Blog’as

Klasikiniai BeerGeek.lt įrašai apie alų

Normalus in town!

Normalus American Pale Ale

Normalus American Pale Ale

 

Apie ką aš čia? Apie tai kas formavosi ilgai, o atsitiko greitai.

Viskas prasidėjo prieš beveik 7 metus, kuomet Paulius surado ir kartu išsitempė mane su Tomu į Kaune vykusį alaus simpoziumą – renginį skirtą namų aludariams. Daug ten visko išgirdom, dar daugiau kilo klausimų, bet dabar suvokiu, kad ten buvo įžiebta pirma kibirkštis, kuri užkūrė tai ką pristatau šiandien.

Keli mėnesiai po simpoziumo jau važiavome pas mane į kaimą ir žvarbų žiemos vakarą ant elektrinės viryklės gimdėme pirmąjį alų. Pradėjome aišku nuo all-graino, tad daug ten visko nutiko tą vakarą: nuo 3-4 valandų laukimo iki kol vanduo užvirs, iki visą naktį trukusio alaus vėsinimo sniege ir visą savaitgalį nešiojant fermentorių iš kambario į kambarį ir nerimaujant: kodėl vis dar neburbuliuoja?

Smagu atsimint tą pirmąjį kartą ir dabar, įvertinus kaip mes ten jį virėm, žiauriai įdomu kaip jis galėjo gautis toks pusiau geriamas. Anyways, tas alaus simpoziumas buvo tai ko reikėjo, kad iššauktų pirmą virimą, o pirmas virimas parodė, kad alus yra daug, daug daugiau nei gėrimas draugų kompanijoj ir kūrybinės begalybės alaus gamyboje nebepaleido iki šiol. Alumi susidomėję likome visi trys. Kol Tomas su Paulium nėrė į alaus prekybą, aš likau prie puodų.

Per tuos kelis metus, po beveik tonos litrų alaus išvirto namuose ir kaime, po daugybės degustacijų draugų kompanijose, tinkamai susidėliojus žvaigždynams ir atsivėrus reikiamoms čakroms, išvirto alaus kiekį didinu dvigubai. Ir tai padariau vienu virimu.

Susipažinkite. Bendras mano ir bravoro Apynys kolaboracinis alus:

Normalus etikete webNormalus
Stilius: American Pale Ale
ABV: 4,6%
IBU: 33
EBC: 10


Šviesus, neįpareigojantis, draugų kompanijos neužgožiantis. Double dry hoppinta tropinių ir citrusinių vaisių aromatinių pučiamųjų simfonija. Lengvai geriamas, vidutinio-pilno kūno, gerai subalansuotas, gaivus, sausokas, vasara trykštantis ir lengvai kabinantis vakarėlis taurėje.

Susipažinkite ne tik su raidėmis, bet ir pačiu alumi. Ateinantį trečiadienį (liepos 4 dieną), bare Prohibicija vyks oficialus ir labai Normalus pristatymas, kurio metu visą istoriją papasakosiu plačiau. Ateik nuo 19:00 arba anksčiau, arba vėliau, aš ten tikrai būsiu ir viską tau papasakosiu.

O iki tol, potencialiai viral klipas iš virimo dienos:

[kad_youtube url=“https://www.youtube.com/watch?v=7youRooa7GI&frags=pl%2Cwn“ ]

 

Mike Hampshire: „Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi.“

Užsienio bloggerius ima dominti ne tik sena gera tradicinio lietuviško alaus virtuvė, bet ir moderni aka craft scena. Su vietinėmis tendencijomis susipažinti iš Junginės Karalystės atvyksta alaus blogeris Mike Hampshire, kuris taip pat pristatys daryklą Leeds Brewery (Vilniaus Prohibicijoje – kovo 23 (penktadienį), Kauno Vingiu Dubingiu – 24 d. (šeštadienį)). Lidso mieste gyvenantis alaus rašytojas taip pat priklauso Britų alaus rašytojų gildijai (British Guild of Beer Writers) ir keletą metų buvo pirmininku CAMRA (Campaign for Real Ale – nepriklausoma organizacija, propaguojanti angliškų elių ir pabų tradiciją) skyriuje Lidse. Trumpai apie save papasakojo interviu, o daugiau bus galima sužinoti gyvai susitikimuose.

 

Kaip prasidėjo tavo kelionė po alaus pasaulį?

 

Alų pamėgau būdamas 20-ies, o iki tol gerdavau tik premium lagerus ir vaisinius alkokokteilius. Ėmiau domėtis alaus gamybos procesu ir kaip vos keletas suderintų ingredientų gali sukurti tokią plačią skonių įvairovę. 2000-ųjų pradžioje JK prasidėjo alaus renesansas ir buvo pristatyta keletas nuostabių alaus pavyzdžių, kurie ėmė keisti žmonių požiūrį į alų. Tada didžiausią įspūdį man paliko alaus daryklos Thornbridge kūrinys Jaipur, kuris atvedė mane į teisingą kelią! (Vis dar favoritas ir šiandien).

 

Buvai nusprendęs mesti savo pagrindinį darbą ir užsiimti tik alaus reikalais?

 

Iš tiesų, tai šiuo metu darau ir tai, ir tai! Dirbu IT vadybininku kitame darbe ir laviravimas tarp abiejų veiklų yra nelengvas, tačiau randu laiko ir alaus pasauliui, nors dar kol kas vien tik to pragyvenimui nepakanka.

 

Kodėl atsisakei turėtų garbingų pareigų organizacijoje organizacijos CAMRA skyriuje, Lidse?

 

Einant Leeds CAMRA pirmininko pareigas gerai praleidau laiką ir tai buvo maloni patirtis. Tačiau po 3 metų norėjau skirti laiko sau, kad galėčiau atrasti naujus dalykus alaus pasaulyje ir vienintelis būdas kaip tai padaryti buvo tik palikti šias pareigas. Manau šiame CAMRA skyriuje padariau nemažai teigiamų pokyčių, o visa tai, ką išmokau būdamas šioje rolėje bei kitų organizacijos savanorių palaikymas man padėjo pasiekti tai, kur esu dabar.

 

Papasakok, kas yra Britų alaus rašytojų gildija?

 

Tapau šios organizacijos nariu 2017-ųjų pabaigoje. Jau buvau pradėjęs vesti savo blogą ir žinojau kitus žmones iš šios gildijos, tad pajutau, jog būtų smagu tapti jos dalimi. Šią organizaciją pagrinde sudaro žmonės, kurie jaučia didelę aistrą alui ir nori skleisti žinią rašydami apie jį. Nariai yra tiek profesionalai iš alaus industrijos, tiek žmonės, kurie tiesiog mėgaujasi pinta gero alaus. Gildija metų eigoje taip pat organizuoja specialius renginius savo nariams, o viską vainikuoja apdovanojimų ceremonija. Kol kas man dar neteko laimėti, tačiau tikiuosi, jog tikrai pavyks!

 

Kaip atrodo alaus scena Lidse?

 

Labai gyva! Daugiau apie tai papasakosiu per Leeds Brewery degustacijas. Tačiau vertinant bendrai, mieste ir aplink yra virš 20 alaus daryklų bei labai energinga barų scena, ypatingai centre. Be abejo, galiu būti šališkas, tačiau manau, jog Lidsas yra vienas iš JK lyderių šioje sferoje.

 

Kokios tendencijos vyrauja apskritai JK alaus scenoje? Ar cask eliai vis dar yra svarbi tradicija?

 

Labai daug įvairių nuomonių egzistuoja apie tai, kas vyksta JK ir kur tai veda. Cask alus, manau, visada bus svarbu, nes tai yra dalis mūsų nacionalinio alaus identiteto. Taip kaip belgai turi savo lambikus, o vokiečiai ir čekai – savo lagerius. Cask eliai visada bus tai, kuo Jungtinė Karalystė didžiuojasi. Ką aš pats pastebiu Lidse, jog nors ir craft alaus populiarumas auga, tačiau tai neįtakoja cask reikalų – vis dar matau išskirtinį pasirinkimą. Šiuo metu mėgaujamės naujų bravorų banga, nors, mano požiūriu, ji greitai sulėtės, nes vartotojai pradeda ieškoti pastovumo ir kokybės vietoje to, kad vaikytis naujų madų.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (3/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra paskutinis serijos straipsnis. Kit serijos straipsniai:

ca. 1920's --- Barrels of beer emptied into the sewer by authorities during prohibition. Undated photograph. BPA2# 4180 --- Image by © Underwood & Underwood/CORBIS

Siekiant naujo gyvenimo Amerikoje

Turbūt esate girdėję istoriją apie piligrimus, sustojusius prie Plimuto akmens dėl to, jog jiems baigėsi alus ir reikėjo nedelsiant pastatyti alaus virimo namą. Na, ji yra fiktyvi. Tiesa, jog transatlantiniai keliautojai jūra atgabeno alaus atsargas ir, kad jie nepasitikėjo savo pasirinktos tėvynės vandens ištekliais, kadangi žinojo, jog vanduo, esantis namuose, yra nesaugus. Tačiau alaus atsargos, esančios laive, kelionės metu išsilaikė tiesiog puikiai ir pirmas dalykas, kurį padarė naujakuriai, buvo trobelių, apsaugančių nuo šalčio, pastatymas.

Vis dėlto tiesa yra ta, jog vos tik vyrai pastatė nuolatinį būstą, kiekvienas jų savo žmonoms tuo pačiu pastatė ir po virtuvę, skirtą alaus virimui. Kolonizuotoje Amerikoje, kas buvo įprasta ir Europoje, ištekėjusios moterys namuose virdavo „mažąjį alų“, kurį papildydavo sidru tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

Kolonijoms ėmus urbanizuotis, miestiečiai perkėlė savo verslą bei malonumą į smukles, aprūpintas alumi iš regioninių komercinių alaus daryklų.  Tačiau kaimo vietovėse daugiau nei šimtmetį naminė aludarystė išliko dominuojančiu alaus šaltiniu ir žmogus, nusipelnęs pripažinimo kaip alaus virėjas, buvo ne Tomas Džefersonas, kaip kad byloja folkloras. Vietoj to, jo žmona Marta buvo ta, kuri pritraukė vergus į Montičelo tam, kad jie virtų jos žymiuosius kvietinio alaus receptus visame regione.

Tačiau, kaip ir praeityje, „Kai į tai buvo įvelti pinigai, vis daugiau vyrų pradėjo virti alų“, teigia Gregas Smitas, parašęs knygą „Alus Amerikoje: Ankstyvieji metai – 1587-1840“. „Pradėjus vystytis pramonei, tuo keliu buvo sukama dar intensyviau.“

Luji Pastero (Louis Pasteur) 1857 metų mielių atradimas sutapo su didžiule Vokietijos imigracijos banga, atnešusia lagerį, aušinimą, pigesnes pakuotes ir pristatymą geležinkelio transportu, tuo pačiu metu besiplečiančiai ir besijungiančiai visavertei alaus gamybos pramonei. Jokie įstatymai neskyrė moterų nuo gamyklų, tačiau tuometiniai papročiai neleido joms patekti vidun. Vis dėlto laisvesnė vokiečių gėrimo kultūra supažindino Ameriką su alaus sodais, priimančiais ir šeimas, o atitinkamos moterys, iš Rytinės Pakrantės ir Vidurio Rytų gyventojų centrų, buvo įkalbėtos pirmą kartą istorijoje išgerti viešai. Toks „nerūpestingas“ požiūris į gėrimą įsiutino blaivybės judėjimo lyderius.

Nors mažai alkoholio turintis lageris ir pasiūlė tam tikrą atokvėpį nuo žalingų romo impulsų, prohibicija nepagailėjo alaus daryklų. (Nelegalus) alaus virimas įsėlino atgal į namus, kuriuose moterys, tokios kaip Smito anglių šalies močiutė, pratęsė tradiciją. „Jos pratęsė tai, ką darė ir prieš tai“, teigia Smitas.                  

Vargu, ar reikia priminti skaitytojams, jog prohibicija sužlugdė kokybišką alų bei alaus verslą tuo, kad ateinančius šešiasdešimt metų buvo gaminamas ir įsigalėjęs pramoninio masto alus. Griežtai apibrėžti 50-ųjų metų bei reklamos vilkų eros prekiautojų lyčių vaidmenys sukūrė tokį įvaizdį – alus – vyrų gėrimas, išvirtas komercinių alaus daryklų, kuriose moterys buvo vertinamos tik kaip reklamos priemonės. Kas išties stebina tai, jog net ir įsigalėjus prohibicijai moterys niekada nenustojo virti alaus. Bent jau ne visiškai.

„Šiaurinėje Vermonto dalyje 60-ųjų pabaigoje ir 70-ųjų pradžioje tiek moterys, tiek vyrai nuolatos virdavo alų namuose“, teigia Smitas. „Tai niekada nebuvo sustoję.“ Tą patį galima pasakyti ir apie primityviąsias Pietų Amerikos, Afrikos bei Tolimųjų Rytų dalis, kur moterys savo bendruomenėms vis dar virdavo alų, naudodamos savo protėvių, iš motinos pusės, metodus. Tarp kai kurių Peru, Japonijos bei Taivano genčių dvidešimt pirmo amžiaus alaus virėjos kramto ryžius tam, kad išleistų fermentuojamą krakmolą. Burkina Faso (Vakarų Afrikos) moterys sutrina ir fermentuoja sorgų alų, naudodamos tokią įrangą, kuri primena naudotą prieš 5 500 metų, o Kinijos bei Kambodžos gyventojos siurbia alų per šiaudelius. Na, o šiuolaikinėms Vakarų moterims susivarsčius savo rožinius batus bei praskynus sau kelius atgal į aludarystę, Makgovernas prognozuoja, jog pasaulio atradimų vertė dar tik priešakyje.

Biomolekulių archeologas oficialiai pareiškė, jog mėginiai iš Jiahu ir Godin Tepe išsaugojo žmonijos seniausius ryšius su alumi: „Moterys, per meną ir kitas priemones, yra labai dažnai siejamos su tais (senovėje) fermentuotais gėrimais. Įgydami daugiau žinių, manau, jog pamatysime, kad moterys yra kur kas labiau į tai įsitraukusios nei mums atrodė“.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (2/3)

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją “Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį”. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Tai yra antrasis serijos straipsnis. Pirmąjį straipsnį apie deives ir jų atstoves publikavau praeitame poste.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Alaus virėjos, raganos ir kapitalizmo užuomazgos

Baltų ir slavų mitologijoje deivė, vardu Raugutienė, suteikia alui dangiškąją apsaugą. Suomių legenda byloja, kad moteris, vardu Kalevatar, atnešė alų į Žemę, medų sumaišiusi su lokio seilėmis. Ir kol senovės skandinavų folkloras už alų netiesiogiai skiria laurus vyrui, vėlyvojo alaus antropologas Alanas Eamesas 1993 metais rašė, jog tikrieji skandinavai (dar žinomi kaip vikingai) virti „aul“, kuris kurstė jų užkariavimus, leisdavo tik moterims. Straipsnyje, išspausdintame Yankee Brew News, Eamesas atkreipė dėmesį į tai, jog „vikingų moterys gėrė elį iš siaurakaklio ąsočio, bokalas po bokalo, neatsilikdamos nuo vyrų.“     

Ankstyvieji šiaurės europiečiai garbino savo alaus deives lygiai taip pat, kaip tai darė ir Vidurio Rytų gyventojai, ir prieš antrąjį mūsų eros tūkstantmetį dauguma Europos moterų gėrė bei virė alų. Nuo migruojančių germanų moterų, virdavusių alų miško proskynose tam, kad išvengtų Šventosios Romos įsibrovėlių, iki Anglijos alinės laikytojų, kurios išlaikė savo tradicijas ligi pat industrinės revoliucijos, Europos moterys maitino savo vyrus ir vaikus naminiu alumi, turinčiu mažai alkoholio bei turtingu maistinėmis medžiagomis, kuris įrodė esantis labiau sanitarinis už vandenį.

Tūkstančius metų moterys virė neapyniuotą skystį, pavadinimu „elis“, kurio greitas rūgimo tempas buvo tinkamas decentralizuotai vidaus gamybai. Kai kurios moteriškos lyties įmonininkės alaus virėjos (moteriškasis ekvivalentas vyriškajam „alaus virėjui“) pagamindavo daugiau nei reikėdavo jų šeimoms ir perteklių parduodavo už grašius. Tačiau ištekėjusios moterys neturėjo jokio teisinio statuso, o netekėjusios turėjo nedidelį kapitalą. Jų kebli situacija paliko jas pažeidžiamas tiek finansiškai, tiek ir politiškai bei neleido joms naudotis ekonominiais pokyčiais ir pažengusia technologija, kuri palaipsniui pakeitė Europą iš agrarinės visuomenės į komercinę.

Vokietijos moterų vienuolynai vienišoms moterims suteikė retą prieglobstį tam, kad jos sužydėtų kaip alaus virėjos bei botanikės. Jiems priklausė ir Šv. Hildegarda Bingenietė, išskirianti save kaip pirmąjį žmogų, viešai pasiūliusį apynius kaip gydymo, kartumo bei konservavimo medžiagą, prieš kokius 500 metų, ligi kol visuomenė atkreipė į tai dėmesį. Už vienuolynų sienų, alaus virėjo teisė į savivaldą priklausė nuo feodalų gailestingumo, Bažnyčios ar neseniai atsiradusios pirklių klasės – bet kuri dalis ar dalys turėjo įtakos tam tikru laiku tam tikrame regione.

Svarbus apynių atradimas šešiolikto amžiaus Vokietijoje suteikė valdančiosioms klasėms didesnę persvarą tam, kad uždraustų pavojingus alaus priedus, kuriuos virėjai naudojo šimtmečius. Natūralu, jog grynumo įstatymai, tokie kaip Reinheitsgebot, neabejotinai išgelbėjo bent kelis gėrėjus nuo mirties. Tačiau tuo pačiu jie padarė aukštesnės kainos sudedamąsias dalis, tokias kaip apyniai, nepasiekiamas alaus virėjams. Kartu su apyniais atsirado ir ilgiau nesugendantis alus. Vyrai sureagavo statydami alaus daryklas bei steigdami tarptautinės prekybos gildijas. Įstatymas ir paprotys laikė moteris atokiau nuo abiejų dalykų.

Tuo tarpu, Tamsiesiems amžiams užleidus kelią Renesansui bei Didžiųjų atradimų amžiui, alaus virėjos buvo pradedančios prarasti ne tik aktualumą. Tuo metu, remiantis kai kuriais skaičiavimais, iki 200 000 moterų buvo apkaltintos raganavimu ir nuteistos, tuo pačiu praradusios orumą bei gyvenimą.

Alaus virėjų vaizdavimas mene, literatūroje bei pop kultūroje tapo neigiamas. Nors ir niekas negali įrodyti ryšio, kai kurie istorikai išskiria aiškius panašumus tarp alaus virėjų ir iliustracijų, parinktų anti-raganavimo propagandai. Putojančių katilų, šluotkočių (kabinamų ant durų iš lauko pusės tam, kad nurodytų elio buvimą), kačių (tam, kad nuvaikytų šalin peles) bei smailių skrybėlių (skirtų tam, kad būtų lengvai pastebimos tarp žmonių prekyvietėje) vaizdai išliko iki šių laikų.

German Beer Institute rašytojas pastebi: „Kultūroje, kurioje alus nurodo dalį tautinio charakterio, klausimas, kas kontroliuoja alaus virimą, yra esminis.“ „Tas, kuris laiko savo ranką ant galios svertų, taip pat yra įkišęs savo nykštį į žmonių alaus bokalą.“ Iki 1700 metų europietės turėjo viską, tačiau nustojo virti alų.

Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį (1/3)

 

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Pristatau, Jums, trijų straipsnių seriją „Kaip moterys alaus virėjos išgelbėjo pasaulį“. Originalaus straipsnio autorė žurnalistė Tara Nurin. Straipsnis publikuotas Beer and Brewing internetiniame žurnale. Straipsnį lietuvių kalba parengė vertėja Marija Kiknadzė.

Pratarmė

Itin dramatiškame įvade į Discovery Channel kanalo novatorišką 2011 metų dokumentinį filmą „Kaip alus išgelbėjo pasaulį“ žaibai blyksi, gaisrai niršta, misa burbuliuoja, o alaus istorikas Gregas Smitas (Gregg Smith) kamerai sako: „Alus pakeitė žmonijos istorijos kursą. Ne kartą, ne du, bet vis iš naujo.“

Vadindami alų „didžiausiu visų laikų išradimu“, šio filmo prodiuseriai teigia, jog jo pagalba atsirado matematika, prekyba, šiuolaikinė medicina, aušinimas, automatizacija ir net pirmoji ne piktografinio rašto sistema. Anot jų aiškinimo, tikėtina, jog mūsų tiesioginė priklausomybė nuo alaus ir ankstesnių alkoholio rūšių suformavo pagrindinius žmogaus gyvavimo 200 000 metų aspektus. Tačiau prodiuseriai ignoruoja tą faktą, jog tik visai neseniai moterys buvo ta varomoji jėga, pasaulio mastu esanti už didžiosios dalies alaus gamybos.

Šaltinis: www.beerandbrewing.com

Apie deives ir jų atstoves

Ninkasi, esi ta, kuri lieja filtruotą alų iš bendruomeninio indo; tai [kaip] Tigro ir Eufrato antplūdis.“ – Himnas deivei Ninkasi.

2004 metais archeologai nustatė, jog pirmasis fermentuotas gėrimas (vaisių, medaus ir ryžių mišinys) pasaulyje atsirado Jiahu, Kinijoje, tarp 7000 ir 5700 metų prieš mūsų erą. Šis atradimas prieštarauja tradicinei išminčiai, bylojančiai, jog žmonės išvirė savo pirmą gėrimą, grūdų pagrindu, senovės Mesopotamijoje, dabartinėse Irano ir Irako teritorijose. Dabar pirmąjį pasaulyje miežinio alaus gaminimo būdą istorikai laiko Mesopotamijos įvairių elementų mišiniu ir lieka prie savo pirminio įsitikinimo teigiančio, jog civilizacija prasidėjo taip vadinamame „derlingame pusmėnulyje“, esančiame tarp Tigro ir Eufrato upių.

Įrodymus, aptiktus Šumerų valstybėje, Mesopotamijoje, istorikai datuoja ne anksčiau kaip 3500 metų pr. m. e., tačiau yra įsitikinę, kad pirmieji pasaulio naujakuriai pradėjo auginti miežius alui ir/ar duonai ne anksčiau kaip 10 000 metų pr. m. e. Daugelis įtaria, jog medžiotojai-rinkėjai, evoliucijos laiko juostoje gyvenę prieš šumerus, taip pat gamino alų ir atsitiktinai, talpyklose, pripildytose oru kvėpavusiomis mielėmis bei lietumi permirkusiais laukiniais grūdais, sukūrė tam tikrą svaigalą.

Nors jie ir nesutaria dėl senumo ištakų, archeologai, studijuojantys fermentaciją, sutinka dėl vieno klausimo – didžioji dauguma senųjų aludarių buvo moterys. „Kol vyrai buvo išvykę į medžioklę, moterys lauke rinko ingredientus, kurių joms reikėjo tam, kad galėtų gaminti kitą maistą bei gėrimus, kurie derėtų su vilnoniais mamutais ar mastodontais“, teigia daktaras Patrikas Makgovernas (Patrick McGovern), Pensilvanijos universiteto biomolekulinių archeologas, nustatęs, jog Mesopotamijos geriamieji indai buvo pripildyti seniausio žinomo miežinio alaus.

Kai mūsų klajokliai protėviai suprato, jog jie gali pakeisti savo gyvenimus sodindami miežius, kviečius bei kitus grūdus, tai tapo nuolatine veikla. Tačiau jie nebūtinai pakeitė darbo paskirstymą. „Moterys buvo tos, kurios virė namų ūkio fermentuotus gėrimus“, sako Makgovernas apie ankstyvąsias visuomenes.

Šumerų moterys virė mažai alkoholio turintį alų religinėms ceremonijoms bei kaip dalį kasdienio maisto raciono. Šumerų alaus virėjos buvo didžiai gerbiamos, iš dalies dėl to, jog greičiausiai jos taip pat buvo laikomos aukštinamos alaus deivės, Ninkasi, atstovėmis. Šumerai manė, jog Ninkasi prižiūrėjo virimo procesą ir dievams „dirbo“ kaip pagrindinė aludarė, kuri dovanojo žmonėms alų tam, kad išsaugotų taiką ir skatintų gerovę. Jie išreiškė savo didžiulę pagarbą istoriniame seniausiame užrašytame alaus recepte – „Himne deivei Ninkasi“.

Du tūkstančius metų iki Kristaus ir maždaug tuo pat metu, kai įsibrovėliai nugalėjo Šumerą, ant savo buvusių kaimynų pasiekimų iškilo Mesopotamijos miestas Babilonas. Kaip ir jų pirmtakai, babiloniečiai didžiai gerbė moteris. Babilonijos moterys turėjo teisę į skyrybas ir nuosavą verslą bei turtą, o kai kurie istorikai teigia, jog yra tokia galimybė, kad jos dalyvavo vienuose pirmųjų pasaulio prekybų, kuomet pardavė savo alų, naudodamos naujas buhalterinės apskaitos bei rašto formas. Moterys buvo skatinamos dirbti smuklių prižiūrėtojomis ir profesionaliomis kepėjomis/aludarėmis.

Archeologai mano, jog babiloniečiai ar šumerai buvo atsakingi už alaus virimo pristatymą savo kaimynams egiptiečiams. Egipto gyventojai garbino alaus deivę, vardu Tenenit, ir pasakodavo istorijas apie deivę Hator/Sekhmetą, kuri išgelbėjo žmoniją nuo žlugimo dėl besaikio valgymo bei gėrimo. Hieroglifai vaizduoja moteris, verdančias alų ir geriančias jį per šiaudelius, kuriuos, anot istorikų, greičiausiai išrado Babilonijos alaus virėjai tam, kad jie pervertų storus putos sluoksnius, plūduriavusius virš jų produkto.

Tikėtina, jog iš pradžių, Egipto alaus virimu užsiimdavo namų šeimininkės, tačiau įrašai rodo, jog šalyje paplitus alaus darykloms, orientuotoms į „gamybą“, alaus virime vyrai pakeitė moteris ir tos moterys buvo nustumtos į antraplanius vaidmenis. Gali būti, jog šis alaus daryklų korporatizavimas ir privedė Egiptą bei jo įtakingiausią moteriškos lyties valdovę prie jų žlugimo. Remiantis Senovės istorijos enciklopedijos informacija, Kleopatra, paskutinė įtakinga Egipto faraonė, „link savo viešpatavimo pabaigos prarado populiarumą daugiau dėl įvesto alaus mokesčio (pačio pirmojo), negu dėl karų su Roma, už kuriuos alaus mokestis ir padėjo sumokėti.“

oktoberfestas ir rožiniai akiniai

Spalio mėnuo ir Oktoberfest yra du neatsiejami sinonimai. Nors Oktoberfest dažniausiai vyksta rugsėjį ir baigiasi pirmosiomis spalio dienomis (oh the irony). Šiuo metu Vokietijoje, Miunchene, vis dar vyksta kasmetinis Oktoberfest alaus festivalis, kuris turi gausybė mažų klonų visame pasaulyje. Tikrasis Oktoberfest vyksta būtent Miunchene ir jame dalyvauja šešios Miuncheno įsikūrusios alaus daryklos, tokios kaip Paulaner ar Spaten, tačiau net ir pačioje Vokietijoje galit surasti Oktoberfest kopijas kituose miestuose, kaip pavyzdžiui Berlyne – tik ten masiškumas kiek mažesnis, bet esmė ta pati. Aš pats esu dalyvavęs mini Oktoberfest, kuris vyko Grace, nuostabiame Austrijos mieste, bet gal apie tai nesiplėsiu. Geriau pakalbėkim apie patį fenomeną.

Kokia gi Oktoberfest esmė? Į šį reiškinį galima žvelgti dvejopai – užsidėjus rožinius akinius arba ne. Jeigu paklausit manęs – Oktoberfest yra toks festivalis, kuriuo metu esate su dar keliolika tūkstančių žmonių suvaromi į atvirą lauko palapinę, pasodinami ant pačių nepatogiausių sulankstomų suolų, prie daugkartinio naudojimo, bet vienkartinėmis medžiagomis surėdyto stalo. Tuomet stotingos vokietės įsispraudusios į įliemenuotas dirndl sukneles ir pilvoti vokiečiai sulindę į tradicinius bavariškus Oktoberfest lenderhosen (visada per mažus) sukasi aplink jus su penkiolika litrinių bokalų vienoj rankoj. Jūs, permokėdami nežmoniškas sumas, verčiat vieną alaus litrą po kito, užsikasdami druskuotomis baronkomis ir bratwurst sasyskomis su tušintais kopūstais po penkioliką eurų ir dievagojatės, kad čia žymiai geriau nei alaus bokštas Forto dvare prie karkos. Toks būtų neromantizuotas šios alaus šventės paveikslas. Bet juk čia tradicija, o tradiciją galima pavaizduoti ir komerciškai patrauklesnėmis spalvomis.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

it’s that time of a year again!

Deduosi savo rožinius akinius ir pasakoju jums, kad Oktoberfest istorija spalvinga – sakoma jog pirmasis Oktoberfest buvo skirtas karaliaus Liudviko vestuvių su princese Teresa paminėjimui 1810 m. spalio 12 dieną. Tuomet vokiečiai buvo kviečiami į pievą (Theresienwiese, vėliau vietinių pradėta vadinti tiesiog „Wiesn“) prieš miesto vartus atšvęsti šios karališkos šventės. Ta proga buvo surengtos ir žirgų lenktynės, kurias nuspręsta pakartoti ir kitais metais, o tai dažniausiai ir laikoma Oktoberfest tradicijos pradžia. Vėliau festivalis nuolatos plėtėsi ir augo. Sakoma, kad per 100-tąjį Oktoberfest buvo išpilta apie 120 tūkstančių litrų alaus ir jame dalyvavo maždaug 12 tūkstančių žmonių. Pats festivalis buvo atšaukiamas retai, tik dėl ligų, epidemijų, karų arba ekonominių sunkumų (po pirmojo pasaulinio karo). Naciams būnant valdžioje Oktoberfest buvo naudojamas kaip propagandos įrankis ir žinoma, žymiajame Weisn lauke žydai buvo nepageidaujami, o po Sudetų krašto aneksijos festivalis buvo pervadintas į Vokietijos imperijos folkloro festivalį. Tiesa, tas pavadinimas gyvavo tik metus, nes nuo 1939 m. iki 1945 m. festivalis nevyko dėl Antrojo pasaulinio karo. Vėliau ši tradicija buvo atgaivinta. Skaičiuojama, kad festivalio pradžios iki šių dienų festivalis nevyko tik 24-erius metus. 2013 metais (velėsnės patikimos statistikos neradau) Oktoberfest festivalį Miunchene aplankė 7,2 milijonai žmonių, buvo išgerta 6,9 milijonai litrų alaus, suvalgytos 5499899 vištos, 140225 poros kiaulienos dešrų ir pamestos 950 ID kortelės.

Tradiciškai Oktoberfest šventės metu geriamas Oktoberfest Märzen stiliaus alus (tokį pagal susitarimą gali virti tik tos šešios Miuncheno alaus daryklos) – vienas iš lagerių (apatinės fermentacijos alų) pradininkų, suformavusių ištisą vokiškąją ir stipriai prisidėjęs prie čekiškosios alaus tradicijos susiformavimo. Märzenbier alaus stiliaus istorija prasideda po Bavarijos hercogo Vilhelmo IV 1516 m. išleisto „alaus grynumo įstatymo“ (Reinheitsgebot), nustačiusio alaus virimo sezoną nuo šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv. Jurgio (balandžio 23 d.), ir jo sūnaus Albrechto V dekreto, visiškai uždraudusio virti alų per likusius 5 vasaros mėnesius. Galutinai Märzenbier susiformuoja tik XIX amžiaus antroje pusėje. Tuomet kai kuriose Vokietijos ir Austrijos vietovėse alus tradiciškai raugtas labai žemoje temperatūroje (apatinė fermentacija). Tokį alų darydavo žiemą, o vėliausiai – kovo mėnesį, todėl vokiškai jis vadinamas Märzenbier (kovo alus). Atšilus orams gamyba sustodavo, todėl žiemą reikėdavo prigaminti tiek alaus, kad užtektų ir šiltuoju metų laiku. Žiemą pagamintas alus per vasarą brandintas šaltuose sandėliuose (vok. Lagerung), iš čia greičiausiai ir kilo kitas šios alaus kategorijos pavadinimas lageris (vok. Lager – sandėlis). Alui bręstant žemoje temperatūroje, statinėse lėtai vykdavo antroji fermentacija (vok. Nachgärung, angl. conditioning), kurios metu alus prisisotindavo angliarūgštės, mielės nusėsdavo statinių dugne, alus būdavo ypatingai skaidrus ir gaivaus skonio. Paskutinės statinės būdavo suvartojamos per rudens šventes Oktoberfest, todėl Märzenbier ir Oktoberfestbier yra paradoksalūs sinonimai. Bavarijoje Märzenbier buvo aukščiausios alaus kokybės etalonu.

oktoberfest ir rožiniai akiniai

Muncheno dunkelis iš Vienos

Austras Antonas Dreheris (1810-1863), aludario iš Švėchato prie Vienos sūnus, beruošdamas perimti šeimos verslą: stažavosi Sedlmayrų darykloje Miunchene (dabar žinoma kaip Spaten alaus darykla), po to Anglijos ir Škotijos daryklose, kur tyrinėjo angliškus salyklo apdorojimo metodus, kuriuos pritaikė Švėchate. 1841 m. Vienos publikai jis pristatė savąjį raudono gintaro spalvos pramoninį Märzenbier, sužavėjusį imperijos sostinę. Šiandien jo sukurtas alus priskiriamas šviesiesiems lageriams (pale lager) ir vadinamas Vienna style lager (arba amber lager, Schwechater Lager). Dreherio lageris laimėjo medalius Vienos (1853) ir Paryžiaus (1862, 1869) parodose, o 1861 m. imperatorius Pranas Juozapas I jam skyrė ordiną už nuopelnus.

Nepaisant komercinės sėkmės, čia Märzenbier stiliaus formavimasis nesibaigia ir iki dabartinio Oktoberfest alaus jam kelią skynė ne tik recepto tobulinimai, bet naujausi technologiniai atradimai ir jų pritaikymas. 1873 m. inžinierius Carlas von Linde (1842-1934), dirbęs Sedlmayrų (Spaten) daryklai Miunchene, sukonstravo elektrinę šaldymo mašiną. Pasitelkus jo išradimą, pramoninis lagerį buvo galima daryti ištisus metus. Dar svarbesnis buvo pirmųjų mikrobiologų indėlis pramoninės aludarystės plėtrai. Revoliucinis Louiso Pasteuro (1822-1895) atradimas (1861) – rūgimas esąs ne cheminės, o biologinės prigimties – turėjo praktinę vertę aludarystei. Kopenhagos „Carlsberg“ alaus daryklos savininkas Jacobas Christianas Jacobsenas (1811-1887) 1875 m. darykloje įkūrė mikrobiologijos laboratoriją, kuriai vadovauti 1879 m. pakvietė patyrusį chemiką ir biologą Emilį Christianą Hanseną (1842-1909). 1883 m. jis išgrynino apatinės fermentacijos mielių štamą, pavadinęs jį Saccharomyces pastorianus Louiso Pasteuro garbei. Šiandien ši hibridinė mielių rūšis geriau žinoma pagal Kopenhagos alaus daryklos pavadinimą Saccharomyces carlsbergensis ir viso pasaulio alaus daryklose naudojama lagerio gamybai. Ir nuo to laiko lageris pradėjo karaliauti verdamo alaus kategorijose ir vienu metu net 85% viso pasaulyje išverdamo alaus buvo apatinės fermentacijos. Ne išimtis ir Oktoberfest, kuris po šių technologijų atradimų ir ištobulintų Märzenbier receptų tapo neatsiejamas nuo vokiškosios alaus pilimo tradicijos ir ilgainiui išpopuliarėjo visame pasaulyje.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Vasara baigėsi. Man asmeniškai šita vasara buvo nerealiai darbinga – prie savo nuolatinės veiklos Prohibicijoje pridėjau dar vieną darbą – tapau barmenu Alaus Bibliotekoje. Panorau susipažinti su baro virtuve iš vidaus ir negalėjau praleisti progos padirbėti viename iš geriausių Vilniaus barų. Taip pat baigiau mokslus Vilniaus universitete, oficialiai tapau istorijos magistru. Dėl šios priežasties buvau pristabdęs blog’o rašymą. Vien magistro parašymas per mėnesį suvartoja visą norą rašyti ką nors on the side. O dar papildomai paruošiau porą skyrių naujai knygai apie alų, kurie, labai tikiuosi tiks redaktoriui ir anksčiau ar vėliau pasirodys prekyboje. Tai dar viena mūzas vagianti ir rašymo džiaugsmą valganti hidra, po kurios šėlsmo teko ieškoti naujų įkvėpimų.

Vieną iš tokių įkvėpimų vėl sėsti prie klaviatūros pasiūlė Lietuvos aludariai, nes jų vasara buvo kažkas anbilyvibl. Tiek naujienų aš jau senokai nepamenu – daug ką pasako ir pats faktas, kad net ne visas spėjau sugaudyti ir tikrai ne apie visas paskelbiau BeerGeek facebook’e. Taigi, šiandien Jums pristatysiu asmeninį Lietuvoje išvirtų vasaros alų TOP 5 ir labai tikiuosi, kad jūs tą patį padarysit komentaruose.

Pirmiausiai reikėtų pradėti paminint kelis alus, kurie nors ir buvo labai geri, bet neprisikasė iki mano penketuko. Jeigu seniau sukdavau galvą kaip man čia tuos penkis alus įtraukti, tai dabar susidūriau su problema, kurių alų neįtraukti. Bet gi čia malonus galvos skausmas, ane? Taigi, pirmiausiai norėčiau paminėti, kad Tikras Alus kolaboracija su Apynio bravoru sugrįžo. Vasaros griausmas, kiekvienam lietuviui pažįstamas dėl vienos liepos mėnesio savaitės ir vėl buvo pristatytas į kelis geriausius Lietuvos barus. Prisipažinsiu, kad nuo alaus pristatymo iki kol man teko jo paragauti nubėgo ne viena bačka. Man daug pasakojo, kad pirmas virimas buvo silpnokas, todėl antrame buvo naudojama daugiau apynių ir pasirinktas kiek patobulintas receptas. Aš pats paragavau tik antrąjį virimą ir man labiausiai įsiminė labai lengvas angliškam golden ale’ui būdingas apynio poskonis ir ganėtinai stiprus salyklinis skonis. Sunkiai kilo ranka nustumti šį alų į šeštą vietą, bet galiausiai taip nusprendžiau, todėl, kad praeitą vasarą šis alus man paliko geresnį įspūdį.

Kitas alus, kurio nebus mano penketuke – Dundulio virimas specialiai Mėnuo Juodaragis festivaliui. Alus su kadagio uogomis į penketą nepateko, nes tiesiog jo vis dar neparagavau (greičiausiai ir neparagausiu).

Taip pat reikėtų paminėti ir Sakiškių bravoro Gin&Tonic IPA, kuri sukėlė dvejopus jausmus. Paragavus pirmą kartą alus neįsiminė, pasirodė nuobodus, nelabai tvarkingas. Antrą šansą šiam alui suteikiau po keletos dienų ir tuomet jis man atsiskleidė žymiai įdomiau – daugiau toniko, daugiau skonių, bet galbūt šiek tiek per daug. Nors sausas finišas buvo žeurei geras.

O toliau – startinis penketas.

Tvirtai penktoje vietoje įsitaisė Dundulio bravorių Saulenis. Oficialiai auksinis elis, o neoficialiai – vokiškas Kölsch stiliaus alus. Jeigu kyla klausimas kodėl neoficialiai, tai tik todėl, kad Kölsch stilius yra saugomas regioninės nuorodos ir oficialiai verdamas tik Kiolno regione. Šitą alų Simonas pristatė dar vasaros pradžioje ir tai buvo viena pirmųjų naujienų – naujas, Lietuvoje nematytas alaus stilius, bei įdomus apyniai. Žvėryno Špunkoje vykusiame pristatyme, vienas iš Dundulio vedlių pasakojo, kad Sauleniui parinkti neįprasti apyniai – Saphira, Poliaris ir Mandarina. Lyg to būtų maža – alus sausai apyniuotas su Poliaris apyniais, kurie alui suteikia lengvą mėtų aromatą ir poskonį. Visa tai sujungus gavome Saulenį – labai lengvo kūno, šiek tiek drumstą alų, kurį puošia standi, balta puta. Kvape jaučiami šiaudai, žoliškas/žemiškas apynys, kiek saldokas medaus ir bananinių esterių mišinys. Alaus karbonizacija pakankamai aukšta, skonis vandeningas, kiek karstelėjęs, bet gerai subalansuotas šieniškais salyklo intarpais. Saulenyje nemažai žolelių skonių ir kvapų, bet juos surinkti į bendrą ir apibrėžiamą paletę gan sunku. Ieškant galima apčiuopti šiek tiek mėtos, ką tik nupjautos žolės ar juodųjų serbentų aromatų/skonių.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Dundulio Saulenis

#4 – Genys the IPA. Buvau šio alaus pristatyme Marse ir tuomet aludariams sakiau, kad vasarai šis alus gali pasirodyti kiek per stiprus. Genio aludaris Jonas, tuomet man užsiminė, kad mąsto apie kiek silpnesnį šio alaus variantą. Vis dėlto, dabar jau nepamenu apie kokį stiprumą mes tuomet kalbėjome, nes kaip ir įprasta, kad American IPA būna stipresni ir sodresni, o šita the IPA ne išimtis. Pats alus, nors ir nėra stulbinančiai kartus ar ypatingai lengvas, yra ganėtinai gaivus ir dabar atmintyje perbėgęs visus kartus kuomet teko šio alaus atsigerti, drąsiai jį pastačiau į ketvirtą poziciją. Šiai IPA parinkti tradiciniai triple C apyniai (Centenial, Columbus ir Cascade), bei Summit, nes cituoju „man pasirodė, kad reikia“. Salyklinę bazę sudaro Golden Promise salyklas. Bendras rezultatas? Kiekvieną kartą ragaujant šio alaus mane stebindavo jo šviežumas – atrodė, kad patiekiamas alus buvo ką tik ištekėjęs iš fermenterio – nuostabus apynio kartumas, žoliškumas, eteriniai aliejai (suteikiantys malonų pušyno ir citrusų aromatą), lengvas kūnas, kiek aukštesnė karbonizacija ir vos jaučiamas salyklo saldumas. Paragavus net nesijausdavo, kad alus tarsi ir nelabai sesijinis. Lygiai taip pat pasimiršdavo, kad temperatūra lauke jau senokai perkopus 25 laipsnius Celsijaus. Vat taip ir susigyvenau su Geniu ir todėl jam ir skiriu #4 vietą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Genys the IPA

Kad ir kaip gerai šią vasarą dirbo dauguma mūsų craftinių aludarių, bet visišku nugalėtoju (mano širdies ir gomurio čempionu) turiu paskelbti Sakiškių bravorą. Vyrukai iš Sakiškių padirbėjo stulbinančiai. Aš jau trumpai papasakojau apie jų Gin&Tonic IPA, kuris nors ir buvo labai įdomiai surėdytas, bet nepaliko tokio įspūdžio, kaip šitie trys alūs:

#3 – naujas IPA receptas ir 5,5% raumuo (buvo 7,2%). Aš nežinau ar jie skaito ką rašau ir komentuoju Untappd (toks socialinis tinklas mėgstantiems registruoti kiekvieną išgertą bokalą), bet po jų IPA (7,2%) pasirodymo rašiau, kad norėtųsi silpnesnės versijos geriems orams. Tai vat jie paėmė ir padarė: silpnesnė, geresnė ir sesijinė IPA su ta pačia triple C bomba. Pirmą kartą paragavus šios IPA pasijutau tarsi Amerikoj (nors ten niekada ir nebuvau) – buvo nerealiai gerai. Apynio kartumas, beveik jokio salyklo, tokia tvarkinga, išbaigta. Neradau prie ko prikibti. Vienintelis note’as telefone sako: „kur puta?“. Jeigu tai vienintelis priekabis, tai klausimų kaip ir nekyla. Tačiau Sakiškės šiltajam sezonui pasiruošė taip gerai, kad tokia IPA prasibrovė vos iki trečios vietos.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

sakiškių american ipa vertinamas untappd

#2 – Sakiškių Gose su avietėmis. Ir /o-mai-gudnes-jebus-kraist-hauli-kau/ jeigu praeitam sezone gose’as buvo kaip eksperimentas, pirmasis blynas, kuris kiek prisvilo, tai antras kartas buvo ameizing. Tai tikrai nebuvo alus kiekvienam, bet jis buvo išvirtas nuostabiai (mano asmeninė nuomonė, paremta palyginimu su to Ol Gose to Holywood). Gose tai toks vokiškas alaus stilius kilęs iš Leipcigo regiono, kuris vadinimas šalia tekančios Goslar upės vardu. Laikais kai upės vanduo aprūpindavo aplinkines alaus daryklas vandeniu alus buvo natūraliai sūrus (įsivaizduokim alų, kurio pagrindas Vytauto mineralinis vanduo). Dabar siekiant atkurti tradicinius skonius Sakiškių aludariai pasitelkė druską (sako Himalajų, jei kam nors atrodo, kad ružava druska turi kitokį skonį, nei balta) ir dar užmetė keletą (šimtų) kilogramų aviečių (nes vokiečiai išvis siūlo šitą stilių ir berliner weisse gerti su sirupu) – galutinis rezultatas yra toks nepakartojimai gardus, kad net visiški alaus analfabetai atėję į Alaus Biblioteką gerdavo pokalą po pokalo. Tereikėdavo paminėti, kad pirmas gurkšnis nepratusiam bus itin rūgštus, o toliau skonio receptoriai vis labiau pripras prie keisto šio alaus stiliaus skonio ir vualia. Antra vieta ir pasiūlymas tęsti pradėtą darbą.

viso gero, vasara! (vasaros top 5)

Sakiškių alus Gose with Raspberries #sooopink

#1 – Sakiškių Corn Lager. Aš nesiplėsiu pasakodamas apie alų, nes savo redneckiškus viražus, kuriuos man sukelia Corn Lageris jau esu aprašęs. Dar kartą garsiai pasvarstysiu ar Sakiškių aludariai skaito, ką aš rašau, nes tai jau antras sutapimas. Pirmą kartą apžvelgdamas šitą alų sakiau, kad jam nepamaišytų gera sauja papildomų apynių, kurie subalansuotų perdėtą kukurūzo saldumą. Taip jie ir padarė – įmetė gerą kiekį Citra apynių ir padarė beveik neįmanomą dalyką – gerą, sesijinį, craft lagerį (tokį, kuris žengia koja kojon su vokiškom ir čekiškom legendom ir yra galva geresnis už itin nuvylusį Brewdog This.Is.Lager). Tarsi žaibas iš giedro dangaus nustebinęs mano skonių receptorius, šis alus iškart tapo mano vasaros favoritu. Kiekvienas pub’as, kuris šios gėrio neturėjo gali griaužti nagus. Tiesiog. Pirma vieta, nes alus yra sesijinis, neįkyrus, skaidrus (ko trūko pirmoje versijoje) ir dar lageris. Gerais laikais gyvenam!

degustacija Sakiškių Corn Lager

sweet home Alabama. Living the redneck dream

Pabaigai tik paminėsiu, kad geri Sakiškių darbai su vasara nesibaigė. Visai neseniai buvo pristatytas viskio statinėse brandintas angliškas imperial porteris ir sour pale ale’as, kurį įkvėpė To Øl Sur Simcoe. Taip pat buvo patobulintas ir angliško bitterio receptas. Man kyla vienintelis klausimas – ar spėsiu viską paragaut? O šiaip tai, pagaliau sugrįžo sekmadienio skaitiniai ir jūsų top 5, 3 ar tiesiog vasaros top laukiu komentaruose.

P.S. mane galite sekti ir socialiniame alaus tinkle Untappd – https://untappd.com/user/TomasBeerGeek

blogerių savireklamos savaitė 2016 | beergeek’o skaitiniai

Kiekvienais metais blogerių tarpe vyksta iniciatyva pavadinimu blogerių savireklamos savaitė, kurios sumanytojas yra bene žinomiausias Lietuvos žiurkėnas – Rokiškis Rabinovičius. Šie metai netapo išimtimi. Pirmą kartą prie šios savaitės norėčiau prijungti ir BeerGeek.lt, nes jeigu jau bandau atgaivinti blog’ą iš mirusių, tai reikia naudotis tokia proga.

Blogų aš skaitau daug ir dažnai, nes man patinka pati internetinio dienoraščio idėja – nevaržomos laisvės ir kūrybos siekis, rašymas be formatų ir rėmų. Tiesa, turiu pastebėti, kad didelę dalį mano skaitomų tekstų parašo ne lietuviai, nes labiausiai mane dominanti blogų tema – alus – Lietuvoje yra aprašoma gana skurdžiai. Šiandien parašysiu apie kelioliką savo skaitomiausių blogų įvariomis temomis, o pradėsiu, žinoma, nuo alaus.

Pirmasis mano alaus blogo pasirinkimas nuo pirmųjų BeerGeek’o dienų buvo tikrasalus.lt – tai vieta, kuri įkvėpė mus pradėti savo blogą. Pagrindinis Tikro Alaus blogo autorius, ramtynas, buvo vienas pirmųjų, kuris pasveikino mus prisijungus prie Lietuvos blogosferos. Tikro Alaus tekstai labai informatyvūs, paliesdavo aktualias temas. Taip pat nevengdavo antropologinių ir socialinių įžvalgų, todėl įrašai patapo įdomus ir iš profesinės (jeigu taip galima pavadinti studijas universitete) pusės. Apmaudu, kad dabar tinklapis atnaujinamas retai, bet still, šitą blogą galima naudoti kaip archyvą ir karts nuo karto perskaityti šį bei tą naujo. Dažniausiai apie tai prie ko rankas prideda ir pats ramtynas. Galbūt ateityje ateis dar vienas aktyvumo periodas.

Kitas blogas mano alaus saraše yra mgkolekcija.wordpress.lt . Šitas tinklaraštis šiuo metu vienas aktyviausių alaus scenoje. Dažniausiai sutinkami tekstai apie alaus degustacijas, bet kadangi blogo autorius, Modestas, yra puikus fotografas – bloge galima aptikti ir foto apžvalgų. Vis dėlto didžiausias šio blogo turtas yra ragauto lietuviško alaus katalogas. Man dažnai nekyla rankos ragauti dalies Lietuvoje verdamos produkcijos, bet dvejodamas ar verta gadinti savo skonio receptorius perkant tam tikrą produktą visada stengiuosi užmest akį, ką apie juos yra parašęs Modestas.

Dar vienas blogas, kurio stiprioji pusė yra alaus degustacijos – breadandbeer.lt . Šitas blogas lietuviškoje blogosferoje išsiskiria tuom, kad: a) ilgą laiką naudojo tik Twitter ir Instagram komunikacijai socialiniuose tinkluose; b) rašo ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Ir rašo jie tikrai gerai. Taip pat šiuo metu yra ganėtinai aktyvūs. Vizualiai vienas iš geriausiai tvarkomų blogų, kuriame degustacijos ima viršų, bet nepamirštama aptarti karščiausių alaus scenos renginių ar pasidalinti kelionių įspūdžiais. Pastarųjų palinkėsiu daugiau ateinančiais metais.

Jeigu Lietuvos alaus blogosfera žengsime toliau pasieksime pingvi.com . Pingvinai taip pat aktyvūs, o jų blogas išsiskiria pateikiama informacija – tai tarsi įdomiausių užsienio alaus naujienų (straipsnių) ir lietuviškų alaus naujienų degustacijų mišinys. Vienas iš senesnių ir vis dar aktyvių lietuviškų alaus blogų.

Dar keli verti paminėjimo alaus blogai yra: nulis.lt – dabartinio Vilkmergės someljė Vidmanto asmeninis tinklaraštis kuris, jeigu manęs neapgauna atmintis, prasidėjo nuo namo statybų blogo dar tuomet, kai blogai man išvis nerūpėjo. Vidmantas nepamiršta ir alaus, apie kurį galima paskaityti ne viename įraše. Kitas blogas – alusalus.lt – buvo labai aktyvus ir rašantis apie viską, netgi, kas man labai patiko, ne tiek apie degustacijas kiek apie patį alų ir alaus kultūrą. Jie netgi dalyvavo LOGIN ir pasirodė labai neblogai, tik paskutinę akimirką juos aplenkė kažkoks komercinis tinklapis su dideliu marketinginiu biudžetu. Tačiau, paskutinis įrašas alusalus bloge buvo patalpintas 2015 metų vasarą ir tuomet prasidėjo štilis. Tikiuosi jis greitai baigsis.

Tai yra bene viskas ką aš skaitau iš lietuviškos alaus blogosferos, tačiau tai tikrai nėra vieninteliai mano skaitomi blogai. Gana daug dėmesio praleidžiu naršydamas maisto ir kitų alkoholinių gėrimų blogų pasaulyje. Vėlgi, Lietuvoje jų nėra labai daug, bet yra keletas, kuriuos tikrai rekomenduoju.

Pirmiausiai norėčiau paminėti Urtės iš Čiop Čiop asmeninį tinklaraštį apie maistą ir vyną – dervynas.lt . Tai matyt vienas populiariausių tokio tipo blogų Lietuvoje. Vizualiai labai gražus ir tvarkingas asmeninis tinklaraštis, kuriame aktualiausios restoranų naujienos, trendai, vyno paprotinimai. Tikrai geras ir rekomenduotinas blogas, kurio gali pavydėti alaus scena Lietuvoje.

Kitas, visiškai neseniai pradėtas, todėl vargu ar daug kam jau žinomas blogas apie gėrimus, o tiksliau apie viskį – mywhiskydiary.net . Blogo autorė yra lietuvė gyvenanti Škotijoje ir dirbanti viskio distilerijoje. Rašo apie viskį ir viskio kultūrą pasaulyje ir svarbiausia rašo lietuviškai. Tai yra wow man, kaip gėrimų entuziastui, visiškai kitoks požiūris į alkoholinių gėrimų blogą. Daug asmeninių patirčių, „vidinės“ informacijos ir viskio istorijos/gamybos subtilybių. Viskis yra stipresnysis alaus brolis, todėl šitas blogas yra bene geriausia kas galėjo nutikti lietuviškoje blogosferoje.

Norėčiau paminėti ir kelis maisto blogus: storaspomidoras.lt ir puodas.lt . Apie pomidorą sužinojau po parašytos Žmogšalos festivalio apžvalgos ir nuo to laiko karts nuo karto patikrinu šio tinklaraščio naujienas. Ten gausu informacijos apie receptus, pirkinius, restoranų apžvalgas – visko po truputį, visko gana daug. Antrasis „maistinis“ blogas, puodas.lt, yra alaus blogo breadandbeer.lt bendraautorės Ignės kurinys (bent jau taip spėju). Apie blogą sužinojau tik prieš kelias dienas, bet jūs nueikit patikrinkite receptus. Verta! O jeigu prie kiekvieno recepto dar pasiūlytų ir tinkamą alaus stilių ar net konkretų alų, būtų wow!

Aš taip pat skaitau gana daug blogų, kurie nėra susisiję su gėrimais ir/ar maistu. Pasidalinsiu vos keletu iš jų, kurie mano nuomone yra išskirtiniausi. Pirmiausiai, žinoma, jau gana senai skaitau Rokiškį Rabinovičių (rokiskis.popo.lt), nes man patinka napalmu deginamos vatos kvapas. Rokiškį suradau ieškodamas informacijos apie sovietmečio erą Lietuvoje ir likau užkabintas nuo pirmo teksto. Tai yra maždaug tas dėl ko man patinka skaityti blogus – savitas, neformalus rašymo stilius, kandžios pastabos, daug asmeninės nuomonės – visa kas gali būti geriausia bloge. Kitas blogas, kuris yra mano antrojo hobio įtaka – istorijos įdomybės (istidom.lt). Dažnai atnaujinamas blogas, kuriame gausu įdomių istorinių trupinių. Net nežinau ar verta plačiau pasakoti, greičiausiai ne.

Dar vienas mano skaitomųjų sąraše yra mano buvusio grupioko blogas – Pakelės Mažvydas (pakeles-mazvydas.blogspot.lt/). Prisipažinsiu, jeigu autorius nebūtų mano grupiokas apie šitą lietuviškos blogosferos kampą žinočiau tiek pat kiek dabar žinau apie baletą. Bet karts nuo karto į šitą blogą užsuku, nes man patinka spinduliuojama žodžio ir minties laisvė, bei aštrūs pasisakymai aktualiomis socialinėmis temomis. Na bent jau aš taip interpretuoju tekstus. Pasižiūrėkit ir įvertinkit patys.

Užsuku ir į kitą interneto pusę (galima ją pavadinti tamsiaja) – skaitau ir blaivybės žodžio skleidėjus. Mano akimis vienintelis žmogus, kuris rašydamas remiasi ne tik emocijomis, bet savo žodžius bando pagrįsti yra neseniai į politiką su žaliaisiais pasukęs Aurelijus Veryga (http://blaivus.blogspot.lt/). Nors valstiečių partija parsiduoda su paskutine populistine blaivybės banga, bet šito žmogaus tekstai verti dėmesio, vien dėl to, kad jis už blaivybe pasisako ne pirmus metus. Sutinku su juo nedažnai, bet kai kurios idėjos svarstytinos, todėl paskaityti verta.

Na ir šiam kartui paskutinis, penkioliktasis mano skaitomųjų sąraše – dansu.lt . Blogas, kuris jau senokai išaugo blogo apibrėžimą, bet vis dar mėgsta ir gali pasisakyti aštriai. Jį pradėjau sekti, kuomet blogas pradėjo rašyti apie alų. Tiesa tik apie crafty, bet jų pateikiama rinkos statistika pasirodė įdomi, o dabar ten karts nuo karto sugrįžtu pasidomėti komunikacijos ir technologijų naujienomis.

Kokius blogus skaitot jūs? Pasidalinkit ką praleidau iš alaus blogosferos.

P.S. blogai surašyti atsitiktine tvarka.

Cheers!

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

taip atrodo presuoti apynių spurgai ir nuotraukoje beveik neįžiūrimos granulės. Apyniai: cascade ir centennial

Prieš kiek seniau nei savaitę užsukau į „Savas Alus“ nusipirkti apynių Barcelona Beer Company alaus pristatymui. Turėjau sąrašą su keliolika apynių rūšių ir vienos negavau. Marijus pasakė, kad visa Citra yra užsakyta 2-3 metus į priekį. 2-3! metus. Wow!

Tada man toptelėjo, kad visas šitas subruzdimas, kuris kilo paskelbus, kad apynių derlius 2016 metais buvo 28 – 40% (duomenys skirtingi) mažesnis nei prognozuota yra jaučiamas jau dabar. Aišku, alaus bravorai turi apynių atsargų, bet jos greitai nyksta, o naujų apynių jau nebegausi. Didžiosios alaus daryklos turi kontraktus su apynių augintojais, todėl joms šita krizė nėra kažkuom labai ypatinga – jie savo apynius gaus. Bet jeigu tas pats apynių augintojas seniau augindavo apynius tiek pramoninei alaus daryklai, tiek papildomai parduodavo savo apynius be kontrakto, tai dabar tokie augintojai vos sugeba patenkinti apynių poreikį pagal turimus kontraktus.

Kodėl toks trūkumas atsirado? Priežastys yra kelios. Pirmiausiai, tai kiekvieną dieną pasaulyje atsiranda po kelis naujus indie bravorus. Tokie aludariai verda alų, kuris reikalauja maždaug šešis kartus daugiau apynių nei paprastas, pramoninis lageris. Ir nors verdami kiekiai neprilygsta pramoniniai aludarystei, bet tokių aluvirių kiekvieną dieną atsiranda bent po kelis!

Gerai, tarkime, tokia tendencija jau trunka dešimtmetį ir apynių augintojai prisitaiko. Plečiamasi, auginama vis daugiau apynių. Tačiau viename regione apynių išauginama žymiai daugiau nei kitame. Vienos klimato zonos tam tinka puikiai, kitos gi netinka visiškai. Pavyzdžiui – Amerikoje, kuri yra numeris 2 apynių augintojas pasaulyje, net 70% apynių išauginama Vašingtono valstijoje. Kitas pavyzdys – Lenkijoje apyniai yra naujas bumas žemės ūkyje, Lietuvoje tuo tarpu, genijai prieš mums įstojant į ES nepažymėjo varnelės ties apynių auginimu ir pas mus tam subsidijų negausi. Vadinasi ir su Lenkija ar kitom Europos šalimis nepasivaržysi ir apynių auginti pas mus neverta. O jie Lietuvoje auga. Augo ir tarpukariu ir tik sovietmečiu buvo paskelbtas planas apynius auginti Ukrainoje, todėl kaip tam periodui ir būdinga, visas gėris buvo išvežtas, o pas mus pradėta veisti rapsai ar dar kokie ten runkeliai. Šitoks apynio telkimas vienoje vietoje irgi daromas ne vien iš geros valios, tiesiog, toje klimato zonoje, valstijoje, valstybėje augantys apyniai yra patikrinti ir veisiami metai iš metų. Būtent ten gaunamas idealus skonio ekvivalentas – citra būna citrusinė/tropinė, mosaic auga tokie kaip citra „ant steroidų“ ir panašiai. Todėl aludariai taip pat siekia, kad citra keliautų pas juos būtent iš Vašingtono, kuriame kokybė yra patikrinta.

Toks apynio lokalizavimas ir sukėlė antrąją problemą – vienas prastas derlius Vašingtone ir bam! bendras pasaulio apynių derlius krenta dešimt procentinių punktų. Dar galima gyventi, rinktis iš kitų apynių. Tačiau taip jau sutapo, kad kol Amerikoje siautė neregėtos sausros ir niokojo pasėlius, tai Jungtinėje Karalystėje (kurioje buvo prognozuojamas normalus, net kiek didesnis nei įprasta derlius) staiga pasirodė apynių maras. Ir taip mes netekome dar dešimties procentinių punktų apynių derliaus. Tokia suirutė lėmė, kad mes kalbame apie dideles apynių stokos problemas.

Pirmoji apynių trūkumo auka Lietuvoje – Dundulio „Simkala“. Patys aludariai jau paskelbė, kad kuomet apyniai pasibaigs „Simkalos“ virimas bus nutrauktas. Priežastis – nėra apynių (o gal jie per brangūs). Teks arba keisti receptą arba sulaukti geresnių laikų apynių fronte (dabar paleido Simkalą su pakeistu receptu). Jeigu mūsų rinkoje nuostolių nebus daug, tai tarkime Amerikoje prognozuojamas tikrai kardinalus apyniuotų alų pokytis. Pavyzdys iš vieno straipsnio: Lone Pine IPA reikalauja 80 kilogramų ganėtinai brangių Simcoe apynių kiekvienam virimui ir tai yra tris kartus brangiau nei pagaminti tos pačios daryklos Skinny Dipping Stout, kuriam tereikia vos dviejų kilogramų apynių tokiam pačiam kiekiui alaus išvirti. Bet, pats aludaris sako, kad nors IPA ir yra nuostolingas produktas, bet tu privalai ją gaminti jei nori išlikti indie alaus rinkoje Amerikoje.

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

naujų indie bravorų augimas Europoje ir JAV

Dar viena problema, kurią galimą įžvelgti – aludario nenoras keisti recepto, kuris jam atnešė sėkmę. Cituoju iš to paties straipsnio: „citra, equinox ir mosaic apyniai šiuo metu yra bene sunkiausiai gaunami apyniai pasaulyje. Jų kaina Amerikoje svyruoja nuo 25 iki 30 dolerių už pound’ą. Ir tai yra be galo brangu, nes mano nuomone galima nusipirkti žymiai geresnių apynių, kurie kainuoja vos 10 – 12 dolerių už tą patį pound’ą„. Šioje vietoje daugiausiai laimi tokios alaus daryklos, kaip Sakiškių alus, kurios kiekvieną sykį gali išvirti tą patį alaus stilių, bet su kitais apyniais. Gan dažnai tokie eksperimentai pasiteisina.

Apynių trūkumas tikrai sukelia nemažą galvos skausmą aludariui. Tačiau galima įžvelgti ir teigiamą visos šios krizės pusę – mes susipažinsime su naujais apyniais ir skoniais. Asmeniškai, mano mėgstamiausias apynys – Nelson Sauvin – yra puikus naujojo pasaulio apynio pavyzdys. Auginamas Naujoje Zelandijoje jis dabar yra labai populiarus ir Europoje. Būtent Okeanijos žemyne apynių derlius buvo bene mažiausiai nukentėjęs.

Aš vis dar pamenu pirmą savo susitikimą su šiuo apyniu. 2014 metais po Labiečio organizuoto alaus festivalio Rygoje, užsukus į AleHouse Ramtynas iš Tikro alaus man rekomendavo paragauti 8wired bravoro iš NZ saison’o su Nelson Sauvin apyniais. Ir tai tiesiog buvo meilė nuo pirmo gurkšnio. Nuostabus vaisiškas apynys, kuris suteikia alui unikalų balto vyno poskonį. Nerealiai tiko saison’ui. Kiek vėliau pastebėjau, kad GAP’as siūlo Mikkeller single hop’ą su Nelson Sauvin, po kelių mėnesių pasirodė ir lambic’as su tais pačiais apyniais. Tada aš suvokiau, kad Okeanija jau tapo rimta žaidėja apynių rinkoje. Kažkada panašiu metu debiutavo ir Ramtyno red ale’as, kurio vos kelios bačkelės išvirtos Gintaro baro bravore išgaravo akimirksniu.

Dabar mes galime džiaugtis, kad apynius iš Okeanijos naudoja vis daugiau aludarių Lietuvoje. Ramtynas su Apynio bravoru išvirė net kelis ROPOS variantus su apyniais iš tolimojo žemyno. Taip pat ir Sakiškių alus turi savo pale ale’ą su Waimea apyniais, o Dundulis dar gan neseniai turėjo Wakatu elį su apyniais iš Naujosios Zelandijos. Ir čia ieškojimai prasidėję prieš kelis metus nesibaigia. Mane visai neseniai nustebino Sakiškių alaus naujasis anglas – English Bitter su Bramling Cross apyniais. Tai nebūtinai buvo apynių krizės rezultatas, bet manau alaus virimas su šiais apyniais buvo ilgai išieškotas ir kartu gerai apgalvotas, bei mano nuomone labai pasiteisinęs žingsnis. Daugiau tokių!

Mažas apynių derlius ir beįsisiūbuojanti apynių krizė be jokios abejonės turės įtakos alaus scenos formavimuisi. Galima sakyti, kad aludariai bus priversti ne tik ieškoti naujų apynių ir keisti senuosius receptus, bet kartu ir prisiminti kitus, salyklinio profilio alaus stilius. Juos bei sour’us turėtume matyti populiarėjančius kasdien. Vargu ar šita banga labai stipriai palies Lietuvą, nes naujienos pas mus užsuka po kelių metų. Nebent bus dar vienas derliaus badmetis.

Rašydamas šitą tekstą dažnai užduodavau sau klausimą ar Lietuvoje jau susiformavo kartesnių alaus stilių trendas? Jeigu RPD jau išvirė savo Bocmano ūsus, matyt jis atėjo, bet tikrai neišgyveno baisaus bumo. Humulupu tikrai buvo ir yra populiarus alus, Sakiškės turi savo IPA, bet pas mus dominuoja angliški/amerikietiški pale ale’ai, o tikrų apynių bombų nebuvo ir matyt nebus. Tuo pačiu Lietuvoje pastebiu kitą tendenciją – „užkniso jau tos IPA“, „duokit ką saldesnio“, „kiek dar bus peilų?!“. Kažkuriuo metu įvyko apynių persisotinimas arba jo net nereikėjo, nes pas mus tam rinka taip ir nesusiformavo. Aš bet kokiu atveju laukiu kuo daugiau įvairesnių alaus stilių ir apynių kombinacijų, bei aludarių inovatyvumo/interpretacijų. Todėl siūlau Pray For Hops – nes daugiau yra geriau!

Cheers!

#prayforhops

pray for hops – pasaulinė apynių krizė

apynyno vaizdas iš internetų

dar šiek tiek Talino

dar šiek tiek Talino

Westvleteren XII, be jokios abejonės geriausios lauktuvės iš Estijos

Antra diena Taline startavo gana lėtai (čia apie pirmą dieną). Dėl tokio tingumo galiu kaltinti tik save, bet tas tingulys iš manęs atėmė galimybę pamatyti Sori Brewing savo akimis ir susitikti su aludariais. Pavėluotai perskaičiau Vidmanto siųstą žinutę ir Google maps’uose susižiūrėjęs, kad nuo apartamentų iki daryklos man reikia keliauti per visą Taliną ir dar į priešingą pusę nei alaus festivalis, nusprendžiau, kad neverta plėšytis. Apsilankymus alaus daryklose atidėsiu kitiems estiškiems kartams.

Pusryčiams pasirinkom puikiai pažįstamą Coffee Inn. Vakar eidami link centro pastebėjome, kad vos kelių minučių atstumu nuo mūsų namų yra įsikūrusi kavinukė, o ryte supratom, kad tai estiškas Coffee Inn. Pasistiprinęs puodeliu juodos kavos ir avižine koše grįžau į kambarį susidėlioti dienos planų. Daug galvoti nereikėjo, nes didžiąją dienos dalį užėmė Talino alaus festivalis, bet iki to laiko dar reikėjo aplankyti alaus parduotuvę Uba Ja Humal ir pavalgyti.

Su manimi iki parduotuvės panoro eiti vienintelis Vladas, todėl su kitais sutarę, kur pietausime, išėjome pasižvalgyti po alaus lentynas. Iki Uba Ja Humal kelias vedė per visą Talino senamiestį. Oras buvo gražus, saulėta, bet ganėtinai šalta. Didžiąją dalį kelionės Vladas filmavo. Einant per senamiestį iki Baltijos jūros pakrantės kur įsikūrusi parduotuvė atkreipiau dėmesį, kad estams neegzistuoja sąvoka šalta – jeigu šviečia saulė, nesvarbu, kad lauke vos šeši laipsniai šilumos, lauko kavinės veikia pilnu pajėgumu. Žmonių netrūksta, lauko terasose gausu pašnekėsių, miestas labai gyvas, o kai kurie drąsuoliai kapoja ledus. Iki parduotuvės ėjome geras 20 minučių, bet net nepastebėjau, kaip praėjome galutinį tikslą. Teko sugrįžti.

 

Uba Ja Humal

Uba Ja Humal

Užėjus į parduotuvę vėl trumpam grįžo pavydas estams. Pasvėriau, kad ir mes turime kelias geras alaus parduotuves – Smagus Raugas ar Gero Alaus Parduotuvė, bet abejom dar šiek tiek trūksta iki tokio lygio. Nors, galbūt, reikėtų sakyt, kad pirmiausiai trūksta mums – pirkėjams. Alaus pasiūla Lietuvoje vis didėja, bet vat paklausa užstrigusi. Mes labiau linkę pavirkauti dėl kainų ir pirkti pigiai. Jeigu jūsų požiūris toks – parduotuvę siūlau aplenkti patrankos šūvio atstumu, bet jeigu norit paganyti akis ir paragauti ekstremalių gėrimų – užeikit.

Užėjęs į tokią parduotuvę, jaučiuosi kaip namie. Aplink daug žmonių, kurių pagrindinis tikslas, kaip ir mūsų – alaus festivalis. Mes su Vladu paklaidžiojame po parduotuvę, paganom akis ir aš nusižiūriu alų paragavimui. Uba Ja Humal gali nusipirkti alaus, jį įsiliet į taurę ir toliau tęsti savo spiritual journey po alaus pasaulį. Užsisakau lengvą Lehe bravoro grodziskie stiliaus interpretaciją. Pastaruoju metu itin domiuosi senaisiais mūsų kaimynų stiliais, tad šis lengvas kvietinis dūminukas kaip tik į temą. Nežinau ar verta daugiau plėstis kalbant apie šią vietą. Tiesiog įkelsiu kelias nuotraukas, kurios papasakos daugiau nei kelios pastraipos postringavo apie tai koks tą vidurdienį buvau sužavėtas. Tiek pasirinkimas, tiek aptarnavimo kokybė – super! Gera nuotaika prieš festivalį pasirūpinau, o lauktuvėms nusipirkau Westvleteren XII ir tai buvo tari cherry on top visam mano Talino experience’ui.

Parduotuvėje užtrukom ilgiau nei planavom. Tai supratę pagriebėm lauktuves ir gan greitai žingsniavome papietauti. Su draugais susitikome restorane Pegasus – tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas, tiesiog pirmajame nebebuvo laisvų vietų, tad mus nukreipė į savo dukterinę vietą. Trumpai – likau nustebęs. Pirmiausiai, restorane buvo ale alaus korta. Alus kone visas vietinis, keturios skirtingos indie alaus daryklos. Padavėja labai maloni, gali papasakoti apie visą turimą produkciją. Prieš festivalį nusprendžiau pasirinkti to paties Lehe bravoro session IPA, vos 2,7 % alus buvo puikus pasirinkimas einant į imperinių gėrimų fiestą. Pasirinktas lėtai troškintas ėrienos kaklas galbūt nebuvo idealiai tinkantis patiekalas prie tokio lengvo alaus, bet pietų esmė buvo šiek tiek kita. Restoraną galiu rekomenduoti – tai nėra pasaulinės klasės stebuklas, bet tikrai nebloga vieta pavalgyti visiškai šalia Talino centro.

Po pietų laukė pusvalandžio kelionė į #TCBW2016, o didžioji dalis kelio driekėsi Baltijos jūros pakrante. Na nevisai San Tropezas, bet buvo galima pasižvalgyti, ėjome senu pramoniniu rajonu, o ir pats festivalis vyko panašioje aplinkoje. Apie jį jau esu rašęs, tad jeigu neskaitėt galit tai padaryti čia.

Neslėpsiu, kad po tokio epinio festivalio tikrai ilgai nedvejojau ar verta važiuot į barą afterparčiui. Ypač, kuomet draugai jau buvo užrezervavę vieną staliuką ir laukė mūsų Koht bare. Tenai po festivalio atvažiavo tikrai ne vienas iš lankytojų ir net dalyvių. Pati vieta tikrai neatrodė įspūdingai, tokia šiek tiek landynės tipo, kiek hipsteriška, senovinė. Instant minusas už tai, kad buvo tik vienas ir bendras tualetas. Barmenės ir barmenas sunkiai kalbėjo angliškai, bet esmę suprato. Paulius pasiūlė prašyti local ir duos tikrai ką nors gero, nes jis taip darė pastaruosius penkis kartus. OK, pasiklioviau patarimu. Pasirinkimas tikrai milžiniškas, net nesivarginau klausti kiek jie turi alaus buteliuose, bet labai daug. Tiek daug, kad nesugeba jo viso sužiūrėti. Iš penkių ten paragautų alų du buvo su pasibaigusiu galiojimu. Tiesa, juos man be problemos pakeitė, bet vieną sykį paprašius pakeisti į kokį nors kitą local alų, gavau dar vieną jau negaliojantį. Ir šiaip, aš gan retai žiūriu į datą ant etiketės, bet kuomet alūs yra lengvi, kone sesijiniai, tai tas nurūgštėjimas būna labai nekažką. Bendras Koht įspūdis – vidutinis: alaus pasirinkimas labai geras, aptarnavimas, aplinka ir galiojimo datos galėtų būt geresnės. Bet gal ir lūkesčiai po tokių gerų pirmųjų vietų ir epinio festo buvo kiek per aukšti.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti Taliną ir visą šią kelionę, tai matyt pasirinkčiau žodžius Baltijos beergeek‘o svajonė. Važiuokit ir suprasit kaip gali būti gerai ir kiek mums dar trūksta iki Estijos. O šiaip, džiugu, kad slenkam į tinkamą pusę. Visi išskyrus Lietuvos politikus, kurie žvairuoja į kitą pusę, bet apie tai kitą kartą.

Cheers!

Scroll to top