavo paskutinis vienuolis tėvas Teodoras (po jo jau joks vienuolis Chimay vienuolyne nebuvo vyriausiuoju aludariu). Vėliau Chimay išleido ir kitą savo klasikinį alų – Chimay Bleue, stipresnę Rouge versiją, skirtą Kalėdoms.

Velykinis alus

Kloster doppelbock ir Chimay Rouge dubbel

Skanių margučių ir svarbiausia, skanaus alaus jūsų Velykiniam stalui!

Cheers!

alus be gliuteno

Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – jūs pasijaučiate blogai. Prasideda neaiški alergija, pilvo skausmai, dingsta apetitas. Pirmieji ligos simptomai. Po kelių tyrimų sužinote naujieną – jūs netoleruojate gliuteno. Produkto kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Viskas – jokio alaus. Nulis, zero, null, ნულოვანიKaput, kapish?!

Išeitys yra kelios Pirma – galite ieškoti kito mėgstamo gėrimo, pavyzdžiui atraskite vyno kultūrą, pradėti ragauti viskius (gi alaus brolis!), išbandyti nuolatos populiarėjantį džiną ir t.t. Visi gali pasiūlyti savo indie gamintojus, atsiranda vis daugiau specializuotų barų/parduotuvių – naują nišą surasti bus tikrai nesunku. Antra – be alaus nemėgstate nieko daugiau? Na tuomet atsisakykite alaus, duonos, pastos, miltinių patiekalų ir būsite ramūs. Arba trečia alternatyva – rinkitės prekes be gliuteno.

Jūs galite klausti – kaip galima rasti alaus be gliuteno, jeigu gliutenas yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose – grūduose be kurių alus neįsivaizduojamas. Tokio alaus rasti įmanoma, jo yra Lietuvoje, tiesa – nedaug. Nes niša tokiems produktams Lietuvoje nėra didelė. Celiakija (liga kuomet organizmas netoleruoja gliuteno) Lietuvoje yra labai reta. Vidutiniškai ja serga vos 1 iš 4000 naujagimių. Ji yra paveldima. Amerikoje ir Skandinavijos šalyse ši problema didelė, bet Lietuvoje apie ją aš išgirdau ganėtinai neseniai. Dabar turiu net 2! pažįstamus, kuriems diagnozuota ši liga.

Koks alus randamas Lietuvoje ir neturi savyje gliuteno? Pirmiausiai pagalvoju apie Brunehaut. Belgiškas blond’as arba bruine’as. Skoninėmis savybėmis nenusileidžiantis kitiems savo stilių vidutiniokams. Vasarai netgi galima surasti ir jų witbier’ą, kuris yra ganėtinai aukštame lygyje. Jeigu jums patinka belgiški produktai ir netoleruojate gliuteno – tai turėtų būti jūsų opcija numeris vienas. Tuomet yra kitas belgiškas blond’as – Grissete Blonde Ale (gluten free, bio, organic, eco-friendly – žodžiu sudėjo ant etiketės viską kas įmanoma). Ir nors šitas alus ir labai „žalias“, bet jo skonis.. na švelniai tariant nuviliantis. Galit paragauti ir suprasit apie ką aš kalbu. Bet kuriuo atveju, patiks jis jums ar ne, tai yra jūsų pasirinkimas numeris du. Ir trečias alus kurį galite rinktis – Corona. Darykla nesiskelbia, kad yra organic, eco-friendly and all that gibberish, bet šis alus tiek daug kartų perdirbtas, kad gliuteno jame tiesiog neliko. Ai, ir dar jie keičia miežių salyklą kukurūzais ir ryžiais, kurie savyje turi kiek kitokio pobūdžio gliuteno. Ir tai yra patikrinta. Žmogus netoleruojantis gliuteno, gerdamas Corona nejaučia jokių šalutinių poveikių. Jūs galite tai vadinti alumi, aš tai pavadinsiu gėrimu be gliuteno.

Natūraliai gali kilti klausimas – kodėl Coronoje gliuteno neliko? Leiskite papasakoti plačiau apie tai kaip tas gliutenas atsiranda ir išnyksta. Aš nesu toks apsišvietęs biologijoje, todėl man padeda visų draugė Vikipedija. Glitimas Gliutenas – baltymų gliadino ir gliutenino mišinys, susijungęs su krakmolu kai kurių javų (kvietys, rugys, miežis) grūdų endospermuose. Gliadinas ir gliuteninas sudaro apie 80 % kviečio grūdo baltymų. Jie yra netirpūs, todėl gali būti išskiriami išplaunant susijusį krakmolą. Pasaulyje glitimas gliutenas yra svarbus mitybinis baltymas tiek patiekaluose iš grūdų produktų, tiek kaip baltyminis maisto priedas maisto produktuose, kuriuose stinga baltymų. Būtent tų baltymų, žmogus sergantis celiakija ir netoleruoja.

alus be gliuteno

grūdas

Kaip gliuteno atsikrato begliutenio alaus gamintojai? Pirmiausia, tai glitimą su didžiąją dalį gliuteno galima išplauti. Glitimo Gliuteno molekulės būna susijungusios viena su kita, o krakmolo molekulės (kurios sudaro likusią endospermų dalį) yra paskiros. Plaunant su vandeniu krakmolas ištirpsta, o gliutenas su glitimu lieka. Tokiame atskirtame skystyje gliuteno kiekis ženkliai sumažėja, o gautą glitimo gliuteno ekstraktą galima panaudoti kitos gamybos pramonės šakos. Kiti, ne javų kultūros atstovai, tokie kaip ryžiai ar kukurūzai, savyje taip pat turi proteininio glitimo gliuteno, tačiau jis yra kitoks nei glitimas gliutenas iš javų kultūrų, todėl didesnės reakcijos nesukelia. Dėl šios priežasties galima gerti Corona, ten javų yra mažoji dalis, o ir tie patys yra gerai pravalyti. O kiti begliutenio alaus gamintojai renkasi – arba naudoti pakaitalus arba atskirti glitimą gliuteno iš grūdų ir naudoti tuos grūdus alaus gamyboje. Pastarasis metodas yra populiaresnis, bet jeigu netoleruojate gliuteno – būkite atsargūs. Internete nemažai pranešimų apie pasireiškusias reakcijas po kelių taurių Brunehaut alaus, nes gliutenas ten nebūna išvalytas idealiai.

Dabar grįžkime prie alaus. Jeigu jūs netoleruojate gliuteno, tai dabartinis alaus pasirinkmas Lietuvoje yra tikrai žiaurus. Jeigu buvai alaus geek’as (ar hophead’as arba tiesiog mėgai skanų alų), o staiga tavo pasaulis susitraukė iki kelių buteliukų dydžio erdvės. „Klaustrofobija“ garantuota. Nerasite nei porterio, nei pale ale ar juolab IPA (tiesa, nežinau kas retesnis atvejis Lietuvoje – celiakija ar žmogus suprantantis apie ką aš kalbu vardindamas tuos stilius). Sad story, bro. Ir patikėkite, bendraujant su žmogumi kuriam diagnozuota celiakija supratau, kad tai gali nutikti bet kada. Jis ramiai ragavo alų trisdešimt metų iki staiga to daryti nebegalėjo. Tiesa, jis turėjo geną, kuris apsprendžia gliuteno netoleravimą, tiesiog jis pasireiškė vėlesniame amžiuje.

Mes nusprendėme situaciją pagerinti. Šiuo metu į rinką paleidome du to Øl alus be gliuteno. Abu american pale ale’ai – vienas „Totem Pale“ yra vos 2,2% ABV, kitas, su sunkiai ištariamu pavadinimu „Reparationsbajer“ yra rimtesnis jo brolis. Su 5,8% ABV užtaisu jis savo skoninėmis savybėms beveik nesiskiria nuo mums įprastų pale ale’ų. Ir aš žinau, kad mūsų blog’o skaitytojams apdovanojimai įspūdžio nedaro, bet Reparationsbajer šiemet buvo išrinktas geriausiu alumi be gliuteno Rimini alaus festivalyje.

alus be gliuteno

Reparationsbajer Gluten Free

Du pale ale’ai ir mes sakom, kad situaciją gerinam? Sutinku, kad kol kas šis paveikslas niūrokas, bet jau balandžio gale/gegužės pradžioje atvešime du Munkebo Mikrobryg kūrinius. Svalifare – anyžinis, Suomijos rinkai sukurtas porteris be gliuteno ir Sindur Gin&Tonic IPA su kadagio uogomis. Dar vienas begliutenis alus atkeliaus iš Suomijos, Kukko alaus daryklos. Tai bus paprastas sesijinis lageris, jeigu jūs vienas tų, kuris ieško įprasto alaus stiliaus.

Jeigu tu netoleruoji gliuteno, bet mėgsti gerus gėrimus – gali tikėtis staigmenų! O visus kitus raginam palyginti įprastą alų ir alų be gliuteno, bus įdomus eksperimentas.

Cheers!

amatininkas ar indėnas?

Craft, crafty, indie, farmhouse ir t.t. Vieni įsivaizduoja, kad žino viską ir žodžiai k(c)raftinis alus ar farmhausas jų nestebina. Kiti gi, nesupranta ką reiškia straipsnio pavadinimas ir galvoja, kad straipsnį pradedu senovės elfų dialektu. Problema(?) glūdi tame, kad Lietuvoje mes nesame apsibrėžę daugumos alaus terminų, o lietuvių kalba šiam reikalui yra labai skurdi (specialios technologijos alaus gamintojas, verdantis amatininkų alų – kažkoks plūginis žodžių kibir vibir ir bus gerai). Apie tai jau yra rašęs Tikras Alus.

Taigi, kas tas craft alus? Terminas kuris išpopuliarėjo Amerikoje. Patys amerikiečiai craft alaus daryklą apibrėžia kaip (citata iš Brewers Asociation, toliau BA): maža, nepriklausoma ir tradicinė. Šioje vietoje prasideda visas smagumas – maža, reiškia, kad išverda mažiau nei 6 milijonus barelių (~115 litrų/vienetas) per metus (Švyturys-Utena išverda maždaug 1/6 šio kiekio). Nepriklausoma – mažiau nei 25% daryklos akcijų priklauso tretiesiems asmenims. Tradicinė – naudojamas miežių salyklas ir jis nėra keičiamas kukurūzais ar ryžiais. Tame pačiame BA leidinyje sakoma, kad svarbiausias craft alaus kriterijus yra kūrybiškumas – verdamas alus turi būti kaip meno kūrinys, išskirtinis, nepakartojamas ir išvirtas su malonumu. Toks sunkiai apčiuopiamas ir visiškai netinkantis Lietuvos rinkai apibrėžimas. Kaip jau ne kartą esu minėjęs (bet apie tai rašęs nesu), aklai perimti apibrėžimo ir jį pritaikyti Lietuvos rinkai nėra jokio tikslo. Eilinis lietuvis, pamatęs žodžius maža, nepriklausoma ir tradicinė galvoja tik apie vieną alų – kaimišką, gryną ir nefiltruotą. Žodžiu, bene patį blogiausią ir nieko nesakantį alaus apibūdinimą. Taip pat, reikia suvokti ir tai, kad žodį craft į savo pardavimo strategiją jau inkorporavo dauguma „didžiųjų“ ir apsimetančiu „mažosiomis“ alaus daryklų.

Tendencija, kad žodį craft naudoja didžiosios pasaulio alaus daryklos pastebėta seniai. Vienas pirmųjų to pavyzdžių buvo Blue Moon alaus pasirodymas Amerikoje. Dėl šios priežasties, tie patys amerikiečiai buvo įsivedę ir kitą terminą – crafty. Mažoje darykloje verdamas, kokybiškas alus (nesiginčysiu ar skanus, bet tikrai kokybiškas, nes tenka pripažinti, kad būtent kokybe ir kiekybe didieji lenkia mažuosius, ypač startuojančius). Neatitikimas craft terminui buvo tik vienas, darykla priklauso vienam iš rinkos milžinų – MillerCoors koncernui. Vėliau, didieji pramonininkai nesibodėdami pradėjo perpirkti craft alaus daryklų akcijas, todėl teko dar labiau išsukti iš kelio ir sugalvoti naujesnį terminą, kuris apibūdina jau atmintyje įsirėžusi craft alų.

Taip kilo terminas indie arba independent beer. Šis terminas dabar trendina pačioje „craft“ alaus revoliucijos širdyje – Kalifornijoje (apie daryklų pirkimus ir indie terminologiją skaitykit čia). Indie apibūdina tai, kas svarbiausia alaus gamyboje – nepriklausomybė nuo korporacinių norų. Feisbuke jau buvo pastebėta, kad reikia laukti kol amatininkų alaus lentynas Maximoje pakeis indėnų alus. Žiūrėsim ar bus pagauta nauja hype banga ir kaip į tai reaguos craft rinkos senbuviai. Visgi, tikslas aiškus – norima atsiriboti nuo per dažnai naudojamo ir jau nieko nebesakančio craft termino ir susigražinti dalį autentikos, kuri kažkada buvo siejama su tuo žodžiu. O kaip Lietuvoje? Na, pas mus dar ne visi yra girdėję žodį craft, o Maximoje prie craft lentynų jie mato užrašą amatininkų ir kraipo galvas.

Judėkime link farmhouse ale‘o. Paprastasis lietuviškas vertimas – kaimiškas alus. Vat pats parašiau ir vaizduotėje susikūriau vaizdą, kuriame griebiamas apatinėj lentynoj stovintis astravo kaimiškas ir bėgama į kasą šventai įsitikinus, kad geriamas alus yra tradicinis, gyvas, nefiltruotas ir kaimiškas. Kitą dieną sakoma: „vėl to kaimiško prigėriau, kažkaip nuo jo galvą skauda“. Jebus fkin Christ, nieko negali būti blogiau.

Šitą straipsnį pradėjau senokai, bet niekaip neradau laiko pabaigti. Mūsų BeerGeek.lt Facebook paskyroje kilo nemaža diskusija, kuomet hashtaguose paraginau nenaudoti termino „kaimiškas“. Pagrindinis pasiūlymas – reabilituoti kaimiško alaus vadinimą kaimišku (nuoroda čia). Vis dėlto, aš lieku prie savo nuomonės, kad reabilituoti čia jau šiek tiek per vėlu. Mano akimis, tai būtų tas pats kaip gaivinti mirusį. Arba pirmiau reikėtų apibrėžti terminą ir tik tada bandyti jį atgaivinti, bet taip nebus. Simonas pasiūlė, kad reikia virti ir pavadinimas prilips savaime – visiškai sutinku. Kalbėti galima daug, bet naudos tai atneš mažai. O kol kas, aš mūsišką farmhouse‘ą vadinsiu autentišku lietuvišku alumi arba farmhouse ale. Jūsų nuomonė taip pat laukiama!

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

kaimiškas ar autentiškas? gaivinti ar pamiršti?

Visame pasaulyje, farmhouse‘as yra labai trendy reiškinys. Jau net neverta kalbėti apie saison‘o (belgiškas farmhouse‘as) atgaivinimą, kuris įvyko prieš dvidešimt metų (ačiū MJ!). Dabar atkuriami stiliai, kurie turi būti priskirti farmhouse‘o kategorijai – grissete (prancūziškas farmhouse‘as), gotlandsricka (švediškas), sahti (suomiškas) ir t.t. Į šitą bangą tiesiog privalo įšokti ir lietuviai.

Mes turime kelis tik mūsų regionui (būtent Lietuvai) būdingus farmhouse stilius. Vienas jų keptinis, pasitelkiant geriausias craft tradicijas, buvo atkurtas Dundulio bravore. Tiesa, pats aludaris sakė, kad stengėsi balansuoti tarp komercijos ir tradicijos, bet ir tai yra labai puiku, nes žinios ateina per patyrimą. Balansuojant tarp komercijos ir tradicijos pasiekiamas žymiai didesnis žmonių ratas. Kitas senovinis stilius, kurį taip pat bandė minėtasis Dundulis – akmeninis alus. Tai jau buvo visiškai kitoks projektas – laukinis, tradicinis, kaimiškas, senovinis – tam akmeniniam alui tinka visi šitie apibūdinimai. Jame buvo mažai komercijos, o ir išgaravo (bet čia rimtai, tiesiog išgaravo) Moko Maukas vos per kelias dienas.

Be šių bandymu, mes taip pat turime ir tikrai neprastą farmhouse‘o rinką: Udrienės, Čižo, Piniavos produktai ir kt. Tačiau juos nuo didesnio dėmesio vis dar stabdo keli esminiai blogiai: 1. bambaliai (čia net nėra ką komentuoti, reikia būt classy, o ne junky. Tim Webb (vienas gerbiamiausių pasaulyje alaus ekspertų) būdamas Lietuvoje būtent bambalius įvardino kaip didžiausią lietuviško farmhouse‘o problemą; 2. stabilumas ir higiena (retas mūsų aludaris žino šitų žodžių reikšmes). Ir taip, dauguma alaus keliautojų įvardina Lietuvą kaip neatrastą Europos alaus brangakmenį, bet kartu randasi vis daugiau tokių, kurie tą brangakmenį vėliau paskandina pamazgose. Teko bendrauti tiek su Joe Sixpack’u (vienas žymiausių Amerikos blogger‘ių), tiek su Brooklyn Brewery siela Garret Oliver ir jie abu sakė, kad problema yra kokybėje. Labai daug jų ragautų produktų turėjo nepageidaujamą užkratą, prie kurio skonio mūsų receptoriai būna pripratę(?), bet jiems tai yra labai jaučiama. Trumpai tariant – reikia tvarkytis alaus patiekimą ir apipavidalinimą, sugriežtinti vidaus higieną ir tuomet bus galima kalbėti apie autentiško, o gal net ir termino kaimiškas alus reabilitaciją.

Trumpai paaiškinau tą nesuprantamą elfų dialektą, bet nepateikiau jokių pasiūlymų. Ne visada jų reikia, bet pasikartosiu ką jau esu sakęs ne vieną ir ne du kartus. Lietuvoje mes turime labai daug pramoninio alaus. Turime vieną crafty alų – Raudonų Plytų dirbtuves. Žinau, kad daugelis mėgino pritempti Vilkmergę prie crafty, bet reikia susitaikyti su tuo, kad Vilkmergė tik dar viena nelabai vykusi kontora, kurioje šiuo metu dirba tik direktorius (EDIT: OK, šitą rašiau dar iki Žmogšalos alaus festivalio. Ten sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų apie Vilkmergės alų – ypač jų naujus produktus. Bet ką tik patikrinau, kad tokios įmonės nebeliko, todėl mes kalbam tiesiog apie Kalnapilį).

Mes turime kelis dėmesio vertus craft/indie aludarius – Dundulį, Sakiškių alų, Genys Brewing Co. (dabar jie gypsy (kontraktiniai) aludariai be bravoro, bet dėl craft‘o nesiginčijam, o apie gypsy kada kitą kartą). Kauno Apynio bravoras (tas kuris verda Green Monster IPA) – jam reikia duoti šiek tiek taškų į priekį, nes jų IPA puiki, keli virimai su Tikru Alumi irgi buvo labai geri, tačiau trūksta daugiau iniciatyvos, eksperimentų arba daugiau komunikacijos. Taip pat verta paminėti ir Gintaro baro bravoriuką Molėtuose, tas jo virtas tripelis (bet ne visai) ir stout‘as tikrai nustebino!

Taip pat mes turime labai daug farmhouse‘o kurio aš nepriskiriu craft’ui, o skeliu į atskirą kategoriją. Jie turi savo problemų kurias privalo spręsti. Jie yra tas tradicinis alus į kurį norėtųsi lygiuotis pristatant lietuviško alaus sceną, bet jiems iki tokio lygio tiek pat, kiek man keliais iki Pekino. Ir nepykit, bet taip yra. Džiugu dėl mielių, kurių atitikimo nėra niekur pasaulyje, džiugu dėl pagyrų iš užsienio. Tačiau kartais reikia suprasti ir tai, kad pagyros dažnai būna iš mandagumo, o vien ant mielių neišvažiuosi, kuomet jos nusėda bambaly.

Dar mes turime kelias daryklas be jokio identiteto, kurios verda eilinius lagerius, bet priskiria save mažiesiems, tradiciniams aludariams – Kauno alaus lagerius, Vilniaus alaus lagerius, Rinkuškius, Aukštaitijos bravorų KRAFTĄ. Tokius, aludarius galima priskirti kategorijai – garsiai rėkia ir nieko nedaro. Vilniaus alus norėjo išvirti IPA, bet nieks jiems nenupirko apynių, Aukštaitijos bravorai norėjo išvirt craft, bet sukūrus gražų butelį ir įdomų pavadinimą nebeliko idėjų alui, tai pavarė keturis lagerius. Nesiplėsiu, nes jie irgi reikalauja atskiro pasakojimo.

Lietuvos alaus rinka yra maža, bet ganėtinai marga. Tiesa, patys gamintojai apie save kalba labai tyliai. Išskyrus, žinoma didžiuosius, tačiau jų komunikacija būna santūri ir dažniausiai labai nuobodi – tokia koks ir alus. Juokingiausia, kad garsiausiai šaukia tie, kurie nesugeba nieko. Bet matyt, taip ir turi būti – rėkia tie, kurie nemoka įdomiai pasakot. O lietuviški alaus apibrėžimai yra mažų mažiausiai idiotiški, nes juos sugalvoja žmonės, kurie aluje nusimano maždaug tiek pat kiek aš žinau klasikinių fortepijono kūrinių – 0, nieko. Taip gimsta tokie šedevrai kaip specialiosios technologijos alus, amatininkų alus ar lageras. Net neabejoju, jei indie terminas pagaus gerą bangą tuomet lentyna vadinsis indėnų alus, o Čižas pradės virti fermos namų specialiosios technologijos alų.

to Øl – genialūs aludariai be bravoro

to Ol

Tore Gynther (dešinėje) ir Tobias Emil Jensen

Genijus. Visuomenė bando kiekvieną žodį įsprausti į rėmus (#VLKK), bet tai pavyksta toli gražu ne visada. Genialumas gali būti įgimtas, išmatuotas testu, išugdytas ar net primestas. Aišku viena – genijų į rėmus neįsprausi, nes būtent jie tokį rėminimą ir laužo. Viduramžiais Koperniką norėjo deginti ant laužo, nes jis teigė, kad Žemė nėra visatos centras ir sukasi aplink Saulę. Darwiną žmonės laikė eretiku, nes jis kalbėjo apie žmonijos evoliuciją iš primatų. Broliai Wrightai buvo sutinkami kreivais žvilgsniais, nes norėjo užkariauti dangų. Galiausiai, jie visi buvo pradėti laikyti genijais, nes išplėtė žmonijos pažinimo ribas ir vaizduotės galias.

Panaši buvo ir craft alaus revoliucijos pradžia aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Koks gi keistuolis gali atsidaryti savo mažą alaus bravorą, beigi virti alų, kuris nepataikautų masėms ir dar laužytų nusistovėjusius standartus?! Ta revoliucija prasidėjo JAV ir ilgą laiką buvo maža ir niekam neįdomi niša, kol galiausiai su XXI amžiaus pradžia prasidėjo snowball efect’as, kuris neilgai trukus apėmė visą pasaulį.

to Ol istorija taip pat prasideda atsitiktinai, kartu su didžiuoju alaus revoliucijos bumu. Prieš daugiau nei dešimtmetį, 2005 metais, Tobias Emil Jansen ir Tore Gynther dar mokėsi vienoje iš Kopenhagos gimnazijų. Tuomet vienas iš jų mokytojų buvo Mikkel Borg Bjergso, dabar geriau žinomas Mikkeller vardu. Vieną dieną tarp vaikinų ir mokytojo išsivystė diskusija, kodėl Danijos aludariai didžiuojasi iš piršto laužtais šimtmečio receptais ir net nebando virti kur kas įdomesnių ir nestandartinių produktų, t. y. kodėl jie neužsikrečia craft aludarystės karštlige? Po kelių tokių diskusijų gimė idėja, kad vis dėlto geriausią ir labiausiai į skonį bei kokybę orientuotą alų galima pasigaminti namie. Tuomet juk pats gali kontroliuoti apynių kiekius, alaus stiprumą, pridėti norimų priedų. Neilgai trukus su gimnazija buvo pasiektas susitarimas, kad du mokiniai ir mokytojas alų gali gaminti valgykloje, laisvu nuo darbo metu. Tai reiškė, kad dauguma alų buvo verdami šiokiadieniais tarp dešimtos vakaro ir šešių ryto. Valgykloje užkurtas naminio alaus bravoras neilgai trukus paskatino Mikkelį pereiti į komercinę aludarystę ir pradėti virti alų didesniais kiekiais – taip gimė visame pasaulyje puikiai atpažįstamas alaus brand’as – Mikkeller. Tuo tarpu Tobias ir Tore toliau užsiėmė namine aludaryste, kol galiausiai, po 5 metų, nusprendė debiutuoti su savo alumi plačiajai auditorijai. 2010 metais buvo išvirtas pirmasis to Ol ženklu papuoštas alus, o nuo tada prasideda oficiali to Ol alaus vardo istorija.

Rašydamas apie to Ol nenaudoju žodžio bravoras todėl, kad jie neturi savo daryklos. to Ol yra kontraktiniai (gypsy/contract) aludariai, kurie alų verda ne nuosavame bravore. Angliškas terminas gypsy į lietuvių kalbą verčiasi kiek neįprastai, bet to Ol yra aludariai čigonai. Kaip jie patys sako – namų neturėjimas jiems padeda neužsibūti vienoje vietoje, nuolat judėti, keistis ir tobulinti receptus. Juk vienas pagrindinių tikslų dėl ko buvo pradėta ši veikla – įrodyti, kad šimtą metų verdamas receptas nebūtinai bus tobulumo ir aukščiausios kokybės ženklas.

O to Ol tikrai sugeba stebinti. Šie aludariai yra nuolatos minimi RateBeer apdovanojimuose. Galite galvoti, kad tai tik dar vienas nieko vertas prizas, kurį gali nusipirkti bet kas. Tačiau šiuose apdovanojimuose medalio nenusipirksi – jis teikiamas geriausiai visame pasaulyje žmonių per RateBeer platformą įvertintam aludariui/alui/bravorui ir taip toliau. 2014 metais to Ol pateko į geriausių aludarių dešimtuką, užėmė garbingą 9 vietą. Jų verdama Imperial Black Indian Pale Ale (Black Malts & Body Salts Black Coffee IIPA) jau kelis metus iš eilės yra tarp top 3 pasaulio Black IPA. Net keletas jų alų yra įvertinti absoliučiais šimtukais ir juos įvertino net daugiau žmonių nei keli jų draugai ir vienas kaimynas! Apdovanojimus galima vardinti nesustojant, tačiau greitai to nebereikės, nes šiuo alumi galėsite mėgautis namie ar savo mėgstamame bare (nebent jūsų baras vadinasi „Baras“, o šalia jo bazuojasi kebabų kioskas ir lošimų automatų salonas, bet jeigu tai ir yra tiesa, jūs šito teksto neskaitot. Bandot pasikelt ant aparatų).

to Ol verdami alūs yra ypatingi ir tuo, kad dauguma jų būna limited edition. Jie turi sudarę savo nuolatinę alaus linija, bet mėgsta savo fanus pamaloninti itin retais receptais. Vieną kartą išvirę, jie dažniausiai recepto nebekartos. Šiuo kartu pasistengėme, kad Lietuvoje pasirodytų tokie nematyti stiliai kaip moderni Grisette stiliaus interpretacija (toks senas Prancūzijos šachtininkų stilius) su laukinėmis brettanomyces mielėmis ir ruginiu salyklu, sidrinis Saison stiliaus alus, išvirtas su kriaušėmis ir brandintas Sauterne (desertinio vyno) statinėse, ar porteris su žemės riešutais. Būkite pasiruošę, nes jūsų receptorius draskys skoninės minos, o hopheadams galvas neš naujausi eksperimentiniai IPA variantai.

Likit prisijungę, nes to Ol – genialūs aludariai be bravoro jau greitai bėgs iš geriausių Lietuvos barų kranų ir stovės jų šaldytuvuose.

Cheers!

to Ol – genialūs aludariai be bravoro

to Øl – genialūs aludariai be bravoro jau greitai Lietuvoje

Scroll to top