Mėnuo: spalio 2012

Viržinis alus – Tikro Alaus Draugijos eksperimentas.

Nuotrauka neryški, bet nenorėjau iškreipti vaizdo naudodamas blykstę.

Viržinis (alaus kiekis RIBOTAS!)

TAD ir Curva piscis”; Tauros bravoras, Panevėžys.

Stilius: Gruit (elis su žolelėmis)

Alk. konc.: 4,5 % ABV

Rekomend. temp.: 10 – 12 °C

Šiandien, spalio 25d., (pradėjau rašyt tada, bet „postinu“ tik dabar) „Leičiuose“ buvo pristatytas naujausias Tikro Alaus produktas – Viržinis alus. Tai – sezoninis viržių alus, arba tiksliau, gruit elisKaip rašo Tikras Alus savo puslapyje: „tai bendras TAD ir aludarių grupės iš Vilniaus “Curva piscis” (lot. “kreivos žuvys”) kūrinys, virtas Tauros bravore Panevėžyje. Jam rinkome viržius skirtingose Lietuvos vietose – Dzūkijoje ir pamario pelkėse, tada suvežę į Panevėžį, pasiraitojome rankoves ir ėmėmės darbo.”

Kas tas gruit elis?

„Though hardly ever made nowadays, Gruitbier was in its time, some 500 to 1,000 years ago, clearly the most common beer style in the world. Gruit is old German for herbs. Gruitbier was brewed both on the Continent and on the British Isles. Gruit (or herbs) is what most medieval brewers used to flavor their beers with before hops became a universal beer flavoring agent starting around the 15th century. Gruit was used either as a single type of herb or as a mix. The medieval pre-hops brewers used just about any herb to flavor their brews. Perhaps the most common of these were yarrow, bog myrtle (also known as sweet gale), juniper, rosemary, mugwort, and woodruff. Because most of these medieval herbal hops-substitutes add a slight bitter-sweetness to the brew, the taste of Gruitbier can probably best be described as faintly resembling Vermouth.”

germanbeerinstitute.com

PASTABA: Mes ragaujame paprastą šio alaus variantą, nes deja specialusis rezervas Vilniaus nepasiekė. Gamintojai apie spec. rezervą: <…> keturias statines alaus atskyrėme ir specialiai paruošėme – papildėme alaus ir dalies paliktų žiedų plikalu – taip išgaunant dar daugiau aromato!”

Gamintojai: „Viržis – rausvai žydintis augalas, plačiai paplitęs Lietuvos teritorijoje. Viržio žiedai išskiria kvapnų nektarą, kurį renka ne tik bitės, įvairūs vabzdžiai, bet ir… aludariai. Viržių alus žinomas bent keletą tūkstantmečių – archeologai aptiko viržių pėdsakų vieno seniausių fermentuotų gėrimų inde, datuojamame 2000 m. prieš Kr. Šis alus nuo senų senovės apipintas legendomis, minimas skandinavų sagose, škotų mite apie narsiuosius piktų žmones, kurių karalius paaukojo sūnaus ir savo gyvybę, idant išsaugotų svaigaus ir jiems galią teikusio viržių gėrimo paslaptį. Vedami smalsumo ir noro suprasti nepaprastą viržių alaus skonį, remdamiesi išlikusių receptų aprašais, sumetę viržius, pačių surinktus skirtingose Lietuvos vietose, Tikro alaus draugija ir aludarių grupė Curva piscis sukūrė savą šio alaus versiją. Joje salyklas ir apyniai suderinti taip, kad neužgožtų subtilaus viržių aromato ir skonio.”

Daugiau informacijos Tikras Alus tinkalraštyje. Čia plačiau aprašomas gaminimo procesas, pateikiamos vietos kuriose galima nusipirkti ir paskanauti šio alaus! Užsukite.

Mano pastebėjimai: Bendrai nuo BeerGeek.lt kolektyvo norčiau padėkoti už galimybę paragauti gruit elio be didesnių pastangų ar kaštų. Tai retas atvejis ir puikus alaus kultūros kėlimo pavyzdys. Ačiū!

Toliau apie alų:  šio alaus tikrai nesiimsiu vertinti. Pirmas kartas, kuomet ragauju gruit elį (apart gurkšnelio, kurį svetys iš Norvegijos atvežė į Sambarius) patirties turiu per mažai. Tačiau pastebėjimus pateiksiu:

KVAPAS: silpnai išreikštas, salstelėjęs aromatas, primenantis kažkokias uogas. Laukines uogas, greičiausiai spanguoles, galbūt avietes. (Tačiau, tai gali būti ir tie patys viržiai, nes su jais susidurti anksčiau – neteko)

IŠVAIZDA: „kaip obuolių kompoto“, t.y. gelsvai oranžinė – tarsi šviežiai surinkto medaus spalva. Alus visiškai neskaidrus, „body“ silpnas, karbonizacija žema, putos beveik nėra.

SKONIS: labai lengvas, vasariškas tarsi summer beer. Gurkšnodamas prisiminiau vasarą ir supratau, kad karštą vasaros dieną tokiu alumi mielai atsigaivinčiau, bet kadangi už lango audra ir ant nosies žiema, norisi kažko stipresnio ir tvirtesnio. Grįžtant prie skonio, tai jis neišraiškingas, kaip ir kvapas. Jaučiamas natūralumas, tačiau tikėjausi stipresnio viržių išraiškingumo. Labai vandeningas alus, jo „drink-ability“ labai aukštas. Pats alus šiek tiek rūgštelėjęs. Jame jaučiasi „gamtos indėlis“. Alus šiek tiek primena „laukines avietes“.

Apibendrinant, sakyčiau, kad šis alus yra puiki atgaiva karštos vasaros dieną arba neįpareigojantis bičiulis sesijai. Gaila, jog tai limited edition produktas, nes mielai jo išgerčiau prie šiltesnių orų. Reikėtų pastebėti, kad tai tik mano nuomonė, alų gėriau iš bačkos ir deja, netinkamos temperatūros, todėl galėjau praleisti kažką svarbaus ar ryškiai atskleisto. Ačiū už šį tą naujo, tas ketvirtadienio vakaras nepraėjo veltui!

Laukite ir kitų BeerGeek‘ų įvertinimo ir nepamirškite paragauti Viržinio! Galbūt tokia proga daugiau niekada nepasitaikys!

Alaus taurių įvairovė

Kodėl egzistuoja toks didelis taurių pasirinkimas? Matome gausybę įvariausių formų, Belgijoje beveik kiekviena alaus darykla turi savo taures, šis reiškinys paplitęs ir visoje Europoje, nepralenkiantis ir Lietuvos. Ar tai yra tam tikri marketinginiai žaidimai, ar daryklos konkuruoja viena su kita ne vien tik alaus kokybe, kaina, tačiau ir taurių dizaino klausimu? Ko gero ne vienam iš mūsų teko gerti vienokį ar kitokį alų įpiltą į taurę besipuošiančia kitu prekės ženklu. Lietuvos baruose tai ganėtinai dažnas atvejis, toli gražu ne kiekviename bare, tačiau vis tiek, tai nutinka per dažnai. Na ir kas, pasakys mergina, teigdama, kad šio prekės ženklo taurės yra daug gražesnės, o kokį alų iš jos geriu man visai nesvarbu. Na ir kas, pasakys vaikinas teigdamas, kad svarbiausia yra alus, o gerti jį galiu nors ir iš kibiro.

Iš tiesų yra kiek kitaip. Be abejonės taurių kūrime svarbų vaidmenį vaidina ir marketinginiai aspektai, tačiau teigti, kad taurėje svarbiausia yra grožis būtų klaidinga. Iš tiesų, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, darant tam tikrus dalykus reikia naudoti tiems dalykams atlikti skirtas priemones. Valgant jautienos steiką naudojama tradicinė šakutė, valgant desertą – desertinė, padoriame restorane užsisakius žuvies patiekalą, atnešami žuviai valgyti skirti įrankiai, kiniečių restoranuose valgoma su pagaliukais ir t.t. Lygiai taip pat ir alaus kultūroje, tam tikro stiliaus alų patariama gerti su vienokia ar kitokia taure.

Tinkamai parinkta alaus taurė, padeda atsiskleisti visiems pagrindiniams to alaus stiliaus komponentams. Vienos taurės geriau išryškina alaus skaidrumą, kitos leidžia geriau pajusti aromatą, kuriame gali atsispindėti mielių charakteris, apynių eteriniai aliejai, įvairiausi vaisiai ar kiti kvapai, trečios yra naudojamos sesijose ir panašiai.

Šiame straipsnyje aprašysiu pagrindines taurių rūšis, jų privalumus lyginant su kitomis taurėmis bei rekomenduojamus stilius, kurie su aprašytomis taurėmis atsiskleis geriausiai.

Tulip.

Tulpės formos taurė (angl. Tulip)

Tulpės formos taurės pagrindiniai privalumai yra puikus aromato pateikimas bei standžios putos suformavimas bei išlaikymas. Apatinis taurės burbulas savotiškai įkalina visus aluje esančius kvapus, o išlinkimai esantys taurės viršuje padeda ilgiau išlikti alaus putai, kas taip pat prisideda prie geresnio alaus pojučio. Šioje taurėje geriausiai atsiskleis škotiški eliai, lambikai, geuzai, stipresnieji IPA stiliaus alūs, belgiški eliai ar kiti daugiau kvapniųjų savybių turintys alūs.

Snifter.

Siaurėjanti į viršų (angl. Snifter)

Ko gero daugeliui ši alaus taurė asocijuojasi su brendžiu, konjaku ar kitu stipriuoju gėrimu. Ne veltui, nes būtent iš šios taurės patariama gerti daug alkoholio turinčius gėrimus. Ši taurė, taip pat kaip ir „tulip“, puikiai perteiks aromatą, o subtili forma leis alų pasūkuriuoti, taip dar labiau užaštrinant kvapus. Taurė puikiai tinka visiems stipriesiems eliams, tripeliams, kvadrupeliams, imperial IPA, imperial stout stiliaus alums ar miežių vynui.

Goblet.

Goblet (Chalice)

Šios taurės paprastai būna labai puošnios, tikri meno kūriniai iš stiklo. Dauguma daryklų pagamina gana skirtingo dizaino, tačiau visos šios taurės turi tas pačias charakteristikas. Šios taurės yra ganėtinai plačios, todėl lengva gerti dideliais gurkšniais. Apačioje paprastai yra įbrėžimas, kuris padeda išsiskirti CO2, kas įtakoja didesnės putos susidarymą ir ilgesnį jos išsilaikymą. Šios taurės, taip pat kaip ir snifter`iai naudojamos gerti stipresnį alų. Skirtumas tas, kad su Goblet tipo taurėmis geriamas tik belgiškas abbey alus.

Pintos

Pintų būna įvairaus dydžio, nuo 16oz (beveik 0,5 l.) iki 20oz (beveik 0,6 l.). Šios taurės ko gero universaliausios taurės, pagrindinis jų privalumas – iš bet kurios pintos alus gersis labai lengvai, pakankamai dideliais gurkšniais, todėl jos puikiai tiks sesijoms. Yra keturios pintų rūšys: Imperial pint, German pint, English pint ir American pint. Kaip jau tikriausiai supratote iš Amerikietiškos pintos geriami amerikietiški eliai, gintariniai lageriai kartais ir ameriekitiški kvietiniai alūs. Šios taurės dažniausiai būna 16 oz talpos (kiek mažiau nei pusė litro), tačiau galima rasti ir 20 oz. Britiškos pintos būna 20 oz, tai yra beveik 0,6 litro bei naudojamos geriant angliškus elius. Imperiališkoji pinta taip pat kaip ir britiška yra beveik 0,6 litro talpos, tačiau iš šios taurės geriami airiški stautai. Vokiškos pintos būna 0,5 litro talpos ir iš jų geriami vokiški lageriai, Schwazbier, Oktoberfest alus ar įvairiausi bock`ai.

Iš kairės į dešinę: Imperial, German, English, American.

Weizenbier.

Kvietinio alaus taurė (Weizenbier glass)

Iš pavadinimo galima nesunkiai nuspėti, kad šios taurės skirtos gerti kvietinį alų. Plonos sienelės puikiai atskleis išraiškingą kvietinio alaus spalvą, o į aukštį didėjantis taurės skersmuo padės susidaryti didelei putai, kuri įkalins kvietiniam alui būdingus aromatus. Talpa dažniausiai būna 0,5 litro, tačiau Belgijoje galima rasti ir mažesnių 0,25 ar 0,33 litro talpos.

Pilsnerio taurė

Pilsner.

Ši taurė naudojama gerti daugelį šviesiųjų alaus rūšių, tačiau vėl gi, pavadinimas išduoda, kad pagrindinė rūšis, kuri geriama – pilsneriai. Šios taurės yra aukštos, plonos, kūgio formos. Tokia forma padeda atskleisti pilsnerio skaidrumą, pamatyti tikrąją alaus spalvą, bei taip pat padeda išlaikyti alaus putą. Be aprašytos formos egzistuoja ir kiek idomesnis pilsnerio taurės variantas, kuris pagrinde išlieka panašus į aprašytąjį, tik prie viso to taurės apačioje prisideda kojelė. Tokios taurės vardas – „Pokal“.

Flute.

Šampaninė (Flute) taurė.

Ilga ir siaura taurės viršūnė padeda palaikyti karbonizaciją, kas akivaizdu, šampaniniam alui yra svarbus reiškinys. Kylantys burbuliukai yra neatsiejama šampano, o taip pat ir šampaninio alaus dalis, todėl svarbu, kad burbuliukai išliktų kuo ilgiau. Iš esmės ši taurė yra labai panaši į tikrajam šampanui skirtas taures, tačiau šampaninio alaus taurės dažniausiai būna su šiek tiek trumpesne taurės koja. Iš šių taurių, be šampaninio alaus geriami, lambikai, oud bruin, čekiški pilsneriai ar kiti didesnę karbonizaciją turintys alūs.

Bokalas (Mug)

Ties šiuo tipu tikriausiai nereikia per daug išsiplėsti. Bokalai dažniausiai naudojami Šiaurės Amerikoje, Anglijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Pagrindinis jų privalumas – dydis, storas stiklas, bei patogi rankena. Būtent šie kriterijai suteikia progą susidaužti bokalais daug stipriau nei tarkime su pintomis.

Mano aprašytieji 8 bokalų tipai yra ko gero pagrindiniai, tačiau tai tik maža dalis to, ką galime rasti baruose, alaus mėgėjų namuose ar bravoruose. Norint visapusiškai mėgautis alumi nebūtina turėti visų bokalų, tačiau save ir, be abejo, alų gerbiantis alaus mėgėjas savo namuose turėtų turėti bent keletą pagrindinių taurių.

Štai visiems puikiai žinomas alaus medžiotojas Michael Jackson pagrinde naudojo 4 taurių rūšis: vasaros, degustavimo, sesijinė bei snifter taures (žiūrėti nuotrauką apačioje)

Linkiu ir Jums atrasti šį džiaugsmą ir mėgautis dar stipresniais gero alaus teikiamais malonumais.

Michael Jackson taurės.

Nuotraukos iš:
http://iutelecomgrad.files.wordpress.com/2012/03/;
http://probuswines.wordpress.com/2012/07/22/life-beyond-the-pint-the-importance-of-proper-glassware-to-the-beer-drinker/;
http://www.drinkstuff.com/products/product.asp?ID=10775;
http://thekegtap.com/2011/06/02/beer-foul-drinking-beer-from-the-bottle/;
http://www.webstaurantstore.com/libbey-3795-embassy-6-oz-flute-glass-12-cs/5513795.html;
http://en.wikipedia.org/wiki/Beer_glassware

„Alaus kelias“

Šeštadienio vakare buvau tokioj ekskursijoj pavadinimu „Alaus kelias“. Ekskursijos organizatoriai yra pramogų agentūra „Vaiduokliai“. Alaus kelią gavau dovanų…

Visa ekskursija prasidėjo prie Lietuvos pašto, ten 18h susitikome su savo gide, kuri plačiai papasakojo visas legendas ir senovinius populiariuosius faktus (Mesopotamija ir t.t.) apie alų. Išklausę visas įdomybes pajudėjome link pirmo baro – „Būsi Trečias“. Šis brewpub’as man gerai pažįstamas, bet patalpoje, kurioje verdamas alus nesu buvęs. Grupėje buvo 22 žmonės, taigi ją skėlė per pusę ir mano grupės dalį nuvedė į pasižiūrėti, kaip verdamas alus. Besižvalgant po alaus gamybos patalpą, baro savininkų sūnus trumpai papasakojo apie gamybos ypatumus. Apsižvalgius viršuje laukė būsi trečias alaus degustacija (alaus neaptarinėsiu straipsnis ne apie tai). Degustacijos metu šiek tiek papasakojo kaip reikia degustuoti alų ir šiek tiek kitokių įvairenybių.

Antra stotelė – „Leičiai“. Ganėtinai nauja alinė. Tiems patiems sąvininkams priklauso ir alaus rūsys „Bambalynė“. Šioj vietoj dar nebuvau buvęs. Leičius įsivaizdavavau, kaip kultūringesnį alaus namų variantą, visgi Stiklių gatvė sufleruoja apie aukštą nuomos kainą. Vaizduotė pasitvirtino Leičiai šauni vieta, bent jau savo interjeru, nes nieko kito pasakyti negaliu. Ai dar, kad personalas atrodo tvarkingas. Leičiuose ragavom tris alus. Pirmą, kiek pamenu lagerį. Antrą – elį, kuris akivaizdžiai buvo prarūgęs, arba aš kvailas, nesuprantu stipriai rūgštaus ir vimdančio skonio, o pats alus buvo kambario temperatūros. Apie šį Leičių privalumą yra tekę skaityti ir anksčiau tikrame aluje. Poto sekė dar trečias alus, nepamenu koks…

Paskutinis aplankytas baras – Senamiesčio „Šnekutis“. Šnekutyje pagaliau gavau Jovarų alaus, labai laukiau jo, nes tai ko gero autentiškiausias Lietuviškas alus. Šnekutyje gidė vis dar pasakojo apie kažką, bet nebegirdėjau, nes susėdę prie stalų dalyviai diskutavo tarpusavyje, tuo pačiu ir aš turėjau ką papasakoti ekskursijos kolegoms…

Kokios galima būtų prieiti išvados? Paprastos. Šis renginys skirtas ne tokiems alaus entuziastams kaip aš, o žmonėms, kurie nori praplėsti savo akiratį, sužinoti ir išbandyti kažką naujo. Sprendžiant iš dalyvių nuotaikingų veidų darau išvadą, kad buvo smagu. Vienaip ar kitaip, renginys skatina alaus kultūrą Lietuvoje, o tai visada sveikintina ir šaunu. Nuoroda į renginio internetinį puslapį: ČIA

1931-1935 metai. Krizė smaugia (I dalis)

Antrasis etapas (1931-1935 m.) Krizė smaugia.

Šis etapas anot šaltinių žymi į Lietuvą atklydusią ūkio krizę, taigi smukusią ekonomiką ir vartotojų perkamąją galią. Laikotarpio pradžioje aludarių sindikatas dar beveik nevaržomas karaliavo rinkoje ir nepailsdamas kaupė turtus, tačiau šiam trumpam etapui einant į pabaigą, situacija po truputį keičiasi, atsiranda vis daugiau garsiai prabylančių nepatenkintųjų, sukirba nostalgija caro laikams. Permainų šiuo laikotarpiu įvyksta ir sindikato viduje ir Lietuvos Respublikos valdžioje, kuri pagaliau nusprendžia imtis griežtesnių priemonių monopolininkų atžvilgiu.

Dar 1929 metais Jungtinėse Amerikos valstijose prasidėjusi ekonominė krizė, šiuo laikotarpiu pasiekia ir Lietuvą. Dėl šios priežasties smarkiai smunka žmonių perkamoji galia Lietuvoje ir kartu krenta suvartojamo alaus kiekis. Nors alaus kainos tuo metu jau buvo pasiekusios neregėtas aukštumas, tačiau valdžia, greičiausiai įtakota noro surinkti kuo daugiau pinigų krizės laikotarpiu, nepaliauja stebinti savo ganėtinai kvailais ir neapgalvotais sprendimais, ypač paprastų mirtingųjų atžvilgiu. Šiuo trumpu laikotarpiu akcizas alkoholiui, tame tarpe ir alui buvo keičiamas (dažniausiai keliamas, paskutiniais metais krito) daugybę kartų. „1931 metais alaus akcizas buvo pakeltas ir vidutinai išpuolė vienam litrui alaus 25 centai, 1932 metais net ligi 30 centų litrui, o nuo 1935 metų akcizas sudaro vidutinai 27 centus vienam alaus litrui.“ Dėl šių akcizų alaus kainos ir toliau kilo ir nuolatinis kainų kėlimas privedė visuomenę iki tos ribos, kuomet atvirai pradėtas reikšti nepasitenkinimas.

Pirmasis, atvirai, apie „grobstomus milijonus“, prabilo A. Stasiškis (kuris, kaip paaiškėjo, buvo Mokesčių departamento direktoriaus referentas), paviešinęs savo nuomonę laikraštyje „Lietuvos Aidas“ 1932 metais. Iš jo pateiktų duomenų ir paskaičiavimų, kurių patikimumu leidžia pasitikėti jo užimtos pareigos, A. Stasiškis nurodo kad už alų Lietuvoje yra permokama 12,7 milijonų litų (su akcizu). T.y maždaug tokią pelno dalį sindikatas pasidaro iš parduoto alaus kiekio. Jis siūlo dar labiau didinti akcizą alui, tikėdamasis, kad kainos nekis, nes milžinišką pelną aludarių sindikatas darėsi jau dešimtį metų iš eilės. (Tačiau šis pastebėjimas nėra itin logiškas, nes kylant akcizui, sindikatas tikrai nepraleistų progos juo prisidengdamas dar labiau padidinti kainas). Ir čia pat teksto autorius pateikia pastebėjimą „Žinoma alus nebūtų taip brangus, jei jisai nebūtų sindikato rankose.“ Kituose tų pačių metų, Lietuvos Aido numeriuose įsiliepsnoja aštri diskusija tarp A. Stasiškio ir Lietuvos alaus bravorų sąjungos atstovų. Lietuvos Aido redakcija tuo pačiu prisiima neutralią poziciją, teigdami, kad davę pasisakyti A. Stasiškiui ir laikydamiesi principo audiatur et altera pars, tokią pačią galimybę suteikia ir aludarių sindikatui. Gindamas savo interesus, sindikatas atrėžia, kad pelno skaičiai yra padidinti beveik trimis milijonais litų ir pelno dalis atskaičius mokesčius ir darbuotojų atlyginimus, jiems tesiekianti pusę milijono litų! (kuom, tenka pripažinti, patikėti yra itin sunku). Tolesniuose straipsniuose išspausdintuose Lietuvos Aide, 1932 metais, kiekviena iš pusių gina savo nuomonę. Iš šių straipsnių man labiausiai imponavo A. Stasiškio palyginimas: „Bravorininkų sąjunga prikaišioja man tariamai fantastiško pelno išvedžiojimą ir dar rašo, kad aš klaidinu visuomenę. Deja, skaudi realybė kartais pralenkia ir lakią fantaziją. Pavyzdžių užtenka. Alaus kainoms, sakysim šiuo atžvilgiu, akomponuoja, kad ir Kauno mieste elektros energijos kainos.“ Nors alaus pramoninkai bandė ginti savo poziciją, bet A. Stasiškis puikiai nušvietė Lietuvos visuomenėje vyravusias nuotaikas.

Karas keliuose. 1932 m. versija 🙂

Straipsniuose jis išsakė tik savo pastebėjimus, bet man pavyko aptikti interviu, kuris buvo perspausdintas 2009 metais, laikraštyje Verslo žinios. Tiesa, interviu veiksmas, vyksta jau 1935 metais, kuomet alaus kainų reikalai jau pradėjo krypti gerąja linkme. 1935-ųjų kovą „Dienos“ laikraščio korespondentų pašnekinti vieno Žemaitijos kaimo valstiečiai neslėpė niekad negeriantys „fabrično“ alaus:

–        Na, o kaip su šamarliaku, varot ar ne?

–        Varom, vo kaip čia jau nevarysi, – sako vyrai, – bene taip brangiai mokėsime valdžios „aptiekose“…

Ir žurnalistai čia pat buvo pavaišinti keliais buteliais vietos gamybos „zelcersko“ alaus, korespondentams jis pasirodė „…čystesnis už ryto rasas, gardesnis už devynius mydus“. Ką ten alus – tie patys valstiečiai gyrėsi jau kelerius metus neperkantys nė dėžutės degtukų, nes „Visi turi savo darbo žagažilkas, su titnagu.“Ir nereikia jiems nė pakelio „sindikatinių papirosų“, nes „…turi paslaptį taip išdirbti namuose išaugintą tabaką į „sigarus“, jog iš ties maloniau rūkyti, negu „sindikatines samanas“.

–        Eh.. brač, nesame mes durniais kraut sindikatams milijonus, – sako vyrai kas link tabako.

Žurnalistams pro akis neprasprūdo ir tai, kad iš kaimiečių „…ir pats seniausias ir pats jauniausias dėvėjo namų darbo rūbais, o ratus tepa sviestu.“

Galbūt, tai galima palaikyti įprastine situacija kaimui, kuriame ir šiuolaikinėje visuomenėje, žmonės didele perkamąja galia nepasižymi. Tačiau, situacija, kurią sudarė nežabojamas kainų augimas, sukėlė itin didelį žmonių nepasitenkinimą. Ypač už didžiųjų miestų ribų žmonės visiškai boikotavo pramoninius aludarius (ir ne tik) ir jų požiūris į sindikatinę veiklą, monopolizuotą rinką ir beprotiškas kainas, buvo vienareikšmiškai neigiamas (dauguma miestiečių su tokia pozicija sutiko ir taip pat ją palaikė). Šiuos mano pamąstymus pagrindžia skaičiai. Nuolat krentantis pramoninio alaus vartojimas, dėl ekonominės krizės ir aukštų kainų įgalino sindikatines alaus daryklas išvirti ir parduoti tik 4,3 milijonus litrų alaus (1935 metais), kai šis skaičius 1931 metais sudarė 9,2 milijonus litrų.

Antra straipsnio dalis, kaip visada – kitą savaitę!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.

Ankstesnį straipsnį rasite čia.

Marston’s Oyster Stout

Oyster stout

Marston’s, Burton upon Trent, Anglija

Stilius: Dry Stout

Alk. konc.: 4,5% ABV

Rekomend. temp.: 13 °C

RateBeer.com: 45/100

BeerAdvocate.com: 78/100

1834 metais John’as Marston’as įkūrė alaus daryklą, kurią pavadino paprastai – „Marston’s“. Iki šiol Marston’s ne kartą jungėsi su kitomis alaus daryklomis ir dabar yra dalis „Marston’s Beer Company“, kuri valdo daug prekės ženklų, dalies jų galima įsigyti ir Lietuvoje. Marston’s flagmanas yra Pedigree (pale ale), atrodo seniau jo galima buvo nusipirkti vynotekoj. Pats „Oyster Stout“ pradėtas pardavinėti 1995 metais, kaip nuolat besikeičiančio special edition asortimento dalis. Po šešių mėnesių austrių stautą įtraukė į pastovų butelinių alų asortimentą. Marston’s šio alaus gamybai austrių nenaudoja, tą subtilų skonį suteikia ypatingos mielės. Yra daryklų, gamybos procese naudojančių austres, bet kol kas pačiam ragauti neteko.

Daugelis įvairaus plauko dendžių neįsivaizduoja austrių be šampano taurės, tuo tarpu 19 amžiaus Anglijoje austrės buvo varguolių maistas. Jas netgi nemokamai patiekdavo pub’uose, kaip užkandį prie stauto. Šis derinys buvo labai pamėgtas darbininkų, nes buvo ypač skanus ir pigus.

Among dry stouts reasonably widely available in britain, it has the fruitiest of flavours, with suggestions of onion or shallot and firm, woody, cedary background. These complex flavours are beutifully combined.

 Michael  Jackson  „Great Beer Guide“

Šio mano pamėgto stauto ratebeer ir beeradvocate įvertinimai yra labai prasti, bet siūlau nekreipt dėmesio į juos. M. Jackson’as yra pasakęs: austrių stautą galima arba labai pamėgti arba visai jo nesuprasti. Man pasisekė, patenku į pirmą kategoriją. Pamilau šį stautą nuo pirmo grukšnio. Pasitikėkit manimi ir galbūt atrasit dar vieną mėgstamą alaus stilių. Ir galit būt tikri, kad šūdino alaus jums niekada nesiūlyčiau. Skanaus!

Mano pastabos. Tipiška stauto išvaizda. Juodos spalvos, nedidelės rusvos putos. Puta nėra kreminė, kaip kitų ragautų dry stout’ų. Kvape dominuoja skrudintas salyklas, kurį papildo aromatas, kažkuo panašus i belgiškų mielių, dažnai sutinkamų dubbel’iuose ar quad’uose. Gurkštelėjus, pasitinka apynių skonių gama, po kurios seka kažkoks skonis, kurio nepavyksta identifikuoti, kažkas dar nepažįstamo mano gomuriui. Galiausiai viską užbaigia skrudinto salyklo kartumas. Lengvo kūno (light body) alus. Iš pradžių sausokas, bet gale lygus ir kreminis. Alus kurio praktiškai nereikia nuryti, atrodo, kad jis ištirpsta burnoje. Daug gaivesnis už savo brolius iš Airijos.

Gringo

Įėjimas į pubą

Pagaliau išaušo diena, kai startuojame su pirmuoju baro aprašymu. Prie starto linijos – „Gringo“, baras, kuriame ne retai apsilankome pažiūrėti futbolo, krepšinio ar kito sporto. Taip jau sutapo, kad seniai planavome pradėti barų gido kategoriją, o šiandien (spalio 11d. ketvirtadienį) vyko pirmosios eurolygos varžybos tarp amžinų Lietuvos krepšinio pasaulio priešų – Maskvos CSKA ir vėl į aukščiausio lygio krepšinį sugrįžusio Vilniaus Lietuvos ryto. Ketvirtadienį Vilniuje susiklostė gana idomi situacija, nes daugelis sporto barų rodė mūšį tarp Kauno Žalgirio ir komandos, kurios pavadinimo nei nepamenu,  taigi ilgai nesvarstę nusprendėme, kad tokia proga „Gringo“, kuris išliko Vilniaus baru ir rodė šio miesto krepšinio komandos varžybas, nusipelno būti pirmasis, kurį aprašysime. Iš tiesų lankytis šiame bare pradėjome dar tais laikais kai jis buvo įsikūręs Klaipėdos gatvėje, taigi šiame straipsnyje rasite ir mūsų minčių apie „Gringo“ pasikeitimus, kurie įvyko pasikeitus lokacijos vietai, taip pat nemažai vertinimų pasireikš per sporto prizmę, nes vis tik šis baras gimė kaip sporto baras.

Naujasis „Gringo“, kuris nėra jau toks ir naujas, įsikūręs Vilniaus g. 31, tai dar vienas malonus sutapimas žiūrint Vilniaus Lietuvos ryto varžybas. Kaip jau minėjau apsilankėme ten ketvirtadienį, apie 18h 30min ir užsibuvome iki maždaug 22h 30 min.

Vos tik įėję pro „Gringo“ duris, pastebime interjerą, kuriame Portugalijos bei Didžiosios Britanijos vėliavos, įvairiausi žemėlapiai, vyno bačkos panaudotos kaip stalai, daugybė žinomų žmonių nuotraukų ir kitų mažų niekučių, kurie barui suteikia jaukumo ir daro jį idomesniu. Baras kvepia „old school`u“. Meniu galite pasiskaityti ant sienos, kuri skoningai išmarginta įvairių spalvų kreidutėmis.

Spalvingas baro interjeras

Kalbant apie meniu, dėmesį patraukia gana didelis gėrimų pasirinkimas, deja Guinness prekiniu ženklu papuošta lentutė yra gana maža lyginant su „long drinkais“, „shotais“, kitais alkoholiniais ar nealkoholiniais gėrimais. Taigi alaus mėgėjas šiame bare ras vos 6 alaus rūšis: kvietinis Tucher, Pilsner Urquell, Stella Artois ir Heineken šviesieji lageriai bei Guinness stautas ir Krusovice tamsus alus. Maisto meniu rasite tik užkandžius, tarp kurių puikūs, „home made“ sumuštinukai su višitena ar lašiša, labiau siūlyčiau vištieną.

Meniu lentutės

Aptarnavimas, kurį vertiname ne vien tik iš vieno pasibūvimo, yra adekvatus baro pobūdžiui. Bare dirba draugiškas, linksmas, jaunatviškas kolektyvas, barmenų ar barmenių veiduose neteko matyti nuovargio, užsiknisimo. Barmenai gerai žino savo parduodamus produktus, gali suteikti bent minimalią informaciją apie juos. Gana svarbus pliusas, kad alus pilstomas į būtent jam skirtus bokalus, o jei tuo metu bokalų nėra tai į neutralius, stilių atitinkančius bokalus (bent jau kiek man teko matyti). Taip pat niekur Lietuvoje neteko matyti, kad užsisakius Guinnesso bokalą ant putos suformuojamas dobilas.

Baras kuria neįpareigojančią, neformalią atmosferą, susidaro toks įspūdis, kad šiame bare nesulauksi kreivų žvilgsnių į jį atėjęs nei su kostiumu, nei su laisvalaikio apranga. Būti bare malonu, bent jau darbo dieną jautiesi gerai, atsipalaidavęs, tačiau į šį barą atėjus savaitgalį gali pasijausti kiek kitaip, galbūt kaip tikrasis gringo (Lotynų Amerikoje gringo terminu apibūdinamas baltaodis užsienietis, kuris kalba anglų ar kita kalba nei kiek nepanašia į ispanų ar portugalų) skirtumas tik tas, kad esi lietuvis Lietuvoje ir kalbi lietuviškai, bet vis tik pasijusti gali kaip užsienyje. Taigi savaitgalį „Gringo“ būtų priimtinas variantas, tačiau tik tuo atveju jei jūs pasiruošę būti sausakimšoje erdvėje, nes retą savaitgalį rasite kur prisėsti. Tai skatina bendravimą su nepažįstamais, tais pačiais užsieniečiais, tačiau jei norite pabūti, pabendrauti su sava kompanija, siūlytumėme rinktis kitą barą.

Nuotraukos kokybė ne pati geriausia, tačiau dobilą ant alaus putos įžvelgti įmanoma.

Viską apibendrinus, mes šį barą aplankome gana dažnai, todėl natūralu, kad šioje vietoje yra kažkas tokio, dėl ko verta ją aplankyti. Turiu pastebėti, kad seniau, kai „Gringo“ buvo įsikūręs Klaipėdos gatvėje, šį barą galima buvo vadinti sporto baru. Nuolat rodydavo sportą, sienos buvo išpaišytos įvairiausiomis turnyrinėmis lentelėmis, rezultatais, kas prisidėdavo prie puikios atmosferos futbolo ar krepšinio žiūrėjimui. Persikėlus į Vilniaus gatvę, „Gringo“ pasidarė labiau „social pub“, dauguma lankytojų pažįsta vieni kitus, žmonės yra panašių pažiūrų. Sportas pasistūmėjo kiek atokiau, tačiau visiškai neliko apleistas, dažniausiai per TV ekranus rodomas futbolas, tačiau tos atmosferos nebeliko, atėjus pažiūrėti eurolygos varžybų, krepšinį žiūrėjome mes ir dar pora staliukų, kiti tiesiog bendravo, šnekučiavosi (netikiu, kad visas Vilnius kituose baruose žiūrėjo žalgirį). Tačiau ir šiai dienai sportą Gringo bare gali pažiūrėti šaunioje atmosferoje, tik pasirinkti teks el clasico ar idomesnius Anglijos futbolo mačus, tiesa ir dauguma žiūrovų tuomet būna kitataučiai. Čia reikėtų pridurti, kad dauguma užsieniečių yra kultūringi, norintys bendrauti ir atmosferos bare negadina, net gi priešingai, ją paverčia tikresne, natūralu, kad ispanui Barcelonos ar Madrido Real varžybos kraują užkaitins labiau nei lietuvaičiui, kuris tiesiog stebi gražų futbolo spektaklį ir mėgaujasi alumi ar kitu gėrimu.

Taigi galiausiai priėjome prie vertinimo. Mums šiame bare norėtųsi bent kiek platesnio alaus asortimento, bare gali nusipirkti tiek lagerio, tiek kvietinio, tiek stouto, tačiau baras, kuris save vadina pub`u galėtų pasiūlyti ir daugiau (nei 6  alaus rūšis), ypač nepakenktų britiški eliai. Tačiau nepaisant gana siauro alaus asortimento, barmenų aptarnavimas, šaunus interjeras ir puiki atmosfera kviečia užsukti čia dar kartą. Įteikinėjant Beergeek.lt bokalus klausimų nekilo, visi vienareikšmiškai „Gringo“ barui suteikėme po vieną bokalą. Manome, kad ši vieta yra verta dėmesio, tačiau negalėtume šio baro apibūdinti kaip ypatingo, kurio neaplankius gali gailėtis pusę savo gyvenimo.

BeerGeek.lt įvertinimas

Primename, kad vienas bokalas iš trijų yra labai geras įvertinimas, norėdami plačiau pasiskaityti apie barų gidą spauskite ČIA.

Aludarių sindikato veikla ir kova prieš jį

ALUDARIŲ SINDIKATO VEIKLA IR KOVA PRIEŠ JĮ

Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos, kitaip žinomos, kaip aludarių (alaus) sindikato veikla tarpukario Lietuvoje. Kokie aludarių sindikato tikslai, kaip jis bandė savo tikslus įgyvendinti, kokios buvo sindikato veiksmų ir darbų pasekmės ir galiausiai kaip į jo veiklą žiūrėjo eiliniai piliečiai ir kokiais būdais prieš sindikatą kovojo valdantieji.  Kalbėdamas apie šiuos reiškinius, nusprendžiau straipsnį suskirstyti į tris potemes pagal chronologinę seką, kad būtų lengviau susidaryti nuoseklų vaizdą apie aludarių sindikatą ir kovą prieš jį.

 Pirmasis etapas. 1918 – 1931 metai.

Pirmieji metai po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs visais aspektais, o ypač ekonominiu. Dėl šios priežasties, pagaminamo ir išgeriamo alaus kiekis pradėjo sparčiai ristis į bedugnę. Jeigu prieš karą veikusieji bravorai pagamindavo apie 25 milijonus litrų alaus, tai po karo, poreikiams patenkinti užtekdavo 10,8 milijonų litrų per metus (1922 m.) ir šis skaičius sparčiai krito. Kalbant apie šį sunkų laikotarpį išgyvenusius bravorus, pagelbsti 1922 metais laikraštyje Lietuvos ūkis pasirodęs straipsnis apie alaus pramonę Lietuvoje. Jame pateikiami tokie duomenys: „Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 alaus fabrikų. 2 – Kaune (J. B. Volfo ir akcinė bendrovė „Engelman“), 1 – Prienuose (L. Golbergo bendrovės), 1 – Jurbarke (Vasilčikovo), 1 – Panevėžyje („Bergschleschen“), 1 – Švainiuose (Kunstmano), 1 – Šateikiuose (Pliaterio), 1 – Pakruojuje (Lukomskio), 1 – Stakliškyje (Rabinovičiaus), 1 – Kiduliuose (Lorenco) ir 1 – Biržuose (Tiškevičiaus). Be to, Gubernijos dvare Šiaulių apskrityje statomi Zubovo, Kaune „Bliumental“ ir Veisiejuose, Seinių apskrityje Gailio ir Co. bravorai (alaus fabrikai). Iš visų paminėtų bravorų, trys, būtent, „J. B. Volfo“, „Engelmano“ ir „Golbergo“ skaitomi stambiausiomis įmonėmis, Vasilčikovo ir „Bergschleschen“ vidutinio tipo, gi kiti – III rūšies. Iš pateiktų duomenų, darome išvadą, kad Lietuvoje veikė trys didieji pramoniniai aludariai ir kelios mažesnės alų gaminančios įmonės. Šiuo laikotarpiu ir valdančiųjų politika aludarių atžvilgiu jiems didesnės grėsmės nekėlė. Akcizas, tuo metu taikytas alui, buvo beveik toks pat, kaip ir prieš karą carinės Rusijos sudėtyje. „Žemiausias akcizo tarifas sutampa su didžiausiu gamybos laikotarpiu, būtent su laikotarpiu iki 1923 m. Ligi 1923 m. alaus akcizas karštos misos litrui buvo apie 7 сentus, arba gatavui alaus litrui 9 centai.“ Savo įžvalgomis jau po dešimties metų dalinosi garsus ekonomistas dr. V. Juodeika. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir duomenys iš kurių aiškiai matyti, kad iki 1924 m. pagaminamo alaus kiekis siekė virš devynių milijonų litrų per metus, o vėliau stačia galva nėrė žemyn. Pagrindinis smukusio pagaminamo alaus kiekio kaltininkas buvo kainos šuolis, dėl kurio dauguma to meto alaus daryklų kaltino ne ką kitą kaip padidėjusį akcizą alkoholiniams gėrimams, tame tarpe ir alui. „1924 m. alaus akcizas buvo pakeltas dvigubai, t.y. ligi 18 centų alaus litrui.“

Toks valdžios žingsnis sulaukė atsako ir sukūrė puikią terpę susikurti aludarių sindikatui, kurie savo pagrindiniu tikslu laikė daryklų išsaugojimo būtinybę ir konkurencijos panaikinimą. Keturi didžiausi bravorai (Kauno „Volfo“ ir „Engelmano“, Šiaulių „Gubernijos“, Prienų „Goldbergo“) paskatina visus jungtis į bendrą aludarių sindikatą. „Tikslu pakelti alaus pramonę Lietuvoj,  nustatyti normales kainas vartotojui, sumažinti gamybos išlaidas, pašalinti nesveiko pobūdžio konkurenciją, — visi Didžiosios ir Mažosios Lietuvos alaus bravarai 1924 m. susijungė sudarydami Lietuvos Alaus Bravarų Sąjungą.“ Iš Lietuvos Alaus Bravorų Sąjungos rašytų laiškų, kuriuos pasirašydavo vienas asmuo ir iš karikatūros rastos senųjų ir retų spausdinių skyriuje, galima teigti, kad šios organizacijos pirmininku buvo paskelbtas tuomet dar J. B. Volfo alaus daryklos savininko Isero Bero Volfo sūnus G. Volfas. Po šešerių metų vykęs Sąjungos suvažiavimas paskelbė stulbinančius veiklos rezultatus, alaus gamyba, nepaisant griežtėjančių akcizų vėl sugrįžo į 1924 metų aukštumas, konkurencija buvo sumažinta, padėta išsilaikyti mažiausiems bravorams, kuriuos būtų pakirtęs naujas akcizo mokestis.

Tačiau už visus „gerus“ sindikato darbus teko mokėti įvairiausiais būdais. Ne paslaptis, kad aludarių sindikato didžiosios daryklos, mokėdavo sąlyginai didelius honorarus mažesnėm daryklom, kad jos savo ruožtu veiklą sustabdytų ir alaus nevirtų. Nepaisant pingančios produkcijos, alaus kainos nekito, dėl vyravusios sindikato monopolijos, kurios valdžios atstovai nesugebėdavo ar net nenorėdavo pažaboti. Labiausiai dėl šitų visų juodų darbelių kentėjo eiliniai Lietuvos piliečiai, kuriems alus buvo tapęs prabangos preke. Deja, nesugebėjau surasti, kuriame tiksliai šaltinyje, bet buvo pavykę aptikti tokį faktą, kad alaus kainos padarė ši gėrimą išskirtinai turtingųjų pramoga ir jog per oficialius priėmimus buvo ne gėda jį statyti ant A. Smetonos stalo. Šis etapas, aludarių sindikatui buvo tikras aukso amžius. Lyginant pačios alaus bravorų sąjungos pateikiamus duomenis ir duomenis, kuriuos savo straipsnyje pateikė V. Juodeika, galime daryti išvadą, kad beveik 99% alaus šiuo laikotarpiu (1924-1931 m.) pagamindavo aludarių sindikatas ir jam priklausančios alaus daryklos.

Šiuo laikotarpiu aludarių sindikatas dar nevaržomai karaliavo Lietuvos alaus rinkoje. Pirmasis etapas neišsiskiria įvykių gausa, tačiau jau kitą savaitę parašysiu apie tikrąją dramą užvirusią „antrojo etapo“ metu, taip, kad laukite tęsinio!

Nuotraukos iš kvb.lt atvirojo fondo. G. Kulikausko (www.vz.lt) ir R.M. Lapo (www.lzinios.lt) straipsnius galima rasti virtualioje erdvėje.


„IPA – išvirė Paulius alų“ degustacija

Toks skaidrus, kad pastačius knygą, kitoje taurės pusėje, galima būtų ją skaityti!

IPA – išvirė Paulius alų

BeerGeek.lt namų bravoras, Vilnius, Lietuva

Stilius: IPA (india pale ale)

Alk. konc.: ~5,2% ABV

Rekomend. temp.: 12 – 14 °C

Alaus receptą galite rasti ČIA

Alaus virimo eigos aprašymą ČIA

Saulėtą popietę, už lango čiulbant paukščiams, atidariau paskutinįjį „IPA – išvirė Paulius alų“ butelį. Nuo išpilstymo į butelius praėjo maždaug šeši mėnesiai, todėl labai bijojau, kad alui jau laikas į pensiją, kad per ilgai laikiau ir alus bus pagedęs. Galų gale čia gi mano paskutinis butelis, pirmojo sąvo alaus…

  • Tamsios gintaro spalvos, visiškai skaidrus, jokių nuosėdų. Nedidelė, balta puta. Atitikimas stiliui? 5/5.
  • Kvape dominuoja apyniai. Kvepia skaniai, gundo paragauti.
  • Skonyje dominuoja apyniai. Net ne dominuoja, o visiškai karaliauja. Iš pradžių jaučiamas žoliškumas suteikia alui natūralumo pojūtį, kurį greitai pakeičia citrusinių skonių simfonija.
  • Kaip ir priklauso IPA’ai – lengvo kūno, nedidelės putos bei karbonizacijos.

Išvada. Apynių naudojau nemažai, manau juos suderinau gerai. Skoniai tarpusavyje derėjo puikiai. Sausas apyniavimas davė alui natūralumo, žalio skonio. Salyklas šiam recepte atliko antraeilį vaidmenį. Puikiai prisidėjo kvietinis salyklas, kurio naudojau nedaug, bet jis matyt prisidėjo prie to gaivumo pojūčio. Mieles rinkausi neutralias, bet būtent jos mano lūkesčių nepateisino.

Problema. Mielės paskutiniame butelyje buvo tobulai nusėdusios ir skonyje jų nesijautė visai. BET pilant antrą taurę alaus iš to paties butelio pateko šiek tiek mielių, kurios davė molio prieskonį. Tas molio prieskonis visiškai nederėjo prie tobulai suderintų kitų skonių. Molio prieskonis sugadino skonių kaitos malonumą, perėjimą nuo žolinio skonio prie citrusų… Kita kart verdant, turbūt pakeisiu mieles. Malonu būtų sulaukti patarimų mielių klausimu.

All in all, puikus IPA, norėčiau šaldytuve visąlaik turėti tokio buteliuką.

Barų Gidas

Spock says hello to fine beer

Išaušo diena, kai savo tinklaraštį papildysime dar viena kategorija. Kategoriją pavadinome „barų gidu“. Imtis šios idėjos mus įkvėpė organizacija Camra. Patį barų gido formatą pasirinkome panašų į Michelin guide. Barus vertinsime bokalais, restoranus – taurėmis, o pilstyklas ir parduotuves – buteliais. Aprašysime visas, bet apdovanosime tik dėmesio vertas alaus vietas. Viena taure/bokalas/butelis reiškia, kad vieta yra rekomenduotina aplankyti, dvi – neeilinė vieta, trys – išskirtinė vieta.

Pačios idėjos tikslas – susipažinti su dar neatrastom alaus vietom ir tuo pačiu rekomenduoti (arba ne) tas vietas Jums. Vertinimo principas – nelyginti barų tarpusavy, o apdovanoti visus dėmesio vertus barus. Baruose, kuriuos apdovanosime, įvertinimai gali kisti, nes juos lankysime ypač dažnai. Barai, kurie apdovanojimo negaus, ko gero irgi sulauks antro šanso, nebent bus visiškos skylės.

Pateiksiu sąrašą vietų, šovusių dabar į galvą, kurias tikrai aplankysim:

VILNIUS

KLAIPĖDA

Sąrašas tikrai nėra galutinis, tiesiog daugiau vietų šiuo metu neprisiminiau. Būtų malonu sulaukti skaitytojų rekomendacijų ir prašymų, suprantame, kad yra šaunių vietų, kurių mes nežinome, bet LABAI norime sužinoti. Pagrinde aprašysime Vilniaus barus, bet esant progai nepraleisime ir kitų miestų barų.

Labiausiai dėmesį kreipsime į alaus asortimentą ir pateikimą. Toliau prioritetų tvarka: maistas (jei tai restoranas), aptarnavimas, atmosfera ir t.t. Ką mes mėgstame? Mėgstame kultūringą personalą. Personalą, kuris gerai išmano produktus, kuriuos parduoda, sugeba patarti ir atsakyti į esminius, paprastus klausimus. Mes mėgstame sveiką ir besišypsantį, o nekenčiame sergančio, susiraukusio ar galų gale užsi-pyst-usio po 12 valandų darbo dienos personalo. Nemėgstame nešvarių ar dėl kitų priežasčių netinkamų taurių. Esame alergiški, putos nugriebimui šaukšto pagalba.

Vieną barą aplankysime jau šiandien, taigi artimiausiu metu tikėkitės apžvalgos.

Sambariai 2012 – alaus kultūros simpoziumas

Programa

Šį savaitgalį, 2012-10-06, Vilniuje, Vilniaus universiteto botanikos sode vyko II-asis kasmetinis alaus kultūros simpoziumas „Sambariai 2012“. Alaus megėjai, gerbėjai ir entuziastai į renginį iš visos Lietuvos skubėjo nuo pat ryto.

12 valandą įžanginį žodį taręs D. Brandišauskas atidarė renginį, kuris prasidėjo etnologo Žilvyčio Šaknio paskaita „Sambarių papročiai“. Kaip ir dera, buvo papasakota, kas per velnias tie sambariai yra ir kaip tokį paprotį suvokė mūsų protėviai. Po gan smagios ir informatyvios paskaitos, lyg tyčia sekė šlakelis mitologijos. Etnologas, mitologas Dainius Razauskas skaitė paskaitą „Perkūnas ir Raugas“. Ši paskaita, nors šiek tiek ir nukrypus nuo alaus tematikos (mano subjektyvia nuomone), tačiau suteikė gero juoko dozę, kuomet kalba pasisuko apie gaisrų gesinimą rūgpieniu! Po dviejų paskaitų atėjo laikas ilgesnei pertraukėlei. Jos metu buvo galima susipažinti su Sambarius aplankiusiais amatininkais, išgirsti, kaip gaminama jų produkcija ir sužinoti daugiau ar mažiau viską ko tik norėjai. Apžiūrėję visus dirbinius ir paklausę pasakojimų apie jų gamybos ypatumus, buvome pakviesti žengti į atvirą erdvę, kurioje senosios kartos aludaris J. Simonaitis pasakojo apie tradicinio, kaimiško alaus darymą. Įdomu buvo išgirsti ir pamatyti kaip senolis demonstruoja ir dalinasi patirtimi sukaupta per daugelį alaus virimo metų. Kol klausėme jo pasakojimo, buvo galima degustuoti aludario alaus, kurio jis nepagailėjęs visą bačką atrideno! Iškart po p. Juliaus alaus gaminimo pamokėlės su juo į dvikovą stojo svetys iš tolimosios Norvegijos. Odd Nicolaysen „Vingmyr“ pasakojo apie senosios Skandinavijos aludarystę ir kaip norvegai be apynių verčiasi.. Po pasakojimo sekė jo išskirtinio alaus degustacija iš specialiai Sambariams pagaminto – tradicinio skandinaviško „dubens“.

Greitai užkandę, jau skubėjome į Lino Čekanavičiaus paskaitą „the wind of changes“ arba maždaug „kas naujo alaus rinkoje“. Profesorius labai aiškiai ir ekspresyviai pakalbėjo apie visas naujoves, kurios drebina alaus rinką – tai ir „extreme brewery“ ir rūšių kryžminimas ir t.t. Iš tiesų – įspūdinga, vertinga ir be galo įdomi paskaita! Po šios paskaitos, pakyla buvo užleista etnologui Jonui Mardosai, kuris šmaikščiai papasakojo apie alaus barus sovietmečio miesto kultūroje, nevengdamas įterpti ir vieną kitą juokingą nutikimą iš savo asmeninių nuotykių.  Paskaitų ciklą užbaigė istoriko A. Astrausko paskaita, paremta jo paties parašyta knyga „Per barzdą varvėjo…“. Pagrindinis šio pranešimo tikslas – išprovokuoti diskusiją apie tai kas yra tautinis gėrimas ir kodėl tautiniai „bran‘dai“ yra šių dienų marketingo arkliukas. Šią diskusiją galima būtų pavadinti ganėtinai nusisekusia.

Iškart po paskaitų buvome pakviesti į „Aulą“, kurioje mūsų laukė „Sambarių“ vaišės. Naminis dalyvių alus, rėmėjų atvežti gėrimai leido vakarui neprailgti ir nenuobodžiauti. Diskusijos ir aptarimai vyko kiekviename būrelyje. Beergeek‘us šioje dalyje maloniai nustebino vienas extreme brewery pavyzdys – 253 IBU double IPA alutis, kurį į šį renginį atsivežė vienas iš naminių aludarių.

Ką gi, nekantriai laukiame ką pasiūlys kiti metai ir kviečiame visus prisijungti! Geras laikas – garantuotas!

p.s žemiau galite peržvelgti keletą nuotraukų iš „Sambarių“

Scroll to top