Mėnuo: sausio 2014

„Žmogšala“ – žieminio alaus festivalis Lietuvoje (papildyta 02-10)

Atėjo laikas sudėlioti visus taškus ant „i“ ir apie organizuojamą alaus festivalį papasakoti plačiau. Ta proga nusprendėme susisiekti su „Alaus brolijos“ seniūnu ir vienu iš renginio organizatorių Vidmantu Laurinavičiumi. Trumpas interviu apie „Žmogšalos“ alaus festivalį:

Kaip kilo mintis suorganizuoti žieminio alaus festivalį?

Mintis tai kirba jau seniai – dar prieš 10 metų esu dalyvavęs panašiam žiemos festivalyje Mančesteryje, nuo to laiko ir yra noras surengti tai Lietuvoje. Latviai čia mus vėl aplenkė (kalbama apie Ligo Ziema), bet mes nenorėjom skubėti ir padaryti labiau organizuotą festivalį. Juk alų galima gert ne tik vasarą ar rudens oktoberfestuose.

Gal gali plačiau papasakoti apie alų, kurio galima tikėti „Žmogšalos“ metu?

Pagrindinė alaus pasirinkimo mintis – kad žmogus galėtų paragauti kuo įvairesnio alaus. Dalyvaus visi stambieji alaus importuotojai – nereiks pirkti viso butelio, užteks tik paragauti. Dažnai parduotuvėje retas rizikuoja mokėti didelius pinigus už nežinomą alų. Taip pat vasario pradžioje darysime specialų autoreidą į Lenkiją ir iš ten atsivešime pilną bagažinę to alaus, kurio nėra pirkti Lietuvoje. Yra užsakytas ir Westvleteren 12 (XII) (pripažintas geriausiu alumi pasaulyje), ir jei tiekėjai Lenkijoje nepaves – bus ir šito gėrio festivalyje.

Į renginį patenkama tik su pakvietimais. Ar tai reiškia, kad paprastas alaus gėrėjas ten neturės ką veikti, o „Žmogšala“ skirta tik siaurai alaus entuziastų bendruomenei Lietuvoje?

Pakvietimai yra tam, kad būtų galima suvaldyti lankytojų srautą ir alaus kiekius. O alaus mėgėjų į profesionalus ir neprofesionalus mes neskirstome. Pakvietimas yra gan brangus, todėl taip natūraliai atsirenka tik tie žmonės, kurie realiai domisi alumi, jo kultūra, stiliais, o ne tiesiog prisigėrimu.

Panašiame festivalyje Rygoje (Ligo Ziema) buvo prekiaujama maistu, tačiau labai trūko geriamo vandens – troškuliui tarp degustuojamų alų numalšinti. Ką planuojate pasiūlyti „Žmogšaloje“?

Pažadu vandens tikrai nepritrūks! (juokiasi) Bus geriamo vandens aparatai, stiklines galima bus išsiskalauti ir vandens atsigerti. Taip pat bus ne tik alus, bet ir gira, arbata, kava. O maistą mums ruoš baro „WINGO“ savininkas ir virtuvės šefas Skirmantas Tomkevičius, kuris, beje, laimėjo „Švyturio“ alaus ir maisto derinimo konkursą, bet nebuvo paimtas dėl savo pankiško gyvenimo būdo, kuris nepatiko „Švyturio“ vadams. Jis paruoš specialias vieno kąsnio užkandėles prie alaus.

Mano nuomone, tokių renginių Lietuvoje labai trūksta, tačiau vis dėlto, ar žmonės aktyviai perka pakvietimus? Koks pakvietimų skaičius gali būti parduotas?

Pakvietimų skaičius ribotas, nenorime iš meno galerijos kur vyks renginys daryti troleibuso piko valandomis. Pakvietimai jau tirpsta gana greitai ir, manau, tie, kurie lauks iki paskutinės savaitės, jų nebegaus. Kaip minėjau, pakvietimų skaičius yra griežtai apribotas ir jokie verkimai ar maldavimai paskutinėmis dienomis nebus vertinami. Todėl prašom jais pasirūpinti jau dabar kol jų dar yra.

žmogsala

Į interviu sudėta pagrindinė informacija apie „Žmogšalą“ (renginio naujienas galite rasti Facebook socialiniame tinkle sukurtame įvykyje: čia). Kita svarbi informacija:

„Žmogšala“ alaus festivalis vyks vasario 22 d., Vilniuje, miesto centre esančioje meno galerijoje – nestandartinėje vietoje tokiam renginiui. Renginio pradžia 16:00

PAPILDYMAS (01-31)!

Alaus daryklos kurių produkcijos galėsite paragauti:

– Mikkeller
– BrewDog
– Samson
– Fuller, Smith & Turner Brewery
– Wychwood Brewery
– Brakspear Beers
– Jennings Beer
– Ringwood Beers
– Marstons Beer Company
– Haacht Brewery
– Crafty Dan
– Lindemans Brewery
– Fullers
– Brunehaut Brewery
– Dundulis
– Schlenkerla
– Emelisse
– Westmalle
– Jacobs
– Traquair
– Syndikatet
– Kwak
– The Orkney
– Anderson Walley
– Het Anker
– Svaneke
– Refsvindinge
– Gulden Draak
– tAEppe fald

ir kitos – dar bus papildoma

Naminiai aludariai:
Povilas Žukauskas
Gediminas Navickas
Linas Zakarevicius

Plius vasario 16-18 dienomis bus daromas reidas į Lenkiją/Vokietiją atsivežti alaus iš kitų alaus daryklų, kurių Lietuvoje kol kas oficialiai dar nėra!

Maistas – WINGO ir master-chief Skirmantas Tomkevičius
Arbata, kava – WINGO.
Gira – Rokantiškių alus „Mažas mielas girinukas“.

– pakvietimai į renginį, be kurių nebūsite įleidžiami, yra riboti. Mažą jų kiekį turime ir mes, bet vis dėlto, pagrindinis platintojas – „Alaus brolija“. Pakvietimai nėra nemokami.  Tik nusprendę įsigyti pakvietimą gausite tikslią informaciją apie renginio vietą ir kainą (pakvietimo kainą susidaro: įėjimo į renginį mokestis, renginio taurė, pirmas užkandis ir pirmas alus). Dėl kvietimų galite kreiptis el. pašto adresais: info@beergeek.lt ir info@alutis.lt .

renginio programa (bus pildoma) :

16:00 Pradedam įleisti publiką.

18:00 Oficiali programa – aludarių ar jų atstovų prisistatymai scenoje ir/arba projektoriuje.

18:15 Pirmojo Lietuvoje oficialiai išvirto česnakinio alaus premjera! Aukciono būdų parduodamas pirmas serijos butelys (visi jie bus numeruoti). Aludaris Robertas atsako į susirinkusių klausimus. Vėliau – degustacija.

18:45 „Gero alaus parduotuvės“ pristatymas ir atsakymai į susirinkusiųjų klausimus.

19:15 „Alaus Kultura & Delicatessen“ pristatymas ir atsakymai į susirinkusiųjų klausimus.

22:00 Muzika, laisvas laikas pokalbiams ir pan.

01:00 Visi išlydimi namo.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Pradėkime nuo pradžių. Gruodžio mėnesį ne tik „Dundulis“ stebino savo naujienomis. „Švyturio“ alaus darykla taip pat nesėdėjo rankų sudėjus ir paleido net keturias naujienas. Kaip lietuviškam pramonės milžinui – tikrai labai daug.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

Vardinė „20 statinių“ stout’o taurė, kurią gavome pristatymo metu.

Pirmiausiai buvo stout’as, pavadintas „20 statinių“. Jis brandintas viskio „Bunnahabhain“ statinėse 90 dienų ir parduotuvių lentynas pasiekė pirmąją gruodžio savaitę. Mūsų kolektyvas sulaukė kvietimo į šio alaus pristatymą, tačiau jo degustacijos aprašymo mūsų puslapyje nerasite dėl vienos priežasties – mano kuklia nuomone jis dar nebuvo pasiekęs savo skonio piko. Alui trūko brandos, todėl logiškesnis sprendimas buvo vieną butelį pasidėti į rūsį ir palaukti dar bent 90 dienų. Patikrinsim ir tuomet greičiausiai atsiras alaus degustacija. „20 statinių“ stout’as buvo pirmasis bandymas nustebinti – labai vykęs. Daug kam jo kaina pasirodė kosminė, bet galiausiai reikia suvokti, kad tokį alų pagaminti ne vaikų žaidimai ir už kokybę tenka mokėti brangiau. Vis dėlto, dabar jo lengvai ir negausi – dauguma, jei ne visas stout’as, jau išpirktas, o tai tik įrodo, kad kaina nesuvaidino didesnės reikšmės.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – pirmasis rimtas crafty atstovas Lietuvoje.

Toliau apie tai, kas taps nuolatine preke Lietuvos rinkoje. Pirmas rimtesnis (vis dar neapsisprendžiu ar „Vilkmergė“ turėtų būti laikomas crafty ar ne) didelės pramoninės daryklos bandymas pasiūlyti craft produktą. Tiksliau, toks alus vadinamas crafty. „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – eksperimentinis, mažas „Švyturio“ bravoriukas, kuriame atliekami alaus receptų bandymai. Jeigu rezultatas tenkina, tuomet partija verdama didžiojoje darykloje ir paleidžiama į plačiuosius vandenis. Pirmieji trys teigiamai paties „Švyturio“ įvertinti rezultatai: „Bėganti kopa“ – belgiškas witbier (kvietinis) stiliaus alus, „Ungurio kojos“ – amerikietiškas (taip rašoma oficialiame puslapyje) nefiltruotas lageris (apatinės fermentacijos alus) ir „Nežinomas krantas“ – belgiškas dubbel’is, kurio gamyboje naudojamos džiovinto ąžuolo drožlės. Šis alus taip pat pasirodė dar gruodžio mėnesį. Interviu su vienu iš „Raudonųjų plytų alaus dirbtuvių“ projekto idėjos generatorių ir kuratoriumi Andriumi galite pasiskaityti Gyčio ir Regio blog’e „alusalus.lt“. Savo įvertinimą jau pateikė ir Petrashka. Oficialiame alaus dirbtuvių puslapyje patalpintas įrašas, kuriame sakoma, kad vertintojai pasidalino į dvi dalis – teigiamai vertinančius ir palaikančius idėją bei heiterius, kurie purtosi vien išgirdę „Švyturio“ vardą („haters gonna hate“). Straipsnio pavadinimas atskleidžia, kad pasirinkau pirmąją pusę. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Pradėsiu nuo tokio elementaraus dalyko kaip alaus butelio išvaizda. Supilstytas į simpatiškus ir visiškai paprastus 0,33 l. buteliukus ir papuoštas įsimintina ir neperkrauta smulkmenomis etikete – alus atrodo estetiškai. Po kiekvienu pavadinimu surasite nurodytą stilių, o atsukę buteliuką į kitą pusę – svarbiausią informaciją apie produktą. Nurodomi naudoti apyniai, salyklai, kitos smulkmenos.

Aptarus butelio išvaizdą, pats laikas pereiti prie alaus degustacijos.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Bėganti Kopa

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ „UAB Švyturys-Utenos alus“

Stilius: witbier

Alk. konc: 4,5 %

Rekomend. temp: 10-11 °C

Pirmasis degustacijos sąraše – kvietinis alus. Alų degustuoju aukštesnės nei rekomeduojama temperatūra.

Spalva: skaisčiai geltona. Puta susidaro standi ir balta. Ilgainiui gražiai išsiformuoja.

Kvapas: pirmasis užsiuodžia bananas. Šiek tiek stebina, nes tai man asocijuojasi su vokišku weizenu. Įdėmiau pauosčius pasirodo ir citruso, bei gvazdikėlio natos. Ryškėja ir tropinių vaisių aromatas.

Skonis: alus lengvas, aukštos karbonizacijos (carbo – high). Alaus kūnas silpnas (body – low). Skonyje dominuoja citrusas. Jaučiamas ir citrusinio vaisiaus žievelės kartumas (etiketėje nurodomi saldieji apelsinai). Alus sausas, vasariškas. Poskonyje, be gomurį kandžiojančio sausumo, galima jausti ir lengvą kartumą (greičiausiai žievelė arba apynys). Asmeniškai aluje šiek tiek trūksta ryškesnių prieskonių aromato ir skonio. Alus pasirodė tarpinis variantas tarp witbier ir weizen.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Ungurio kojos

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: american lager

Alk. konc: 5,3 %

Rekomend. temp: 9-10 °C

Spalva: ryškaus gintaro, tamsiai geltona. Susidaro balta ir korėta puta, kuri labai greitai nusėda. Alus neskaidrus, šiek tiek drumstas.

Kvapas: dominuoja karamelės natos, kurios atsirado dėl naudoto karamelinio salyklo. Ganėtinai stiprus ir miežio aromatas. Kvapas tikrai nėra išraiškingas – norisi daugiau apynio žoliškumo, kurio šiuo atveju beveik nėra, nors naudotas sausasis apyniavimas. Galima pajusti nebent simboliškas ir labai užslėptas apyniškas natas.

Skonis: alus lengvo kūno (body – low) ir aukštos karbonizacijos (carbo -high). Alus lengvas, vandeningas. Jaučiamas apynių kartumas, kuris yra silpnokas, taip pat ganėtinai aiškiai jaučiama karamelė ir jos saldumas. Skonyje, kaip ir kvape, trūksta apynių raiškos. Poskonis sausas, traukiantis gomūrį.

Apibendrinant – tikėjausi daugiau, bet galbūt šitas alus suras savo vartotojų auditoriją. Jis neįpareigojantis ir tinkantis atsigaivinti vasarą, bet ne mano skonio.

„Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ – „Švyturio“ žingsnis pirmyn.Nežinomas krantas

Raudonų plytų alaus dirbtuvės/ UAB „Švyturys-Utenos alus“

Stilius: dubbel

Alk. konc: 6,0 %

Rekomend. temp: 14-15 °C

Spalva: tamsiai ruda, linkusi į raudonumą. Rusva puta susidaro silpna ir greitai nusėda.

Kvapas: dominuoja džiovintų slyvų aromatas. Taip pat jaučiamas ir kitas džiovintas vaisius, sakyčiau abrikosas. Egzsituoja karamelinės natos. Kvapas saldus, medienos neužuodžiu. Galbūt šiek tiek trūksta kompleksiškumo, bet kvapas nenuvilia.

Skonis: labai ryškūs džiovinti vaisiai – slyvos, razinos. Kūno norėtųsi šiek tiek tvirtesnio, nes dabar jis vidutiniškas (body – medium). Karbonizacija vidutiniškai aukšta (carbo – medium/high). Skonis saldus, galbūt galėtų būti šiek tiek „ramesnis“, tačiau saldumas nėra labai įkyrus ir netrukdo. Poskonis sausokas, išryškėja šiek tiek degintų natų, lyg ir atsiranda mediena ir žinoma, viskas baigiasi saldžia džiovinta slyva.

Galutinis verdiktas: kaip pirmas bandymas – tikrai neblogas dubbel’is. Žinoma, yra kur tobulėti. Nederėtų jo lyginti su belgų klasika, tačiau tvirtesnis kūnas šiam alui nepamaišytų.

Alaus degustacija didesnių stebuklų neparodė, tačiau aš vis dar laikausi savo nuomonės, kad paragauti tikrai verta. Galbūt mano kartelė šiai produkcijai buvo šiek tiek per aukštai iškelta. Gali būti, kad koją pakišo ir tai, kad virti alaus stiliai buvo puikiai pažįstami ir žinojau, kad iš jų galima tikėtis daugiau. Sekantis „Raudonų plytų alaus dirbtuvių“ sąrašę – IPA. Labai laukiu šio alaus pasirodymo, nes jį bus galima įvertinti ne tik pasauliniame, bet ir lietuviškame kontekste, lyginant su Humulupu IPA.

Žingsnis pradėti virti crafty alų – labai sveikintinas. Sustabarėjusioje Lietuvos alaus rinkoje tai gali atsipirkti su kaupu. Ateityje „Raudonos plytos“ turėtų pateikti dar ne vieną eksperimentą, kurie, tikiuosi, kas kart bus vis geresni. Bet kokiu atveju toks eksperimentavimas – žingsnis į priekį.

Cheers!

Tartu – japoniškas craft’as ir Guinness’o rekordas

Istorija kaip aš atsidūriau Tartu – ganėtinai įdomi. Savo Facebook paskyroje buvome paskelbę pasiūlymą keistis alumi. Siūlėme Sierra Nevada „Old Chico Crystal Wheat“ ir laukėme skaitytojų pasiūlymų. Vienas pirmųjų pasiūlymų mums buvo mainais gauti japoniško craft’o, pirkto Estijoje. Žinoma, labai norėjom jo paragauti, todėl nedvejodami siūlytojui rašėm žinutę. Deja, skaitytojas ją pamatė per vėlai – alus jau buvo padovanotas. Galiausiai, alumi apsikeitėme su naminiu aludariu Linu (jo alus jau paragautas, atsiliepimas nusiųstas jam asmeniškai) ir King&Mouse bendrasavininku Šarūnu (jo Mikkeller barley wine vis dar laukia savo eilės, todėl atskiro post’o apie pirmą bandymą pasikeisti alumi dar nėra). Negavęs japoniško craft’o (Yo-Ho Brewing Company) turėjau tik vieną išeitį – pats jį nusipirkt. Taip išvykau į Tartu japoniško alaus medžioti.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Lino alus. Vienas jo augintų apynių mix’as (kairėje), o kitas šokoladinis alus su karobu.

Kaip visada, prieš kelionę pasiklioviau RateBeer miestų apžvalgomis ir pirmą kartą jos mane šiek tiek nuvylė. Tik prieš gerą savaitę, beskaitydamas komentarus Tikro Alaus puslapyje, sužinojau, kad Tartu slepiasi ne tik gera alaus parduotuvė (apie ją vėliau), bet ir dėmesio vertas pub’as – „J. R. Schrammi Keller, kuriame yra apie šimto rūšių alaus butelių, maždaug šešios rūšys „on tap“.“ Taigi, kitą kartą lankydamasis jau žinosiu vieną vietą, į kurią nueiti tikrai verta.

Būdamas Tartu neturėjau begalės laiko. Pirmiausiai, žinoma, prasukau pro senamiestį, apžiūrėjau universitetą ir galiausiai patraukiau link pirmo savo tikslo – Guinness’o rekordo.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Įėjimas į kalną – buvusį parako sandėlį

„Pussirohukelder“ aludė, esanti Lossi gatvėje, yra įsikūrusi buvusiame parako sandėlyje, visiškai prie pat Tartu universiteto. Parako sandėlis buvo įrengtas kalno, kuris dabar priklauso universitetui, viduje. Šiai aludei priklauso Guinness’o rekordas už aukščiausias pub’o lubas pasaulyje. Deja, tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta į tą vietą užsukt. Na, tiesa, dar yra nemokamas WiFi. Visa kita – apgailėtina. Interjeras kaip Marcėliukės klėčio – dvelkia ne senove, o paprasčiausiu kiču. Atmosferai atjauninti pasirinkti kabantys discoball’ai ir multimedijos. Ilgi, mediniai stalai primena Octoberfest’o stalus, galima užsisakyti ir litrinius bokalus. Muzika įvairi, pasitinka su the Beatles, o išlydi su Metallica. Restoranas taip pat rengia beer pong’o turnyrus. Žodžiu, „Pussirohukelder“ rasite visko, ko tik galite ieškoti, tik niekas nebus įgyvendinta aukštame lygyje. Ai, nors vieno dalyko tikrai nerasite – gero alaus. Jei jau esate ištroškęs, tuomet galėsite rinktis tarp didžiųjų komercinių Estijos aludarių flagmanų ir kabako naminio alaus, kurį verda Saku. Paragavau, skirtumo tarp jo ir Volfo porterio nesuradau.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Lubų aukštis 10,2 m.

Sekanti stotelė mano sąraše buvo „Õllepood Nr.1 Gambrinus“ alaus parduotuvė. Kažkiek primenanti Alus Salons Rygoje, įsikūrusi Ruutli gatvėje 18 Tartu. RateBeer’e jie nesikuklina ir patys save pristato kaip „first and best beershop in Estonia!“. Na, o mes vertinam.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Įėjimas į Ollepood Nr. 1 Gambrinus alaus parduotuvę

Nusileidus stačiais laiptukais žemyn, patenkama į parduotuvės patalpas. Jos nėra erdvios. Pastatyti keli kranai ir įvairiausios smulkmenos, suvenyrai, kurie sudaro barą. Arkinėse sienos angose sustatytos lentynos, kuriose sudėti apdulkėję bokalai pardavimui ir gausybė alaus. Alus stovi ir ant žemės, sustatytas kartoninėse dėžėse. Ten pamačiau ir japoniškus craftus. Asortimento perbėgimas akimis trunka neilgai. Šalia vienos lentynos sėdi keli studentai, aiškiai ne vietiniai. Vietos pasisėdėjimui nedaug, keturiese tilptumėt, bet su penktu jau būtų problematiška.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Asortimentą sudaro gyvas galas įvairiausios produkcijos. Pirmiausia, žinoma, pilna belgiškos klasikos. Trapistai, vienuoliai, saison’ai, strong ale. Na, trumpai tariant, beveik viskas, ko verta paragauti. Kita lentyna skirta anglams, sumišusi su šiek tiek vokiškos, čekiškos produkcijos, žodžiu – visko po truputį. Galiausiai grindys ir kampinė kairė lentyna skirta craft’ams. Mikkeller pasirinkimas panašus kaip GAP’e – labai nenustebino. BrewDog’as savo ruožtu ten turi tikrai didesnį asortimentą. Taip pat jau minėti japoniški craft’ai, keli kiti amerikietiški ir, jeigu neklystu, tai mačiau, kad feisbuke paskelbė, jog jau turi ir Pohjala produkcijos.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Parduotuvėje vyrauja lengvas chaosas. Paprašius paieškoti Duvel taurės, barmenas sudaužo vieną bokalą, kelių net nelabai ir pasiekia, galiausiai pareiškia, kad turbūt jau nebeturi. Nieko, pasiimu porą BrewDog’ų, St. Bernardus ir visus japonus, bei keliauju žiūrėt UEFA Čempionų lygos.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Futbolą žiūriu „Ristiisa Pubi“, kuriame karaliauja prohibicijos laikų Amerikos herojus Al Capone. Sienos papuoštos įvairiais jo ir jo gaujos plakatais, suėmimo orderiais ir bylos medžiaga. Ganėtinai įdomu. Alaus meniu neblogas. Be didžiųjų estų aludarių galima rasti kelis anglus, porą belgiškų alų. Aš futbolo žiūrėjimui pasirenku „Young’s double chocolate stout“. Šiaip baro atmosfera puiki, nemažai žiūrinčių mačą, daug studentų, o maistas nelabai brangus. Nors galbūt ir nelabai skanus. Tokia vidutiniška vieta, tinkanti sporto transliacijos peržiūrai.

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Paskutinis atradimas – vietinė Rimi parduotuvė. Asortimentas ten didesnis nei Lietuvoje, o kainos nelabai kandžiojasi. Ten galite rasti Tripel Karmeliet, Chimay (visus), Duvel, Kwak, Paulaner Salvator ir nemažai kitos, dėmesio vertos produkcijos.

Japoniško craft’o degustacija jau greitai. Šiek tiek gaila, kad kelionės metu nežinojau apie J. R. Schrammi Keller pub’ą – parašykit jam recenziją į RateBeer!

Cheers!

Tartu - japoniškas craft'as ir Guinness'o rekordas

Dundulis sako: „Labas vakaras, Lietuva“!

Naujienos! Naujienos everywhere! Dundulis pristatė „Dubults“ – dvigubą Indian Pale Ale (IPA) ir „Wakatu“ – auksinį elį su Naujosios Zelandijos apyniais. Hm, pristatė prieš šiek daugiau nei mėnesį. Minėjau, kad prieš maždaug savaitę pasirodė jų „Kiečių“ gruit elis su pelynu? Lyg ir rašiau apie jo degustaciją neseniai. O dar ir GAP (Gero alaus parduotuvė) paskelbė, kad atsiveža naują Mikkeller siuntą. Hm, ir Martynas iš Tikro Alaus išvirė Jungle Bell’į, red IPA su Naujosios Zelandijos apyniais. Vienžo, naujienų nors vežimu vežk. O kas smagiausia? Jos nesibaigia! Griauna planus paragauti kokį trappist’ų dubbel’į, kuris lentynoj jau metus dulkes renka. Bet lai renka, su laiku geresnis darosi.

Šiandien Dundulis pristatė ir dar vieną naujieną – pirmąjį Lietuvoje virta šokoladinį porterį „Labas vakaras“. Jeigu reikėtų skaičiuot Dundulio pirmus kartus, tai vienos rankos pirštų tikrai neužtektų – tikras šelmis.

Grįžtant prie alaus, labai norėtųsi pagirt daryklą už etiketės dizainą, specialiai „Dubults“ ar „Wakatu“ sukurtos etiketės buvo puikios, bet „Labas vakaras“ minimalistinis dizainas, mane sužavėjo. Nieko daugiau nereikia, kad alaus butelys atrodytų estetiškai tvarkingas ir patrauktų žvilgsnį. Etiketė paprasta, baltu ant juodo surašyta.

Dundulis Labas vakarasLabas vakaras

Dundulis

Stilius: porteris

Alk. Konc.: 5,0 %

Rekomend. temp.: 13 °C

Išvaizda: alaus spalva tamsiai tamsiai ruda su polinkiu į rubino raudonumą. Puta susidaro standi, rusva. Susiformuoja ir „sėda“ tolygiai.

Kvapas: kaip ir dera šokoladiniam alui, kvape dominuoja šokolado ir kavos natos. Šiek juntamas ir lengvas degėsis – tai deginto salyklo įtaka.

Skonis: alus lengvas, kūnas mažas-vidutinis (body low – medium), karbonizacija aukšta (carbo – high). Dominuoja šokolado ir deginto salyklo skonis. Poskonyje išlieka lengvas juodojo šokolado kartumas. Nors karbonizacija kartais išsišoka, bet alus pakankamai švelnus. Būtų šaunu, jei kūnas būtų tvirtesnis, alui to šiek tiek trūksta. Alus, ties bokalo paskutiniu trečdaliu jau tampa šiek tiek per daug vandeningas.

Bendras įspūdis – puikus. Sakyčiau, kad tai būtų visai neblogas sesijinis alus.

P.S. Mano spekuliacijas, kad tai gali būti Petrashkos receptas ką tik pasitvirtino – tai jo autorinis darbas, krikštas Dundulio bravore! Sveikinam!

P.P.S. Siūlau išvirti double chocolate porter (ar stout) ir jį pavadinti „Labanakt“ – būtų puikus duetas! 😉

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų vienuolynų alusVisai neseniai forbes.com pasirodė straipsnis (jau pašalintas) teigiantis, kad Orval alaus bravoras (Brasserie d’ Orval) praras Authentic Trappist Product ženklą, kuris suteikiamas Trapistų vienuolynų produkcijai. Buvo įvardintos kelios priežastys, kurių pagrindinė – senstantis vienuolynas nesugeba pritraukti jaunų vienuolių, todėl senųjų nėra kam pakeisti. Taip pat paminėta, kad produkto kokybė dėl to nesuprastės, bet bus prarastas ženklas, liudijantis gaminio autentiškumą, nes alų virs pašalietis. Visgi, brolis Xavier, Orval daryklos generalinis direktorius, tokią informaciją paneigė išplatindamas pranešimą, kad Orval alui niekas negręsia. Nuostabi naujiena „made my day“ ir paskatino parašyti straipsnį apie Trapistų alų.

Esminiai skirtumai tarp Trapistų alaus (Bières trappistes) ir vienuolynų alaus (Bières d’Abbaye arba Abdijbier)

Pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad nei vienuolynų alūs, nei Trapistų alūs nėra alaus stiliai, tai greičiau alaus kategorijos į kurias sukrenta tokie stiliai kaip blond, dubbel, tripel ir t.t. Taip pat svarbu, kad vienuolyno alus nebūtinai bus Trapistų pagamintas produktas. Egzistuoja esminiai skirtumai.

Pradėkime nuo trapistų. Tai Cistercų griežtų taisyklių ordinas (O.C.S.O., Ordo Cisterciensis Strictioris Observantiae), besilaikantis benediktinų statuto. Jis taip pat turi moterų, trapisčių, šaką. Šiuo metu veikia apie 170 trapistų vienuolynų, kuriuose gyvena apie 2500 trapistų ir 1800 trapisčių (duomenys 2008 m.). Pagrindinis Trapistų vienuolynų verdamo alaus skiriamasis bruožas yra Authentic Trappist Product prekės ženklas. Šis ženklas skiriamas produkcijai, pagamintai Trapistų vienuolyne ir ją nebūtinai turi sudaryti tik alus. Autentiškumo ženklą galima užsitarnauti už galybe kitų gaminių: sūrį, duoną, kosmetiką ir t.t. Norint, kad šis ženklas puikuotųsi ant verdamo alaus etikečių, reikia atitikti kelis pagrindinius kriterijus:

  1. alus turi būti pagamintas trapistų abatijos ribose trapistų vienuolių (arba jiems prižiūrint);

  2. bravoras, alaus gaminimas ir komercinė pakraipa turi priklausyti vienuolių bendruomenei;

  3. ekonominis alaus gamybos tikslas turi būti paramai, o ne finansinei naudai.

Trapistų vienuolynų alusDar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Trapistai suvokė, kad „Trappist beer“ ženklas suteikia ekonominę naudą ir pradėjo įvairiais būdais jį ginti. Pirmieji tokių gynėjų buvo Orval vienuoliai, kurie net nusamdė advokatus, ginti Trapistų alaus interesus. Kadangi pavadinimas „Trappist“ nurodė produkto kilmę, kiekvienas verslininkas pasinaudojęs šiuo vardu neteisėtai, galėjo būti paduotas į teismą. Minima, kad 1962 m. vienas Belgijos aludaris už tai buvo nuteistas. Galiausiai, 1997 m. aštuoni vienuolynai įkūrė Tarptautinę Trapistų Asociaciją (International Trappist Association – ITA), kad apsaugotų Trapistų vardą nuo piknaudžiavimo siekiant ekonominės naudos. Tuomet ir buvo sukurtas Authentic Trappist Product ženklas, kuris suteikia vartotojui garantiją, kad alus bus pagamintas Trapistų vienuolyne. Septyni iš aštuonių vienuolynų, kurie prisidėjo prie ITA ir Authentic Trappist Product kūrimo, šį ženklą naudojo ir žymėdami savo alų:

  • Bières de Chimay (Belgija, atidarytas 1863 m.)

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

La Trappe savo ruožtu turi atskirą istoriją. Kiek pamenu iš Lino Čekanavičiaus paskaitos pirmųjų sambarių metu, tai šis vienuolynas kuriam laikui buvo praradęs autentiškumo ženklą (1999 m.), kurį vėliau susigrąžino (2005 m.).

2012 m. buvo priimtas pirmasis naujas aludaris – vienuolynas Austrijoje:

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

O 2013 m. žymėjo dar didesnę plėtrą: Authentic Trappist Product ženklas buvo suteiktas vienuolynui už Europos ribų, taip pat dar vienam Olandijos trapistų vienuolynui:

  • St. Joseph’s Abbey (JAV, atidarytas 2013 m.)

  • Abdij Maria Toevlucht (Olandija, atidarytas 1899 m.)

Trapistų vienuolynų alusTrapistų verdamas alus yra vienas geriausiai vertinamų pasaulyje. Naujausiais RateBeer duomenimis, vienas tokių alų – Westvleteren 12 (XII) – paskelbtas geriausiu 2013 m. alumi. Geriausiu jis tampa jau ne pirmą kartą. Šimtuke dažniausiai puikuojasi beveik visi Trapistų alūs. Be jokios abejonės, šie produktai patenka ir į mano top sąrašą.

Dabar, kai jau išsiaiškinome kas yra Trapistai, galime pereiti prie bendresnio ir platesnio abibrėžimo, kas vis dėl to yra abbey (vienuolyno) alūs. Tikras alus rašo, kad abbey ale arba abbey beer yra belgiška stiprių, vaisinių alaus rūšių, gaminamų arba inspiruotų Trapistų ordino vienuolyno aludarių. Internete pavyko rasti kriterijus vienuolyno alui apibrėžti:

  1. alus verdamas ne Trapistų vienuolyne;

  2. alus verdamas komerciniame bravore turint sutartį su vienuolynu;

  3. alus pažymėtas nunykusio arba fiktyvaus vienuolyno pavadinimu ir verdamas komerciniame bravore;

  4. pažymėtas neaiškiais vienuolynų simboliais, nenurodant tikslaus vienuolyno pavadinimo ir verdamas komerciniame bravore.

1999 m. Belgijos aludarių sąjunga pristatė „Certified Belgian Abbey Beer“ ženklą, kad nurodytų alų, kuris verdamas pagal egzistuojančio arba apleisto vienuolyno licenziją. 2011 m. tokių sertifikuotų abbey alaus aludarių buvo 18. Žymiausi jų – Grimbergen, Leffe (Stella Artois), Tongerlo, Affligem (priklauso Heineken koncernui), Maredsous (Duvel Moortgat abbey ženklas) ir kt. Taip pat yra keli nesertifikuoti, bet abbey kategorijai priskiriami aludariai. Jie neturi vienuolyno pagrindo, bet naudoja religinius simbolius savo etiketėse remdamiesi vietiniais šventaisiais ir pan. Žymiausi iš tokių: St. Bernardus gaminantys Watou (seniau ši darykla, pagal kontraktą virė Westvleteren alų St. Sixtus vienuolynui) ir Tripel Karmeliet gaminantys Boostels.

Trapistų vienuolynų alus

Trapistų verdami alūs ir mūsų degustacijos.

Oficialus Trapistų organizacijos puslapis vis dar nenurodo kokį alų virs 2013 m. priimtos daryklos, tačiau galima įvardinti kitų vienuolynų produktus. Reikėtų pasidžiaugti, kad dalį šių alų galime paragauti Lietuvoje. Netgi sklinda gandas, kad ir pats Westvleteren sudalyvaus Žmogšąla alaus festivalyje. Taigi:

  • Bières de Chimay:

  • Brasserie d’Orval (Belgija, atidarytas 1931 m.)

  • Brasserie de Rochefort (Belgija, atidarytas 1595 m.)

    • Trappistes Rochefort 6

    • Trappistes Rochefort 8

    • Trappistes Rochefort 10

  • Brouwerij der Trappisten van Westmalle (Belgija, atidarytas 1836 m.)

    • Westmalle Dubbel

    • Westmalle Tripel

  • Brouwerij Westvleteren/St Sixtus (Belgija, atidarytas 1838 m.)

    • Trappist Westvleteren Blond

    • Trappist Westvleteren 8

    • Trappist Westvleteren 12

  • Brouwerij de Koningshoeven/La Trappe (Olandija, atidarytas 1884 m.)

    • La Trappe Blond

    • La Trappe Dubbel

    • La Trappe Tripel

    • La Trappe Quadrupel

    • La Trappe Bock Beer

    • La Trappe Witte

    • La Trappe Isidór (jubiliejinis alus)

    • La Trappe Puur

  • Brouwerij der Sint-Benedictusabdij de Achelse Kluis/Achel (Belgija, atidarytas 1998 m.)

    • Achel 5 Blond (nėra buteliuose)

    • Achel 5 Bruin (nėra buteliuose)

    • Achel 8 Blond

    • Achel 8 Bruin

  • Stift Engelszell (Austrija, atidarytas 2012 m.)

    • Trappistenbier Gregorius

    • Trappistenbier Benno

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už Chimay vienuolyne.

Taip pat, Prancūzijoje yra ir dar vienas trapistų vienuolynas, kuriam suteiktas Authentic Trappist Product ženklas – Mont de Cats. Tačiau, nors oficialiame trapistų interneto puslapyje galite rasti šio vienuolyno pavadinimą prie alaus, reikia žinoti, kad Monts de Cats autentiškumo ženklą užsitarnavo už gaminamus sūrius, o savo alų yra patikėjęs virti Chimay vienuolynui Belgijoje. Nors ilgai netilo kalbos, kad šis vienuolynas papildys Trapistų gretas ir alaus virime, tačiau kol kas toks spėjimas nepasitvirtino.

Prie kai kurių alaus pavadinimų esančios nuorodos nukreips į mūsų jau degustuotus gaminius. Taip pat savo eilės laukia visi Rochefort’ai, keli La Trappe, bei abu Westmalle. Su laiku šis sąrašas bus atnaujinamas.

Cheers!

Saison Dupont – klasikinis saison!

Sesija baigėsi, ta proga reikia paragauti ko nors tikrai išskirtinio. Sesija – saison, kodėl gi ne? Skamba beveik identiškai. Iš tiesų, tai saison stilius man šiokia tokia mistika. Dar nesu jo ragavęs, išskyrus Ligo Ziema festivalio metu, bet ten nors ir paliko įspūdį, tačiau buvo užgožtas stipresnių winter warmer’ių. Vieno gurkšnio užteko, kad kitą dieną ALEhous’e pasiimčiau butelį į namus. Koks iš manęs geek’as, jei saison neragavęs? Tiesa, Dundulio „Kvietkis“ buvo pristatytas kaip saison, bet mano nuomone stiliaus nesuprasi neparagavęs klasikos. O kas geriau už Saison Dupont, kurio mieles naudoja dauguma craft’ininkų JAV savo saison gamybai, apibūdina klasiką? Sakyčiau, kad niekas.

Taigi, trumpai apie stilių. Michael Jackson rašo, kad tai sezoninis, vasaros alus, tačiau prieinamas visais metų laikas. Nors alus ir apibūdinamas kaip vasariškas, tačiau yra ganėtinai stiprus, dažniausiai svyruoja nuo 5 iki 6,5% ABV. Alus pasižymi citrininėmis, pipirų natomis, taip pat yra sausas ir gausiai apyniuotas. Saison kilęs iš Valonijos regiono (prancūziškai kalbantis Belgijos regionas) ir yra laikomas tradiciniu to regiono farmhouse ale’u. Tim Webb savo interviu teigia, kad būtent saison tradicijos puoselėjimo ir garsinimo pavyzdys galėtų būti idealus Lietuvos kaimo aludariams. „Ir aš galvojau apie lambikus – na gerai, lyginti su lambikais būtų neteisinga, nes jie kaip folk alus, pažengė tiek toli per paskutinius 20 metų. Praeis dar kažkiek laiko, kai tą patį bus galima pasakyti apie lietuvišką kaimišką alų. Artimesnis panašus pavyzdys galėtų būti Saison iš Belgijos ar Biere du garde iš šiaurės rytų Prancūzijos, kurie yra kitokie tų šalių alaus pavyzdžiai, ir nors jie ne tokie garsūs, tačiau tai visiškai legitimios vietinės variacijos.“ Taigi, saison yra belgiškas „kaimiškas alus“.

Dupont brewery atsidarė 1950 m., senoje fermoje, kurios ūkinė veikla fiksuojama nuo 1759 m. Iki 1986 m. darykla išvirdavo iki 4 tūkst. hektolitrų alaus. Tuomet vis didesnei žmonių auditorijai atrandant belgiškąją produkciją, kilo susidomėjimas ir saison. Prasidėjo naujas daryklos etapas, kurio metu alus pradėtas eksportuoti į užsienį. Gamyba pakilo iki 5 tūkst. hektolitrų. Pradėjus glaudžiai bendradarbiauti su užsienio rinka, verdamo alaus kiekiai kilo kaip ant mielių ir 2010 m. pasiekė 14 tūkst. hektalitrų, o dabar sudaro 18 tūkst. hektalitrų per metus. Eksportuojama apie 40% viso išverdamo alaus.

Saison Dupont - saison klasikaSaison Dupont

Saison Brewery

Stilius: Saison

Rekomend. temp.: 12-14 °C

RateBeer.com: 99/100

BeerAdvocate.com: 93/100

Spalva: tamsiai auksinė, kaip sakų. Puta susidaro korėta, bet galiausiai susiformuoja beveik piršto storio ir išlieka ganėtinai ilgai.

Kvapas: nosį kutena malonus apynio žoliškumas ir karbonizacijos burbuliukai. Taip pat jaučiamos citrinos natos, juodieji pipirai ir prieskoniai kurių identifikuoti negaliu. Kvapas mainosi, galima užuosti vaisius, norėtųsi sakyti – abrikosą.

Skonis: tonizuojantis ir stebėtinai kartus. Ryškus mielių charakteris, kuris suteikia alui pikantiškumo. Kaip ir kvape, galima išskirti pipirus, bei citriną. Gomurį traukia alaus sausumas ir maloni rūgštelė. Poskonyje išlieka citrinos žievelės kartumas. Šio alaus kūnas vidutinis (body -medium), o karbonizacija aukšta (carbo – high).

Degustuojant alų apima jausmas, kad M. Jackson aprašydamas saison stilių, prie rašomosios mašinėlės sėdėjo būtent su šio saison taure.

Cheers!

Dundulio „Kiečių“ – eksperimentinis alus su pelynu.

Dundulis verda, mes ragaujam. Ne visada parašom atskirą įrašą blog’e, bet nuolatos kviečiam jų alaus paragauti. Karts nuo karto, jie mėgsta mus nustebinti įvairiais eksperimentais, limited edition alaus versijomis. Vienas tokių – „Kiečių“ – Dundulio virtas gruit elis. Apie gruit elius rašiau, kai pirmą kartą ragavau „Viržinio“. Flashback’as į praeitį buvo malonus, „Viržinis“ buvo sesijinis alus, lengvas, vasariškas alus kuris dar labiau patobulėjo šiais metais.

Ko tikiuosi iš „Kiečių“? Na, pirmiausia, tai alus, kuriam naudojama pelyno žolė ir ganėtinai stiprus alergenas – kietis. Kiečių skonio nežinau, neteko ragauti, na o pelynas primena apie žiemą ir anginą. Tuomet močiutė versdavo skalauti gerklę pelyno nuoviru – ne pats maloniausias prisiminimas. Besidomėdamas sužinau, kad kietis suteikia stiprų aromatą, laikomas piktžole, bet taip pat naudojamas ir maisto gaminime. Įsivaizduoju, kad alus turėtų būti stipraus, išskirtinio kvapo, mediciniškai kartus.

Alaus sudėtis – Pilsner, Aroma, Bisquit, CaraAmber salyklai, pelyno, bei paprastojo kiečio žolė, apyniai, alaus mielės ir vanduo – kaip visada, pateikiama ant etiketės. Patys aludariai, savo puslapyje, rašo: „suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera su salyklais, bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.“

Dundulis "Kiečių"Kiečių

Panevėžio alus

Stilius: gruit elis

Alk. Konc.: 5,6 %

Rekomend. temp.: 15 °C

Išvaizda: Alų degustuoju šiek tiek šiltesnį, kambario temperatūros. Alaus spalva tamsaus gintaro, link rausvumo. Puta susidaro, bet nusėda beveik akimirksniu.

Kvapas: gėliškas/žoliškas, tačiau jaučiamos ir pakankamai stiprios salyklo užuominos. Užuodžiu lengvą uogų aromatą, kurio identifikuoti negaliu. Koją šiek tiek pakiša lengva sloga. Taip pat egzistuoja užslėptas pelyno kartumas, kvapas pažįstamas. Dėl stipraus kiečio aromato, tai jis suvaldytas, bet galėčiau pasakyti, kad identifikuoti kvapus sunku, todėl greičiausiai tai ir bus kiečio indėlis. Kvapas tikrai ryškus.

Skonis: alus lengvo kūno (low-medium body), ganėtinai aukštos karbonizacijos (medium-high). Pati pradžia – atrodo, kad dominuoja salyklas. Tačiau, toks konstatavimas tikrai klaidingas. Neilgai trukus po gurkšnio, gomurį užlieja lengvas pelyno kartumas, kuris dar labiau išryškėja poskonyje. Iš gelmių kylantis kartumas labai smagiai tonizuoja, pakandžioja liežuvį ir išlieka ilgam. Antras, trečias gurkšnis panašūs, tik salyklo pretenzijos visiškai nuslopinamos žoliškumo. Alus sausas, labai malonaus, šiek tiek gomurį sutraukiančio pojūčio.

Alus pretenzingas, galbūt pelynas patiks ne kiekvienam, tačiau paragauti šio produkto tikrai verta. Asmeniškai, labai nustebino, kaip puikiai aluje dera pelynas. Gerai, kad pasiėmiau du buteliukus!

Cheers!

LĪGO ZIEMA 2014

Taigi visai neseniai, Rygoje, vyko žiemos alaus festivalis „LĪGO ZIEMA 2014“. Tai antrasis žiemos festivalis Latvijos sostinėje. Praėjusiais metais, panašų renginį, tik žymiai mažesnei auditorijai organizavo alaus baras-parduotuvė „ALEHouse“. Šiais metais, renginys įgavo masiškesnę formą ir mes, be didesnių dvejonių, nusprendėme jame apsilankyti.

LĪGO ZIEMA 2014

Labietis iškaba žymėjo įėjimo į festivalį vietą.

Festivalis vyko pramoniniame Rygos rajone, organizatorių „Labietis“ alaus bravoro-baro teritorijoje. Atvykę į renginio vietą, pasigedome organizuotumo. Buvo neaišku iš kurios pusės pradėti, todėl patraukėme ten, kur buvo daugiausiai žmonių. Pasirodo, tai buvo vienas iš trijų stage’ų, kuriame savo produkciją pristatė Latvijos naminiai aludariai. Tik ten išsiaiškinome, kad alų galima ragauti išsikeitus pinigus į vietinius, festivaliui skirtus, kuponus, kurie buvo keičiami „Labietis“ bare. Pasirinkimas paprastas – komercinei produkcijai skirti kuponai kainavo 5 arba 20 eurų, o namudinių aludarių kuponas 5 eurus.

Mūsų pareiga, nusipirkus kuponą į naminių aludarių stage’ą, buvo išrinkti ir geriausią ten parduodamą alų. Jeigu gerai pamenu, tai viso, save pristatė aštuoniolika aludarių. Prisipažinsiu, visų neišragavom. Kadangi, esu dalyvavęs „Atviro alaus“ aludarių taurėje Lietuvoje, galiu tik pasakyti, kad braliukams iki daugumos mūsų namudinių, kaip man keliais iki Pekino. Kai kurios produkcijos, net nebuvo galima laikyti alumi. Be abejonės, tai šiek tiek nuvylė. Išsikeitę likusius kuponus į craft aludarių, patraukėme ragauti jų alaus.

LĪGO ZIEMA 2014

„Viva“ Kazbek vieno apynio eksperimentai

„Labietis“ bare buvo pilstomas jų alus, tiesa tik stipresnis, nes festivalis buvo skirtas žieminiam alui. „Labietis“ verda ganėtinai įdomią produkciją, nevengia eksperimentų. Ne visi eksperimentai mums pasirodė vykę, labiausiai patiko jų siūlomas klasikinis pale ale’as ir imperial IPA. Ragavom ir, kaip jie teigia, pagal Latvijos tradicijas virto alaus. Taip pat eksperimentų, vienas jų buvo su kadagiais, panašus į Lietuvoje aptinkamą „Mėnuo Juodaragis“. Vėliau, dėka ramtyno, prisijungėmė prie trumpos ekskursijos po jų bravorą. Ten, vienas iš savininkų, prisipažino, kad silpnesnę produkciją, atjungė nuo kranų. Bene įdomiausia pasirodė jų vieno apynio serija „Viva“.

Antrame aukšte, virš „Labietis“ baro, buvo susirinkę Baltijos šalių craft’iniai aludariai. Latvius, be jau minėto „Labietis“, atstovavo „Valmiermuiža“, „Malduguns“, „ALEhouse“ (jie pristatė tik vieną savo pačių produktą – Medusas IPA, o visą kitą sudarė jų importuojama ir parduotuvėse parduodama produkcija). Lietuviai ir estai turėjo po vieną savo atstovą, atitinkamai „Dundulis“ ir „Pohjala“. Labiausiai norėjosi paragauti estiškos pasiūlos. Kaip jau minėjo Tikras Alus, į festivalį „Pohjala“ atsivežė daugiausiai savo pilotinę produkciją, bet buvo ir vienas komerciškas produktas – pusiau ruginis elis „Rukkirääk“. Paragavus keletą jų siūlomų produktų, susidarė nuomonė, kad potencialo vyrukai tikrai turi ir savo amatą išmano. Patiko ir vėliau, jų paleistas kvietinis alus, bei nevisai brandus imperinis porteris. Ramtyns, taip pat minėjo, kad jie organizuos savo minifestivalį – bus įdomu, lauksim žinių.

LĪGO ZIEMA 2014

„Pohjala“ estonian craft beer.

Nemažai dėmesio, festivalio metu sulaukė ir mūsų šalies flagmanas „Dundulis“. Verta pastebėti, kad daugumos ragautojų nuomonė apie lietuvišką craft’ą buvo itin palanki. Tas labai džiugino. Deja, tik vėliau, jau palikę festivalį sužinojome, kad „Dundulis“ ten pristatė ir naująjį produktą, gruit elį „Kietys“. Problema, žinoma, nedidėlė, alus jau atsirado ir „Špunka“ parduotuvėse. „ALEHouse“ prie savo stendo, taip pat traukė nemažą auditorijos dėmesį. Ir nors pristatė tik vieną savo produktą, jų butelinė produkcija buvo verta nuodėmės. Vienuolių alūs, saison, IPA’os, Imperial stout’ai, Mikkeler, Brewdog – galėjai ragauti iki nukritimo. Didžiąją laiko dalį ten ir praleidome. Likusios latvių craft’inės daryklos, nors ir nežybėjo išskirtinumu, tačiau, pristatė ganėtinai neblogus porterius, būtent jie ir paliko didžiausią įspūdį. Taip pat, reikia pastebėti, kad „Valmiermuiža“ skyrė daugiausiai dėmesio savo išoriniam prisistatymui.

Alus festivalio metu, tikrai buvo neblogas. Galbūt, išorinės komunikacijos stoka, sutrukdė pritraukti šiek tiek daugiau alaus daryklų, bet iš kitos pusės tai tikrai nebuvo minusas. Šešių daryklų ir jų pristatomos produkcijos, buvo per akis. Nors festivalis, galbūt ir neįvykdė savo užsibrėžtų tikslų pritraukti apie 2000 tūkstančius lankytojų, tačiau ir su buvusiais ~500 buvo sunku prasilenkti. Patalpos buvo tikrai per mažos, sėdimų vietų buvo vos keliasdešimt. Pasibuvus tokioje sausakimšoje patalpoje, labai norėjosi įkvėpti gryno oro, deja, organizatoriai, kažkodėl sugalvojo „puikią“ idėją – lauke, metalinėse bačkose, užkurti laužus, nuo kurių dūmų buvo galima springti stovint craftinių aludarių stage’o balkone ar nusileidus į pirmą aukštą pas naminius aludarius ir „Labietis“ barą. Taip pat ir rūbai, po tokių pasistovėjimų, smirdėjo tarsi būtum grįžęs iš stovyklinio žygio. Dar vienas ir matyt didžiausias minusas, buvo tai, kad organizatoriai nepasirūpino vandeniu. Juk po winter warmer’ių, reikia atsigerti ir ko nors neutralaus. Vis dėlto, šioje vietoje gelbėjo greta buvusi Rimi parduotuvė.

LĪGO ZIEMA 2014

Festivalio taurės

Tokie minusai, neleidžia vertinti festivalio, kaip idealaus. Tačiau malonu, kad kai kuriomis smulkmenomis buvo pasirūpinta. Pavyzdžiui, festivalio stiklinės, kurias buvo galima nusipirkti už 2 eurus, arba gauti dovanų, jei pirkdavai 20 eurų kuponą. Iš stiklo alų ragauti/degustuoti, žymiai maloniau, nei iš plastikinės taros.

Apibendrinant, norėtusi pagirti organizatorius už parodytą iniciatyvą ir palinkėti organizacines smulkmenas sutvarkyti kitais metais. Savo ruožtu, galiu tik patvirtinti, kad į tokį renginį nuvažiuoti buvo verta.

Cheers!

Alus – atminties vieta Lietuvoje

Atminties vietos suprantamos kaip kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnomotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnomotopus (loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo Pierre Nora les lieux de memoire. Nepaisant to, kad P. Nora perėmė „atminties vietų“ sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de memoire (atminties nustatymas), egzistavimu[1]. Panašiai atminties vietas apibrėžia ir Alfredas Bumblauskas, savo straipsnyje rašantis: „iš „didžiųjų pasakojimų“ ypatingo vaidmens pripažinimo, regis, gimsta naujų naratyvų konstravimo programos, įgavusios metaforiška „atminties vietų“ pavadinimą. Jos konstruoja naują ir atvirą, nacionalinistinį ir net liberalųjį naratyvus peržengiantį „didįjį pasakojimą“[2].

Antanas Astrauskas savo knygoje „Per barzdą varvėjo“ kelia klausimą: kas yra Lietuvos „tautinis gėrimas“? Toks, kaip Škotijai – viskis, Prancūzijai – vynas, Vokietijai – alus ir t.t. Nenurodydamas tikslaus atsakymo, jis sako, kad galimi keli variantai (alus, midus, degtinė, vynas), o išskirti vieną sunku[3]. Vytauto Didžiojo universiteto vykdyti tyrimai[4] (Ievos Akstinavičiūtės, Daivos Petraitytės) padeda atsakyti į A. Astrausko iškeltą klausimą ir tautiniu gėrimu identifikuoja alų. Tai yra bene vienintelė socialinė apklausa, skirta tautinės tapatybės simbolių analizei. Dėl šios priežasties, nėra tikslo labai plėtotis, kalbant apie alaus, kaip simbolio, vietą nacionalinėje atmintyje, nes turimų rezultatų negalime palyginti. Be to, šiek tiek gaila, kad autorės apibendrindamos duomenis alaus beveik niekur nemini. Žinoma, jis užėmė vos vienuoliką vietą, tačiau surinko beveik 20% balsų[5]. Vadinasi kas penktas apklaustas lietuvis (o apklaustųjų imtis yra reprezentatyvi, tą autorės patvirtina pirmame straipsnio puslapyje) teigia, kad alus – Lietuvą reprezentuojantis simbolis. Jis išsirikiavo iškart po tokių atsakymų kaip herbas, vėliava, tautiniai drabužiai, Gedimino pilis, taip pat į priekį jis praleisdamas pirmoje vietoje atsidūrusį gintarą ir cepelinus, liną. Vis dėlto, nors daugumai lietuvių, kulinarinėje srityje viršų ima cepelinai, bet alus yra vienintelis apklausoje paminėtas gėrimas.

Kalbant apie alų, kaip apie tautinio identiteto ir atminties vietos formą, reikia nepamiršti, kad alaus apibrėžimas apima visą produkciją – tiek tradicinę, tiek pramoninę. Čia iškyla esminis klausimas: jeigu alus gali būti įvardintas kaip tautinis lietuvių gėrimas, tai ar galima alų laikyti Lietuvos atminties vieta?

Siekiant nustatyti ar alus gali būti atminties vieta Lietuvoje, teko ieškoti precedentų, t. y. panašių tyrimų, kurie kokį nors kulinarinį palikimą identifikuoja kaip šalies atminties vietą. Tokios paieškos davė vaisių, todėl šiame straipsnyje, remiantis P. Nora veikale „Rethinking France: les lieux de memoire, trečiame tome išspausdintu Georges Durand straipsniu Vine and Wine, bus aptariama ar alus gali būti laikomas atminties vieta Lietuvoje. Savo straipsnyje G. Durand iškelia tris kriterijus, kuriuos turi atitikti vynas, kad jį galima būtų laikyti Prancūzijos atminties vieta: 1) tradicija ir jos tęstinumas (intimate memory); 2) vieta visuomenės atmintyje (tapatumo simbolika) (national memory) ir 3) etnografinis/lingvistinis aspektas (cultural memory)[6]. Šiuos kriterijus pabandysiu pritaikyti alui ir Lietuvai.

G. Dupond savo tekste rašo: „Ispanija, Italija gamina savo vyną, bet Prancūzija yra ta šalis apie kurią pagalvoja dauguma, kai išgirsta žodį – vynas“[7]. Panašiai yra ir su alumi. Daug šalių jį gamina, bet pirmiausiai pagalvoję apie alų žmonės greičiausiai sako Vokietija, po to galbūt Čekija, Anglija. Apie alų kaip Lietuvos atminties vietą negalėtumėme kalbėti, jei Lietuva ir jos aludariai nesiūlytų nieko originalaus. Tas originalumas, tai ne „Švyturys“ ir ne „Kalnapilis“, orginalumas yra mūsų tradicija, tradicinis alus – farmhouse ale, kaimiškas ar craft beer kaip bepavadintum. Ir pabrėžiu, esmė yra ne daryklos dydis, o jos siūloma produkcija.

Kitas svarbus aspektas – rinkodara ir komunikacija su klientu. Daugiau pinigų turinčios daryklos labai įtaigiai komunikuoja su klientais ir geba jiems įpiršti mintį, kad jų verdamas alus yra lietuviškas ir kad būtent juo reikia didžiuotis. Mažosios daryklos disponuodamos savo turimomis lėšomis, deja, negali pasiūlyti nieko panašaus į didžiųjų pramoninikų rinkodarą. Taip vyksta ne tik Lietuvoje, taip vyksta visame pasaulyje. Tačiau, niekas Belgijoje matyt nedrįstų pasakyt, kad „Jupiler“ yra Belgiją reprezentuojantis alus. Ne, tai būtų tiesiog alus verdamas Belgijoje, paprastas euro lageris ir tiek. Belgiškas alus yra vienuolių alus, stiprusis elis, lambic, saison tačiau tikrai ne eilinis lageris. Tokia nuomonė susiformavo ne dėl itin didelės reklaminės ar rinkodarinės akcijos. Ją aludariai ir alaus entuziastai sugebėjo suformuoti per vykusią/vysktančią craft revoliuciją, įkandin pirmųjų pionierių, tokių kaip Michael Jackson ar Tim Webb. Lietuvos, tik prasidėjusi craft revoliucija nepasiekė, nes tuo metu mes buvome Sovietų Sąjungos dalis – dabar tokie procesai pas mus vėluoja 30 – 40 metų.

Tačiau, lietuviško alaus scena plinta pasaulyje, ja pradėjo domėtis, apie ją pradėjo rašyti. Lietuviškas alus įtraukiamas į gidus alaus mėgėjams, Lietuvoje lankėsi ir pats T. Webb. Jis savo interviu pabrėžė, kad kaimiškas alus turi potencialo, tačiau turi keistis ir pačio aludario požiūris į gaminamą produktą – negalima jo pristatyti klientui plastikiniame butelyje, reikia investuoti į savo prisistatymą. Investuoti į butelius, etiketes[8].

Pirmasis apie lietuviško alaus išskirtinumus prabilo alaus guru, ir alaus kultūros populiarinimo pasaulyje pionierius – M. Jackson. Turėdamas lietuviškų šaknų, savo giminės gimtinėje, jis lankėsi dar gūdžiais 1995 m. ir jau tada, svečiuodamasis Biržų alaus bravore stebėjosi, kad ten alus verdamas su žirniais[9].

Alus Lietuvoje atitinka visus G. Durand taikytus kriterijus. Gilios alaus tradicijos, nors ir primirštos, tačiau yra išlikusios iki šių dienų. Šiandien alaus entuziastai bando kai kurias tradicijas gaivinti. Žinoma, gyvename nuolat besikeičiančioje visuomenėje, todėl natūralu, kad tikrai ne visos tradicijos sugrįš, tačiau tikrai ne visos bus pamirštos. Dėka Sovietų Sąjungos okupacijos, mes šiek tiek vėluodami įšokome į įsibėgėjantį craft alaus traukinį, dėl kurio pasaulis sužinojo, kad egzistuoja ne tik vokiškas lageris ir masinė pramoninė produkcija, bet ir visiškai kitokia alaus kultūra. Galiausiai, ši alaus revoliucija pasiekė ir Lietuvą, o mes būtent dabar ją išgyvename. Iš naujo atrandame tai kas pamiršta, susipažįstame su naujais skoniais.

Gilios alaus tradicijos slypi ne tik kulinariniame mūsų palikime. Jos yra fiksuojamos ir kaip literatūrinis palikimas. Alus minimas galybėje etnografų ir literatūrologų surinktų eilėraščių, liaudies dainų tekstuose. Taip pat alaus įvaizdžių galime aptikti ir literatūriniuose kūriniuose, spektakliuose ir net filmuose. Kai kurie jų, kaip spektaklis „Žaldokynė“ ar filmai „Alumi lijo“ ir „Vys par to alo“ pasakoja apie alaus tradicijas ir yra skirti išskirtinai alui. Pastarojo filmo pavadinimui panaudotas Vlado Braziūno eilėraščio „Vys par to alo“ pavadinimas. Šis poetas, šiais metais laimėjo Nacionalinę premiją už poetinius atradimus gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką[10].

Alus yra užfiksuotas ir mūsų nacionalinėje atmintyje. Tiesa, prie to galimai prisidėjo ir didžiųjų aludarių rinkodariniai sprendimai, bei nuolatos rodomos reklamos, kuriomis stengiamasi alų pavaizduoti, kaip tradicinį, lietuvišką gėrimą. Reklamuojamas alus, deja, dažniausiai niekaip nesusijęs su mūsų alaus tradicija. Galima tik pasidžiaugti, kad situacija gerėja ir net didieji aludariai dabar pradeda siūlyti šį tą įdomesnio ir išskirtinesnio.

Dėl šių priežaščių peršasi vienintelė išvada – alus yra atminties vieta Lietuvoje. Tačiau daugumos sąmonėje jis vis dar siejasi su pramonine produkcija. Reikėtų suvokti tai, kad alus išliks atminties vieta Lietuvoje tik tol, kol mes pasauliui gebėsime pasiūlyti kažką originalaus ir nematyto, o tas originalumas yra ne didieji pramoninkai (bent jau dabar), o mažieji Lietuvos aludariai su savo kaimišku ir craft alumi. Džiugu, nes jau dabar galima matyti esminius pokyčius visuomenės suvokime, didžiųjų aludarių bandymus pasiūlyti kažką naujo ir neragauto, bei craft alaus bumą Lietuvos alaus rinkoje.

———————————-

[1] Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX – XXI amžiuje. Sudarytojas A. Nikženaitis, LII, Vilnius, 2011, p. 42.
[2] Bumblauskas A., „Lietuvos etninės įtampos kaip didžių istorijos naratyvų priešpriešų išdava“ in: www.mdl.lt (2013-10-01)
[3] Astrauskas, A., Per barzdą varvėjo svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje. Vilnius: Baltos Lankos, 2008, p. 11
[4] Akstinavičiūtė I., Petraitytė D., „Lietuvių tautinės tapatybės simbolinių komponentų konfigūracijos“ in: Filosofija. Sociologija. 2007, Lietuvos mokslų akademijos leidykla: Vilnius, 2007, p. 14-31
[5] Ten pat, p. 25
[6] Durand G., „Vine and Wine“. In: Nora P., „Rethinking France: les lieux de memoire“ vol. 3 „Legacies“, Chicago: Chicago Press, 2009, p. 193-233.
[7] Ten pat, p. 204
[8] Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti // tikrasalus.lt. Prieiga internete: http://tikrasalus.lt/2013/04/27/tim-webb-lithuanian-traditional-beer-and-future/
[9] Jackson M., From Leeds to Lithuania for mushy pea beer // beerhunter.com. Prieiga internete: http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html [2014-01-01]
[10] Paaiškėjo, kam atiteko šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos // delfi.lt. Prieiga internete: http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/paaiskejo-kam-atiteko-siu-metu-nacionalines-kulturos-ir-meno-premijos.d?id=63488960 [2014-01-01]

Scroll to top