Mėnuo: lapkričio 2013

King & Mouse – Whisky Bar & Shop

King & Mouse Whisky Bar & Shop, jauki vieta Vilniuje, Trakų gatvėje. Antru numeriu pažymėtas namas, kuriame šis baras įsikūręs, slepia dalelę įdomios Vilniaus istorijos – jis priklausė žymiems dvarininkams Umiastovskiams. Šie – rimtus pokylius toje vietoje kėlė, sakoma, kad net pats Napoleonas name lankėsi ir šoko savo žygio į Rusiją metu. King & Mouse savo palikimo nepamiršo, trumpa istorija yra atspausdinta ir pateikta prie kiekvieno meniu. Savininkai net stalą bare, su amžina rezervacija, dvariškiams parūpino.

Nenukrypstant į istorines lankas, King & Mouse nesunkiai pastebimas prašalaičiams, virš metalinių įėjimo vartelių kaba baro/krautuvės iškaba, o ant sienos puikuojasi užrašas Viskio gatvė. Įėję į trumpą skersgatvį, kairėje pusėje pastebėsite duris į patį barą.

Viskio gatvės skersgatvis, kuriame rasite King & Mouse barą

Viskio gatvės skersgatvis, kuriame rasite King & Mouse barą

Žengę pro duris iškart atsidursite baro prieigose. Kadangi ši vieta skirta viskio fanatams, nenuostabu, kad jus pasitiks visa galybė įvairiausių viskių. Galite rinktis: sėsti prie baro arba paėjus šiek tiek giliau, susirasti laisvą staliuką. Atmosfera, King & Mouse, labai maloni, puikiai subalansuotas muzikinis fonas (neveltui baro savininkas Šarūnas yra DJ) neįkyrės ir leis netrukdomai bendrauti su draugų kompanija. Interjeras taip pat savitas, vyrauja pakankamai autentiškas industrinis stilius. Didelis dėmėsys buvo skirtas ir smulkiom interjero detalėm – bare rasite net šachmatų lentą jeigu užsimanytumėte mesti iššūkį savo kolegai proto dvikovoje. Greičiausiai nesunkiai pastebėsite ir kameras, jos kelia dvejopus jausmus, jaučiatės saugiai, bet kartu ir šiek tiek nemaloniai – juk jus stebi! Žinoma, taurė viskio ar alaus bokalas tokią problemą greitai išspręs. Storos senamiesčio sienos pasirūpina ir tuo, kad jus būtų sunku pasiekti. Na, bent jau mūsų kompanijos telefonai „gaudė“ labai silpną telefoninį ryšį.

Smulkios detalės kuria jaukią atmosferą King & Mouse

Smulkios detalės kuria jaukią atmosferą

Taigi, kalbame apie viskio barą, nors jūs lankotės tinklapy apie alų. King & Mouse, viena iš vietų, kurie nepasidavė bandos spaudimui ir nepasuko lengviausiu keliu – jų alaus asortimentas nors ir nėra labai platus, tačiau dažniausiai pasirūpinama tuo, kad svečio alaus vietą užsiimtu išskirtinis produktas. Šiuo metu šią vietą okupavusi BrewDog produkcija, seniau buvo galima rasti Schlenkerla, Thwaites brewery crafty, Mikkeller ir t.t. Alaus kainos svyruoja nuo 8 iki 12 litų už bokalą. O jei vis dėlto nuspręsite, kad norite gurkšnoti alaus giminaitį viskį – nepasimeskite tarp 300+ viskių, kuriuos siūlo King & Mouse. Rizikuojate paskęsti…!

King & Mouse alaus asortimentas - po guest ale dažniausiai slepiasi malonus siurprizas

King & Mouse alaus asortimentas – po guest ale dažniausiai slepiasi malonus siurprizas

Nepasiklysti gėrimų įvairovėje jums padės personalas – barmenas yra kompetetingas tiek siūlant viskį, tiek – alų. Alaus stilius žino, užsistovėjusį alų, prieš pildamas į bokalus, „nuleidžia“, šaukštų putai nenaudoja – na tikrai, sunku prie ko nors prikibti. Jeigu norėtumėte viskio, galite drąsiai klausti, parinks kelis variantus pagal pageidaujamus kriterijus. Barmenas atsakė į visus mano užduotus klausimus ir dar distilerijų istoriją papasakojo, pokalbis prie baro truko geras dešimt minučių. Tokio aptarnavimo derėtų pasimokyti ne vienai save pub’u laikančiai vietai.

Štai taip atrodo baras ir Tomas besirenkantis viskį : )

Štai taip atrodo baras ir Tomas besirenkantis viskį : )

Šį barą puikiai apibūdina sąvoka „geras kainos ir kokybės santykis“. Jie savo meniu siūlo vėlyvus pietus, kuriuos galėsite suvalgyti jau po darbo valandų. Nors meniu nėra labai platus, bet galimi užkandžiai ir salotos – puikios. King & Mouse greičiausiai vadovaujasi taisykle – siaurai ir kokybiškai, nei daug ir bet kaip. Toks požiūris pagirtinas. Mes savo apsilankymo metu paragavome jų siūlomų nachos su sūriu, jelapenu ir keletu padažų (guacamole, grietinė, salsa), Cezario salotų su lašiša ir salotų su lietuvišku kumpiu. Jei jau vertinti maistą priekabiau, tai reikėtų pastebėti, kad lašiša salotose buvo šiek tiek perkepusi ir sausoka, na o padažus prie nachos norėtųsi gauti atskirai, kad terlionių būtų šiek tiek mažiau. Dar vienas labai svarbus dalykas, kuris užsidirba King & Mouse didžiulį pliusą – tap water (vanduo iš čiaupo). Tikrai nedaug vietų siūlomas toks menkniekis, bet žvelgiant mūsų akimis, tai labai svarbi detalė.

lašišinis Cezaris

lašišinis Cezaris

Apibendrinant, reikia pastebėti, kad King & Mouse tiks visom progom, tiek šventei, tiek ramiam ar romantiškam pasisedėjimui. Štai taip viskio baras, kuriam netrūksta nei gero aptarnavimo, nei skanių užkandžių, o svarbiausia – neblogo alaus, užsidirba du bokalus. Rekomenduojame visiems, užsukit – nepasigailėsit.

2 is 3 bokalai

King & Mouse feisbuko profilis.

Adresas: Trakų g. 2, Vilnius, Lietuva.

Darbo laikas:

P. 17:00-01:00
A. 17:00-01:00
T. 17:00-01:00
K. 17:00-01:00
P. 17:00-05:00
Š. 17:00-05:00
S. nedirba

Lietuviško kapitalo alaus daryklos tarpukario Lietuvoje

Tarpukario Lietuvoje minimos tik dvi lietuviško kapitalo pramoninės alaus daryklos. Abi jos įkurtos nepriklausomybei įžengus į antrą dešimtį. Vienos istorija ganėtinai gerai žinoma, o kitą dar iki šiol gaubia paslapties šydas. Taigi, trumpai apie du lietuviško kapitalizmo ruporus pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.

Brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose

Pirmoji žinutė apie Šadauskų steigiamą įmonę, sudarysiančią konkurenciją sindikatui, pasirodė „Dienos naujienose“ 1932 m. Alaus daryklą broliai Šadauskai įsteigė buvusio degtukų fabriko patalpose, kurias nupirko iš švedų degtukų sindikato. Daryklos administraciją sudarė trys broliai Šadauskai: Anicetas – pirmininkas, Kostas – administracinis direktorius, Napoleonas – kasininkas. Tai buvo pirmoji lietuviško kapitalo alaus darykla, kuri nepriklausė alaus sindikatui. Alaus gamybos proceso pradžią apsunkino sindikatų mėginimai sutrukdyti bravoro darbui. Jie bandė įtikinti brolius Šadauskus nevykdyti veiklos ir už tai jiems siūlė 70 tūkstančių litų kyšį. Taip pat uždraudė „Gubernijos“ bravorui parduoti sutartą salyklo kiekį pirmosioms alaus partijoms [1]. Broliai Šadauskai galiausiai prisiteisė jiems priklausantį salyklo kiekį.

Apynius, alaus gamybai, brolių Šadauskų darykla importuodavo iš Čekoslovakijos. Dažniausiai naudoti apyniai – Saaz ir Aushaer [2]. 1941 m. susirašinėjime su apynių tiekėjais nurodomos keturios apynių rūšys [3].

Broliai Šadauskai, pradėję veiklą, spaudoje akcentuoja, kad pagrindinis jų tikslas – sumažinti alaus kainas ir sudaryti kuo didesnę konkurenciją alaus sindikatui [4]. 1936 m. darykla nusisamdo naują aludarį – Henriką Srėbalių – tai retas atvejis, kad pramoninėje alaus darykloje vyriausiasis aludaris būtų lietuvis [5].

Šadauskai turėjo šešis restoranus, 10 barų, nemažai alinių. Nepriklausomybės saulėlydyje bravore dirbo per 40 tarnautojų. Per metus jie pagamindavo apie 1 200 000 litrų alaus [6]. Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą užfiksuotas ir daryklos prašymas plėstis, dėl padidėjusios klientūros [7]. Gavus leidimą, statybos darbai pradedami 1939 m. viduryje [8]. Pagal užimamą rinkos dalį, kurią reglamentavo Kainų Tvarkytojas, Šadauskų bravorui priklausanti rinkos dalis buvo ~5,5%.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

Brolių Šadauskų alaus darykla apie 1934-1935 m.

1940 metų rugpjūčio mėnesį alaus darykla buvo nacionalizuota. Vyriausias brolis Alfonsas ir jauniausias Napoleonas buvo ištremti į Sibirą – ten jie ir mirė. Kostas ir Anicetas su suklastotais dokumentais paspruko į Vokietiją. Ten atsidūrė ir dar vienas brolis – Idelfonsas. Vėliau Kostas, negalėdamas išvykti į JAV, nukako į Kolumbiją. Anicetas su Idelfonsu apsigyveno Čikagoje. 1950 metais Toronto mieste Ilinojaus valstijoje Idelfonsas įsigijo bankrutuojančią šimtmetį egzistavusią „White Bear Brewing Company” alaus daryklą. Atsidūręs toli nuo tėvynės užsispyręs žemaitis nutarė naujame krašte pratęsti aludario karjerą! Pakvietęs brolį Anicetą būti daryklos vyriausiuoju inžinieriumi, patriotiškai nusiteikęs Idelfonsas davė darbo ir kitiems lietuviams [9]. Žemaičiai net ir JAV nepamiršo Lietuvos – ant visų bravoro etikečių būdavo pavaizduoti ir Gediminaičių stulpai, bei tradicinis daryklos lokys. 1951 metais griaunant vieną daryklos sieną buvo surasti dviejų žmonių palaikai. Pasirodo tai 1926 metais Al Capones gaujos skolininkų kūnai, nužudyti ir įmūryti į sieną. Senasis alaus daryklos savininkas buvo tampriai susijęs su mafija. 1957 metais Čikagos mafija, pastebėjusi gerai gyvuojančią alaus daryklą, apsilankė joje ir pareikalavo duoklės už “ramų gyvenimą”. Užsispyręs žemaitis atsisakė ją sumokėti. Čikagos gangsteriai jam atkeršijo gana originaliu būdu – nuvarė eilinę alaus partiją vežusius sunkvežimius (170 000 galonų alaus!), ir nuvažiavę prie artimiausio vandens telkinio, išpylė visą alų ten. Šadauskas nematydamas kito kelio sąžiningai dirbti, uždarė savo bravorą. Visus dokumentus iš kontoros jis sunešė į rūsį esantį daryklos teritorijos kampe, kur šie dokumentai išgulėjo virš 40 metų [10].

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune

„Vienybės“ alaus bravoras Kaune, yra ganėtinai paslaptinga tarpukario Lietuvoje veikusi alaus darykla. Ši darykla, kaip ir brolių Šadauskų alaus bravoras Mažeikiuose buvo lietuviško kapitalo įmonė, antroji tokia Lietuvoje.

Lietuvos valstybiniame centriniame archyve pavyko surasti „Vienybės“ bravoro savininko Vinco Kačergio laiško broliams Šadauskams originalą. Laiške p. Kačergis maloniai primena, kad su vienu iš brolių Šadauskų vyko žodinis susitarimas dėl pardavimo sandėlio atidarymo Kaune, tačiau jam atlikus paruošiamuosius darbus iš Šadauskų pusės nesulaukta jokio atsako. V. Kačergis savo laiške praneša, kad jeigu jokio atsakymo nesulauks, pradės derybas su kitais bravorais. Toliau tęsia: „<…> savo bravoro aš tuo tarpu neįstengiu užbaigti, stokuoja truputį lėšų, gi namus parduoti nėra rimtų pirklių. Juokai juokais, o gal Jūs panorėtumėte pas mane Šančiuose, kartu su manimi arba vieni laimės paieškoti? Dėl sąlygų, manau, sutartumėme, Jums gi būtų didžiausias pliusas tokią rinką turėti, kaip Kaunas. Dėl bravorų sujungimo rašė man p. Kunstmanas, tačiau aš su vokiečiu kaip ir nenoriu, o kas bus, ką gali žinoti, ar ne tiesa? Todėl neužmirškit ir parašykit. <…>“ Detalesnės informacijos apie kokį nors brolių Šadauskų atsaką ar bendradarbiavimą su ponu Kačergiu neužsiminta. Galima tik spėti, kad greičiausiai, p. Kačergiui pavyko parduoti savo namus pirkliui arba kitu būdu prasimanyti pinigų, nes susijungimas su p. Kunstamano bravoru neleistų šiai įmonei vadintis pilnai lietuviško kapitalo alaus darykla [11] .

Kad ir kaip ten bebūtų, bet 1934 metais bravoras pradėjo savo veiklą. Tais pačiais metais laikraštyje „Tėvų žemė“ pasirodo džiuginantis pranešimas:

„Nepaisant žydų pastangų sukliūdyti, lietuviai Kačergiai, Šančiuose, atidaro modernišką alaus ir įvairių vaisvynių bravorą „Vienybė“. Jie ryžosi nupiginti alų ir į svetimtautišką alaus sindikatą neiti. Dėl to Volfas Engelman ir kompanija pasirūpino, kad stiklo fabrikas, lietuviškam bravorui negamintų bonkų. Tačiau visi troško lietuviško alaus. Kliūtys nugalėtos ir stiklo fabrikas bonkas jau gamina. <…> Bravore verdamas alus žymiai stipresnis, skiriasi savo skoniu ir spalva. Bravoras per savaitę gamina 60 tūkstančių litrų alaus, o per metus gali pagaminti 7 milijonus litrų alaus ir patenkinti visą Lietuvą. Didžiausias „Vienybės“ bravoro tikslas buvo nupiginti alų nebrangiau 65 centų už bonką. Norima sumažinti kainą iki 60 centų už bonką. Svetimšalių sindikatas ima brangiau – 75 centus už bonką. <…> „Vienybė“ norintiems turėti jos alų parūpina patentą ir duoda spinteles. „Vienybė“ plačiau jau prasiplatinusi ir provincijoj.“ [12].

Taigi, „Vienybės“ bravoras spaudoje buvo pateikiamas dideliu konkurentu visiems didiesiems pramoniniams alaus bravorams. Tačiau, itin didelės rinkos dalies, pagal mano surinktus duomenis jis neišsikovojo. Šis bravoras su savo produkciją užimdavo panašią alaus rinkos dalį, kaip ir brolių Šadauskų bravoras – apie tris procentus. Kartu sudėjus, šie bravorai aptarnaudavo apie 8-9 procentus rinkos poreikio ir tenka pripažinti, kad tai nėra tokia jau maža dalis tokiems jauniems bravorams (nors žinoma, prie to prisidėjo ir Kainų tvarkytojo greižtas rinkos kontroliavimas).

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tarpukario Lietuvos alaus rinkos dalys pagal Kainų tvarkytoją.

Tolimesne šio bravoro raidos istorijos po karo ir Sovietų okupacijos nesidomėjau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu bravoras nevykdo jokios veiklos. Anot Modesto komentaro po vienu iš mano ankstesnių straipsnių, „Vienybės“ bravoro vietoje dabar stovi raudonas (ironiška?) daugiabutis, o vietiniai jį vadina „alaus namu“.

———————————————————————

1 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
2 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 4
3 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 13. Apynių rūšys: Saaz, Auschaer, Hallertauer, Gebirgshopfen.
4 Brolių Šadauskų alaus bravoro reklama // Verslas, 1933-03-23
5 LCVA, f. 1289, ap. 2, b. 9
6 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
7 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 9
8 LCVA, f. 1289, ap. 1, b. 8
9 Lapas, R. M., Lietuvių aludariai šiapus ir anapus Atlanto // Lietuvos žinios, 2011m. Prieiga internete: <http://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/lietuviu-aludariai-siapus-ir-anapus-atlanto/25259 > [žiūrėta 2012-06-07]
10 Laurinavičius V., Užsispyrę žemaičiai aludariai prieš Čikagos mafiją // alutis.lt, 2003m. Prieiga internete: <http://www.alutis.lt/news/news.php?id=716> [žiūrėta 2013-11-25]
11 LCVA, f. 1289, ap. 1, b.2
12 Lietuviai įsteigė bravorą. Tėvų žemė, Nr. 14, 1934 m. rugsėjo 9 d., p. 11

Le Gueuze, Paryžius

Paryžiuje lankiausi jau antrą kartą, miestas švaresnis, mažiau pinigų kaulytojų, daugiau policijos pareigūnų. Paliko žymiai geresnį įspūdį nei pirmą kartą, bet vis dar nejaučiu šio miesto magijos. Gaila, kad laiko turėjau nedaug, buvau prisikaitęs apie įvairias alaus parduotuvėles, restoranus, tačiau neradau laiko visko aplankyt. Atsitiktinai aptikau Le Gueuze – alaus restoraną, kuris esti visai netoli Le Jardin du Luxembourg ir Pantheon (19, rue Soufflot, 75005 Paris, France).

Kadangi buvo pietų metas, po kelių apžiūrėtų objektų, buvome išalkę ir ištroškę. Nusprendėm užsukti į vidų, lengvai užkąsti ir išgerti po bokalą alaus. Pirmiau praeinant pro šalį, akis užkliuvo ne už iškabos, o už pusmetrinės Kwak alaus taurės, kuri didingai stovėjo greta turistų staliuko. Kai grįžome, jie jau buvo susipakavę savo šmutkės, tad likau be nuotraukos. Prisėdę prie staliuko, mikliai, per kelioliką sekundžių, gavome meniu ir tuomet širdis nusirito į kulnus. JEBUS, help me! Tokio sąrašiuko nemačiau nuo savo kelionės į Briuselį laikų. Kainos žinoma – aukštos. Teko skaityti, kad tą patį alų, vienoje iš geriausių Paryžiaus alaus parduotuvių, galima įsigyti už 5-9 eurus, bet juk čia restoranas ir dar visai netoli turistų traukos centrų. Todėl labai skųstis, tikrai neverta. O ir kitur, Paryžiuj, kainos nepasižymi adekvatumu.

Le Gueuze, Paryžius

Le Gueuze alaus meniu

Pigiausias gėrimas restorane yra vanduo iš čiaupo, kuris nieko nekainuoja. Pigi ir vyno taurė, kuri dažniausiai kainuoja šiek tiek pigiau nei vanduo buteliuke, šis atitinkamai pusiau pigesnis už limonadą, o šis dvigubai pigesnis už alų. 8-10 eurų – vidutiniškai tiek tenka sumokėti už Heineken bokalą. Priemiestyje galima rasti ir pigesnių vietų, tačiau arčiau miesto centro restoranų meniu dažniausiai siūlo Leffe, Kronenbourg ir Heineken. Taip pat teko apsilankyti prancūziškoj maximoj, kurioje alaus pasirinkimas panašus į mūsų hyper rimi, kainos irgi panašios. Būtent ten ir suradau Maredsous, apie kurį rašiau anksčiau – nusipirkau, skanus buvo.

Bet grįškime prie Le Gueuze. Sustabdęs seilėtekį ir nusiraminęs nusprendžiau užsisakyti Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio, o draugei išrinkau St. Bernardus Abt 12. Trumpai apie šiuos du:

Cantillon Gueuze 100% Lambic-Bio. Tai spontaninės fermentacijos alus, kuris gaunamas sumaišant vienus metus brandintą lambic su 2-3 metus brandintu lambic’u. BeerAdvocate rašo, kad šis alus jau nebegaminamas, todėl šis pasirinkimas patampa dar geresnis. Tai lengvas, itin sausas, todėl rūgštus alus. Puikiai tiko atsivėsinti karštą vasaros dieną, po sekinančio turo per lankytinas vietas. Šis alus yra 5% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 94/100.

St. Bernardus Abt 12 – yra belgiškas quadrupel’is. Alus pasižymintis karameliniu saldumu ir džiovintų vaisių aromatu. Tai vienas geriausių savo stiliaus atstovų pasaulyje. St. Bernardus yra 10% ABV, o jo įvertinimas BeerAdvocate – 99/100.

Le Gueuze, Paryžius

Cantillon Gueuze ir St. Bernardus

Le Gueuze siūlo ne tik platų alaus pasirinkimą, bet taip pat ir jam prilygstantį užkandžių ir karštųjų patiekalų asortimentą. Restorane galite rasti ne vieną, gardžiai atrodantį sūrio rinkinį, paskanauti austrių, jei tik Jums jos patinka, bei pipirinį jautienos steiką. Kadangi mūsų vakaras vis labiau panašėjo į belgišką fiestą, nusprendėm užsisakyti moules-frite (midijos su prancūziškomis bulvytėmis) baltojo vyno ir žolelių padaže. Tikrai nelikome nusivylę, skaniai užkandome ir numalšinome troškulį.

Le Geuze, Paryžius

Midijos žolelių ir baltojo vyno padaže

Žinoma, būtų nuodėmė tokiame restorane išlenkti vos vieną bokalą, todėl nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjo, ką jis man galėtų pasiūlyti. Pasiūlymai nenustebino, siūlė tikrai bene geriausius gėrimus esančius meniu – tačiau bėda, kad aš juos visus ragavęs. Galiausiai, po įdomaus pokalbio išsirinkau Mont des Cats biere trappiste.

Mont des Cats – pavadintas trapistų vienuolyno Prancūzijoje vardu. Jie taip pat turi teisę nešioti authentic Trappist ženklą, tiesa ne dėl alaus, o dėl savo gaminamo sūrio. Alų jiems verdą Chimay gamintojai – Abbey of Notre Dame de Scourmont. Šis alus yra Belgian Strong Ale stiliaus, nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet jį nesunkiai galima pavadinti geru. Mont des Cats yra 7,6% ABV, jo įvertinimas – 82/100. Kad ir kaip keistai, tai gali nuskambėti, šis alus pasižymėjo lengvumu ir gaiva, kuri leido šį ganėtinai „sunkų“ alų su pasimėgavimu gurkšnoti karštą popietę.

Le Gueuze, Paryžius

Mont des Cats verdamas už vienuolyno sienų.

Verta pastebėti, kad šiame restorane dirba tikrai pasikaustęs personalas. Darbuotojai nedvejodami atsakydavo į kiekvieną iškilusį klausimą, neteko susidurti nei su mėkenimų, nei atsakymu „nežinau“. Įdomu ir tai, kad padavėjų amžiaus vidurkis, greičiausiai buvo gerokai virš 30 metų. Alus buvo supiltas į atitinkamas taures, nepamirštama atnešti ir padėkliukų taurei pasidėti. Apibendrinant, tikrai puiki vieta – siūlau užsukti ir Jums, jei tik kada būsit Paryžiuje.

Ką bendro turi Užkalnis, SEL’as ir beergeek’ai?

Papasakosiu jums trumpą istoriją, kuri nutiko vasarą. Naktį iš penktadienio į šeštadienį su draugų kompanija vaikščiojom po Vilnių. Vaikščiojom ne šiaip sau, vyko kultūros naktis. Aplankėm daug įvairiausių renginių. Didelį įspūdį paliko purple night, Dailės akademijos kiemelyje, nors ir nesupratom iš kur ten tas lietus. Dar labai patiko krikščioniškos muzikos grupės Ichthus koncertas prie Onos bažnyčios, nes atmosfera ten buvo labai smagi. Bet apie kultūros naktį reiktų rašyti atskirą postą.

Kultūros nakčiai einant į pabaigą nusprendėm kažkur prisėsti ir išlenkti po bokalą. Tuo metu buvom Vilniaus gatvėje, tai aplinkui buvo ne vienas baras, o dar ir Islandijos gatvė visai šalia. Pirmi pasirinkimai PianoMan ir Gringo, bet jie iškart atkrito, nes kompanija didelė ir pavargus. Reikėjo kažko kur galima būtų prisėsti. Pro vitrininius langus pamatėm, kad La Birra beveik tuščia. Ta vieta mums iš anksčiau nepatiko dėl keletos priežasčių: 1. Nes platų alaus asortimentą susiaurino ne itin išrankūs klientai; 2. Nes neskiria legendinio čekiško pilsnerio Budweiser Budvar, nuo amerikietiško lagerio budweiser. Nepaisant to pasukom link La Birros.

La Birros duris mum pastojo apsaugos darbuotojas, kuris tuo metu buvo labai užsiėmęs šnekėtis su draugu. Apsauginis buvo tikras budulis, taigi pagal visus tos kastos kanonus nusprendė pamandravoti. Iš atminties pamėginsiu atkurti pokalbį:
– Kiek metų, – paklausė budulis
– 23, – atsakė kolega beergeek’as
– Šian biški per daug išgėrėt, – metė kozirį budulis (iš dalies jis buvo teisus, prieš penkias valandas laukdami kitos draugų kompanijos dalies Špunkoj išgėrėm po pora bokalų IPA’os)
Po to sekė mano frazė: „rasim kur kitur pinigus išleisti“, tai nugirdęs apsauginis suglumo, turbūt suprato, jei taip ir toliau tai viršininkas neturės iš ko algos jam sumokėti…

Tai va, kaip Andrius Užkalnis nepageidaujamas tam tikrose kavinėse, kaip SEL’as nepageidaujamas tam tikruose kino teatruose, tai mes nepageidaujami La Birra’oje. Ir tokiu būdu La Birra papildė, dar niekur neskelbtą,  vietų, kurių niekad neaprašinėsim sąrašą:

  • Cozy – nes moteriškų manierų ir išvaizdos barmenas man pasiūlė eit į IKI ir nusipirkt ten Kalnapilio ar kokio kaimietiško gyvo ( jis taip suregavo į mano patarimą draugei neužsisakinėti Kronenbourg, nes jis prastas). Bet čia buvo prieš metus ar du, ten gal ir pasikeitė kas.
  • Senoji Kibininė – dėl požiūrio į klientus ir aptarnavimą.
  • La Birra – už pigius, ką tik iš zonos, apsauginius ir marozišką atmosferą. Galėtų imti pavyzdį iš PianoMan, kur apsaugos darbuotojai visą laik kultūringi ir malonūs.

Kodėl „Kauno alus“ visą laiką liks maža, gailestį kelianti alaus darykla?

kauno alus

STOUTS kažkodėl daugiskaita 😀

Trumpas komentaras apie straipsnį „Pas alaus alchemikę„. Nerašysiu jokio rišlaus ir vientiso teksto, tiesiog copy/paste užkliuvusias straipsnio vietas ir jas pakomentuosiu. Pats straipsnis labai melancholiškas. Nors tokio turbūt ir reikia, kad pasiektų savo tikslinį vartotoją. Man, kaip alaus mėgėjui jį skaityti buvo gėda.

 

„Anksčiau sakydavau, kad užsiimu alaus gamyba todėl, kad alus – vyriškas gėrimas. O moterys žino, ko vyrai nori“

Šaunu, kad pasirinkote aludarės specialybę, o ne naktinės plaštakės.

 

„Įrenginiai – kaip iš vadovėlio, – patikina p. Šileikienė. – Tačiau dar prieš 13 metų darykla buvo gerokai apleista. Ją įsigijus naujiems savininkams, pradėti renovacijos darbai, keičiami įrenginiai, bet kartu saugoma klasikinė alaus gamybos technologija.“ Technika, įranga kasmet tobulėja, tą pabrėžia ir „Kauno alaus“ vadovė, tad įdomu, kiek naujovės būtinos įmonei, kuri laikosi klasikinių, senųjų alaus gaminimo principų. Alus, priklausomai nuo rūšies, fermentuojamas nuo 5 iki 10 parų, vėliau brandinamas 30–90 parų.

Ir kas gi man užkliuvo čia? O gi visų pirma tas, kad kol visas pasaulis alų skirsto į stilius, tai lietuviai – į rūšis. Šviesus, tamsus ir kvietinis. 1977 metais M. Jackson parašė knyga „The world guide to beer“, kurioje įvedė naują terminą alaus stilius. Terminas prigijo ir yra naudojamas iki šiol. Jis yra pats geriausias ir tiksliausias. Iš jo naudojimo netgi galima atskirti tikrą beergeek’ą ir diletantą. Tokios smulkmenos, ir liktų smulkmenom, jei šis reiškinys nebūtų taip įsišaknijęs Lietuvos alaus scenoje. Terminologija ir alaus kultūra turėtų būti mažųjų daryklų arkliukas, bet deja. Švyturys pirmas sėkmingai užšoko ant šio arklio ir jiems gerai sekasi. Apskritai terminas rūšis = sovietų sąjunga, sakykit ką norit.

Kitas dalykas, tai koks kam skirtumas, kaip jūs gaminate savo alų? Tas viskas kas parašyta viršuje dar nereiškia, kad alus yra kokybiškas ar gero skonio. Tradicinė technologija, natūralios medžiagos ir pan. tėra beletristika. Visos daryklos sako tą patį. Vartotojui rūpi skonis. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

 

Norint sukurti natūralų, klasikinį produktą, reikia daug laiko, ir naujausios technologijos čia netaikomos.

Visiška nesąmonė. Tokio pat lygio nesąmonė, kaip ir Lietuvos alaus reglamentas. Visi, kas supranta sąvokos technologija reikšmę dabar turbūt kvatoja už pilvų susiėmę.

 

…didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko…

Šitoj pastraipoj jau galima įžvelgti ir gilesnių problemų. Tokių, kaip verslo vadybos pagrindų neišmanymas.

 

„Pasvalio gėrimams“ šiuo metu vykdoma bankroto procedūra – pasak pašnekovės, smulkiajai įmonei buvo per sunku pakelti mokesčius. Prieš kelerius metus aludariai prarado akcizo lengvatą – pirmam milijonui litrų būdavo taikoma 50% „nuolaida“ („Kauno alus“ ja galėjo naudotis apie 4 mėnesius, o „Ponoras“, „Pasvalio gėrimai“ – kiaurus metus), išaugo ir pats akcizo mokestis. „Ir kitoms alaus darykloms dabar sunku, – gūžteli ji. – Galima guostis tuo, jog šiuo metu mus bent jau girdi – kad tokie esame, kad išskiriame save kaip mažuosius.

Ne vienam naivuoliui turbūt ašara skruostu nuriedėjo. Jūs esate tokia pat komercinė įmonė, kaip ir kitos rinkos dalyvės. Apie kokias lengvatas čia dar gali eiti šneka. Bėda ne mokesčiuose, o tame, kad apie verslą jokio supratimo neturite. Rinkos sąlygos per žiaurios? Yra daug sprendimų: verslo procesų valdymas, normali rinkodaros strategija… Galų gale jūs nesate kažkokia vertybė, be kurios Lietuva kažką prarastų.

 

Esame lietuviško kapitalo įmonės…

Ar ne per drąsu tą teigti turint omeny, kad esate akcinė bendrovė?

 

Mažieji su kartėliu prisimena ne tik prarastą akcizo lengvatą. Dėl pastarojo nesusipratimo – draudimo gaminti ir pardavinėti stipresnį nei 7,5% alų ir pilstyti į didesnę nei 1 l tarą (skaičiuojama, kad dėl šio sprendimo visa alaus rinka smuko 8,5%, o augo tik didžiausio šalies alaus gamintojo pajamos) – iki šiol sunkumų patiria ne viena darykla.

Mažų įmonių privalumas yra tas, kad jos greit gali prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Pas jus taip nėra, nes nėra tinkamų specialistų pokyčiams įgyvendinti. Jų verslo modelis – darau, kaip visi. Čia kaip iš tos reklamos populiariausia todėl geriausia. Bet čia visam šitam dalyke svarbiausia tai, kad MADA (mažųjų alaus daryklų asociacija) nemažą dalį pajamų gaudavo iš degradavusių alkoholikų, kurie vėliau perbėgo prie kitų gėrimų, tokių kaip vynas. Ant socialinės atsakomybės jums nusispjaut, o pelnytis iš žmonių nelaimės yra amoralu.

 

„Mažieji visuomenei pristatomi kaip stipraus alaus, „šamarleko, kurio neįmanoma gerti“, gamintojai.

Patys save taip pozicionuojate, todėl nėra čia ko skųstis dabar. Maximoj „Kauno Gyvas“ 1,49lt su akcija, kuri būna nuolatos. Taip ir paaiškėja jūsų tikslinis segmentas.

 

„Kauno alus“ planuoja pradėti gaminti tamsų kvietinį, plėsti porterio gamybą. Atsiranda naujų įdomių rūšių, kaip antai alus su viržiais, kadagiais, avietėmis.

Sveikinu su nauja rūšimi, dar kitaip vadinamu dunkelweizen alaus stiliumi kilusiu iš Bavarijos. Šiuo metu Lietuvoje yra puikių šio stiliaus pavyzdžių iš Vokietijos. Bus labai įdomu paragauti lietuviškos šio stiliaus variacijos. Bet alus su viržiais ir panašiais ingredientais nėra čia jau jokia naujiena. Tiek Lietuva tiek visas pasaulis tokį alų darė dar tais laikais, kai apynių nežinojo, jei jau ką.

 

„Gyvą arba „Pilies“, – šypteli ji. – Dažniausiai renkuosi lagerio tipo alų. Paragauju ir kolegų alaus, bet nesu didelė alaus su viržiais, dobilais gerbėja. Ir mūsiškis imbierinis man ne itin patinka.“  Pasak jos, daugelis Lietuvos alaus vartotojų – konservatyvūs, kaip ir ji pati, renkasi tradicinį alų.

Nuo kada tradicinis alus yra lageris? Ypač Lietuvoje. Tai yra visiškas nonsensas. Ir žmonės nėra konservatyvūs, jie neturi iš ko rinktis ir yra klaidinami tokių straipsnių, kaip šis.

 

Pašnekovė prisimena prieš 8 metus lankiusis didelėje JAV alaus darykloje, kurioje didžiausią produkcijos dalį sudarė alaus kokteiliai. „Grįžusi raginau gaminti kokį nors alaus kokteilį – pavyzdžiui, su tekila, tačiau Lietuvoje tokie produktai neprikimba.

Alaus kokteiliai – stipri šios vasaros tendencija. Produktas jaunimo arba moterų segmentui. Ačiū jums, kad kaip visą laik nespėjote laiku sureaguoti ir tokio brudo nepaleidote į rinką(?). Alaus kokteiliai vienareikšmiškai su alumi ir save gerbiančiais aludariais neturi nieko bendro.

 

1. Kiekvienas tiesiog dirba savo darbą, šiek tiek investuoja į dizainą.

2. Didžioji dalis aludarių apsikrovę darbais, mėgina užsėsti kelias kėdes – tiek vadovo, tiek aludario, tiek finansininko.

Dvi citatos viena iš straipsnio pradžios, kita iš galo. Plataus komentaro čia turbūt nereikia. Kai chemikai pradeda vadovauti įmonėms ir užsiimti finansais rezultatas galų gale bus tik vienas – bankrotas. Ką veikia AB „Kauno Alus“ valdyba? Jeigu kas turite jų akcijų, kol nevėlu parduokite.

O dėl dizaino, tai pasižiūrėkit į jų internetinį puslapį. Ar ne graudu? Tam kuris kūrė puslapį 2010 metais reikėtų atjungti internetą.

 

Mūsų daryklų pranašumas, stiprybė – natūralus, pagal klasikinę technologiją gaminamas alus.“

Vėl tas pats per tą patį.

 

Ir geriausią palikau pabaigai:

Pašnekovė tikina, jog jos įmonė neskiria lėšų rinkodarai, nevykdo reklaminių kampanijų, ir žinios apie jos produkciją sklinda iš lūpų į lūpas. Todėl, svarsto ji, sprendimas išlaikyti ir akcentuoti gamybos metodus pasiteisino.

Absurdas. Pašnekovė tikina, kad jie neskiria lėšų rinkodarai. Atrodo, kad rinkodara būtų koks blogis. Nėra rinkodaros = nėra verslo. Tiems tamsuoliams kas mano, kad rinkodara = reklama noriu pasakyt, kad klystate. Nors iš principo reklama taip pat yra tik teigiamas dalykas. Viešieji ryšiai (PR), kas ir yra šitas straipsnis, irgi yra rinkodaros dalis šiaip jau.Iš principo, tai dėl tokio požiūrio jūs geriausiu atveju ir liksit ten kur esat dabar. Maža, gailestį kelianti alaus darykla.

Jeigu ir jūs susigundėte nusipirkti panašų straipsnį, štai korespondentės Martos Kuzmickaitės kontaktai: email – marta.kuzmickite@verslozinios.lt, tel – 2526350

Koks viso šito straipsnio moralas? O gi toks, kad Lietuvoje alaus revoliucijos nebus tol kol alaus įmones valdys sovietinis palikimas. Apie kokias galima šnekėti naujas idėjas ar inovacijas, kai yra ignoruojama daugiametė pasaulinė praktika. Šis komentaras buvo labiau iš verslo pusės, bet žinokitės visi, kad tik verslas ir gali padaryti alaus revoliuciją.

Kauno alus teigia, kad investuoti į rinkodarą, tai yra ir į poreikio nustatymą, rinkos tyrimus ir visus kitus jos elementus, yra blogai. Kitais žodžiais tariant, jiems nusišvilpt ko norime mes, jie gamins tą kas patinka jiems. Ir toliau verks dėl oligopolinės situacijos rinkoje.

Aludariai, liūdna situacija ar ne? Bet dar ne viskas prarasta. Kreipkitės į mus ir mes jums padėsime. Yra daug būdų, kaip komunikuoti ir skatinti pardavimus nedidelėmis sąnaudomis. Mes tuos būdus žinome.

Scroll to top