Mėnuo: lapkričio 2012

Bambalis su bambaliene virė skanią vakarienę arba visagalis Bambalis

Vienintelis ir nepakartojamas, nenugalimas ir gundantis, proto ir sielos vagis. Taip, teisingai, Bambalis iš didžiosios raidės. Šituos pamąstymus galvojau parašyti jau senokai, dar tuomet, kai Europos Komisija konstatavo, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymas, numatantis draudimą prekiauti didesnėmis nei 1 litro talpomis ir stipresniu nei 7,5 proc. alumi, sidru ar alaus gėrimu,  prieštarauja vienai pamatinių ES vertybių – laisvam prekių judėjimui. Dar kartą perskaitęs V. Butkaus laisvus alaus svarstymus „apie alaus bambalį“ kibau į atlapus didžiajam prakeiksmui – įkvėpimui.

Vertėtų pradėti nuo to, kad jau kaži kada skaičiau tokius linksmus, tikslius ir įdomius pasvarstymus kokia nors, nebūtinai alaus, tematika. Siurrealizmas iš Lietuvos kaimų gyvenimo perteikiamas per bambalius lygiai toks, kokį žinau iš savo asmeninės gyvenimo kaime patirties.

„Bambalis yra gyvastis ir savastis. Tvirtagališkai iš visų jėgų spustelėkit garsą „m“ ir įsiklausykit į ryžtingą skambesį: bammm-ba-lis. <…> Laikas yra skaičiuojamas nuo bambalio iki bambalio. Dėl to jis reliatyvus: sausaisiais periodais išsitęsia iki neįmanomybės, derlingaisiais tiesiog šuoliuoja sykiu su laikrodžio sekundininku. Erdvė yra matuojama nuo bambalio iki bambalio. Ar žinote, kad socialpsicholiginę gerovę praščiokiškojoje Lietuvoje iš tiesų reikėtų matuoti pagal formulę: jau panaudotų bambalių tankis viename kvadratiniame kilometre padaugintas iš to kilometro gyventojų skaičiaus ir iš bambalių tankio intensyvėjimo koeficiento.<…> Bambalis valdo. „Antrąją“, o per ją gal ir visų kitų skaičių Lietuvas, „runkelių“, o per juos gal ir visų kitų daržovių Lietuvas. Rimtas ir solidus bambalis – ne mažesnio nei 9-11% VOL. solidumo. Vienvaldis trejybinis seimo pirmininkas, prezidentas ir monarchas viename asmenyje, tik dėl baisingo diplomatinio neapsižiūrėjimo neįtrauktas į britų karalienės Elžbietos II lituanistinio vizito programą.“

V. Butkus

Tiesa, nereiktų į šalį nustumti ir miestų – „kioskelių kultūra“ dar toli gražu neišnykus ir iš jų. Net ir sostinėje pilna „sovietmečio atgyvenų“, pliumpiančių bambalius prie pat parduotuvių ar vaistinių, visiškai greta mokyklų ar vaikų darželių. Normalu? – kartais paklausiu pats savęs. Žinoma. – atsakau nedvejodamas. Daugumai atrodo, kad nieko čia ir nepakeisi. Net ir policijos ekipažai pravažiuodami pro šalį numoja ranka ir nuvažiuoja tolyn. „Visų juk nesusemsi, ane?“. „Seni alkoholikai išmirs, jaunoji karta tiek negers“. Aha. Pasakė ir patys nusijuokė. Per trumpą savo gyvenimą jau tapau tokio vieno Antakalnio „vierchinės“ alkoholiko Šuriko degradacijos liudininku. Žmonės gėrė, geria ir gers. Bambalis gyvavo, gyvuoja ir neseniai paaiškėjo, kad gyvuos.

Grįžtant prie Butkaus pamąstymų. Jie rašyti apie 2007 metus, bet kas galėjo pagalvoti, kad jie taps tokie aktualūs nūdienos visuomenėje? Išsirinkom valdžią, ne kokią kitokią, o bambalių visuomenės valdžią. Masių už Bambalius parduoti balsai – gali būti mūsų visuomenės veidrodis. Juk taip patogu ant išgertos „puslikės“ prisėst, saulėgrąžas pagliaudyt, žiurkines pakibint… Riedėjom nuokalnėn kol galiausiai pasiekėm dugną. Seimo pirmininku tapo Bambalių ir agurkų partijos narys. „ChaChaCha“ į veidus Konstitucijai juokiasi Agurkichas užantyje laikydamas ne ką kitą, o pergalės kalvį – penkis litus kainuojantį Bambalį. Nors žinoma, Butkus šiek tiek hiperbolizavo sakydamas, kad Bambalis yra viskas viename, bet palaukime sekančių rinkimų, greičiausiai ir ten madas diktuos „piaro“ visažinis – Bambalis.

Nesupraskite manęs klaidingai, aš tikrai neteigiu, kad A. Matulo pasiūlytas įstatymas yra teisingas. Kvailas, žinoma, kad kvailas ir naudos iš jo būtų mažai. Bambalio niekas nepakeis ir neišgyvendins. O gaila… Labiausiai gaila tų žmonių, kurie niekada nepajaus to, ką Philippe Delerm įvardino mažu malonumu:

„Užtat pirmas gurkšnis! Gurkšnis? Viskas prasideda dar nepatekus į gerklę. Jau lūpomis pajunti putojantį auksą, virstančių putų gaivą, paskui gomuriu iš lėto nuslysta palaimos sušvelnintas kartumas. Pirmas gurkšnis atrodo toks skalsus! Bemat godžiai nuriji, neva instinktyviai. Iš tikrųjų viskas numatyta: kiekis – nei per daug nei per mažai, idealus jaukas; akimoju pajunti palaimą, pertraukiamą tai atodūsio, tai liežuvio pliaukštelėjimo, tai jiems prilygstančios tylos; užlieja apgaulingas begalinio malonumo pojūtis… Tuo pat metu jau žinai: gavai visa, kas geriausia. Pastatai taurę ir net truputį atstumi ant keturkampio padėkliuko. Grožiesi dirbtinio medaus, šaltos saulės atspalviu. Nuolankaus laukimo ritualu norėtum sustabdyti ką tik įvykusį ir jau išnykusį stebuklą. Patenkintas ant taurės perskaitai tikslų užsakyto alaus pavadinimą. Indas ir jo turinys, gali klausinėti, atsakinėti vienas kitam gelmėje, vis tiek daugiau nieko nebus. Norėtum išsaugoti gryno aukso paslaptį, apvilkti ją žodžiais. Tačiau prie saulės dėmėm nutašyto balto staliuko apviltam alchemikui lieka tik nuosėdos, ir vis daugiau gerdamas jis jaučia vis mažiau džiaugsmo. Apkartusi laimė: geri norėdamas užmiršti pirmąjį gurkšnį.“

Ph. Delerm

Nors, anot Butkaus, „bambaliniai“ irgi mėgaujasi pildydami savo priklausomybės užgaidas:

„Stebėkite nervingai virpančias lūpas, laukiančias susiliejimo su tik ką atvertu bambaliu, ir jūs išvysite… ne, ne troškulį, o didįjį geismą, konvulsiškas aistras, meilės ilgesį ir viltį. <…> bambalio turinys neskubriai, tačiau ryžtingai košėsi per lūpas, liežuvį, gerklę, tekėjo gilyn, ir žmogus neskubriai, bet irgi ryžtingai ėmė įgauti bambalio formas.“

V. Butkus

Vis tik, giliai širdyje, norėčiau, kad Bambalis būtų išvytas, sunaikintas ir niekada nebepasirodytų. Bet toks noras greičiausiai ir liks tik drambliuko svajonė. Kaip gi Lietuva be Bambalio ir kaip gi Bambalis be Lietuvos? Kits kitą laiko ir nepaleidžia. Kova su Bambaliu yra tarsi kova su vėjo malūnais, o iš Don Kichoto žinome, kad jos laimėti neįmanoma. Net ir išgyvendinus vieną blogybę, ją pakeis kita. Nors galbūt ta kita nebus tapatinama su alumi, o tai jau būtų malonu. Tačiau kol bus Bambaliai, tol alaus kultūra merdės. Panaikinus alaus tapatinamą su didžiuoju B, galėtumėm žengti didelį žingsnį į priekį, tačiau iki to – dar nežmoniškai ilgas kelias.

O dabar, reikia taikytis su tuo ką turim – Bambaline Lietuva arba Lietuva, kurią valdo Bambalis. Bambaliec…

Sindikatų sutramdymas

Trečiasis etapas (1936-1940 m). Sindikatų sutramdymas 

Taip buvo…

Šis etapas žymi atomazgą kainų kare. Pačiu laiku įkurta kainų kontrolės komisija su vyriausiuoju kainų tvarkytoju V. Juodeika priešakyje įstengė pažaboti nepasotinamą aludarių sindikato pelno siekimą. Kalbant apie šį etapą reikėtų pabrėžti pirmuosius realius komisijos veiksmus, paskutinius sindikatininkų pasispardymus ir paverkšlenimus, bei pagerėjusią alaus kainų situaciją Lietuvoje.

… permainų pradžia…

Jau 1935 metais buvo paskelbta, kad aludarių sindikatas netrukus iširs, nes buvo nacionalizuota skolų prispausta „Gubernijos“ alaus darykla. Ją perėmus Lietuvos bankui, ji išstojo iš sindikato gretų, bet pats sindikatas išsilaikė. Nepaisant to, po truputį buvo jaučiamas pagerėjimas pramoninės aludarystės sferoje. Po ilgų ir dažniausiai bevaisių derybų, buvo nutarta mažinti akcizą alkoholiui ir kartu sumažinti alaus kainas, taip pat pažaboti ir kitų sindikatų savivalę. Tvarkytojas turėjo galią likviduoti sindikatus. Pirmąja tvarkytojo „auka“ dar 1935 m. gegužės pabaigoje tapo kojinių sindikatas „Astra“, į jį buvo susibūrę 4 gamintojai – „Cotton“, „Diana“, „Br. Urliamperiai ir Co“ ir „Tramit“. Jiems buvo įsakyta „išsiskirstyti“ – t. y. grąžinti senas (iki sindikatines) kojinių kainas, o pačius gaminius vėl žymėti senaisiais fabrikų ženklais. Taip buvo žengtas pirmas griežtas žingsnis link sindikatų valymo. 1936 metais kainų tvarkytojas paskelbė negailestingą statistiką, kad Lietuvoje alaus kainos yra virš šimto procentų didesnės nei aplinkinėse valstybėse ir, kad valstybė privalo imtis griežtų priemonių, kad tas kainas pažabotų. Geriausia išeitis – atpiginti alų kokiais 40–50 procentų. Suvartojimas padidėtų 100 procentų, nes „lietuviai juk mėgsta alų“. Po truputį, derindami įstatymus, siekdami geriausios išeities visiems, kainų kontrolės komisijos nariai kartu su Vyriausybė ėmėsi griežtesnių priemonių. Visų pirma buvo sumažintas akcizas alui, taip siekiant sumažinti alaus kainas. Kad kainos kristų prižiūrėjo ir kainų komisija, kuri buvo įpareigota kiekvieną nusižengėlį, kuris kainų nemažins bausti atitinkamomis ir itin griežtomis bausmėmis. Nors alaus sindikatininkai iškart reagavo paverkšlenimais ir jų verslo žlugdymu, teigdami, kad jei tai tęsis ir toliau, jie alaus išvis nebegamins, V. Juodeika jau nebeatšaukė įstatymų. Galų gale spauda pratrūko džiaugsmingomis antraštėmis – Kainų tvarkytojas paskelbė, kad nuo 1937 m. gegužės 16 d., nuo Sekminių, alaus kainos bus sumažintos 45–60 procentų!

Aludarių sindikatas, dar bandė priešintis ir surengė paskutinį pasispardymą, kurio metu, įsakė visiems jų alumi prekiaujantiems restoranams užsidaryti iki dvyliktos valandos, kad tą pačią dieną, kai tik įstatymas pradės galioti niekas pigesnio alaus negautų. Tai buvo paskutinis bandymas parodyti savo galybę, prieš pagaliau gerai sustyguotą valstybės aparatą. Po šių puikių naujienų spaudoje pasipylė straipsniai, kurie gyrė valstybės sprendimus mažinant akcizą, numušti ir kontroliuoti alaus kainas. Alaus gamintojai, nebesuspėjo gaminti alaus išaugusiems poreikiams ir jiems teko pradėti pardavinėti ne iki galo susibrandinusį alų. Visos šios priežastys lėmė, kad net ir sumažinus alaus akcizą, įplaukos už alaus pardavimus valstybės biudžetui augo kaip ant mielių. „Pagal išvirtos alaus misos kiekį, gamyba palyginus su praeitų metų atitinkamais mėnesiais padidėjo, birželio mėnesyje 151%, liepos – 104%, rugpjūčio – 197%. […] Taip pat žymiai padidėjo ir akcizo pajamos, nors akcizo mokestis buvo sumažintas 23 – 25%. Š.m. birželio mėnesyje akcizo gauta 89%, liepos – 59% ir rugpjūčio – 128% daugiau negu pereitais metais.“

… ir gera pabaiga!

Šie laimėjimai, skatino ir toliau griežtai kontroliuoti alaus kainas ir alaus pramonę. Siekiant pagerinti produkcijos kokybę, buvo paskirstyti regionai, kuriuos atitinkamos daryklos turėjo aptarnauti ir apskaičiuota, kiek alaus tos daryklos turėtų išvirti norėdamos patenkinti eilinių piliečių poreikius. 1938-1939 metais buvo išleisti pakartotiniai kainų tvarkytojo įsakymai, kuriuose griežtai apibrėžiamos kiekvienos alaus gaminimo ir platinimo pakopos kainos. Jie rėmėsi kainų priežiūros įstatymu.

Permainos, kurias įnešė kainų kontrolės komisija ir vyriausias kainų tvarkytojas, ne tik pagerino ekonominę situaciją Lietuvoje – jos buvo vienas iš didžiausių pasiekimų kovojant prieš kartelinę – sindikatinę politiką, taip pat visiškos monopolijos ir karaliavimo rinkoje sustabdymas. Šie pokyčiai pagaliau sugrąžino alaus kainas į tokius rėmus, kuriuose alaus galėjo įsigyti ir paprastas Lietuvos Respublikos pilietis. Šie įstatymai ir jų pataisos įgalino valstybę surinkti didesnius mokesčius iš alaus akcizo, nors jis ir buvo sumažintas, taip pat didesnė paklausa įgalino ir pramoninkus po truputį pradėti kalbėti apie pelną, kuris anot jų buvo neįmanomas. Laimėjo visi, o kas džiaugsmingiausia, tai, kad laimėjo eilinis pilietis iš alaus krašto.

Ankstesnės dalys:

I. Industrializacija

II. Pirmasis etapas. Sindikato veikla.

III. Antrasis etapas. (I dalis)

IV. Antrasis etapas. (II dalis)

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Alaus studija

Šį kartą aprašysime dar vieną Vilniaus barą, įsikūrusį Šiaurės miestelyje, Žukausko g. 20. Baras atsidarė 2010 metų pradžioje bei iš karto susilaukė didelio susidomėjimo dėl gausybės alaus rūšių. Šiame bare rasite vien tik užsienietišką alų, o kas džiugina dar labiau, dauguma jo yra pilstomas, šaldytuve yra tik kelios rūšys į butelius išpilstyto alaus.

Pirmą kartą atvykus į Žukausko g. 20, gali pasidaryti kiek neramu. Kaip ir matosi Erdinger skėčiai, lauko terasa, „Alaus studija“ iškaba virš surūdijusių metalinių durų, kurios „kviečia“ užeit į vidų, tačiau caro laikų pastatas itin nevilioja. Na, bet kaip byloja liaudies išmintis, nespręsk apie knygą pagal viršelį.

Interjero detalės

Manau, kad kiekvienas pasinaudojęs šiuo prietaru tikrai nesigailės, nes viduje pasitinka visai kitokie vaizdai. Užėjus pro duris nelabai žinai kur žiūrėti, nes ant kiekvieno kampo yra ką pamatyti. Ant sienos kabo motociklas, po kuriuo stovi senas pianinas, tolumoje marga baras su daugybe pasaulyje gerai žinomų alaus vardų. Toks vaizdas, kad jie tau sako: „nežiūrėk į tuos menkniekius, ateik ir pasiimk mane“. Eidamas prie baro vis tiek negali nepastebėti alaus padėkliukų kolekcijos, prožektorių, kurie kažkada buvo naudojami kino studijose, ant lubų išklijuotų laikraščių, alaus atributikos ir kitų skoningai išdėliotų niekučių. Naujas žmogus šiame bare atrodo lyg kinietis turistas, kuriam viskas atrodo taip neįprastai, viską butinai reikia nufotografuoti, apžiūrėti, paliesti.

 

Baras

Anksčiau ar vėliau ateina tas momentas kai atsiduri prie baro. Ką gi išsirinkti? Padėti gali milžiniškas stendas, ant kurio kreidutėmis užrašyta virš 20 alaus rūšių pavadinimų. Reikėtų pastebėti, kad ši alaus rūšių gausa yra protingai išdėstyta, kas alaus pasirinkimo procesą kiek supaprastina. Kairiajame stulpelyje: angliški, airiški, belgiški eliai, viduriniame: kvietiniai ir tamsūs alūs, o dešiniajame: šviesūs lageriai.

Išsirinkus alų, galima išsirinkti ir ką užkąsti. Maisto meniu šiame bare taip pat neliūdina, virtuvėje paruošiami tikrai neblogi hamburgeriai, yra bulvinių patiekalų, užkandos prie alaus, mėsos kepsnių, šonkauliukų, išsirinkti sau tinkamą patiekalą tikrai įmanoma, porcijos yra ganėtinai didelės, kainos taip pat nesikandžioja. Vienas kiek nepatogus dalykas, kad užsisakius maisto ir už jį susimokėjus vėliau gali kilti nesusipratimų. Pasitaiko tokių atvejų, kai barmenė tiesiog neranda žmogaus, pirkusio patiekalą, arba užsisakius to paties, pirmas patiekalą gauną žmogus užsisakęs jį po tavęs, o tu lieki laukti dar ilgiau.

Maisto meniu

Viskas iki šiol kaip ir gražu, tačiau priėjome aptarnavimo vertinimą. Barmenės yra savotiškai draugiškos, šypsosi, šoka, kartais padainuoja ir visa kita, tačiau tas draugiškumas dažniau pasireiškia tarp pačių barmenių, o ne klientų atžvilgiu. Dažnai gali pasijausti kaip bevertis klientas uždedantis naštą ant barmenės pečių. Kartais norisi ironiškai pasakyti „atsiprašau, kad atėjau nusipirkti alaus“. Aptarnaujantysis personalas yra pasitikintis savimi, kartais net gi per daug, susidaro toks įspūdis, kad tave aptarnauja baro „valdovė“. Norint išsikelti save į tokias aukštumas privalai žinoti bent elementarias žinias. Barmenės tikrai nėra kompetentingos, dažniau gali sulaukti paniekos ar kokio juokelio, nei normalaus, rimto, teisingo atsakymo į klausimą alaus tematika. Labai keista tokioje vietoje – alaus bare, kuris turi virš 20 rūšių pilstomo užsienietiško alaus, kuris vadinasi „alaus studija“ ir kuris iš tikrųjų atrodo labai patraukliai, matyti alaus pylimą naudojant „šaukšto“ technologiją. Atleiskite, bet tai tiesiog nesiderina su bendru šio baro vaizdu.

Alaus meniu.

Na, bet kokiu atveju, nusipirkus alaus ir atsisėdus prie stalo, gali jaukiai bendrauti su draugais. Didelę dalį atmosferos kuria patys klientai, kurių keliamas šurmulys, skatina aktyvesnį bendravimą. Fone groja gera, laiko patikrinta muzika. Dauguma lankytojų yra pastovūs, tai yra suprantama, nes baro lokacija nėra tokia, į kurią gali užklysti netyčia. Tiesa, einant į šį barą savaitgalį, nebloga mintis būtų rezervuotis staliuką ir padaryti tai patarčiau diena ar dviem prieš, nes kitu atveju, gali tekti atsisakyti malonumo prisėsti.

Viską apibendrinus, čia yra jauku, gausybė alaus rūšių leidžia išsirinkti tos dienos nuotaiką atspindintį ar šiaip mėgstamą alų. Iš dar nepaminėtų dalykų – yra projektorius, galima žiūrėti sportą, tačiau į tai baras nekreipia per daug dėmesio. Galiu teigti, kad tai yra vienas mano mėgstamiausių alaus barų Vilniuje.

O vertinimas yra toks: Šio baro lankomumą neabejotinai kelia alaus rūšių gausa bei puiki atmosfera, šioje vietoje sunku kažką ir be prikišti, tačiau aptarnaujantysis personalas tikrai nuvilia. Barmenės neturėtų labai įsižeisti, jų darbą įvertinau griežtokai, nes šis baras yra aukštesnio lygio, jame tiesiog būtinos alaus žinios ir šiltas aptarnavimas. Negaliu teigti, kad aptarnavimas prastas kiekvieno mano apsilankymo metu, tačiau personalas turėtų sutikti, kad pasitaiko atvejų, kai į klientą yra žiūrima ne taip kaip derėtų, o dėl turimų alaus žinių ginčytis taip pat nelabai galėtų.

Skiriant bokalus, visi trys vienareikšmiškai skyrėme po vieną bokalą, na o aš, galiu pridurti, kad man labai gaila dėl tokio įvertinimo, nes šis baras yra vertas dviejų bokalų, tačiau aptarnaujantysis personalas tiek skirti neleidžia.

BeerGeek.lt įvertinimas

Norėdami plačiau pasiskaityti apie barų gidą spauskite ČIA

Schlenkerla – rūkytas alus!

Pristatome Jums du senojo Vokietijos brewpubo Aecht Schlenkerla šedevrus. Pirmas – tai tradicinis rauchbier’as. Alus, kurio kiekvienas alaus gerbėjas privalo paragauti. Antrasis – netradicinis helles stiliaus variantas, kuriame jaučiama rūkyto skonio užuomazga. 

Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Rauchbier

Alk. konc.: 5,1% ABV

Rekomend. temp.: 9 °C

RateBeer.com97/100

BeerAdvocate.com: 91/100

Rauchbier išvertus iš vokiečių kalbos reiškia rūkytas alus. Alus rūkytu vadinamas, nes miežinis salyklas džiovinamas ant atviros ugnies, tokiu būdu jis įgauna dūmo skonį ir kvapą. Alui giminingo gėrimo – viskio mėgėjai yra pažįstami su rūkytu salyklu. Škotijos Ailos saloje yra gaminamas viskis, kurio salyklas yra džiovinamas ant degančių durpių laužo, kas viskiui suteikia durpišką/rūkytą skonį. Šis salyklo ruošimo būdas Vokietijoje būdavo naudojamas anksčiau, o šiuo metu liko nedaug alaus gamintojų, kurie visi įsikūrę Frankonijoje, Vokietijoje. Prasidėjus craft beer revoliucijai šį būdą pradėjo naudoti ir pasaulio aludariai/ bet tradicinis rauchbier yra Bambergo rauchbier. Laužui yra naudojamos medis pavadinimu bukas (beech).

It has a firm smokiness from its aroma through its palate to its clean, dry, long finish. Its aroma and flavours are shock at first, but this style marries perfectly with smoked ham or sausages.

Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Mano pastabos. Alus tamsiai rudos spalvos, skaidrus. Kvapas – rūkyto salyklo, pirties dūmo.  Skonyje dominuoja rūkytas salyklas. Į galą pasirodo silpnos apynių užuomazgos. Tarp vidutinio ir pilno kūno (medium to full body), kreminė pabaiga.

Iš esmės, tai šis alus yra išskirtinis. Dūmo skonis yra labai aiškiai išreikštas ir pastebimas. Rekomenduoju nusipirkti butelį Aecht Schlenkerla Rauchbier Märzen ir butelį kokio kito lagerio pavyzdžiui Paulaner Oktoberfest bier ir juos palyginti tarpusavyje – tokiu būdu pajausite milžinišką dūmų įtaką alui.

Aecht Schlenkerla Helles Lagerbier

Brauerei Heller-Trum / Schlenkerla

Stilius: Dortmunder/Helles

Alk. konc.: 4,3% ABV

Rekomend. temp.: 6-10°C

RateBeer.com: 86/100

BeerAdvocate.com: 89/100

“Schlenkerla Helles” is brewed with fine Bavarian aroma hops from the area around the city of Nürnberg. It’s lagered in century old caves underneath the historic Schlenkerla brewery and maltings. Schlenkerla Helles is boiled in the same copper kettles and bottom fermented by the same yeast as the historic Schlenkerla Smokebeer. Its subtle smokiness without using smoke malt makes “Helles Schlenkerla Lager” a unique representative of the classic lager beer style “Bavarian Helles”. Editor’s note: Since this is not intended as a smoked beer, and is not billed as such, it has been classed here as a Helles, despite some samples having residual smoke character.

Gamintojas 

Mano pastabos. Visiškai skaidrus alus, putos tik užuomazgos. Labai labai šviesi spalva, nesimato kitų salyklų indėlio apart bazinio. Stiprus miežio kvapas. Skonyje dominuoja bazinis miežinis salyklas, šiek tiek kartumo pabaigoje. Jaučiamos pretenzijos i dūminį skonį.

Gurkštelėjus, ateina į galvą Lietuviško alaus reklamos, kai rodo tyrą vandenį ir žvilgantį miežio grūdą. Tai –  kokybiškas lageris. Kur kas kokybiškesnis, nei jo stiliaus kolega švyturio extra! Švarus ir grynas alus.

Tomo pastabos. Spalva:  Skaidri, itin lageriška. Lengvos, auksinio krislelio glūdinčio vandenyje spalva. Puta susidaro nemaža, bet greitai išsisklaido ir iš jos lieka tik užuomina. Ganėtinai keista, bet pats alus po savęs palieka ganėtinai ryškų paveikslą. Alaus karbonizacija nėra labai aukšta, bet ji viršija vidutinę. Alus ganėtinai vandeningas, jo drink-ability aukštas.

Kvapas: dominuoja vienas, labai aiškiai išreikštas salstelėjęs aromatas, tarsi ir medaus, bet apibūdinti sunkoka. Tas medaus aromatas, greičiausiai skleidžiasi nuo miežių salyklo.

Skonis: Kaip lageris, man asmeniškai per saldus. Apynių tik užuominos.  Skonis neišraiškingas, labai lengvas. Sunku pajausti kažką ryškaus, jaučiamas salyklas. Tas skonis primena medaus korio, su šiek tiek medaus likučių ir keliomis bitės kojelėmis. Poskonyje tos „bičių kojelės“ gardžiai pereina į rūkytos mėsos prieskonį. Medaus skonis čia greičiausiai atsiranda iš miežinio salyklo. Šis alus yra žymiai kokybiškesni Biržų miežinuko variantas. Skanaus!

1931-1935 metai. Krizė smaugia (II dalis)

Ankstesnę dalį galite rasti čia.

Dar vienas žingsnis žengtas kovoje su aludarių sindikatu buvo brolių Šadauskų Mažeikiuose atidaryta darykla. Šie užsispyrę žemaičiai, neapsikentę aukštų kainų ir sindikato karaliavimo, 1932 metais įžengė į Lietuvos alaus pramonės areną su skambiais šūkiais ir pažadais mažinti alaus kainas ir būti lietuviško kapitalo įmonė – lietuviams. „Dienos naujienose“ 1932 metų rugpjūčio 10 dienos numeryje: „Mažeikiuose netrukus pradės veikti laisvas nuo sindikato alaus bravoras. Dėka broliams Šadauskams turėsime 25 proc. pigesnį alų. Kas prieš sindikatą, turėtų palaikyti šią lietuvišką įmonę.“ Taip pat buvo pranešama, kad Šadauskų bravore bus gaminamas trijų rūšių alus ir kad „Gubernija“, iš pradžių pažadėjusi naujokams didelį kiekį salyklo, sindikatininkų buvo priversta grąžinti broliams rankpinigius ir salyklo neparduoti. Sindikatas visomis priemonėmis bandė sutrukdyti Šadauskams ir jų kainų mažinimo politikai, siūlė kyšius, trikdė alaus gamybos procesą drausdami Mažeikių bravorui parduoti produkciją. Tačiau po ilgo teismų proceso, pergalė buvo pasiekta, kompensacija iš „Gubernijos“ prisiteista. 1933 metais, alaus akcizas sumažėjo ir laikraštyje „Verslas“ buvo paskelbta naujiena, kad sindikatas, verčiamas brolių Šadauskų paskelbtų kainų, yra priverstas mažinti kainas pats. Tačiau vėliau, tas pats laikraštis atskleidė sindikatininkų klastą, paaiškindamas skaitytojams, kad jų paskelbtos alaus kainos yra urmo. Norint sužinoti alaus rinkos kainą, reikia „prie paskelbtų sindikato alaus kainų pridėti normalų aludininkų uždarbį, 10-15 centų bonkai“ Taigi, nors kainų sumažinimas ir buvo fiktyvus, bei trumpalaikis, tačiau aludarių sindikatas turėjo pajusti realią grėsmę, kurią jiems sukėlė brolių Šadauskų įkurta įmonė. Greičiausiai dėl šios priežasties jie nusprendė imtis permainų sindikato viduje ir bandyti pagerinti savo prestižą visuomenės akyse.

Kaip pastebi Gediminas Kulikauskas, sindikatas bandė „susicementuoti“ iš vidaus ir 1933 metais ėmėsi atitinkamų pertvarkų. Nuo 1923 metų, Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindu priklausė Lietuvai, tačiau Klaipėdoje veikusi alaus darykla, nepriklausė Lietuvos alaus bravorų sąjungai. Po dešimties metų, laikraštyje „Tautos ūkis“ pasirodo žinutė, apie ką tik pasibaigusi aludarių sindikato suvažiavimą Klaipėdoje, kuriame nuspręsta, alaus kainų nemažinti ir į sąjungą, kaip naują narį priimti Klaipėdos alaus bravorą. Tai suteikė aludarių sindikatui galimybę dar labiau išplėsti savo įtakos sferas ir po savo sparnu priglausti Mažąją Lietuvą.

Kitas svarbus žingsnis, kurį 1933 metais įgyvendino Lietuvos alaus bravorų sąjunga savo pirmininku reprezentacijai paskirti žymų tarpukario politiką Martyną Yčą. Mano nuomone, ši viešųjų ryšių akcija, buvo skirta pakelti visuomenės pasitikėjimą ir bent šiek tiek apmalšinti kalbas apie nešvarius žaidimus, kuriais užsiiminėjo aludarių sindikatas. Iš esmės šis pasikeitimas nieko nereiškia, nes kaip ir parašyta po karikatūra: „tikruoju sindikato pirmininku ir toliau liekantis Grigorijus Volfas, Volfo-Engelmano jungtinės alaus daryklos vienas iš savininkų“ buvo atsakingas už visus sindikato priimamus sprendimus, o platesnių duomenų apie kažkokią ypatingą M. Yčo veiklą sindikato valdžioje rasti nepavyko. Jis tebuvo naujas sindikato veidas visuomenėje.  O reprezentaciniu veidu jis pasirinktas neatsitiktinai. Martynas Yčas (1885 – 1941) – buvęs finansų ministras. Dalyvavo sudarant pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos ministerių kabinetą, kuriame pats buvo finansų ministras. Tokias pat pareigas užėmė ir antrame, bei trečiame ministrių kabinetuose. Vėlesniais laikais aktyviai politikoje nebedalyvavo, daugiau atsidėdamas pramoninko ir bankininko darbui. Jis buvo žymus tarpukario Lietuvos visuomeninis veikėjas.

Galiausiai neapsikentusi sindikatininkų savivalės vyriausybė 1935 metais nusprendžia įkurti kainų kontrolės komisiją kuri būtų atsakinga už kainų pažabojimą ir sindikatininkų siautulio sustabdymą. Tik įkurta komisija griežtų veiksmų nesiėmė, jie norėjo suderinti visus savo planus išklausyti ir sindikatininkų nuomonę prieš priimdami atitinkamus sprendimus: […] „bravorų sąjunga“ išsilaikė – Kainų tvarkytojo vadovas dr. Vladas Juodeika neskubėjo jos ardyti, jis tvirtino, jog reikia laiko ištirti „alaus pramonės nenormalumus“. […]Aludarių sindikatas dar beveik metus naudojosi Juodeikos atsargumu ir noru kirpti tik devynis kartus pamatavus. Aludariai tempė laiką bevaisėmis diskusijomis – aukštas kainas teisino Vyriausybės dažnai kaitaliotais akcizais, itin brangiais Aleksoto stiklo fabriko buteliais ir t. t..”

Jau kitą savaitę  galėsite plačiau paskaityti apie kainų komisiją ir realius jos darbus „trečiojo etapo“ metu.

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Scroll to top